Klausimas: Internete nuolat dominuoja du požiūriai į augalinio ir gyvūninio pasaulių evoliuciją: darvinistinis ir kreacionistinis. Ką apie tai sako kabalos mokslas?
Atsakymas: Tiesą sakant, beveik visame kame Darvinas yra teisus. Galbūt net ši išlyga nereikalinga, nes jį paprasčiausiai neteisingai suprato. Juk jis buvo labai religingas žmogus.
Evoliucija iš tikrųjų vyksta nuosekliai, viena išplaukia iš kito. Laipsniškas vystymasis yra nustatytas gamtos, ir mes negalime to neigti.
Vis dėlto, visa tai vyksta toli gražu ne atsitiktinai. Juk egoistinis noras be perstojo ieško galimybės maksimaliai realizuotis. Jis gyvena esamą akimirką ir nepajėgia žvelgti į ateitį. Jam nežinoma, ką jis sugeneruos vėlesniame etape. Noro gauti požiūris yra ypač savanaudiškas: „Kaip pastverti trokštamą? Kaip pripildyti save?“
Jei egzistuoja tik šis noras ir jį aptarnaujantis protas, bet koks poslinkis ar nuoseklus vystymasis visiškai neįmanomas, juk tuomet pastoviai pataikaujama savo egoizmui. Esant tokioms aplinkybėms, evoliucija nebūtų pajudėjusi iš vietos, nuo pat pirmosios pasaulėdaros dalelytės.
Tačiau kabalos mokslas kalba apie rešimot – informacinius genus, numatytus pirminėje kibirkštyje, nuo kurios atsirado visa materija. Šie rešimot reiškiasi vienas paskui kitą grandinėlėje, o bendras noras juos realizuoja, sukurdamas medžiagą. Būtent tai ir yra laipsniško vystymosi faktorius. Darvino teorijoje matome jo išorinę išraišką, tačiau esmė – vidiniame variklyje, pirminėje evoliucinių jėgų priežastyje. Tai kyla iš rešimot.
Kas buvo pradiniame taške, iš kurio nugriaudėjo Didysis sprogimas? Nejaugi ten buvo įdiegta visa būsimos Visatos materija? Logiškai mąstant, šis teiginys neturi jokios prasmės. Šioje kibirkštyje tebuvo du dalykai: energija ir informacija. Juose jungėsi visa kūrinija, nuo jų visa pradėjo vystytis. Energija (Šviesa) padarė poveikį informacijai (rešimot) – ir procesas prasidėjo.

Iš 2011 m. kovo 24 d. pamokos pagal temą: „Vieningo auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio sukūrimas – kaip ir kodėl?

Visata kilo iš 10 cm objekto

Ar mes kilę iš beždžionių?

Klausimas. Kabalistiniuose šaltiniuose pasakyta, kad mes buvome sukurti, kaip viena siela, kuri vėliau susiskaldė. T. y., kai atsirado egoizmas, kiekviena dalis pradėjo jaustis vis labiau tolstanti nuo kitų.
O materialiame pasaulyje – atvirkščiai. Mes matome evoliuciją vienaląsčių organizmų, kurie jungiasi į vis sudėtingesnius junginius, ir palaipsniui pasiekiame būseną, kai tampame, kaip rašo Baal Sulamas, kaip viena šeima. Tai kažkoks atvirkštinis procesas?
Atsakymas. Po Didžiojo sprogimo procesas pasisuko atgal. Iš negyvosios materijos pradėjo vystytis augalinė, po to gyvūninė ir žmogus.
Klausimas. Galiausiai žmonija atrodys kaip vienas žmogus?
Atsakymas. Ji atrodys taip, kaip mes ją įsivaizduosime. Iš tiesų žmonijos nėra, ji tik mūsų pojūčiuose. Materija – tai tikrovė, kurią mums suteikia pojūčiai. Palaipsniui žmonės tarpusavio sąveikoje suvoks, kad šios tikrovės, kuri tariamai mus skaldo, nėra. Ji tik įsivaizduojama mūsų suardytose savybėse.
Klausimas. Pradžioje mes jau buvome, kaip vienas žmogus?
Atsakymas. Ne. Faktas yra tas, kad mūsų prototipas „Adomas“ (žmogus) nebuvo sudarytas iš dviejų priešingų savybių, surenkančių visus norus ir ketinimus. To nebuvo.
#229153

Iš 2018 m. kovo 18 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl nugriaudėjo Didysis sprogimas?

