Klausimas. Ar visi gamtos dėsniai yra Kūrėjo savybės?
Atsakymas. Žinoma. Visa gamta ir yra Kūrėjas. Tik egzistuoja matoma ir paslėpta gamtos dalys.
Mes kalbame apie Kūrėją, kaip apie paslėptąją gamtos pusę, nes kol kas mums ji matoma kaip Jo iškreipta dalis, kurią taip jaučiame specialiai dėl mūsų neištaisytų jutimo organų, dėl egoizmo.
Komentaras. Per kelerius pastaruosius šimtą metų žmonijai buvo atskleista daugiau nei du šimtai fizinių gamtos dėsnių.
Atsakymas. Tai irgi Kūrėjo savybių pasireiškimas, pavyzdžiui, traukos jėga.
Nieko nėra išskyrus Kūrėją ir žmogų, jaučiantį Jį. Tik kyla klausimas, ką būtent jaučia žmogus, kokiu būdu ir kokiose savybėse.
Viską, ką galime įsivaizduoti, yra Kūrėjas. Mes esame Jame, jaučiame Jo tik labai mažą ir visiškai iškreiptą dalį, priešingą Jo tikrosioms savybėms.
Pakilęs į šimtas dvidešimt penktąją dvasinę pakopą, žmogus tampa panašus į Kūrėją, ir Kūrėjas pasitiki žmogumi, atverdamas visas žinias kuriamiesiems veiksmams.

Iš 2016 m. kovo 20 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjas – meilės jėga

Piršlybos su Aukštesniąja gamtos jėga

Kūrėjas – kūrinio viduje

Klausimas: Jeigu Kūrėjas visiškai valdo visus ir žmogus neva turi valios laisvę, kodėl Jis veda mus per prievartą ir kančias?
Atsakymas: Kūrėjas valdo mus per gamtos dėsnius.
Kūrėjas – tai bendra gamtos jėga, kurioje priešinasi dvi iš Jo išeinančios jėgos: davimas ir gavimas. O žmogus yra tarp jų, abi savybės jį veikia.
Kyla klausimas: kaip žmogus vystosi būdamas taip veikiamas? Ką jis daro? Kur jo valios laisvė? Kaip jis kaupia savyje šias dvi jėgas? Kaip jis jas savyje sugretina? Kaip kuria save iš jų?
Tai ir yra visas kabalos mokslas – kaip gauti šias dvi jėgas tinkamai ir per jas taip save suformuoti, kad prilygtume Kūrėjui, kad pakiltume, pasiektume Jį ir su Juo susilietume. O tai, kad jis davė mums galimybę valdyti pasitelkus šias dvi jėgas – tai mūsų valios laisvė!
Kaipgi galėsime veikti jos neturėdami? Kuo gi tuomet būsime? Tiesiog valdomais?
Iki dabar mus tiesiog valdė. Ką tai reiškia? Kūrėjas tau suteikia šiek tiek egoizmo, tarsi suleidžia lašelį vaistų ir kiek daugiau atlaisvina tavyje egoizmą – kuo nors imiesi, kažką darai, sukalioji vartalioji. Visi kiti irgi taip. Jis dar šiek tiek sušvirkščia vaistų ir taip toliau, kol nesuleis visko.
Štai dabar esi iki ribų perpildytas egoizmo. Ir daugiau ne. Todėl tau nėra kur dėtis. Kur eiti? Ko imtis?
Juolab, kad egoizmas užsivėrė, tapo globalus, integralus. Iš pradžių mums buvo gerai, nes užmezgėme egoistinius, globalius ryšius pasaulyje ir manėme, kad viskas bus puiku. O kai šie ryšiai ėmė priklausyti nuo visų, tai atsidūrėme priešingoje pusėje. Ir čia kilo klausimas – ką su tuo daryti.

#314911

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Kūrėjas – iškrypėlis?“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atitrūkus nuo Kūrėjo

Kas aš?

Kūrėjo valdomi

Esame savo egoistiniame nore, kuris natūraliai priverčia mus rūpintis tik pačiais savimi. Todėl jei norime jausti ir suvokti Kūrėją, pakilę į dvasinį egzistavimą, turime priešintis savo egoizmui ir kovoti prieš jį, kad užuot sekę savo nuomone eitume pagal Toros, Kūrėjo nuomonę.

