Klausimas: Iš kur atsiranda pavydo jausmas? Kokia jo priežastis?
Atsakymas: Įprastas pavydas tarp žmonių – tai egoizmas, kai pavydžiu to, ką turi kitas. Net nesvarbu, ar tai turiu, ar ne, aš tuo pasitenkinu, man gerai. Vis tiek, kai matau, kad tai teikia malonumą kitam, pavydžiu to malonumo. Tai ir yra pavydas be priežasties, nepagrįstas pavydas – nesvarbu kaip pavadinsi.
Klausimas: Kitaip tariant, tai mūsų egoistinės prigimties pasekmė?
Atsakymas: Žinoma.
Klausimas: Jei į pavydą žiūrėsime kaip į greitintuvą, padedantį man užpildyti mano norus tai, kaip tai dirba?
Atsakymas: Tokį pavydą kabalą studijuojantis žmogus turi tikslingai atidirbti, kad pavydėtų kitiems kabalistams, nes jie gali suteikti malonumą Kūrėjui ir atlikti daugiau davimo ir meilės veiksmų.
Žiūrėdamas į juos, žmogus pažadina save ir nori vis labiau priartėti prie davimo ir meilės savybės, kuri realizuojama žmonių, ir per juos Kūrėjo atžvilgiu.

#276236

Iš 2019 m. balandžio 3 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pavydėkite!

Ką daryti su pavydu?

Pavydo galia

Žmogus savo išorėje mato savo išgalvotą pasaulį ir gali jį keisti.
Pasaulis, kurį matome dabar, – tai mūsų vidinės neištaisytos savybės. Dar daugiau, galime sukurti naują, tikrą pasaulį, bet ne savo vidinėmis savybėmis, o tomis, kurias ne savyje sukursime aplinkinių atžvilgiu, o paskui Kūrėjo atžvilgiu. Tas pasaulis ir bus tikras – dvasinis pasaulis. Išeitų, kad mūsų pasaulis išties mistinis, o dvasinis – tikrasis.
Ir visa tai galime atlikti dabar, per šį gyvenimą, čia, šiame pasaulyje. Pereiti gyvenimo ir mirties būsenas ir tapti nemirtingiems. Juk aukštesnysis pasaulis nėra grįstas siurbimu, kaip kad mūsų pasaulis, kur liovęsis mėgautis pamažu miršti. Aukštesnysis pasaulis amžinas, nes jo meilė bei davimas begaliniai ir gali vien augti. Todėl egzistavimas jame nepaklūsta laiko suvaržymams.
Laiko nėra. Jis nurodo tik mūsų pasaulio niekingumą: buvo-praėjo, praėjo-buvo, bus ar ne ir t. t. O aukštesniajame pasaulyje kylame nuo tobulumo prie didesnio tobulumo, praeitis įsijungia į ateitį, ir todėl jaučiame tai kaip Begalybės pasaulį erdvėje, laike, judėjime – visur.
Išeiname už laiko rėmų, už visų apribojimų, kuriuos materialiame pasaulyje piešia egoizmas mūsų siaubingose savybėse.
Išėjimas į kitą pasaulį priklauso nuo to, kiek įgyjame davimo ir meilės savybės. Vos tik imsime ją įgyti, netgi minimaliai, iškart pasijausime esą kitoje apimtyje, kitoje erdvėje, judantys kitame lauke, turintys reikalų su kita jėga, kuri mus traukia į save, ir mes eisime paskui ją ir vis labiau prisitaikysime, įsisąmoninsime, susitapatinsime su ja.
Tai ir yra Kūrėjo atskleidimas žmogui šiame pasaulyje. O paskuis šis pasaulis pamažu išnyks, kaip dūmas, ir mes liksime tik dvasiniame pasaulyje, tapatinsime save su aukštesniąja gėrio ir davimo jėga – Kūrėju.

#276242

Iš 2018 m. kovo 1 d. TV laidos „Kabala – gyvenimo mokslas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išvysti tikrąją realybę

Realybės suvokimas: kūnas ir siela

Iliuzija ar tikrovė?