Klausimas: Klaida – svarbi kelio dalis, bet geriau klysti potencialiai nei praktiškai. Ką tai reiškia?
Atsakymas: Potencialiai reiškia, kad eidamas pirmyn, matau klaidas tame, kaip tobulėju, siekiu, stengiuosi. Tuomet atskleidžiu savo egoizmą kaip blogį ne per mane pasiekiančius smūgius, kurie priverčia eiti ir į jį patenkinti, o per jo pakištą man koją kelyje pas Kūrėją.
Vietoj smūgių iš užnugario priešais save randu egoizmą, kuris traukia mane atgal ir trukdo eiti pirmyn. Tokiu atveju greičiau su juo tvarkausi, suprantu jo prigimtį Kūrėjo atžvilgiu.
Juk kai siekiu Kūrėjo, egoizmas ima man trukdyti, ir matau, kaip jis mane nukreipia į priešingą nuo savęs pusę – į Kūrėją. Kitaip tariant, imu jausti, kad tai iš tiesų pagalba, nukreipta prieš mane.

#311433

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Svarbu klysti“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nebijokite klaidų

Pradėkime įsiklausyti ir suprasti

Stiprus tas, kas supranta savo klaidas

Klausimas: Kas yra meilė?
Atsakymas: Meilė – kai kito žmogaus norus suvoki aukščiau savų ir sieki juos užpildyti.
Klausimas: Bet tai ne klasikinė meilė, kai jauti degimą širdyje?
Atsakymas: Dėl degimo širdyje – nežinau, verta paklausti fiziologų, kas ten gali degti. Kalbi apie tam tikras kančias, galbūt, negerus pojūčius, išgyvenimus.
O aš sakau, kad meilė – tai siekis pripildyti kito žmogaus norą savų norų sąskaita, aukščiau savęs, savimi. Be to, tau visiškai nesvarbu, kas tau iš to bus, juk svarbiausia tau – kas bus jam. Tai žemiška meilė, o ne ta, apie kurią kalbama kabaloje.
Pagal kabalą, meilė – tai dviejų dvasinių objektų susiliejimas: kūrinio (žmogaus) ir Kūrėjo. Tiksliau, sielos ir Kūrėjo. Toks susiliejimas pasiekiamas per savybių panašumą, kai siela ir Kūrėjas tarpusavyje duoda, užpildo vienas kitą ir todėl susilieja drauge, visiškai papildydami vieni kitus. Ta būsena vadinama meile.

#311437

Ir pokalbio „Man suskambo telefonas. Meilė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala apie žemišką meilę

Trumpai apie meilę

Ar yra meilė šiame pasaulyje?

Komentaras: Pradėjęs studijuoti kabalą žmogus atitolina nuo savęs materialų pasaulį, kuris jam atrodo visiškai beprasmis. O galiausiai pasirodo, kad jis turi susivienyti su šiuo pasauliui, pamilti jį.
Atsakymas: Pamilti visą šį pasaulį?! Kas taip sakė?! Jame nėra ko mylėti!
Šiame pasaulyje esantys žmonės nėra tas artimas, kurių turiu pamilti kaip save. Neturiu eiti pas juos ir daryti jų gyvenimą geresnį. Negaliu to daryti! Kūrėjas jiems daro blogiau, o aš darysiu geriau?!
Pamilti juos reiškia eiti pas juos ir šiek tiek paaiškinti apie galimybę pakilti virš mūsų pasaulio, ir tuomet jiems bus geriau.
Neketinu maitinti pasaulio, kai Kūrėjas daro taip, kad jis alktų. Ne! Šis pasaulis labai kentės. Mano užduotis – papasakoti žmonijai, ką padaryti, kad kančių nebūtų. Bet ne sunaikinti kančias! Vis tiek to negalėsiu atlikti.
Į šį pasaulį turiu atnešti metodiką, kaip pakilti, o ne kaip žemiškame lygmenyje pašalinti įvairiausias kančias. Tai ne mano misija!
Mano misija – pamokyti, papasakoti, padėti perimti žinias, kaip pakilti į Aukštesnįjį pasaulį, tuomet kančių nebus. O užsiiminėti įvairiais „kilniais“ veiksmais šiame pasaulyje – ne. Tai visiškai prieštarauja bendram pasaulio judėjimui, Kūrėjo programai.
Pasaulis turi jausti, sutampa ar nesutampa su judėjimu pirmyn. Jis turi jausti, ar eina pagal teisingą programą, ar ne. Jeigu ne – kodėl taip.
Šiandien pasaulis pasimetęs. Ką gi daryti? Tarkime turiu milijardus ir viską, ko tik noriu. Jei duosiu pasauliui tai, ko jam trūksta, patenkinsiu absoliučiai visus, tai pasaulis sustos toje vietoje, ir jam nebereikės vystytis.
Ką turiu daryti kaip kabalistas? Tik atnešti žinias pasauliui apie tai, kodėl nesibaigia kančios, kaip galima virš jų pakilti ir pasiekti kitą pakopą.
Šios kančios reikalingos tik tam, kad išstumtų mus į kitą pakopą! Tai gimdymo kančios. Mums reikia padėti sau gimti. Tam ir egzistuoju.

#311268

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Ko tikėtis iš kabalos?“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio suvokimo matai

Padėti žmonijai pakilti

Skleisti žinias apie Kūrėją pasaulyje

Klausimas: Pesachas simbolizuoja, kaip kiekvienas iš mūsų išeina iš gyvūninės būsenos. Bet viskas prasideda nuo Kūrėjo pažado Abraomui apie Izraelio žemės paveldą. Izraelio žemė – tai ėrėc israėl – noras siekti Kūrėjo. Išeitų, kad gamtos nuo pat pradžių numatyta, kad kiekvienas žmogus pasieks tos savybės?
Atsakymas: Iš esmės, taip. Mūsų vystymosi pabaigoje absoliučiai visi žmonės Žemėje turės pasiekti „Žmogaus“ savybę, kitaip tariant, turės prilygti Kūrėjui.
Klausimas: Žvelgiant iš kabalos pozicijų, ką reiškia „tapti žmogumi“? Koks tai lygmuo?
Atsakymas: Žmogus hebrajiškai „adam“, kyla iš žodžio „domė“, tai reiškia „panašus į Kūrėją“ arba „pagal Dievo panašumą“.
Ką reiškia „panašus į Dievą“? Kadangi visos Kūrėjo savybės, Jo santykis su viskuo, ką Jis sukūrė, – tai meilė, davimas, geri jausmai, tai ir žmogus, įgydamas šias savybes tampa panašus į Kūrėją ir vadinasi Žmogumi. O iki to – jis laikomas gyvūnu.
Kitaip sakant, jeigu žmogus paskendęs savo prigimtinėse egoistinėse savybėse ir rūpinasi tik savimi, tai šitai vadinama „gyvūnine būsena“, o jeigu jis rūpinasi kitais, ir jame yra altruistinė Kūrėjo savybė, tai ši būsena vadinama „Žmogumi“.

#280228

Iš TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo tikslas – tapti Žmogumi

Kai žmogus tampa Žmogumi

Pesach – bendras ir galutinis

Einant pirmyn blogio pradas, egoistinė jėga kaskart atsiskleidžia vis žiauriau – taip, kad galiausiai nežinome, ką daryti. Priešais mus tarsi atsiranda siena, per kurią neįmanoma perlįsti. Galų gale prieiname prie Raudonosios jūros (vert. past.: hebr. yam suf – baigtinė jūra) – banguotų, audringų vandenų, kurie pasirengę mus praryti ir atplėšti nuo gyvenimo.
Taip pajaučiame visas gamtos jėgas, bet kai įveikiame visas tas būsenas ir įjungiame jas į save, tampame stipresni, o tai ir yra mūsų ėjimas pirmyn.
Tačiau pasakyta, kad „jei Izraelio sūnūs būtų tikėję atsidavusį piemenį Mozę kaip pridera, tai būtų galėję išgirsti jo balsą ir išsigelbėti nuo faraono klipos“. Tai reiškia, kad vis dėlto yra tam tikra galimybė ištrūkti, klausimas, naudojamasi ja ar ne.
Kaip matematikoje, kur minusas ir minusas duoda pliusą – taip ir dvasiškai tobulėjant, einant iš Egipto. Jeigu didžioji grupės dalis nori dirbti dėl Kūrėjo, kad duotų, tai jie gali įpareigoti Jį jiems padėti.
Iš dangaus neduoda pusės – būtina atskleisti visą blogį, ir tuomet ateis reikiama pagalba iš aukščiau. Tad galime skųstis ir reikšti pretenzijas, bet kol neįdėsime visų reikiamų ir būtinų pastangų mūsų būsenos pakopoje, tol nebus proveržio. Ir tik įdėjus paskutiniąją monetą į pastangų pintinę, Kūrėjas padės mums pasiekti tikslą.

