Esame integralioje sistemoje, tarsi tarpusavyje sujungti dantratukai. Tai dešimtuko forma, kur kiekvienas turi praktiškai, jausmiškai atskleisti, kad sukamės kartu kaip vienas nuo kito priklausomi dantratukai.
Kiekvienas savo sukimusi lemia visų kitų judėjimą. Jei nors truputį pasisuku, tai atsakau už tai, kad pasuku visus kitus ratukus dešimtuke. Visi draugai sukasi dėl manęs ir todėl esu atsakingas už savo sukimąsi.
Privalau atsižvelgti į visą bendrą judėjimą, kurį sukeliu ir įvertinti, ar jis bus naudingas visam dešimtukui, ir tik tokiu atveju imti optimaliai suktis optimalia kryptimi. O iki tol negaliu pakrutėti.
Įsivaizduokite, kad esate dešimt sukibusių dantratukų vieno mechanizmo viduje, kur kiekvienas sukdamasis, suka kitus. Todėl, prieš pasisukdamas, turiu atsižvelgti į tai, kaip pasuksiu visus, ar tai bus visiems naudinga. Man draudžiama atlikti net menkiausią veiksmą neatsižvelgiant į visus.
Bet taip neįmanoma gyventi! Todėl mums suteikta ypatinga galimybė, vadinama „šiuo pasauliu“ – tai tokia mašina, kuri leidžia kiekvienam suktis, kaip jis nori. O vėliau iš aukščiau perjungia greičio pavarų dėžes svirtį ir perkelia mus į kitą, aukštesnę pavarą, kur atsiduriame iš tikrųjų sujungti vienas su kitu ir esame priversti paisyti bendro judėjimo.
Taip pakylame į pirmąją dvasinę pakopą. Ir jeigu kuriame santykius šioje pakopoje ir galime drauge suktis, nepalikdami nė vieno nesukibusio su kitais, tai galime patobulinti save ir perjungti į trečiąją pavarą.
O paskui į ketvirtą, penktą ir taip pereiti 125 pakopas. Kiekvienoje pakopoje tampame vis glaudžiau susiję ir kiekvienas atsižvelgia į vis didesnį dantratukų skaičių sistemoje. Jis mato juos, jaučia ir gali apskritai atlikti išskaičiavimą visos sistemos atžvilgiu.
O bendras išskaičiavimas visai sistemai ir yra Kūrėjas, nes taip kuriame Jį, kaip pasakyta: „Jūs sukūrėte Mane“.
Nūnai susiduriame su problema: tarsi važiuojame mašina, įjungę materialią pavarą, leidžiančią nepaisyti kitų, o iš mūsų reikalauja pereiti prie pirmos dvasinės pavaros.
Todėl pasirodo koronavirusas, atnešantis mums nemalonumus ir neleidžiantis elgtis, kaip anksčiau, įpareigojantis mus pakilti. O norint pakilti į dvasinę pakopą reikia imti jausti vieni kitus, itin prisitaikyti vieniems prie kitų
Kaip tai padaryti, jei tokio jausmo nėra? Dėti pastangas, kartu prašyti, melstis, ir tada iš aukščiau mums leis pajausti bendrą jėgą. Kūrėjas suderins mūsų sukibimą, sujungs mus, leis pajausti tarpusavio priklausomybę, duos protą, supratimą, kaip visą tai sukurti bendrai. Ir taip eisime pirmyn.
Tai turime atlikti dabar. Tai įvyks bet kokiu atveju, norime to ar ne. Bet perjungti galima mūsų pastangomis, sąmoningu dalyvavimu, ir tada veiksmas bus geras, malonus, lygus, minkštas.
Kitaip, tai nutiks per dar vieną pasaulinį karą: trečią, ketvirtą, penktą, šeštą… Kas žino, kiek karų ir asmeninių bėdų mūsų dar laukia, geriau mums patiems perjungti pavarą.
#263815

2020 m. balandžio 26 d. iš pamokos pagal straipsnį „Pasaulio vienijimas paskutinėje kartoje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai už sienos Kūrėjas

Visas pasaulis – vienas dešimtukas

Karantinas – pirmas žingsnis išeiti iš krizės

Komentaras: Klausydamas pamoką darai išvadą, kad priešakyje mūsų laukia tokios atstumiančios būsenos, kai reikia daryti tai, kas nemalonu, ko visai nesinori.
Atsakymas: Žinoma, kad nesinori. Nėra nieko bjauriau, nei eiti prieš egoizmą. Tai tiesiog neįmanoma!
Klausimas: Tai iš kur man imti jėgų eiti prie to, kas neįmanoma, ir kas man nemalonu? Kas man duos norą ir jėgų?
Atsakymas: O tu paklausk, kodėl Kūrėjas davė tau tokias sąlygas? Kad prašytum Jo. Ir taip ateisi prie ryšio su Juo.
#260551

Iš 2020 m. sausio 12 d. pamokos rusų k.

