Avijut – tai egoistiniai norai, kurie atskiria žmogų nuo Kūrėjo. Šį norą būtina įveikti jo nesunaikinant, o pakylant virš jo, išnaudojant jį kaip tinkamą atramą, kurią pasitelkus galima „išjudinti Žemę“.
Todėl egoizmas įprastinės būsenos, kai atskiria mus nuo Kūrėjo, vadinamas „avijut“ – noro storumu, o kai jį tinkamai išnaudojame, tai avijut virsta „zakut“ – apšvietimu, ir priešingai padeda mums atpažinti, ištirti ir priartėti prie Kūrėjo.
Klausimas: Kitaip tariant, avijut – tai grubumas, mūsų norų, dalijamų į keturias pakopas, dydis?
Atsakymas. Taip. Į negyvąją, augalinę, gyvūninę ir „žmogaus“ pakopas.
Klausimas: Kabalistinių terminų verčiau neversti, sakykim, avijut – grubumas?
Atsakymas: Žinoma. Kaip medicinoje pasitelkiami terminai lotynų k., o muzikoje italų, taip ir kabaloje. Reikia tiesiog prisiminti patį apibrėžimą.
#264399

Iš 2019 m. birželio 17 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Dešimtuko centre sutelktas visas ryšys tarp mūsų ir tarp mūsų su Kūrėju. Dešimtuko centras – tai taškas, per kurį Kūrėjas kreipiasi į kūrinius, į tą vietą, kur yra Kūrėjas (Bo u rė – ateik ir pamatyk), kitaip tariant, ten, kur Jį atskleidžiame.
Dešimtuko centras – tai vieta, kur atsiskleidžia Kūrėjas kūriniams. O iki to – Kūrėjas tėra abstrakti sąvoka, kurios neįstengiame niekaip pajausti ir suvokti. Todėl dešimtuko centrą reikia nuolatos laikyti tikslu, kurio visąlaik siekiame.
Visa, kas vyksta, reikia susieti su dešimtuko centru: ir pasinėrimą į tamsą, ir nušvitimą Šviesa. Tarytum paukščiai, viską nešantys savo lizdan: maistą paukščiukams, šakeles, taip ir mes į dešimtuko centrą nešame savo aiškinimusis: ir teigiamus, ir neigiamus. Mes skaitome, kas sukelia mūsų tarpusavio atitolimą (tai irgi į naudą, nes suteikia mums norą, avijut), ir kaip galime suartėti virš tų kliūčių, pastatę virš jų ekraną, susivieniję.
Ir kai mūsų vienybė taps pakankamai tvirta, atsiskleis Kūrėjas ir paaiškės, kad būtent Jis sukėlė mums atstūmimą, susvetimėjimą, visas egoizmo pakopas nuo 0 iki 4; Jis ir padėjo mums susivienyti virs šio išsiskyrimo, statydamas mums ekraną tiems patiems lygmenims nuo 0 iki 4.
Šiame kontraste tarp egoizmo ir tyrumo pradedame suvokti Kūrėją, juk turėsime dvi formas atskleidžiančias mums sąvoką „Kūrėjas“ (ateik ir pamatyk). Jau bus priešingi poliai: išsiskyrimas ir sujungimas, paslėptis ir atskleidimas, tarp kurių galime apibrėžti savo ryšį, visus prasižengimus padengdami meile, ir taip atskleisime Kūrėją dviejų priešybių pagrindu.

#277718

Iš 2021 m. sausio 29 d. rytinės pamokos „Visus prasižengimus uždengs meilė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ateik ir pamatyk

