Klausimas: Mokslininkai sako, kad dvi priešingybes, meilę ir neapykantą, vienija jausmų svarba objektui. Kai žmogų myliu arba nekenčiu, jis man yra vienodai svarbus. O svarba gimdo priklausomybę ir baimę. Tad žmogus nuolatos galvoja apie savo meilės ir neapykantos objektą. Ar sutinkate su šiuo teiginiu?
Atsakymas: Bendrai tariant, taip. Bet man sunku apie tai kalbėti, nes kabaloje nėra tokių apibrėžimų. Joje viskas labai sausa, moksliška, konkrečiai apibrėžta egoizmo atžvilgiu.
Komentaras: Mokslininkai nori pasakyti, kad meilė bei neapykanta labai panašios, lengvai keičia viena kitą.
Atsakymas: Taip, jos labai artimos. Žmogus krenta iš vienos būsenos į kitą ir vėl kyla.
Klausimas: Yra tokios sąvokos „nepagrįsta meilė“ ir „nepagrįsta neapykanta“. Jeigu man padarėte ką nors bloga, aišku, jūsų nekenčiu. O kas yra nepagrįsta neapykanta?
Atsakymas: Nepagrįsta neapykanta – tai būsena, kai žmogus negali nustatyti savo priešiškumo priežasties. Iš tikrųjų priežastis yra. Arba ji instinktyviai slypi pačioje prigimtyje (kaip katė ir pelė), arba kaip nors įgyta. Bet ji egzistuoja.
Priežastis kyla iš pačios gamtos. Žmogus negali paaiškinti, kodėl nekenčia kito, bet vis tiek nekenčia. Ir tas pats kalbant apie meilę.
Visuomet yra priežastis, kodėl ką nors myli. Pavyzdžiui, tau patinka žmogaus akių spalva arba dar kas nors. Pats gali nežinoti, kodėl tau patinka, tiesiog tavyje slypi tokie skonių atspalviai.
Tai visiškai nepriklauso nuo jokių fizinių veiksmų: nei tavo jam, nei atvirkščiai. Tiesiog matai žmogų ir taip jauti trauką jam.

#275249

Iš 2020 m. spalio 23 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Protas ir jausmai dvasinio vystymosi kelyje

Žaidimas jausmais

Protas turi remtis jausmais

Klausimas: Kaip tarpkultūrinė ideologija padeda kiekvienam individui asmeniškai dvasiškai tobulėti?
Atsakymas: Ji padeda pakilti virš visų skirtumų. Vedžiau užsiėmimus studentams Los Andžele ir stebėjausi jų tarpusavio bendravimu. Vienas – juodas, antras – geltonas, trečias – baltas, ši įsisupusi į musulmonišką skarą, o anas vaikšto su Dovydo žvaigžde. Į mano klausimus jie atsakydavo: ,,Žinote, mes to nepastebime“.
Šiandien galbūt viskas jau nebe taip. Tačiau anuomet jie sakė: ,,Taip įpratome vienas prie kito ir taip artimai bendraujame tarpusavyje, kad visi išoriniai atributai mums netrukdo“.
Komentaras: Tokios visuomenės privalumas, kad imigrantai yra žinių šaltinis, kvalifikuota darbo jėga. Jie atneša naujų skonių, stilių, muziką, kultūrą, galimybę pažinti įvairias kalbas, religijas.
Tačiau skirtingų tautų kultūriniai, moksliniai interesai išnyksta vos kilus konfliktui. Kas jiems trukdo? Lyg ir yra auklėjimas, į kurį investuojami milijardai, ir vis tiek matome, kas dabar vyksta, tarkime, Amerikoje.
Atsakymas: Tai – neteisingas auklėjimas. Niekas nepadės. Klaida ta, kad jie nėra mokomi suartėti tarpusavyje taip, kaip reikia. Kiekvienam suteikiama visapusiška laisvė, manoma, kad taip jie suras teisingą būdą suartėti vieni su kitais. O tai neteisinga.
Gamta turi tik vieną būdą suartėti – žmogui pakylant virš savo prigimties ir teikiant pirmenybę ryšiui su artimu aukščiau egoizmo. To reikia mokyti. Prie to reikia pratinti pamažu.
Nepakeitus žmogaus prigimties nieko neįmanoma išspręsti. Šiandien prie to artėjame. Privalome suprasti žmogaus prigimtį, kitaip neišgyvensime.

#275049

Iš 2020 m. spalio 16 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti virš visų skirtumų

Pakilti virš egoizmo

Pakilti virš savo prigimties