Komentaras: Pasaulį siaubia gaisrai. Jie vis dar nesibaigia Australijoje. Sudegė milijardai augalų ir gyvūnų, žuvo kelios dešimtys žmonių.
Gaisrai kilo Europoje, JAV – Kalifornijoje, Arkties regionuose, Sibire, Afrikoje, Amazonijoje. Pavyzdžiui, 2019 m. Amazonės regione sudegė daugiau miškų nei per visus metus nuo 2010 m.
Nesu mistikas, bet atrodo, kad tai – žinia žmonijai.
Atsakymas: Žinoma. Kaitiname atmosferą net savo požiūriu. Ir viskas dega. Beje, visa tai atsikuria tik per dešimtis ar net šimtus metų.
Kalbant apie Australiją, gaisrai ten dar baisesni, nes Australija – didžiausia mėsos tiekėja pasaulyje. Sudega galvijai, ganyklos ir kt. Sunku įsivaizduoti, kuo tai baigsis. Amazonijoje tai – deguonis. Kai dega medžiai ir visa gyvūnija – tiesiog siaubinga!
Kuo tai gresia? Jei žmonės kelia grėsmę vienas kitam, gamta veikia tuo pačiu principu. Juk iš visų keturių gamtos dalių: negyvosios, augalinės, gyvūninės ir žmogaus – mes esame aukščiausiai. Jei darome kokių nors klaidų, tai tarsi primetame savo elgseną visoms gamtos dalims. Ir štai ką turime.
Klausimas: Pasakėte esminį žodį – „kaitiname“. Vadinasi, mes patys padegame…? Ar esame padegėjai?
Atsakymas: Taip. Savo egoizmu. Juk mums niekas nesvarbu! Gaisrus sukelia mūsų tarpusavio santykiai.
Komentaras: Bet mes to nematome. Jei matytume, sustotume. Kodėl mums to neparodo?
Atsakymas: Kaip tai neparodo?! Argi nematote, kas vyksta visuomenėje? Kas vyksta tarp žmonių?! Pažiūrėkite, kas dvidešimtajame amžiuje darosi su žmonija!
Komentaras: Bet žmogus vis tiek nesako, jog tai vyksta dėl to, kad esame egoistai, kad aš egoistas.
Atsakymas: Jis nenori to matyti. Bet esame gamtos sistemoje. Taip elgiamės, toks mūsų požiūris į viską.
Klausimas: Sakykite, ar ugnis kuo nors ypatinga?
Atsakymas: Aišku, kad taip! Apskritai tai yra pati aukščiausia egoizmo išraiška, kai nieko nepaisau, esu pasirengęs viską sudeginti. Man nėra nieko švento. Dėl manęs viskas gali virsti dulkėmis. Pelenais! Štai taip yra iš tikrųjų.
Klausimas: Ir staiga šie žodžiai materializuojasi?
Atsakymas: Taip. Mūsų noras, mūsų požiūris materializuojasi tokiu būdu.
Klausimas: Tai net ne uraganai, žemės drebėjimai, ne ugnikalniai?
Atsakymas: Taip, ten kitoks stichijos siautėjimas, silpnesnis.
Klausimas: Jei dabar mums tai rodo ir mes gebėtume tai išsiversti, ką turėtume išgirsti?
Atsakymas: Mūsų egoizmas pasiekė aukščiausią savo lengvabūdiško požiūrio į aplinką, į panašius kaip aš lygmenį ir nenori nieko paisyti. Jis pasiruošęs viską paversti dulkėmis ir pelenais. Ir tai pamatysime gamtoje.
Mums tai rodo ir, beje, dabar dar rodo gana pasyviai, kad dega Amazonija, Sibiras, Australija… O po to prasidės tokios gamtos apraiškos, kokias matome baisiuose filmuose apie Žemę, apie tai, kas joje vyko prieš kelis milijonus metų. Visa Žemė degė. 100-200 metrų aukščio bangos užliejo sausumą. Ir viskas vėl prasidės nuo dinozaurų.
Ir ne perkeltine prasme, iš tikrųjų taip yra. Kadangi esame gamtos rate, kurį sudaro negyvasis, augalinis, gyvūninis, žmogaus lygmenys. Jei mes, aukščiausias lygmuo, nesugebame eiti pirmyn teisingai, viskas gali prasidėti iš naujo. Gamta turi laiko.
Klausimas: Tai, kad iš esmės egzistuojame ant įkaitusio rutulio, padengto tik plutele, taip pat gali sukelti ugnies išsiveržimą?
Atsakymas: Žinoma. Ten, gelmėse, – tokios temperatūros, būsenos, ertmės! Kas mes tokie čia, viršuje?
Problema ta, kad mes, nors ir maži, bet darome didžiulę įtaką. Tačiau ne savo protu!
Apskritai ši būklė labai įtempta.
Klausimas: Sakote, kad žmogaus mintys persmelkia viską aplinkui, visą erdvę. Bet juk žmogus negali valdyti savo minčių. Juk jis silpnas. Galvodamas negaliu sustabdyti minties.