Rato centre tarp mūsų

Praėjimas į kitą matavimą

Jaučiame, kaip tarp mūsų dešimtuke atsiskleidžia egoistinio noro gelmė (avijut). Tai tik nedidelė dalis to atstūmimo, neapykantos, atitolimo, kuris iš tikrųjų egzistuoja tarp mūsų.
Mums atskleidžia tik nedidelę tos neapykantos dalį, kurią įstengsime įveikti. Kuo tolimesni jaučiamės vieni nuo kitų ir kuo labiau tuomet suartėjame, susijungiame į vieną širdį, tuo didelis bus mūsų dvasinis kli.
Mūsų nutolimas – tai mūsų Jėsod, parcufo pagrindas. O susijungimas kokiuose nors noruose nepaisant priešinimosi – tai vidinė parcufo dalis, kur galime kartu dirbti, kad gautume su ketinimu duoti Kūrėjui. Taip statome dvasinio parcufo galvą ir kūną.
Viskas grindžiama tuo, kad yra didžiulis mus skiriantis noras mėgautis, didelė neapykanta, kaip tarp mokytojo Šimono mokinių, kai kasdien neapykanta vis labiau liepsnojo. Tačiau jie ją įveikė ir susijungė virš jos, ir taip statė parcufo kūną ir kreipimąsi į Kūrėją, t.y. galvą.
Taip jie praktiškai ėmė atskleisti Kūrėjo savybes, statė savo dvasinį parcufą ir kilo dvasinėmis pakopomis.
Ant kiekvienos pakopos atskyrimas ir neapykanta auga, bet drauge auga vienybė, meilė bei panašumas į Kūrėją, į bendrą meilės jėgą. Taip kylame, kol išsitaisome iki tobolos, absoliučios meilės pakopos.

#274813

Iš 2020 m. gruodžio 1 d. rytinės pamokos „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Absoliuti meilė

Tikroji meilė

Siekiant meilės

Klausimas. Koks turi būti reikalavimas dešimtukui, kad pirmiausia nepakenktum? Kada prašyti, o kada reikalauti?
Atsakymas. Jeigu reikalauju iš dešimtuko, kad ir egoistiškai, kad jie susivienytų ir taip galėčiau įsijungti į juos ir per juos gauti Kūrėjo poveikį – tai veikia. Pamėginkite.
Čia neperžengiame mūsų egoistinių norų ribų, tačiau matome, kad tai dirba. Tad reikalaukite iš dešimtuko egoistinės vienybės, nesvarbu kokios, kad tik galėtumėte jame egzistuoti taip, kad pamirštumėte save ir vietoj savęs jaustumėte dešimtuką. Viskas, daugiau nieko nereikia.
Tiek imsite jausti jame Kūrėją. Atskleisite kli/indą, o toliau viskas pajudės.
Klausimas. Kaip teisingai formuoti prašymą, kad jis būtų ne manipuliacija, bet būtent prašymas?
Atsakymas. Ar kongreso metu pajautėte tam tikrą vienybę?
Komentaras. Taip.
Atsakymas. Štai to ir siekite, tai ir yra jūsų prašymas. O suformuoti jo dar ilgai neįstengsite.
O dar jūsų formuluotė gali būti visai ne jausminė, o kaip noras (avijut), ekranas (masach) ir atspindėtoji Šviesą (or hozėr) ir t. t., kitaip tariant, išreikšta visiškai kitokiais terminais: fiziniais ir fizikiniais-techniniais.
#255866

Iš 2019 m. rugsėjo 8 d. kongreso Moldovoje pamokos Nr. 7

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip pažadinti dešimtuką?

Kaip nuo kabalos technikos pereiti prie jausmų?

Mūsų pirmoji dvasinė pakopa

Klausimas. Pastaruoju metu išpopuliarėjo technologinė naujovė – kriptovaliuta, dabar visi gali stebėti bitkoinų padėtį. Gal taip atsiskleidžia ryšiai tarp žmonių?
Atsakymas. Netikiu, kad turtas gali kažkaip sieti žmones. Manau, kad bitkoinai – tai tik dar viena spekuliacija, kaip ir bet kuri kita valiuta.
Žmonija galų gale vis tiek sugrįš prie bendro ekvivalento – aukso ar ko nors kito. Niekas negali būti pagrįsta dirbtiniu išskaičiavimu ir formulėmis. Šito negali būti, nes nepasiekėme tokio tarpusavio ryšio, tokios komunikacijos, kuri leistų nustatyti teisingus žmonių tarpusavio santykius.
Todėl pinigai neturės jokios galios, jei nebus padengti auksu ar kitomis vertybėmis, visų pripažintomis kaip bendrasis ekvivalentas.
Bet kuri kriptovaliuta turės vertę tik tada, kai aukso gramais ar doleriais matuosime ne savo egoizmą, o geruose tarpusavio santykiuose tyrinėsime altruizmą ir nustatysime jo vertę. Kabaloje vertę turi tik ekranas ir atspindėta Šviesa.
Klausimas. Ir tuomet nebebus pinigų?
Atsakymas. Nebus. Vienas su kitu atsiskaitysime savo santykiais.
Klausimas. Ar tai galėsime pamatuoti?
Atsakymas. Kabaloje avijut (noro stiprumas), masach (ekranas), or chozer (atspindėta Šviesa), nefeš, ruach, nešama, chaja, jechida šviesa – visa tai matuojama iki pačių smulkiausių dalelių.
Klausimas. Įdomu, kaip tai atrodys mūsų materialiame pasaulyje? Baal Sulamas rašo, kad kiekvienam ant rankovės bus kažkokie skiriamieji ženklai, tarkime, žvaigždutės, parodančios davimo nuopelnus. Jų skaičius nulems visuomenės požiūrį į tave. Jei turėsi 10 ar 20 žvaigždučių, tave labiau gerbs.
Ar iš tiesų taip gali būti?
Atsakymas. Taip. Bet ne tam, kad tave gerbtų, o tam, kad būtum pavyzdys kitiems ir taip juos auklėtum. Žmogus didžiuosis ne tuo, kad jis ypatingas, o tuo, kad savo ypatingumu kitiems suteikia jėgų.
#220423

