Pateikti liepos, 2020 mėn. įrašai.


Minint Ari

Baal Sulamas, Platinimas

каббалист Михаэль ЛайтманNusipelnėme turėti tokį mokytoją kaip Baal Sulamas, kuris yra didžiojo Ari sielos įsikūnijimas. O apie Ari sakoma, kad jis buvo Mašijach bėn Josėf, t. y., jis visą ankstesniąją kabalą mums susiejo su dabartine išsitaisymo pabaigos būsena, su Mašijach epochos karta.
Tad vos tiktai atsiskleidė Ari kabala, kabalistai paliko visas kitas kabalos sroves ir priėmė jo metodiką. Ir tai nutiko ne dėl to, kad Ari metodika buvo suprantamesnė, ar dėl to, kad jis savo supratimu pakilo aukščiau kitų, bet dėl to, kad jo siela turi ryšį su taisymosi pabaiga.
Ari siela yra tiesiogiai susijusi su taisymosi pabaiga, todėl per jį ir jo mokymą mes irgi galime užmegzti ryšį su visiškai ištaisyta būsena ir teisingai save realizuoti, visi kartu ir kiekvienas iš mūsų.
Baal Sulamas knygos „Panim meirot u masbirot“ pratarmėje rašo: „Nėra kartos, kurioje nebūtų Abraomo, Izaoko ir Jokūbo. Tačiau šis Kūrėjo žmogus Ravas Icchak Lurija dirbo ir perdavė mums žinias, pagausino jas ir pranoko savo pirmtakus. Ir jeigu mokėčiau kalbėti, šlovinčiau tą dieną, kai buvo atskleista jo išmintis, beveik taip, kaip Toros dovanojimo Izraeliui dieną.“
Iš tikrųjų negalime įvertinti Ari didingumo, lygiai taip, kaip kūdikis negali įvertinti suaugusiųjų veiksmų. Bet viskas, ką turime šiandien, kilo iš Ari, ir per jo sielą gauname visą aukščiausią poveikį ir ištaisymą. Už Ari šioje grandinėje stovi Baal Sulamas ir Rabašas.
Pats Ari neparašė nė vienos knygos – jas visas užrašė jo mokiniai. Dalis įrašų buvo paslėpti jo kape, o dalis buvo slapta laikomi tam tikroje skrynioje, ir taip jie pasiekė mūsų laikus. Suprantama, per visą tai veikė aukštesnioji jėga ir aukštesnysis sumanymas.
Kaip kitaip įmanoma būtų paaiškinti, kad kažkokiam pirkliui, keliaujančiam tarp Egipto, Izraelio ir Damasko (koks buvo Ari), netikėtai pabudo aukštesnysis siekis, priversdamas jį įsikurti Izraelyje ir pasišvęsti kabalai.
Visa informacija apie Ari yra labai netiksli: Cfate yra dvi jo vardu pavadintos sinagogos ir neaišku, kuriai jis priklausė. Viskas labai miglota, tarsi kalbėtume ne apie žmogų. Nėra jokių žinių apie jo šeimą, žmoną, vaikus, ar jis turi palikuonių. Niekas neaišku. Žinoma, niekas neturi valios laisvės, ir viskas, kas nutiko Ari, buvo padiktuota iš viršaus, Kūrėjo.
Iki Ari tik atskiri išrinkti žmonės slapta užsiiminėjo kabala. Po jo kabala išėjo iš paslėpties. Ari gyvenimas Cfate nebuvo lengvas dėl daugybės kabalos priešininkų. Juk jis pradėjo atskleisti kabalą, organizuoti grupes.
Jam padėjo tai, kad jį užtarė Ramak (Rabi Mošė Kordovero), kuris turėjo didelį autoritetą Cfate, jis suprato, kad Ari metodika kyla iš tikro, gilaus pasiekimo.
Ari unikalus tuo, kad visiškai naujai atskleidė mums kabalos mokslą. Būtent jis įvedė tokias sąvokas kaip dešimt sfirų, tiesioginė ir atspindėta Šviesa, Malchut, ekranas ir tiksliai apibrėžė pasaulių bei parcufų struktūrą. Visa tai aprašyta knygoje „Gyvybės medis“, kurią užrašė Chaimas Vitalis iš savo mokytojo žodžių.
Chaimas Vitalis pas Ari mokėsi tik pusantrų metų iki pat mokytojo mirties. Ir per tuos pusantrų metų jam pavyko įgyti žinių, kurių pakako dvidešimčiai knygų. Šioms knygoms surinkti ir atspausdinti prireikė dar trijų kartų. Akivaizdu, kad už viso to slypi kažkokia aukštesnė, nežmoniška jėga.
Po Ari kabala atsiskleidė, nes jis atnešė pasauliui ypatingą vidinę, dvasinę jėgą. Be to, jo mokymas pamažu ėmė plisti. Nesvarbu, kad jis mokė tik mažame miestelyje, Cfate, tačiau ši dvasinė jėga pasijuto visame pasaulyje, mat jis per savo sielą ją priartino prie mūsų pasaulio.
Dėl šios priežasties vėliau Rusijoje atsirado toks kabalistas, kaip Baal Šėm Tov, kuris tęsė Ari darbą ir pradėjo kalbėti tomis pačiomis sąvokomis: pasauliai, sfiros, parcufai. Chasidizme tai įprasta vadinti Baal Šėm Tov mokymu, tačiau iš esmės pagrindą padėjo Ari mokymas.
Baal Sulamas rašė, kad jis buvo eilinis Ari sielos įsikūnijimas, kitaip sakant, jis turėjo tiesioginį ryšį su juo ir galėjo tiesiogiai suprasti viską, ką pasiekė Ari. Eilinis sielos persikūnijimas – tai tarsi viso tėvo dvasinio pasiekimo paveldėjimas, atitenkantis sūnui.
Baal Sulamas, knygos „Panim meirot u masbirot“ pratarmė: „Nėra žodžių, išreiškiančių jo dvasinio darbo svarbą mums, nes suvokimo durys buvo užrakintos tvirtomis spynomis, o jis atėjo ir jas atvėrė mums…“
„Apribojimas, ekranas, atspindėta Šviesa“ – Ari aprašo ne tik tai, kaip Šviesa sklinda iš viršaus į apačią, bet ir konkretaus noro vystymąsi, jo grubėjimo pakopas, šio proceso ryšį su ekrano jėga. Todėl jis priklauso išsitaisymo kartai ir laikomas Mašijachu Bėn Josėf, po kurio prasideda pačios Malchut taisymas, Mašijach Bėn David epocha.
Galbūt kabalistai net iki Ari pasiekė tokias pačias aukštumas, bet negavo aiškaus suvokimo apie ryšį tarp šviesų, kelim ir ekranų. Jų suvokimas atėjo kaip atskleidimas iš aukščiau, o ne iš jų pačių kelim vidaus, kas leidžia kurti pasaulį savo pasiekimu. Todėl po Ari kiekvienas gali studijuoti kabalą ir palaipsniui suvokti, kas jis atskleidė.
Nepaaiškinus, kaip noras dirba su ekranu ir atspindėta Šviesa, neįmanoma išsitaisyti. Todėl kabalistai iki Ari tik ruošėsi taisymuisi, o Ari atskleidė darbą iš apačios į viršų ir parodė mums taisymosi metodiką – praktinę kabalą.

