Dvasinės pavaros

Dešimtukas, Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманEsame integralioje sistemoje, tarsi tarpusavyje sujungti dantratukai. Tai dešimtuko forma, kur kiekvienas turi praktiškai, jausmiškai atskleisti, kad sukamės kartu kaip vienas nuo kito priklausomi dantratukai.
Kiekvienas savo sukimusi lemia visų kitų judėjimą. Jei nors truputį pasisuku, tai atsakau už tai, kad pasuku visus kitus ratukus dešimtuke. Visi draugai sukasi dėl manęs ir todėl esu atsakingas už savo sukimąsi.
Privalau atsižvelgti į visą bendrą judėjimą, kurį sukeliu ir įvertinti, ar jis bus naudingas visam dešimtukui, ir tik tokiu atveju imti optimaliai suktis optimalia kryptimi. O iki tol negaliu pakrutėti.
Įsivaizduokite, kad esate dešimt sukibusių dantratukų vieno mechanizmo viduje, kur kiekvienas sukdamasis, suka kitus. Todėl, prieš pasisukdamas, turiu atsižvelgti į tai, kaip pasuksiu visus, ar tai bus visiems naudinga. Man draudžiama atlikti net menkiausią veiksmą neatsižvelgiant į visus.
Bet taip neįmanoma gyventi! Todėl mums suteikta ypatinga galimybė, vadinama „šiuo pasauliu“ – tai tokia mašina, kuri leidžia kiekvienam suktis, kaip jis nori. O vėliau iš aukščiau perjungia greičio pavarų dėžes svirtį ir perkelia mus į kitą, aukštesnę pavarą, kur atsiduriame iš tikrųjų sujungti vienas su kitu ir esame priversti paisyti bendro judėjimo.
Taip pakylame į pirmąją dvasinę pakopą. Ir jeigu kuriame santykius šioje pakopoje ir galime drauge suktis, nepalikdami nė vieno nesukibusio su kitais, tai galime patobulinti save ir perjungti į trečiąją pavarą.
O paskui į ketvirtą, penktą ir taip pereiti 125 pakopas. Kiekvienoje pakopoje tampame vis glaudžiau susiję ir kiekvienas atsižvelgia į vis didesnį dantratukų skaičių sistemoje. Jis mato juos, jaučia ir gali apskritai atlikti išskaičiavimą visos sistemos atžvilgiu.
O bendras išskaičiavimas visai sistemai ir yra Kūrėjas, nes taip kuriame Jį, kaip pasakyta: „Jūs sukūrėte Mane“.
Nūnai susiduriame su problema: tarsi važiuojame mašina, įjungę materialią pavarą, leidžiančią nepaisyti kitų, o iš mūsų reikalauja pereiti prie pirmos dvasinės pavaros.
Todėl pasirodo koronavirusas, atnešantis mums nemalonumus ir neleidžiantis elgtis, kaip anksčiau, įpareigojantis mus pakilti. O norint pakilti į dvasinę pakopą reikia imti jausti vieni kitus, itin prisitaikyti vieniems prie kitų
Kaip tai padaryti, jei tokio jausmo nėra? Dėti pastangas, kartu prašyti, melstis, ir tada iš aukščiau mums leis pajausti bendrą jėgą. Kūrėjas suderins mūsų sukibimą, sujungs mus, leis pajausti tarpusavio priklausomybę, duos protą, supratimą, kaip visą tai sukurti bendrai. Ir taip eisime pirmyn.
Tai turime atlikti dabar. Tai įvyks bet kokiu atveju, norime to ar ne. Bet perjungti galima mūsų pastangomis, sąmoningu dalyvavimu, ir tada veiksmas bus geras, malonus, lygus, minkštas.
Kitaip, tai nutiks per dar vieną pasaulinį karą: trečią, ketvirtą, penktą, šeštą… Kas žino, kiek karų ir asmeninių bėdų mūsų dar laukia, geriau mums patiems perjungti pavarą.
#263815

2020 m. balandžio 26 d. iš pamokos pagal straipsnį „Pasaulio vienijimas paskutinėje kartoje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai už sienos Kūrėjas

Visas pasaulis – vienas dešimtukas

Karantinas – pirmas žingsnis išeiti iš krizės

Komentarų nėra

Komentarai

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>