Komentaras: Daugelis sako, kad problemos vienija žmones, ir istorijoje yra daugybė to pavyzdžių. O dabar žmonės mato priešingai: koronavirusas ne tik nesuvienijo mūsų, bet ir leido labiau įsisąmoninti mūsų nelygybę.
Yra šeimų, kurios karantino metu yra mažame bute, o yra tokių, kurios leidžia laiką 500 kv. m. viloje, kitaip tariant, sukuriama tokia nelygybė.
Atsakymas: Tai neturi reikšmės. Ir vieni ir kiti yra karantine. Vis tiek jie supranta, kad virusas juos atskyrė vienus nuo kitų. Kaip motina, kuri išdykaujančius, besipešančius vaikus išskirsto po kambarius ir sako: „Kad daugiau nebesusieitumėte! Kiekvienas sėdėkite savo kambaryje!“
Tai ir atliko virusas su mumis: „Nemokate tinkamai dirbti tarpusavyje, kuriate nereikalingas įmones, teršiate aplinką – sėdėkite tyliai! Viskas!“
Nejau tai nėra gerai? Pažiūrėkite, kaip tėviškai jis elgiasi su mumis. Manau, kad jis mums padarė didžiulę paslaugą. Jis išskirstė visus bjaurius, niekingus žmones per atstumą ir pasakė: „Liaukitės kvailioję! Liaukitės teršę aplinką! Nebedarykite žalos vieni kitiems! Sėdėkite tyliai. Išmokite sėdėti ir tylėti. Tai geriausia, ką galite atlikti.“
Ir iš tikrųjų taip yra. Pasaulis tapo švaresnis. Pasaulis tapo tylesnis.
Komentaras: Nemanau, kad daugelis su jumis sutiks.
Atsakymas: Tai nesvarbu. Juk yra, kaip yra. Galite aptarinėti priežastis, tačiau negalite to nuginčyti – tai faktas.
#263906

Iš 2020 m. kovo 26 d. TV laidos „Koronavirusas keičia tikrovę“

Daugiau šia tema skaitykite:

Virusas su karūna

Kur išsigelbėjimas nuo koronaviruso?

Kas išvaduoja nuo koronaviruso?

Klausimas: Koronavirus – tai asmeninis ar bendras Kūrėjo valdymas?
Atsakymas: Koronavirusas yra bendrojo Kūrėjo valdymo pasireiškimas, nes įžengėme į vystymosi stadiją, vadinamą „paskutiniąja karta“. Įvardinčiau tai aiškiau: paskutinė egoistinė karta, kuri turi pakilti iš egoistinio raidos lygmens į altruistinį.
Klausimas: Sakoma, kad „viskas pasaulyje vyksta žmogui“. Ar jaučiate, kad virusas atėjo jums?
Atsakymas: Manau, kad virusas yra gėris, kuris išvalo žmoniją. Mūsų pasaulis buvo tarsi pragaras, ir dabar einame per skaistyklą. Kitas etapas – rojus, kai gerais santykiais būsime visiškai susieti vieni su kitais, ir tai taps galutine žmogaus egzistencijos forma.
Klausimas: Kokius vidinius pokyčius jūsų gyvenime sukėlė virusas?
Atsakymas: Jis pertvarkė bendravimą su mano mokiniais. Tačiau matau, kad tai į gera. Dabar esu su jais vienodai susijęs.
Anksčiau turėjau 300–400 akivaizdiniu būdu besimokančių mokinių, o likusieji mokėsi virtualiai. Dėl viruso visi studentai tapo virtualūs. Dabar kalbuosi su jumis iš savo kabineto ir sutinku visus likusius metus taip vesti savo užsiėmimus. Tegu mokiniai, o jų milijonai, klausosi manęs per interneto sistemas.
#263740

Iš 2020 m. kovo 26 d. TV laidos „Koronavirusas keičia tikrovę“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koronavirusas: norite tikėkite, norite ne

Mintys apie koronavirusą IV d.

Koronavirusas keičia tikrovę V d.

