Pateikti paieškos 'kli indas' rezultatai.


Dvasinis indas ir klipa

Kabala

Klausimas: Kas yra tikrasis dvasinis indas (kli)?
Atsakymas: Tikrasis kli – tai noras, pasirengę išsitaisymui.
Aš turiu visiškai išsiaiškinti, ką galiu jame ištaisyti į davimą, o ko ištaisyti negaliu ir turiu paprasčiausiai apriboti.
Tarkime, man suteikė norą ir aš išsiaiškinau, kad 20% jo galiu ištaisyti į davimą, o 80% turiu apriboti ir padaryti iš jo sof, parcufo pabaigą.
Tai reikš, jog aš ištaisiau visą šį norą. Visada yra ir tokie norai, ir kitokie – tačiau man turi būti aišku, ką su jais daryti.
Tačiau manyje gali nubusti tokie norai, kurie man nesuprantami. Mane pasiekianti Šviesa gali būti nepakankama, kad iki smulkmenų išryškintų visus norus.
Todėl lieka neišaiškinti norai, kurie vadinami Chaš ir Mal, Noga.
Aš esu tarsi rūke, ir man nevalia prisiliesti prie šių norų. Man tereikia gaivinti juos kaip klipot, kad juose palaikyčiau kažkokią gyvybę.
Aš turiu leistis į tokius kompromisus dėl bejėgiškumo ir nesugebėjimo atlikti ištaisymą.
Todėl skirtingai nuo išaiškintų norų, kurie vadinami „šaknis“, „siela“, „kūnas“, – šie norai vadinami „apvalkalais“ ir „rūmais“, t.y. tai tarsi ne mano, ne tikrasis noras.
Po to, pačioje išsitaisymo pabaigoje, šis noras virs tikru mano noru.
Jis prisijungs prie to, kas vadinama „smegenimis“, „kaulais“, „gyslomis“ ir taps mano vientisu dvasiniu indu – pasirodys, kad visa tikrovė yra mano viduje.
O ne kaip dabar, kai man atrodo, jog esu aš ir išorinis pasaulis.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dvejetainė skaičiavimo sistema“

„Altruistinio ketinimo būtinumas“

„Kaip norus paversti tikrove“

Komentarų nėra

Bendras žmonijos indas

Dvasinis darbas, Viena siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar visa žmonija turi susivienyti į vieną bendrą indą?
Atsakymas. Žinoma! Kiekvienas iš mūsų neša savyje didžiulio sudužusio indo dalelę. Todėl turime surinkti tarpusavyje visas daleles ir taip visuotinai susijungti, kas pasiektume meilę.
Pirmiausia tai atlieka tie, kurie turi tašką širdyje. Tarkime, jis jumyse pabudo, vadinasi, galite pradėti suartėti vieni su kitais. Ir pamatysite, kaip tarpusavio ryšyje imsite atskleisti, kaip atsiranda bendras indas.
Kiek atskleisite šį indą, tiek jausite jo pripildymą Šviesa, kitaip tariant, įsisąmoninimu, amžinybės pojūčiu, nemirtingumu, įeisite į visiškai naują matavimą. Tai mūsų jėgoms. Visa tai galite atlikti dabar, būdami šiame pasaulyje. Tik nesustokite.
Visi žmonės pasaulyje, užsiimdami tuo kiekvienas šiek tiek savaip, padeda vieni kitiems, nes mes visi, žemiečiai, esame vieno sudužusio indo dalys.
#261097

Iš 2020 m. vasario 2 d. pamokos rusų k.