Kas yra žmogus?

Viską nulemia dvasinio pasaulio dėsniai

Klausimas. Kurią iš pasaulio, Visatos kilmės teorijų palaiko kabalos mokslas?
Atsakymas. Nė vienos. Kabalos mokslas sako, kad viskas, ką atskleidžiame, yra dvasinės jėgos, kurios mūsų užpakalinėje galvos dalyje tarsi ekrane piešia šiuos reiškinius, šį pasaulį. Tai absoliučiai subjektyvus reiškinys.
Komentaras. Kita vertus, mes kalbame, kad buvo kažkokia evoliucija, kai gyvūnai išėjo iš vandens į sausumą.
Atsakymas. Mums tiesiog paprasčiau taip pasakoti apie evoliucijos šaknis. Todėl sakome, kad prieš 14 milijardų metų įvyko Didysis sprogimas, po kurio pamažu išplito materija.
Tai nauja teorija. Kai aš mokiausi mokykloje, buvo tvirtinama, kad Visata amžina. Tačiau nei viena, nei kita neišplaukia iš kabalos mokslo šaltinių, tiesiog mes viską susiejame su tuo, ką žmonės supranta, kad ateityje galėtume viską paaiškinti.
Apskritai, visa slypi žmoguje. Jei nėra žmogaus, tai nėra jokios Visatos, jokių pasaulių.

Iš 2016 m. rugpjūčio 14 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Įkalinti Visatoje

Žvilgtelėti iš Didžiojo sprogimo taško

Visata – žmogaus veidrodis

Kabalos mokslas suteikia galimybę atskleisti, kas buvo iki mūsų pasaulio sukūrimo, iki Didžiojo sprogimo: sužinoti, kokie buvo sukurti pasauliai. Jis leidžia iš tos evoliucijos kelio vietos, kurioje dabar esame, iš 21-ojo amžiaus, pamatyti visus būsimus vystymosi etapus iki „visų kartų pabaigos“.
Kabala aiškina tai, ko negali paaiškinti šiuolaikinė fizika. Paleontologiniai kasinėjimai suteikia mums šiek tiek informacijos apie ankstesnes kartas ir praeitus vystymosi etapus.
Tačiau paprastas mokslas negali nieko pasakyti apie tai, kas buvo prieš mūsų pasaulio sukūrimą ir kas yra už jo ribų, t. y. apie tai, kas neprieinama mūsų materialiems jutimo organams: regėjimo, klausos, uoslės, skonio, lytėjimo.
Astrofizika tyrinėja visatos evoliuciją nuo Didžiojo sprogimo akimirkos – nuo vietos, kurioje atsirado visos galaktikos, mūsų Saulės sistema ir Žemės planeta, susidarymo. Apie tai turime tam tikrų žinių.
Tačiau iki Didžiojo sprogimo neegzistavo tokios sąvokos kaip „vieta” ir „laikas”, todėl tai neprieinama mūsų tyrimui. Mes negalime įprastiniais metodais tyrinėti to, kas vyko iki laiko ir vietos sukūrimo.
Kabalos mokslas gali mums čia padėti, nes suteikia naujus instrumentus, suvokimo organus, išplečia mūsų pojūčius ir protą. Tokiu būdu mes galime tyrinėti realybę, kurios neužčiuopia mūsų įprasti jutikliai.
Klausimas. Kaip galima tyrinėti tai, kas buvo iki Didžiojo sprogimo, iki mūsų visatos sukūrimo, jeigu tada nebuvo nieko? Argi Didysis sprogimas – tai ne pradžios taškas?
Atsakymas. Didysis sprogimas – tai mūsų materialaus pasaulio, atsiradusio iš sprogusios aukščiausios energijos kibirkšties, pradžios taškas. Astrofizika negali paaiškinti, kaip tai atsitiko. Juk kaip galima sukoncentruoti tokią milžinišką energiją viename mažame taške, kuriame įvyko sprogimas?
Fizika prieina prie taško, kuriame dvasinė energija transformavosi į materialią energiją. Dvasinio pasaulio atžvilgiu tai buvo mikroskopinė energija. Ši dvasinė energija iš Begalybės pasaulio perėjo pro penkis dvasinius pasaulius: Adam Kadmon, Acilut, Brija, Jecira, Asija.
Ir ties šio paskutinio pasaulio Asija riba, visiškai nusilpusi, tarsi mažytis jūros lašelis, ši dvasinė kibirkštis sprogo ir virto materialia energija, iš kurios gimė visata.
Tai ir yra Didžiojo sprogimo taškas, tapęs mūsų pasaulio pradžia. Viskas, kas buvo iki to, priklauso vien dvasiniam pasauliui, t. y. kabalos mokslui.

