Klausimas: Kodėl vaikai žaidžia natūraliai, tikroviškai, o suaugusiam žaidimas atrodo kaip melas? Mes suaugusieji nelabai mėgstame žaisti.
Atsakymas: Tačiau mes visąlaik žaidžiame!
Komentaras: Galbūt, nesąmoningai. Tačiau, jeigu dabar pasakysite man „Pažaiskime kokį nors žaidimą…“
Atsakymas: Tu atsakysi: „Neturiu laiko. Man reikia užsiimti svarbiais reikalais.“ Nors visi rimti dalykai – vien apsimetinėjimas.
Vaikams žaidimas – aiški, įsisąmoninta būtinybė, kad vystytųsi ir užpildytų savo laiką ir mintis. Jie jaučia tame savo egzistavimo prasmę. Jiems žaidimas itin svarbus. Pažvelkite į mažą, sergantį vaiką: jis karščiuoja, bet vis tiek žaidžia. O suaugęs žmogus jau nepajėgus.
Todėl jam reikia pateikti tą žaidimą, kurį su mumis sumanė Kūrėjas, kaip patį svarbiausią, ir tuomet jis pamatys, kad kiekviena jo gyvenimo akimirka vertinga, nes jis gali susieti tai su žaidimu su Kūrėju.
Iš tikrųjų viskas, ką matome aplink, surengta Kūrėjo. Jis taip žaidžia su mumis, kad per visas šitas aplinkybes, per visą pasaulį (hebr. k. žodis „pasaulis“ – olam kyla iš žodžio alama – „paslėptis“), per visas paslėptis būtume susiję su Juo.
#261017

Iš 2019 m. kovo 25 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žaisti su Kūrėju pakištynių

Kas gi tas mūsų gyvenimas? Žaidimas!

Žaidimas – tai labai rimta