Šis darbas (nusižeminimas, savo egoistinio noro nulenkimas Kūrėjo noro atžvilgiu) turi vykti nepaliaujamai, ir taip kuriame aukštesnįjį pasaulį virš šio pasaulio.

Toks darbas vadinamas tikėjimu aukščiau žinojimo, nes mes Kūrėjo norą laikome aukščiau savojo, keldami save aukščiau gavimo jėgų prie davimo jėgų. Nepaisant noro atitolti nuo kitų, mums reikia nusižeminti draugų atžvilgiu. Ir taip formuojame savyje Kūrėjo savybes, imame jausti Jį pagal savo savybių panašumą.

Šis darbas tampa vis aiškesnis, labiau fokusuotas, tikslesnis. Vis iš naujo grįžtame prie savo noro mėgautis, kad vėl performuotume jį, iš naujo organizuotume. Tačiau jei pakeisime savo norą į Kūrėjo davimo norą, tai vietoj šio pasaulio išvysime aukštesnįjį, dvasinį pasaulį, tikrą ir amžiną.

Tam nuo žinojimo pereiname prie tikėjimo aukščiau žinojimo. Kodėl tai vadinama tikėjimu, o ne tiesiog aukštesniosios pakopos nuomone? Mat kaskart kuriame Kūrėjo savybę virš savo noro mėgautis, virš davimo savybės. Išeitų, kad tai ne šiaip tikėjimas ar davimas, Kūrėjo nuomonė, o tikėjimas aukščiau žinojimo, kitaip tariant, virš Malchut viešpataujanti Bina.

Tik taip vis aukščiau kylame, kol išsilaisvinę iš šio pasaulio jautimo ir atskleidžiame aukštesnįjį pasaulį, ir taip einame, kol visiškai įgyjame Binos savybę. Pirmiausia atitolstame nuo Malchut ir įeiname į Biną, o paskui ir Malchut įsijungia į Biną, ir taip pasiekiame Kėtėr.

Šiame darbe kiekvienąsyk vis labiau atskleidžiame Kūrėją ir aukštesnįjį pasaulį. Pamažu įeiname į pramintą kelią, vedantį mus į supratimą, kas yra kūrinys, kaip sukurta žmonija ir visa visata, visa gamta, pasauliai. Viskas turi įsijungti į mūsų kelią, leisti mums vis labiau išsiaiškinti ryšį tarp visų dalių ir jausti save kūrinijos viduje.

Tuo pat metu neišvengiamai krisime ir painiosimės. Pereinant iš būsenos į būseną, iš pakopos į pakopą, visa, kas buvo anksčiau, išsitrina ir mes netenkame visų pojūčių, įeidami į naują pakopą. Juk tikrovę suvokiame dešimtyje sfirų, ir kai jos atsinaujina, kai ateina naujas noras ir virš jo naujos dešimt sfirų, tai vyksta fundamentalūs mūsų kli pokyčiai, kur jaučiame tikrovę. O todėl atsiplėšiama nuo ankstesnės būsenos, nuo dvasinio suvokimo bei jautimo ir pereinama į naują būseną.

Reikia priprasti prie tokių perėjimų, kurie vadinasi „diena“ ir „naktis“ Kūrėjo darbe. Nauja diena neateina be nakties, be naujų, neištaisytų kelim atskleidimo. Ir atsidūrę šiuose naujuose noruose, nesuprantame, kur esą, susipainiojame. Tai vadinama naktimi dvasiniame darbe.

Reikia priprasti prie tokio darbo naktimis, prie tamsos jautimo, pojūčių ir supratimo netekimo, įsisąmoninti tokių būsenų būtinybę, be jų neįmanoma ateiti į naują būseną, į naują pakopą. Būtent darbas tamsoje padeda pamatyti, ko trūksta norint, kad diena susilygintų su naktimi, o tamsa nušvistų kaip šviesa, kad ateitume į būseną, kur viskas – diena.

Visas šis kelias nuo pradžios iki galo eina per nusižeminimą, savo egoizmo sutaikymą, kol imsime vis labiau su juo dirbti. Nuo Malchut iki Binos palenkiame savo norą, o įgydami Binos pakopą, davimo pakopą, imame žadinti norą mėgautis ir kylame iš Binos į Kėtėr.

