Pateikti paieškos 'atėjo laikas veikti' rezultatai.


Atėjo laikas veikti

Krizė, globalizacija

Pastaruoju metu, išryškėjus globaliai krizei, vis labiau jaučiama būtinybė sukurti teisingą visuotinę sistemą.
Kaip sakė Baal Sulamas, mūsų visuomenę turime pritaikyti naujoms sąlygoms – pagal gamtos reikalavimus.
Krizė atskleidžia būtinybę tapti panašiems į gamtą, pajusti globalų tarpusavio ryšį.
Manau, jog prie tokių davimo ir meilės santykių (panašumo į gamtą) galima pereiti virtualiojoje erdvėje, kur visas pasaulis galės pajusti tarpusavio ryšį ir buvimą kartu.
Iš visų egzistuojančių komunikacijos priemonių tokia vieta gali būti tik internetas, o ne televizija, laikraščiai ar žurnalai.
Tik interneto tinklas gali atitikti platinimo ir susivienijimo reikalavimus, kuriant globalią vaikų ir suaugusiųjų švietimo sistemą, ryšį, formuojantį vieningą jėgą, kuri leistų mums per internetinį ryšį pajusti vieni kitus – ir pereiti prie dvasinio ryšio.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Vaistas nuo visų ligų“

„Susivienyti įmanoma tik dvasiniu lygmeniu“

„Krizė – ne prasimanymas, o tikrovė“

Komentarų nėra

Brendimo laikas

Kabala, Platinimas

Baal Sulamas, „Metas veikti“: štai jau ilgą laiką kiekvieną dieną mane persekioja sąžinės graužatis, skatinanti išeiti iš įprastų rėmų ir sukurti fundamentalų veikalą, telkiantį tikrąsias žinias apie kabalos mokslą, ir išplatinti jį tautoje tam, kad jam padedant žmonės susipažintų su kabalos pagrindais ir deramai suprastų pačias svarbiausias bendrąsias kategorijas, jų tikrąsias formas ir pasireiškimus.
Turime suprasti, kaip sunku kabalistui išeiti iš įprastų rėmų. Juk yra griežčiausi kabalos mokslo atskleidimo apribojimai.
Netgi dabar, kai dar toli gražu ne viskas atskleista, matome: didžiąją dalį savo būties, esančios aukščiau už gyvūnų lygmenį, pagrindų žmonija įgijo iš kabalos mokslo. Skirtingais istorijos periodais įvairiais būdais kabala turtino pasaulį: per senovės graikų išminčius, per vienus ar kitus mokinius, skelbusius jos žinias. Iš čia kilo religijos: iš pradžių judaizmas, o po to – krikščionybė ir islamas. Taip Rytų tautose pasklido įvairiausi tikėjimai, kuriems pradžią davė dar Abraomas.
Galiausiai viskas kyla iš kruopelių kabalos mokslo, kuriame kalbama apie jėgas, veikiančias pasaulyje ir kreipiančias žmogų iš anksto numatyto ištaisymo link.
Remdamiesi šiomis kruopelėmis žmonės kūrė filosofines kryptis, metafizinius mokymus, teologines doktrinas ir panašiai. Vėliau tokios teorijos labai trukdydavo rasti tiesą.
Juk žmonės susipainiodavo, iš kabalos mokslo paimdami atskirus sisteminius aprašymus ir savo nuožiūra sudarydami iš jų įvairiausias koncepcijas. Taip jie stengėsi patvirtinti savo pretenzijas į tiesą bei galybę, neigdami tikrąją kabalą. Verta pasimokyti iš šių pavyzdžių: iš kabalos mokslo žmonės gauna sisteminį matymą ir paverčia jį tuo, kas jiems naudinga.
Dėl šios priežasties ir egzistavo kabalos mokslo atskleidimo draudimas. Juk jeigu Šviesa liejasi į neparuoštą indą, tai vadinama „nesubrendusiu vaisiumi“ ir neša didžiules nelaimes tiek pasaulio tautoms, tiek ir Izraelio tautai. Tautoms tai trukdo pažinti tiesą, o Izraelio tautai užtraukia neapykantą ir atitolina ją nuo ištaisymo.
Dėl to išminčiai buvo itin atsargūs ir slėpė kabalos mokslą. Net jeigu žmogus girdėdavo apie ją, nieko negalėjo apie ją sužinoti. Tik per pastaruosius 30 metų kabalos knygos užėmė savo vietą parduotuvių lentynose, bet ir tai ne visur. O anksčiau tokių knygų tiesiog neįmanoma buvo rasti.
Be to, potencialiems mokiniams kabalistai sudarydavo sunkias sąlygas ir net skleisdavo negatyvius gandus, norėdami neprileisti žydų tautos prie kabalos mokslo. Juk jeigu žmogus nėra tam skirtas, nedega tikru noru, tai jam dar negalima siekti šios išminties. Iš pradžių jis turi užbaigti tam tikrus vystymosi etapus. Juk visi mes – bendro noro, kuris palaipsniui bręsta, dalys.
Ir tik šiandien atėjo laikas, kai bijoti nebėra ko. Atvirkščiai, mes turime platinti kabalos mokslą, t. y. veikti priešingais metodais.
Iš esmės Baal Sulamas buvo pirmasis kabalistas, atskleidęs ši mokslą masėms. Jis paruošė daugybę informacijos, skirtos plačiajai auditorijai, įskaitant laikraštį „Tauta“ ir įvairius straipsnius. Kas žino, kiek apmastymų, nerimo bei pastangų jam tai kainavo, kai dar Varšuvoje praeito amžiaus pradžioje jis nusprendė, kad nėra kitos išeities ir reikia kreiptis į visus.

