Klausimas: Ko būtent gamta nori iš mūsų? Ką kiekvienas turėtų pakeisti, kad būtų geresnė ateitis?
Atsakymas: Mes esame integralioje, globalioje gamtoje, tarsi tam tikro rutulio viduje. Visoje gamtos sistemoje yra abipusė priklausomybė ir tam tikra vidinė pusiausvyra. O mes, žmonės, specialiai sukurti egoistais ir nuolatos trikdome šią savo ir mus supančios erdvės pusiausvyrą: negyvą, augalinę, gyvūninę ir žmogišką.
Problema ta, kad, nepaisydami nuolatinio egoizmo vystymosi ir darbo, turime pasiekti būseną, kai visiškai subalansuojame ego, apribojame jį (cimcum) ir tada jį naudojame atvirkščiai – davimui, tinkamam tarpusavio bendravimui, kai kiekvienas vartoja tik tai, kas jam būtina.
Nūnai bet kuris normalus žmogus visuomenėje užsidirba pinigų, turi šeimą, vaikus, namus, darbą ir normaliai egzistuoja. Jam nereikia to, kas nebūtina. Savo veiksmais žmogus neturėtų kenkti aplinkai, o planuoti veiksmus taip, kad būtų pusiausvyra su supančiu pasauliu – ne pastovi, sustingusi, bet dinamiška.
Jei žmogus taip elgiasi, tada gerai jam ir gerai pasauliui. Jis ima kiaurai per šį pasaulį jausti ir pažinti gamtos sistemą: pagal kokią formulę ši veikia, kokia tai gamtoje esanti ir viską valdanti jėga. Ši aukštesnioji jėga vadinama „Kūrėju“.
Iš esmės gamta tikslingai sukūrė mus priešingus savo pusiausvyrai, kad vystydamiesi pajaustume, kiek neatitinkame jos, tai yra Kūrėjo, kiek galime pasikeisti ir būti arčiau gamtos / Kūrėjo: tiek, kad pradėsime suvokti šią jėgą, kuri mus valdo ir visąlaik nori išlaikyti pusiausvyrą, ryšį su mumis.
Tai ir yra žmogaus egzistavimas: užmegzti ryšį su bendrąja gamtos jėga, vadinama Kūrėju. Tai pasiekę pajausime aukščiausią komfortą, žinių, amžinybės, tobulumo būseną. Mes privalome tai pasiekti.
Todėl dabar mūsų pažadintas virusas (kuris savo ruožtu pažadina mus) egzistuoja būtent tam, kad rastume tinkamą sąveiką, pusiausvyrą su gamta, atskleistume Kūrėją, užmegztume ryšį su Juo.
Klausimas: Kaip tinkamai pajausti ir realizuoti pusiausvyrą su gamta?
Atsakymas: Elkis su visais, kaip su savimi. Tai yra geriausia. Jei šitaip elgsimės vieni su kitais, tada visuose lygmenyse – negyvojoje gamtoje, augalijoje ir gyvūnijoje – viskas bus gerai. Palaikysime dinamišką pusiausvyrą su mus supančiu pasauliu ir per ją pajausime aukštesnę valdymo sistemą – programą, vadinamą „Kūrėju“.

#264416

Iš 2020 m. balandžio 5 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ko norima iš žmogaus?