Iš 2015 m. birželio 7 d. radijo stoties 103 FM programos

Pasaulinis kongresas Maskvoje, pirmoji pamoka

Kabalos mokslas kalba apie visos visatos sistemą, jis aprašo mums Begalybės pasaulį ir keturias tiesioginės Šviesos sklidimo stadijas, t. y. noro sukūrimą „iš nieko“.
Kabala aiškina, ką reiškia „iš nieko“, aiškina, kas yra egzistavimas dvasinėje plotmėje, už mūsų pasaulio ribų, leidžiantis į jį ir kylant iš jo, ką reiškia „egzistuoti už laiko, erdvės, judėjimo ribų “, kokios tai būsenos, kaip jos realizuojasi: pagal Einšteiną ar kažkaip kitaip, aukščiau?
Kabalos mokslas pasakoja apie noro nusileidimą. Jis operuoja noru ir vieninteliu jį veikiančiu parametru – Šviesa. Be Šviesos ir noro visatoje daugiau nieko nėra. Jie pagimdo viską, ką matome mumyse ir tarp mūsų. Visa tai – įvairiausios noro apraiškos, kuriuos vienokiu ar kitokiu būdu suformavo Šviesa.
Kabala pasakoja apie tai, kaip vyko laipsniškas nusileidimas iš viršaus į apačią, apie dvasinės būsenos blokų sukūrimą: parcufus, sfirot, pasaulius−paslėptis. Kalbama apie griežtą ir tikslų priežasties−pasekmės procesą, kurį tiriame taikydami mokslinę prieigą.
Šia tema yra daugybė medžiagos – mokslinės, sudėtingos: grafikai, lygtys, sąlygos, aprašančios tikslų pagal priežasties−pasekmės seką vykstantį noro vystymąsi veikiant Šviesai, tai ekranai, informaciniai įrašai (rešimot), vystymosi pakopoms ir t. t.
Visa tai – tikslus mokslas, niekaip nepriskiriamas nei religijoms, nei lyrikai, nei niekam kitam, – gryna fizika.
Kabala pasakoja apie mūsų pasaulį, apie tai, kokiu būdu jis buvo sukurtas. Jau prieš 3700 metų kabalistai aprašė, kaip aukštesnės Šviesos kibirkštis iš pradžių sukūrė mūsų pasaulio apimtį, juk ši erdvė taip pat neegzistavo. O paskui šioje erdvėje įvyko Didysis sprogimas ir iš niekur, iš mažos kibirkšties užgimė visa mūsų pasaulio materija.
Viskas gimė iš nieko Begalybės pasaulyje. Nesuprasdami to, užduodame klausimą: „Ką reiškia viskas iš nieko?“ Tačiau ir mūsų pasaulyje, kaip kalba fizikai, įvyko tas pats: buvo kažkokia kibirkštis, taškas, kuris staiga sprogo ir pagimdė visą Visatą.
Kitaip tariant, šiuolaikinis mokslas vadovaujasi tais pačiais principais ir pasakoja mums tą patį, ką ir kabalos mokslas. Absoliučiai tą patį, įskaitant keturis vystymosi etapus: negyvąją, augalinę, gyvūninę gamtą ir žmogų.
Kabala pasakoja ir apie tai, kaip per milijardus metų kūrėsi Visata, o paskui – ir mūsų planeta iš dujų sankaupos. Tai aprašoma kabalistinėse knygose, kurioms šimtai, tūkstančiai metų. Šiandien fizika, geologija, astronomija kalba apie tą patį.
Kabalistai rašė apie atšilimo ir atvėsimo laikotarpius Žemėje, kurie truko dešimtis milijonų metų, kol planetoje susidarė tvirta pluta ir dėl atitinkamo visų sudėtinių dalių pasiskirstymo atsirado galimybė gyvuoti baltyminėje materijoje. Kodėl būtent baltyminė materija? Kodėl būtent toks pagrindas, o ne koks nors silicio arba metano ir taip toliau? Visa tai aiškinama kabaloje.
Ir pagaliau kabaloje kalbama apie žmogaus atsiradimą, kuris yra laipsniško vystymosi − negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos − rezultatas. Kabala pasakoja apie tarpinius etapus: apie koralus tarp negyvojo ir augalinio lygmens, apie ypatingą rūšį, atstovaujančią pereinamąją grandį iš augalinio lygmens į gyvūninį, ir apie beždžionę kaip tarpinę formą tarp aukščiausios gyvūninės būsenos ir žmogaus.
Kabala aprašo visus šiuos etapus ir parodo, kodėl evoliucija vyko būtent tokiu būdu. Skirtumas nuo Darvino teorijos tik tas, kad kabaloje kalbama apie nuo pat pradžių egzistuojančius informacinius duomenis, kurie slypi informacinių genų materijoje, kurie vystosi pagal nustatytą programą, o ne atsitiktiniu būdu ar priklausomai nuo aplinkybių.
Visos rūšys realizuojasi priklausomai nuo jų vidinių parametrų, kurie iš pradžių egzistavo Begalybės pasaulyje ir tiesiog nusileido žemyn, realizavosi čia, kad paskui vėl būtų galima kilti į viršų. Visa ši grandinė iš anksto nulemta, apskaičiuota nuo pradžios iki galo.