Iš 2012 m. rugpjūčio 23 d. pamokos pagal straipsnį „Metas veikti“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sudaužytas dvasingumo atspaudas

Ar reikalinga kabala masėms?

Kas pasikeitė šiandien?

Komentarų nėra

Kiek kartų jau atėjo „pasaulio pabaiga“?

Įvairūs

Pranešimas: 2800 m. iki mūsų eros, Asirija. Užrašas ant molinės asiriškos lentelės sako: „Šiomis paskutinėmis dienomis mūsų žemė žūva. Pagal visus požymius pasaulis smarkiai ritasi į pabaigą. Kyšininkavimas ir piktnaudžiavimai tapo visuotiniai.“ O po kelių šimtmečių asirai sukūrė vieną iš labiausiai išvystytų senovės pasaulio valstybių.
50-100 metai, Palestina. Pirmieji Kristaus sekėjai laukė pasaulio pabaigos diena po dienai. Iš lūpų į lūpas buvo perduodami Kristaus žodžiai apie greitą Jeruzalės šventyklos sugriovimą ir jo antrąjį atėjimą. 70-aisiais metais romėnai sugriovė šventyklą – tai buvo pranašystės išsipildymo pradžia. Nedidelėse persekiojamų krikščionių bendruomenėse susikūrė atitinkama psichologinė atmosfera. Vis dėlto praėjus keletui amžių krikščionybė tapo valstybine Romos imperijos religija ir oficialūs bažnyčios hierarchai atidėjo apokalipsę neapibrėžtam laikotarpiui.
1000 metai, Vakarų Europa. 1000-aisiais metais šventieji Vakarų Europos katalikai su baime ruošėsi sutikti pirmąjį naujos eros tūkstantmetį jau dangaus karalystėje. Visuotinis pasaulio pabaigos laukimas privedė prie tikro Europos sunykimo. Ruošdamiesi paskutiniajam teismui, žmonės nustojo rūpintis pasaulietiniais reikalais: nedirbo žemės, neganė gyvulių, sustojo prekyba. Apoteoze tapo naujametė 1000-ųjų metų naktis, kai tūkstančiai žmonių susirinko Romoje laukdami paskutinio popiežiaus palaiminimo, kurį ir gavo kartu su patarimu grįžti namo – tapo aišku, jog pasaulio pabaiga vėl atidedama. Masinė isterija pasibaigė tik 1033 metais, po to, kai apokalipsė neįvyko ir per tūkstantąsias Kristaus nukryžiavimo metines.
1492 metai, Rusija. 1492-aisiais metais Rusijos stačiatikiai ir Graikija ruošėsi švęsti 7000-ąsias pasaulio sukūrimo metines ir drauge jo pabaigą. Konstantinopolio žlugimas prieš 40 metų atrodė aiškus artėjančios pasaulio pabaigos liudijimas. Vis dėlto nepaisant to, kad pasaulio pabaiga neatėjo nei 1492-aisiais, nei po kelerių metų, jos Rusijoje buvo laukiama dar daugelį dešimtmečių.
1914 metai, JAV. Pažadai, kad ateis pasaulio pabaiga, tapo vienu iš svarbiausių naujų sektų, atsiradusių XX amžiuje, koziriu. Tai prasidėjo nuo Jehovos liudytojų sektos steigėjo Ch. T. Raselo (Charles Taze Russell), kuris išpranašavo paskutinįjį teismą 1914 metais, po to – 1915-aisiais, o 1916-aisiais pats mirė. Jo sekėjai nedelsdami ėmė pranašauti pasaulio pabaigą artimiausiais metais – ligi pat 1975-ųjų. Laukdami apokalipsės adeptai aukojo savo turtą, kad tik išsigelbėtų nuo amžinosios užmaršties. Kai pasaulio pabaiga eilinį kartą neįvykdavo, jehovistai sakydavo, kad jie buvo neteisingai suprasti.
2000-ieji metai. Aukštųjų technologijų amžiuje žmonės taip pat yra linkę bijoti apokalipsės. 2000-ųjų metų laukta su tokiu pačiu jauduliu, kaip ir tūkstantųjų. Iš baimės kilo datos pakeitimo problema kompiuteriuose, kurie galėjo 2000-01-01 palaikyti 1900-01-01, „išprotėti“ ir sunaikinti civilizaciją. „Problemos“ sprendimui buvo išeikvota milijardai dolerių…
2010 metai. Atsirado apokalipsės baimė pradėjus veikti Didžiajam hadronų kolaideriui: jame vykstant protonų susidūrimams, atsiras juodosios mikroskylės, kurios įtrauks į save mūsų pasaulį. Ir nepaisoma to, kad Žemę pasiekia didesnės jėgos kosminiai spinduliai.
2012-12-21. Eilinė pasaulio pabaiga yra numatyta 2012 metų pabaigoje. Senovės majų kalendoriaus interpretuotojai frazėje „Pasibaigs tryliktas keturšimtmetis, 4-Achau 3 dieną mėnesio Kаnkin bus matomas reginys: ginkluotas Bolon Okte didingoje apsuptyje“ įžvelgė užuomina į apokalipsę, nors tiesiog yra kalbama apie valdovo karūnavimą.
Komentaras: Pagal kabalą pasaulio pabaigos nėra, o yra perėjimas į kitokį jo jautimą, pradėsime jausti aukštesnįjį, integralų pasaulį. Mums tobulinant savo savybes, kaip pasekmė, pasikeis mūsų  realybės suvokimo organai. Tai turi vykti pradedant 1995-aisiais metais.