#311249

Iš 2023 m. balandžio 8 d. pamokos „Pesach“ tema

Daugiau šia tema skaitykite:

Šok į grupę, kaip į Raudonąją jūrą

Pesach – taisymosi pradžios šventė

Pesachas – faraono valdžios pabaiga

Pesachas – tai perėjimas iš mūsų pasaulio jautimo (kiekvienas žmogus šiame pasaulyje tai jaučia) į Aukštesniojo pasaulio jautimą. Tai gali tik kabalistas.
Pesachas (kaip ir visos hebrajų šventės) – tikra kabalistinė šventė. Ji nurodo, kad žmogus peršoka iš būsenos, kai negali susivienyti su kitais, į būseną, kai egoizmas leidžia tai atlikti.
Žmogaus išėjimas iš egoizmo valdžios ir susivienijimas su artimais savo dvasia žmonėmis vadinamas „pesachu“.
Klausimas: Kas leidžia žmogui atlikti tokį šuolį?
Atsakymas: Noras. Juk nuo pat įėjimo į Egiptą pradžios iki buvimo Egipte pabaigos nuolatos auga didžiulis egoistinis noras, kuris leidžia Izraelio tautai susijungti tarpusavyje.
O Izraelio tauta turi susivienyti, kad tarpusavio ryšyje atskleistų Kūrėją – davimo ir meilės savybę. Ir kai mato, kad neturi jokios galimybės to atlikti, jaučiasi esą Egipto tamsoje. Ir dabar žmogus yra pasirengęs viskam, kad tik iš ten ištrūktų! Tai ir yra bėgimas, išsigelbėjimas iš Egipto.
Jeigu į viską žiūrėsime per to, kas vyksta su žmogumi prizmę (o kabaloje kalbama būtent apie tai), tai čia omenyje turima žmogaus savybė, žmogaus, kuris pasiruošęs viskam, netgi šokti į jūrą, kad tik išsilaisvintų iš savo egoizmo, pakiltų virš jo ir pasiektų Kūrėjo meilės ir davimo savybę.
Jis metasi į jūrą, ir jūra priešais jį atsiveria. Jis ją praeina, atplėšia save nuo egoizmo ir taip būdamas virš egoizmo pasirengia darbui su juo – perdaryti jį į altruizmą. Tai ir yra išėjimas iš Egipto, kuris švenčiamas per Pesachą.

#181930

Iš TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pesachas (žydų Velykos)

Pesachas – taisymosi pradžios šventė

Apie Pesacho šventės ištakas

Komentaras: Pradėjęs studijuoti kabalą žmogus dažniausiai ima ignoruoti tai, kas yra materialiame pasaulyje. Jis tarsi atsiriboja, nenori būti susijęs su šiuo pasauliu. Sakytum, kad atskleidė ką nors naujo, o galiausiai išeina priešingai…
Atsakymas: Galiausiai žmoguje atsiskleidžia didesnis egoizmas, nes jis turi pakilti į kitą pakopą. Bet žmogus tam priešinasi, nedirba su augančiu ego, lieka jame. Todėl materialus pasaulis ima traukti vis labiau, ir žmogus vėl pasineria į naują egoizmą.
Įvairiausi ankstesni pomėgiai, prisipildymai, malonumai, pasiekimai staiga ima atrodyti malonesni nei kadaise. Anksčiau žmogus jų atsisakydavo, o dabar vėl jį traukią, nes egoizmas tikslingai išaugo, kad žmogus virš jo pakiltų! Bet jis to nedaro, ir lieka egoizme.
Klausimas: Ir tai praeina kiekvienas?
Atsakymas: Žinoma! Paprastai 90% studijuojančių kabalą žmonių ties tuo susikerta ir vėl grįžta į tą gyvenimą, į tą išaugusį egoizmą. Pridėjo sau šiek tiek egoizmo studijuodami kabalą, neįstengė pakilti ir vėl ėmėsi pasaulietinių reikalų: kas paveikslų piešti, kas panyra į verslą, kas dar kuo užsiima.
O jeigu žmogus rimtai įsijungtų į grupę, tai pakiltų virš ego ir eitų toliau. Štai šioje kryžkelėje ir keliauja žemyn.

#311138

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Ko tikėtis iš kabalos?“

Klausimas: Kaip naudotis savo egoizmu, kad ne jis valdytų tave, o tu jį?
Atsakymas: Pasakyta, kad Kūrėjas sukūrė viską labai paprastai, o žmogus susipainiojo ir viską sau apsunkino.
Tai mes viską darome, mums tai tampa nesuprantama, nes nuolatos norime išsipainioti, eiti netiesiu keliu.
Noras-malonumas, noras-malonumas – viskas itin paprasta, daugiau gamtoje nieko nėra! O mes imame sukti, išgalvoti, kaip galima be to ar vietoj to ir pan., ir galiausiai apvagiame save. Apvogdami save ir nuolatos susidurdami su problemomis iš esmės ir prisidarome sunkumų.
Gamta sukurta pagal paprasto egoizmo principą – mes tokios pat būtybės kaip gyvūnai. Tačiau mūsų egoizmas susijęs dar su tuo, kad mokomės iš kitų, kuo mėgautis. Ir čia sunkumas.
Jeigu veikčiau vien pagal savo poreikius, man būtų labai paprasta, ramiai dirbčiau ties tuo, kaip gauti maksimalų malonumą minimaliai stengiantis. Tai paprasta egoistinio pripildymo formulė. Taip sudaryta visa gamta. Tokiu atveju neturėčiau jokių problemų.
Tačiau kuomet vietoj viso to imu jausti kitų poreikius, nesutampančius su mano, ir stengiuosi juos paversti savais, čia jau kyla problema, nes nesu sukurtas, kad gaučiau kitų pripildymą. Todėl ir paniojuosi.

