Išoriniuose moksluose įspūdis užgožia protą, juk ten kur įsiviešpatauja emocijos, protas liaujasi dirbęs. Kaip sakoma – „pametė galvą nuo meilės“.
Bet dvasiniame pasaulyje viskas priešingai, ten išgyvenimas ir įspūdis prideda suvokimo, jį pagilina. Juk dvasinė meilė nuo pat pradžių grįsta apribojimu, ekranu, atspindėta Šviesa, kitaip tariant, noro mėgautis įveikimu, o tai skiriasi nuo to, kas yra materialiame pasaulyje, kur mus traukia ten, kur mus veda noras.
Dvasiniame pasaulyje siekis susivienyti, mylėti, suartėti nuo pat pradžių grindžiamas pakilimu virš savo noro. Ir todėl jausmai bei protas nesusipriešina, o abu veikia viena kryptimi.
Be to, suvokiu tai, ko dabar nėra nei mano jausmuose, nei prote. Neinu paskui savo norus ir hormonus. Kiekvienas žingsnis ir pojūtis, suvokimas – priešinasi egoizmui. Ir todėl jausmai ir protas palaiko kitas kitą, o ne neigia.

#289415

Iš 2021 m. lapkričio 3 d. rytinės pamokos pagal knygą „Šamati“, Nr. 45 straipsnis

Daugiau šia tema skaitykite:

Darbas širdyje

Suderinti protą ir jausmus

Išskaičiavimas be lyrikos