Klausimas. Iš kokių elementų susideda ir kaip funkcionuoja dvasinis jutimo organas, kabaloje vadinamas „ekranu“?
Atsakymas. Ekranas – ne pagrindinis, o papildomas jutimo organas.
Esmė ta, kad jeigu turėtume atitinkamas savybes su Kūrėju ir tarpusavyje, mums nereikėtų jokių ekranų, tereiktų nusistatyti į tam tikrą dažnį ir viskas. Problema ta, kad pasiekti tą dažnio lygmenį, kur galima užmegzti ryšį su Kūrėju ir draugais, galiu tik pakildamas virš savęs. Pakilimo lygmuo vadinamas ekranu.
Pakilti virš savęs galima tik priklausomai nuo egoizmo dydžio. Jeigu manyje yra, sakykim, dešimt kilogramų egoizmo, ir įstengiu virš jo pakilti, tai galiu transliuoti save Kūrėjui ir per Jį, t. y. per sistemą vadinamą „Elokim“, „Kūrėjas“, „AVAJA“ veikti bet kurį jos dalyvį tiek, kiek esu pakilęs.
Pakilęs galiu tinkamai susijungti su kitais, kontaktuoti su jais tame pačiame lygmenyje.
Komunikacija iš mano pusės turėtų būti tokia, kaip mūsų modemuose, panaši į komunikaciją iš kito žmogaus pusės. Tačiau, iš esmės, įėjus į bendrą sistemą visa tai sutvarkoma padedant aukštesniajai jėgai. Šviesa sulygina visus dažnius.

Iš 2018 m. balandžio 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip atsiranda ekranas?

Ekranas, kuriame atsiskleidžia Kūrėjas

Ekranas – tavo indėlis į dvasinę tikrovę

Klausimas: Mūsų pasaulyje žmogus jaučia baimę, džiaugsmą, saugumą ir t. t. Ar tokie pojūčiai yra ir dvasiniame pasaulyje?
Atsakymas: Dvasiniame pasaulyje visi jausmai, kurie yra mūsų pasaulyje, milijardus kartų gilesni, stipresni, ir žmogus gali juos valdyti.
Jei mūsų pasaulyje esame gimę su tam tikromis juslėmis ir pamažu jas vystome veikiant mūsų pasauliui, tačiau nedaug, tai dvasiniame pasaulyje juos galime išvystyti nuo nulio, kai jų tiesiog neturime, mat jie yra rudimentinės būsenos ir negalime jais naudotis.
Imdami vystyti dvasinius jutimo organus pasiekiame tokią būseną, kur atsiskleidžia visas aukštesnysis pasaulis, visos jame esančios jėgos, visos galimos jo poveikio variacijos mums.
Jaučiame, kai veikiame juos atgaliniu ryšiu, imame tam tikru būdu sąveikauti, žaisti su jais: veikiame dvasinį pasaulį, o jis mus. Ta mūsų sąveika su aukštesniuoju pasauliu ir yra dvasinis gyvenimas.

#274289

Iš 2018 m. lapkričio 12 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip gimsta dvasinis gyvenimas

Dvasinis darbas ir dvasingumas

Kas yra dvasingumas?