#286887

Iš 2021 m. rugsėjo 1 d. pamokos „Nusižeminimas ir susitaikymas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Diena ir naktis dvasiniame pasaulyje

Naktis pavirs diena, o diena – naktimi

Po tamsos išaušta

Klausimas: Prie kur atvedė Kūrėjo ir kūrinio savybių taisymas?
Atsakymas: Tam tikru vystymosi etapu kūrinys tik gavo, o paskui Kūrėjo altruistinės savybės susimaišė su kūrinio egoistinėmis savybėmis, o tai ir sukėlė sudužimą.
Kitaip tariant, noras gavęs dėl kitų, kad perleistų per save visą aukštesnįjį malonumą, ėmė gauti dėl savęs, neperduodamas to kitiems.
Mūsų pasaulyje sudužimas atsiskleidžia taip: nūnai kiekvienas žmogus gali ne tik gauti, bet ir duoti – tik su egoistiniu ketinimu.
Tačiau dėl šito tarp mūsų egzistuoja ryšys. Jei kiekvienas tik gautų, tarp žmonių visai nebūtų ryšio, kaip tarp mažų vaikų, nesuprantančių ir nejaučiančių vienas kito. Norint ką nors imti arba duoti reikia jausti kitą.

#285615

Iš 2021 m. liepos 23 d. TV programos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visi gamtos dėsniai – tai Kūrėjo savybės

Gyventi dėl Kūrėjo ir kūrinio susitikimo

Sujungiant dvi savybes

Klausimas: Terminas „machsom“ išvertus iš hebrajų k. reiškia „pertvara“, „barjeras“. Ką reiškia machsomas žvelgiant į dvasinių pozicijų?
Atsakymas: Machsomas – tai perėjimas iš vienos savybės į kitą, kai žmogus keičia savo savybes iš egoistinių į altruistines, iš galimybės dirbti tik dėl savęs į veikimą dėl kitų ar dėl Kūrėjo. Kitaip tariant, jo davimo savybė vyrauja virš gavimo savybės.
Klausimas: Kuris kabalistas pirmas pavartojo šį terminą?
Atsakymas: Pirmąkart išgirdau jį iš savo mokytojo Rabašo. O paskui šį terminą keletą kartų buvau sutikęs pirminiuose šaltiniuose.
Klausimas: Baal Sulamas rašo, kad tai psichologinė riba tarp dviejų pasaulių?
Atsakymas: Tai nėra tiesiog psichologija, tai savo santykio su pasauliu jautimas, žmogaus prigimties keitimas.
Komentaras: Sunku suprasti, kaip galima atlikti veiksmus nelaukiant kokios nors naudos sau. Netgi šiandien psichologai sako, kad tai neįmanoma.
Atsakymas: Iš tiesų, tai neįmanoma. Esmė ta, kad tinkamas gamtos jėgų panaudojimas, kai žmogus be gavimo jėgos ima pažadinti davimo savybę, suteikia jam galimybę valdyti abi jėgas ir naudoti jas kartu.
Arba iš pradžių jis pereina tik prie davimo jėgos, tai vadinama „davimo savybe“ ar „tikėjimu“ (ėmuna), o paskui jau gali veikti gaudamas, kad duotų.

#278557

Iš 2020 m. vasario 6 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką reiškia pereiti machsomą?

Visa žmonija – per machsomą

Machsomas – vienumoje ar grupėje?

Klausimas: Kodėl buvo neįmanoma iškart perduoti metodikos visoms tautoms, jei Kūrėjas / Gamta gali viską?
Atsakymas: Ne, tai daroma ne pagal kokį nors Kūrėjo norą. Mes manome, kad Kūrėjas yra aukščiausia būtybė, kuri pasirenka ir kuria pagal savo norą ar nenorą, bet ne. Kūrėjas yra aukščiausia gamtos jėga, kuriai būdingas davimas, ryšys ir meilė, ji sukuria sau visiškai priešingą formą – materiją, kuriai būdingas gavimas, sumišimas ir neapykanta. Sujungus šias dvi savybes – atrandant jų priešingumą ir sujungiant jas – kūriniai galės atskleisti Kūrėją.
Viskas išplaukia iš gavimo ir davimo savybių. Pradėdamos jungtis tarpusavyje, jos sukuria milžinišką viena kitai priešingą ir esančią pusiausvyroje ryšio sistemą. Štai, ką mes turime.
Klausimas: Ar kalbant šiuolaikine kalba, vyksta natūrali atranka?
Atsakymas: Nesakyčiau, kad tai yra atranka, nes čia niekas nepasirinkta ir niekas neatstumta: tiesiog palaipsniui derinamos dvi priešingos savybės – davimas ir gavimas, o daugiau nėra nieko.
Komentaras: Istorikai teigia, kad prieš kelis šimtus tūkstančių metų Žemės planetoje vienu metu egzistavo apie 20 žmonių tipų. Vienas iš jų – Homo sapiens („protingasis žmogus“) – išgyveno. Gamta padarė taip, kad jie turėjo galimybę bendradarbiauti.
Atsakymas: Visa grindžiama vidiniais norais, kurie yra negyvosios, augalinės, gyvūninės ir žmogaus būsenos. Žmogui ar kokiai nors grupei pasireiškia noras, todėl jie atitinkamai elgiasi. Mes juk matome, kad žmonės kažkaip elgiasi, tik turėdami tam tikrus vidinius motyvus.
#264613