* * *

Kabalisto išėjimo diena – tai jo kilimo diena. Todėl norime, tą dieną būti ypatingai susiję su Ari, jo siela, jo metodika, net labiau nei anksčiau, ir minime jo atminimo dieną. Tiesą sakant, tai džiaugsminga diena, juk jo siela realizavo save ir pakilo į aukštesnįjį lygmenį. Todėl kabalistai niekada negedi išėjusiųjų.
#250527

Iš 2019 m. rugpjūčio 4 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Dviejų Mašijachų laikotarpiai

Ari siela – vystymosi posūkio taškas

Didi Ari siela II dalis

Komentarų nėra

Ko reikia taškui širdyje?

Dvasinis darbas, gyvenimo prasmė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kaip auga žmogaus siela?
Atsakymas: Jei žmogus pradeda jausti, kad nori sužinoti gyvenimo prasmę: kodėl, kam ir kaip – tai ir yra pirmasis sielos pasireiškimas.
Tai neduoda mums ramybės, ir patys tai jaučiame – kiekvienas pagal savo sielos pajėgumą. Nors iš pradžių žmogus mano, kad tai kažkas labai mažo, smulkaus, tačiau taip nėra.
Klausimas: Visada sakome „siela“, „siela“. Kaip žmogus apibūdina šią sąvoką?
Atsakymas: Deja, žmogus nesupranta, kas tai yra. Jis nesupranta, kokia gyvenimo prasmė.
Gyvenimo prasmės klausimas iš esmės teigia, kad gyvenime prasmės nėra. Jeigu ji būtų, matytume ją žmonių troškime kuo nors tapti: vienas nori būti konstruktoriumi, kitas – poetu, trečias – dar kuo nors. Tačiau jie to siekia ne tam, kad tik užsidirbtų duonai, o tam, kad bent šiek tiek kur nors save atrastų.
Ir kai žmogus jaučia, kad niekur negali savęs atrasti, kad visur yra tuščia, jis pradeda suprasti, kad prasmė yra ne šiame pasaulyje, bet už jo ribų, aukščiau jo. Jeigu tai tikrai jį jaudina, jis pradeda rimtai ieškoti.
Mūsų laikais tai įmanoma. Aš irgi taip pradėjau. Man prireikė daug metų, kol radau, kur ir kaip: keliolikos metų prieš atvykstant į Izraelį, o paskui dar kelerių metų Izraelyje. Apskritai tam reikia laiko.
Kiekvienas žmogus turi tašką širdyje. Šiaip ar taip, taškas vis tiek pabus, tik neaišku – kada. Šiais laikais jis atsiskleidžia tiksliai, greitai ir daugumai. Anksčiau taškas pabusdavo kartą per dešimtis ar net šimtus metų ypatingiems žmonėms.
Klausimas: Anksčiau nebuvo tokių didelių grupių kaip Bnei Baruch?
Atsakymas: Žinoma. Pažiūrėkite, kokia didelė mūsų grupė ir kaip išsibarsčiusi po visą pasaulį! Tai labai rimtas judėjimas, kurio niekada nebuvo ir atsirado tik dabar. Aš to net nesitikėjau.
Kai pradėjau studijuoti kabalą, niekas jos rimtai nestudijavo. Buvo keletas senukų, kokie du ar trys žmonės, ir viskas. Lankiau jų užsiėmimus, bet mačiau, kad iš jų nieko negausiu. Jie tik skaitė šaltinius, o man reikėjo rimtų paaiškinimų su atsakymais į kylančius klausimus.
Juk taškas širdyje reikalauja augti, todėl kiekvieną akimirką turime jausti, ko jam reikia ir ar galime atsakyti į jo užklausą. Svarbiausia – tinkamai jį nukreipti, nes jis yra egoistiškoje aplinkoje, tarsi iš egoizmo padaryto kamuoliuko viduje. Tačiau viduje šis taškas grynai altruistinis.
Kyla klausimas, kaip per egoizmą nukreipti į jį altruistinį veiksmą, kuris pamaitintų, ir taškas imtų augti.
Klausimas: Kaip vaisius žievėje?
Atsakymas: Greičiau tai vadinčiau grūdu mėšle. Ir iš tikrųjų taip yra. Žmogus turi knaisiotis šiame mėšle, kad surastų grūdą ir taip save užaugintų. Tai nėra paprasta.
Bet mūsų laikais jau viskas atskleista. Paruošėme didžiulį įvairios medžiagos archyvą. Tad turime toliau skleisti šias žinias.
Labai džiaugiuosi, kad vedame pamokas ir paskaitas mūsų jauniesiems draugams. Turime taip daryti, kad jie įvaldytų mūsų archyvą ir pasakytų, kaip jį patobulinti, kad būtų patogu, suprantama ir lengva visiems, norintiems pas mus ateiti.
#260660

Iš 2020 m. vasario 9 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kada atsiskleidžia taškas širdyje?

Nepaperkamasis taškas širdyje

Taško širdyje maitinimas

Komentarų nėra

Kas kaltas, kad buvo sugriauta Šventykla?