Visatoje egzistuoja du priešingi pasauliai: materialus pasaulis, sukurtas noru gauti, ir dvasinis pasaulis, sukurtas noru duoti.
Noras gauti malonumą yra pagrindinė materialaus pasaulio savybė. Mūsų pasaulis jaučiamas per penkias iš šio noro susidedančias jusles, o žmogaus protas padeda joms varijuoti.
Egzistuoja dar ir kita būsena, kurią galime sukurti būdami šiame žemiausiame pasaulyje, kai pradėsime keisti jo prigimtį, jo materiją iš savybės gauti į savybę duoti. Tuomet išvysime materiją visai kita forma, kitu būviu, kitu planu – materiją, dirbančią savo išorėje, duodančią.
Mūsų pasaulyje tokios savybės nėra, nes viską, ką jaučiu čia, jaučiu dėl to, kad tai patenka į mano penkis jutimo organus.  Dvasinis pasaulis sukurtas atvirkščiai, kuomet aš išeinu iš savęs ir jaučiu viską ne savyje.
Nesuvokiame, kaip galima jausti kažką ne savyje. Jeigu kažką matau, tai šitai yra toje erdvėje, kurią mano pojūčių organas suvokia, apima, jaučia. Kaip pajausti tai, ko nejaučiu? Kitaip tariant, žmogaus pasaulio suvokimas juslėmis yra ribotas.
Dvasinis pasaulis suvokiamas, piešiamas mūsų juslių, kurios veikia pagal principą ,,ne savyje“. Tam sukuriamas naujas jutimo organas, kuris jaučia kitą: jaučiu tai, kas yra kitame, ką jaučia kitas. Tai įmanoma atlikti tik tuomet, kai žmogus įgyja meilės savybę.
Mūsų pasaulyje meilė – tai pasitenkinimas maistu, seksu, šeima, vaikais, – nesvarbu kuo. Mums patinka šie malonumų šaltiniai, nes jie sukelia mums ypatingą jaudulį, kurį jaučiame kaip kažką malonaus.
Tačiau tikroji meilė reiškia mylėti ne save ir ne savyje, o objektą mano išorėje. Tuomet išeina, kad galiu jausti tai, ką jaučia kitas. Jeigu įgyju galimybę jausti kažką ne savyje, tai vadinama įgyti dvasinę savybę – davimo savybę: tikrąją meilę, kai galiu mylėti tai, kas patinka kitam, o ne tai, kas patinka man. Tuo skiriasi ir vienas pasaulis nuo kito.
Sunku apie tai kalbėti, nes tai visuomet praslysta pro naujokų ausis. Bet pamažu, įveikdami įvairias kliūtis, sunkumus, treniruodamiesi galime pasiekti būseną, kada iš tikrųjų pradėsime jausti tai, ką mėgsta, ar ko nemėgsta kitas be jokių sąsajų su savimi!
Kaip tai atlikti be sąsajų su savimi? Čia kabalos mokslas sako, jog būtini keletas ištaisymų, papildymų, pasiruošimas. Tai reiškia, kad save apriboju, tai vadinama cimcum, ir neįtraukiu į savo pojūčius (į širdį, protą ir mintis) nieko, kas yra manyje.
Pakylu virš savęs ir tampu visiškai neutralus tarsi asmeniškai neegzistuočiau, o yra tiktai kažkas kitas. Įeinu į kitą ir jaučiu jį taip, kaip jis jaučia save. Štai čia atsiranda galimybė pakilti iki dvasinio lygio jutiklio – dvasinio indo (kli).
Tai pasiekiama treniruojantis labai paprastai: sėdžiu kartu su draugais ir kiekvienas iš mūsų bandome anuliuoti save kitų atžvilgiu, išeiti iš savęs ir pasistengti įeiti į kitus.
Tai ypatinga praktika, kuri įgyvendinama pasitelkus jėgą – Šviesą. Jeigu mėginame susijungti tarpusavyje virš savo egoizmo, tai mus veikia ypatinga Šviesa – altruistinė jėga, leidžianti mums išeiti iš savęs. Tuomet sukuriame savo išorėje bendrą lauką, kuriame egzistuojame kaip viena bendra visuma.
Ši praktika vadinasi ,,seminaras“. Per tokius seminarus sužadiname sau supančią Šviesą (or makif), kuri mus pakelia virš mūsų prigimties ir suteikia galimybę įsijungti į draugą. Tuomet per kitus imame jausti Aukštesnįjį pasaulį, naują erdvę – davimo ir meilės savybę, savybę būti ne savyje, virš savęs.

Iš 2016 m. vasario 21 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar galima aprašyti dvasinį pasaulį?

Prasiskverbimo į Aukštesnįjį pasaulį formulė

Kaip atsiskleidžia aukštesnysis pasaulis?

Klausimas: Kur yra ekranas: prote ar jausmuose?
Atsakymas: Ekranas yra ten, kur yra noras. Vos tik žmoguje atsiranda noras, ten gali būti įgytas ketinimas naudotis tuo noru, kad pakiltum virš jo. Tai ir yra ekrano kūrimas.
Klausimas: Ar galima išvystyti ekraną be grupės, vienam, vien skaitant knygas?
Atsakymas: Iš principo galima, ir ne tik skaitant knygas. Bet tai kur kas sudėtingiau nei dirbant grupėje.
Grupė padeda tuo, kad gali priartinti Šviesą, Kūrėjo veikimą taip, kad žmogus gauna aukštesniąją jėgą ir sukuria ekraną.

#286878

Iš 2021 m. rugpjūčio 20 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ekranas – dvasinis jutimo organas

Kaip atsiranda ekranas?

Kas yra tas ekranas?

Masach (ekranas) reiškia antiegoistinę jėgą, kurią žmogus įgyja padedamas Aukštesniosios šviesos. Žmogus tarsi „užsideda“ ekraną ant savo noro, tada jis gali dirbti su juo priešinga kryptimi: elgtis gerai kitų ir Kūrėjo atžvilgiu. Jis sugeba dirbti davimui, negaudamas malonumo dėl savęs.
Klausimas: O kodėl problema gauti dėl savęs?
Atsakymas: Tai atskiria jus nuo Kūrėjo, jūs nustojate jausti Aukštesnįjį pasaulį, apsiribodami tik mūsų pasaulio pajauta.
Komentaras: Bet taip Kūrėjas mus sukūrė.
Atsakymas: Jis mus padarė tokius, kad iš šios būsenos pakiltume pas Jį, grįžtume į susiliejimo su Juo būseną.
Klausimas: Kodėl net tai buvo paslėpta? Kodėl išminčiai to nemokė pastaruosius tūkstantį metų?
Atsakymas: Tam, kad sukurtų žmogaus laisvos valios iliuziją.
Komentaras: Bet jei mane to mokytų mokykloje, žinočiau, kad neturiu pasirinkimo laisvės.
Atsakymas: Jūs negalite priimti šių dalykų nuo vaikystės, kad jie jumyse egzistuotų automatiškai. Jūs patys turite jų panorėti.
Buvo tokių kartų, kai žmonės to buvo mokomi nuo mažų dienų, ir jie neturėjo jokių problemų. Tačiau tai buvo pirmosios kartos. O dabar, turėdami didžiulį egoizmą, turime pradėti kelią iki machsomo, iki Kūrėjo atskleidimo, iki suvokimo, kur esame ir su kuo turime reikalą. Tai įeina į mūsų ištaisymą.
#264909

Iš 2019 m. birželio 17 d. programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip atsiranda ekranas?

Ekranas – dvasinis jutimo organas

Ekranas – tavo indėlis į dvasinę tikrovę

Klausimas. Ar vieno žmogaus savybė vienu metu gali būti visuose pasauliuose? Ar vystomasi griežtai nuosekliai?
Atsakymas. Vystomasi griežtai nuosekliai, nes žmogus negali šuoliais keisti savo savybių. Kiekvienoje pakopoje jame atsiskleidžia norai (nulis, vienas, du, trys, keturi) ir jis turi virš jų sukurti ekraną, o paskui vadinamąjį „zivug dė akaa“ (smūginis susijungimas), gauti tiesioginę Šviesą atspindėtoje Šviesoje ir t. t.
Kitaip tariant, visi veiksmai yra tiksliai, nuosekliai apibrėžti, ir niekas iš mūsų negali peršokti per pakopas, ar juolab vienu metu būti ant kelių pakopų.
Jei esate vienoje iš aukštesniųjų pakopų, tuomet galite įsivilkti į bet kurią žemesniąją, kad su ja atliktumėte kokius nors veiksmus, kaip mūsų pasaulyje suaugęs žmogus žaidžia su vaiku vaikišką žaidimą. Bet vis tiek savo atžvilgiu liksite savo pakopoje.
#254554

Iš 2019 m. spalio 6 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ekranas – dvasinis jutimo organas

Kaip atpažinti gėrį ir blogį?