Iš 2019 m. liepos 22 d. TV programos „Sisteminė Izraelio tautos vystymosi analizė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Antisemitizmo teorija, I dalis

Antisemitizmo teorija, II dalis

Antisemitizmo teorija, III dalis

Kūrėjas – Absoliutas, kuris nesikeičia, atsiskleisdamas mūsų atžvilgiu kaip absoliutaus gėrio jėga. Keičiasi mūsų suvokimas, noras, todėl sakome, kad Kūrėjas keičiasi.
Iš tikrųjų pokyčiai vyksta tik mumyse. Todėl, norėdami atskleisti Kūrėją, turime pasiekti panašumo į Jį būseną, kad atitiktume Jo savybes.
Tačiau kaip galime tapti panašūs į Kūrėją, jei visi esame egoistai? Mes liekame egoistai, tačiau, nepaisydami natūralaus atstūmimo, privalome susivienyti tarpusavyje virš egoizmo, susisiedami tarpusavio davimo, vienybės, meilės ryšiais. Mes panašūs į išderintą muzikos instrumentą, kurį reikia suderinti, norint teisingai groti.
Apie karaliaus Dovydo smuiką parašyta, kad jis kabėjo ant sienos, o tam tikru momentu, t. y., esant ypatingai būsenai, pats imdavo groti. Tad ir grupė turėtų pasiekti tokią vienybę tarp draugų, kurios forma būtų panaši į Kūrėją. Nors visi lieka egoistai, bet kiekvienas nugali savo egoizmą ir susivienija su kitais taip, kad vienybės forma atitinka tobulo ir vieningo Kūrėjo formą.
Ir tuomet Kūrėjas atsiskleidžia mumyse. Jis nėra kažkur už grupės ribų, o tik jos viduje. Kiek dešimt draugų nusiteikė teisingam ryšiui, abipusiam davimui, tiek tarp mūsų atsiskleidžia Kūrėjas ir užgroja mūsų smuiku. Tai ir yra Kūrėjo atskleidimas kūriniams.
Todėl reikia praktiškai, efektyviai žiūrėti į darbą dešimtukuose, stengiantis pasiekti tokią susijungimo formą ir esmę, kuri būtų panaši į Kūrėją. Žinoma, to link judame palaipsniui, per 125 pakopas, vis tiksliau kalibruodami save.
Taip tobulą Kūrėjo atskleidimą pasiekiame bendrame kli, AVAJA, kai „Kūrėjas ir Jo vardas susilieja į viena“. Kitaip tariant, AVAJA, mūsų dešimtukas, tinkamai susijungia visomis dešimt sfirų, su visomis jų mažiausiomis vidinėmis po-sfiromis tiek, kad pasiekia tobulą vienybę, atitinkančią Kūrėjo prigimtį, absoliutų davimą.
#264917

Iš 2020 m. gegužės 18 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Smuikas su dešimt stygų