Antisemitizmas, Izraelis ir pasaulio tautos, Izraelis šiandien, Kabala, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманAvo mėn. 9 d. simbolizuoja Šventyklos sugriovimą, įvykusį dėl Izraelio tautoje tvyrojusios neapykantos be priežasties. Matome, kad per visą istoriją žydų tautoje buvo ir yra tam tikros grupės, kovojusios tarpusavyje. Tai ir yra ta neapykanta.
Žydai – tai tauta, kurią Senovės Babilone subūrė Abraomas, kai tarp žmonių kilo neapykanta. Jis mokė, kad tik viena priemonė gali padėti įveikti neapykantą: pakilti į meilę virš visos neapykantos, kuri it Babelio bokštas užaugo lig dangaus. Dalis Babilono gyventojų sekė Abraomą, jis juos išvedė iš Babilono į Knaano, Izraelio žemę. Kiti pasiliko Babilone.
Abraomas mokė savo mokinius gyventi pagal dėsnį „mylėk artimą, kaip save“. Ši svarbiausia taisyklė – „visus prasižengimus uždengs meilė“ išskyrė juos iš kitų pasaulio tautų, likusių Babilone, o paskui pasklidusių po visą Žemę.
Ėjusieji paskui Abraomą buvo visų tautų atstovai, tačiau jie įstengė susivienyti draugėn ir tapo Izraelio tauta, o tai reiškia „tiesiai pas Kūrėją“ (jašar kėl), kitaip tariant, tiesiai į vienybę, į meilę artimui. Jie kovojo už tai, kad suartėtų ir taptų broliais, ir iš dalies jiems tai pavyko.
Jie perėjo Egipto tremtį, patyrę daugybę išbandymų savo kelyje, bet tai tik sustiprino juos. Jie tapo artimi ir iš tikrųjų virto viena tauta bei pasivadino „Israel“ (tiesiai į Kūrėją), mat jie siekė vienos jėgos – meilės jėgos.
Tačiau egoizmas nenurimsta, vėl pabunda ir žadina žmogų, todėl su laiku Izraelio tautoje ima formuotis įvairios grupės, pasisakančios prieš Abraomo metodiką. Jie norėjo gyventi pagal kapitalistinį modelį, kad kiekvienas darytų, ką panorėjęs, užuot gyvenę bendruomenėje. Tarp jų kilo karai, kovos.
Per visą istoriją Izraelio tauta kovoja savo viduje, ir priežastis visad viena: „už“ ar „prieš“ vienybę. Taip buvo griūnant pirmajai ir antrajai Šventykloms. Visos griūtys tik dėl to, kad vienos grupės kvietė vienytis ir visus nusižengimus uždengti meile, o kitos priešinosi, nesutiko.
Taip vyksta ir šiandien. Todėl Izraelio tautai teko patirti tremtį, daugybę kančių ir visų pasaulio tautų nemeilę. Juk kitos tautos irgi išėjo iš Babilono, tik pamiršo apie tai.
Nūnai ir žydai, ir pasaulio tautos išsibarstę po visą žemę, ir niekas nežino, kas yra meilė artimui. Egoizmas nuo to laiko labai išaugo ir pas žydus, ir pasaulio tautose. Visuose reikia pažadinti pirminę priežastį, kad išsiaiškintume, kas vykta su pasauliu, kodėl iki šiol pasaulio tautos turi pretenzijų Izraelio tautai, kokia pastarosios misija. Tai reikia paaiškinti visiems.
Istorikai pirmosios Šventyklos griūtį priskiria Nabuchodonosorui, Babilono valdovui, o antrosios – Romos imperatoriui Titui. Tačiau žydai mano, kad prie griūčių atvedė konfliktai pačioje Izraelio tautoje. Ir iš tiesų, viso to priežastis – nepagrįsta neapykanta, atsiskyrimas. Priešindamiesi vienybei sukėlėme pirmosios ir antrosios Šventyklų griūtis. Visos mūsų nelaimės – dėl to, kad nesutariame tarpusavyje ir negalime susivienyti Izraelio tautoje.
Iš išorės atrodo, kad dėl griūčių kaltos imperatorių kariuomenės, priešai, bet iš tikrųjų mes patys per esamą ar nesamą tarpusavio ryšį nuteikiame šias imperijas prieš save ar už savo egzistavimą ir matome atitinkamą rezultatą. Svetima išorinė jėga tik įgyvendina nuosprendį, bet mes patys tai aktyvizuojame savo tautoje. Tad dėl savo kartaus likimo kaltinti galime vien save.