Iš 2011 m. birželio 10 d. pirmosios kongreso Maskvoje pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis – už davimo jėgos ribų

Kodėl nugriaudėjo Didysis sprogimas?

Nematuok pagal save

Kabalos mokslas pasakoja apie visą tikrovę. Pradėdama nuo pačios vystymosi pradžios, ji veda mus per visus etapus iki pabaigos.
Pradinis taškas – Aukštesnioji jėga, kuri vadinasi „Gamta“ arba „Kūrėjas“. Neturėdami supratimo apie ką nors ankstesnio nei Ji, susipažįstame su Ja kaip su motina. Iki Jos nieko nėra. Mūsų istorija prasideda nuo to momento, kai Aukštesnioji jėga pradėjo kurti materiją: negyvąją, augalinę, gyvūninę ir žmogų.
Pirmiausia po savo nuosava jėga Ji pradėjo formuoti pagalbines jėgas, turinčias Ją savyje ir iš Jos susidedančias. Šitos jėgos iš karto pasidalijo į dvi dalis: kūrinio medžiagą ir ją veikiančią Kūrėjo jėgą, kitais žodžiais tariant, pliusą ir minusą, šviesą ir tamsą, veikiančias materiją tam, kad užtikrintų jos vystimąsi. Veikiama šių dviejų jėgų, materija pradeda reaguoti, atsiliepti, jausti ir kartu vystosi.
Viena iš dviejų jėgų, vadinama „dešiniąja linija“, turi paties Kūrėjo prigimtį – meilę ir davimą, todėl geba teikti gyvybę materijai. Kita jėga yra egoizmo jėga, priešinga Kūrėjui ir veikianti tarsi prieš Jį. Tačiau iš tikrųjų abi jėgos veikia pagal aukščiausią programą.
Iš aukščiau Kūrėjas veikia mus viena jėga, kuri dalijasi į dvi: davimo jėgą ir gavimo jėgą. Tarp jų – mūsų materija. Tokiu būdu šitos jėgos priverčia mus judėti. Jos veikia materiją, pažadina ją vystytis negyvame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogaus lygmenyse.
Iš pradžių vystosi tik jėgos, palaipsniui formuojančios materiją, kol dėl tų jėgų veikimo materija pasiekia paskutinį lygį. Tada materija sprogsta. Dėl šio sprogimo įvyksta ypatingas dalykas: dvi jėgos – pliusas ir minusas – susimaišo. Anksčiau jos veikė materiją iš dviejų pusių, o dabar įvyksta sudužimas, jos įsijungia viena į kitą ir egzistuoja materijoje, susimaišiusios taip smarkiai, kad neįmanoma atskirti vieną nuo kitos – visur vien painiava.
Iki šiol procesas vyko tik jėgos, sumanymo, programos lygiu. Bet dabar jėga tampa šio pasaulio materija. Dėl Didžiojo sprogimo visų pirma atsiranda vieta mūsų erdvei, nes anksčiau Visatai nebuvo vietos. Po to joje iš dvasinės energijos kibirkšties, iš vieno mažyčio šviesos taškelio pradeda vystytis materija. Šito dvasinės šviesos trupinėlio pakanka visai Visatos materijai sukurti.
Na, o toliau besivystanti materija suformuoja galaktikas, Saulės sistemą ir Žemės rutulį, kuriame vystomės pagal tą pačią schemą: negyvame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogaus lygmenyse – lygiagrečiai dvasiniam vystymuisi.
Galiausiai ketvirtajame vystimosi lygyje Kūrėjo jėga ir jai priešinga jėga visiškai susimaišo, ir mes atsiduriame dabartinėje padėtyje.
Pasiruošimas baigėsi. Nuo dabar turime tikrinti, ką toliau daryti. Mes turime dvi susimaišiusias jėgas. Jos baigė vystytis ir susiduria mumyse taip, kad nežinome, ką daryti. Mums blogai.
Dabar ir atskleidžiame kabalos mokslą – metodiką, leidžiančią subalansuoti ir sujungti šitas jėgas, nustatant tarp jų pusiausvyrą ir harmoniją.

Iš 2011 m. gegužės 21 d. kongreso „NOI!“ 2-osios pamokos Romoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl nugriaudėjo Didysis sprogimas?

Visata kilo iš 10 cm objekto

Pasaulio sukūrimas – kaip ir kodėl?