Komentarų nėra

Aukštesniosios šviesos jungiklis

Dvasinis darbas, Grupė

Kongresas Sočyje. Antroji pamoka
Klausimas.
Ką reiškia „teisingu ketinimu suteikti malonumą Kūrėjui“? „Suteikti malonumą Kūrėjui“ skamba kažkaip abstrakčiai…
Atsakymas. Sakykime, mums teko garbė dirbti vienam su kitu. Mes turime tapti draugais. Aš turiu pasiekti būseną, kai jaučiu tave tokiu artimu sau, kad tarp mūsų susidaro bendras abiem darinys: mes kaip Siamo dvyniai, turintys vienas kepenis ar širdį, o visa kita – atskira.
Tarp mūsų iškyla kažkas bendro, tame bendrume jaučiu Kūrėją, kuris sujungia mus. Jis specialiai atskyrė mus vieną nuo kito, o dabar jungia, kol, galiausiai, susijungiame į vieną visumą.
Klausimas. Kam tada aš suteikiu malonumą?
Atsakymas. Tu atskleidi mūsų tarpusavio ryšyje bendrą jėgą, kuri vadinama „Kūrėju“ ir jauti, kiek Jis džiaugiasi šia būsena, kai susiliejame tarpusavyje ir virstame „vienu“. Susiliedami į vieną visumą, joje jaučiame Kūrėją, nes „vienas“ – tai jau bendras indas (kli), kuris gali pajausti savo Aukštesniąją šaknį – Kūrėją.
Tai tiksliai vienas veiksmas, nieko kito gamtoje nėra. Kaip matematikoje: yra nulis ir tai, kas skiriasi nuo nulio. Visa kita tuo pagrįsta. Todėl, kai tu tik pasieki „vienetą“, kai tu ir draugas susiliejate, „vienete“ atskleidi jo Aukštesniąją šaknį – Kūrėją, ir visos jūsų pastangos susijungti tarpusavyje dabar virsta džiaugsmu, kurį atskleidžiate Jame.
Pastanga teisinga yra tada, kai susijungiate kartu, kaip „vienas žmogus su viena širdimi“. „Su viena širdimi“ – tai reiškia, kad jūs turite vienus norus, vieną ketinimą, vieną sumanymą, vieningus siekius padėti, papildyti vienas kitą. Tai yra tai, ką čia būtina pasiekti nors vienoje konkrečioje vietoje su šiomis sąlygomis.
Klausimas. Į ką aš turiu save kreipti?
Atsakymas. Kad tave paveiktų Aukštesnioji šviesa. Tai turi padaryti tu! Tik tu gali Ją įjungti. Egzistuoja tam tikras jungiklis, ir kai tu jį įjungi, Aukštesnioji šviesa veikia.
Klausimas. Kur yra šis jungiklis – prote ar širdyje?
Atsakymas. Širdyje. Protas reikalingas tam, kad suprastum, ką daryti su širdimi. Jungiklis yra širdyje, kitaip tariant noruose: į ką jie nukreipti, į kokias būsenas. Būsena, kurią aš panoriu pajausti, yra širdies nukreipimas.
Komentaras. Nieko nesuprantu…
Atsakymas. Gerai, kad supranti, jog nieko nesupranti. Vadinasi, tavyje jau yra labai geras vidinių savybių, pojūčių rinkinys. Tu supranti, kad tai nėra lengva, kad viskas išslysta, kad mūsų egoizmas kliudo mums. Ką galime su juo padaryti? Būtent dėl noro viską giliai pajausti tu sakai, kad nieko nesupranti. Širdis supranta, o ne protas. Nepainiokim! Protas suteiktas tam, kad išanalizuotume mūsų būsenas.
Aš stengiuosi atsakyti jums tik jausmais, nors sugebu viską išdėstyti grafiškai kaip tai daro kiti kabalistai. Kai mano mokiniai neturėjo jokių dvasinių būsenų, aš braižiau jiems brėžinius. O dabar, kai vidinės būsenos yra, aš kreipiuosi būtent į jas. Kam braižyti? Kiekvienas žmogus jau braižo savo širdyje.
Įjunk jungiklį, kad tave veiktų Supančioji šviesa. Niekas kitas nepadės! Tik Šviesa! Bet kryptį tu turi žinoti, turi teisingai ją įsivaizduoti.

