Daugelis šalių kalba apie laipsnišką karantino pabaigą ir suaugusiųjų grįžimą į darbą, o vaikų – į mokyklas. Ar kyla naujo infekcijos protrūkio grėsmė?
Viskas bus gerai, jei mes laikysimės atsargumo priemonių, kad neapkrėstume vienas kito, laikysimės atstumo. Žinoma, mes turime grįžti į darbus, kad aprūpintume vienas kitą būtinomis paslaugomis ir produktais. Kitaip negalėsime gyventi.
Jei galvosime, kaip grąžinti žmones į tokias darbo vietas, be kurių nebus maisto ir būtiniausių paslaugų, rūpindamiesi tik tuo, kad visi normaliai egzistuotų, tai epidemija nesustiprės.
Bet jei bandysime grįžti prie ankstesnio pelno siekimo, kad padidintume kažkieno banko sąskaitas, tai situacija staigiai pablogės. Juk tai prieštaraus bendrai gamtos jėgai, ir tada įvyks staigus protrūkis, ir virusas išplis dar labiau.
Jei mes grįžtame į darbo vietas ir mokyklas, tai turi būti daroma palaipsniui, kartu auklėjant žmones, kitaip tariant, aiškinant būseną, kurioje esame, kokią formą turime pasiekti, kodėl reikia palaikyti, saugoti vienas kitą. Svarbu, kad žmogus nerimautų ne tik dėl to, kad pats užsikrės, bet bijotų užkrėsti kitus. Būtent šis abipusis rūpestis apsaugos mus nuo viruso.
Koronavirusas – tai ypatinga programa, kuri užsikrovė bendrame kompiuteryje, kuris vadinamas „žmonija“, ir pradėjo jame veikti. Ši programa reikalauja iš mūsų glaudesnio abipusio susijungimo, ir jei mes tai pasieksime, tai susitvarkysime su virusu.
Jei nepradėsime vienytis, nesvarbu, kiek turėsime viruso testų ir dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatų, mums niekas nepadės. Mes kol kas mokomės tik iš smūgių.
Pasaulis turi tapti labiau susijęs, vieningesnis. Bendra problema, apimanti visus nuo šiaurės iki pietų ir nuo vakarų iki rytų, suartina žmones. Jie jau negalvoja apie karus, konfliktus tarp šalių, korporacijų, atskirų žmonių – dabar svarbiausia gyventi ramiai. Kiekvieną uždarė namuose, ir jis sutinka sėdėti, juk dabar pagrindinė užduotis – neapsikrėsti virusu.
Šia prasme koronavirusas labai padėjo žmogui. Dabar reikia tik pasirūpinti, kaip atkurti gamybą ir paskirstymą tokia forma, kad ji aprūpintų žmoniją būtiniausiais produktais, bet neskatinti perteklinio vartojimo, dėl kurio mes jau beveik galutinai suniokojome žemės rutulį.
Mes negalime grįžti į ankstesnį gyvenimą, dėl kurio patys tapome kenksmingu virusu ant žemės paviršiaus, virusu, kuris naikina gamtą. Mes naikiname visą supančią aplinką ir todėl gauname atatranką iš gamtos.
Todėl mums reikia gerai pagalvoti, kaip grįšime prie savo veiklos žemėje taip, kad visiems būtų garantuotas daugmaž normalus gyvenimas, be reikalo neeikvojant žemės išteklių.
Ir jei to nepadarysime dabar, tai ateis dar kenksmingi virusai, kurie išmokys mus, privers pasikeisti. Gamta – tai Kūrėjas, ir ji turi begalę priemonių, kad priverstų mus paklusti.
Gamta – tai aukštesnioji jėga, Kūrėjas, AVAJA. Nesvarbu, kaip ją vadiname, svarbiausia, kad yra viena jėga, kuri valdo visą negyvąjį, augalinį, gyvūninį pasaulį ir žmones. Praktiškai visi tai pripažįsta kaip akivaizdų faktą.
#263357

Iš 2020 m. balandžio 18 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Tikėjimas Kūrėjo didumu priklauso nuo aplinkos. Jei aplinka nuolatos kalba apie Kūrėjo didumą ir perduoda man tą pojūtį, tai tik viena ta jėga egzistuoja ir nulemia mano ateitį, ji viena valdo pasaulyje ir visoje tikrovėje, ir taip į ją žiūriu.
Jei aplinka man neperduos tokios pojūčio, neįstengsiu vertinti Kūrėjo.
Tik jeigu aplinka spaudžia mane, įteigia Kūrėjo didybę ir būtinybę Jį atskleisti, įstengsiu pabusti ir tęsti savo kelią, eidamas pramintu taku, kaip suvokti Kūrėją.
Viena, ko mums trūksta, – tai aplinka, kuri įkvepia Kūrėjo didumu, visąlaik spaudžia mane ir žadina. Pradedantieji Kūrėjo didumą gauna ir individualiai, tačiau ateityje visa tai priklausys nuo aplinkos. Jei aplinka tuo nepasirūpins – nuvysiu. Pasirūpins – imsiu augti, kaip augalai po lietaus.
#264935

Iš 2020 m. gegužės 19 d. rytinės pamokos pagal Rabašo straipsnį