Iš 2009 m. rugsėjo 9 d rytinės pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Sulam komentarus“
Aš – tai juodas taškas Šviesos vandenyne. Visa mano egzistencija susieta su šia Šviesa, save vertinu jos atžvilgiu. Atrandu, kad Kūrėjas duoda ir yra geras man. O aš, atvirkščiai, gaunu ir noriu Jį išnaudoti, „praryti“. Sužinau, kad dvi mūsų prigimtys – Kūrėjo ir kūrinio – yra veidrodinės priešingybės. Lygindamas save su Juo, išvystu mus skiriančią bedugnę, juk viskas, kas yra Jame, manyje egzistuoja priešinga forma kaip antspaudas. Tada manyje kyla gėda! Juk Jis duoda ir myli, o aš – gaunu ir nekenčiu…
Ši gėda – tai kažkas, ko nebuvo niekad anksčiau, tai ir yra kūrinys. Juk anksčiau taip neįsisąmoninau savęs. Imu Jo davimą vertinti kaip gėrį, o gavimą – kaip blogį. Iš kur manyje atsirado tokia matavimo skalė? Jos nebuvo Šviesoje! Tai tikrasis kūrinys. Jis jaučiasi savarankiškas ir atskirtas nuo Duodančiojo ir todėl supranta esąs priešingas Jam. Kol kūrinys nepajunta, negalįs likti tokios būsenos, tol negali savęs pateisinti, ir todėl susitraukia, išstumdamas iš savęs Šviesą.
Tai Begalybės pasaulio Malchut, kuri kenčia dėl to, kad negali būti tokia, kaip Kūrėjas, kad nemoka mylėti, kaip myli Jis. Todėl visas vystymasis po Pirmojo Susitraukimo (Cimcum Alef) galiausiai atveda mus į tokią meilę, kokią skleidžia Kūrėjas. Visa tai Pirmojo Susitraukimo pasekmė. Sprendimas susitraukti – vienintelis sprendimas, kuris yra visos kūrinijos varomoji jėga ir kuris veda ją į galutinį išsitaisymą. Gėdos jausmas buvo tas sprogimas, iš kurio kilo kūrinija ir po to praėjo visą kelią: žemyn iki mūsų pasaulio ir atgal – aukštyn.
Būtent tas Begalybės pasaulio Malchut patirtas gėdos jausmas ir yra vystymosi variklis, išskleidžiantis tikrovę iš viršaus į apačią ir iš apačios į viršų. Daugiau nieko nėra. Tai lyg Didysis Sprogimas, po kurio susiformavo lyg šiol besiplečianti Visata.