Ir šiandien vyksta tas pats: Persija (šiandienos Iranas) ir kitos arabų šalys nusiteikusios priešiškai mūsų atžvilgiu ir viskas dėl to, kad mūsų pačių nesieja tinkamas ryšys, ir taip skatiname nesantaiką ir neapykantą pasaulyje tarp visų.
Kitose tautose taip pat gali kilti vidinis priešiškumas, tačiau tokios neapykantos kaip Izraelio tautoje nėra nė vienoje tautoje, mat nekenčiame žydų savo pačių viduje. Vidinis žydas – tai noras, kuris reikalauja iš mūsų susivienyti aukščiau mūsų egoizmo ir parodyti visam pasauliui, kad įmanoma gyventi taikoje, ramybėje ir vienybėje, ir tai bus viso pasaulio išsitaisymas.
Taip kalba žydas, esantis mūsų viduje, tačiau nenorime jo klausyti. Tik kabalistai, studijuojantys kabalos mokslą, kuriame tai aiškiai užrašyta juodu ant balto jau prieš tūkstančius metų, žino, kad Toros pagrindas yra didi taisyklė: meilė artimui, kaip pačiam sau. Bet niekas nenori jų išgirsti.
Juk vienybė teoriškai labai gražiai skamba, tačiau kai tik žmonės bando ją realizuoti, įsitikina, kad tai tiesiog neįmanoma, mat reikalauja iš žmogaus viso jo dėmesio, viso jo gyvenimo. Žmonės tam nėra pasirengę. Tam reikia arba specialaus integralaus ugdymo, arba labai didelių kančių, kurios privers žmones atsisakyti savo egoizmo ir suartėti tarpusavyje.

#268465

Iš 2020 m. liepos 26 d. TV laidos „Globalios perspektyvos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Neplatus takelis „tarp siaurumų“

Dėl ko liūdėti per Avo 9 dieną?

Gedėti, nes nėra vienybės

Komentarų nėra

Verksmas virš akmeninės širdies

Izraelis ir pasaulio tautos, Izraelis šiandien

каббалист Михаэль ЛайтманAvo mėnesio 9 d. reikia ne sėdėti ir bejėgiškai verkti, o suprasti, kad visos žydų šventės simbolizuoja tai, ką mums verta atlikti, kad sugrįžtume į pačią aukščiausią būseną, numatytą kūrimo sumanyme, kitaip tariant, judėti į taisymosi pabaigą.
Paprastos ašaros mums nepadės – liūdėti reikia dėl savo dabartinės būsenos, kitaip tariant, gedėjimas turi būti konstruktyvus.
Jeigu šiandien visi žydai laikytųsi Toros ir priesakų, ar būtų pastatyta Šventykla? Ne! O jeigu užsiimtų labdaryste? Irgi ne! Niekas nepadės, tik bepriežastinės mūsų tarpusavio neapykantos taisymas.
Gali būti, kad ištaisius bepriežastinę neapykantą mums teks atlikti papildomus taisymus ryšyje tarp mūsų, kad toliau statytume nuo Pirmosios Šventyklos lygmens, hafėc hėsėd, davimo dėl davimo, iki gavimo dėl davimo lygmens – Antrosios ir Trečiosios Šventyklos. Bet pirmiausia privalone ištaisyti bepriežastinę neapykantą, juk Antroji Šventykla griuvo būtent dėl šio prasižengimo.
Šventykla, šventumo namai – tai indas, sukurtas iš mūsų norų, kurie iš pat pradžių yra neištaisytos, egoistinės būsenos. Mums reikia juos ištaisyti taip, kad jie galėtų susijungti tarpusavyje ir pasiektų meilę, kaip pasakyta: „Visus prasižengimus apklos meilė“
Kiekvienas žmogus tarsi akmeninė plyta, akmeninė širdis. Tačiau jeigu pasitelksime Torą ištaisymui, tai ji taps tais klijais, kurie sujungs mūsų plytas.
Taip kuriame savo kli, dvasinį indą, kuris vadinasi šventumo namais, kitaip tariant, davimo ir meilės namais. Mūsų ypatingoje bendroje tarpusavio meilės ir davimo jėgoje sukuriame sąlygas Kūrėjui atsiskleisti ir ateiname į šventumo namus (davimo indą), į Šventyklą.
#211164