Iš 2014 m. rugpjūčio 25 d. antrosios pamokos Sočio kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Daugialypis Šviesos poveikis

Kūrėjo valdymo debesyje

Padėkite suprasti, ko aš noriu

Komentarų nėra

Indas siauru kakleliu

Dvasinis darbas

Klausimas: Kodėl einantieji dvasiniu keliu patiria tas pačias problemas, kaip ir visas pasaulis ir neturi atsakymo į tai?
Atsakymas: Argi nėra atsakymo? Yra visų problemų paaiškinimas: mūsų neatitikimas Šviesai, kuris jau turi mumyse atsiskleisti. Dėl to kyla visos problemos.
Jeigu tavo noras ištaisytas mažiau nei turi būti, tai Šviesa, kuri turi atsiskleisti nore mėgautis, juntama kaip kančia, problemos, skausmas, katastrofos.
Noro mėgautis neatitikimas negyvajame, gyvūniniame ir žmogaus lygmenyse sukelia ekologines krizes, problemas su augalais, kviečiais, pasireiškia kaip nederlius, gyvūnų, žmogaus ir visuomenės ligos.
Viskuo kaltas mūsų noras mėgautis, nes nepraėjo būtino jam ištaisymo. Nesvarbu, kokia problema – visos jos kyla dėl noro neatitikimo Šviesai.
Sakykime, kad noras turi būti ištaisytas 20 procentų, o yra ištaisytas tik 2 proc. Todėl 18 proc. atsiskleidžia kaip Šviesos spaudimas į indą, kaip atvirkščioji Šviesos pusė, kuri reiškia kančią, nelaimes.
Nemalonumai (carot) – tai siaura (car) vieta, juk tu neatidarai savo indo. Tu neturi pakankamai Šviesos Chasadim, kad praplatintum ir atvertum indą, todėl Šviesa stovi priešais ir jį slegia. Šį Šviesos slėgimą tu jauti kaip nemalonumus, problemas, ligas, katastrofas.
Reikia spręsti problemą tame fiziniame lygmenyje, kuriame ji atsiskleidžia, taip pat prašyti jos ištaisymo iš aukščiau, Kūrėjo – veikti dviejose plokštumose. Baal Sulamas rašo, kad reikia eiti pas gydytoją, gauti vaistų ir įvykdyti visus jo nurodymus, bet taip pat aiškiai suprasti, kad visa tai nieko verta, ir viskas priklauso tik nuo Kūrėjo, o ne nuo gydytojo.

Iš 2014 m. balandžio 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Žvejybos tinklas Šviesos vandenyne

Jautrumas Šviesai

Paprastas atskleidimo dėsnis

Komentarų nėra

Tvirtas grupės pagrindas

Dvasinis darbas, Grupė, Mokytojas ir mokinys

Klausimas: Kaip turėtų grupė siekti susijungti, kad prisiklijuotų prie mokytojo ir neleistų išoriniams virusams jų išblaškyti?
Atsakymas: Grupė iš mokytojo turėtų mokytis jo metodikos, kuri leidžia pakilti į dvasinį pasaulį, ir ją pati realizuoti. Ryšys tarp draugų turi užtikrinti visiems tokią jėgą, tokį pamatą, kuris leistų ir be mokytojo išlaikyti stabilumą. Mokytojas reikalingas tik tam, kad paskatintų judėti teisinga kryptimi.
Bet pasiekusi tam tikrą lygmenį, grupė privalo susikurti tokį tarpusavio ryšį, kad nieko kito nebereikėtų – pakaktų tarpusavio ryšyje atskleisti Kūrėją ir taip judėti į priekį.

