Pateikti Sekmadienis, 28 birželio, 2020 dienos įrašai.


Koronavirusas mus privers…

Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Koronaviruso epochoje atsiranda žmonių, kurie nieko nebijo. Mačiau vaizdo įrašų, kuriuose Italijos merai miestuose bara žmones ir reikalauja skirstytis po namus, nes jie tiesiog vaikštinėja. Net Italijoje! Tačiau yra žmonių, kurie natūraliai laikosi įstatymų, sėdi namuose ir klauso. Ko iš tikrųjų reikia bijoti: kad užsikrėsi pats ar užkrėsi kitus?
Atsakymas: Labai džiaugiuosi, kad kyla toks klausimas. Reikia galvoti apie kitus. Nepaisant to, kad netikiu gydytojais ar tuo, kad užsikrėsiu ir būsiu šios infekcijos nešiotojas, vis tiek turiu daryti tai, ką sako gydytojai. Žmonės turi matyti, jog jais rūpinuosi. Ne savimi, o jais.
Klausimas: Taigi, žmogus turi vaikščioti su kauke, rodydamas, kad nenori užkrėsti kitų. Ar tai – tarpusavio laidavimas?
Atsakymas: Žinoma! Pirmiausia. Kaip galiu daryti dalykus, kurie keltų pavojų kito žmogaus gyvybei? Gyvybei! Šiandien tai – gyvybės klausimas! Virusas – tai rūpinimosi vienas kitu programa. Jūs nenorite rūpintis vienas kitu dėl savo įprastų, egoistinių troškimų? Jūs nenorite galvoti apie tai, kas sudaro bendrą integralią sistemą, žemiškąją civilizaciją? Tada virusas jus išmokys. Jis papildo tai, ko negalėjome papildyti patys, protingai, savo noru. Jis verčia mus tai daryti.
Klausimas: Ar jis gali mums ką nors padaryti, ar ne?
Atsakymas: Gamta mums gali padaryti bet ką. Ir labai greitai!
Klausimas: Ar galima mus perdaryti? Visą laiką galvojau tik apie save, toks mūsų visų gyvenimas.
Atsakymas: Kančios viską pakeis.
Pastaba: Visą laiką tobulėti tik verčiamam kančios – didelė nelaimė.
Atsakymas: Ne tik kančia vysto, bet mes, deja, geruoju vystytis nenorime! Nenorime mąstyti! Jei su mumis geruoju nieko negalima padaryti, patys išprovokuojame gamtos smūgius.
Komentaras: Išeitų, kad virusas labai protingas?
Atsakymas: Visa gamta protinga. Ji veikia pagal konkrečią programą. Jei nevykdai šios programos, tada įsijungia kitos programos, vėliau dar kitos ir t. t. Gamtoje tokių vadinamųjų virusų nepritrūks. Mes tai vadiname „virusu“, tačiau tai – programėlė, bendrosios egoistinės programos dalis, kurią ji po truputį pradeda kreipti. Dar ne laužo, o tik truputį mus pasuka.
Dabar šis virusas aptinkamas gyvūnams, vėliau jį turės paukščiai, po to jį nešios mašalai, uodai ir t. t. Net neįsivaizduojate, kas gali būti! Mes atsidursime priešiškame pasaulyje, kuriame viskas bus nuteikta prieš mus, nes mes esame pasauliui priešingi, nes savo elgesiu demonstruojame jam neapykantą! Pažiūrėkite, ką mes su pasauliu padarėme!
Taigi, gamta mus keis, prireikus – laužys. Mes privalėsime su šiuo pasauliu elgtis kitaip. Pirmiausia, atsikratyti bet kokio egoistinio, kenkėjiško piktnaudžiavimo. Mums nebereikės milijonų parduotuvių ir viso kito, ką sukūrėme savo pasaulyje vien per XX amžių. Taip mes pamažu grįšime į vėžes.
Klausimas: Kada virusas supras, kad baigė savo darbą?
Atsakymas: Tai gamtoje vyksta automatiškai. Kai imsime mažiau eikvoti, teršti, leisime gamtai pradėti valytis, kai vandenynai pradės virškinti jį užplūdusį plastiką. Pamatysime, kad ir žemė taps derlingesnė, paukščiai ims giedoti. Viskas bus gražu, gerai. Gamta uždainuos, kai nustosime trikdyti jos harmoniją! O tam reikia laiko.
Kol kas to dar nedarome, todėl turime būti apriboti, gyventi pagal dabar atsiskleidžiančius gamtos dėsnius. Sėdžiu izoliuotas kambaryje ir nesirodau. O ką galiu padaryti? Toks gamtos dėsnis.
Kai visi būsime su gamta santykinėje pusiausvyroje, galbūt ji pradės veikti mus subtilesniais metodais, kad dar labiau artėtume prie jos, kol pasieksime būseną, kurioje fiziniai veiksmai ims veikti mūsų moralinius principus, mūsų tarpusavio sąveiką.
Nenorėjome savo sąmoningumu, jausmais eiti iš vidaus į išorę. Nes nenorėjome keisti savo santykių ir požiūrio į gamtą, bet gamta dabar mus privers atvirkščiu būdu – spaus iš išorės į vidų, kol pasikeisime.
Klausimas: Ar mano pastangos neužkrėsti kito yra tikras žingsnis gamtos link?
Atsakymas: Tik iš reikalo: tai dar nėra sąmoningumo, susitarimo, savanoriško suvokimo ir norimo veiksmo lygmuo, bet jau pradžia. Ačiū Dievui, gamta pradėjo su mumis dirbti.
Klausimas: Ar kada nors ji paliks mus ramybėje, sakydama: „Dabar galite šiek tiek atsipūsti“?
Atsakymas: Kai būsime su ja dinaminėje pusiausvyroje.
Komentaras: Tai – labai tolimas tikslas.
Atsakymas: Bet ir nereikia, kad ji paliktų mus ramybėje. Neduok Dieve!
Svarbu, koks žmogaus požiūris: tenkindamas savo poreikius, jis neturi piktnaudžiauti ir niokoti gamtos. Programa veikia mumyse, turime jai paklusti ir keistis. Niekur nepabėgsime: arba savo noru spartinsime procesą, vadinamą „achišėna“, arba gamta darys mums spaudimą, ir, žinoma, tai truks ilgiau bei sukels daugiau kančių. Bet vis tiek programa jau įjungta. Viskas. Dabar ims veikti.
#264332

