Mūsų pasauliui būdingas tam tikras cikliškumas – paros kaita, savaitės ir t. t., nes taip suskaidytas žmogaus suvokimas. Viskas vyksta jo atžvilgiu.
Žmogus, pradėjęs savyje kurti aukštesnįjį pasaulį, atskleidė jį pagal tam tikrus suvokimo dydžius: diena-naktis, savaitė (t.y. šešios dienos ir septinta būsena, vadinama šabu)
Paskui žmogus ėmė skirti, kad tie jo pojūčiai priklauso nuo tam tikro šviesos šaltinio, kuris vadinamas „mėnuliu“, ir žmogaus atžvilgiu jis yra keturių žingsnių būsenos, kurios vadinamos „savaite“.
Vėliau žmogaus pajautė savo priklausomybę nuo dar vieno šviesos šaltinio, vadinamo „saule“, jos atžvilgiu žmogus yra dvylikos ar trylikos pakopų būsenos. Šios pakopos keičiasi kas ketverius metus.
Tai apibrėžė Adomas – pirmas žmogus, suvokęs dvasinė pasaulį. Nuo jo viskas eina mums.

#310227

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Dienos, kai vyksta stebuklai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laikas priklauso nuo mūsų

Kas yra laiko ištęsimas?

Kaip pakilti virš laiko?

Kabalistai neįeina į transo būseną kaip ekstrasensai, neneria savin kokioje nors ekstazėje, kaip įvairiausi mistikai nuo senovės iki mūsų laikų.
Turėdami ekraną jie sąmoningai, protu, jausmais, tiksliai, ramiai egzistuoja ne tik išoriniame informacijos, jėgų sluoksnyje, bet ir vidiniame, kur organizuojami visi įvykiai, kur priimami sprendimai, nes jie juda vidurio linija.
Kairė ir dešinė linija – tai gavimas ir davimas, ir jie visą laiką vidurio linijoje, kaip svertai (liežuvėliai) pusiausvyros taške svarstyklėse. Nuolatos būdami vidurio linijoje, kabalistai visuomet atlieka tikslius išskaičiavimus, kad jų suvokimo ir ekrano dydis visada būtų pusiausvyroje.
Jų ėjimo pirmyn principas – kiek išauga egoizmas, tiek turi padidėti ekranas. Taip jie juda pirmym tarsi ant dviejų kojų.
Tad kabalistų judėjimas visiškai tikslus ir valdomas. Žinome, kad kasant tunelį priešakyje juda mašina, kuri kasa gruntą, išmeta jį lauk ir juda pirmyn. Taip ir kabalistai.

#310206

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Kabalistai prieš ekstrasensus“

Daugiau šia tema skaitykite:

Suvokti gyvenimo tikslą

Puikus balansas

Vidurio linija aukščiau meilės ir neapykantos

Baal Sulamas rašo, kad žodis „gamta“ lygus Kūrėjui, todėl galima Kūrėjo dėsnius vadinti gamtos priesakais, ir priešingai, Kūrėjo priesakus – gamtos dėsniais, nes tai vienas ir tas pats. Kitaip tariant, nėra nieko tik gamtos sistema, kuri ir yra Kūrėjas.
Taip ir reikia žiūrėti į viską, kas mus supa, į savo poveikį pasauliui, kur esame, į tai, kaip jis veikia mus, įsisąmoninant save kaip integralią tos gamtos sistemos (Kūrėjo) dalį.
Yra tik viena aukštesnioji Kūrėjo jėga, jos noras atvesti mus į susiliejimą su Juo, bet ne priverstinai, ne per prievartą, o įsisąmonintu gėrio keliu. Kiek suprasime Kūrėją, pajausime ir suvoksime Jį kaip gerą ir kuriantį gėrį, tiek galėsime prie Jo priartėti, susijungti su Juo. Taip grįšime prie Kūrėjo, prie gamtos.

