Klausimas: Nūnai, norint suvokti pačią situaciją, reikalingas didelis solidarumas ir tarpusavio laidavimas, juk žmonės perduoda virusą vieni kitiems. Be to,  jie gali net nežinoti, kad turi kokių nors simptomų.
Kur imti tokį solidarumą? Vyriausybė to reikalauja iš mūsų, bet visi esame skirtingi, kiekvienas turime savo principus. Žmogus negali atsižadėti tam tikrų savo patogumų.
Atsakymas: Šiandien visuomenėje matyti labai įdomūs reiškiniai, kurių anksčiau nepastebėjome. Suprantame, kad turime atsitraukti vieni nuo kitų, nečiaudėti, nekosėti, nekalbėti, nepriartėti tarpusavyje arčiau nei per du metrus. Suprantame, kad žmogus turi savo laisvą erdvę, ir kad jis turi būti atskirtas savo kambaryje ar bute.
Visos šios būsenos iš principo nėra labai logiškos ir nėra labai natūralios mūsų pasauliui, juk nuolat stumdomės metro, tramvajuose, autobusuose, maišomės gatvėse ir pan.
O dabar, jei žmogus čiaudi už kelių metrų nuo manęs, mane iškart užvaldo baimė. Apskritai, matome, kaip pasikeitė žmonių būsena ir ji nėra kieno nors primesta. Kas kad užsikrėsi šiuo virusu? Iš esmės nėra ko jaudintis. Ar nuo jo mirštama? Mirštama. Bet  mirštama ir nuo paprasto gripo.
Išeitų, kad atsiranda visiškai kitoks požiūris į šią būseną ir ji tarsi nėra padiktuota kokių nors mūsų pasaulio reiškinių. Tiesiog žmonės tapo kitokie. Jie tai suvokia tarsi mus būtų užklupęs cheminis ar dujų karas.
#262620

Iš 2020 m. kovo 19 d. programos „Koronavirusas keičia tikrovę“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koks bus pasaulis po epidemijos?

Koronavirusas keičia tikrovę I d.

Koronavirusas keičia tikrovę VI d.

Kaip išeiname iš egoizmo? Išeiname iš savo noro mėgautis ir siekiame būti mūsų tarpusavio ryšio viduje. Todėl kiekvienas jau nekreipia dėmesio į save, o tik į tai, kas yra tarp mūsų. O tarp mūsų ir yra dvasinė erdvė, juk ji ne manyje.
Aš – tai mano egoizmas, o už jo ribų – davimo ir meilės jėga, Kūrėjas, vieta, vadinama aukštesniuoju pasauliu. Ten yra mūsų gyvenimo tikslas, kūrinijos tikslas, į kurį turime ateiti.
Kiek kaskart pakylame virš savo egoizmo, virš savo „aš“ ir žengiame žingsnį iš savęs artimo link, tiek imame jausti dvasinį pasaulį, aukštesniąją jėgą, tikrovę, esančią už mūsų, už ego ribų. Taip turime galimybę atitolti nuo koronaviruso. Šis virusas išstumia mus iš mūsų egoizmo, versdamas išeiti iš savojo „aš“ į išorę.
Tai efektyviausias, tinkamiausias vaistas. Išėjimas iš egoizmo yra visų problemų sprendimas, o virusas atsiųstas tam, kad išgydytų egoizmą. Jis rodo mums, kad reikia pakilti virš savo egoizmo, virš savojo „aš“ ir susijungti su kitais. Taip randame veiksmingą vaistą, tinkamai ištaisome savo būseną.
Turiu pabėgti nuo savęs, egoisto, į erdvę tarp mūsų, ten, kur yra dvasinis pasaulis, Kūrėjas, bet nesuprantu, kas yra „tarp mūsų“, nes tai tokia sritis, kurios egzistuojančios dar net nejaučiu. Tačiau turime siekti ryšio ir tada pajausime, kad virš šitos mano ir tavo egoizmo jungties yra aukštesnis pasaulis, kitas matavimas, kuris viena pakopa aukščiau už mus.
Ten rasime „Izraelio žemę“ („žemė“ reiškia „norą“, o „Israel“ reiškia „tiesiai į Kūrėją“, jašar kėl), ten įstengsime siekti Kūrėjo, Jį jausti, ten Jis yra. Tenai yra ateities pasaulis, mūsų dvasinis, amžinas gyvenimas – viskas yra tik ten, ryšyje tarp mūsų.
Todėl meilė artimam kaip pačiam sau yra pagrindinis visų ištaisymų, kur yra Kūrėjas, dėsnis.
Ryšys su draugais man tampa vis svarbesnis už mane patį. Ir kuo svarbesnis draugas, tuo labiau einu pirmyn ir tuo labiau tolstu nuo šio pasaulio – kol dvasinis pasaulis man tampa svarbesnis, kitaip tariant, davimas, meilė artimui, mūsų vienybė tampa svarbesni nei aš pats.
Tai reiškia, kad pralaužiu sieną tarp „Egipto“ ir „Izraelio“, pereidamas Raudonąją jūrą (heb. k. yam suf – baigtinė jūra – vert. past.), per galutinę sienos liniją, po kurios nebegrįžtama atgal. Juk iki to dar yra pavojus, kad galiu sugrįžti į „Egiptą“.
#262474

