Šiomis dienomis grįžtame iš karantino į įprastą gyvenimą: atsidaro daugiau parduotuvių, paslaugų, verslų. Kyla jausmas, kad ant mūsų nusileido tamsus debesis, vadinamas „koronavirusu“, o paskui išsisklaidė, tarsi nieko ir nebuvo.
Iš tikrųjų, tai apgaulingas įspūdis, nes ankstesnis gyvenimas jau negrįš. Mes dabar išsiaiškinsime ir suprasime, kad grįžimo atgal negali būti, kaip neįmanoma du kartus įbristi į tą pačią upę.
Todėl negalėsime grįžti prie ankstesnio gyvenimo, kuris grindžiamas konkurencija ir nesibaigiančiu vartojimo didėjimu. Priešingai, mes veikiame gamtos sistemose, net jei to nesuvokiame ir nejaučiame. Ir šiandieninės gamtos sistemos skiriasi nuo tų, kurios buvo iki koronaviruso. Jos neleis mums naudotis mūsų piktu egoizmu, darant žalą sau kaip anksčiau.
Virusas išryškino, kad mes visi susiję. Epidemija išplito po visą žemės rutulį, nes mūsų biologiniai kūnai sujungti į vieną sistemą, kuri veikia aukščiau šių kūnų, jungdama juos tarpusavyje. Todėl liga, kilusi vienoje vietoje, staiga kyla ir kitose.
Virusas ateina į tokius kaimus, kurie apskritai neturėjo jokio ryšio su civilizacija. Iš kur jis galėjo kilti? Čia veikia gamtos sistema, kuri, pasiekusi tam tikrą būseną, išleidžia iš savęs į pasaulį šią problemą, vadinamą „koronavirusu“.
Todėl negalėsime grįžti į ankstesnę būseną, net ir labai norėdami. Neįmanoma ten grįžti, to niekada nebuvo istorijoje! Žmonių santykiuose neįmanoma grįžti atgal – tik eiti pirmyn: arba į naują gyvenimą, arba į naują mirtį.
Bendra nelaimė pakeitė visuomenę į gera, įpareigodama mus būti solidarius ir laiduoti vienus už kitus, kaip matėme, kad jauni padėjo pagyvenusiems, esantiems rizikos grupėje.
Dabar, grįžtant į normalų gyvenimą, visi šie teigiami pokyčiai ir tarpusavio parama gali išnykti, jei mes neįsiklausysime į tai, ką nori pasakyti mums gamta. Turime suprasti, kad visi esame susiję ir lemiame vienas kito ateitį.
Visas žemės rutulys ir apskritai visa visata – tai viena integrali sistema ir kiekviena jos lygmens – negyvojo, augalinio, gyvūninio ir žmogaus – būsena priklauso nuo visų kitų.
Už visko slypi ilga egoizmo vystymosi istorija, kuri privedė mus iki blogio suvokimo. Iš esmės, mes jau suvokėme šį blogį, juk niekas nėra patenkintas savo gyvenimu: nei turtingieji, nei vargšai, nei protingi, nei kvaili, nei stiprūs, nei silpni, nei jauni, nei seni.
Kaip yra pasakyta: „ne savo noru gimsti, ne savo noru gyveni, ne savo noru mirsi“. Todėl turime atlikti viso savo gyvenimo reviziją. Tam padėjo koronavirusas, parodydamas, kad esame šioje žemėje kaip viena žmonių populiacija ir privalome atsižvelgti į savo tarpusavio priklausomybę.
Reikia kurti visuomenę, kurios pagrindas nebūtų konkurencija, kuriai eikvojame visas savo jėgas, darydami tik žalą sau. Aš negaliu susieti savo geros ateities su tuo, kad daryčiau bloga kitam. Laikas pereiti į naują būseną: mes, kaip žmonės, privalome pasipriešinti savo blogajai prigimčiai ir sukurti aukščiau jos kitą, geresnį, lygmenį.
Todėl akivaizdu, kad grįžimo atgal negali būti. Kam mums grįžti? Argi gyvenome džiaugsmingai ir laimingai? Ar buvome ramūs už savo vaikų ateitį, gimdydami juos didžiulės konkurencijos, neapykantos ir pavojų kupiname pasaulyje?
Imkime ir pafantazuokime, į kokią tikrovę norėtume patekti, o ne kur grįžti. Koks turi būti geras gyvenimas? Ar gebame taip pasikeisti?
Grįžti į praeitį neįmanoma: tam neturime nei jėgų, nei pinigų – jokio pagrindo. Bandydami tik veltui eikvosime jėgas ir nervus, įsitrauksime į konfliktus, vedančius į trečiąjį pasaulinį karą.
Mes neturime kitos išeities: jei priklausome integraliai gamtai, tai ir turime veikti kaip integrali visuomenė. Negyvoji, augalinė ir gyvūninė pakopos egzistuoja vienoje uždaroje simbiozėje. O žmogus veržiasi per šias gamtos sienas, išeina iš gyvūninės pakopos į žmogaus ir ten siautėja, savo egoizmu naikindamas viską, pradėdamas vis naujus karus ir konfliktus.
Dabar esame likimą lemiančiame taške, kur turime nustoti vystytis egoistiškai ir pradėti mokytis, kaip vykdyti gamtos dėsnių sistemą. Žmonių visuomenė turi būti apvali, kaip integrali integralios gamtos dalis, ir žengti žingsnį vienybės link.
Mes naudojome gamtą neva savo naudai, bet naudą gavo tik mūsų egoizmas. Pažvelkime, ką padarėme su šiuo pasauliu, koks jis užterštas ir sugriautas. Taip daugiau negali tęstis, nes neturime kitos planetos gyvenimui.
Ir dabar, sustabdę dviem mėnesiams gamybą, matome, kaip gamta akimirksniu atgimsta: valosi oras, atmosfera, atsikuria ozono sluoksnis, girdisi džiaugsmingas paukščių čiulbėjimas, miško žvėrys vaikšto po miestų gatves.
Mus bandys sugrąžinti į praeitį, kad vėl padarytų senosios sistemos vergais, bet tai nebesuveiks. Gamta turi savą vystymosi variklį, kuris stums mus pirmyn ir neleis nusiristi atgal.
Jei bandysime grįžti į senąją tvarką, tai brangiai susimokėsime daugybe kančių ir nelaimių, iki trečio pasaulinio karo. Nėra grįžimo, du kartus nežengsi į tą pačią upę. Turime judėti pirmyn į neatsiejamą integralaus žmogaus paveikslą kaip atskiri individai ir kaip vienas bendras kūrinys – žmonija.
#264509

