Pateikti įrašai priklausantys Antisemitizmas kategorijai.


Antisemitizmo teorija, I dalis

Antisemitizmas, Izraelis ir pasaulio tautos, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманAntagonizmas žydų tautoje
Komentaras: Per visą žmonijos vystymosi laikotarpį nebuvo tautos, kuri būtų buvusi labiau persekiojama, nei Izraelio tauta. Kai kurie žmonės sako, kad tai – iracionalu. Jūs teigiate, kad tai, priešingai, racionalu.
Atsakymas: Itin racionalu! Tai – gamtos dėsnis.
Klausimas: Kokia šios neapykantos priežastis? Kiek supratau, ji slypi pačiame kūrinyje.
Atsakymas: Žmogus sukurtas egoistu, bet jam suteikta savo egoizmo ištaisymo metodika. Ji yra Izraelio tautoje, kitaip tariant, žmonių grupelėje, kuri buvo sukurta Senovės Babilone Abraomo laikais, kaip apie tai pasakojama ir Toroje (Biblijoje), ir Josifo Flavijaus, ir daugybėje kitų žydų ir ne žydų šaltinių.
Žydų rankose yra tautų vienijimosi metodika, iškelianti aukščiau egoizmo, aukščiausio komforto lygio tiek žemiškajame, tiek ir nežemiškajame egzistavime. Tai reiškia, kad dar materialiame gyvenime žmogus gali pajausti kitą egzistavimo lygmenį ir panaikinti sienas tarp žemiškojo ir Aukštesniojo pasaulio.
Kadangi visa tai yra mūsų metodikoje, kabalos moksle, tai žydai bandė ją įgyvendinti, ypač po išėjimo iš Egipto, Pirmosios ir Antrosios šventovės laikais.
Vyko nuolatinė kova tarp jų, nes buvo grupių, pasisakančių už šios vienijimosi metodikos įgyvendinimą ir dvasinio lygmens pasiekimą, Aukštesniojo pasaulio pajautimą šiame pasaulyje, taip pat ir grupių, kurios manė, kad tai neįmanoma ar nereikalinga, nes kaip jiems rodėsi, yra dar kitų patogių egzistavimo galimybių.
Taip Izraelio tautoje visada buvo didelė nuomonių priešprieša, net iki brolžudiško karo. Taip tęsėsi iki visiškos tremties Antrosios šventovės laikotarpiu.
Todėl tada buvo nereikalingi antisemitai iš pasaulio tautų, kurie nemylėtų žydų. Iki krikščionių ir musulmonų religijų atsiradimo jų praktiškai nebuvo.
Klausimas: Kitaip tariant, neapykanta buvo tik tarp pačių žydų?
Atsakymas: Taip, tautoje buvo labai daug skirtingų srovių.
Komentaras: Pavyzdžiui, Romos imperijos laikais tauta buvo suskilusi į sadukiejus ir fariziejus. Paskui vyko makabiečių karas ne su graikais, o su žydais, toleravusiais helenizmą.
Atsakymas: Dar Pirmosios šventovės laikotarpiu susikūrė žmonių grupės, antagonistiškai nusiteikusios viena prieš kitą.
Komentaras: Be to, žydamas išeiti iš Egipto trukdė ne egiptiečiai, bet žydų sluoksnis, vadinamas „dideliais pašlemėkais“ (erev rav).
Atsakymas: Reikia pasakyti, kad nors kryžiuočių žygių metu arba viduramžių Europoje vyko pogromų, ir žydus persekiojo aplinkinės tautos, bet vis tiek tai kildavo iš neapykantos tarp grupių pačioje žydų tautoje.
Visa tai pagrįsta būtent dvasiniu principu. Žydų tautoje yra tokių, kurie mano, kad žydai turi atlikti savo dvasinę funkciją, kitaip tariant, atskleisti Kūrėją šiame pasaulyje sau ir kitoms tautoms. O yra, kurie sako: „Ne, mes galime egzistuoti kaip kiti. O mūsų religija duota mums, kad ją įgyvendintume įprastu, kasdieniniu lygiu“. Šiandien taip ir vyksta.
Klausimas: Vadinasi, ginčas – kas yra Dievo išrinktasis? Arba reikia vykdyti kažkokius išorinius priesakus ir už tai bus ateities pasaulis ir valdysime visas tautas, arba mes turime susivienyti ir paskleisti vienijimosi metodiką tarp visų tautų?
Atsakymas: Ir taip tarnauti jiems, tapti šviesa kitoms tautoms. Iš tikrųjų, rūpestis viso pasaulio išsitaisymu – didelis darbas.
Bus tęsinys…
#264359