Iš 2017 m. liepos 31 d. rytinės pamokos apie Avo mėn. 9 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dėl ko liūdėti per Avo 9 dieną?

Tobulybė be išimčių

Siela, panaši į kūrimo sistemą

Komentarų nėra

Vienatvės epidemija baisesnė už koronavirusą

Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманEmocinis stabilumas – rimta problema koronaviruso laikotarpiu dėl karantino, stresinių situacijų šeimose. Daugeliui žmonių reikalinga psichologo pagalba, jie jaučiasi izoliuoti ir kenčia nuo vienatvės, kaip niekad anksčiau.
Dar prieš koronavirusą medicinos ekspertai pranešė apie vienišumo epidemiją JAV. Virusas smarkiai paaštrino šią problemą, tai paveikė 28 proc. amerikiečių namų, nes apie 36 milijonai žmonių gyvena vieni, be šeimos, be vaikų.
Kita vertus, yra vilčių, kad koronavirusas privers mus atkreipti dėmesį į vienišumo problemą ir ieškoti būdų ateityje užmegzti daugiau socialinių ryšių.
Kaip paaiškėjo, lengviau išvengti koronavirusinės infekcijos nei apsisaugoti nuo emocinio streso bei psichinių anomalijų dėl karantino. Kaip visuomenė turėtų kovoti su socialinės izoliacijos padariniais po koronaviruso?
Vienatvės jausmas po epidemijos tęsis ir augs. Visuomenė skils į daug dalių, ir žmonės bendraus vis rečiau. Bus mažiau susitikimų ir galimybių bendrauti darbo vietose. Sporto klubus, restoranus, barus, teatrus lankys vis mažiau žmonių. Jausimės vis labiau atsiriboję vienas nuo kitų, nutolę.
Nauja koronaviruso ir kitų problemų banga privers mus nutolti tarpusavyje, be to, kiekvienas turėsime rūpesčių dėl savo sveikatos ir visuomenės problemų. Pamatysime, kad ne 36 milijonai žmonių kenčia nuo vienatvės, bet kur kas daugiau.
Skyrybų ir kitų problemų skaičius šeimose smarkiai išaugs. Mūsų laukia labai sunkus laikotarpis, kai žmonija turės suprasti, kad neįmanoma egzistuoti pagal senąsias taisykles, reikia nustatyti naują gyvenimo tvarką.
Nūnai žmogus jaučiasi labai vienišas šiame didžiuliame pasaulyje. Ir nors šis pasaulis toks turtingas, įvairiaspalvis, žmogus jame negali rasti savęs. Netgi turėdamas geras pajamas ir galėdamas sau leisti daug materialine prasme, žmogus vis tiek kenčia nuo vienatvės. Juk mūsų nemoko užmegzti tinkamų tarpusavio ryšių, nemoko gyvenimo globaliame, integraliame pasaulyje.
Nejaučiame, kad gyvename toje pačioje sferoje, kurioje negyvasis, augalinis, gyvūninis lygmenys ir žmonės egzistuoja kartu vienoje integralioje sistemoje.
Šiandien esame visi susipriešinę, tiek asmeninių santykių, tiek tautų ir valstybių atžvilgiu. O kai ateina koronavirusas ir daugelis kitų problemų, kurios yra neišvengiamos dėl tokio elgesio, tai, žinoma, negalime jaustis gerai.
Viena Misūrio valstijos mokytoja apibūdino savo būklę karantino metu: „Būna dienų, kai jaučiuosi gerai, o kartais man atrodo, kad jeigu šis karantinas dar užtruks, tiesiog išprotėsiu. Ar galiu likti sveiko proto ir toliau gyventi vienatvėje mėnesius, metus?“
Kodėl žmonėms tokie svarbūs tarpusavio ryšiai? Kodėl jiems reikalingas nuolatinis bendravimas su kitais žmonėmis ir jeigu jie nežino, kaip tai padaryti teisingai, eina iš proto dėl vienatvės, arba gyvena kartu ir varo iš proto vienas kitą?
Esmė ta, kad žmogus yra socialus kūrinys. Negalime gyventi kaip gyvūnai, kurie trumpam susitinka dėl palikuonių, o vėliau išsiskiria. Žmogui reikalinga šeima, visuomenė, namai, miestas, šalis, kurioje jis gali gyventi kartu su kitais.
Žmogui reikalingas dvasinis ryšys, ko nėra negyvajame, augaliniame, gyvūniniame lygmenyse – ne cheminis, hormoninis, o jausminis ryšys. Bet tokio ryšio neturime, ir todėl stengiamės šiuos jausminius santykius pakeisti verslo ar konkurenciniais santykiais.
Ir visi dėl to kenčia. Net turtingiausias žmogus neturi to, ką turėtų gauti iš visuomenės. Iš visuomenės jis turi gauti daugiau, nei iš savo motinos.
Bet mes to neturime, nes nesukuriame visuomenės, kuri visiems suteiktų šilumos, pasitikėjimo savimi, palaikymo jausmą. O be šito žmogus jaučiasi lyg vakuume, ir dar blogiau – priešiškoje aplinkoje. Jis išeina į gatvę ir kiekvieną sutiktą žmogų suvokia kaip savo priešą.
Žmonija labai dėl to kenčia. Dėl tokių tarpusavio santykių savo egoistinėmis mintimis ir norais sukuriame vietą, iš kurios išeina įvairiausi kenkėjai, pavyzdžiui, koronavirusas, ir dėl to rizikuojame savo gyvybe.
Galų gale turime išsiaiškinti, kam gyvename, kas esame, kodėl taip elgiamės, ar galime elgtis kitaip?
Pagalvokime, kaip sukurti visuomenę, kuri atitiktų visą visatą. Juk visa gamta yra neperskiriama, visos jos dalys yra sujungtos. Žmonių visuomenė turi būti tokia pat draugiška, pagrįsta abipuse parama. O mes savo egoizmu ją sukūrėme visiškai priešingą.
Atėjo laikas atlikti išsamią reviziją ir nuspręsti, kad privalome eiti prieš savo egoistinę prigimtį, siekdami užmegzti tinkamą ryšį tarp mūsų. Mūsų gera ateitis priklauso tik nuo to.
Aišku, kad pats sunkioje situacijoje esantis žmogus nežino, ką daryti, ir esant aplinkos spaudimui, yra sumišęs dėl užklupusių skolų ir įsipareigojimų. Belieka tik apgailestauti. Tačiau yra socialinių sistemų, kurios privalo apie tai galvoti. Jau dabar aišku, kad taip tęstis negali, nes artėjame prie visiško žlugimo.
Mums reikia integralios švietimo sistemos, kad ugdytume naują, draugiškesnį žmogų. Gamta mus tam įpareigoja. Mes esame sferos viduje kaip viena simbiozė, kur negyvoji gamta, augalai ir gyvūnai palaiko ir papildo vienas kitą. Visi, išskyrus žmogų!
Žmogus vienas nori viską valdyti be jokių ribų. Jam nerūpi, kad jis kenkia visai sistemai. Jei nesustabdysime žmogaus, jis sunaikins Žemės rutulį.
Todėl visos gamtos ir mūsų vidinės prigimties atžvilgiu privalome suvokti, kad priklausome vienai integraliai sistemai ir turime save ugdyti iš naujo.
#265121