Daugiau šia tema skaitykite:

Majų kalendorius pranašauja visai ne pasaulio pabaigą

2012 metai

Laikas greitai sustos!

Komentarų nėra

Laikas atėjo!

Kabala, Platinimas

Draugai, pirmą kartą istorijoje priėjome prie tikro kabalos mokslo, žmogaus paskirties realizacijos ir išsitaisymo, kurį turi atlikti kūrinys! Dabar visa tai mūsų rankose, privalome tai padaryti, nors gali pasirodyti labai sunku ir netgi neįmanoma.
Nors mumyse gyvena tam tikra baimė, kad esame niekam tikę, ir jaučiame nepasitikėjimą savimi, bet nieko nepadarysi, laikas atėjo! Tikrovė įpareigoja mus veikti. Prieš mus atsiskleidžia sudužimo vieta, ir privalome atlikti išsitaisymą.
Ir nors pripratome manyti, kad kabala – tai tam tikrų tekstų studijavimas, ketinimai, veiksmai, nesuteikiantys matomo rezultato, o aiškėjantys giliai viduje, žmogaus išgyvenimuose ir pojūčiuose, šiandien priėjome tokią situaciją, kai ji taip pat pradeda materializuotis. Tai yra viskas, ko mokomės, ir viską, ką bandome realizuoti ketindami, turime pamatyti aiškiai veikiant materijoje ir materializuojantis pasaulyje, naujoje jėgų pusiausvyroje, procese, kuriame dalyvauja pasaulis.
Mes priėjome prie praktinės kabalos! Neįmanoma mesti savo misijos ir pabėgti. Jeigu nepadarysime to, kas mums pavesta, tai mūsų ir viso likusio pasaulio laukia labai dramatiški įvykiai.
Juk ta jėga, kuri atėjo, kad padėtų mums pasistūmėti, tuo atveju, jei teisingai ja nepasinaudosime, veiks toliau. Jei praleisime galimybę teisingai, pageidaujamu būdu ja pasinaudoti – tai ji pati panaudos mus prieš mūsų norą labai nedėkinga forma.
Norime ar ne, tačiau ši jėga atsikleidžia ir privalo pasireikšti mumyse. Mes galime ją paversti antiegoistiniu ekranu ir atspindėta Šviesa ta dalimi, kuri lygi Kūrėjo davimui – ir kas gi galėtų būti geriau! Jei to nepadarysime, tai ta pati jėga, kurios nepavertėme ekranu ir ketinimu, atspindėta Šviesa ir davimu, Šviesa ir gėriu – pradės veikti mumyse priešinga forma.
Todėl Baal Sulamas kalba, kad privalėjo išleisti laikraštį ir pradėti veikti, kad visi sužinotų, kokia užduotis mūsų laukia, ir kad galėtume ją atlikti.

Iš 2011 m. rugpjūčio 16 d. pamokos pagal laikraštį „Narod“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kol Aukštesnysis neatsuko mums nugaros

