Kodėl gamta gimdymą lydi tokiomis baisiomis kančiomis? Esmė ta, kad paskui šis skausmas virsta jėga. Skausmas, kurį moteris patiria gimdymo metu, stiprina ją ir suteikia didžiulės jėgos tolesniame gyvenime, leidžia jai rūpintis kūdikiu ir ištverti gyvenimo išbandymus.
Gimdymo metu patiriamos kančios stiprina moters kūną. Todėl gimdžiusi moteris yra stipresnė už negimdžiusią; ji stipresnė, kantresnė nei vyras.
Gimdymo kančios labai naudingos sveikatai, jos suteikia moteriai kantrybės ir tvirtumo gyvenime. Ir todėl kančios, kurias dabar žmonija patiria dėl koronaviruso, suteiks jėgų vystytis ateityje.
Juk teks pereiti iš vieno pasaulio į kitą tarsi kūdikiui, kuris gimsta iš motinos įsčių, iš embriono virsdamas žmogumi. Gimęs jis elgiasi visiškai kitaip, susipažįsta su nauja tikrove ir pasauliu už motinos įsčių. Naujagimio kūnas ima veikti savarankiškai: kūdikis verkia, šypsosi, mokosi klausytis, matyti, o paskui kalbėti.
Kūdikis taip pat išgyvena gimdymo kančias, nors ir ne tokias stiprias, kaip motina. Juk jis praranda visus pojūčius, patiriamus būnant motinos viduje. Motina išstumia jį, bet ir jis pats stengiasi išsiveržti į išorę. Žinoma, jis nesupranta, ką darąs, o veikia instinktyviai pagal gamtos šauksmą.
Gamta verčia kūdikį apsiversti žemyn galva ir suteikia jam jėgų išeiti iš gimdos per siaurus gimdymo takus. Kūdikis gimdymo metu irgi atlieka didžiulį darbą.
Ir šiandien kiekvienas iš mūsų yra toks embrionas, o motinos įsčios – tai mūsų aplinka. Turime gimti pasitelkę aplinką ir pradėti gyventi naujoje terpėje, jausdami aplinką kaip savo sielos parcufą.
Tenka atsisakyti įprasto gyvenimo sename pasaulyje, kuriame jautėmės šiltai, užtikrintai, saugiai. Dabar paliekame šią vietą ir išeiname į naują, nežinomą pasaulį. Kaip mums praeiti šią būseną, įveikti šį barjerą?
Kol kas dar nematyti, kad gimda imtų vertis. Viskas kol kas uždaryta, nors sąrėmiai jau prasidėjo. Bet šie sąrėmiai, spaudimas žmonijai gimdos viduje kol kas nėra kryptingas. Embrionas dar neapsivertęs žemyn galva ir prireiks laiko, kad jis gimtų.
Apsivertimas žemyn galva – tai vertybių, visko, kas anksčiau buvo svarbu, pasikeitimas. Galva viršuje reiškia, kad man svarbiausia – egoizmas ir asmeninis egoistinis egzistavimas. Tačiau dabar noriu atsisakyti šio požiūrio, anuliuotis, pamiršti save ir elgtis kitaip, o tai reiškia, kad apsiverčiu žemyn galva.
Visa, kas man anksčiau buvo svarbu, jau nebesvarbu, svarbu visai kas kita, tai, kas anksčiau buvo nesvarbu: davimas, vienybė, meilė artimui. Ankstesnės žmonių visuomenės vertybės (maistas, seksas, šeima, pinigai, valdžia, žinios) praranda vertę naujame pasaulyje, kuriame visi drauge ruošiamės gimti. Jis veikia pagal visai kitokius principus.
Mums svarbiausia – susivienyti ir per tarpusavio ryšį atskleisti naują tikrovę, aukštesniąją jėgą, susijungti su ja ir nuolat stiprinti šį kontaktą.