Iš 2020 m. gegužės 15 d. TV laidos „Globalios perspektyvos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koronavirusas atskleidžia socialines problemas

Kaip tu jautiesi šiomis sunkiomis dienomis?

Ties raudona linija

Komentarų nėra

Kuo gresia tinkamų santykių neišmanymas

Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Ar manote, kad dabartinė pandemija pakeis žmonių vertybes? Ar praeis šiek tiek laiko ir viskas bus pamiršta?
Atsakymas: Manau, kad tai nepraeis nei per dvi savaites, nei per du mėnesius, o truks ilgai. Mano nuomone, tai užtruks mažiausiai nuo šešių mėnesių iki metų. Žemė, žmonės išsekę, todėl žmonių santykiai palaipsniui niveliuosis, pradėsime atprasti nuo buvusios egoistinės sąveikos. Tik reikia pasirūpinti buvusią sąveiką pakeisti kažkuo geru, kitaip žmonės sutriks, nežinos, kaip bendrauti.
Anksčiau mes, siekdami egoistinės naudos, suprasdavome, kad į šį žmogų reikia kreiptis taip, į kitą – kitaip, prie trečio iš viso neverta eiti. Kai žmonės nustos vadovautis įprastu egoistiniu požiūriu, gali nutikti labai nemalonių dalykų. Galime pradėti elgtis kaip vaikai, kurie kažką griebia iš kitų, nesuprasdami, grynai instinktyviai, nes tiesiog nori.
Aš labai bijau tokių būsenų. Jos blogesnės už karą, nes jose nėra jokios komunikacijos. Nustoję suprasti vienas kitą, tiesiog nustojame teikti reikšmę savo veiksmams ir pasekmėms, kurias galime sukelti kitiems žmonėms. Tai labai baisu.
Klausimas: O ar nemanote, kad pandemijos situacija, atvirkščiai, vienija žmones? Galų gale, kai viskas yra blogai, žmonės gali susitelkti. Būtent todėl mums sukuriama iš viršaus dabartinė padėtis, kad suprastume ir pajaustume, kaip svarbu turėti vienas kitą. Ar vis dar manote, kad, atvirkščiai, tai mus atskiria, kaip sakėte, labiau nei karas?
Atsakymas: Manau, kad kiekviena tauta turi savo charakterį, savo požiūrį į žmones, į pasaulį. Puikiai pažįstu rusus ir jaučiu, kokia gili jų trauka vienas kitam. Bet visa tai veikia tik labai mažame egoistinio suvokimo lygmenyje. Ypatingomis sąlygomis, pavyzdžiui, koncentracijos stovyklose ar Leningrado blokadoje, tai ne visada gali suveikti. Taigi, nebūčiau linkęs tikėti tokia baigtimi.
Manau, kad visomis priemonėmis reikia pritraukti teigiamą gamtos jėgą į mūsų pasaulį. Ji yra paslėpta, bet ji egzistuoja. Gamta susideda iš dviejų priešingų jėgų. Neigiama jėga, kuri labiausiai veikia šiandien, turi būti priešpastatyta teigiamai. Tik taip galime užtikrinti ateitį sau, vaikams ir anūkams.
#264323