Iš 2014 m. vasario 27 d. pamokos tema „Mokytojas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokytojas ir mokinys – ryšys tarp pakopų

Vienintelė galimybė pasistūmėti

Komentarų nėra

Visko pagrindas yra pusiausvyra

Auklėjimas, vaikai, Platinimas

Klausimas. Jei mes sakome žmonėms, kad egoizmas  – mūsų prigimtis, tai susiduriame su aršiu pasipriešinimu.
Atsakymas. Teisingai. Todėl visada prieš atskleidžiant ligą reikia pasirūpinti vaistais. Jūs ruošiatės kažkam „smogti“ – smokite, jei tai būtina, bet iš pradžių paaiškinkite, kodėl, kam ir koks teigiamas rezultatas iš to išeis.
Tas pats ir su vaiku, kuriam galima pliaukštelti, bet kad jis žinotų, kad tu tai darai su meile, jo naudai, tiksliai siekdamas tam tikro tikslo kovojant su jo egoizmu, o ne todėl, kad nerviniesi.
Klausimas. Kitaip tariant, aš pasakoju pacientui, kad jo laukia sunki operacija, kuri neabejotinai pagerins jo būseną?
Atsakymas. Ne. Iš pradžių reikia nupasakoti geresnę būseną, atvaizduoti ją, padėti pajusti. Ir kai priekyje žmogus pamatys savo kitą būseną, tada jam daug ryškiau ir teisingiau atsiskleis jo diagnozė. Jis viską teisingai supras, o kitu atveju jis ją užgniauš, sulamdys, nenorės suvokti. Jam tai bus iš tikrųjų baisu – norėsis kuo greičiau pamiršti, išmesti, ištrinti iš atminties.
Komentaras. Mes pravedėme seminarą grupei, kurią sudarė 50 proc. medikų, norinčių, kad visuomenė būtų sveika. Kai pradėdavome kalbėti apie pusiausvyrą, ji buvo aiškinama medicinos požiūriu: tai kraujo spaudimas 120/80, tam tikras leukocitų skaičius, pH faktorius ir dar šešiolika rodiklių
Atsakymas. Tai fiziniai pusiausvyros pasireiškimai. Pažeidžiant vidinių sistemų fiziologinius pusiausvyros parametrus pasireiškia liga, o bet kuri liga – tai pusiausvyros pažeidimas.
Taikydami integralią metodiką mes pasiekiame pusiausvyros kitame, aukštesniame lygmenyje: psichologiniame, fiziniame, dvasiniame, jutiminiame – nesvarbu, kokiame. Medikai turi suprasti, kad tas pats principas veikia visuose lygmenyse.
Tas pats dėl psichologų ir psichiatrų. Visi mes savo gyvenime, visur, bet kokioje būsenoje siekiame pusiausvyros. Juk nėra teigiamo be neigiamo. Galima suteikti žmogui tokį teigiamą stresą, kad jo širdis neatlaikys didelio džiaugsmo. Taigi visko pagrindas yra pusiausvyra.

Iš 2013 m. spalio 20 d. TV programos „Kiaurai laiko“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta neišmokys blogo