#268379

Iš 2020 m. liepos 9 d. laidos „Moterys naujame pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujame pasaulyje gimdome pačius save

Naujos gyvenimo programos gimimas

Krizė – naujos visuomenės gimimas

Klausimas: Yra žmonių, kurie siekia kuo daugiau žinoti. Ar esti taip, kad žinių žmogui būna per daug?
Atsakymas: Deja, dažniai žmogus užsipildo šiukšlėmis, vadinamosiomis „klipot“. Bendrai tariant, tai nereikalingos, žmogui trukdančios žinios, juk mes itin silpnai suvokiame ir apdirbame gausią informaciją, sunkiai priimame sprendimus.
Todėl verta apsiriboti tam tikru tiksliu ratu ar jausminiu informaciniu debesiu, kuriame galėtumėte teisingai tobulinti save.
Klausimas: Sakoma „gausinantis žinias, didina skausmą“. Ką tai reiškia?
Atsakymas: Į tai galima žvelgti iš dviejų požiūrio taškų. Arba stengiuosi įvaldyti žinias, kurios man visiškai nereikalingos ir tuomet tiesiog painiojuosi jose, domiuosi kažkuo nereikalingu. Arba turiu tokias žinias, kurios sukelia man skausmą, bet tas skausmas nukreipia mane ieškoti tiesos ir laimės.

#275704

Iš 2020 m. gruodžio 7 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nelaimingas išminčius

Kabalos atskleidimas etapais

Dvasinis kelias ir žinių kiekis

Klausimas: Kaip kabala aiškina mirtį? Koks turi būti požiūris, kai miršta brangus, mylimas, artimas žmogus? Kur slypi ši filosofija?
Atsakymas: Čia nėra jokios filosofijos, nes jūsų kūnas – tai gyvūninis organizmas, kuris miršta kaip bet kurio gyvūno kūnas. Jis turi tam tikrą gyvenimo trukmę, miršta ir suyra, išsiskaidydamas į pradinius elementus. Vidinė dalis, vidinės savybės lieka. Jos niekur nedingsta ir yra vadinamos „siela“. Šios savybės toliau egzistuoja, tik jau ne mūsų pasaulio lygmenyje, nes joms dar nėra į ką įsikūnyti.
Paskui prasideda kitas įsikūnijimų ciklas ir grįžimas į naujus kūnus. Siela nedingsta kaip kūnas, ji persikūnija. Ši teorija ir praktika išbandyta per šimtmečius ir egzistuoja beveik 6 000 metų. Be to, yra rimtų įrodymų ir literatūros. Kabalos mokslas nagrinėja šį klausimą fizikos ir matematikos lygyje. Čia nėra jokių problemų.
Problema kitur: mes galime nemirdami, būdami mūsų kūne pajausti sielų pasaulį. Jei kūnas netrukdo – o kūnu kabaloje vadinamas ne žmogaus kūnas, o mūsų egoizmas, – jei mes jį neutralizuosime, tada pajausime Aukštesnįjį pasaulį, sielų pasaulį, tarsi mes mirėme ir egzistuojame jau ne savo egoistiniame kūne. Todėl visa problema yra neutralizuoti egoizmą. Ir tai mums leidžia atlikti kabalos mokslas.
Klausimas: Ar lieka skausmas dėl mirusiųjų, artimųjų ilgesys?
Atsakymas: Jokio skausmo ir liūdesio nelieka. Tie, kurie studijuoja kabalos mokslą, puikiai jaučia ir supranta, kad visa tai – sielų ciklas ir čia nėra vietos sielvartavimui. Įeidami į vidinę būseną ir pradėdami jausti sielas, mes visai kitaip žvelgiame į savo gyvūninį kūną. Jame nėra nieko ypatinga. Jis suteiktas mums trumpam laikui tik dėl to, kad galėtume pradėti jausti sielą.
#260081

Iš 2020 m. sausio 26 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas už gimimo ir mirties ribų, 1 dalis