Visa tai vyksta Begalybės pasaulio Malchut. Joje yra visi devyni sfirot, Šviesos savybės. Nėra nieko tik ji. Juk ji – Šviesos indas, ne joje Šviesa neegzistuoja.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Viską daro šviesa“

„Žmogus ir Kūrėjas“

„Apie kabalos mokslą: ketvirtas pokalbis“

Klausimas: Esu mokytoja. Šiuo metu nagrinėjame temą „Pasaulio sukūrimas“. Baigėme pirmąją „Berešit“ dalį (Biblijos dalis, kur aprašomas pasaulio sukūrimas per 7 dienas – vert. past.) ir pradedame temą apie Didijį sprogimą.
Kaip paaiškinti prieštarą tarp to, kad pasaulis sukurtas prieš 5600 metų, o Didysis sprogimas vyko prieš milijardus metų?
Atsakymas: Didysis sprogimas vyko maždaug prieš 14 milijardų metų. Jo priežastis ta, kad Aukščiausios Šviesos kibirkštis žemiausiame lygmenyje įsivilko egoizmą. Joje buvo visa mūsų pasaulio materija ir energija, iš jos po to ir išsivystė visa Visata.
Prieš 4 milijardus metų iš dalelių santalkos susidarė mūsų planeta.
Milijardus metų ji vėso, kol susikūrė atmosfera ir gyvybė. Nebuvo jokio atsitiktinumo. Visi veiksmai yra tos pirminėje Šviesos kibirkštyje esančios informacijos realizavimas.
Atsiradus negyvajai gamtai, susikūrė augalija, gyvūnija ir žmogus – viskas iš eilės, kaip ir sakoma Darvino teorijoje, tačiau kiekviena rūšis atsirado dėl tos Šviesos kibirkštyje slypinčios informacijos. Joje nuo pat pradžių buvo visa informacija apie visą mūsų Visatą.
Todėl žiūrėdami iš išorės, matome, kaip viena rūšis atsiranda iš kitos, tačiau neteisingai tai traktuojame: tai nėra rūšies evoliucija, tai informacinių genų (rešimot) realizavimas.
Kaip rašo Ari knygoje „Gyvybės medis“, žmogus prieš šimtus tūkstančių metų atsirado iš beždžionės (žr. „Mokymas apie dešimt sfirot“, 3dalis).
Tačiau pirmasis, prieš 5769 metų suvokęs Kūrėją žmogus buvo Adomas, iš žodžio edame –  panašus į Kūrėją. Šią datą hebrajai laiko savo Naujaisiais metais ir nuo jos skaičiuoja metus. Nuo tada per 6000 metų mes visi privalome pasiekti Kūrėjo lygmenį – visiškai ištaisyti egoizmą.