Dar kartą apie dvasines pakopas

Klausimas. Taškas širdyje ir egoizmas gali rasti sąsają tik tokiu atveju, jei mes sumažinsime ego ir vystysime tašką širdyje iki ekrano būsenos. Vadinasi, mes turime egoizmą, su juo turime atlikti tam tikrus veiksmus, kurie vadinami „sumažinimu“?
Atsakymas. Ne, nieko neturime daryti su egoizmu. Mes turime bandyti visą laiką suartėti vienas su kitu, o egoizmas čia tik trukdys. Tai vadinama pagalba „prieš save“. Tai, kad ego mus stabdo, yra gerai, nes jo padedami vystome priešingas jam jėgas. Bet iš pačio egoizmo mums nėra ko laukti jokių ypatingų pasireiškimų.
Klausimas. Koks yra taško širdyje vystymasis iki ekrano būsenos?
Atsakymas. Sąvoka „ekranas“ pasireiškia tik tada, kai per savo pastangas aš staiga pradedu jausti Kūrėjo egzistavimą – Aukštesniąją, viską lemiančią, valdančią jėgą. Nuo šios akimirkos aš jau veikiu kitaip.
Mano veiksmai, kuriuos susieju su Aukštesniąja jėga, Aukštesniuoju valdymu, Aukštesniuoju tikslu, davimu, meile, kitaip tariant, būsenos, išeinančios už mano egoizmo ribų, vadinamos dvasinėmis.
Juose nenoromis egzistuoja sumažinimas – darbas su egoizmu, lemiantis, su kokia jėga aš sieksiu davimo, susijungimo su kitais. Tai priklauso nuo Aukštesniosios jėgos atskleidimo manyje laipsnio, Ji suteikia man galimybę veikti altruistiškai.
Komentaras. Aukštesnioji jėga – tai kažkas nežinoma šio pasaulio žmogui…
Atsakymas. Nieko nežinomo čia nėra. Žmogus negali jos pajausti, nes nieko dėl to nedaro. Reikia veikti tuose rėmuose, kurie mums suteikti: vienytis su kitais, studijuoti šaltinius, siekti susijungimo, rūpintis vienas kitu, abipusiai laiduoti, ir tada sukursime vieną bendrą visumą. Šioje visumoje pajausime Aukštesniąją jėgą.
Klausimas. Kitaip tariant, ji pasireikš staiga, ir nuspėti, kada tai įvyks, neįmanoma?
Atsakymas. Kada ji pasireikš, tada ir sužinosime.

#219134

Iš 2017 m. rugpjūčio 16 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip atsiranda ekranas?

Ekranas – dvasinis jutimo organas

Ekranas – tavo indėlis į dvasinę tikrovę

Klausimas. Kaip Šviesa nusprendžia, kas vertas pereiti machsomą?
Atsakymas. Šviesa veikia mus kartu tuo pat laiku, o mes priklausomai nuo savo jėgos, nuo savo skaidrumo, su savo panašumu Šviesai siekiame tikslo kiekvienas savo keliu ir skirtingu greičiu.
Pasistenkite būti kuo arčiau Šviesos pagal savo savybes, ir imsite tarsi skristi lyg oru į tą nuostabią ateitį.
Klausimas. Ar gali kabalistas savo ekrano ir minties jėga keliauti po laiką – pirmyn ir atgal kaip laiko mašina?
Atsakymas. Keliauti laiku – reiškia turėti ekraną. Taip tai įmanoma. Bet vėlgi – kam? Čia negali būti nieko egoistiško, tai juk ne žemiškos kelionės, kai man norisi paskrajoti virš debesų.
Čia turima omenyje, kaip pakilti valios jėga per didžiulę vidinę įtampą, priartinant save prie aukštesnių davimo ir meilės savybių, prie bendrojo didesnio plitimo. Taip galiu skristi. Visa tai itin rimtos pastangos.
#250729

Iš 2019 m. balandžio 28 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur atsiskleidžia Aukštesnysis pasaulis

Ką reiškia pereiti machsomą?