Iš 2020 m. balandžio 6 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta žūsta nuo žmogvirusio

Nereikia bijoti

Ko mus moko koronavirusas?

Komentarų nėra

Viršelis, už kurio slepiasi Kūrėjas

Dvasinis darbas, Kūrėjas

каббалист Михаэль ЛайтманNuolatos pamirštame, kad be Kūrėjo nėra nieko kito. Kūrėjas taip daro tikslingai, Jis vienintelis viską valdo. Jis keičia vaizdus priešais mus ir mes pamirštame, kad visa tai – menamas pasaulis. Jis vadinamas išgalvotu pasauliu, nes nuo mūsų slepia Kūrėją.
Kūrėjas slepiasi už pasaulio, kurį matome aplink. Negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta, žmonės ir pats žmogus su savo vidiniu pasauliu – visai tai slepia Kūrėją nuo žmogaus.
Turime nepamiršti to. Čia ir yra problema. Kaip rašo Baal Sulamas, pati didžiausia bausmė žmogui – kai jis atsijungia nuo Kūrėjo, kitaip tariant, Kūrėjas atjungia jį nuo Savęs, juk pats žmogus nieko nedaro.
Todėl visas mūsų darbas – nuolatos prisiminti, kad yra Kūrėjas ir žmogus, ir tarp jų yra šis išgalvoto pasaulio paveikslas. Žmogus neturi ištrinti šio paveikslo, reikia jį susieti su Kūrėju. Kūrėjas sukuria priešais jį visus šiuos pavidalus, o žmogus turi per jėgą juos susieti su Kūrėju. Juk Kūrėjas tai daro tam, kad žmogus visas tas formas iš paslėpties paverstų atskleidimu. Ne daugiau.
Neturime jokio kito darbo. Visame savo gyvenime, visur, kas egzistuoja, reikia tik paslėptį (kai pasaulis nuo manęs slepia Kūrėją) paversti atskleidimu. Ši paslėptis ateina tik iš Kūrėjo, ir aš turiu visus tuos pavidalus susieti su Juo.
Juk negyvoji gamta, augalija, gyvūnija, o svarbiausia, žmonės, – visi jie lėlės, marionetės, įvairūs pavidalai, kurie neturi valios laisvės mano atžvilgiu, ir jie neturi jokios savarankiškos tikrovės.
Galiausiai jie visi – viršelis, į kurį įvelkamas Kūrėjas, kad būtent per jį atskleisčiau Kūrėją. Jeigu man pavyksta jėga prasiskverbti pro tą viršelį, kaskart jį susiejant su Juo, suprantant, kad tai Jis su manimi žaidžia, ir Jis visa tai daro, tai šis viršelis iš paslėpties virsta atskleidimu.
Turime nuolatos už to laikytis, sustiprinti vieni kitus, kad taip suvoktume tikrovę. Tai mūsų pagrindinis darbas. Ir tuomet pamatysime, kad jau tiesiogiai dirbame su Kūrėju ir visąlaik mėginame atskleisti „Be Jo nėra nieko kito“ ir „Geras ir Kuriantis gėrį“ kiekvienoje kliūtyje, kurią Jis stato tarp Savęs ir mūsų.
Mums reikia nuolatos gyventi su šiuo paveikslu, su tokiu suvokimu, tikrove, kurią taip sau įsivaizduojame. Ir mūsų darbas visuomet turi būti į tai nukreiptas. O pasaulio vaizdai neturi mūsų pavergti ir žaisti su mumis taip, kad sektume paskui juos. Priešingai, visada įsitveriame Kūrėjo, o pasaulio vaizdai tarnauja tam, kad sustiprintų ryšį tarp mūsų ir Jo.
Tai ir asmeninis žmogaus darbas, ir jo darbas per grupę. Asmeninis – parengiamasis darbas, o darbas per grupę – išties palaimintas, ten reikia laidavimo, abipusio palaikymo.
Juk po to, kai žmogus kaskart mėgina už kliūčių atpažinti Kūrėją, jis gauna tokias įvairias, sudėtingas kliūtis, kad tik padedamas grupės įgyja teisingą požiūrį į Kūrėją, esanti jos viduje. Tuomet grupėje jis ima kurti sistemą, atskleidžiančią Kūrėją, kaip veikiantį įvairiomis formomis visas žmogaus savybes ir jausmus, protą ir širdį.
Individo ir grupės atžvilgiu yra skirtumas sakant „Nėra nieko kito tik Jis“. Mažoje pakopoje atskleidimas galimas žmogui asmeniškai, o ant pagrindinių pakopų žmogus jau jaučia, kad jam būtina grupė ir tas prietaisas, per kurį jis atskleidžia Kūrėją visuose pasireiškimuose, t. y. dešimtyje sfirų.
#222932

Iš 2018 m. kovo 2 d. rytinės pamokos „Purimo tema“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo ko slepiasi Kūrėjas?

Ar keičiasi Kūrėjo pavidalas?

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Komentarų nėra