Kongresas Vilniuje „Iš chaoso į harmoniją“. I pamoka
Kaip vystosi mūsų Visata, nuo Didžiojo sprogimo (materijos atsiradimo) plėsdamasi iki tam tikros būsenos, taip žmoguje plečiasi egoizmas. Žmonės vis labiau tolsta vieni nuo kitų tam, kad po to vėl imtų artėti, nes atsiskyrimas, nutolimas veda į chaosą, ryšio praradimą.
Seniau mus sulaikydavo egoizmas, pagal jį kūrėme visuomeninius, ekonominius, politinius, šeiminius ir kitokius tarpusavio ryšius.
O dabar taip nutolome vieni nuo kitų, ypač paskutiniuoju itin liberaliu laikotarpiu, kai visko leistinumas ir neva absoliuti laisvė laikomi natūraliu, normaliu dalyku, kad vienų nuo kitų nepriklausomybė iš tikrųjų ima kelti chaosą.
Reikalas tas, kad Visata ir žmonija sudaro uždarą, tarpusavyje susijusią, veikiančią pagal tam tikrus dėsnius sistemą. Jei šiuos dėsnius pažeidžiame, sukeliame savyje chaosą, dėl kurio galime žūti.
Todėl turime rasti būdą teisingai susivienyti, pasiekti tą tašką, iš kurio kartu išėjome, išsivaikščiojome, atsiskyrėme, kad po to vėl susijungtume. Apie tai kalba kabalos mokslas.
Vadinasi, visą laiką turime traukti į save šį tašką, kurį vadiname „Kūrėju“. Kitaip tariant, mūsų tikslas – imti vienytis, nuolat artėti prie tarpusavio susijungimo taško, kol bendrai veikdami pradėsime jausti savo šaltinį – Aukštesniąją jėgą, Kūrėją.
Kuo labiau artėsime vienas prie kito, tuo komfortiškiau jausimės. Nors bus sunku įveikti mūsų bendrą egoizmą, bet taps vis aiškiau, kaip stipriai esame susieti ir valdomi iš vienos bendros sistemos, kurią būtina pažinti. Turime patys save valdyti iš viršaus.
Apie tai rašo didysis Viduramžių kabalistas Ramchalis.
Viso kabalos mokslo esmė – pažinti Aukštesniojo noro valdymą, dėl ko Kūrėjas viską sukūrė, ko Jis nori iš kūrinių, kokia bus jų vystymosi pabaiga (Ramchalis. „138 išminties vartai“, 30-ieji vartai). Tokia viso kabalos mokslo esmė.
Kitas didis kabalistas Baal Sulamas apie tai rašo:
Kabala moko apie Aukštesniųjų jėgų nusileidimo priežasties ir pasekmės tvarką, paklūstančią tarpusavyje susijusiems pastoviems ir absoliutiems dėsniams, nukreiptiems į tikslą, – kad žmogus, egzistuojantis šiame pasaulyje, atskleistų Aukštesniąją valdančiąją jėgą (Kūrėją). (Baal Sulamas, “Kabalos mokslo esmė”).
Į tai ir orientuojasi mūsų mokslas, visi mūsų veiksmai, kad šiame gyvenime mokydamiesi vienijimosi būdų atskleistume pradinį mūsų pasaulio, žmonijos atsiradimo tašką, mūsų asmeninį tašką taip, kad ryšys su juo mums nuolat vadovautų, padėtų suprasti, kaip vystytis, ką daryti, kokia bus mūsų veiksmų pasekmė.
Tačiau neturime ką nors darydami šiandien tuo nusivilti rytoj, nes galime iš anksto pamatyti tą „rytoj“, suprasdami, ką reikia daryti šiandien. Jei sistema uždara, joje nėra būsenų „šiandien ir rytoj“, joje tėra būsena „veiksmo pradžia ir pabaiga“. Uždaroje sistemoje veiksmo pabaigą nulemia jo pradžia. Todėl galime veikti visiškai neklysdami.
Atskleisdami šią sistemą, atveriame akis visam pasauliui ir suprantame, kas vyksta su kiekvienu iš mūsų, su visais kartu, visais aspektais. Teisingas susivienijimas suteikia mūsų gyvenimo ir pasaulio, kuriame gyvename, supratimą.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 3 d. kongreso Vilniuje I pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš chaoso į harmoniją, I dalis