Artimųjų mirtis

Gyvenimas ir mirtis – pojūčių kaita

Nūnai gyvename pasaulyje, kuris keičiasi tiesiog mūsų akyse. Visą gyvenimą galima padalinti į du etapus: iki koronaviruso ir po jo.
Gyvenimas tekėjo tam tikra numatyta tvarka, ir staiga virusas jame atliko staigius pokyčius, atvesdamas visą žmoniją į naują situaciją, kuri kol kas suvokiama kaip globali krizė.
Krizė vis auga ir gilėja ir kol kas neaišku, kur ji nuves, tačiau aišku viena – ji veda mus į naują pasaulį, kuris mums kol kas nepažįstamas. Ši krizė tarsi naujas gimimas. Pats žodis „krizė“ ( hebr. – mašbėr) kilęs iš akmens pavadinimo, ant kurio moterys senovėje gimdydavo vaikus. Kitaip tariant, krizė – tai naujo gimimo vieta, o dabartinė būsena, kurią vadiname krize – tai naujo pasaulio gimimas.
Žmonijos istorijoje buvo daug įvairių krizių, bet iki šiol nė viena iš jų nekeitė pasaulio taip kardinaliai. Būta tam tikrų žmonių visuomenės, jos formos pokyčių. Tačiau dabartinė krizė yra pirma tikroji, nors kol kas ji neatrodo itin rimta, juk tai ne karas, ne meteorito kritimas, ne masinis naikinimas.
Ir vis dėlto tai galima vadinti krize, nes mūsų akyse gimsta naujas pasaulis. Netrukus išvysime, kaip pasikeitė žmonių visuomenė ir mes patys, mūsų šeimos, mūsų požiūris į pasaulį. Pasikeis vidinis žmogaus pasaulis, jo tikrovės suvokimas ir todėl pamatysime naują pasaulį.
Kol kas jo dar nematome tarsi kūdikis, kuris buvo motinos viduje ir nematė pasaulio, o ir gimęs iš pradžių nieko nemato. Po to jame vystysis klausa bei rega, ir jis ims reaguoti tiek, kiek augs ir susipažins su pasauliu.
Štai lygiai taip ir mums, suaugusiems žmonėms, reikia gimti, pakeisti savo suvokimą bei matymą, kad išvystume naują pasaulį. Tai greitai įvyks.
Gimdymo kančios – didžiulis, su niekuo nesulyginamas skausmas, jausmas, kad visas kūnas pasirengęs sprogti. Viena vertus, tai labai sunki, kritinė būklė, pavojinga gyvybei. Tačiau, kita vertus, matome, kad nėra pasirinkimo: gamta įpareigoja mus tai pereiti.
Vaiko gimimas pagristas natūraliu, prigimtiniu moters noru turėti vaikų. Be to, egzistuoja visuomenės nuomonė, motyvuojanti moterį gimdyti vaiką ir ne vieną. Gamta suteikia moteriai daug jėgų ištverti gimdymo kančias, nors tai sunki ir pavojinga būsena.
Bet su koronavirusu krizė ištiko visą žmoniją – vyrus ir moteris kartu. Moteris visada priekaištavo vyrui už tai, kad šis nežino, kas yra gimdymo kančios. Dabar moterys gali būti patenkintos: vyrai patirs tikras, sunkias gimdymo kančias. Jie pajaus, kad krizė juos smaugia, nesuteikdama galimybės jai pasipriešinti: tave visą plėšo iš vidaus, tačiau nieko negali padaryti.
O vėliau mums visgi pavyks gimti pasitelkus maldą ir pastangas vienytis. Bet tai bus itin sunkus ir ypatingas gimdymas, juk gimdome pačius save naujame pasaulyje: peržengiame dvasinio pasaulio ribą ir gimstame nauja forma.

#268285

Iš 2020 m. liepos 9 d. laidos „Moterys naujame pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koronavirusas – gamta su mumis sustvarkys

Koronavirusas mus privers…

Koks bus pasaulis po koronaviruso?