Gamtos pusiausvyra priklauso tik nuo mūsų

Pamilk artimą – pagrindinis Gamtos dėsnis

Klausimas. Ar yra tikslūs nurodymai, kokios egoistinės savybės atitinka kurią pakopą? Kitaip tariant, kokiose pakopose reikia ištaisyti konkrečias egoistines savybes?
Atsakymas. Žmogus yra mūsų pasaulyje. Tos egoistinės savybės, kurios atsiskleidžia kiekvienu metu, turi būti apribotos („cimcum“), žmogus neturi jomis naudotis.
Tokiu atveju žmogus jaučiasi esąs tam tikros dvasinės būsenos, davimo savybėje. Dabar jis gali šią savybę padidinti kitų atžvilgiu, Kūrėjo atžvilgiu ir kilti aukštesnėmis pakopomis.
Drauge jis jaučia aukštesniąją prigimtį, jos davimo, meilės, vienybės savybę. Jis ima suprasti, iš kur apskritai mūsų pasaulis, kodėl jis valdomas būtent taip. Žmogus mato ir supranta visas priežastis ir pasekmes to, kas čia vyksta. Visa tai jis atskleidžia iš savo suvokimo tam tikroje dvasinio pasaulio pakopoje.
#254493

Iš 2019 m. spalio 6 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Apribojimas – vystymosi sąlyga

Laidavimo jėga

Šviesos gavimo suvokimas

Klausimas. Tai, ką mes, žmonės, šiandien gauname, visa tai – nekontroliuojami procesai? Manyje yra noras gauti, kuris ateina iš išorės, aš net nežinau, iš kur man kyla mintys ir norai. T. y. aš neturiu jokios pasirinkimo laisvės?
Atsakymas. Natūralu.
Komentaras. O vėliau mes turime įgyti jėgą, kuri neleidžia gauti, kontroliuoja mano norus. Ji vadinasi „ekranas“.
Atsakymas. Gebėjimą kontroliuoti save suteikia ypatingas veiksmas, kai galiu atsiriboti nuo Kūrėjo, nutraukti tiesioginį ryšį su Juo, nutraukti Jo nurodymus, kuriuos aš instinktyviai vykdžiau. Aš manau, kad dabar to negaliu padaryti. Aš darau tokį veiksmą, kuris vadinasi „apribojimas“ (cimcum), juo tarsi atkertu save nuo Kūrėjo.
Ir tik tiek, kiek galiu susilieti su Jo veiksmais, juos vykdyti, vadovaudamasis noru būti panašus į Jį, – tik tiek aš galiu gauti. T. y., kaip Jis duoda, aš taip gaunu, ir nieko negaliu padaryti, aš vis tiek esu gaunantis, tačiau mano gavimas įgauna visai kitą formą, kai aš nusprendžiu, kad man to reikia tam, kad tapčiau panašus į Kūrėją.
Jei Kūrėjas duoda, skleidžia iš Savęs, tai aš duodu jam tuo, kad aš po apribojimo atveriu save tam tikru būdu ir gaunu iš Jo malonumą aiškiai suprasdamas, kad tai darau būtent norėdamas suteikti malonumą Jam. T. y. iš esmės – prieš savo valią.
Klausimas. Vadinasi, aš slepiu Kūrėjo šviesą, t. y. malonumą nuo savo noro gauti.
Šviesa pastovi, kaip saulė, ji visada veikia, duoda. Ir jei aš turiu ekraną, galimybę, kontroliuoti šviesos srautą, tai aš ją slepiu nuo savo noro gauti. Tai ir yra sąmoningas Kūrėjo atskleidimas?
Atsakymas. Taip, o vėliau, kai aš save atveriu, tai jau vadinama sąmoningu šviesos gavimu arba ypatingu ryšiu su Kūrėju.
#248163

Iš 2018 m. lapkričio 27 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Įsitraukti į kūrimo programą

