Kiekvieno žmogaus sveikatos sutrikimas yra bendros sistemos, vadinamos „Adomu“, pusiausvyros pažeidimas, nes ji sukurta pagal žmogaus paveikslą.
Ką tai reiškia? Negyvąjame, gyvūniniame ir žmogaus gamtos lygmenyse yra sistemos, sąveikaujančios tarpusavyje.
Jos visiškai integralios, viena kitą papildančios, neatsiejamos ir sukurtos taip, kad žmogus jas teisingai panaudotų, ištobulintų ir taptų panašus į Kūrėją. Tada per visas šias sistemas jis pradės jausti milžinišką, viską apimantį Aukštesnįjį pasaulį.
Mūsų pasaulyje matome negyvojo, augalinio ir, iš dalies, gyvūninio lygmenų integralumą. Tačiau žmogaus prigimtyje to nepastebime, nes patys esame tame lygmenyje.
Pavyzdžiui, matome, kaip sutrikdome negyvosios gamtos pusiausvyrą: išmetame dujas, šildome atmosferą, užtvenkiame upes, sustabdome natūralius procesus. Dėl to gauname nemalonias pasekmes.
Tačiau gamta buvo specialiai sukurta harmoninga, kad mes įsilietume į ją kaip aukščiausias harmonijos sluoksnis. Bet kai žmogus pradeda skverbtis į gamtą savo nešvariomis rankomis, jis ją tik gadina. Jis nuolat ją pritaiko savo egoizmui ir mano, kad elgiasi teisingai, kad gamta nėra didžiulis, gyvas organizmas.
Be to, jos negyvasis, augalinis ir gyvūninis lygmenys yra tarpusavyje susiję ir kartu dalyvauja bendroje integralioje sąveikoje. O žmogus buvo sukurtas taip, kad palaipsniui savarankiškai įsilietų į gamtą kaip neatsiejama jos dalis, studijuodamas ir papildydamas ją savo racionaliu dalyvavimu.
Bet, deja, taip neatsitinka, nes esame egoistai ir iš pat pradžių priešinamės negyvajai, augalinei ir gyvūninei gamtai. Todėl su savo žmogiškuoju egoizmu, kuris yra aukščiau šių lygmenų, mes neįsiliejame į gamtą, veikiau pradedame ją griauti.
Daugelį tūkstančių metų žmogus su gamta darė viską, kas jam patinka. Ir ji, kaip griežta teisėja, mus baudžia. Greičiau net ne baudžia, o tiesiog kompensuoja mūsų didelius, nepagrįstus iškraipymus, kuriuos mes joje darome.
Todėl apie sveikatą galime kalbėti tik atsižvelgdami į visus negyvosios, augalinės, gyvūninės ir žmogaus gamtos lygmenis, t. y. visą gamtą ir daugiau ar mažiau suprasdami, kokia turi būti tinkama visų šių dalių sąveika, kaip tai galima kompensuoti ir papildyti visus savo lygmenis.
Ir tada, išlaikydami sveikatą, galėsime pakilti į aukštesnius integralios gamtos atskleidimo lygmenis.

#263013

Iš 2020 m. kovo 15 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Jei norime būti sveiki…

Mokytis integralaus vystymosi iš gamtos

Už ką gamta mus baudžia koronavirusu?

Klausimas: Šiame pasaulyje visi mėgsta mokyti, bet niekas nemėgsta mokytis. Kokia šio reiškinio šaknis?
Atsakymas: Tai egoizmas, kuris mėgsta mokyti, nes jis taip valdo kitus. Reikia stengtis to atsikratyti.
Klausimas: O kai mokausi, šiek tiek anuliuoju save?
Atsakymas: Kai mokaisi, turi anuliuoti save, nusižeminti, kad ko nors išmoktum.
#260505

Iš 2020 m. sausio 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip anuliuoti save?

Aplinka – aukštumoje

Pakilti virš egoizmo

Ryšį tarp mūsų atskleidžiame ar kuriame? Kuriame mūsų ryšį, o tuomet atskleidžiame, kad jis jau egzistuoja. Nežinome, ką ir kaip kurti, todėl mėginame ir taip, ir šiaip. Dėl mūsų pastangų ką nors atlikti, šis tinklas pats save organizuoja. Bet jis neatsiskleidžia tol, kol neįdėsime reikiamų pastangų kiekviename etape.
Visa sistema jau egzistuoja, ji tobula. Niekas nesudužo, niekas nepradingo ir niekas nepasimetė. Sudužimas egzistuoja tik mūsų suvokimo atžvilgiu: turime dėti pastangas ir jį atskleisti. Juk nuo to priklauso mūsų sąmoningumas, supratimas, vystymasis. Savyje formuojame gebėjimą suvokti protu ir jausmais, kokie ryšiai, kokie įsipareigojimai, dalyvavimas, bendrumas turi būti tarp mūsų.
Kiekvienas įeina į kiekvieną ir veikiame drauge, tarsi vieno kūno ląstelės. Mums reikia suvokti šio kūno veiksmus visuose jo ryšiuose. Taip pakeliame save į Kūrėjo pakopą. Suvokdami šios sistemos veiksmų mechanizmą, pakeliame save į kūrimo sumanymą, sužinome, kodėl Kūrėjas sukūrė viską tokia forma, kodėl ryšius padarė būtent tokius. Tai kelias atskleisti Kūrėją, suvokti kuriantį protą.

* * *
Viskas priklauso vienai sistemai, bet pačios artimiausios man sielos, su kuriomis turiu pasiekti tarpusavio laidavimo – tai dešimtukas, su kuriuo dabar būnu susijęs materialiai, juk kol kas esu šiame pasaulyje savo jausmais ir protu. Ir todėl priimu dešimtuką, į kurį dabar patekau, kaip man duotą pratimą, kad sukurtume tarpusavyje abipusį laidavimą.
Kas minutę galiu keisti dešimtukus – nesvarbu. Svarbiausia, kad anuliuoju savo egoizmą ir kaskart priimu priešais mane esantį dešimtuką vietoj savo širdies. Tai vadinama laidavimu.
Devyni žmonės priešais mane – tai devynios aukštesniosios sfiros, o aš pats – Malchut. Todėl atlieku sau apribojimą ir tarnauju jiems, prisijungiu prie jų ir esu pasirengęs viską jiems padaryti. Tai reiškia, kad kuriu dvasinį parcufą. Laidavimas – tai dvasinio parcufo egzistavimo sąlyga, per jį galima duoti Kūrėjui ir gauti iš Jo.
#260309

Iš 2020 m. vasario 17 d. rytinės pamokos