Komentaras. Daugelio šalių vyriausybių kovos su koronovirusu priemonės tiesiogine prasme paralyžiavo žmogaus gyvenimą.
Atsakymas. Vyriausybės labai bijo savo bendrapiliečių. Turite suprasti, kad jie atsakingi už gyventojų sveikatą ir ekonomiką. Ekonomika visiškai priklauso nuo mūsų ryšių ir tarptautinės prekybos. Tai yra didžiulis vyriausybių galvos skausmas. Ir jei jie jau nusprendžia nutraukti visus ryšius, tai tikrai neturi kito pasirinkimo.
Pavyzdžiui, jau kitą dieną prezidentas Trampas paskelbė nutraukiantis visus skrydžius iš JAV į Europą. Ar jūs suprantate, ką tai reiškia JAV aviacijos pramonei?! Jis į tai atsižvelgia, juo labiau kad netrukus vyks rinkimai.
Tikriausiai jis turi įrodymų, patvirtinančių, kad aš neperdedu. Jis mielai priimtų švelnesnį sprendimą, tačiau akivaizdžiai turi tokios informacijos, kad yra priverstas nutraukti skrydžius.
Komentaras. Tas pats vyksta ir mūsų šalyje. Izraelis yra visiškai izoliuotas. Negalite išvykti iš šalies. Girdėjau, kad vien dėl to prarandame keturis milijardus šekelių, jau nekalbant apie visa kita.
Atsakymas. Kai kurie žmonės mano, kad visos šios priemonės yra perdėtos. O aš manau, kad tai – nepakankamai įvertinta.
Klausimas. Pasirodo, kol kas vienintelis būdas kovoti su virusu yra izoliacija. Bet tai prieštarauja gamtos dėsniams, kurie mus nuolat stumia susivienijimo, integracijos link. Kaip tai galima paaiškinti?
Atsakymas. Viskas labai paprasta. Senovės kabalistiniame šaltinyje sakoma: „Nusidėjėlių atsiskyrimas yra geras jiems ir geras visam pasauliui“. Ir atvirkščiai: „Teisuolių susivienijimas yra geras jiems ir geras visam pasauliui“.
Klausimas. Kokia mūsų nuodėmė?
Atsakymas. Mūsų tarpusavio ryšiai yra neteisingi. Mūsų susivienijime mes nelinkime vienas kitam gero ir to negalima vadinti vienybe. Tai tik noras pasipelnyti kito sąskaita.
Todėl tokio judėjimo į priekį, į susivienijimą, prekybą ir t. t. gamta negali priimti kaip gero, tinkamo, vedančio į tikslą. Ji mano, kad tokia sąjunga kenkia mums ir visai visatai. Todėl ji mums pakiša koją visokiais virusais ir nemalonumais.
Šie smūgiai tęsis tol, kol pakeisime požiūrį į vienas kitą.
#261782

Iš 2019 m. kovo 12 d. TV programos „Koronavirusas keičia tikrovę“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koronavirusas keičia tikrovę I d.

Koronavirusas keičia tikrovę III d.

Kelio atgal nėra

Išėjimas – ne didesnė žydų emancipaciją, ir ne didesnis religiškumas, o dvasinis žmogaus kilimas. Istorijos pamokos moko vieno: kad ir ką darytume šio pasaulio rėmuose, pabaiga visuomet bus apgailėtina, ir mus užgrius smūgiai iki pat sunaikinimo. Išsigelbėjimas – pakilti virš šio pasaulio plotmės.
Kad ir į kokią sritį žiūrėtume šiame pasaulyje: liberalizmą, religijas, emancipaciją – niekas nepadės. Negalime likti materialioje plotmėje, mums draudžiama joje užstrigti. Galime tik pakilti iš tos aikštelės aukštyn.
Žmonėms to nepasakojo, nemoko, ir todėl jie nenori to ir negali… Tai tarsi gimimo kančios. Aukštesnysis valdymas visiškai nesiskaito su materialiu žmogaus gyvenimu, tik su noro vystymusi. Norai taip turi suktis, kol nepasieks mūsų laiko, kur pagaliau atsiras grupė, kuri ims realizuoti sprendimą.
Bendros sielos indo viduje susirenka rešimot iš visų kančių, kurias praėjo milijonai žmonių, žuvusių per holokaustą, inkviziciją, Stalino represijas. Visa tai tam, kad nore mėgautis susitelktų didžiulis skausmas, kad jis būtų egoizme, ir leistų pradėti veikti dvasiniems davimo genams (rešimot).
Žiūrint iš žmogiškosios logikos pozicijų tam nėra jokio pateisinimo. Juk kas rengia visas tas katastrofas? Kūrėjas! Galite paduoti Jį į teismą…
#258616

Iš 2020 m. sausio 9 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Mintys ir norai – iš Kūrėjo

Nelaukti iki rytojaus

Matyti užgimstant

Klausimas. Koks Jūsų požiūris į eutanaziją? Neseniai išrado mašiną, kuri leidžia beviltiškai sergantiems žmonėms absoliučiai be skausmo numirti per kelias sekundes. Žmogų galima iš karto palaidoti šioje mašinoje. Koks Jūsų požiūris į mirtį lengvai, ramiai, be baimės?
Atsakymas. Iš esmės, aš nieko negaliu pasakyti. Tai žmogaus pasirinkimas. Mirtis visada skausminga, visada nemaloni. Šiandien daugelis žmonių naudojasi įvairiomis priemonėmis, kad pereitų į kitą pasaulį be skausmo. Tai – viena vertus. Kita vertus, Baal Sulamas sako, kad neverta atsisakyti šio skausmo, jei tai įmanoma. Sunku taip kalbėti, bet privalau tai pasakyti žmonėms, nes šis skausmas – antiegoistinis. Jis apvalo žmogų.
Reikia taip padaryti, kad žmogus dar iki tol, kol palieka šį pasaulį, pereitų į kitą gyvenimą, ir tada išsiskyrimas su šiuo gyvenimu bus jam neskausmingas, tiesiog – išėjo, ir viskas.
Tikėkimės, kad dabar prieiname prie tokio laikotarpio, kai žmonija yra pajėgi atskleisti sau šią galimybę, ir bus paprasta ramiai pereiti iš vieno gyvenimo į kitą.
Iš esmės, eutanazija nereikalinga. Jei aš jau jaučiuosi kitoje būsenoje, tai tegul mano kūnas miršta. Aš žvelgiu į jo mirtį iš toli ir man nuo to visai neskauda, nebaisu, neliūdna. Aš jau gyvenu savo kitame kūne – dvasiniame, sieloje.

Iš 2017 m. gruodžio 14 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvė nuo mirties

Ar žmonės turi bijoti mirties?

Amžinos sielos beieškant

Klausimas. Kas atsitiks žmonėms ir jų sieloms, jei jie nepanorės taisytis pagal kabalos metodiką?
Atsakymas. Kitos metodikos vis tiek nėra. Reikia taisytis, ir viskas.
O jeigu nepanorės, tai žmogų bakstelės iš viršaus smarkiau. Jis pajus: „Oi!“ Dar kartą bakstelės – jis jau sušuks. Dar kartą – ir sutiks su viskuo.
Jei mūsų materija – noras patirti malonumą, tai iš mūsų atims malonumą ir liks vien tik noras. Tu visą laiką kažko nori, o iš tavęs tai vis atima ir atima. Bet tai dar nieko baisaus. Štai kada ne tik „atims norus“, bet nusiųs tave į minusą, ten tu jau pradėsi šaukti, nes tai jau skausmas. Čia jau niekur nedingsi.
Todėl geriau nesipriešinti. Mes patys silpniausi kūriniai Žemėje.

Iš 2017 m. gegužės 21 d. pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Spręskite patys