Kelias į galutinę būseną

Atskleisti Kūrėją ne dėl savęs

Klausimas. Kaip nuo „Įvado į kabalos mokslą“ („Pticha“) technikos pereiti prie jausmų? Galvoje nuolat iškyla brėžiniai, o kaip juos pervesti į jausmus, aš nesuprantu.
Atsakymas. Tai pavyks palaipsniui. Toliau bandyk pajausti juos. Tu turi pereiti nuo brėžinio prie jausmų.
Paimk bet kurį brėžinį ir pradėk žiūrėti, ką tavyje reiškia ši linija, kuri eina į viršų ar apačią. Į viršų – davimas, į apačią – gavimas, į viršų – džiaugsmas, į apačią – liūdesys, į viršų – didelis ryšys su draugais, į apačią – mažesnis ryšys su draugais. Pradėk jausti tai savyje.
Platink savo indą (kli). Kol kas jis tavyje tik taškas. Pradėk jį pūsti, kad jis įgytų tam tikros apimties. Ir ten pradėsi jausti skirtingas apraiškas. Nieko kito aš patarti negaliu.
Klausimas. O kur čia dešimtukas?
Atsakymas. Pradžioje pradėk tai daryti savyje, o paskui jau su dešimtuku. Visų pirma turi suprasti, ką reiškia visi kabalistiniai apibrėžimai: apribojimas (cimcum), ekranas (masach), atspindėtoji šviesa (or chozer), aš su draugais, aš be draugų, aš atsiskiriu nuo savęs ir įeinu į draugus, visi draugai atsiskiria nuo savęs ir mes kartu sudarom kažką bendrai naujo, kas tampa vienu dvasiniu vienetu ir t. t. Bandyk tai pajausti.
Klausimas. Kai mes skaitome, arba jūs kažką aiškinate, aš iškarto piešiu savo sąsiuvinyje brėžinį. Ar reikia taip tęsti?
Atsakymas. Tęsk. Tai netrukdo. Bet paskui stenkis, žiūrėdamas į tą brėžinį, išsiaiškinti jį jausmuose. Kaip muzikantas, kuris žiūrėdamas į natas gali dainuoti. Mums būtinas dvasinis raštingumas, kuris sudės kabalistų žodžius į adekvačias būsenas mūsų jausmuose.
#246175

Iš 2019 m. balandžio 4 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Versti žodžius į jausmus

Tu gi pats šito norėjai

Protingiausia yra…pajausti

Klausimas. Ar vykdydamas Pirmąjį apribojimą (Cimcum Alef), aš atsisakau Kūrėjo programos, su kuria jis mane sukūrė. Ar taip?
Atsakymas. Ne. Kūrėjas mane sukūrė, kad aš tapčiau tokiu, kaip Jis. Todėl jis sukūrė žmogų – Adomą, nuo žodžio „panašus“.
Bet koks Kūrėjo veiksmas mus stumia į priekį po žingsnelį į visišką panašumą, amžinybę ir tobulumą. Atsitraukimo nėra. Net jei mes matome, kad pakeliui yra sudužimas kli (indo), kritimas, visokių klipot (netyrų troškimų) ir baisių būsenų, kai žmonės kariauja, žudo vienas kitą, daro viską, ką tik nori, tai tik reiškia, kad tai vyksta ir dvasiniame pasaulyje.
Tokie sukrėtimai būtini, kad suprastume šiuos norus ir juos sujungtume į tokią konstrukciją, kuri vadinasi „absoliuti siela“ arba „Adomas“. Kitaip neįmanoma.
Visas procesas yra praktiškai numatytas iš anksto, jo pabaiga yra aiški. Galutinė būsena iš pat pradžių valdo visų veiksmų pradžią. Kitaip tariant, Kūrėjas nusprendė sukurti tobulą žmogų, kuris būtų toks pats, lygus, lygiavertis Jam. Ir šis žmogus (ta būsena, arba siela) atsiranda iš karto.
Turint pradinę ir galutinę būseną, tarp jų ir atsikleidžia šis kelias. Kam jis skirtas? Žmogus neturi būti lėle, panašia į Kūrėją. Kūrėjas galėjo jį sukurti tokį, koks yra Pats, bet tada žmogus nebūtų savarankiškas. Tam, kad atsirastų savarankiškumas, mes turime praeiti visus kelio etapus jausmiškai, sąmoningai.
Todėl tam reikalingos mūsų pastangos, bandymai, ieškojimai, kančios. Priešingu atveju mes neturėsime chisarono (noro, siekio, aistros) ir būsime bejausmėmis mašinomis. Jausmai kyla laipsniškai tik po visų šių operacijų, nuosekliai atliekamų su mumis iš aukščiau.
Mes neišvengiamai pasieksime galutinę būseną, ji jau užsakyta. Tačiau kelią pasirenkame patys. Kelio paieškose išryškėja naujos savybės, kančios, pojūčiai, norai, siekiai – visi jausmai. Ir jie turi mums parodyti, ką reiškia Kūrėjo tobulumas. Būtent tai mes ir vystome savyje.
#246311