Iš 2019 m. liepos 22 d. TV programos „Sisteminė Izraelio tautos vystymosi analizė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pradininkų tauta

Antisemitizmas gimė prie Sinajaus kalno

Prarastasis pagrindas

Komentarų nėra

Kas kaltas, kad buvo sugriauta Šventykla?

Antisemitizmas, Izraelis ir pasaulio tautos, Izraelis šiandien, Kabala, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманAvo mėn. 9 d. simbolizuoja Šventyklos sugriovimą, įvykusį dėl Izraelio tautoje tvyrojusios neapykantos be priežasties. Matome, kad per visą istoriją žydų tautoje buvo ir yra tam tikros grupės, kovojusios tarpusavyje. Tai ir yra ta neapykanta.
Žydai – tai tauta, kurią Senovės Babilone subūrė Abraomas, kai tarp žmonių kilo neapykanta. Jis mokė, kad tik viena priemonė gali padėti įveikti neapykantą: pakilti į meilę virš visos neapykantos, kuri it Babelio bokštas užaugo lig dangaus. Dalis Babilono gyventojų sekė Abraomą, jis juos išvedė iš Babilono į Knaano, Izraelio žemę. Kiti pasiliko Babilone.
Abraomas mokė savo mokinius gyventi pagal dėsnį „mylėk artimą, kaip save“. Ši svarbiausia taisyklė – „visus prasižengimus uždengs meilė“ išskyrė juos iš kitų pasaulio tautų, likusių Babilone, o paskui pasklidusių po visą Žemę.
Ėjusieji paskui Abraomą buvo visų tautų atstovai, tačiau jie įstengė susivienyti draugėn ir tapo Izraelio tauta, o tai reiškia „tiesiai pas Kūrėją“ (jašar kėl), kitaip tariant, tiesiai į vienybę, į meilę artimui. Jie kovojo už tai, kad suartėtų ir taptų broliais, ir iš dalies jiems tai pavyko.
Jie perėjo Egipto tremtį, patyrę daugybę išbandymų savo kelyje, bet tai tik sustiprino juos. Jie tapo artimi ir iš tikrųjų virto viena tauta bei pasivadino „Israel“ (tiesiai į Kūrėją), mat jie siekė vienos jėgos – meilės jėgos.
Tačiau egoizmas nenurimsta, vėl pabunda ir žadina žmogų, todėl su laiku Izraelio tautoje ima formuotis įvairios grupės, pasisakančios prieš Abraomo metodiką. Jie norėjo gyventi pagal kapitalistinį modelį, kad kiekvienas darytų, ką panorėjęs, užuot gyvenę bendruomenėje. Tarp jų kilo karai, kovos.
Per visą istoriją Izraelio tauta kovoja savo viduje, ir priežastis visad viena: „už“ ar „prieš“ vienybę. Taip buvo griūnant pirmajai ir antrajai Šventykloms. Visos griūtys tik dėl to, kad vienos grupės kvietė vienytis ir visus nusižengimus uždengti meile, o kitos priešinosi, nesutiko.
Taip vyksta ir šiandien. Todėl Izraelio tautai teko patirti tremtį, daugybę kančių ir visų pasaulio tautų nemeilę. Juk kitos tautos irgi išėjo iš Babilono, tik pamiršo apie tai.
Nūnai ir žydai, ir pasaulio tautos išsibarstę po visą žemę, ir niekas nežino, kas yra meilė artimui. Egoizmas nuo to laiko labai išaugo ir pas žydus, ir pasaulio tautose. Visuose reikia pažadinti pirminę priežastį, kad išsiaiškintume, kas vykta su pasauliu, kodėl iki šiol pasaulio tautos turi pretenzijų Izraelio tautai, kokia pastarosios misija. Tai reikia paaiškinti visiems.
Istorikai pirmosios Šventyklos griūtį priskiria Nabuchodonosorui, Babilono valdovui, o antrosios – Romos imperatoriui Titui. Tačiau žydai mano, kad prie griūčių atvedė konfliktai pačioje Izraelio tautoje. Ir iš tiesų, viso to priežastis – nepagrįsta neapykanta, atsiskyrimas. Priešindamiesi vienybei sukėlėme pirmosios ir antrosios Šventyklų griūtis. Visos mūsų nelaimės – dėl to, kad nesutariame tarpusavyje ir negalime susivienyti Izraelio tautoje.
Iš išorės atrodo, kad dėl griūčių kaltos imperatorių kariuomenės, priešai, bet iš tikrųjų mes patys per esamą ar nesamą tarpusavio ryšį nuteikiame šias imperijas prieš save ar už savo egzistavimą ir matome atitinkamą rezultatą. Svetima išorinė jėga tik įgyvendina nuosprendį, bet mes patys tai aktyvizuojame savo tautoje. Tad dėl savo kartaus likimo kaltinti galime vien save.
Ir šiandien vyksta tas pats: Persija (šiandienos Iranas) ir kitos arabų šalys nusiteikusios priešiškai mūsų atžvilgiu ir viskas dėl to, kad mūsų pačių nesieja tinkamas ryšys, ir taip skatiname nesantaiką ir neapykantą pasaulyje tarp visų.
Kitose tautose taip pat gali kilti vidinis priešiškumas, tačiau tokios neapykantos kaip Izraelio tautoje nėra nė vienoje tautoje, mat nekenčiame žydų savo pačių viduje. Vidinis žydas – tai noras, kuris reikalauja iš mūsų susivienyti aukščiau mūsų egoizmo ir parodyti visam pasauliui, kad įmanoma gyventi taikoje, ramybėje ir vienybėje, ir tai bus viso pasaulio išsitaisymas.
Taip kalba žydas, esantis mūsų viduje, tačiau nenorime jo klausyti. Tik kabalistai, studijuojantys kabalos mokslą, kuriame tai aiškiai užrašyta juodu ant balto jau prieš tūkstančius metų, žino, kad Toros pagrindas yra didi taisyklė: meilė artimui, kaip pačiam sau. Bet niekas nenori jų išgirsti.
Juk vienybė teoriškai labai gražiai skamba, tačiau kai tik žmonės bando ją realizuoti, įsitikina, kad tai tiesiog neįmanoma, mat reikalauja iš žmogaus viso jo dėmesio, viso jo gyvenimo. Žmonės tam nėra pasirengę. Tam reikia arba specialaus integralaus ugdymo, arba labai didelių kančių, kurios privers žmones atsisakyti savo egoizmo ir suartėti tarpusavyje.

#268465

Iš 2020 m. liepos 26 d. TV laidos „Globalios perspektyvos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Neplatus takelis „tarp siaurumų“

Dėl ko liūdėti per Avo 9 dieną?