Iš 2017 m. gruodžio 24 d. pamokos rusų kalba

Tikėjimas aukščiau žinojimo remiasi pojūčiais, tačiau jie mums tarsi nėra natūralūs. Natūralus pojūtis, gautas gimus, vadinamas racionaliu žinojimu.
Tačiau dabar prašau papildomo požiūrio į tikrovę, kad sukurčiau jos naują lygmenį, vadinamą „davimu“, Bina, tikėjimu, kuris nesiremia materialiu žinojimu.
Remiuosi vien gavimu, nes mano pagrindas – egoizmas. Tačiau prašau man duoti tokį požiūrį į tikrovę, tarsi joje jausčiau Kūrėją, tarsi Jo davimo jėga atsiskleidė visame pasaulyje, ir visi meilėje, duoda, ir aš noriu toks būti.
Suprantu, kaip mano noras nutolęs nuo tikrovės, tačiau trokštu taip save sukurti, kad į ją žvelgčiau iš dviejų lygmenų – gavimo jėgos ir davimo jėgos. Viena vertus, kaip teisėjas vadovaujuosi tik tuo, ką mato mano akys, ir regiu realų pasaulį. Kita vertus, pasaulį suvokiu kaip ištaisytą, kurioje viešpatauja tik viena Kūrėjo jėga ir be jos nėra nieko daugiau.
* * *
Jeigu Kūrėjas įsivilktų į mane ir perduotų man savo davimo ir meilės jėgą, pakeisdamas egoistinę gavimo jėgą, kuri mane valdė anksčiau, tapčiau angelu. Tik duočiau ir visus mylėčiau, taip pat nesąmoningai, kaip dabar noriu iš visų gauti. Manyje viena prigimtis pasikeistų kita.
Tačiau to niekada nebus. Tikslas tas, kad likdamas tuo pačiu kūriniu, koks esu, prilygčiau Kūrėjui, kitaip tariant, apimčiau savyje du lygmenis.
Ir todėl po daugybės metų nusivylimų nesėkmingai bandant įgyti davimo jėgą, pajausti meilę, dvasinį pasaulį, pagaliau suprantu, kad to visiškai nenoriu. Man nereikia davimo jėgos, kuri visa užvaldys mane, kaip kad dabar valdo egoizmas – tai nieko neduos. Tikrasis davimas – likus su gavimo jėga įgyti gebėjimą davimo jėga pakilti virš jo.
Ko nors nekęsdamas gaunu gebėjimą gerai su juo elgtis. Nenoriu tapti angelu ir visų mylėti. Lieku tuo pačiu egoistu, kokiu mane sukūrė Kūrėjas, nesunaikinu savo noro mėgautis, tačiau virš jo, atlikęs apribojimą, turėdamas ekraną ir atspindėtą Šviesą, kuriu savo davimo santykį virš gavimo.
Nereikalauju jokio atlygio ar kompensacijos, tiesiog noriu su visais elgtis taip, kaip su jais elgiasi Kūrėjas. Kitaip tariant, mano ketinimai sąlygiškai nesavanaudiški.
* * *
Turime atskleisti visą savo blogį ir virš jo įgyti davimo, Binos jėgą. Negalime tapti Kūrėjais, galime tik prilygti Jam. Todėl mūsų davimo jėga gali egzistuoti tik virš gavimo jėgos, tarsi duotume.
Davimo jėga – tai Kūrėjo jėga. Tegalime ją atspausti savyje, ir todėl vadinamės „žmogumi“, Adam, kitaip tariant, panašiais į Kūrėją (adam hebrajiškai iš žodžio domė – panašus). Savo norą mėgautis paauksuojame. Po auksu liekia visa statula, visas mūsų egoizmo blogis. Tai vadinama noro „avijut“ ir ekranu virš jo.
#235390