Iš 2019 m. kovo 7 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrimo programa

Įsitraukti į kūrimo programą

Aukštesniosios jėgos, arba, kaip pakeisti likimą

Klausimas. Vystydamasi siela praeina skirtingas transformacijas. Žvelgiant iš religinio požiūrio taško pragaras ir rojus – tai tam tikras sielos vystymosi etapas. Norėtųsi žinoti, ką tai reiškia pagal kabalą?
Atsakymas. Nieko to, apie ką kalba religija nėra.
Rojus – tai malonumo, gaunamo duodant kitiems, būsena. Pragaras – tai būsena, kai tiesiog degu iš gėdos.
Pragaras – tai gėda, rojus – tai pasitenkinimas iš meilės. Tačiau visa tai – dvasiniai lygmenys. Nieko daugiau nėra.
Klausimas. Kas sukelia gėdą?
Atsakymas. Gėda kyla, kai matai, kiek esi priešingas Kūrėjui.
„Įvade į kabalos mokslą“ studijuojame, kad pirmasis apribojimas (cimcum alef) įvyko dėl to, kad kli/indas pastebėjo esąs priešingas Kūrėjui ir pajautė gėdą, atliko sau apribojimą.
#251420

Iš 2019 m. birželio 23 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Rojus ir pragaras – tiesiog čia ir dabar

Sukurti Kūrėjo pavidalą

Ir visa tai – manyje?!

Klausimas. Kad taptume panašūs į Kūrėją, mums suteikta visuomenė. Kitaip tariant, aplink mane vaikšto dar keletas milijardų žmonių, ir viskas, ko man reikia – elgtis jų atžvilgiu altruistiškai? Ir tada aš galėsiu tapti panašus į aukštesniąją būtybę?
Atsakymas. Jokios aukštesniosios būtybės nėra! Yra aukštesnioji davimo ir meilės savybė. Tai – emanacijos jėga, vystymosi jėga, davimo jėga, teigiamo poveikio jėga.
Klausimas. Ta jėga yra tokio tipo kaip traukos jėga, t. y. bendras dėsnis, kuris veikia visus, norime to ar ne?
Atsakymas. Mūsų prigimtyje nėra tokios jėgos, apie kurią kalbame. Dvasinė prigimtis – tai noras atlikti kažką tik kažkieno kito labui, dėl jo visiško gėrio, be jokio ryšio su savimi. Kai aš atsiplėšiu nuo savęs (ši būsena vadinama „cimcum“ – savo noro sumažinimu) ir noriu duoti kitam viską, kad jam būtų gerai, nelaukdamas grįžtamojo ryšio, – taip aš atlieku dvasinį veiksmą.
Klausimas. Vadinasi, aplink mane yra žmonių, ir aš turiu jiems kažką duoti? Ką gi duoti, juk nieko neturiu?
Atsakymas. Tu neturi ką duoti, o jiems nėra ko gauti. Mes tik turime teisingai nukreipti mūsų norus. Jei aš nukreipiu visus savo norus į kitus, aš tampu laidininku, vamzdžiu, pro kurį į juos pratekės aukštesnioji gausa, Šviesa. Bet mano kryptis, nusistatymas jų atžvilgiu, turi būti absoliučiai nesavanaudiškas.
Klausimas. Vadinasi, kalbama apie ketinimą, o ne apie veiksmus?
Atsakymas. Žinoma.
Klausimas. Dabar esu susitelkęs į save, kiekvieną sekundę aš automatiškai galvoju apie tai, kaip pagerinti savo būseną. Taip žmogus rūpinsis ir kitais?
Atsakymas. Taip. Tokiu atveju jis bus dvasiniame pasaulyje, dvasiniame veiksme, ir tada jis pamatys visą pasaulį visai kitokį.
#247187

Iš 2018 m. lapkričio 26 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sujungti dvigubą pasaulio vaizdą

Kur yra dvasinis pasaulis?