Davimo mokslas

Už ką gamta baudžia mus? I dalis

Klausimas iš Facebooko. Kokia skausmo priežastis, kurį jaučiame netekę artimo žmogaus?
Atsakymas. Skausmas netekus artimo žmogaus grynai egoistinis, kaip ir bet kuris kitas mūsų skausmas. Jaučiame kažką, ką norėtume ir galėtume gauti arba gavome iš jo, o dabar negauname.
Net kada ilgimės kito žmogaus, tarsi apraudame jį, – apraudame save. Tik save! „Kodėl jis paliko mane ir dabar jau negalėsiu mėgautis juo, jo buvimu, jo dalyvavimu?!“ Tik taip! Todėl, kad mūsų prigimtis absoliučiai egoistinė: „Kodėl to netekau ir negaliu daugiau tuo mėgautis?!“
Klausimas. O koks skausmas netekus artimo žmogaus būnant dvasiniame lygmenyje?
Atsakymas. Dvasiniame lygmenyje nėra netekčių! Yra tik atradimai, kilimai nuo vieno lygmens į kitą.
Klausimas. Jūs buvote labai susiję su savo Mokytoju – Rabašu. Kokia buvo jūsų būsena jam mirus?
Atsakymas. Neišgyvenau ir neverkiau. Šalia manęs buvo kiti jo mokiniai, kurie raudojo. Žmogus sėdi, kažko mokosi – ir staiga prasiveržia verksmas.
Klausimas. Jums jis buvo kaip tėvas?
Atsakymas. Jis man buvo artimiausias žmogus. Bet jaučiau, kad vyksta jo kilimas ir čia nėra jokio praradimo. Jis pats nusprendė taip išeiti. Keletą dienų iki to, jaučiau, kad žmogus taip nusprendė. Nors nebuvo visiškai jokių požymių. Jam netikėtai įvyko staigus infarktas – ir viskas.
Klausimas. Žydai turi maldą mirusiesiems – Kadiš…
Atsakymas. Ši malda ne apie mirusįjį. Joje šloviname Kūrėją: „Tegul būna palaimintas didis Tavo Vardas!“. Jokių ašarų ir verksmų! Ten net neužsimenama, kad kažkas numirė, kažkas išėjo, kažkas atsiplėšė nuo manęs, dingo iš mano matymo lauko ir jo jau daugiau nėra, jis pakilo pas Kūrėją. Viso šito nėra! Tiktai: „Tebūnie išaukštintas šventas Tavo Vardas!“
Klausimas. Taip reikėtų žvelgti į skausmą dėl išėjusiųjų?
Atsakymas. Kūrėjo šlovinimas – pats teisingiausias požiūris. Iš mūsų pasaulio jautimo per gyvūninį kūną turime pereiti prie dvasinio pasaulio pojūčio per sielą. Tuomet suprasime tiesą ir pamatysime, kad niekas nemiršta, niekas nedingsta, visi esame kartu, reikia tik pasiekti šį abipusį pojūtį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl bijome mirties?

Nesiekite sielos su kūnu!

Apie gyvenimą, mirtį ir dvasinį išsitaisymą

Klausimas. Kodėl sakote, kad žmonijai liko 223 metai? Iš kur šitie skaičiavimai?
Atsakymas. Prieš 5777 metus žmogus, vardu Adomas, atskleidė, kad egzistuoja tokia metodika, kurią pasitelkus galima pasiekti Aukštesnįjį pasaulį.
Šią dieną laikome jo gimimo diena ir švenčiame Naujuosius metus – Roš ha Šana. Adomas parašė knygą apie savo atradimus, kuri vadinasi ,,Slaptasis angelas (,,Slaptoji jėga“). Nuo to laiko mes vedame kabalistinį kalendorių – jau praėjo 5777 metai.
Taigi, mums liko šiek tiek daugiau nei du šimtai metų, kuomet visa žmonija, kaip ir Adomas, pasieks Aukštesnįjį pasaulį, tai yra tikrąją būseną, kurią jausime, išėję iš savo egoizmo ribų.
Baal Sulamas pateikia labai gražų pavyzdį su ridiku, kuriame gyvena kirminas.

Kuomet kirminas iškiša galvą į išorę ir žiūri į pasaulį, jis mato, kad ten šviečia saulutė, čiulba paukščiai. Jis nustemba, dėl ko visą tą laiką gyveno tokiame nykiame pasaulyje (mūsų pasaulyje), jeigu egzistuoja toks nuostabus Aukštesnysis pasaulis?
Taip ir mes turime išlįsti iš savo ridiko. Kaip kirminą paskatino išlįsti į viršų ridiko kartumas, taip skausmas (kančios) išstumia mus iš mūsų pasaulio.
Nieko įdomaus mūsų pasaulyje nėra. Mes turime suprasti, kad tikrasis prisipildymas pasiekiamas su kabalos metodika. Šiandien žmonija po truputį pradeda jausti, kad mūsų pasaulis – tai karti ropė, ir dėl to priartėja prie kabalos.