Iš 2018 m. spalio 22 d. rytinės pamokos, tema – „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie vystymąsi aukščiau žinojimo

Geras įprotis – siekis duoti

Žmogus ir jo aplinka

Klausimas. Įsikūnijimas – tai sielos įsikūnijimas kūne?
Atsakymas. Kokiu būdu siela susijusi su gyvūniniu kūnu? Kūnas gali egzistuoti, gali neegzistuoti. Siela gali egzistuoti, gali neegzistuoti. Visa tai vyksta absoliučiai savaime, kol žmoniją valdo egoizmas. „Kūnu“ galima vadinti ego, taip pat galima vadinti organizmą.
Siela yra tai, ką kuriame. Jei aš (1) susijungiu su kitais (2) savo siekiu pripildyti jį ir dėl to kreipiuosi į Kūrėją (3), gaunu iš Jo jėgą ir pripildau draugą, tai įgyju sielą.

Kitaip tariant, gaunu du skirtingus norus: iš draugo „minusą“ – papildomą norą, norą duoti, o iš Kūrėjo „pliusą“ – norą pripildyti.
Remiantis šiais dviem parametrais, kuriu savyje dvipolį, kuris vadinamas „rešimo avijut“ ir „rešimo hitlabšut“ arba „kli“ (indas) ir „šviesa“. Visa tai kartu vadinama „siela“.
Klausimas. Vadinasi, meilė – tai tokie tarpusavio santykiai tarp dviejų žmonių, kurie studijuoja kabalą, kai jie pripildo vienas kitą ir tokiu būdu atskleidžia sielą ir Kūrėją?
Atsakymas. Ne, jie ne atskleidžia, o kuria.
Manyje nėra nieko, išskyrus egoistinius norus. Kreipiuosi į draugą, gaudamas iš jo „minusą“ – norą jį pripildyti. Su šiuo noru kreipiuosi į Kūrėją: „Noriu pripildyti kitą ir tapti panašus į Tave“.
Jis suteikia man pripildymą ir aš perduodu jį draugui.

Draugo atžvilgiu tampu kaip Kūrėjas, Duodantysis. Pripildymo iš Kūrėjo perdavimo draugui būsena, kurianti manyje panašumą į Kūrėją, vadinama „siela“.

Iš 2017 m. balandžio 23 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Nusikaltimus uždengti meile