Iš 2020 kovo 29 d. programos „Susitikimas su kabala. Viktorija Bonia“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koks bus pasaulis po koronaviruso?

Jei norime būti sveiki…

Koronavirusas – gamta su mumis susitvarkys

Komentarų nėra

Su kokiais norais dirbame?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kokius norus turime sujungti: tik dvasinio pasaulio siekimą ar bet kokius?
Atsakymas: Tik dvasingumo siekį. Likusieji norai mūsų nedomina. Jie visų skirtingi. Kodėl mums tai turėtų rūpėti?
Tu turi tam tikrų siekių gyvenime, tarkime tapti muzikantu ar batsiuviu. Tai man nesvarbu. Mane jaudina tik tavo santykis su Kūrėju. Su šiuo tavo ketinimu, tavo noru noriu suartėti. Tik su tuo. O visi kiti norai manęs neliečia, juk jie visi žemiški.
Manęs nedomina, kuo tu užsiimi: šeima, darbas, pomėgiai. Man svarbu tik tavo Kūrėjo siekis ir mano Kūrėjo siekis. Jei juos sujungsime, tai tapsime stipresni ir galėsime greičiau gauti iš Jo aukščiausią Šviesą.
Klausimas: Taigi, jei šioje grandinėje kas norsneturės noro atskleisti Kūrėją, tai paveiks visą sistemą?
Atsakymas: Ne. Šie norai negali paveikti visos sistemos. Žinoma, tarp mūsų gali būti atsitiktinių žmonių. Bet jie neveikia kitų, nes kiekvieno prisijungimas priklauso nuo jų noro. O jeigu jie neturi tikro dvasinio noro, tai jie prie mūsų neprisijungia. Jie egzistuoja savo gyvūniniu pavidalu, tačiau dvasiniame jie ne su mumis.
Klausimas: Gali susidėti stipresnis ir silpnesnis dvasinis noras. Jie nesunaikins vienas kito?
Atsakymas: Niekas nieko nesunaikina, nes visi norai visiškai skirtingi. Jie nepanašūs vienas į kitą. Vienintelis dalykas, ką jie gali padaryti, tai susijungti.
#262018

Iš 2020 m. vasario 16 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Greičiau suvokti Kūrėją