Teisingas vokas gamtos žiniai

Aplenkiant gamtą

Komentarų nėra

Pandemija: ne išgyventi, o nugalėti

Izraelis šiandien, Koronavirusas, Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманMes stengiamės bendrą bėdą išgyventi atskirai. Tai net ne išskaičiavimas – tai bėgimas nuo tikrovės. Po vieną – pralaimėsime. Kartu – laimėsime.
Iliuzinė pergalė prieš pirmąją bangą susuko mums galvą, pasirodo, kad tai yra spąstai. Pasiekę „sėkmę“, per daug pasitikėjome savimi – ir iškart ėmėme ristis žemyn. Skaudu tai pripažinti, bet be sąžiningos savianalizės mums neišsikapanoti. Galite kaltinti vieni kitus ar vyriausybę, kiek norite – sprendimo nebus, kol nepakilsime virš šio savo absurdo teatro.
Dabar jau aišku: vien karantino priemonių nepakanka – turime realiai rūpintis vieni kitais. Virusas negali būti sustabdytas be šio rūpesčio. Juk susiduriame su daugiau nei epidemija – su pačia Gamta.
Kas tai yra?
Gamta nėra abstrakcija, tai yra universali sistema, kuri mus pagimdė ir kurioje gyvename. Dabar. Tiktų toks šiuolaikinės amerikiečių literatūros klasiko Deivido Fosterio Wallace’o palyginimas: plaukia dvi jaunos žuvys, sutinka senesnę, kuri linkteli ir sako: „Sveiki, vaikinai. Na, kaip vanduo?“ Jaunos žuvys plaukia toliau, o po kurio laiko susižvalgo: „Koks vanduo?“
Taigi, jaunystė baigėsi. Vanduo staiga pasidarė drumstas, bet dabar jį galima pamatyti. Apsižvalgykite: mes kapanojamės ne pandemijos bangose, o savo pačių santykių krizėje. Mes negalime draugiškai susitarti dėl nieko ir nesame pasirengę keistis, nors tai liečia mūsų pačių interesus. Pandemijos veidrodyje mes matome save.
Štai kodėl negalėsime tiesiog išgyventi šios krizės. Jau nuo pradžių ji neturi tradicinio sprendimo. Juk to, kas vyksta, priežastys slypi tarp mūsų, o mes jau ne vaikai, jau galime tai suprasti, ir Gamta automatiškai pakelia atsakomybės kartelę. „Reikalas ne viruse, o tavyje“, – sako ji.
Neverta pasitikėti tais, kurie ketina sutvarkyti situaciją politinėmis, organizacinėmis ir net medicininėmis priemonėmis. Visa tai iš esmės neišsprendžia problemos, neatsižvelgia į Gamtos dėsnius ir reikalavimus. Mes atidžiai sekame jos rodomąją lazdelę, užuot stebėję tai, į ką ji rodo. O rodo ji bendrą moralinę ir socialinę mūsų nesėkmę.
Atėjo laikas atverti akis ir širdis, nusimesti vidinius akidangčius, protu ir jausmu suvokti, kas su mumis vyksta. Tai nėra iššūkis kiekvienam atskirai, o visai tautai.
Apie teisingumą ir tiesą
Koronakrizė gana aiškiai primena žydų tautos egzistavimo prasmę. Ji tiesiog baksnoja mus nosimi į šią baltą dėmę, kurią taip atkakliai stūmėme iš sąmonės. Tai nepadėjo: viskas, ką pamiršome, nuskandinome atminties dugne, iškyla į paviršių.
Pažvelkite į šias rietenas. Šventyklų laikais mes darėme lygiai tą patį – kivirčijomės net nepaisydami galimo susinaikinimo. Tokia ta Izraelio tauta – besiremianti stipria vienybe ir kankinama nesutaikomų skirtumų. Žmonės, kurių tikrąją išmintį gožia užsispyrimas, susiskaldymas, ambicijos ir pasipūtimas. Tai yra mūsų bėda, tikrasis mūsų negalavimas, prieš kurį politikai ir farmakologai yra bejėgiai. Politika mus visada skaldė, o šiandien mus skaldo net sveikatos priežiūra. Į tai ir rodo virusas. Ir jis neatsitrauks, kol nepradėsime suprasti jo vaidmens. „Jūs visi esate paskendę tremtyje, vidiniame susvetimėjime, – sako jis. – Jūs visi neteisūs, nes visi linkę ginčytis, įrodinėti savo tiesą, kurti lygybę kitų sąskaita. Ir aš priversiu jus pasikeisti.“
Kai verčia suaugti, skauda. Geriau pačiam užaugti. Tam pirmiausia reikia suprasti: tiesa yra tik žmonių vienybėje, ir ši vienybė slypi aukščiau bet kurio konkretaus teisumo, kad ir koks jis būtų įtikinamas ir nekintamas. Be vienybės viskas veda į žlugimą tiesiog dabar.