Komentaras. Mokslininkai teigia, kad iki galimybės „susimodeliuoti“ vaiką liko dveji metai. Vaikų „modeliavimas“ – tai galimybė redaguoti genus. Mokslininkai teigia, kad genetiškai modifikuoti kūdikiai yra itin pageidaujami, siekiant apsaugoti žmones nuo ligų ir gali būti sukurti per dvejus metus.
Atsakymas. Žinau, kad bet koks mūsų kišimasis į gamtą sukelia blogų pasekmių. Stengiamės įlįsti visur, kur tik mums atrodo pageidautina, reikalinga, gera, naudinga, bet galų gale gauname priešingą rezultatą, nes gamta netoleruoja tokio įsikišimo. Turime veikti pagal jos dėsnius. Pakeisti save į gera galima tik vienu būdu – sužadindami teisingą gamtos, tai yra aukštesniojo pasaulio poveikį. Tik taip.
Klausimas. Jei žmogus staiga nusprendžia, kad gali pakeisti save – juk sugeba pakeisti savo kūną, galbūt gali pakeisti ir savo sielą?
Atsakymas. Sielos – ne, bet žemiškas savybes – taip.
Komentaras. Žmogus stengiasi ne tik pakeisti DNR, bet nori padaryti „būsimą žmogų“ geresnį už save.
Atsakymas. Taip nedaroma! Jei, tarkime, savo sūnų ar anūką „sumodeliuosiu“ labai gabų muzikai, tai, be abejo, jis tobulės, gros, jaus malonumą. Galbūt jis ir kitiems teiks malonumą. Bet ar aš jį padarysiu laimingą?
Laimė, svarbiausias mūsų gyvenimo kokybės rodiklis nepriklauso nuo kūrybinės sėkmės. Kalbu apie kūrybinę sėkmę, bet ne visi gali būti iškilūs muzikantai, menininkai ir t. t. Turi būti ir mūrininkai, ir visi kiti.
Klausimas. Taigi, ko reikia?
Atsakymas. Laimės. Laimės žmogui reikia, daugiau nieko. Jis turi jaustis laimingas. Jis gali jaustis laimingas, kai supranta kodėl, kam ir kaip jis egzistuoja, kokiame pasaulyje gyvena ir kaip jį nuolat keičia, tobulina jį ir save. Tai suteikia tikrą laimę.
Laimė – kai darai teigiamus dalykus kitiems, o kiti – tau. Keitimasis tokiu teisingai nukreiptu poveikiu sukelia žmogui laimės pojūtį.
Nėra didesnės laimės, nei jaustis kūdikiu ant savo motinos rankų. Tai – laimė! Akivaizdu, kad šį pojūtį turime iš prigimties.
Būtent taip turėtume jaustis žmonių visuomenėje, žmonijoje, gyvenime. Kai niekuo nesirūpiname, būdami visuomenės, kuri mums suteikia tokį jausmą, rankose. Ir nėra nei gyvenimo, nei mirties, yra tik abipusės laimės jausmas. Aš mėgaujuosi „mama“, o „mama“ mėgaujasi manimi.
Klausimas. Idilė. Ir kaip ją pasiekti šiame purviname, baisiame pasaulyje?
Atsakymas. Tam reikia šviesti žmones ir atvesti juos į tokią būseną. Elgtis vieniems su kitais taip, kaip motina su kūdikiu, ir kad jie pajaustų, jog visi elgiasi su jais, kaip motina su kūdikiu.
Viskas yra mūsų rankose, tereikia šiek tiek pakeisti egoistinę žmogaus prigimtį.
Žmogaus noras – ne genetikos, o jo dvasinio tobulėjimo pasekmė. Čia niekas nepadės. Tik kabalos mokslas. Žmogui jis suteiks galimybę paveikti, pakeisti save ir tapti, viena vertus, geru kūdikiu gamtos, visuomenės, rankose, kita vertus, organizuoti visuomenę taip, kad ji elgtųsi kaip mama.
Žmonija ateis į tai. Būtinai turime pakeisti savo požiūrį į save, į gamtą, į kitus, į viską.
Klausimas. Kai skverbiamės į genus, tarsi iš išorės darome operaciją būsimam žmogui. Kaip įskiepyti mintį iš šalies, kad reikia tobulėti vidumi, ugdyti savo sielą?
Atsakymas. Aiškinti. Aiškinti žmonėms, kaip galima tapti laimingiems. Tokia yra mūsų užduotis.
Tai labai svarbus darbas, kuris mūsų laikais jau turėtų išryškėti. Žmonijai to reikia, nes ji nemato būdo, kaip pasiekti laimę, tai yra visuotinai teisingą, normalią būseną, kai žmonės negalvoja, kas su jais atsitiks kitą akimirką, tiesiog gyvena laimingai, teisingai elgdamiesi vienas su kitu, kurdami atmosferą, kurioje jiems gera.
Tai nėra lengva, tai pasiekiama dirbant su savo egoizmu, be to, sistemingai, visuotinai. Bet kodėl to nepadarius? Bent jau tais gyvenimo metais, kai žmogus įsivaizduoja, kad gyvena, jam būtų gera.
Ir tada jis pamatytų, kad dalyvaudamas kitų gyvenimuose, jis keičia savo gyvenimą ir pakelia jį į kitas dimensijas. Vadinasi, jo gyvenimo pojūtį lemia ne kūnas, o ryšys su kitais. Ir šis ryšys suteikia jam amžinybės pojūtį.
Jei tai nepriklauso nuo mano kūno, prarandu visą laikų, žemiškų įvykių tvarką, prarandu pasaulio ir žemiško gyvenimo pojūtį. Tada egzistuoju būsenoje, kuri neprasideda ir nesibaigia, ji matuojama visai kitais parametrais: stipresniu ryšiu tarp mūsų, didesniu laisvės, pakilimo virš egoizmo pojūčiu, ryšiu su visais žmonėmis ir bendros jėgos, vadinamos „Kūrėju“, atskleidimu.
Viskas yra mumyse, prieš mus. Kurkime tokį, o ne šiandieninį, kupiną problemų, pasaulį.
#258693