Kūrinys – tai noras gyventi

Pasinerti į žmonijos norus

Komentarų nėra

Koronavirusas – gamta su mumis susitvarkys

Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Jei mirštamumas nuo viruso yra 3–5 proc., galbūt teisingiau leisti jiems numirti, o ne stabdyti visus procesus, įvedant visą pasaulį į karantiną, užsitęsusią krizę, kuri gali būti blogesnė, nei 3–5 proc. susirgusiųjų mirtis?
Atsakymas: Aš to nesusiečiau. Aš žvelgiu į pasaulį visiškai kitaip: viena vertus, yra liga, kurią sukelia virusas: teisingo žmogaus organizmo veikimo pažeidimas. Tokiu atveju žmogus miršta.
Antra vertus, yra baimė, kurią ši liga sukelia žmogui. Žmonės iš baimės slepiasi namuose, atsitolina vienas nuo kito. Aukštesniojo valdymo požiūriu, tarp jų nieko bendra. Vienas dalykas – siunčiamas virusas, kitas – lydinti jį baimė. Ir viskas.
Galbūt pakaktų tik vienos baimės be viruso? – Ne, turi būti kažkoks pagrindas. Ir taip pat nėra prasmės siųsti viruso be baimės. Kam? Todėl daromas junginys. Be to, tai dvi visai skirtingos sistemos gamtoje: problemos, sukeliančios baimę, ir problemos, sukeliančios ligą.
Kuo baimė ir panika yra gerai? Tuo, kad jos sustabdo žmoniją nuo absoliučiai nereikalingo, išsigimusio ekonominio, politinio, materialaus vystymosi.
Žmonės priversti pagalvoti: „Ką aš darau? Kam man tai reikalinga?“
Priverstinai mes gaminame 50–70 proc. produkcijos, kuri nereikalinga. Vadinasi, sustosime ir daugiau to negaminsime.
Kai daugelis šeimų yra namuose, galima pasižiūrėti į savo šeimą ir pagalvoti, kur praleisdavo laiką mūsų vaikai, kuo jie užsiimdavo. O kada apskritai šeima susirinkdavo namuose? Kada jie sėdėjo kartu? Ir staiga namiškiai pradeda kažkaip artėti. Iš pradžių jie sėdi atskiruose kampuose, kaip yra įpratę, po vieną, o paskui pradeda kalbėtis, net žaisti bendrai. Juk yra laiko, yra galimybė.
Suprantate, kiek tai viską keičia? Mūsų pasaulis keičiasi! Todėl aš sakau, kad virusas iš tikrųjų yra gėris. Jis perkilnos visą žmoniją.
Jei per tą laiką mes ir toliau terštume dangų, tai mirtų žymiai daugiau žmonių, nei nuo viruso. Jūs sakote: „Virusas numarino tūkstantį žmonių“. Bet dėl užteršto oro, kuris būtų buvęs be karantino, mirtų žymiai daugiau žmonių.
Paanalizuokime šiuos dalykus globaliau ir pamatysime, kad galimas visai kitas požiūris.
O jei pažvelgsime truputį į priekį, tai suprasime, kad virusui padedant galima atsikratyti nereikalingos gamybos, nereikalingų daiktų, nereikalingų ryšių, skrydžių ir viso kito. Taip galbūt padarysime mūsų senutę Žemę žydinčią, švelnią, minkštą, tiesiog kaip gerąją mamą. Kas čia blogo? Kodėl jūs žvelgiate į pasaulį taip siaurai?
Priimkite visą sistemą atviriau. Supraskite, kad ateina jėga, kuri gerina jūsų pasaulį, priverčia susimąstyti: „Pagalvok, kuo tu užsiimsi?!“ Štai ką daro išmintingos gamtos pasiųstas virusas.
Gamtoje nieko nevyksta šiaip sau, priešgyniaujant, norint pakenkti. Viskas tik dėl to, kad atvestų mus, žmones, prie teisingo tarpusavio ryšio, gerų santykių, kad mes suvoktume savo egoizmą kaip blogį ir galėtume paversti jį gėriu. Ir tai bus atlikta. Aš jus užtikrinu.
Gamta stipresnė už mus. Jūs matote, kaip ji gali mus visus parklupdyti. Ir mes pasiruošę. Kai aš žiūriu į tai, kaip žmonija šiandien reaguoja į virusą, aš pradedu tikėti, kad ši žmonija galbūt turi gerą ateitį, kad gamta su mumis susitvarkys.
#263966

Iš 2020 m. kovo 22 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ko mus moko koronavirusas?

O kodėl taip norite gyventi?

Apsauga nuo baimių

Komentarų nėra

Kuris labiau išsitaisęs – vyras ar moteris?

Moters dvasingumas, Vyras ir moteris

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Ar galima sakyti, kad nuo pat pradžių moteris yra labiau išsitaisiusi dvasine prasme, nei vyras?
Atsakymas: Viena vertus, taip. Kita vertus, vyrui suteiktos didesnės galimybės ištaisyti save, nei moteriai. Taigi, galiausiai negalima sakyti, kad vyrai turi daugiau sąlygų ir galimybių, nei moterys.
Moterys turi labiau subalansuotą egoizmą ir daug mažiau sąlygų, o vyrai – priešingai, bet ir tarp vyrų, ir tarp moterų yra didžiulis skirtumas – visa egoistinių būsenų paletė.
Tęsime…
#264090

Iš 2020 m. kovo 8 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis moters vaidmuo I dalis

Dvasinis moters vaidmuo II dalis

Vyras ir moteris dvasiniame pasaulyje

Komentarų nėra

Ką daryti su pavydu?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kaip susidoroti su pavydo jausmu? Kas tai?
Atsakymas: Žiūrint, kokiame lygmenyje. Jeigu tai gyvūninis pavydas, kai pavydite vieno žmogaus kitam, jausdamas, kad tas atima jus dominančio objekto dėmesį, kurį norėtumėte nukreipti į save, – tai viena. Tai šio pasaulio pavydas, ir su tuo reikia dirbti.
Bet geriau, jei sieksite suvokti Kūrėją, ir tai užgoš visą kitą. Tuomet neturėsite problemų nei su pavydu, nei su kuo nors kitu, nes darbas su Kūrėjui, kai siekiate Jo, ir Jis ima manipuliuoti, norėdamas atvesti tave pas Save, kur kas intensyvesnis savo jausmais, giluma, galimybėmis nei bet kokie žemiški pojūčiai.
#265836

Iš 2020 m. balandžio 26 d. pamokos rusų k.

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai