Yra tokia sąvoka – „sąjungos sudarymas“. Tai būna tada, kai šalys pasirašo įsipareigojimą ateityje išlaikyti gerus santykius tuo atveju, jeigu santykiai pablogėtų, atsirastų problemų ar nesusipratimų, įsipliekstų neapykanta ar tarpusavio supratimą pakeistų nesupratimas.
Net jeigu mano būsena būtų tokia, kad man bus akivaizdu, jog kita pusė tapo mano priešu, aš vis tiek su ja elgčiausi taip, kaip numato sutartis, kurią su juo kažkada pasirašėme – kaip su draugu. Čia slypi sąjungos jėga.
Kada galima sudaryti tokią sąjungą? Jeigu esame artimi, panašūs savo savybėmis, tada sudarome sąjungą. Dabar ji mums nereikalinga, juk tarp mūsų yra tarpusavio supratimas, netgi meilė!
Tačiau mes pasirašome šią sutartį tam atvejui, jei pajusčiau priešpriešą, neapykantą – tuomet aš įsipareigoju jėga išlaikyti tokius pat santykius.
Kitaip tariant, aš galiu „nupulti“ – matyti tave ir save kaip nekenčiančius vienas kito, tačiau vis tiek privalau su tavimi palaikyti tokius pačius santykius kaip ir anksčiau. Žinau, kad viskas priklauso nuo manęs, o visa tikrovė, esanti ne manyje, yra vieninga ir tobula.
Iš to ir kyla pati sąjungos samprata – aš remiuosi tuo, kad visi pokyčiai: tiek geri, tiek blogi, vyksta tik manyje.
Viskas priklauso nuo mano požiūrio: „Kiekvienas smerkia pagal savus trūkumus“.
Todėl pasirašydamas tokią sąjungą, nuteikiu ir nukreipiu save į tai, kad pasaulis geras ir tobulas, o visi pokyčiai vyksta tik manyje. Tokiu pagrindu sudaroma dvasinė sąjunga ir ji gyvuoja amžinai!
Tokią sąjungą sudarė mūsų Protėviai (praeities kabalistai), ištaisę savo dalį bendroje sieloje – ir tai vadinama „Tėvų nuopelnu“.
Šituo nuopelnu galime pasinaudoti, jeigu prisijungsime prie jų ir grįšime į tarp jų egzistuojančios sąjungos būseną.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ką mums suteikia meilė artimui?“

„Kur gauti jėgų, kurių neturiu?“

Klausimas: Kas mane verčia laikytis su Kūrėju sudarytos sąjungos?
Atsakymas: Niekas neverčia! Tarkime, aš įsimylėjau merginą. Po mėnesio jos jau nebenoriu. Ką daryti? Man sako: „Tu privalai su ja būti visą gyvenimą“. Bet kodėl turėčiau?! Juk tai – melas, o ne širdies balsas.
Kaip su ja nugyvensiu visą gyvenimą, jeigu jau dabar jos nekenčiu?! Kodėl gi mes tuokiamės? Juk aišku, kad nepragyvensime viso gyvenimo meilėje, meilė – tai absoliutus melas!
Santuoka turi aukštesnę šaknį – tai kūrinio ir Kūrėjo sąjunga, pagrįsta ne kūniška meile, o aukštesniojo tikslo siekimu. O meilė – tai tarpusavio pagalba siekiant šio tikslo.
Suprasdamas šį principą, turiu pakilti virš noro mėgautis ir visą gyvenimą būti duodančiuoju. Aš nepasirašau, kad mylėsiu ją pačią visą gyvenimą, nes tai neįmanoma ir visiškai nuo manęs nepriklauso, ir apie tai netgi nekalbama. Aš pasirašau, kad Kūrėjas man bus visada Didis ir aš trokštu Jį atskleisti per šią sudarytą sąjungą. Todėl sakoma: „Vyras, žmona ir Kūrėjas tarp jų“. Kitaip santuokos nebus!
Man svarbus Šeimininkas, o ne vaišių stalas, stovintis tarp mūsų. Vaišės skirtos tik pirmam tarpusavio ryšiui užmegzti, kol dar nesuformavau aukštesniojo ryšio su Šeimininku, idant po to įgyčiau šį ryšį.
Kitaip tariant, sudarome sąjungą su Šeimininku ne tarpusavio meilės lygyje dėl gardumynų ant stalo, kaip kad vaikinas su mergina tuokiasi dėl gyvūninės tarpusavio meilės. Priešingai, mes vertiname vienas kitą, nes dėl tarpusavio ryšio pasiekiame aukštesniąją šaknį – aukštą dvasinį tikslą.
Dabar kyla klausimas: kaip išlaikyti šį tikslą? Tam yra grupė – tavo laidavimo vieta, gebanti duoti tau tikėjimo jėgą, kuri tau nuolatos bus it „degalai“. Vienas to nesugebėsi. Ir Kūrėjas tavęs nesulaikys, jeigu pats nesistengsi.