Iš 2016 m. lapkričio 26 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Klausimas: Kur žmogus gauna jėgų, kad atmestų norą prisipildyti, o ne jį priimtų?
Atsakymas: Iš Kūrėjo. Bet tam reikia būti grupėje, nes neturime tokių jėgų. Negalime negauti, nes esame vien tik noras gauti. Ką tada daryti?
Tada suvokiame, kad neturime jėgų kontroliuoti savęs. Pradedame tikėti kabalistais, kurie sako, kad „jei jūs tikrai norite pasiekti davimo savybę, nėra kitos išeities, kaip įsilieti į grupę, užsiimančią davimo savybe, nes tik per grupę, anuliuodami save, galite suvokti ir perimti šią savybę iš Kūrėjo.“
Nėra daug sąlygų, tačiau labai sunku jas priimti savo egoistiniu protu:
– Turiu būti grupėje.
– Turiu anuliuoti save prieš draugus.
– Neturiu gauti iš Kūrėjo būtent dėl to, kad vėliau gaučiau iš Jo viską, ką Jis man paruošė.
Yra labai daug įvairių prieštaringų judesių, ir žmogui labai sunku tai perprasti ir įsivaizduoti. Nors jis tik sėdi ir mechaniškai kaip mašina studijuoja metodiką, ir drauge visi šie veiksmai pereina per jį, ir jis nuolat keičiasi. Besikeisdamas jis jaučia įgytas žinias ir veiksmus kiekvieną kartą naujai. Ir jausdamas juos naujai, supranta, kaip viskas vyksta.
Tad mokslas tarsi paprastas: yra tik malonumas ir noras, kuriuos reikia tinkamai susieti, kad malonumas gautų dėl noro, o noras duotų dėl malonumo. Tačiau taip neišeina, labai sunku tai atskleisti. Tam ir egzistuoja pagalbiniai mechanizmai: grupė ir supančioji Šviesa (Or Makif).
#261615

Iš 2020 m. vasario 16 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa iš grupės centro

Teisingas prašymas Kūrėjui

Nusikaltimus uždengti meile