2020 m. balandžio 1 d. iš rytinės pamokos, tema „Pesachas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koronavirusas: kiaurai visas galaktikas

Žvelgti kitaip į kliūtis ir sunkumus

Mintys apie koronavirusą VI d.

Klausimas. Ar norint pasiekti tikslą pakanka mylėti artimą ir patenkinti jo norus?
Atsakymas. Pakanka, jei myliu dešimtuką. Mylėti vieną artimą žmogų – tai tam tikra prasme savanaudiška samprata. Tačiau jei įsijungiu į dešimtuką, mėginu susijungti su draugais, anuliuojuosi jų atžvilgiu, jei visiškai nuteikiu save taip, kad visąlaik stengiuosi suartėti su jais, tai tuomet taip atlieku savo darbą.
Imu jausti, kaip Kūrėjas šnekasi su manimi, ką Jis daro manyje: didina neapykantą, pašalina ją, nuolatos peržiūri mano savybes – ir aš taip šitai jaučiu.
Klausimas. Esame taip sukurti, kad užtikrintai jaučiamės tik tada, kai aplink viskas logiška ir paaiškinama, kai tai, kas numatyta, atitinka tikrovę, kai norai sutampa su galimybėmis. Kaip teisingai dirbti dešimtuke, jei to nėra?
Atsakymas. Reikia iškelti sau aiškų tikslą, žiūrėti, kaip galėsite susijungti jo atžvilgiu, ir labai daug kalbėti apie dešimtuką, kaip susijungti judant į tikslą. Nes pasiekus tikslą, kurio siekiate, visi virsta į vieną žmogų, į vieną pavidalą.
#259343

Iš 2019 m. gruodžio 29 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam galioja priesakas „pamilk artimą“?

Dešimtukas – ypatinga vienybės forma

Prietaisas Kūrėjui atskleisti

Sielos struktūrą sudaro keturios dalys. Todėl kita būsena, kuri praeina per žmogų po sielos vystymosi gimdoje – tai padalijimas į tam tikras dalis, vadinama TaNTA: taamin, nėkudot, tagin, otijot arba Chochma, Bina, Zeir Anpin (Tifėret) ir Malchut.
Svarbiausia, kad šios stadijos, kaip keturios tiesioginės Šviesos stadijos, nuo pradžių formuoja mus pagal alėf, bėt, gimėl, dalėt lygius. Taip iš Šviesos gimsta noras, kitaip tariant, iš Kūrėjo savybės per keturias stadijas vystosi kūrinio savybė: iš noro duoti – į norą gauti.
Lygiai taip pat kiekvienoje pakopoje per keturias stadijas kiekvienoje atkarpoje vyksta vadinamieji keturraidžiai pokyčiai (taamin, nėkudot, tagin, otijot). Jie atsiskleidžia kiekviename menkiausiame nore: ir tarpusavyje susijungiančiuose, ir tuose, kurie susideda į vieną dvasinį kli (norą).

Kitaip tariant, dėsnis paprastas: keturių stadijų vystymasis, formavimas, noro kūrimas.
Lygiai tą patį galime atsekti ir mūsų pasaulyje: negyvoji, augalinė, gyvūninė ir žmogaus prigimtis. Kiekvienas iš šių lygių dar turi savo keturias stadijas.
Todėl dvasiškai vystydamiesi būtinai praeiname visas keturias mūsų noro stadijas; noras palaipsniui formuojasi ir auga per vidinį pasidalijimą. Kaip tai, iš esmės, vyksta ir žmogaus gemale, taip vyksta ir mumyse.
#261223

Iš 2020 m. vasario 16 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Sielos raidos pradžia

Kūrinio vystymosi stadijos

Visatos struktūra, 3 d.