Čia nėra nieko pompastiško, nieko prigalvoto. Kalbu apie tikrus dalykus, apie mūsų ateitį, apie mūsų vaikų ateitį, apie gyvenimą ir mirtį. Atėjo laikas veikti. Veikti kartu, nesilaikant dviejų tūkstančių metų primestų politikos dogmų ir stereotipų.
Galų gale, čia susirinko tiesiog nepažįstami žmonės. Mus visus sieja viena bendra aplinkybė – bėgimas iš karčios tremties. Tačiau tai yra tik išorinė vienybė. Milžiniškoms pastangoms šiame kelyje, kupiname kliūčių, kylančių iš visų be išimties tautos dalių, reikalinga vienybė, nesunaikinama ir stipri kaip plienas. (Baal Sulamas, 1940).
Po aštuoniasdešimties metų tai matome savo akimis. Taigi ar vėl nusisuksime nuo akivaizdžios tiesos ir mokėsime didžiulę kainą? Negalima palikti žmonių likimo įvairių suinteresuotų asmenų malonei. Mums reikia kažko daugiau nei svetimšalių. Izraelis negali išsilaikyti be kiekvieno rūpesčio ir dalyvavimo. O „kiekvienas“ reiškia „aš“.
Mano laisvė
Ne atsitiktinai virusas mus atitolina vienus nuo kitų. Dėl to pradedame matyti, kaip smarkiai esame susipriešinę viduje, atskirti savo pačių rietenų. Ir gerai, kad matome. Juk nepripažinus ligos neįmanoma išgyti.
Karantino ribojimai tarsi kėsinasi į mūsų laisvę, o iš tikrųjų atriboja mus nuo smaugiančių vartotojiškų santykių. Kaip tik dabar, koronaviruso sumaištyje, gavome galimybę patys sukurti tarpusavyje kažką teisingo, tikro, nesugriaunamo. Kaip tik dabar tapome laisvi daryti svarbų darbą.
„Tikras pasaulis – pasaulis žmonių valdžios ir pinigų – džiugiai niūniuoja sau po nosimi, pakinkyti baime, pykčiu, nusivylimu, suvaržymais ir savimeile“, – pasakė David Foster Voles. – „Ta laisvė, kuri tikrai svarbi, susijusi su jautrumu, sąmoningumu, mokymusi, gebėjimu tikrai rūpintis kitais – žmonėmis, duoti“.
Kaip gi realizuoti šią laisvę?
Naudojantis vienijimosi metodika, kurią žydai turi nuo senų senovės. Kabalistine metodika, pradėta Abraomo ir sudarančia mūsų esmę. Taip, mes galime ją įgyvendinti, jei tik panorėsim. Ir jei tapsime, pagaliau, realistais.
Juk žmonijos ateitis – vienybė virš visų skirtumų ir prieštaravimų, interesų bendrystėje, pusiausvyroje. Įsilieję į šią srovę, išsigelbėsime patys ir ištrauksime pasaulį. O jei delsime, risimės toliau, ir niekas mūsų nepasigailės. Priešingai, pasaulis pajaus, kad mus galima pribaigti, ir krizės priveiktas susivienys šiuo tikslu.
Suteikime žmonėms suvienijimą geruoju, tapkime tauta, pradėjusia dvasinį pakilimą, kuri visiems palengvina kelią ir visus pakelia. Dabar, kai braška senojo pasaulio siūlės, reikia pastatyti tiltą į naująjį pasaulį. O kas tai padarys, jei ne mes?
Audringas srautas neša žmoniją į priekį. Grįžimo nebus. Ir viskas priklauso nuo mūsų, nuo tautos, vadinamos „Izraeliu“. Bet tai priklauso ne nuo mūsų smegenų, sugebėjimų, technologijų, išradimų, bet nuo širdžių suartėjimo ir gero tarpusavio ryšio.
Be šio pagrindo mes prapulsime. Mes neturime poros tūkstančių metų rezervo tremtyje. Mes išnaudojome visus avansus ir paskolas. Laikas grąžinti skolą. Tik duodami kitiems išsaugosime ir sustiprinsime save. Ir jei nematome prošvaistės priekyje, tai tik todėl, kad dar nesutikome dėl to viduje ir vis tiek tikimės tiesiog numušti temperatūrą, nesivargindami gydyti priežasčių.
Gamtoje nėra stebuklingų išgijimų. Ji paskyrė mums gydymo kursą, ir klausimas ne tas, ar mes jį priimsime, o kada. Kuo vėliau, tuo bus skaudžiau. Ir dėl to mūsų poliarizuota, atomizuota visuomenė vis tiek taps visaverte bendruomene, o kiekvieno žmogaus žinios lygiomis teisėmis įsilies į bendrą sąmonę, į bendrą srovę. Ir tai bus ne diktatas, o išsivadavimas, ne našta, o proveržis.
Galbūt mums trūksta tikėjimo savimi. Galbūt pasitikėjimo gamta. Tačiau iš tikrųjų tai tik pasiteisinimai. Mes turime viską, ko mums reikia, ir galime naudoti krizę kaip galingą postūmį vienybei. Viskas priklauso nuo mūsų.
#268357