#310183

Iš 2023 m. kovo 13 d.  rytinės pamokos „Pasaulio vienijimasis paskutinėje kartoje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pamatyti Kūrėją

Žmogus – siekis prilygti Kūrėjui

Visi gamtos dėsniai – tai Kūrėjo savybės

Klausimas: Kaip tinkamai išnaudoti pavydą, nemėginant jo užgesinti savyje?
Atsakymas: Nereikia nieko gesinti, jokių neigiamų minčių ir paskatų! Visa tai ištaiso Šviesa, o ne tu, todėl nėra ko savyje ko nors slopinti.
Priešingai! Kai atsiskleidžia įvairios neigiamos savybės, vadinasi tau reikalingas Šviesa, kuri šiek tiek pakoreguotų tave. Štai ir viskas. Kitaip tariant, tau atsirado Šviesos poreikis, o be neigiamų pojūčių to nebūtų.
Klausimas: Tarkime žmogus jaučia, kad jam reikia Šviesos. Bet ji juk nepradangina jo noro ką nors papjauti. Ar tai kaip nors transformuojasi?
Atsakymas: Transformuojasi. Tu taip tarsi atrėži ketinimą, o noras lieka.
Jeigu turi norą ką nors papjauti – eik į gyvulių skerdyklą, ir darbuokis ten. Transformuojasi ketinimai.
Mano ketinimas ką nors kaip nors traumuoti virsta priešingu. Aš ištaisau jį į priešingą pasitelkęs Šviesą, ir mano priešas virsta mano mylimiausiu draugu, kad ir kaip neįtikėtinai tai atrodytų dabar.

#310106

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Kaip tinkamai išnaudoti pavydą“

Komentaras: Didžiąją gyvenimo dalį žmogus skiria maistui, viskas sukasi aplink valgymą. Kodėl taip sudaryta sistema, kad maitinimosi procesas praktiškai užima visą mūsų gyvenimą?
Atsakymas: O kuo dar užsiimtum?
Jeigu tinkamai organizuotume gyvenimą mūsų pasaulyje pagal aukštesniąsias dvasines šaknis, tai maisto problemomis užsiimtume daugų daugiausiai dvi valandas per parą, kad normaliai, racionaliai save aprūpintume, o visas kitas laikas būtų skiriamas mūsų dvasiniam vystymuisi, prisipildymui.
O taip švaistome laiką gamindami nereikalingus daiktus, pardavinėjami juos vieni kitiems, greitai atsikratome ir gaminame naujus.
Iš esmės, miegas, maistas ir dvasinis darbas – to ir reikia žmogui šiame gyvenime, kad imtų greičiau jausti naują, kvantinį, dvasinį pasaulį ir pasiektų amžinybę, tobulumą.
Ko dar mums reikia? Kam mums užtrukti čia, šioje pusiaukelėje?

#310077

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Maistas – gyvenimo prasmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Šiukšliadėžių maistas

Maistas sielai

Apie skanų ir sveiką maistą

Moterų vaidmuo taisant pasaulį itin svarbus. Juk šis pasaulis egzistuoja tik moterų dėka. Moteris – tai namai, pirkiniai, ūkis. Moteris gimdo vaikus, augina, auklėja, jais rūpinasi.
Visi puikiai supranta, kaip atrodytų vyras, jei šalia jo nebūtų moters – kaip amžinai purvinas, neorganizuotas, išsiblaškęs berniukas.
Moteris – tai toks ypatingas kūrinys pasaulyje, kuris daro jame tvarką ir tą tvarką palaiko. Ir čia jos negali pakeisti joks vyras, taip sudarytas šis pasaulis. Judaizme moteris vadinama „namais“. Todėl moters pareiga sutvarkyti gyvenimą kiekvienuose namuose, kiekviename kaime, kiekviename mieste, kiekvienoje šalyje. Visa tai jų rankose, ir šiame darbe turi dalyvauti kiekvienas vyras ir kiekviena moteris.
Moteris vadinama „namais“, nes vyras galiausiai namuose atlieka tai, ko ji prašo. Išeitų, kad pasaulį valdo moterys. Tik jos nenori apie tai garsiai rėkti, nes tokia moterų prigimtis – likti kukliai šešėlyje ir nenorėti imtis atsakomybės.
Norėdamos pakeisti šį pasaulį į geresnę pusę, moterys turi tapti moteriškesnėmis, ir tada vyrai jų klausys. Vyrai mėgsta, kai moteris švelni, rami, ir tuomet klauso jos labiau nei kad grubios ir reikalaujančios. Tačiau moterys puikiai žino, kada reikia parėkti ant vyro, kada paverkti, ir taip dviem irklais vesti šeimos laivą vidurio linija.
Moterys turi suprasti, kad tik nuo jų priklauso, ar galėsime šį pasaulį paversti geresniu ir stabilesniu. Pasakyta, kad tik „dėl moterų teisuolių Izraelio tauta išėjo iš Egipto (iš vergystės)“. Moteris teisuolė – ta, kuri žino, kas yra teisingumas, tikslas ir kaip sukurti tinkamus tarpusavio ryšius su vyru, su visomis moterimis, visais vyrais pasaulyje, taip, kad pasaulyje vyrautų tarpusavio laidavimo dvasia. Tai didus dalykas.
Jeigu moterys įsisąmonina, kad nuo jų priklauso galutinis pasaulio išsitaisymas ir imsis šios misijos, tai visi eis paskui jas, ir mūsų lauks sėkmė. Kiekvienas vyras prisimena, kad kai buvo mažas vaikas, jį augino mama, močiutė, vyresnioji sesuo, auklėtoja darželyje, mokytoja mokykloje. Tad kodėl nepratęsus šio teisingo, gero, atsidavimo reikalaujančio darbo? Reikia pajungti moterišką jėgą taisyti pasaulį, ir taip būtinai priartėsime prie gero gyvenimo.
Problema ta, kad mokome moteris tapti verslininkėmis. O moters užduotis kaip šeimoje – rūpintis, palaikyti vyrą. Be išmintingo palaikymo vyrai augs it kiemo chuliganai, beglobiai. Kaip tik tai ir matome šiandien mūsų pasaulyje.
Esant tinkamam palaikymui iš žinančios, kaip elgtis, moters (ji vyrui kaip protinga auklėtoja ir mokytoja), iš vyrų išauga geri, jautrūs ir gerbiantys moteris vyrai. Reikia laiko ir daug tarpusavio darbo tarp vyrų ir moterų, kad vyrai įsisąmonintų, jog būtina bendradarbiauti su moterimis ir joms leisti išeiti į pirmąsias gretas.
O moterys turi suprasti, kad negalima slėptis už vyrų nugarų, reikia elgtis kaip namuose, kur ji imasi viso ūkio: tvarko, ruošia maistą, skalbia.
Štai tokią šeimos tvarką reikia perkelti į visą erdvę už namų sienų, ir tuomet prie šio darbo teks prijungti vyrus. Juk vietoj paprasto skalbimo prisireiks fabriko-skalbyklos, o vietoj maisto ruošimo virtuvėje – maisto kombinato, kur dirba daug vyrų ir moterų. Tai jau visai kitas mastas, ir tokia bus ateitis.

#305377

Iš pokalbio su žurnalistais

Daugiau šia tema skaitykite:

21-ojo amžiaus moteris

Ateina moters epocha

Sėkmė priklauso nuo moterų

Visuomenė, kurioje gyvename, egoistiškai valdo mus, keldama mums įvairiausius standartus: kaip rengtis, kaip šukuotis, kaip atrodyti, būti aukštu, lieknu, o ne storu ir žemu ir pan.
Taip sukurta tikslingai, kad geriau atsiskleistų mūsų egoizmas. Išeitų, kad žmogus egzistuoja veikiamas daugybę išorinių neigiamų veiksnių. Tokia būsena vadinama „tremtimi“, kai mūsų davimo ir meilės savybės ištremtos iš dvasinio pasaulio ir yra valdomos egoistinių vertybių, vertinimų, nuostatų.
Todėl visos mūsų pastangos turi būti nukreiptos į tai, kad pakeistume šias egoistines visuomenines nuostatas į dvasines, kai žiūrėsime į vidinį žmogaus pasaulį, o ne į išorinius duomenis, ir vertinsime jį pagal jo mintis, o ne pagal tai, kiek tai malonu ar gera mums. Toks mūsų nuolatinis darbas su savimi.
Ir būdamas tokioje nepaprastoje situacijoje kabalą studijuojantis žmogus turi be perstojo užsiimti savianalize ir suprasti, kad ties juos dirba visuomeninė egoistinė mašina, kuri kas akimirką teikia jam nuostatas, egoistinius standartus: reikia daryti taip, žiūrėti į žmones taip, vertinti juos pagal tam tikrus kriterijus.
O žmogus turi nuolatos tam kliudyti. Tuomet jį supančioje visuomenėje, jį veikiančioje egoistinėje mašinoje žmogus išvys nukreipiančią Kūrėjo ranką, kuri taip jį ugdo ir veda į absoliučios meilės visiems būseną.
Taip pasaulis virsta arena, vieta, kur susijungiame su Kūrėju mūsų abipusėje meilėje jam. Iš tikrųjų šis pasaulis išnyksta, jis neegzistuoja. Jis tarsi yra ta vieta, kur tiesiog susijungiame – aš ir Kūrėjas.
Man atsiskleidžia, kad visas pasaulis dėl to ir buvo sukurtas. Visas tas išorinis blizgesys, daugybė žmonių, viskas, kas su jais vyksta, kaip jie mane veikia, kaip aš veikiu juos – visa tai reikalinga tam, kad ištaisyčiau savo tarpusavio santykius su Kūrėju.

#309979

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Nekenčia, bet myli“

Daugiau šia tema skaitykite:

Iššifruoti Kūrėjo kalbą

Pamatyti Kūrėją

Iliuzinis pasaulis

Ateities matymas paslėptas nuo paprasto žmogaus. Ir teisingai, nes būtų atimta valios laisvė.
Priešingai, žmogui duota tamsa, tuštuma. Nori ateiti prie tokios būsenos, kai būsi aukščiau laiko? Prašom, eik, bet savo jėgomis, kai būsi tame sluoksnyje sąmoningai ir niekaip nepakenksi kitiems.
Tu visuomet tylėsi, net jeigu būsi tame sluoksnyje. Ir tai niekada neapribos tavęs ir tavo laisvo judėjimo – nepasiduosi kokiam nors kvailam fanatizmui, kad plauktum per tą sluoksnį fatališkai.
Žmogus pakyla į tą sluoksnį tik su ekranu, kai prisiima atsakomybę eiti pirmyn taip, kad net ir matydamas 100% nulemtą ateitį, vis tiek norės ją realizuoti pats. Tai vadinama tikėjimu aukščiau žinojimo.

#310037

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Kabalistai prieš ekstrasensus“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip nuskrieti į ateitį?

Nulemti ateitį

Patiems kurti ateitį

Kabala atskleidžia mums, kad „nėra nieko kito tik Jis“. Kūrėjas stovi už visko, kas vyksta aplink mus. Svarbiausia nepamesti minties, kad visa tai – Jis, ieškoti Jo visuose pavidaluose aplink save ir savyje.
Viską valdo Jis, išskyrus mintį, kad „be Jo nėra nieko“. Ir ši mintis duodama Jo! Tačiau tu turi ją pačiupti ir nuo jos imti auginti savyje laisvą nuo Jo priešingą būseną, turi tapti panašus, lygus Jam žmogus, Adomas.
Klausimas: Kaip tada nevirsti religingu žmogumi, kai imi kalbėti taip, kaip daugelis?
Atsakymas: Visa tai žodžiai, jie neturi prasmės. Žodžių prasmė juk visiškai kita.
Religija apsiriboja fiziniais veiksmais. Ji neturi vidinio aparato. Jų vidiniai veiksmai – atgailauti ir pan. O kabala nukreipta į priešingą nuo religijos pusę, į Kūrėjo atskleidimą.
Religija egzistuoja dėl to, kad Kūrėjas paslėptas, ir niekaip nesuinteresuota Jo atskleisti, tad ragina: „Elkis paprasčiau, paklusk ir viskas“. Kabala suinteresuota žmogaus raida.

#309933

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Pasaulio lėlininkas“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Nėra nieko kito tik Jis“ – tai mistinė mantra?

Gyventi tikrovėje, kur „Nėra nieko kito, tik Jis“

Gyvenimo laukas: „Nėra nieko kito, tik Jis“

Klausimas: Kaip žmogui neužstrigti, nesustabarėti dvasiniame kelyje, kad nuolatos judėtų pirmyn?
Atsakymas: Čia reikalinga grupės pagalba. Pats žmogus nieko negali atlikti, jis nuolat pamirš apie dvasinį tikslą. Jo gyvūninė dalis visąlaik linksta prie gardo: yra kampas su šienu – pagulėti, pasnausti; yra vežimas su sėlenomis ar maišas su avižomis – paėsti. Ir daugiau jam nieko nereikia, jis gali ir neišeiti iš to gardo.
Norint išeiti iš saugaus miesčioniško kampo, būtinas aplinkos palaikymas. Joks herojiškumas nepadės, nes nuolatos reikia dėti pastangas, kad eitum pirmyn.
Čia būtinas tikslo didumas, kurį žmogus gali gauti tik pritardamas aplinkai, reikia didžiulių norų, o jų nėra. Bet kuomet žiūri į kitus ir matai, kad jie dega, kad jie tai turi, o tu net, tuomet pavydas ir puikybė ima graužti ir pirmyn vesti.
Nekenti kitų, mat jie parodo tau savo didelius norus, tačiau būtent tai ir stumia tave pirmyn.

#309911

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Užstrigti dvasiniame kelyje…“

Daugiau šia tema skaitykite:

Aplinkos įtaka

Mano aplinka šiandien – aš rytoj

Aplinka nulemia likimą