Atskleisti Kūrėją

Monolitinis dešimtukas

Klausimas. Einantis kabalos keliu žmogus dažnai susiduria su Kūrėjo jam kaišomais į ratus pagaliais. Kaip jam tinkamai elgtis, kad materialiame pasaulyje darytų tai, ką reikia, ir nenutoltų nuo dvasinio kelio?
Atsakymas. Pirmiausia reikia suprasti Kūrėjo sumanymą – atvesti žmogų į absoliučiai laisvą būseną. Tad joks spaudimas iš Kūrėjo pusės nėra nukreiptas prieš žmogų, jis tik žmogaus labui. Jei žmogus tai teisingai suvokia, tai jau randa su Kūrėju reikiamą kontaktą.
O toliau reikia tiesiog realizuoti šią praktiką. Ir jūs pamažu suprasite, kad ji paverčia jus laisvais žmonėmis, pakelia jus virš jūsų egoizmo. Ji kelia jus į davimo savybę, o šios savybės pasiekimas daro jus laisvus.
Mums atrodo, kad davimo, meilės savybė, davimas artimui, meilė artimui kažkaip pavergia, apriboja mus, verčia galvoti apie kitus, dirbti kitiems. Ne! Iš tikrųjų nėra taip. Juk taip imame gauti aukštesniąją energiją, jėgą, pojūčius, išeiname iš mūsų pasaulio. Ir todėl tai jaučiama kaip laisvė.
#256455

Iš 2019 m. lapkričio 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl davio savybę galima įgyti tik grupėje?

Pakeliui į laisvę

Būti Kūrėjo vergu – tikroji laisvė?

Jei panagrinėsime begalybės sąvoką, tai pamatysime, kad praktiškai ši sąvoka neegzistuoja. Ji yra tik mūsų dar nesusiformavusiuose noruose.
Sakydami terminus „begalybė“, „beribiškumas“ turime omenyje būseną, kai Šviesa šviečia be apribojimų ir mes visiškai atviri jos poveikiui. Paprastai pateikiame tokį pavyzdį: jeigu pilnai pripildysime stiklinę, tai jos būsena bus begalinė – nes neribos to, kuo ji užpildyta.
Kitaip tariant, begalybė, beribiškumas reiškia „be galo“, „be ribų“. Iki tokios būsenos mums reikia ateiti ir atskleisti save be apribojimų Kūrėjo suvokimui.
O kaip suvokiame Kūrėją savyje? Viską, ką suvokiame savo ribose, įvardijame pagal tas savybes, kokybes, kurias išjudiname, kad ką nors suvoktume. Todėl matuojame Kūrėją, kuris užpildo mus, itin tiksliai: pagal dydį, svorį, pagal mūsų norus. Ir taip einame pirmyn.
Visuomet Kūrėją apibrėžiame raidėmis, t. y. pagal tai, kaip Jį suvokiame savo savybėse. Ne pagal tai, koks Jis pats savaime, juk Jis pats neturi savybių, vardo, tam tikrų ypatybių. Sakome apie Jį, kad Jis „Geras ir Kuriantis gėrį“, „užpildantis“, „gydantis“ – iš esmės viską, ką jaučiame savimi. O koks Jis pats Savaime – suvokti negalime.
#257961

Iš 2019 m. gruodžio 8 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Apribojimas – vystymosi sąlyga

Tarsi žuvys šviesos vandenyne

Besiplečianti begalybė

Klausimas. Kodėl mes negalime pajausti kažką nesuvokiamo, kas yra vadinama Kūrėjo esme?
Atsakymas. Mes negalime suvokti Kūrėjo esmės, nes neturime tam instrumentų. Taip, kaip ir gyvūnas negali suvokti žmogaus lygmens, žmogus negali suvokti Kūrėjo lygmens. Tam mes neturime reikiamų instrumentų, t. y. savybių.
Mūsų savybės, pagrįstos pliusu ir minusu, sukurtos Kūrėjo tokios apimties, tokiame lygyje, kad mes galėtume Jį suvokti, remdamiesi tik tomis savybėmis, kurias Jis mums sukūrė. Aukščiau jų mes suvokti negalime.
Klausimas. Ar tai iš tikrųjų taip, ar dar gali būti kažkas kita?
Atsakymas. Galbūt yra kažkas kita. Kai po 6000 metų, o galbūt ir anksčiau mes galutinai ištaisysime savo savybes ir teisingai naudosimės ir teigiamomis, ir neigiamomis savybėmis, tai pasieksime tokį lygmenį, kurį Kūrėjas mums yra numatęs: per 6000 metų suvokti Jį.
O paskui, visai įmanoma, mes atskleisime kitą erdvę, kitą tuštumą, kurią galėsime tirti ir suvokti, bet apie tai mums kol kas nėra žinoma. Yra tam tikrų nuojautų, spėlionių, bet tai, viso labo, tik spėjimai.
#247532

Iš 2019 m. vasario 24 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvi kūrimo sumanymo pusės

Suprasti Kūrėjo vardų esmę

Kas yra Acmuto?