Iš viršaus ateina smūgis iš karto visam pasauliui, visai žmonijai. Ir tai yra aiškus ženklas, kad esame paskutinėje kartoje ir pasiekėme vieną bendrą sistemą.
Iš aukštai į mus nebežiūri pavieniui, atskirai į kiekvieną šalį, o laiko mus kaip vieną organizmą, skatina grįžti į žmogaus, Adam, t. y. vienos sielos, pavidalą.
Bet kaip galima pripažinti, kad mano asmeninis noras ir visos visuomenės, visos žmonijos noras yra vienodai svarbūs, ir aš turiu teisę rūpintis savimi tik tiek, kiek rūpinuosi žmonija? Tai itin sunku, juk suduoda per skausmingiausią egoistinį tašką. Tačiau būtent tokia integrali atskaitos sistema, veikianti paskutinėje kartoje, ir turime prie jos prieiti.
Jei kiekviena tobulo organizmo ląstelė galvoja apie visą kūną kaip apie save, tai yra ženklas, kad kūnas sveikas.
Dvasinis pasaulis yra toje pačioje vietoje kaip ir materialus, tame pačiame nore mėgautis, kuris neišnyksta, ir tik pasipildo ketinimu, keičiančiu jo naudojimą. Žmogus lieka žmogumi, klausimas tik tas, kaip jis naudoja savo norą: artimo naudai ar vien savo labui.
Žinoma, ir toliau galvosime apie save, bet ar galime pradėti truputį galvoti apie kitus? Kitaip, gausime smūgius, vieną virusą po kito, kurie privers mus taisytis ir pamažu imsime galvoti integraliai, globaliai, kaip apie vientisą, tarpusavyje susijusią sistemą.
Bet tai bus sunkus kančios kelias. Vienas virusas paveikia visą pasaulį, ir jei nepradėsime galvoti vieni apie kitus, epidemija nesiliaus ir tik plėsis.
Kitas virusas bus toks, kad ne man reikės nuo jo saugotis užsidėjus kaukę ir laikantis atstumo, o saugoti kitus. Jei negalvosiu apie kitus, bus blogai man pačiam: ką nors užkrėsiu šiuo virusu, o kai tas pats virusas nuo jų sugrįš man, tuomet tikrai rimtai susirgsiu.
Tai išmokys mane rūpintis kitais: jaudinsiuosi tik dėl to, kad visi aplinkiniai būtų sveiki ir niekas neužsikrėstų mano virusu.
Juk jeigu perduosiu šį virusą kam nors, o paskui jį gausiu atgal, tai bus tikras smūgis. Štai tuomet susimąstysime, kaip neperduoti artimui ko nors blogo. Šie virusai ištaisys mūsų ketinimus, išmokys nekenkti kitiems. Gamta turi daugybę priemonių mums mokyti.
#264284

Iš 2020 m. gegužės 4 d. pamokos „Pasaulio vienybė paskutinėje kartoje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koks bus pasaulis po koronaviruso?

Jei norime būti sveiki…

Atvesti visą pasaulį į pusiausvyrą

Audringa gyvenimo tėkmė neša mane ir mėgina nuskandinti, o aš turiu per ją įžvelgti, įsivaizduoti Kūrėją, ir suprasti, kas Jo naudai, kad pakilčiau virš visų asmeninių, savanaudiškų išskaičiavimų ir užmegzčiau ryšį su Juo.
Tuomet pamatysiu, kad visos man ateinančios kliūtys – tai pagalba, kad vis stipriau susisiekčiau su Kūrėju.
O norint suprasti, kas Kūrėjo naudai, reikia visą laiką veržtis Jo link ir įsivaizduoti Jo nuomonę: davimo nuomonę, kuri priešinga man.
#264667

Iš 2020 m. gegužės 14 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Nereikalingos kančios

Kliūtys dvasiniame kelyje

Kliūtys ar pagalba kelyje?

Avijut – tai egoistiniai norai, kurie atskiria žmogų nuo Kūrėjo. Šį norą būtina įveikti jo nesunaikinant, o pakylant virš jo, išnaudojant jį kaip tinkamą atramą, kurią pasitelkus galima „išjudinti Žemę“.
Todėl egoizmas įprastinės būsenos, kai atskiria mus nuo Kūrėjo, vadinamas „avijut“ – noro storumu, o kai jį tinkamai išnaudojame, tai avijut virsta „zakut“ – apšvietimu, ir priešingai padeda mums atpažinti, ištirti ir priartėti prie Kūrėjo.
Klausimas: Kitaip tariant, avijut – tai grubumas, mūsų norų, dalijamų į keturias pakopas, dydis?
Atsakymas. Taip. Į negyvąją, augalinę, gyvūninę ir „žmogaus“ pakopas.
Klausimas: Kabalistinių terminų verčiau neversti, sakykim, avijut – grubumas?
Atsakymas: Žinoma. Kaip medicinoje pasitelkiami terminai lotynų k., o muzikoje italų, taip ir kabaloje. Reikia tiesiog prisiminti patį apibrėžimą.
#264399

Iš 2019 m. birželio 17 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“