Gedėti, nes nėra vienybės

Komentarų nėra

Antisemitizmas gimė prie Sinajaus kalno

Antisemitizmas, Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманRaidos dėsnis veda mus prie vis didesnio tarpusavio ryšio, kuris reikalauja turėti gerus tarpusavio santykius. Tačiau kuo daugiau ryšio sistemų kuriame, tuo labiau viskas vyksta priešingai: diplomatiniai žaidimai, karai, santykių nutraukimas.
Iš vienos pusės, atsižvelgiant į gamtos raidą, visada sieksime susivienyti, juk to reikalauja pažangios technologijos ir šiuolaikinis gyvenimas. Nuo ryšių mažose grupėse, kurie egzistavo prieš tūkstančius metų tarp urvinių žmonių, perėjome prie visiško susiskaldymo, o dabar vėl turime vienytis naujame lygmenyje.
Žmonija siekia vienybės, bando ją kurti. To pavyzdys – Europos Sąjunga, įvairios tarptautinės organizacijos ir sąjungos. Bet tai nepavyksta – jos visos pasmerktos žlugti, susipriešinti dar labiau nei iki susivienydamos. Juk jie nesugeba realizuoti dėsnio „mylėk savo artimą kaip save patį“.
Norint įgyvendinti savo svajones ir iš tiesų tapti vieninga Europa, trūksta bent jau mažo tautų suartėjimo, bendros dvasios, traukos. Tarp visų tautų savaime egzistuoja neapykanta, atstūmimas, atitolimas. Todėl turime sukurti tarpusavio trauką, tačiau to padaryti neįmanoma. Juk vienijimosi metodika gali ateiti tik iš Izraelio.
O jei Izraelis neaprūpins vienijimosi metodika, tuomet Europoje vėl išaugs didžiulis antisemitizmas. Visa „vieninga Europa“, visos trys dešimtys valstybių, bus kaip nacių Vokietija prieš aštuoniasdešimt metų. Tokia pati ateitis laukia Šiaurės ir Pietų Amerikos.
Visi tam pasiruošę. Atėjo laikas, kad Izraelis parodytų susivienijimo metodiką. Jei to nedarome, tuomet pasaulio tautos vėl instinktyviai mus kaltins.
Antisemitizmas gimė prie Sinajaus kalno. Mozė nusileido su egoizmo ištaisymo metodika, kartu su tuo, paraleliai į pasaulio tautas nusileido neapykanta žydams. Būtina naudoti Torą tam, kad būtų ištaisyta neapykanta, kurią jie gauna iš viršaus, iš Kūrėjo.
Izraelio tauta yra viduryje tarp Toros ir pasaulio tautų, ir turi jas sujungti. Ir jei nevykdysime šios misijos, tai mus įpareigos iš viršaus ir iš apačios.
Todėl nereikėtų galvoti, kad Izraelio valstybė buvo sukurta kaip prieglobstis žydams. Žinoma, tai yra prieglobstis, tačiau klausimas: Kam? Dėl ko gyventi? Šis klausimas apie mūsų gyvenimo prasmę turėtų pažadinti mumyse norą rasti teisingą atsakymą. Gyvename, kad realizuotume dėsnį „mylėk savo artimą kaip save patį“ ir taptume šviesa kitoms tautoms, kitaip tariant, kad to išmokytume visą pasaulį.

Iš 2018 m. vasario 7 d. pamokos „Izraelio tautos misija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pradininkų tauta

Faraono sutikimas

Egoizmas nebesislepia

Komentarų nėra

Pradininkų tauta

Antisemitizmas, Izraelis ir pasaulio tautos, Izraelis šiandien, Kabala, Vienijimosi metodika

