Komentaras. Mokslininkai teigia, kad iki galimybės „susimodeliuoti“ vaiką liko dveji metai. Vaikų „modeliavimas“ – tai galimybė redaguoti genus. Mokslininkai teigia, kad genetiškai modifikuoti kūdikiai yra itin pageidaujami, siekiant apsaugoti žmones nuo ligų ir gali būti sukurti per dvejus metus.
Atsakymas. Žinau, kad bet koks mūsų kišimasis į gamtą sukelia blogų pasekmių. Stengiamės įlįsti visur, kur tik mums atrodo pageidautina, reikalinga, gera, naudinga, bet galų gale gauname priešingą rezultatą, nes gamta netoleruoja tokio įsikišimo. Turime veikti pagal jos dėsnius. Pakeisti save į gera galima tik vienu būdu – sužadindami teisingą gamtos, tai yra aukštesniojo pasaulio poveikį. Tik taip.
Klausimas. Jei žmogus staiga nusprendžia, kad gali pakeisti save – juk sugeba pakeisti savo kūną, galbūt gali pakeisti ir savo sielą?
Atsakymas. Sielos – ne, bet žemiškas savybes – taip.
Komentaras. Žmogus stengiasi ne tik pakeisti DNR, bet nori padaryti „būsimą žmogų“ geresnį už save.
Atsakymas. Taip nedaroma! Jei, tarkime, savo sūnų ar anūką „sumodeliuosiu“ labai gabų muzikai, tai, be abejo, jis tobulės, gros, jaus malonumą. Galbūt jis ir kitiems teiks malonumą. Bet ar aš jį padarysiu laimingą?
Laimė, svarbiausias mūsų gyvenimo kokybės rodiklis nepriklauso nuo kūrybinės sėkmės. Kalbu apie kūrybinę sėkmę, bet ne visi gali būti iškilūs muzikantai, menininkai ir t. t. Turi būti ir mūrininkai, ir visi kiti.
Klausimas. Taigi, ko reikia?
Atsakymas. Laimės. Laimės žmogui reikia, daugiau nieko. Jis turi jaustis laimingas. Jis gali jaustis laimingas, kai supranta kodėl, kam ir kaip jis egzistuoja, kokiame pasaulyje gyvena ir kaip jį nuolat keičia, tobulina jį ir save. Tai suteikia tikrą laimę.
Laimė – kai darai teigiamus dalykus kitiems, o kiti – tau. Keitimasis tokiu teisingai nukreiptu poveikiu sukelia žmogui laimės pojūtį.
Nėra didesnės laimės, nei jaustis kūdikiu ant savo motinos rankų. Tai – laimė! Akivaizdu, kad šį pojūtį turime iš prigimties.
Būtent taip turėtume jaustis žmonių visuomenėje, žmonijoje, gyvenime. Kai niekuo nesirūpiname, būdami visuomenės, kuri mums suteikia tokį jausmą, rankose. Ir nėra nei gyvenimo, nei mirties, yra tik abipusės laimės jausmas. Aš mėgaujuosi „mama“, o „mama“ mėgaujasi manimi.
Klausimas. Idilė. Ir kaip ją pasiekti šiame purviname, baisiame pasaulyje?
Atsakymas. Tam reikia šviesti žmones ir atvesti juos į tokią būseną. Elgtis vieniems su kitais taip, kaip motina su kūdikiu, ir kad jie pajaustų, jog visi elgiasi su jais, kaip motina su kūdikiu.
Viskas yra mūsų rankose, tereikia šiek tiek pakeisti egoistinę žmogaus prigimtį.
Žmogaus noras – ne genetikos, o jo dvasinio tobulėjimo pasekmė. Čia niekas nepadės. Tik kabalos mokslas. Žmogui jis suteiks galimybę paveikti, pakeisti save ir tapti, viena vertus, geru kūdikiu gamtos, visuomenės, rankose, kita vertus, organizuoti visuomenę taip, kad ji elgtųsi kaip mama.
Žmonija ateis į tai. Būtinai turime pakeisti savo požiūrį į save, į gamtą, į kitus, į viską.
Klausimas. Kai skverbiamės į genus, tarsi iš išorės darome operaciją būsimam žmogui. Kaip įskiepyti mintį iš šalies, kad reikia tobulėti vidumi, ugdyti savo sielą?
Atsakymas. Aiškinti. Aiškinti žmonėms, kaip galima tapti laimingiems. Tokia yra mūsų užduotis.
Tai labai svarbus darbas, kuris mūsų laikais jau turėtų išryškėti. Žmonijai to reikia, nes ji nemato būdo, kaip pasiekti laimę, tai yra visuotinai teisingą, normalią būseną, kai žmonės negalvoja, kas su jais atsitiks kitą akimirką, tiesiog gyvena laimingai, teisingai elgdamiesi vienas su kitu, kurdami atmosferą, kurioje jiems gera.
Tai nėra lengva, tai pasiekiama dirbant su savo egoizmu, be to, sistemingai, visuotinai. Bet kodėl to nepadarius? Bent jau tais gyvenimo metais, kai žmogus įsivaizduoja, kad gyvena, jam būtų gera.
Ir tada jis pamatytų, kad dalyvaudamas kitų gyvenimuose, jis keičia savo gyvenimą ir pakelia jį į kitas dimensijas. Vadinasi, jo gyvenimo pojūtį lemia ne kūnas, o ryšys su kitais. Ir šis ryšys suteikia jam amžinybės pojūtį.
Jei tai nepriklauso nuo mano kūno, prarandu visą laikų, žemiškų įvykių tvarką, prarandu pasaulio ir žemiško gyvenimo pojūtį. Tada egzistuoju būsenoje, kuri neprasideda ir nesibaigia, ji matuojama visai kitais parametrais: stipresniu ryšiu tarp mūsų, didesniu laisvės, pakilimo virš egoizmo pojūčiu, ryšiu su visais žmonėmis ir bendros jėgos, vadinamos „Kūrėju“, atskleidimu.
Viskas yra mumyse, prieš mus. Kurkime tokį, o ne šiandieninį, kupiną problemų, pasaulį.
#258693

Iš 2016 m. lapkričio 26 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“