Iš chaoso į harmoniją, II dalis

Beribė vienybė

1-oji kongreso Sankt Peterburge pamoka
Pasakyta, kad mes esame Kūrėjo šešėlis, šios jėgos – atidavimo ir meilės savybės – atspindys. T. y. iš tų norų, tų trūkumų, kurie atsiskleidžia mumyse, galime spėti iš mūsų egoistinių savybių išryškėjimo, kaip jas apgręžti, pakeisti, paversti priešingomis.
Natūralu, mes negalime tai padaryti patys, bet mūsų ketinimai, mūsų pastangos iššaukia supančią Šviesą, ir ji veda mus į priekį. Šiuo atveju kiekvienas iš mūsų yra iš vienos pusės mokytojas, o iš kitos pusės – mokinys savo draugų atžvilgiu. Prisiminkime mokytoją Josi, kuris sakė, kad negali palikti savo mokinių todėl, kad be jų jis – niekas. Juk viskas, ką jis atskleisdavo, – jis atskleisdavo todėl, kad dirbdavo kartu su jais. Ir taip kiekvienas.
Todėl mes sąveikaujame tokiu būdu: iš vienos pusės rodome kitiems, kaip reikia dirbti, įkvėpti, siekti davimo ir meilės, t. y. kiekvienas kito atžvilgiu – mokytojas. O iš kitos pusės, kiekvienas kito atžvilgiu – mokinys, todėl, kad laiko save žemiau visų ir tokiu būdu gali gauti iš visų įkvėpimą, ketinimą, pojūtį. Gyvendami tokioje sąveikoje, mes tuo pačiu tampame lygūs, prieiname lygios linijos.
Juk gamtoje apskritai nėra lygybės: visi mes visiškai skirtingi ir skiriamės skirtingais savybių rinkiniais. Nėra nė vieno žmogaus, panašaus į ką nors iš daugybės milijardų žmonių. O kai mes, nekreipdami dėmesio į savo prigimtinius polinkius ir savybes, pradedame tokiu būdu veikti: vieną kartą palenkdami save prieš visus, kitą kartą, atvirkščiai, demonstruodami visiems kaip reikia dirbti tarpusavyje, tada ir tampame vienas kitam lygiais. Tame ir slypi raktas į vienybę, judėjimas jos link.
Taip sukuriame tą sąlygą, kurioje pasireiškia Kūrėjas – didi vieninga gamtos jėga, suliejanti visą gamtą į viena. Ši globali, integrali jėga pradėjo skleistis iš Didžiojo sprogimo taško ir pačiame žemiausiame pasaulio sluoksnyje sukūrė mūsų materiją, kurią visi mes privalome grąžinti į vienybę. Ir tai – žmogaus misija.
Apskritai, žmogus skiriasi nuo negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos tik tuo, kad sugeba įvertinti tą vienybės gamtoje trūkumą, kuris dabar pradeda ryškėti ir yra mūsų visuotinės globalios krizės šaltinis.
Krizė – reiškia ne sudužimą, o naujo gimimą. Tai jos savybė, ir tokia yra jos tikroji prasmė.

Iš 2013 m. liepos 12 d. pirmosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie vystymąsi aukščiau žinojimo

Paprastas atskleidimo dėsnis

Pasaulis ant perpuvusio plausto