Ištrauka iš 2010 m. rugsėjo 17 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžina sąjunga

125 susijungimo pakopos

Atsisakyti praeities, kad įžengtum į ateitį

Klausimas: Ką reiškia „tėvų nuopelnas“?
Atsakymas: Bendroje sielų sistemoje yra tokia dalis, kurios jau išsitaisė – ji vadinama protėviais.
Šios dalies būsena yra ištaisyta, užpildyta Šviesa. Šios sielos buvo itin šviesios ir todėl galėjo visiškai ištaisyti savo dalis visoje bendroje Adam Rišon sistemoje. Bet kaip mums dabar išsitaisyti?
Mes galime išsitaisyti prisijungdami prie jų. Jeigu bandau tai atlikti – vadinuosi teisuoliu. Juk noriu pasiekti tokią būseną kaip ir jie bei pateisinti Kūrėją ir kūrinį.
Ir tada mane ima veikti „tėvų nuopelnas“ (o kitaip jis neveikia), ir aš iš jų gaunu grąžinančią į šaltinį Šviesą.
Tam man reikalinga kabalistine grupe vadinama sistema, kad jos viduje galėčiau realizuoti šių kabalistų (tėvų) man duotus patarimus.
Jie man sako, ką turiu su savimi daryti, kad šioje bendroje sistemoje įeičiau į jų ištaisytą dalį.
Tai reiškia „pasinaudoti tėvų nuopelnu“. Jie davė man kabalą (Torą), papasakojo, kaip išsitaisyti, kaip pasinaudoti tuo ištaisymu, kurį jie jau atliko bendroje sistemoje.
Man jau nebereikia kankinti savo kūno, pakanka per jų ištaisytą sistemą pritraukti sau supančią Šviesą.
Vienintelis mano pasirinkimas – įsijungti į grupę, kurios per ją galiu nukreipti save į ištaisytą sistemą, vadinamą „tėvais“.
Sudaužytoje Adam Rišon sistemoje „tėvai“ atliko ištaisymus, kurių dėka visi visais laikais ir visose situacijose per teisingą aplinką gali prilygti „tėvams“ ir tokiu būdu įsijungti į juos ir gauti iš ten gražinančią į šaltinį Šviesą – naudotis jų suvoktos Šviesos jėga.
Savo kabalistinėje grupėje norime prilygti tai ištaisytai sielų grupei, kuri vadinasi „tėvais“.
Todėl kiekvienas turi paklausti: „Kada mano veiksmai prilygsta tėvų veiksmams?“ Ir tai duos mums pavyzdį, kaip su savo grupe įsijungti į jų grupę. Tai vienintelis mūsų pasirinkimas, tėvų nuopelnų paveldėjimas.
Jeigu mūsų grupė įeis į „tėvais“ vadinamos ištaisytos Adam Rišon dalies vidų, prilygs jiems savybėmis ir susijungs, tai pasinaudosime jų „nuopelnu“ ir grįšime į ten esančią ištaisytą būseną.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Amžina sąjunga“

„Pateisinti Kūrėją“

Pranešimas. Per UNESCO vykdomojo komiteto posėdį buvo priimta rezoliucija, ignoruojanti Šventyklos kalno ir Raudų Sienos ryšį su žydais. Šventyklos kalnas išskirtinai minimas pagal jo arabišką pavadinimą Al-Charam aš-Šarif, arba kaip Al-Aksa mečetė.
Maldų aikštė minima kaip Al-Burako aikštė. Mugrabi pakilimas, vedantis į Al-Aksą, yra jo neatsiejama dalis. Kalbama apie „netikras žydų kapines“, kurias Izraelis palieka musulmonų kapinėse rytuose ir pietuose nuo Al-Akso.
58 UNESCO narių balsai pasidalino taip: 33 – už dokumento priėmimą, 6 – prieš ir 17 – susilaikė. „Prieš“ pasisakė: Estija, Vokietija, Lietuva, Nyderlandai, Didžioji Britanija ir JAV. „Už“: Prancūzija, Ispanija, Slovėnija, Švedija, Rusija ir kitos. UNESCO rezoliucija kviečia Izraelį visiškai išsižadėti sąsajų su Šventyklos kalnu ir Raudų Siena.
Komentaras. Žydų tauta atsirado senovės Babilone, vadovaujant Adomui, kaip atskirų šeimų, klanų ir genčių sąjunga. Juos suvienijo duotas sutikimas tapti viena visuomene, turinčia tikslą susikurti santykius vadovaujantis dėsniu „Pamilk artimą, kaip save“. Tokiuose santykiuose tarp žmonių išryškėja meilės savybė, kuri valdo pasaulį. Ši savybė ir vadinama Kūrėju.
Mes gi dėl mumyse viešpataujančio egoizmo egzistuojame šios meilės savybės viduje tarsi nepralaidžiame savo egoizmo burbule, jame jaučiame mūsų pasaulį. Kabala kviečia mus vienytis, nepaisant mus draskančio egoizmo, perplėšti burbulo plėvelę ir atskleisti sau Aukštesnįjį, amžinąjį ir tobulą, pasaulį.
Žmonija nesąmoningai laukia, kol žydų tauta susijungs, kad parodytų visiems pavyzdį (Šviesą pasaulio tautoms), kaip galima susivienyti integraliame pasaulyje. Kol neįgyvendiname priesako atvesti visą pasaulį į vienybę su Kūrėju, pasaulis mūsų nekenčia. Kuo ilgiau nepriimsime savo misijos, tuo smarkiau gausime patirti vis didesnę pasaulio neapykantą mums.

Visi žino, kad gyvenimas šeimoje nelengvas. Jeigu pora pasirenka augti bendrai, tuomet galima išskirti tris tarpusavio santykių „teritorijas“:
– Neskirstomoji teritorija – tai vieta, kur tarp mūsų karaliauja meilė.
– Bendroji teritorija – joje tarpsta sutarimas ir vyksta analizė. Tai – laisvo pasirinkimo vieta, kurią taip pat norėtume užpildyti meile.
– Privati kiekvieno teritorija, į kurią partneris kol kas visiškai neužeina. Joje žmogus turi savo požiūrį, kažkas jam priimtina, o kažkas – ne, netgi gali turėti visiškai priešingą nuomonę. Juk visi žmonės – sudėtingos sistemos.
Šios „teritorijos“ skirstomos į dar smulkesnes dalis, bet kol kas apsiribosime trimis.
Svarbu tai, kad be pirminės meilės kibirkšties neišsiversime. Santuoka be pirminio potraukio būtų tas pats, kaip sąjunga karališkųjų asmenų, kurie iki jos net nepažinojo vienas kito ir neturi bendro susilietimo taško – meilės. Šiuolaikiniai jaunuoliai dažniausiai tuokiasi, pagauti potraukio bangos, žadinami bent vienos kibirkštėlės, žybtelėjusios tarp jų.
Klausimas: Kaip gi partneriai turėtų elgtis, kad neišblėstų ši kibirkštis, kad plėstųsi bendroji „teritorija“?
Atsakymas: Pirmiausia kreipiamės į protą, o ne į jausmą. Juk šiltas jausmas, šmėstelėjęs kažkada, pradingo, o prisiminimą apie jį užklojo kitų etapų sluoksniai. Žmonės net nesupranta, kad tai – natūralus, hormoninis, materialus procesas, priklausomas nuo įpročių ir visokiausių dirbtinų bei nuolat kintančių standartų. Sakykime, kad jeigu nuo vaikystės esu pratęs prie šeiminių santykių artumo, tai jausiu pastovesnius jausmus ir vėliau. Jeigu partneris atitinka mano fizinę prigimtį, visa tai dar stipriau veiks pasąmonės lygmeniu.
Taigi, giminingo jausmo prošvaistė buvo spontaniška, neapgalvota – dabar gi norime įjungti protą, kad galėtume išanalizuoti šį blyksnį. Tik protas padės vėl ištraukti jį iš praeities – tos nuostabios praeities, kai žingsniavome susikibę rankomis ir mūsų širdys plakė vienu ritmu, kai neįstengdavome išsiskirti ir taip degėme jausmu, kad atrodydavome lyg amžinai besišypsantys bepročiai. Norime atkurti šį jausmą, kad jis pasaldintų mums gyvenimą ir suteiktų jam skonio, prasmės. Šitaip galėsime skleisti šilumą ir savo vaikams, kitiems artimiesiems. Be kita ko, daugybė tyrinėjimų rodo, kad harmonija šeimoje stiprina sveikatą ir lemia ilgaamžiškumą.
Štai kodėl reikia kreiptis į protą.
Pirma, susitariame tarpusavyje, ko ir kiek partneris gali reikalauti iš manęs, o aš – iš jo. Kiekvienas atsisako kažkokios savo komforto, kitaip tariant, savo egoizmo dalies, ir palaiko, padrąsina, kai partneris kreipiasi į jį dėl dienotvarkės, norėdamas pasitarti įvairiais klausimais. Rodome vienas kitam šį naują požiūrį kaip sektiną pavyzdį.
Antra: kiekvienas iš mūsų kreipiasi į kitą kaip į geriausią, svarbiausią, protingiausią, unikaliausią žmogų pasaulyje. Nebijome hiperbolizavimo, nevengiame aukštų frazių ir komplimentų – priešingai, ieškome jų. Sudarau tokių frazių sąrašą, pavyzdžiui, iš 20 eilučių, nors tai labai nelengva, ir naudoju jį kaip galima dažniau. Juk įprotis tampa antrąja prigimtimi – iš tikrųjų pradėsiu matyti savo „puselės“ savybes, kurias pats jai priskyriau.
Niekas nereikalauja, kad jausmai iš karto būtų nuoširdūs. Mintyse įsivaizduoju grožio karalienę pagal save: graži, nuovoki, puiki šeimininkė, ideali motina, patraukli, seksuali ir t.t. Ir stengiuosi elgtis su žmona taip, tarsi ji tokia ir būtų, kol iš tikrųjų įžvelgiu visas tas savybes joje.
Tokius pačius principus taikome ir darbui su draugais grupėje: nuolat aukštiname juos savo akyse.
Taigi, piešiu vaizduotėje geriausios pasaulyje žmonos pavidalą, apimantį visas gyvenimo sritis, visas situacijas. Tai nėra vien fantazijos – aš dirbu su savimi, kad tikrovėje elgčiausi su žmona taip, lyg ji ir būtų tas idealas. Tiesiog programuoju save ir mūsų santykius.
Klausimas: Išeitų, kad turiu ignoruoti tikrovę?
Atsakymas: Objektyvios tikrovės nėra. Visada matau tai, ką piešiu ant savo sąmonės drobės. Iš tikrųjų, nepastebiu partnerio, nors gyvename drauge. Taip esu prie jo įpratęs, kad tik retkarčiais už išorinio vaizdo įžvelgiu truputį gilesnių briaunų. Be to, vyrai iš prigimties yra paviršutiniški, o moterys vis tik žvelgia giliau, taigi, nagrinėjant tuo aspektu, jos lengviau įveikia išorines kliūtis.
Vienaip ar kitaip, nupiešęs sau idealą, aprengiu juo partnerį. Nuo tada jis tampa man būtent toks. Beje, esmė visai ne išvaizda. Iš vidaus persmelkiu visas jo savybes tobulumu, net jeigu tai ir egoistiška: „juk tai – mano žmona, vadinasi – ji geriausia iš visų“.
Suprantama, tam reikia pastangų: susiformuoju tokį požiūrį, lyg matyčiau prieš save nupieštą idealą. Visos pasaulio dorybės susitelkė joje. Mintyse pastatau ją ant pjedestalo, pasodinu į karalienės sostą ir, kas beatsitiktų, nenuleidžiu jos iš to aukščio. Viskas joje tobula, o jeigu kažkas man nepatinka, tai tik dėl egoizmo, temdančio man akis.
Kartoju: svarbiausia šiame paveiksle – ne išoriniai štrichai, bet pagarba, žavėjimasis, kuriuo persismelkiu, vertingumas, kurį idealas įgauna mano akyse. Būtent šią vertybę, šį požiūrį ir perkeliu į partnerį. Niekas netrukdo man nukreipti savo vaizduotę reikiama kryptimi ir užprogramuoti save atitinkamam požiūriui.
Atliekame šį vidinį darbą su partneriu – drauge, sąmoningai, prasmingai. Aptariame šį darbą, rodome pavyzdžius ir visose situacijose žvelgiam vienas į kitą, kaip į idealą. Taip, iš tikrųjų matome truputį kitokį vaizdą (nors vėliau ir tai pasikeis), bet pabrėžiame naują požiūrį, kol kas dirbtinį, bet rimtą.
Sakykime, namuose tvyro betvarkė, kurios negaliu pakęsti, – bet vis tiek elgiuosi su žmona taip, lyg ji būtų viską sudėliojusi į vietas. Aš priimu tvarką tokią, kokią mato ji. Net neieškau pateisinimo – iš anksto noriu ir nusiteikiu matyti tobulumą joje ir visame kame, kas nuo jos priklauso.
Tai ir yra sąmoningos abipusės nuolaidos, egoistinio požiūrio atsisakymas. Šitaip veikdamas po savaitės aptinku, kad viskas pasikeitė: pasirodo, iš tikrųjų matau, kad ji tobula, kaip ir ji mato mane esant tokį. Bendrojoje mūsų teritorijoje pražydo meilė…
Kaip sakoma, be darbo ir žuvelės iš eketės neištrauksi. Meilė ateina tada, kai rodau partneriui, kad priimu jį, kad jo geidžiu, nežiūrint viso to negatyvo, kurį jame matau. Rodau meilę, kaip savo kūdikiui, kuris man visada nuostabus, koks jis bebūtų.
Galiausiai „pasaka“ taps tikrove, ir išaugusiai bei sustiprėjusiai mūsų meilei nebereikės jokių „triukų“. Bet kokios problemos tik suteiks mums naujų galimybių siekti kompromisų, nuolaidų ir sustiprinti meilę.
Todėl ir sakoma, kad meilė uždengs visas nuodėmes. Meilė negali augti be jų. Juk jeigu ne jos, aš ir nepažvelgčiau į žmoną. O dabar kiekvienas mestas žvilgsnis būtinai atskleidžia man kažką negero – tokia jau ta žmogiškoji prigimtis.
Štai ir prasideda darbas, kurio turime išmokti, kad žvelgtume į gyvenimą objektyviai, nepriklausydami nuo savo norų, spėlionių ir aistrų. Mes patys kuriame pasaulį – ne priimdami trokštamus dalykus kaip esamą tikrovę, bet savo požiūriu drauge iškeldami juos iš nebūties, kol šie užima buvusios iliuzijos vietą.

Iš 2012 m. liepos 30 d. 43-iojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilė: trumpas blyksnis ar negęstanti liepsna?

Šeima – kaip visatos centras

Šeimos santykių adapteris

Nuomonė (F. Norris, „The New York Times“): „Jeigu iš Europos krizės norėtume pasimokyti, turėtume suprasti, kad valiutų sąjunga negali gyvuoti amžinai. Jei Europa iš tiesų norės išsaugoti bendros europietiškosios valiutos pranašumus, jai reikės didesnės finansinės ir ekonominės integracijos. Šalys turės atsisakyti didelės dalies savo nepriklausomybės.
Panašu, kad Europos lyderiai yra pasiruošę susitaikyti su tokia tikrove. Tačiau įtikinti visuomenę bus daug sunkiau. Europa netrykšta entuziazmu dėl valdžios centralizavimo, bet dėl alternatyvos – euro atsisakymo – entuziazmo dar mažiau. Europiečiams teks arba atsisakyti valiutų sąjungos, arba sutikti su dar glaudesne finansine sąjunga.
Komentaras: Bet kokiai sąjungai būtinas gyventojų pritarimas, o tam reikia visus ugdyti naujos būtinybės dvasioje kaip vieningą sistemą. Kitaip vyriausybės nesulauks piliečių palaikymo. Iškart neįmanoma įtikinti visuomenę elgtis prieš savo asmeninius interesus – reikia ilgai, daug kartų aiškinti bendrą padėtį, ir vienintelis jos sprendinys – privesti ES šalis prie visuotinio (finansinio) laidavimo.

Daugiau šia tema skaitykite:

ES politikai – keiskite ekonomiką!

Tokia, kokia dabar, ES ateities neturi

Bendros valiutos architektas: euro projektas žlugo

Nuomonė (Joška Fišeris, užsienio reikalų ministras ir Vokietijos vicekancleris 1998–2005 m.): ES vadovai veda ES į ekonominę bedugnę. Priežastis – nacionalinis egoizmas.
Būtina skirti pagalbą, o ne taikyti slopinančius metodus. Visi ES nariai yra vienoje valtyje ir todėl atsisakymas suteikti finansinę pagalbą – netinkamas variantas. Kadangi valstybių vadovai turi asmeninių interesų, rūpinasi tiktai savo politine ateitimi, jų veiksmai neryžtingi, jie nenori atskleisti visos tiesos.
Be realaus politinio susijungimo nei euras, nei ES neišgyvens. Prieš pusę amžiaus ekonominės integracijos fone pradėjo vystytis nacionalizmas – šiandien šios problemos sprendimas reikalauja dar glaudžiau susijungti, be susijungimo euro ir ES integracija išsiskirs per siūles. Du viską sprendžiantys žaidėjai, Vokietija ir Prancūzija, kartu dirbdami turi pasiekti dar didesnės politinės integracijos, finansuodami silpnųjų ES narių ekonominę rekonstrukciją.
Komentaras: O, ta amžina kova tarp proto ir godumo, tarp savo politinės ateities ir savo tautos ar netgi pasaulio gėrio… Bet be integralaus auklėjimo ES neišsilaikys ir subyrės. Tikriausiai pasauliui teks pereiti per kančias tam, kad įsitikintų, jog gamta reikalauja iš mūsų išsitaisyti ir susijungti ne į rinką, o į sąjungą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Eurozona subyrės per 2 metus

Bendros rinkos kaina

Žlugimo riba ar naujos pakopos slenkstis?