Pateikti Antradienis, 11 rugpjūčio, 2020 dienos įrašai.


Gydytojo siela

Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kas yra gydytojas dvasine prasme?
Atsakymas: Tai labai sudėtinga tema, nes paprastas žmogus patiki gydytojui brangiausią dalyką, kurį turi, nes negyvena dvasinio, o tik įprastą gyvūninio kūną gyvenimą. Ir kai gyvūno kūnas nebepaklūsta jam, žmogus tikisi, kad jis paklus gydytojui. Taigi, gydytojas šiuo atžvilgiu yra aukštesnioji būtybė.
Gydytojas jaučia šį žmogaus požiūrį ir, savaime aišku, didžiulę atsakomybę. Jis negali dirbti atmestinai, nors turi dešimtis ar net šimtus pacientų. Ir taip – kiekvieną dieną. Atsiranda naujų, senieji daro jam spaudimą ir t.t. Tai – didžiulis darbas. Niekas nemoko gydytojų būti dievais ir niekas jiems nesuteikia rimtos psichologinės paramos. Apskritai, neturime aiškaus medicininio kodekso, nežinome, kaip elgtis su pacientu, kai šis perša gydytojui savo sureikšmintą požiūrį į jį.
Dabar tokių paciento ir gydytojo santykių nėra, kokie buvo visose senovės visuomenėse, kai pacientas iš esmės žinojo, kad gyvena ir miršta, o gydytojas gali jam tik kažkuo padėti, bet ne taip, kaip šiais laikais, kai gydytojas iškeliamas ant pjedestalo, kai žmogaus gyvenimas yra jo rankose, ir viskas! Tai – labai sudėtinga. Paprastam šiuolaikiniam žmogui labai sunku būti ant tokio pjedestalo.
Klausimas: Kodėl žmonės nekeičia savo profesijos, – taip juk būtų lengviau?
Atsakymas: Ne, jie negali pakeisti, išeiti. Gydytojas – tai ne tik profesija. Pirma, norint tapti gydytoju, reikia 10–15 metų studijuoti. Antra, tai didžiulė atsakomybė prieš visuomenę, šeimą, visus. Trečia, tai ir garbė, ir pagarba, ir visuomenės požiūris į gydytoją. Tai veikla, kurios taip paprastai nemesi. Todėl medikas jaučiasi tarsi gniaužtuose. Visa medicina yra netinkamos būklės, bet dabar ji vis dėlto pradeda tai jausti, o kai kur imama galvoti, kaip tai sutvarkyti. Bet, deja, tai labai sunkus supratimo, apsivalymo ir ištaisymo kelias.
Klausimas: Kaip padėti gydytojams?
Atsakymas: Gydytojams galima padėti, jei šalia bus dvasininkas. Nesvarbu koks, tai gali būti psichologas, iš esmės – tai yra tas pats. Bet jis turi būti šalia, jis turi perimti iš gydytojo visą psichologinę paciento iškrovą. Kai, pavyzdžiui, gydytojas pacientui leidžia vaistus, tai dvasininkas iš kitos pusės tarsi laiko jį už rankos. Šiuo atveju žmogaus ir dvasinė, ir fizinė būklė yra prižiūrimos. Juo rūpinamasi, su jo siela ir kūnu dirba du specialistai.
Be to niekur nedingsime, nes mūsų siela nuolat tobulėja. Ji tampa vis sudėtingesnė, todėl – trapi. Kadangi tai – nuolat tobulėjanti sistema, atskleidžianti vis daugiau ir daugiau savo sudėtingų posistemių, jos neįmanoma paprastai sutvarkyti. Todėl net paprasčiausias žmogus šiandieniniame pasaulyje nėra toks pat, kaip anksčiau.
Paimkite kokį nors žmogų, gyvenusį prieš 200 metų: rašytoją, poetą ar dailininką ir pasikalbėkite su juo. Pamatysite, kad šiandieninis benamis yra aukštesniame psichologiniame lygmenyje, psichologiškai subtilesnis ir pažeidžiamesnis, nei inteligentas, gyvenęs prieš 200 metų. Todėl nieko nepadarysi: šiais laikais turime labai rimtai rūpintis žmonėmis.
Klausimas: Kuri sunkesnė – sielos ar kūno liga?
Atsakymas: Vidinė sielos liga yra daug sunkesnė, nes ji yra visų ligų pagrindas! Visų! Jei žmogaus požiūris į pasaulį teisingas, galite jį panardinti į ledinį vandenį ir laikyti valandą, ir jam nieko neatsitiks.
Klausimas: O koks požiūris į pasaulį yra teisingas?
Atsakymas: Teisingas požiūris, kai žmogus yra pusiausvyroje ne tik su fizine, bet – svarbiausia – ir su vidine prigimtimi. Jis nesijaučia atskirtas nuo jos.
Klausimas: Kaip pasiekti šį efektą?
Atsakymas: Tam yra technikos. Bet ne rytų, nors jos iš dalies to pasiekia. Tiesa, jos nebesugeba priartėti prie šiuolaikinio žmogaus, nes iš esmės jos labai primityviai derino žmogų su gamta, su aplinkiniu pasauliu, kad žmogaus ir gamtos vidiniai pasauliai kažkaip susijungtų.
Problema ta, kad negyvasis, augalinis ir gyvūninis gamtos lygiai egzistuoja vienas kitame (negyvoji, augalų, gyvūnų), o žmogus progresuoja, vystosi dideliu greičiu. Todėl staiga jis pasijunta esąs už gamtos ribų, virš jos, kuria tam tikras dirbtines egzistencijos, gyvenimo formas. Jis peržengia gamtos rėmus.
Tai mums nutiko jau prieš tūkstančius metų, bet labiausiai atitrūkome nuo Viduramžių, per pastaruosius 300–400 metų. Ir nieko negalime padaryti: didžiulis mūsų atsiribojimas nuo gamtos ėmė kelti įvairiausių problemų – psichologinių, fizinių ir kitų. Viena vertus, mes tarsi kompensuojame jas žiniomis apie savo prigimtį ir mechaniškai stengiamės jas kažkaip papildyti.
Kita vertus, negalime toliau harmoningai gyventi gamtoje kaip žvėrys, gyvūnai – nebesame gamtos dalis. Mes jau pakilome aukščiau „žmogaus“ lygio. Žmogus gyveno beveik kaip gyvūnas iki maždaug XV a., o po to išsiveržė pirmyn ir šiandien nepriklauso gamtai, yra virš jos. Todėl bandome ją pavergti, sutraiškyti, dominuoti. Bet, žinoma, nieko gero iš to neišeina.
Klausimas: O ko reikia?
Atsakymas: Kad suprastume, kaip mes galime papildyti gamtą, o gamta – mus.
Klausimas: Pokalbį pradėjome nuo to, kad dar studijuojant mediciną žmoguje kaupiasi savižudybės rizika. Kokios „piliulės“ pagelbėtų jam su įgytomis žiniomis sukaupti jėgų, padėsiančių atremti šią grėsmę?
Atsakymas: Žmogus turi suprasti, kokiame pasaulyje gyvena. Jis turi pamatyti mūsų pasaulio vientisumą ir save šiame pasaulyje, kaip aukščiausią neatsiejamą dalį, papildančią mūsų pasaulį. Ir kaip nuo jo priklauso visas pasaulis, jo harmonija, vidinė ir išorinė žmogaus harmonija su gamta. Tada viskas bus teisingai, nekils jokių problemų gydytojams ar visuomenės pretenzijų gydytojui.
Klausimas: Kaip jam nuolat sugrįžti prie šio žinojimo, kad pasisemtų iš jo stiprybės?
Atsakymas: Tam reikia gydytojus mokyti, grubiai tariant, ne tik apie piliules. Vienu metu vyksta ir sielos taisymas. Nieko nepadarysi, būtina taisyti sielą. Gydytojas nėra tik gydytojas. Negalime atplėšti vidinės žmogaus dalies nuo išorinės ir nedirbti su siela, nes niekas nežino, kas tai yra. Mes visa tai turime atskleisti žmoguje kaip vieną bendrą visumą. Tik taip galėsime suprasti sveikatą.
Sveikata iš esmės yra visų žmogaus dalių ryšys, o šiais laikais pagrindinė problema yra žmogaus „psiche“ (siela), kuri išeina iš pusiausvyros ir kurią reikia subalansuoti. Mes prieisime prie to, bet kiek dar kančios ir supratimo reikės! Kadangi gydytojai šiais laikais patys patiria tokias būsenas, todėl jie mums padės. Gydytojai įsitikins, kad būtent to jiems trūksta, o pacientas – nedalomas. Todėl visose ligoninėse, klinikose ir apskritai gyvenime žmogų turi lydėti toks specialistas, kuris padėtų subalansuoti jo sielą. Juk medicina (sveikata) – žmogaus sistemų pusiausvyra.
Kiekvieną iš jų sudaro dvasinė ir materialioji dalys. Kaip paveikti materialiąją dalį gydytojai mokosi, tačiau yra ir dvasinė dalis. Jeigu ją subalansuosime, tada ir iš medicininės įrangos, iš visų teigiamų, neigiamų dalelių, jonų, kurie klaidžioja mumyse, gausime didžiulį krūvį.
Pasitelkdami dvasinę pusiausvyrą, teisingą požiūrį į save, į pasaulį, subalansuosime save taip, kad tai paveiks ir mūsų materialiąsias dalis, nesančias pusiausvyroje. Tai iš principo ir vadinama „liga“ arba „sveikata“ – mūsų pusiausvyra visuose lygmenyse.
#260517

Iš 2020 m. sausio 28 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentarų nėra

Žmogus – dvasinė būtybė ar gyvūnas?

Egoizmo vystymasis, gyvenimo prasmė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kas yra žmogus? Tai dvasinė būtybė ar gyvūnas?
Atsakymas: Žiūrint koks žmogus turimas omenyje. Jei kalbame apie žmogų mūsų pasaulyje, tai, iš principo, jis yra gyvūnas, vedinas egoistinio instinkto. Kas akimirką jis tiria, kas jam gerai ir stengiasi daryti tik tai. Šiuo atžvilgiu jis niekuo nesiskiria nuo gyvūnų, tik jo noras didesnis.
Mūsų pasaulis remiasi noru mėgautis, ir žmogaus noras mėgautis didesnis nei kitų. Todėl žmogus, iš principo, ir užkariavo pasaulį. Kartu šis noras jį žemina labiau už kitus, nes nedirba jo naudai. Bendrai tariant, neišeiname iš gyvūninio pasaulio ribų.
Yra keturi gamtos lygmenys: negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogaus. Žmogus – tai kitas mūsų raidos lygmuo, kai imame kilti aukščiau savo egoistinio noro į priešingą jam – altruistinį, ir galime matyti gamtą, pasaulį, jėgas, kurios iš aukščiau valdo mūsų pasaulį.
Štai tada vadinamės „Žmogumi“ iš hebrajiško žodžio „Adam“ – „panašus į Kūrėją“. O Kūrėjas – tai visa visata su visomis jos integraliomis jėgomis.
#267046

Iš 2020 m. gegužės 24 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvūnas ar žmogus?

Ką sukūrė Dievas: kūną ar sielą?

Pakilti į lygmenį „Žmogus“

Komentarų nėra