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką rodo virusas?

Kova, kurioje dalyvauja visi

Kas mus privers pakeisti gyvenimo vertybes?

Komentarų nėra

Nobelio premija – tai ne „Šviesa tautoms“

Izraelis šiandien, Platinimas

Klausimas. Teigiate, kad Izraelio tauta neatlieka savo paskirties – būti „Šviesa tautoms“. Bet argi nebandėme perduoti pasauliui Šviesos per visą istoriją?
Atsakymas. Kokiu būdu? Gal savo pasiekimais versle arba menuose? Gautomis Nobelio premijomis? Tai visai ne ta šviesa, kurią turėjome perduoti tautoms.
Taip, jos iš mūsų perėmė daugelį dalykų, net savaitgalius. Tačiau mes niekada iš tikrųjų nerealizavome šito priesako – būti „Šviesa tautoms“.
Visų pirma turime suprasti, apie kokią „šviesą“ kalbama. Meilė, lygybė, vienybė – štai šios savybės yra „Šviesa“. Iš esmės – tai davimo jėga, pasireiškianti daugialypiu poveikiu, priklausančiu nuo objekto, veiksmo stiprumo ir lygmens.
Bet mes taip neveikiame. Net tarpusavyje to nepasiekėme, nors pirmiausia patys turime tapti Šviesos šaltiniu, ar bent jau tarpine grandimi, kad per mus sklistų Aukštesniosios jėgos – davimo, meilės, visaapimančios Gamtos jėgos – poveikis tautoms.
Dabar pirmą kartą istorijoje turime tai padaryti. Iki šiol net nepabandėme, bet ir nereikėjo, nebuvome nei to verti, nei tam pasiruošę. Tik dabar atėjo laikas mums tai įgyvendinti.
Klausimas. Gal tai liudija šiuolaikinis antisemitizmas? Nors šiaip jau jis buvo visada.
Atsakymas. Antisemitizmas mums – vienas iš požymių, kad atėjo laikas veikti. Taip, jis egzistuoja jau labai seniai, o atsirado prieš tris su puse tūkstančio metų Senovės Babilone.
Tos epochos žmonija suskilo: viena dalis prisišliejo prie Abraomo, kuris kvietė vienytis, o kita liko su Nimrodu ir išsibarstė po visą pasaulį. Nuo tol kiekvieno žmogaus prigimtyje, net jeigu jis ir nesusijęs su žydais, glūdi neapykanta pastariesiems.
Klausimas. Tautos iš žydų perėmė filosofines koncepcijas, monoteizmą, laisvadienius ir kitus dalykus. Bet vienybės neperėmė…
Atsakymas. Neperėmė todėl, kad jos ir neturėjome. Neturėjome tokios, kuri būtų tikusi pasauliui. Tais laikais buvome labai tolimi tautoms. Tiesa, Senovės Graikijos filosofai, mokęsi iš mūsų pranašų, pasisėmė kabalos mokslo idėjų nuotrupų ir iš jų sudėliojo savo teorijas.
Kad ir kaip ten bebūtų, antisemitizmas – dėsningas reiškinys. Užuot tiesiogiai su juo kovoję, turime tarpusavyje vienytis. Štai tokią vienybę tautos iš mūsų perims, net jeigu jos ir neskleisime. Vis tiek gyvenimo Šviesa pasauliui ateina per mus.
Klausimas. Kaip turi atrodyti teisingas mūsų tautos gyvenimas? Toks, kuris paliktų įspūdį tautoms, skatintų jas mokytis iš mūsų vienybės?
Atsakymas. Nereikia galvoti, kaip palenkti jas į savo pusę. Turime tik sutvarkyti savo gyvenimą pagal išrinktosios, ypatingos tautos uždavinius. Turime susivienyti „kaip vienas žmogus su viena širdimi“ ir vis labiau plėtoti šią sąjungą. Kartu išsklaidysime visas savo problemas, perduosime Šviesą pasauliui, kuris taip pat nurims ir pasuks išsitaisymo keliu.

Iš programos „Antisemitizmas“, Nr. 13, 2014 m. birželio 18 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Uždegti šviesą visoje Žemėje

