Priemonės nuo koronaviruso
Klausimas. Ar šiandien izoliacija – tai vienintelė priemonė nuo koronaviruso?
Atsakymas. Bet mes ir anksčiau taip sąveikavome, tiktai ne taip akivaizdžiai. Mums paprasčiausiai nebuvo už ko pasislėpti. Jeigu turėčiau kokį nors prietaisą, kad nukreipčiau į kiekvieną – su šiuo bendrauti, su šiuo ne, tai taip ir daryčiau. O iš esmės, ir be viruso visą savo gyvenimą žiūrime vieni į kitus: bendrauti su juo ar ne, ir iš kokio atstumo.
Klausimas. Kokius klausimus turi užduoti sau žmogus, kuris dabar sėdi izoliuotas namuose? O tokių jau tūkstančiai, milijonai.
Atsakymas. Šis virusas parodo, kokie blogi mūsų tarpusavio santykiai. Mums būtina juos pakeisti, ir tada, tarp kitko, iškart grįš visas gėris ir gerumas, kuris gali būti.
Klausimas. Ar jūs įsitikinęs, kad žmogus gali užduoti sau tokius klausimus ir prieiti prie išvados, kad kalti blogi mūsų tarpusavio ryšiai? Ar virusas gali sukelti tokias mintis?
Atsakymas. Kabaloje, ypač knygoje „Pranašai“, rašoma, kad žmonija gali ateiti prie siaubingų būsenų, kai žmonės tiesiog pradės ėsti vieni kitus. Tad turime pagalvoti ir apie tai. Šiandien mūsų būsenakol kas graži, kilni, kai galime pakeisti save ir užkirsti tam kelią.

#262091

Iš 2019 m. kovo 12 d. TV programos „Koronavirusas keičia tikrovę“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koronavirusas keičia tikrovę I d.

Koronavirusas keičia tikrovę III d.

Koronavirusas keičia tikrovę IV d.

Klausimas. Ar nepavojinga žmogui, esančiam absoliučios meilės būsenos, būti visuomenėje? Juk jeigu žmogus nepyksta, jis negali apsisaugoti. O mūsų visuomenė siekia išnaudoti kiekvieną savo tikslams.
Atsakymas. Iš dalies tai teisinga. Visame pasaulyje stipriai auga neapykanta, žmonės visiškai atitolę vieni nuo kitų. Žmogus turi visuomet saugotis ir būti pasirengęs užpuolimui.
Esmė ta, kad kai kalbame apie meilę, tai čia yra dvi nuostabios savybės.
Pirmiausia vystome meilės savybę tik draugų grupėje atžvilgiu, su kuriais ketiname sukurti vieną bendrą sistemą vadinamą „siela“. Čia dalyvauja dešimt žmonių, dirbančių ties tuo, kaip megzti tarpusavio ryšius. Kiti žmonės jų neliečia ir jie neliečia kitų.
Nepagalvokite, kad čia egoistinis veiksmas. Tiesiog kitaip nepasiseks. Mūsų siela susideda iš tokių dešimtukų, kurie paskui susijungia tarpusavyje į stambesnes būsenas.
Visų antra, dirbdami dešimtuke, susivienijate ir aplink jus kyla tam tikras apsauginis laukas, kuris nepraleidžia jums jokių kenkėjų, visi jie atsimuša nuo jūsų. Ir jūs nieko nebijote. Žinote, kad esate dvasinės būsenos, kuri atstumia visą blogį ir todėl jau nėra ko bijoti.
#259072

Iš 2019 m. gruodžio 29 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam galioja priesakas „pamilk artimą“?

Ar aš turiu grupę?

Dešimtukas – ypatinga vienybės forma

Tarp dviejų ugnių
Tik iš tikro įveikdamas visas kliūtis, kurios visąlaik mane išmuša, išveda iš teisingo kelio, tikėjimu aukščiau žinojimo (kai nepaisydamas to, ką matau, vis tiek visus įvykius ir visų poveikių man šaltinius susieju su Kūrėju, suprasdamas, kad tai Jis įsivelka į įvairius žmones, įvairias jėgas, įvykius), galiu stengtis taisyti savo pojūčius pasaulyje ir ieškoti Kūrėjo.
Tačiau ne visada turiu jėgų įveikti visas šias abejones, primestas kliūtis ir įsikibti į Kūrėją. Ne visada galiu tikėjimu aukščiau žinojimo, kitaip tariant, savo pastangomis, nepaisydamas to, ką matau, per visus poveikio man šaltinius įžvelgti Kūrėją. Nors šie poveikiai būna labai rimti, labai grėsmingi, vis tiek per juos turiu matyti Kūrėją.
Toks ieškojimas vadinamas „tikėjimu aukščiau žinojimo“, kai siekiu Jo nepaisydamas to, ką jaučiu. Jeigu negaliu išsilaikyti tokiame siekyje, tai krentu į mūsų pasaulio jautimą ir matau tik jį.
Todėl dvasinio kelio pradžios esmė – nustatyti Kūrėją visuose veiksmuose, kuriuos jaučiame savimi ne tik tame, kas vyksta aplink mus, bet ir savyje – kaip reaguoju į tai, kad Kūrėjas žaidžia su manimi per įvairiausias išorines figūras.
Čia taip pat reaguoju ne aš, vėlgi ne pats, nieko neturiu savarankiško, tai irgi Kūrėjas. Išeitų, kad esu per vidurį tarp to, kaip Kūrėjas veikia mane iš išorės ir kaip Kūrėjas iš mano vidaus veikia išorinį pasaulį. Būtent tarp šių dviejų tinkamo ketinimo šaltinių, kad nėra nieko išskyrus Jį, turiu rasti savo tikslią būseną.
Baal Sulamas rašo, kad šiame ieškojime žmogus patiria daugiau kritimų nei pakilimų. Jis visada patiria daugiau nesėkmių bandydamas aptikti Kūrėją, įsitvirtinti Jame, nukreipti save į Jį, matyti Kūrėją kiekviename veiksme.
Tokių būsenų itin mažai. Žymiai daugiau kitokių, kai krentu ir matau tik išorinį pasaulį ir save jame – ne Kūrėją iš savęs ir Jį savo išorėje, o save ir išorinį pasaulį. Tai, galima sakyti, ir yra mūsų tragedija.
Būsena, kai jaučiu „save ir išorinį pasaulį“, vadinama kritimu, o būsena, kai jaučiu, kad ir mano viduje, ir mano išorėje yra Kūrėjas, vadinama pakilimu.
Ką reiškia Kūrėjas yra manyje? Tai, kad jaučiu, kaip Jis mane valdo. Jis neleidžia netgi mano vidine pastanga tiesiai siekti Jo ir matyti šį pasaulį kaip Jo kūrinį.
Čia išties esu tarp dviejų ugnių – iš vidaus mane visąlaik apgaudinėja, iš išorės irgi. Toks dvigubas nusistatymas „ir manyje, ir išorėje“ vadinamas „nusistatymu į Kūrėją“, į tai, kad nėra nieko, išskyrus Jį – ir manęs nėra, ir išorinio pasaulio, o egzistuoja tik vienas Kūrėjas.
O kas gi esu aš? Aš – tai taškas, kuris yra tarp dviejų poveikių – vidinio ir išorinio.
Bus tęsinys…
#256641

Iš 2019 m. lapkričio 24 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienintelė mus valdanti jėga I d.

Vienintelė mus valdanti jėga II d.

Dviejų jėgų pusiausvyros centre