Gamtos dėsnių nežinojimas neatleidžia nuo tarpusavio laidavimo

Išskirtiniai egoistai

Komentarų nėra

Prarastasis pagrindas

Antisemitizmas

Žmonių rūšis vystosi nuo menko egoizmo link didelio. Seniau žmogus natūraliai suprato, kad reikalinga šeima, be to, kuo didesnė – tuo saugiau. Taip instinktyviai jis pradėjo jungtis su kitais, išeidamas iš barbariškos būsenos.
Šeimos augo ir virto gentimis, o paskui išsiplėtė tiek, kad anksčiau tolimi žmonės tapo artimais. Iškilo kaimai ir miestai, giminystės ryšys užleido pirmenybę platesniam dariniui – tautai, gyvenančiai savo šalyje ir saistomai bendro likimo, bendro mentaliteto.
Šeiminis ryšys taip pat išsaugojo savo stiprybę, išliko kaip egzistencinė būtinybė iki pat šių dienų. Tik paskutinius dešimtmečius sugriovėme šiuos rėmus, suteikdami žmogui tokių paslaugų, dėl kurių jis jau nejaučia būtinybės kurti šeimą. Taip iškilo šeimos institucijos krizė – juk santuoka nebesiūlo ankstesnės naudos. Priklausomybės tautai jausmas lygiai taip pat svarbus žmogui.
Tačiau vystomės toliau, ir šiandien, norim to ar nenorim, mums kyla naujas pojūtis, apimantis visą Žemės rutulį. Juk šiuolaikinės technologijos ir komunikacijos padarė pasaulį mažą ir prieinamą. Šiandien jį persmelkia tvirtėjantis tarpusavio ryšys, atstumai trumpėja, sistemos vienodėja, ir mes artėjame prie vienos visumos būsenos.
Taigi, jei anksčiau „šeimos“ sąvoka, nors ir susilpnėjusi, plėtėsi iki šalies ir tautų ribų, tai dabar ji apima visą žmoniją. Auga migrantų srautai, tautos maišosi, trinasi sienos – viskas šiandien juda ta kryptimi.
Ką tokiame kontekste galima pasakyti apie žydų tautą? Jos branduolys – kabalistų grupė, sukurta Abraomo. Šie žmonės nebuvo niekuo tarpusavyje susiję, išskyrus vieną vienintelį dalyką: kažkuriame savo vidinio vystymosi etape jie pajuto, kad vienybė yra Kūrėjo suvokimo įrankis.
Kiti Senovės Babilono gyventojai irgi siekė Kūrėjo, tačiau kitaip – jie statė Babilono bokštą, norėdami egoistiškai prilygti Jam. Šios ambicijos augo visos istorijos eigoje: „Mes patys valdysime savo gyvenimą, mes vadovausime prekybai ir pramonei, mes užkariausime kosmosą, mes, mes, mes…“
Tačiau kai kurie babiloniečiai jau tada norėjo suvokti gyvenimo esmę, o ne tik tenkinti save visokiais malonumais. Juk gyvenimo tikslas – suvokti gyvenimo esmę. Todėl, kai atėjo krizė ir Babilono bokštas sugriuvo, tie žmonės išgirdo Abraomą, suprato, kad yra metodika, leidžianti prasismelkti į esmę, atskleisti Aukštesniąją jėgą.
Štai šiandien mes atsidūrėme analogiškoje padėtyje. Vienetai iš dabartinių pasaulio „babiloniečių“ renkasi į Bnei Baruch grupę, kad atskleistų Kūrėją. Jie ir vadinami „Izraelio tauta“.
Be to, yra „materialioji“ Izraelio tauta – palikuoniai tų, kurie kažkada išėjo su Abraomu iš Babilono, iš pirmosios visuotinės krizės. Juose liko rešimot – nueito kelio „pėdsakai“, mes turime rūpintis jais. Juk kiekviename iš jų glūdi buvusio kilimo ir sudužimo „ženklai“.
Dėl tos pačios priežasties jų nekenčia tautos: viena vertus, suduždami jie perdavė davimo kibirkštis visam pasauliui, o kita vertus, visi jaučia jų unikalumą ir tamsą. Unikalimą – dėl kibirkščių, o tamsą –dėl dabartinės padėties.
Daug ką dar atskleisime kelyje, bet kaip bebūtų, šiandien atėjo laikas kreiptis į tautą – Abraomo mokinių palikuonis, Senovės Babilono išeivius. Kaip rašo Baal Sulamas laikraštyje „Žmonės“, jie turi patys savo aplinkoje pažadinti žmonių ryšį. Šis ryšys turi remtis tik vienu pagrindu – meilės artimui kaip sau principu. Žydų tauta iš pradžių buvo įsitvirtinusi ant tokio pamato, ar gali ji šiandien būti atkurta kažkaip kitaip? Visi bandymai terodo, kad be tokio pagrindo ši tauta panaši į riešutus maiše – yra pasiruošusi išsibarstyti ir pasklisti po visą pasaulį, pirmai progai pasitaikius.
Todėl, rašo Baal Sulamas, „vienintelė viltis – kruopščiai susikurti visaliaudinį auklėjimą, vėl atskleisti ir įžiebti natūralią tautos meilę, užgesusią viduje, vėl atgaivinti tuos jos raumenis, kurie mumyse nebeveikia jau du tūkstančius metų, panaudojant tam visas tinkamas priemones.“
Jei liaudis neatgaus savo pagrindo, jai, žinoma, nepavyks išlaikyti šalies sienų ir įsitvirtinti. Dėl to ir visas pasaulis nesutinka su žydų sugrįžimu į savo žemę – jis dar nejaučia, kad jie suvokia save kaip tautą, kuri privalo gyventi Izraelio žemėje. Žydai gali įsikurti bet kur, ir daugelis jų išvis dar nesuvokia priklausomybės ir ryšio su savo tauta. Šį trūkumą jaučia ir jie, ir visas pasaulis, kuris reaguoja atitinkamai.