Išeiti už laiko ribų

Klausimas. Kas yra siela?
Atsakymas. Siela  vadinamas dvasinis organas, kuriuo jaučiame kažką už savo ribų. Jeigu žmogus ją sukūrė, vadinasi už savęs jis jaučia aukštesnę erdvę.
Klausimas. Jeigu kol kas neturime sielos, kodėl sakome „skaudu sieloj…“?
Atsakymas. Tada kreipkitės į gydytoją. Nė vienas žmogus neturi sielos, tik tie, kurie tikslingai dirbo, kad ją rastų, įgytų, sukurtų savyje.
Siela – tai davimo noras, galimybė jausti pasaulį ne savyje, ypatingas jutiklis. Šis įgytas jutimo organas leidžia jausti kitą, net jeigu šis tokios juslės dar neturi.

Iš 2016 m. vasario 21 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasingas žmogus

Siela – tai Kūrėjo dalis

Dar kartą apie sielą

Žmogus privalo save pažinti: kas jis ir kaip sukurtas, iš kur atėjo ir kur eina. Mes nepažįstame savęs ir svarbiausia – nesuprantame, kas mus valdo.
Mums nežinoma, kas atsitiks po kelių akimirkų, kodėl staiga mums kyla kažkokie norai – kas mus judina ir kokiu tikslu? Kokį kelią nuėjome, kad pasiektume dabartinę būseną?
Galiausiai, pasibaigia mums skirtas laikas šioje žemėje, ir ką gi mes įgijome per šį gyvenimą nuo gimimo iki mirties: ar gavome sielą, didelį dvasinį indą, kuriame galėtume pajusti būsimą pasaulį? Kaip pasakyta: „Savo pasaulį pamatysi šiame gyvenime“.
Kitaip tariant, turime pasiekti dvasinį pasaulį ne po savo mirties, o iki jos. Kaip tai padarė didieji kabalistai – kai kurie iš jų jau ankstyvoje jaunystėje pasiekė dvasinį suvokimą ir aprašė tai savo knygose.
Kabalos mokslas pagrįstas tuo, kad žmonės dirbo su savimi, ugdė savyje papildomą, šeštąjį jutimo organą, kuris vadinasi „siela“, pajuto jame dvasinį pasaulį ir aprašė jį. Kabalistinės knygos pasakoja apie tai, kaip žmogus tobulėja ir ko pasiekia.
Naujasis jutimo organas, vadinamas „siela“, irgi susideda iš penkių dalių, panašiai kaip regėjimas, klausa, skonis, lytėjimas, uoslė, kurie vadinasi Keter, Chochma, Bina, Zeir Anpin, Malchut. Pradedame jaustis egzistuojantys paraleliai žemiškajam gyvenimui dar viename lygmenyje, kuris vadinasi „dvasinis pasaulis“.
Dvasiniame pasaulyje juntame amžiną, tobulą egzistavimą. Mūsų pasaulyje gyvenimas teka negrįžtamai. O dvasinis gyvenimas – tai begalinė ir neapribota tėkmė, kurios galia priklauso nuo žmogaus pasiekimo. Dvasiniame pasaulyje laiko nėra.
Pagal Einšteino teoriją, net ir mūsų gyvenime laikas – reliatyvus, ir įmanoma pakilti virš jo.

Iš 2015 m. vasario 1 d. radijo laidos

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie sielą, gyvenimą ir mirtį

Amžinai nauja mano siela

Siela: ne tai, ką jūs galvojote