Nupieškime tobulą pasaulį!

Klausimas. Kuomet žmogus mokosi muzikos, pradžioje jis išmoksta natų gramatikos ir tik po ilgų pratybų su instrumentu įgyja savybę peržvelgdamas natas pajausti melodiją. Tačiau mokantis kabalos, man atrodo, viskas vyksta šiek tiek kitaip. Kuomet mokomės „Įvadą į kabalą“ (Ptichą), užsiimame ketinimu, ir tai kabaloje yra ,,natų gramatika“, kuri turi likti prote (smegenyse), bet kažkodėl nuteka nuo mūsų. Šitiek metų mokomės ir iki šiol negalime prisiminti dinamikos, vykstančios su dvasiniais objektais! Ar būtina kokia nors bazinė Ptichos žinių sistema (jos dinamika, sąveika tarp dvasinių objektų, jų perėjimas iš vienos būsenos į kitą), prieš pervedant tai į jausmus?
Atsakymas. Ne. Tam nėra jokios būtinybės. Pabandykite įsivaizduoti, ką reiškia sumažinimas (cimcum), po to išstūmimas šviesos iš savęs, gėdos pajautimas ir sprendimas priimti šviesą tik dėl Kūrėjo. Tai pati pradžia „natų gramatikos“, be kurios negalima išmokyti groti, t. y. gauti Šviesos, išstumti Ją, priimti Ją naujuose apvalkaluose ir taip toliau. Kas gi gali būti elementariau?
Mes stovime prie dvasinio pasaulio slenksčio ir turime tai pradėti jausti, turime pradėti žaisti. Teoriškai mes praėjome tai daug kartų, tiktai netapatinome mūsų jausmų su žodžiais, nesuteikėme žodžiams jausmų, ir dėl to neįėjome į Aukštesnįjį pasaulį, nelietėme savo sielos. O dabar mums būtina tai daryti, reikia bandyti kokiais nors būdais sukelti tai savyje.
Tuomet pradėsite jausti, kiek jūs esate įsitraukę arba ne, jaudinsitės dėl to, dirbsite veiksmingiau. Galbūt dalis iš jūsų pasitrauks, nes nepajaus būtinybės. Galbūt kažkas nepriims šito jausmiškai, o grynai mechaniškai mokysis dar keletą metų ir tiktai vėliau prisijungs prie grupės jausminio vystymosi.
Dėl to nereikia nieko nei varyti lauk, nei versti, nei raginti. Tačiau aš judėsiu į priekį. Aš orientuojuosi į labiausiai pasistūmėjusią dvasiniame kelyje pasaulinės grupės dalį. Man rodos, kad kiekvienoje pasaulio grupėje yra žmonių, pasiruošusių galvoti jausmais, o ne vien žodžiais, veiksmais, mūsų pasaulio objektais. Būtent aukštesniaisiais dvasiniais jausmais.
Klausimas. Kuomet patiriame tuštumos būsenas arba jaučiame, kad leidžiamės, kaip išsaugoti pusiausvyrą tarp pakilimo ir kritimo, tarp ištuštėjimo ir užsipildymo?
Atsakymas. Tiktai grupės viduje. Dėl to, kad tokioje būsenoje, kuomet esate grupės viduje, viskas kompensuojasi. Jūs galite praeiti bet kokias būsenas, tačiau jos niekada jums nekenks, jūsų neišmes ir neužlaikys. Vienos natos prisidės prie kitų, ir visada bus harmonija.
#245759

Daugiau šia tema skaitykite:

Prasiskverbimo į Aukštesnįjį pasaulį formulė

Sielos vystymosi taškas

Žmogus – minčių ir jausmų sistema

Klausimas. Ar baimė padeda pažinti save?
Atsakymas. Baimė – labai reikalinga vidinio gyvenimo forma, nes egoizmas, noras mėgautis, jaučia tik tuštumą arba prisipildymą, t. y. baimę arba jos nebuvimą.
Todėl baimė – pati natūraliausia egoizmo egzistavimo forma. Mūsų pasaulyje suskaičiuojama daugiau nei 800 baimės rūšių. Šiomis baimės rūšimis tiriame save.
Klausimas. Ar yra kabaloje metodika, kuri moko pakilti virš baimės?
Atsakymas. Žinoma! Svarbiausia – sukurti savyje Kūrėjo didybę, tai padės pakilti virš baimės. Baimė visą laiką tave vysis ir padės kairiojoje linijoje, o tu kilsi virš jos dešiniojoje. Tai stums tave pirmyn.
Kitaip tariant, pakilimas virš egoizmo – tai pakilimas virš baimės. Žmogus, net nesuvokdamas to, kiekvieną savo gyvenimo akimirką jaučia baimę. Taigi, savęs jutimas – tai baimės suvokimas: „Kas vyksta su manimi?“ Nuo kokių išorinių ar vidinių problemų turiu pasislėpti, pasišalinti, saugotis?“ Viskas balansuoja tik ties baimės suvokimu.
Klausimas. Kaip subalansuoti šią nepatogią būseną?
Ataskymas. Tik išeinant, pakylant virš savęs: apribojimas (cimcum) – ekranas (masach) – Atspindėtoji Šviesa (Or Chozer).
Klausimas. Šiais laikais žmonija daug uždirba iš antidepresantų, kurie padeda išvengti baimių. Ar tai ženklas, kad, laikui bėgant, baimė nuolat auga?
Atsakymas. Dabar žmonija išgyvena labai įdomų tarpusavio jungimosi virtualiuose tinkluose ir pan. periodą. Visa tai plėsis.
Žmonėms kils daugybė problemų, baimių, nerimo, nes tokiu būdu įsijungdamas kiekvienas perduoda kitiems savo baimę. Taip vieni kituose mes labai daug ką ištaisome.
#229145

Iš 2018 m. vasario 11 d. pamokos rusų kalba

Klausimas. Kuo remiasi teisingas MAN (Mei Nukvin)? Kaip tai pajausti?
Atsakymas. Labai paprastai. MAN negali būti dėl savęs. Jis gali būti už draugą, o dar geriau – už visą grupę. Vietoj savo noro imu tavo norą ir imu pašyti už tave. Štai ir viskas.
Gerai, jei taip daro grupė. Pasakyta, kad žmogus negali ištraukti savęs iš kalėjimo, tik jo draugai. Ir taip kiekvienas iš mūsų traukia kiekvieną. Galima išeiti iš egoistinio kalėjimo tik tuomet, jei už mus melsis draugai.
Melstis – reiškia prašyti Kūrėjo, kad Jis ištaisytų mano draugą, ir taip kiekvieną. Jeigu prašysiu už dešimtuką, tai dešimtas būtinai tapsiu pats. Už save prašyti neturiu, nes devynios sfiros viską nulemia, o Malchut jų išvestinė.
Todėl viskas, kas duodama žmogui, duodama ne tam, kad jis prašytų, o tam, kad jis to neprašytų. Tai vadinama „aukščiau savęs“, savęs apribojimas („cimcum“). Vietoj to turiu priimti devynias pirmąsias sfiras, kitaip tariant, visus savo draugų norus. Jeigu taip save perkuriu, iš savęs sukuriu bloką, kuris gali kreiptis į Kūrėją. Tai vadinama parcufu.
#242493

Iš 2019 m. vasario 6 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Teisingas prašymas Kūrėjui

Malda, išjudinanti sistemą

Kur atsiskleidžia Aukštesnysis pasaulis