Sudie, stebuklų šalie

Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманNe, negrįšime į normalų gyvenimą. Geriausiu atveju jį pradėsime. Anksti švęsti pergalę. Virusas neatsitraukė. Skubėdami išsilaisvinti iš „kalėjimo“, rizikuojame patekti į spąstus. Juk ši krizė turi vektorių, epidemija ne šiaip suduoda mums smūgį – ji nukreipia žmoniją. Bandymas prasibrauti atgal – prieš srovę, nepaisant vystymosi tendencijų – mums brangiai atsieis. Kur kas brangiau, nei saviizoliacija.
Pirmiausia visiškai nenugalėjome ligos. Netgi neištyrėme jos iš esmės, ir ji kasdien toliau mus stebina. Galima tik spėlioti, kaip virusas elgsis toliau.
Esant šioms sąlygoms, grįžimas į tikrai būtinas veiklos sritis, iš dalies yra pateisinamas. Tačiau „Lik namie“ vis dar lieka saugiausia strategija. Taip bent jau ribojame savo prigimtį, savo nenugalimą potraukį gadinti viską, prie ko prisiliečiame.
Suprantu vyriausybes, kurios švelnina apribojimus, siekdamos išgelbėti ekonomiką nuo staigaus nuosmukio, verslą nuo bankroto, piliečius nuo nedarbo, derlių nuo puvimo. Tačiau iš tikrųjų nesame tam pasirengę ir, manau, per artimiausias savaites pamatysime neigiamus skubėjimo rezultatus.
Koronavirusas atsitrauks, kai išmoksime jo socialines pamokas. Nežinau, ar apie visas komplikacijas mums pasakos ir ar galės paprasti žmonės pažvelgti į bendrą paveikslą, kol jis nepakeistas cenzūros ir politinio kvailinimo. Akivaizdu, kad visur bus kitaip. Tačiau vienaip ar kitaip, situacija mus spaudžia iš abiejų pusių: negalime toliau sėdėti namuose ir negalime grįžti prie ankstesniojo gyvenimo nerūpestingumo. Mus tarsi „spaudžia“, „stumia“ per siaurą, įtemptą plyšį į kažką nežinomo. Ir mums tai atrodo kaip mažiausios blogybės pasirinkimas.
Galima buvo ir kitaip. Idealiu atveju, visuotinę izoliaciją vertėtų tęsti tol, kol nerasime medicininio ir socialinio problemos sprendimo. Ir jei pirmasis klausimas skirtas sveikatos priežiūros sistemai su visais jos sąjungininkais, tai antrasis – kabalos mokslui. Būtent jis aiškiai atsako į epidemijos iškeltus giliausius, didžiausius klausimus. Visi kiti mokslai tyrinėja gamtą iš žmogiškojo požiūrio taško, o kabala tiria Gamtą atsiribodama nuo mūsų egoistinių įsivaizdavimų.
„Mano sumanymas – nėra jūsų sumanymas“
Gamta visomis savo jėgomis kreipia mus į integralumą, į vienybę, į bendrą sistemą, kurioje nėra nei lyderių, nei atsiliekančiųjų. Mėgindami įveikti Gamtos duotus iššūkius, pamažu imame tai suprasti, tačiau vis tiek neįsigiliname į jos ketinimus. Štai kodėl koronavirusas taip lengvai neišnyks.
Gaila, kad neišnaudojame priverstinio karantino susipažinimui su Gamtos sumanymais ir planais. Ir šis metas galėtų tapti vaisingu laikotarpiu… Tačiau impulsas trauktis atgal į praeitį užmerkia mums akis. Tad nenuostabu, jei po kurio laiko vėl teks užsidaryti namuose.
Iš tiesų virusas stato mus į savo vietą: atskiria vienus nuo kitų ir taip suartina per bendrą nelaimę. Dabar, kai esame atskirti „vakuuminiais apvalkalais“, turime pamąstyti, kaip užpildyti šį vakuumą, kad išties susijungtume neužkrėsdami aplinkinių. Žvilgtelkime šiek tiek giliau nei nukleorūgštys ir baltymų apvalkalai.
Tikrasis žmonijos bėdų gydymas – ištaisyti mūsų tarpusavio santykius. Būtent tam sukurtos visos sąlygos: tarp mūsų buvo nutraukti iškreipti vartotojiškos visuomenės ryšiai ir mums teliko pakeisti juos širdžių šiluma. Gal ne iškart, bet bent jau judėsime ta linkme.
Tačiau, kaip įprasta, nuvertiname Gamtos dovanas ir pervertiname jos kantrybę…
O ji daugiau nelaukia, ji reikalauja. Ir laikui bėgant ji išvalys viską – bet kokias žmogaus veiklos sritis, kurios nėra gyvybiškai svarbios. Koronavirusas, kaip ir kiti globalūs iššūkiai, – tai svertas, galintis apversti žmoniją aukštyn kojom. Visi jie tiesia kelią pasaulinei žmonių bendrystei.
Netinkami mūsų tarpusavio santykiai tik sustiprina Gamtos spaudimą, sustiprina ligą, o tinkami ryšiai, priešingai, visa tai neutralizuoja. Galiausiai galėsime susivienyti tik nekenkdami integralumui. Likusi teritorija virs „minų lauku“.
Ką praradome ir ką atradome
Atėjo laikas viską permąstyti. Visi besibaigiančios eros pažadai ir paskatos, visos jos „stebuklingos“ galimybės, šiandien tampa apgavikiškos, melagingos. Ji aukštino tai, kas niekinga, ir žemino vertybes. Ji griovė mūsų gyvenimą ir vertė jį į voverės ratą.
Gana – jau išaugome iš šios kortų karalystės. Sudie „stebuklinga“ šalie. Visi tavo „stebuklai“ buvo netikri, savęs apgaudinėjimas, paženklintų kortų kaladė.
Mus vis dar šaukia atgal, siūlo vėl grįžti į vaikystę: „Įsitempkime ir grįžkime į stebuklų šalį…“ Negrįšime. Neįstengsime vėl įsisprausti, įsipaišyti į šią iliuziją. Ji vis tiek plyš per siūles.
Ir tegu. Neverta dėl jos liūdėti. Turime visiškai kitokią ateitį – kur neaprėpiami galimybių horizontais, kur neišskiriamų širdžių vienybė, kur beribis žmogaus vystymosi potencialas. Už keturių sienų, kur praleidome keletą savaičių, banguoja vandenynas, laukiantis atradimų ir proveržių. Bendrų atradimų. Bendrų proveržių.
Reikia tik išmokti gyventi pusiausvyroje tarpusavyje ir su Gamta. Ir šis mokymas jau prasidėjo. Keičiamės, patys to nesuprasdami. Koronavirusas kaip atnaujinanti programa buvo įdiegtas į bendrą kompiuterį, į žmoniją ir pradėjo veikti.
Todėl, jei jau grįžtame į išorinį pasaulį, turime tai daryti žvelgdami į ateitį, o ne į praeitį. Grįžti į nuolatinę krizę, mus traukia ligotas egoizmas, o ne sveikas protas. Praeityje – aklavietė. Priešakyje laukia transformacija: nuo šiol žmogui svarbu ne tik neužsikrėsti pačiam, bet ir neužkrėsti kitų. Neužkrėsti ne šiaip virusu, o praeities troškimu. Būtent toks abipusis rūpestis apsaugos mus nuo negalavimų. Būtent taip atsiras bendras imunitetas.
Alternatyva baugina. Įprasta žmonių, įmonių, šalių konkurencija traukia mus į dugną, šiuose konfliktuose nebus nugalėtojų. Įsivėlusi į ekonominius ir ideologinius tarpusavio vaidus, žmonija risis žemyn kaip neišsprendžiamų globalių prieštaravimų kamuolys – ir per sukrėtimus nulėks tiesiai į pasaulinį karą.
Arba subręs. Juk kortų karalystė vis tiek subyrės. Ji akyse netenka jėgų, miklumo, įtakos. Galų gale iš jos liks tik pagrindinių poreikių karkasas, ant kurio turėsime suformuoti naują socialinę struktūrą – lygiateisę, rūpestingą, teisingą, subalansuotą. Kaip? Apie tai turime galvoti jau dabar.
Šviesią ateitį galime užtikrinti per rūpestį vieni kitais, per socialinę atsakomybę, interesų bendrystę. Visuomenė turi tapti stipria šeima, kurioje kiekvienas jausis vertinamas, mylimas, laimingas. Gamta mus nuolatos veda prie to. „Reikia mokytis, – sako ji, – reikia suartėti, tartis, pakilti virš savęs į vienybę. Padėti vieni kitiems. Užjausti. Mylėti“.
Nepriimkite to kaip pamokslo ar moralo. Nesudievinu Gamtos, tiesiog ji yra šis tas daugiau nei manėme iki šiol. Ir šiandien ji sąmoningai uždėjo žmogui „karūną“, kad parodytų, kaip šis neatitinka „gamtos viršūnės“ vaidmens. Be jokių revoliucijų ji nuvertė „nepajudinamus“ pamatus ir atvėrė mums akis: visas pusiausvyros nebuvimas įsišaknijęs mūsų sugadintuose santykiuose, visos bėdos kyla iš neteisingų tarpusavio santykių, visos mūsų dirbtinės atsvaros liaujasi veikusios.
Kas gi toliau? Teks pertvarkyti visą socialinę platformą, kad galėtume atvesti ją į pusiausvyrą su Gamta. Juk iš tikrųjų visuomenės ekologija ir aplinkos ekologija – tai dvi tos pačios medalio pusės, vienos integralios, visa apimančios „operacinės sistemos“ dalys.
Manau, jog artimiausiu metu imsime „virškinti“ šią žinią, susitaikysime su ja, priimsime ją. Mūsų traukinys pereina į kitas vėžes, mūsų pasaulėžiūra keičia rakursą, mūsų žvilgsnis keičia fokusą. Ne laikinai – visam laikui. Ir kuo greičiau įsisąmoninsime, apmąstysime šiuos pokyčius, tuo lengviau mums bus kurti naujus socialinius ir darbo santykius, naują ekonomiką, naują požiūrį į švietimą, naują gyvenimą.
Svarbiausia – eiti išvien su Gamta, ne aklai paklūstant jai, o sąmoningai, tikslingai mokantis jos dėsnių. Tai jau Žmogus, o ne laisvalaikiu filosofuojantis vartotojas. Žmogus, o ne dogmatikas, kuriam visada viskas aišku. Žmogus, o ne tos ydingos, siauraprotės būtybės, kuriomis daugumą iš mūsų pavertė ankstesnysis gyvenimo būdas.
Jei patys nesutiksime grįžti į praeitį, Gamta su džiaugsmu atvers mums duris į ateitį.
#263508

Straipsnį parašė mano mokinys Oleg Icekson 

Daugiau šia tema skaitykite:

Ko mus moko koronavirusas?

Po pandemijos

Kelio atgal nėra

Komentarų nėra

Komentarai

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>