Sekundė iki išsitaisymo

Komentarų nėra

Tai, ką brangina Kūrėjas

Dvasinis darbas, Kūrėjas, Platinimas

Ko tik nedarėme, bandydami paskleisti pasauliui mūsų žinią. Kodėl? Kad pagreitintume savo vystymąsi, kad nors per sprindį tai įgyvendintume.
Baal Sulamas sako, kad visas pasaulis tapo viena šeima, ir mums reikia suformuoti visuomenę, atitinkančią naujas realijas. Kai, pagaliau, pradėjo kažkas ryškėti, mes vis dar iki galo nesutariame dėl būtinybės atiduoti visas jėgas platinimui.
O juk be to žmoguje nesusiformuos indas – ir kaip gi jis tada eis dvasiniu keliu? Kuris šiandien neplatina žmonėms, tam rytoj nebebus tokios galimybės. Jis praleis šią pakopą ir ateityje bus labai sunku susigrąžinti, kas prarasta.
Todėl reikia daryti viską, kas mūsų jėgoms. Būtent dabar turime susitelkti, susivienyti – dirbti rimtai. Nesvarbu, kas nutiks ateityje, – matomieji rezultatai antraeiliai. Niekas nežino, kas mums yra gerai ir kas blogai. Niekas nežino, kokiu keliu eisime. Svarbiausia – „bėgti traukinio priekyje“. Ir tada, nesvarbu, kaip vystytųsi Šviesos ir indo tarpusavio santykiai, matysime juos kaip teigiamus. Juk iš anksto išgersime vaistų, – ir procesas taps mums laukiamas, kas benutiktų. Net ir patys žiauriausi žmonijos istorijos įvykiai, baisybės, apie kurias net ir pagalvoti negali, pasirodys būtinais, privalomais išsitaisymo kelio etapais.
Taip pat ir su žmonėmis, per kuriuos tai įvyko: blogiausi piktadariai taps Kūrėjo pasiuntiniais.
Taip keičiasi suvokimas, kai veikiame pagal principą „Nieko nėra, išskyrus Kūrėją, Gerą ir Kuriantį gėrį“. Aukštesnioji Šviesa tada užpildo visą tikrovę. Štai ką jaučiame, taisydamiesi ir numatydami vaistus ligai gydyti.
Žvelgiant iš tikrosios meilės aukštumų, viskas, kas vyksta, visi vargai, priimami su palaiminimu ir džiaugsmu. Turime apsiginkluoti požiūriu, kad viskas vyksta dėl gėrio. Ne todėl, kad kančios mus aplenkė, o todėl, kad galime padėkoti už blogį kaip už gėrį. Kad tik neįširsčiau ant Kūrėjo, neprakeikčiau Jo. Ir ne dėl baimės būti nubaustam, o dėl didybės suvokimo: Jo savybės, davimo ir meilės savybės, kuri man atrodo didinga.
Tokią kryptį reikia išlaikyti. Dabar, kai atėjo laikas veikti, reikia visą laiką savyje auginti, maitinti tokį požiūrį. Aš einu platinti, kad įsisavinčiau, absorbuočiau savo išorinius norus. Taip, tie norai – mano, bet kol kas jaučiami išorėje, nes aš dar jų neprisijungiau savyje.
Iš tikrųjų visas pasaulis – tai mano kli, tačiau jis dalijasi į dvi dalis: vidinę ir išorinę. Ateityje, dirbdamas su išoriniais norais, priimsiu juos kaip pagrindinius. Artimojo poreikiai taps svarbesni už asmeninius. Juk juose atskleisiu Šviesą Chochma, kūrinijos tikslo Šviesą, kuri žymiai viršija Šviesą Chasadim, išsitaisymo Šviesą. Kitų žmonių norai man taps nepaprastai svarbūs.
Ir Kūrėjui jie brangiausi, nes būtent „pasaulio žmonių“ noruose Jis atsiskleidžia Chochma Šviesoje, kai mumyse – tik Chasadim Šviesoje. Mes atstovaujame Binos savybei, o jie – Malchut, kuri pagal Šviesos ir indų atvirkštinę tvarką atsišaukia aukščiausiąja Šviesa Jechida. Būtent jose atsiskleis Kūrėjo išskirtinumas.
Na, o mes, kurie vadinamės „nedaugelis iš tautų“ galiausiai atsisakysime visko iki pat galo, kad tik pakeltume juos į pakopą Keter.
Taigi, jei jų norai bus svarbesni už manuosius ir tik dėl jų dirbsiu, kad suteikčiau Kūrėjui malonumą, tarnaudamas „tarpininku“ tarp žemesniųjų ir aukštesniųjų, – tada viskas susitvarkys. Kitaip tariant, tada iš tikrųjų suteiksiu Kūrėjui malonumą.

Iš 2013 m. rugsėjo 29 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „ Vienas priesakas“

Komentarų nėra

Internetas – vystymosi greitintuvas

Krizė, globalizacija

Klausimas: Nors internetas ir plėtoja ryšius tarp žmonių, bet mes jį naudojame savo egoistiniams interesams tenkinti. Kaip galėtume tai pakeisti ir tą pačią sistemą naudoti davimo tikslu?
Atsakymas: Tai įmanoma tik einant blogio suvokimo keliu. O kol kas mes naudojame internetą taip, kaip mums diktuoja mūsų egoizmas. Jis stumia mus prie labai negražių dalykų – kiek internete sekso, pornografijos, prievartos, apgaulės! O kita vertus, kiek infantilumo ir rožinių iliuzijų! Tai jaunam žmogui parodo suaugusiųjų pasaulį ir, apskritai, kiekvienam iš mūsų parodo visą gyvenimo išvirkščiąją pusę.
Aš manau, kad internetas – labai didelis ir galingas visos žmonijos vystymosi greitintuvas.