Atsakymas: Rimtai?! Žmonija turi metodiką – kaip teisingai elgiantis, ištaisant save sutvarkyti visą gamtą, suteikti jai tobulą pusiausvyrą.
Klausimas: Kodėl šios mintys neprasiskverbia į žmogų?
Atsakymas: Todėl, kad žmonės nenori to girdėti. Kiek apie tai galime kalbėti?!
Klausimas: Kodėl jie nenori?
Atsakymas: Dėl egoizmo!
Komentaras: Susidaro uždaras ratas.
Atsakymas: Ne, tai ne uždaras ratas. Žmonės turi patys save įtikinti. Tereikia įsivaizduoti, kas mūsų laukia. Štai, jei įsivaizduotume, kaip lava vis labiau artėja mūsų link, kitaip žiūrėtume į tai, kas vyksta.
Klausimas: Jei tai susiečiau su savo mintimi, nukreipta prieš ką nors? Lava vis labiau artėja. Taip, iš tikrųjų. Bet kodėl žmogui taip neparodoma?
Atsakymas: Kodėl žmogui tai nėra taip aiškiai parodoma? Kad jam būtų palikta laisva valia. Kad jis vis dėlto elgtųsi kaip žmogus, o ne kaip gyvūnas, kuris bijo ir viską daro instinktyviai, patirdamas akivaizdų spaudimą. Kad liktų nors nedidelė laisva erdvė.
Komentaras: Nereikia man tos laisvos valios! Tegu viskas pagaliau liaujasi.
Atsakymas: Ne! Esi tarp panašių į save, ir jūs galite savo elgesį papildyti žmogiškuoju veiksniu, įtikindami vienas kitą, sutikdami priešintis savo prigimčiai. Bent kai kur, bent po truputį! Tai įmanoma.
Ar turime pakilti ir atlikti judesį kaip gyvūnai? Ne! Aukščiau už gyvūnus. Tik šiek tiek! Bet mes turime padaryti tam tikras žmogiškas išvadas. O tai įmanoma tada, kai esi laisvas ir, regis, tau niekas negresia, bet vis tiek nori pasielgti teisingai.
Komentaras: Taigi jau suprantu, kad mintys veikia viską, ir jei blogai galvoju apie kitus ir taip tarsi nekenčiu jų, tai…
Atsakymas: Negana to, net jeigu nebandau gelbėtis ir tai nekelia jokios grėsmės, vis tiek noriu būti panašus į integralią gamtą. Vis tiek noriu teisingai galvoti apie ją ir apie visą mažą Žemės rutuliuką. Noriu, kad būtų gerai. Kodėl? Todėl, kad esu žmogus.
Komentaras: Gerai, jei taip būtų!
Atsakymas: Na, bent jau šiek tiek! Virš gyvūno instinkto.
Klausimas: Vadinasi, reikia ne bėgti nuo gaisrų, o siekti gėrio. Ir tada viskas ims keistis?
Atsakymas: Žinoma! Net gyvūnai kažkiek tai supranta. O žmonės – ne.
Komentaras: Komentaruose rašo, kad jūs – idealistas. Tai dar gražus žodis. Neva žmogus to padaryti negali. Pasiūlykite ką nors realesnio.
Atsakymas: Aš, brangūs draugai, esu realistas! Gaila, bet realistas. Tik dar ne dabar, bet galbūt netrukus viskas virs tikrove.
Matau, kaip tai vyksta. Tai, apie ką galvojau prieš 20 metų, vyksta dabar. Tai, apie ką kalbu, kad įvyks po penkerių metų, bus rytoj.
Visų dėsnių turi būti laikomasi.
Klausimas: Kokio svarbiausio dėsnio turime laikytis?
Atsakymas: Žmonija laisva valia turi suvokti, kad reikia tinkamai, savanoriškai įsikišti į supančią gamtą. Papildyti negyvąją, augalinę ir gyvūninę gamtą savo veiksniu – žmogišku. Kai mane veikti verčia ne fiziniai dėsniai, bet mano aukštesnieji dėsniai, humaniški įstatymai, kurie yra aukščiau mūsų prigimties ir priklauso Aukštesniajam pasauliui.
Kitaip tariant, man to nereikia, bet noriu, nes tai yra aukštesnioji savybė. Kai norėsime, kad ji atsiskleistų, paliksime šį uždarą ydingą ratą, kuriame esame.
Klausimas: Kokią savybę norime atskleisti?
Atsakymas: Norime, kad atsiskleistų davimo, meilės savybė. Paprasčiausia yra mūsų tarpusavio ryšio savybė. Gero ryšio. Jei panorėsime, kad taip ir būtų, iš karto nuraminsime visą gamtą.
#259360

Iš 2020 m. sausio 13 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Už ką gamta baudžia mus? I dalis

Gamta ima mus mokyti