Iš 2020 m. gegužės 5 d. 1232-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimas iš karantino, I dalis

Koks bus pasaulis po koronaviruso?

Laiminga pabaiga žmonijos istorijai

Baal Sulam „Kabalos mokslo esmė“: „Žemesniajame pasaulyje nėra nė vienos tikrovės detalės, kuri neturėtų atspindžio aukštesniajame pasaulyje, kuris panašus į jį it du vandens lašai. Tai vadinama „šaknimi ir šaka“.
Štai ką turėjo omenyje išminčiai, rašydami, kad „nėra nė vienos žolelės apačioje, kuri neturėtų jai liepiančio augti prižiūrėtojo iš aukščiau.
Kitaip tariant, šaknis vadinama „likimu“, priverčia ją augti kokybiškai ir kiekybiškai bei įgyti savybes kaip antspaudo atspaudas. Tai šaknies ir šakos dėsnis, veikiantis kiekviename pasaulyje visais tikrovės pasireiškimais jai aukštesnio pasaulio atžvilgiu.“

Mūsų pasaulis – aukštesniojo pasaulio projekcija. Visos detalės, esančios žemesniajame pasaulyje yra aukštesniajame ir atvirkščiai. Aukštesniojo pasaulio detalės vadinamos šaknimis, o žemesniojo – šakomis. Šaknys viršuje yra aukštesnės ir pirminės žemesniojo pasaulio atžvilgiu, nes kuria jį. Kiek viršuje šaknų, tiek šakų bus apačioje.
Visi pasauliai neatsiejamai susiję vieni su kitais, ir visa, kas yra viršuje, bet kuri detalė sklinda į apačią: negyvoji, augalinė, gyvūninė, žmogus. Kadangi aukštesniajame pasaulyje nėra kalbos, tai kabalistai pasitelkė šio žemesniojo pasaulio kalbą ir jo žodžiais įvardijo tas jėgas, kurios atitinka juos aukštesniajame pasaulyje.
Aukštesniajame pasaulyje nėra nieko be davimo ir meilės jėgos, bet įvairiais pavidalais. Šių jėgų pasireiškimą mūsų pasaulyje įvardijančius pavadinimus vadiname dvasinėmis šaknimis. Iš to kilo kabalos mokslas, kabalos kalba.
Kabalistai skolinasi šio pasaulio žodžius ir susieja juos su šaknimis. Todėl jie gali aprašyti bet kokią aukštesniojo pasaulio šaknį, juk ten be turinčių projekciją mūsų pasaulyje šaknų daugiau nieko nėra. Taip susidaro kabalos kalba.
Aukštesnįjį pasaulį suvokiantys kabalistai mato jo ryšį su žemesniuoju pasaliu, o iš mūsų pasaulio pavadinimo iškart supranta, apie ką kalbama dvasiniame pasaulyje. Pagal šį principą jie parašė savo knygas. O žmonės, nesuprantantys šio kodo, nežinantys, kad šio pasaulio žodžiais aprašomas aukštesnysis pasaulis, mano, kad kalbama apie žemesnįjį pasaulį.
Jie mato pažįstamus žodžius, tačiau nežino, kad šie apibūdina aukštesniuosius reiškinius dvasiniame pasaulyje. Ir todėl kabalos atžvilgiu kyla didžiulė painiava žmonėms, su ja neturintiems jokio ryšio. Jiems atrodo, kad jie supranta kabalą, juk visi moka skaityti. Tačiau jie nesupranta, kokius reiškinius, jėgas, savybes perteikia perskaityti žodžiais, ir todėl itin painiojasi.
Dėl šios priežasties kabalos kalba atvira tik kabalistams, žmonėms, atskleidžiantiems dvasinį pasaulį ir tuo pat metu gyvenantiems šiame pasaulyje. Tik jie supranta kabalistines knygas.
#181240

Iš 2016 m. kovo 14 d. pamokos pagal rinktines ištraukas iš Baal Sulamo veikalų