Sielų persikūnijimai – mūsų nore

Kelias į visišką išsitaisymą

Kongresas Sankt Peterburge, 2 paruošiamoji pamoka
Remdamiesi bendro noro sudužimo supratimu ir nuoseklaus jo ištaisymo metodika, mes organizuojame mūsų darbą grupėje, kongresuose, dešimtukuose ir t. t. Viskas grindžiama medžiagos studijomis: kaip ji subyra po sudužimo ir kokiu būdu po to susijungia, veikiant Šviesai.
Gaudami kabalistų palinkėjimus ir patarimus, užrašytus mums artima psichologine forma, mokomės, kaip elgtis, kaip vienytis grupėje, palaikyti draugus, siekti būsenos, kurioje įsipareigosime vienas kitam palaikyti mūsų sąjungą.
Šios sąjungos vykdymas, darnus ketinimas būti joje, vadinamas laidavimu, kai kiekvienas iš mūsų yra pasiruošęs laiduoti už draugą.
Būtent šis darbas mums parodo, kad negalime ištaisyti savęs. Priešais mus milžiniškas pasaulis, bet pasirodo, kad jis tik atrodo mums milžiniškas, nes yra padrikas, išplėstas mūsų egoizmo. Kai tik pradedame jį rinkti – matome, kad tai viena vientisa masė, viena vieninga jėga.
Tada imame suprasti, kad pasaulis ne toks, kokį įsivaizdavome. Tai, ką matome aplink save, iš tikro yra mūsų vidinių savybių atspindys. Nors mums tai atrodo visiškai nerealu ir netgi fantastiška, bet visi žmonės, pastatai, Visata – viskas, kas yra pasaulyje, yra mano vidinių savybių – negyvųjų, augalinių, gyvūniškųjų ir žmogiškųjų – atspindys.
Keturi mano vidinių savybių lygmenys (negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogiškasis) – tai keturi skirtingi avijuto (noro storio) lygmenys. Pirmasis, antrasis, trečiasis ir ketvirtasis norai manyje veikia taip, kad aš juos įsivaizduoju kaip atitinkamus vaizdus.
Tačiau, kai žmogus dirba ne tik su skiriančia, bet ir su vienijančia jėga, iš karto ima suprasti, kad iš tikrųjų yra taip. Kad iš tikrųjų mūsų pasaulis – tai iliuzinė Visata (dabar jau taip linkę manyti daug fizikų), kad tai daugybė visatų, patalpintų viena į kitą, ir visas pasaulis yra tik tam tikra holograma, matrica. Tai, ką kabala rašė prieš 3-4 tūkstančius metų, tai, ką Adam Rišon matė dar prieš 5 700 metų, šiandien apie tai, pagaliau, kalba fizikai.
Todėl mums reikia greičiau pasiekti mūsų pirmąją dvasinę pakopą, tada neturėsime problemų, imsime suprasti, kaip viskas sudaryta. Svarbiausia – pati pirmoji pakopa, kuri, iš tiesų, yra pati sudėtingiausia, o po jos mumyse jau susiformuos įgūdžiai, atsiras supratimas to, kas vyksta.
Tačiau dabar iš visiškos nežinios turime patekti į kitą pasaulį. Todėl kabalistai suveda viską į paprastus veiksmus. Jie nekalba apie aukštas materijas, nes apie tai dar nėra kam kalbėti. Jie nekalba apie kokius nors protingus veiksmus vidiniuose ketinimuose, tvarkantis savyje, nes mes šito dar nejaučiame.
Nė vienas iš mūsų nejaučia, kad jame yra visi pasauliai, kad žmogus tarytum Begalybės pasaulis. Suvokdamas Begalybės pasaulį, žmogus suvokia jį visą. Galiausiai išeina daugialypė pasaulių sistema, kai visi mes ir kiekvienas iš mūsų, būdamas visa sistema, įeiname vienas į kitą.
Kabalistai nekalba apie tai, nes žmogus painiojasi, tai nieko neduoda. Jie paprasčiausiai pataria mums, ką daryti, ir iš jų patarimų kyla visi elgesio grupėje dėsniai bei taisyklės, kurias studijuojame, kad galėtume surinkti, sutelkti grupę. Tai svarbiausia.

Iš 2014 m. rugsėjo 18 d.2-osios paruošiamosios pamokos Sankt Peterburge

Daugiau šia tema skaitykite:

Atlaisvinti savyje vietą Šviesai

Ilgas kelias iki pirmosios dvasinės pakopos

Aukštesniojo pasaulio formulė

Klausimas: Kaip turime tarpusavyje susivienyti prieš kongresą? Kaip jam pasiruošti, kad viską pajaustume teisinga forma?
Atsakymas: Mes nedarome nieko nauja – skaitome tuos pačius straipsnius, girdime tą patį ir, vis dėlto, yra parašyta: „Tegul bus tavo akimis kaip nauja“. Kodėl kaip nauja? – Kadangi tai tu atsinaujini – vis daugiau atskleidi savo avijutą, savo naujas suvokimo detales.
Jeigu mums patiekia naują patiekalą, nežinome, kaip jį valgyti. Po to, kai paragaujame jį daug kartų, prie jo priprantame kaip prie mamos virtuvės, kuri artima nuo vaikystės, būtent tuomet pajuntame geriausią jo skonį.
Tas pats vyksta dvasiniuose parcufuose: pirmą kartą įeina Šviesa – tai viso labo Šviesa nefeš, antrą kartą į tuos pačius senus rešimot įeina jau Šviesa ruach, trečiąjį kartą – jau Šviesa nešama. Ir taip toliau.
Taigi kiekvieną kartą judėdamas į priekį, žmogus grįžta prie išmokto dalyko ir atranda jame gilesnę prasmę, pajunta geresnį skonį, kaip pasakyta: „Valgysi seniai pasiruoštas atsargas“. Taip ir mes. Kiekvieną kartą, toje pačioje vietoje – tik vis gilesnė prasmė, mes turime būti labiau sujungti vienas su kitu, vieningesni ir siekiantys tikrojo susivienijimo. Tikėkime tuo ir pakelkime mūsų maldą, tegul ji tampa tarpusavio laidavime „visuomenės malda“.