Iš 2011 m. sausio 20 d. televizijos programos „Klausk kabalisto“

Daugiau šia tema skaitykite:

Virtualus ryšys priartina prie dvasinio pasaulio

Atėjo laikas veikti

Komentarų nėra

Virtualus ryšys priartina prie dvasinio pasaulio

Egoizmo vystymasis

Klausimas: Jūs minėjote, kad socialiniai interneto tinklai atitinka gamtos dėsnių vystymąsi. Iš tikrųjų „Facebook“ turi tiesiog fenomenalią sėkmę – pusė milijardo vartotojų! Virtualus ryšys tampa būtinu atributu šiuolaikiniame gyvenime. Kodėl žmogui taip patinka būtent virtualus ryšys, kas jame yra ypatingo?
Atsakymas: Mūsų prigimtis – tai noras gauti malonumą, pripildyti save, pajausti kažką naujo, suprasti, išgirsti. Matome, kad šiuolaikinė televizija – tai tūkstančiai kanalų, o jei užeisime į internetą, tai ten apskritai yra viskas, ko tik panorėsi – begalinis informacijos kiekis. Ir visa tai išplaukia iš mūsų noro mėgautis. Jei šis noras gali būti pripildytas – tai gerai. Bet jei mes negalime jo užpildyti, tai vystome interneto tinklą tokia kryptimi, kad gautume vis daugiau ir daugiau pripildymo. Kol po truputį susivokiame, kas kam, ir tada viskas, kas netinka mūsų egoizmui, mūsų noro vystymuisi – po truputį praranda populiarumą ir atkrenta. Ir pats egoizmas mato, kad jam naudinga susijungti su kitais. Nors kelias dar ilgas, bet pamažu žmonės ir visos šalys, kurios kažkada nesutarė viena su kita, šiandien pradeda suprasti, kad nėra kito pasirinkimo. Mes negalime amžinai gyventi nesantaikoje – nelauksime gi, kol sunaikinsime vienas kitą. Ir sutinkame, kad mums geriau nustatyti kažkokius ryšius ir kalbėtis. Taip gyvenimas moko mus susijungti. „Facebook“ – tai labai naudingas reiškinys. Juo naudojasi kiekvienas žmogus pasaulyje, kuris nori būti matomas – pradedant prezidentu ir baigiant kiemsargiu. (Pavyzdžiui, JAV prezidentas B. Obama turi 17 milijonų draugų „Facebook“). Ir tai prieinama kiekvienam. Tai gerai, nes šis reiškinys tam tikru mastu patenkina reikalavimą pasiekti vidinį ryšį. Ir manau, kad iš to išmoksime, kaip mums užmegzti dar gilesnį vidinį ryšį, kuris pakeistų fizinį, materialųjį.

Iš 2011 m. sausio 20 d. televizijos laidos „Klausk kabalisto“

Daugiau šia tema skaitykite:

Meskite šalin savo ramentus!

Atėjo laikas veikti

Komentarų nėra

Ateities visuomenės globali sistema

Ateities visuomenė, Krizė, globalizacija

Norime suformuoti globalią sistemą, kuri taps naujuoju žmonijos ryšiu.
Ji įves žmones į tokias situacijas, iš kurių jiems paaiškės, kad pagal gamtos dėsnius naudingiau būti duodančiuoju, suartėti su kitais ir pajausti visus kaip vieną organizmą.
Tai bus mokomoji sistema: būdamas joje žmogus pajus, kad ji etapais moko jį naujos visuomenės dėsnių ir taisyklių.
Šiuos dėsnius atrandame suvokdami bendrą gamtą, kurios dalimi esame.
Panašumas į Pagrindinį  dėsnį (meilės artimui Priesaką) yra bendras, pradinis. Visi likusieji dėsniai – jo išvestinė. (Žr. Baal Sulamo straipsnį „Vienas priesakas“ (RU))
Šioje sistemoje vystysis tokie ryšiai, kurie pavers ją virtualia dvasine valstybe. Žmonės suteiks virtualiam ryšiui dvasinį aspektą. Juk šioje sistemoje žmonės pradės megzti tarpusavio ryšius, būdingus net mūsų kasdieniam gyvenimui. Įsisąmoninę naujus teisingus santykius, žmonės ims kurti dalykinius, šeimyninius ir kitokius ryšius.
Šioje sistemoje palaipsniui išsivystys visos žmonių tarpusavio ryšių formos, ir išsivystys taip, kad ateityje pakeis visas egoistinių ryšių sistemas. Šiandien šie egoistiniai ryšiai neva vienija žmones, nors iš tikrųjų tik dar labiau atitolina ir supriešina vienus su kitais.
Šios sistemos pobūdis, tikslas ir įtaka kiekvienam žmogui visiškai kitokie.
Joje turi glūdėti intelektas, t. y., gebėjimas mokytis pačiai ir mokyti ją naudojančius žmones, teikti rekomendacijas tiems, kurie ją išjudina veikti, tai gebėjimas įsiklausyti į jų pageidavimus, reikiamus atlikti pokyčius mūsų tarpusavio ryšyje, kad pamažu pasistūmėtume vis glaudesnių tarpusavio ryšių link, kol užmegsime ryšį aukščiau egoizmo.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Atėjo laikas veikti“

„Kaip žmonijai susivienyti?“

„Teisinga diagnozė – pusė pasveikimo“

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai