Egipto koridorius

2020-04-14

каббалист Михаэль Лайтман Baal Sulamas rašo, kad žmogaus viršenybė gyvūno atžvilgiu – ta, kad žmoguje pabunda noras dvasingumui. Jei to nebūtų, žmogus gyventų kaip gyvūnas. Dvasinis siekis – tai, kas žmogų paverčia Žmogumi.
„Egipto vergystė“ – tai būsena, esanti prieš dvasinį pasaulį, tarsi koridorius, kuriuo reikia praeiti, kad paskui galėtum įeiti į dvasinį pasaulį. Todėl iš pradžių visi patenkame į „Egiptą“ ir ten imame aiškintis savo norus, ruošdamiesi dvasinėms pakopoms.
„Egipte“ be galo auga egoizmas ir sukelia žmogui norą praryti visą pasaulį. Paskui žmogus ima klausti: „Kokia mano gyvenimo prasmė?“ ir jos ieško. Galiausiai jis mato, kad jį visiškai valdo egoizmas, paversdamas jį Faraono vergu. O žmogus nesutinka su tuo ir nori dirbti Kūrėjui.
Bet jam tai nepavyksta, ir todėl jis šaukia ir reikalauja, kol visiškai nusivilia savo paties jėgomis, neduodančiomis jokio rezultato, kaip pasakyta: „Ir sušuko Izraelio sūnūs nuo tokio darbo“.
Žmogus jaučia smūgius dėl to, kad siekia dvasinio darbo, tačiau mato, kad jam nepavyksta, ir prasiveržia šūksnis. Kitaip tariant, jam kyla tinkamas noras, prašymas ir tuomet jis išeina iš „Egipto“.
Kiek kartų per savo darbo metus mėginome duoti, vienytis, gerai galvoti apie kitus, rūpintis, ir kol kas nematyti jokių rezultatų. O kur gi visos mūsų pastangos? Juk niekas nedingsta be pėdsakų. Esame uždaroje sferoje, kurioje veikia energijos tvermės dėsnis. Bet kur gi mano darbo vaisiai, mano norai, rūpinimasis, sėkmės ir nesėkmės – nejau visa tai išnyksta?
Ne, visa tai kaupiasi: ir mano darbas, ir tavo, ir visos žmonijos per visus laikus. Todėl yra žmonių, kurie gauna tokį širdies apsunkinimą, kuris atveda juos prie „išėjimo iš Egipto“. O kiti kol kas tęsia „Egipto vergystę“, tačiau visgi iš kartos į kartą kaupia savo pastangas. Tai galioja visai žmonijai be išimties.
Ir netgi mažutė utėlė, dedanti pastangas, kad išgyventų ir prasimaitintų taip pat įneša savo indėlį į bendrą taupyklę, juk irgi priklauso bendram, Kūrėjo sukurtam norui.
#223248