Iš 2012 m. rugpjūčio 13 d. pamokos iš laikraščio „Auma“ („Tauta“)

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai neapykanta – į naudą

Kaip vertinti Holokaustą?

Izraelis – tai visi žmonės, kurie trokšta Kūrėjo

Komentarų nėra

Laimingus mus daro pojūtis, o ne priteklius

Įvairūs

„The Independent“ informuoja: Nacionalinė Didžiosios Britanijos statistikos tarnyba išmatavo laimės fenomeną – laimės indeksą. Išvada: pozityvios savijautos, nepriklausančios nuo amžiaus, pagrindas – „stipri sveikata, patikimi santykiai ir darbas, teikiantis pasitenkinimą“.
Komentaras: Visiems žmonėms pasaulyje laimė reiškia pripildymą
– trijų kūniškų norų, kylančių iš „gyvulinio“ kūno (maistas, seksas, šeima / draugai) ir
– trijų visuomeninių norų, kylančių, veikiant visuomenei (turtas, valdžia / žinomumas, žinios).
Kiekvienoje šalyje apklausos būdu galima išsiaiškinti konkrečias tos šalies piliečių nuomones apie laimę, nes išvardytus 6 norus turi visi, tik kiekvienas asmeninėmis proporcijomis, o kiekvienoje tautoje – tik jai būdingomis proporcijomis.
Be šių 6 norų, yra ypatingų asmenybių, kuriuos veda didesnis nei kitų noras atskleisti gyvenimo prasmę – jos šaknį, Kūrėją. Likusių norų pripildymas juos domina tik tiek, kiek būtina egzistavimui.

Daugiau šia tema skaitykite:

Laimė

Tempkite mane už rankos į laimę!