Iš 2011 m. lapkričio 23 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas Šviesos? Mes paskui jus!

Kas nori labiau susijungti?

Prieš ataką

Pasaulyje žmonės priklauso visoms Kūrėjo sutvertos Malchut dalims. Kiekvienas joje turi savo dalį. Pačioje Malchut yra penki noro gauti lygmenys, kurie skiriasi išsivystymo lygiu, charakteriu, gebėjimu išsitaisyti, savo natūraliomis savybėmis.
Šias savybes lemia dvasinė struktūra, sudaryta iš dešimties sfirų į aukštį ir į plotį, trijų linijų, dvylikos parcufų bei daugybės kitų dalių, įsijungiančių viena į kitą.
Dėl to kiekvienas žmogus turi savitą savybių derinį, savitą paruošiamąjį sisteminį pagrindą. Viskas priklauso nuo vietos bendroje sistemoje. Šviesa tarytum veikia ją iš išorės, nuosekliai, vieną po kito žadindama kitas dalis pagal avijuto augimą nuo šakninio (nulinio) laipsnio iki ketvirtojo.
Priklausymas vienai ar kitai bendros sistemos daliai nuo mūsų nepriklauso. Tačiau mes visi tarpusavyje susiję, ir kai pabunda sielos, priklausančios nuliniam avijuto laipsniui, jos traukia paskui save visų kitų kategorijų nulinius laipsnius. Po to pabunda pirmasis laipsnis ir tai pat žadina visus savo „dukterinius skyrius“ iš kitų kategorijų.
„Pratarmėje knygai „Zohar“ aiškinama, kaip mes kylame ištaisymuose, Baal Sulamas aprašo šio kilimo tvarką. Iš pradžių pasaulyje Asija galutinai ištaisome Šviesą nefeš ir pradedame taisyti Šviesas ruach ir nešama. Taip visiškas pakopos nefeš ištaisymas leidžia kažkuo ištaisyti Šviesą nefeš visose pakopose.
Apskritai, tai labai sudėtinga sistema, kurios visos dalys tarpusavyje susijusios. Panašiai yra susijusios pagrindinės organų sistemos: kraujo, limfos ir kitos. Jos apima visas kūno dalis, todėl palietęs bet kurią jos dalį, paveiki visą organizmą.
Taigi, ne mes sprendžiame, kas ir kada turi pabusti bendroje žmonijos sistemoje. Kiekvienas įsijungia į ištaisymo procesą pagal savo norą. Bet, žinoma, yra tokių dalių, kurios išsitaiso pirmos dėl savo švarumo, – tokios kaip protėviai, ir yra dalių, kurios bus ištaisytos vėliau. Atitinkamai, ta dalis, kuri taisosi pirma, vadinama „Izraeliu“, kas reiškia „Tiesiai link Kūrėjo“ (jašar-El).
Todėl, kaip ir Abraomo laikais, tu turi grupę. Visų kartų kabalistai rinkdavosi į grupę, nes joje pažadini gyvenimui bendros sistemos dalį ir ją taisai. Grupė yra surinkta iš įvairių Malchut sričių, bet mums tai nesvarbu. Pakanka to, kad draugai susirinko kartu ir nori ištaisymo.
Grupė būtina visada, juk bendra sistema nevienalytė, ji išrikiuota pagal noro ir sudužimo laipsnius. Žinoma, visas pasaulis ištaisymo link judės etapais. Lygiai taip po rimtos avarijos gydytojas iš eilės tvarko pažeistus organus bei kūno dalis – juk jie priklauso vienas nuo kito ir skiriasi savo svarba organizmui.
Šio principo turime laikytis, nešdami pasauliui ištaisymą.

Iš 2011 m. liepos 12 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvo pasirinkimo pakopos

Kas Šviesos? Mes paskui jus!

Pliekiant visatos egoizmo botagui