#311115

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Kaip išnaudoti kitus žmones?“

Daugiau šia tema skaitykite:

Su kokiais norais dirbame?

Kuo noras gauti skiriasi nuo egoizmo?

Kuo noras gauti skiriasi nuo egoizmo?

Klausimas: Jeigu žmogus kuriam laikui iškrenta iš grupės, tai šitai vyksta, nes įdiegta tokia programa?
Atsakymas: Ne! Jokiu būdu! Žmogus neturi iš anksto įdiegtos programos, nusprendžiančios jo priartėjimą ar nutolimą nuo Kūrėjo! Viskas jo valios laisvės ribose.
Tai iš anksto nenumatyta! Iš pradžių numatyti kokie nors koeficientai, nuolatiniai duomenys bendroje sistemoe, nes tai sistema, o ne vienas žmogus ir Kūrėjas. Tai visas kūnas: kiti tam tikru būdu darys įtaką, pasaulis tam tikru būdų eis pirmyn, kai kurios jos dalys (sielos) kris ir kils judėdamos, kad suartėtų su Kūrėju ir Jį atskleistų drauge, vienos vienintelės būsenos.
Kiek tai bus efektyvu, tiek tai paveiks žmogų. Kiek pasaulis šiek tiek sustos, tiek, tai sustabdys ir žmogų. Tačiau visa tai išoriniai duomenys. Kiekvienas iš mūsų irgi gali tai veikti.
Yra aplinkybių, nuo kurių nepabėgsi. Bet savarankiškai siekdamas atskleisti Kūrėją savyje, žmogus išgyvena tas aplinkybes visai skirtinguose aspektuose: užuot gavęs smūgį ir sustojęs, jis, priešingai, gali paspartinti ėjimą pirmyn.
Tai galima palyginti su raketos paleidimu į tolimas planetas. Kai raketa skrieja taip toli, tai tarp mūsų ir tikslo esantys dangaus kūnai pasitelkiami kaip kelio spartintojai. Jei raketa juda jų link tam tikra trajektorija, tai jie, traukdami raketą, pagreitina jos skrydį, bet nepriartina prie savęs. Jie tarsi traukią ją prie savęs, bet ji skrenda greičiau ir paskui peršoka tolyn.
Su dvasiniu darbu lygiai tas pats. Žmogui atrodo, kad tie su tavimi kelyje esantys kūnai gali stabdyti, pritraukti ir apskritai praryti tave pakeliui, bet iš tikrųjų jie tik pagreitina tave, ir tu peršoki toliau.
Klausimas: Išeitų, kad nerealu atlikti išskaičiavimus, kas gera, o kas bloga?
Atsakymas: Ne. Tereikia maksimaliai judėti pirmyn savo sąskaita, grupės sąskaita, visos žmonijos sąskaita.

#310059

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Kaip metama kabala?“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio kelio pradžia ir pabaiga

Kelias į nubrėžtą tikslą

Kam egzistuoja šis pasaulis?

Mums atrodo, kad taisome tik savo sielą. Bet iš tiesų, kiekvieno žmogaus siela driekiasi per visas sielas. Todėl taisydamas savo mažą dalį, taisau savo dalelės įsijungimą visose sielose.
Tad negalima sakyti, kad žmogus taiso vien savo sielą. Jis taiso visą kūriniją, tik labai nedideliu mastu, kiek yra įsijungęs į kūriniją. Paskui jis taiso dar ir dar, o tuo metu kiti žmonės irgi taiso save ir savo įsijungimą į tą žmogų.
Būtent apie tai pasakyta: „Tepadeda žmogus artimui“ – aš ištaisau save jame, o jis save manyje, ir taip visi visus ištaisome ir tampame it vienas žmogus su viena širdimi.
Kiekvienas žmogus apima 600000 sielų, kurios savo ruožtu taip pat dalijasi į 600000, o šios į dar 600000 ir t.t. Išeitų, kad kiekvienas iš mūsų tarsi Adam Rišon, ir kai visi susijungiame draugėn, tampame viena Adam Rišon siela. Čia svarbu ne kiekis, o vienybės pojūčio gilumas.

#310878

Iš 2023 m. kovo 28 d. pamokos „Vienijamės į vieną sielą“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagal analoginės sistemos tobulumo dėsnį

Visa kūrinija – manyje

Taisydamas save – taisai pasaulį