Begalinės laimės formulė


Komentarų nėra

Amžinasis variklis, varomas davimo energija

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Kaip galime siekti davimo, jei nejaučiame dvasinio pasaulio, nesuvokiame aiškaus tikslo, nematome jokių dvasinių objektų ir formų? Kaip aš galiu orientuotis, eiti pirmyn ir neapsirikti?
Atsakymas: Visa tai tiesa, jei kalbėsime apie išorinius dalykus. Tačiau dvasinis pasaulis vadinamas vidiniu pasauliu ir reikalauja vidinės pažangos, nes vyksta tik dėl mūsų vidinių pokyčių.
Pasirinkdamas aplinką, kuri mane veiks, aš kaskart renkuosi, kokie bus mano būsimi norai, pokyčiai. Nuolatinis savęs tikrinimas, judu pirmyn ar ne, remiasi tuo, kas mane skatina judėti.
Ar pajutau egoistinį pripildymą, pasitenkinimą tuo, kad kažką padariau, išgirdau pritarimą, pajutau pasididžiavimą savimi, daugiau supratau, aiškiau pajutau – ar judu pirmyn, nepaisydamas tuštumos visuose egoistiniuose noruose, ir pasiryžęs judėti stumiamas kitos jėgos, o ne pripildydamas šiuos norus.
Kas tai per jėga – nežinau! Tai davimo ir meilės jėga, kurią reikalauju man suteikti. Šios jėgos neįmanoma gauti iš grupės – grupė gali tik įteigti, kaip tai svarbu. O pati jėga turi ateiti iš Kūrėjo.
Ir kai staiga savyje pradedu jausti visą vidinę laboratoriją – man nebereikia jokių išorinių įvaizdžių.
Pradedu matyti, kaip visos savybės skirstosi ir ryškėja manyje. O tai, kas vyksta išorėje, man visiškai nesvarbu.
Dvasinį tikslą aš taip pat matau savyje – pastangose dirbti tik meilės ir atidavimo degalais! Aš noriu, kad mano norus pripildytų atspindėta Šviesa, o ne tiesioginis pripildymas, – davimas, o ne prisotinimas Šviesa.
Išeina, jog pašalinu visas dvejones: kur gi tas išorinis tikslas ir kaip aš galiu jį pasiekti?!
Juk dabar jaučiu, kad jis manyje, patikrinu ir įvertinu jį pagal tai, kuo pripildomas mano dvasinis indas, iš ko jis gauna gyvybinę energiją, ko laukia – sotaus pripildymo ar tik degalų darbui?
Tuomet nebejaučiu, kad dvasiniame kelyje man trūksta išorinių nuorodų ar aš blogai matau – visa tai yra manyje.
Kai žmogus savo dėmesį palaipsniui perkelia nuo išorinių parametrų į vidinius – tai ir yra tas perėjimas, kuriuo galima pasitikrinti, kiek priartėjai prie machsomo – ribos, skiriančios mūsų ir dvasinį pasaulius (lygmenis).
Juk žmogus ima valdyti save (manipuliuoti savimi) iš išorės, Kūrėjo padedamas, per grupę taip, kad gali dirbti ne tam, kad augtų pagal savo egoistinius kriterijus, – o aukščiau pažinimo.
Jis ima naudotis energija, kurios anksčiau neturėjo. Jo kūnas, mašina, ima dirbti savaime, lyg „amžinasis variklis“ – tai reiškia, kad jis jau pradėjo gauti davimo energiją, kuri tarnauja kaip degalai.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Neparsiduokite už grašius…“

„Pro tamsos siluetą jau matosi išsigelbėjimas…“

„Daugiaserijinis filmas „Mano gyvenimas“

Komentarų nėra

Pakilti į absoliučią meilę

Dešimtukas, Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманJaučiame, kaip tarp mūsų dešimtuke atsiskleidžia egoistinio noro gelmė (avijut). Tai tik nedidelė dalis to atstūmimo, neapykantos, atitolimo, kuris iš tikrųjų egzistuoja tarp mūsų.
Mums atskleidžia tik nedidelę tos neapykantos dalį, kurią įstengsime įveikti. Kuo tolimesni jaučiamės vieni nuo kitų ir kuo labiau tuomet suartėjame, susijungiame į vieną širdį, tuo didelis bus mūsų dvasinis kli.
Mūsų nutolimas – tai mūsų Jėsod, parcufo pagrindas. O susijungimas kokiuose nors noruose nepaisant priešinimosi – tai vidinė parcufo dalis, kur galime kartu dirbti, kad gautume su ketinimu duoti Kūrėjui. Taip statome dvasinio parcufo galvą ir kūną.
Viskas grindžiama tuo, kad yra didžiulis mus skiriantis noras mėgautis, didelė neapykanta, kaip tarp mokytojo Šimono mokinių, kai kasdien neapykanta vis labiau liepsnojo. Tačiau jie ją įveikė ir susijungė virš jos, ir taip statė parcufo kūną ir kreipimąsi į Kūrėją, t.y. galvą.
Taip jie praktiškai ėmė atskleisti Kūrėjo savybes, statė savo dvasinį parcufą ir kilo dvasinėmis pakopomis.
Ant kiekvienos pakopos atskyrimas ir neapykanta auga, bet drauge auga vienybė, meilė bei panašumas į Kūrėją, į bendrą meilės jėgą. Taip kylame, kol išsitaisome iki tobolos, absoliučios meilės pakopos.

#274813

Iš 2020 m. gruodžio 1 d. rytinės pamokos „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Absoliuti meilė

Tikroji meilė

Siekiant meilės

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai