Kaip išsivaduoti nuo neapykantos

2021-01-9

Komentaras: Kartais jaučiu, kad realybė yra daug jausmingesnė, stipresnė nei bet koks filmas ar scenarijus. Dabar perskaitysiu jums adresuotą laišką.
„Gerbiamas Michaeli Laitmanai, esu Stanislavas. Klausausi jūsų pokalbių, nepraleidžiu nė vieno. Ir tik paskatintas savo žmonos. 28 metus su ja gyvenome nepriekaištingai. Neturėjome vaikų, tad įsivaikinome. Jį užauginome. Labai mylėjome, ypač žmona, kuri nieko jam negailėjo.
Koronaviruso metu labai saugojomės. Su žmona dirbome iš namų ir klausėmės jūsų pokalbių. Abu jūsų nuomonei pritarėme. Tačiau sūnus tai priėmė kaip iššūkį. Jis ėjo į lauką, nedėvėjo kaukės, šaipėsi iš mūsų. Nieko negalėjome jam paaiškinti, jis neklausė.
Esmė ta, kad jis mus užkrėtė. Aš sirgau lengvai, žmonai buvo sunku. Ji mirė prieš du mėnesius.
Negaliu žiūrėti į sūnų, nekenčiu jo! Suprantu, kad žmonos nesugrąžinsiu; nenoriu gyventi nekęsdamas sūnaus, juolab, kad jis jaučiasi esąs kaltas. Bet negaliu sau padėti. Žiūriu į jį, nukreipiu akis, vos susilaikau, kad jo neaprėkčiau. Mano viduje nėra meilės, nėra meilės! Kaip ją sugrąžinti? Ką daryti? Kaip jam atleisti? Nežinau. Padėkite man!“
Atsakymas: Tiesiog jaučiu, koks pragaras yra žmogaus viduje…
Jis turi suprasti, kad tai kyla tik iš aukštesniojo lygmens, aukštesniojo sprendimo, tad sūnus yra visiškai nekaltas!
Komentaras: Bijau, kad būnant tokios būsenos žmogui sunku tai išgirsti.
Atsakymas: Nieko. Jis turi išgirsti, nes būtent tai išgelbės jį nuo neapykantos. Neapykanta yra baisiausias dalykas.
Komentaras: Jis jaučia, kad neapykanta jį ėda. Jis nori pabėgti ir negali.
Atsakymas: Todėl galime jam pasakyti: tai kyla iš viršaus, tad nė vienas nėra kaltas, išskyrus tai, kad nepripažįstame savo klaidų. Turime iš jų mokytis. Ką Kūrėjas atskleidžia – mokykis.
Klausimas: Kokia jo klaida?
Atsakymas: Jis turi sau pasakyti: „Užteks!“ Būtina pakelti mintį iki veiksmo. Jis negali to tęsti, tai neteisinga. Jis degina save ir viską aplinkui.
Klausimas: Ar kada nors taip nekentėte, kad viskas tiesiog degė?
Atsakymas: Taip. Tačiau supratau, kad tai neteisinga.
Klausimas: Vadinasi, turime tai jausti? Kokia mano pirmoji mintis?
Atsakymas: „Nėra nieko kito, išskyrus Jį!“ Esu įpareigotas visa priskirti Kūrėjui, kad ir kas tai būtų! Ten, pas Jį, Jo lygmenyje yra visi sprendimai: ir dėl šios nelaimingos moters, jos sūnaus, holokausto, žmogžudysčių, ir visų baisių mūsų pasaulio veiksmų. Absoliučiai viskas!
Viskas yra aukštesniajame lygmenyje. Turite ten pakilti, tada pamatysite, kad viskas priešingai. Pasirodo, tai ne koks nors aukščiausias žiaurumas, bet didžiausias gailestingumas.
Klausimas: Kitaip sakant, ne bausmė, o gailestingumas?
Atsakymas: Taip. Neįmanoma viso to įsivaizduoti. Dabar turime pamažu pradėti tai girdėti, tada suprasime.
Klausimas: Ar žmogui duodama tiek, kiek jis gali ištverti?
Atsakymas: Ištverti nėra baisu. Tarsi žmogui suleidžiami nuskausminamieji ir jis viską ištveria. Ištverti reikia ne šiame lygmenyje, o kai žmogus mato, supranta visą kūriniją nuo pradžios iki galo ir įstengia tai pateisinti žiūrėdamas iš Kūrėjo pusės. Prilygdamas Kūrėjui, gali pateisinti viską, kas vyksta. Viską!
Antraip, graušime save. Kiek žmogus sau priekaištauja dėl to, ką padarė gyvenime!
Komentaras: Pažiūrėkite, kiek neapykantos pasaulyje. Pasaulis laikosi ant neapykantos.
Atsakymas: Tiesą sakant, įsitikinsime, kad tai – ne neapykanta, o meilė. Viskas priešingai. Nereikia toliau kurstyti neapykantos.