каббалист Михаэль ЛайтманVisi kūriniai turi susivienyti – tai galutinė visos kūrinijos būsena. Evoliucija visąlaik eina pirmyn, vesdama mus per blogio įsisąmoninimo etapus.
Bet galiausiai visi turi pasiekti šviesą iš tamsos, ir perėjus visas atsiskyrimo formas panorėti pakilti virš savo egoistinės prigimties. Blogio įsisąmoninimas atveda mus prie vienybės.
Tam tikra žmonių dalis visuomet suprato vienybės naudą, iš prigimties būdami altruistais. Tačiau mūsų laikas gamta suteikia praktinius įrodymus, tapdama integralia ir visą pasaulį surišdama į vieną tinklą. Egoizmas tampa globalus, ir visus mus sujungia tarpusavyje. Norime to ar ne, tačiau tenka vienytis, visiškai neleidžiant valdyti skaidančiai jėgai.
Studijuodami kabalą išsiaiškiname, kad būtinybė vienytis kyla iš pačios gamtos, iš nusidėjimo prie Pažinimo medžio. Visas kūrinys buvo sukurtas kaip viena siela, o paskui tyčia sudaužytas į daugybę, viena nuo kitos atskirtų dalių. Nėra pasirinkimo – turime atstatyti ir sujungti visą kūrinį.
Tai pageidautina būsena ir iš Kūrėjo pusės, ir iš žmogaus pusės. Ir tai suprantantys žmonės vadinami „Israel“ (iš hebrajų k. jašar-kel – „tiesiai pas Kūrėją“). Juk aukštesnioji jėga, Kūrėjas – tai gamta, kuri uždaryta, vieninga, integrali, globali. O norint susilieti su Kūrėju, pasiekti savybių panašumą, turime tapti tokie kaip Jis, kitaip tariant, pakilti virš mus skiriančio egoizmo ir imti vienytis.
Mes ne socialistai, ne komunistai, ne humanistai ir ne biologai, matantys vienybės pavyzdžius gyvuose organizmuose. Įrodymus, jog būtina susivienyti, mums pateikia kabalos mokslas, ir pamažu savo prote, jausmuose atskleidžiame, kad privalome tai atlikti.
Iš prigimties esame patys didžiausi egoistai, juk į kabalą ateinama su didžiausiu noru. Bet drauge suprantame, kad norint pasiekti gyvenimo prasmę reikia prilygti aukštesniajai jėgai.
Todėl iš visos žmonijos Abraomas išrinko grupę, kuri tapo Izraelio tauta, jos pagrindas – meilė artimui kaip pačiam sau – tai didis žmonijos ir visos gamtos dėsnis. Turime laikyti save visos žmonijos pradininkų grupe, kuri mėgina išsiaiškinti šį didį gamtos dėsnį apie meilę artimui ir realizuoti jį, kad paskui būtų galima perduoti visiems.
Izraelio tautos pareiga – pirmiesiems susivienyti, nes ši tauta pašaukta realizuoti meilės artimam dėsnį ir būti pavyzdžiu visam žmonijai, t. y. būti „šviesa pasaulio tautoms“. Izraelio valstybės filosofai ir kūrėjai irgi kalbėjo apie vienybę, tačiau jie šią nuomonę susidarė ne iš kabalos mokslo (ne iš gamtos struktūros), o remdamiesi savo vidiniu, instinktyviu supratimu.
Kabala sako, kad vienybė – tai gamtos dėsnis, ir pirmiausia jo laikytis turi Izraelio tauta. Baal Sulamas rašo, gavome teisę grįžti į Izraelio žemę, išsivaduodami iš pasaulio tautų valdžios, tik dėl to, kad įgyvendintume savo paskirtį: susivienyti ir šią vienijimosi metodiką parodyti visoms pasaulio tautoms, tapti šviesa visoms kitoms tautoms.
Tikėsimės, kad artėjant Izraelio valstybės septyniasdešimtmečiui, Izraelio tauta, ypač gyvenantys Izraelio žemėje, supras, koks tautos egzistavimo tikslas. Juk nerealizavę meilės artimui kaip sau dėsnio, kad būtume pavyzdžiu visam pasauliui, neturėsime teisės egzistuoti.
Tai itin svarbus momentas. Tik dėl šio tikslo turi gyventi žmogus Izraelio žemėje. Kitaip jis neturi teisės vadintis „israel“ ir nepriklauso Izraelio tautai.
Izraelio valstybė turės teisę gyvuoti tik tuomet, jei realizuosime būtinybę tapti vienu žmogumi su viena širdimi, „visas Israel – draugai“, kol išpildysime meilės artimui dėsnį, mat tai – visos gamtos pagrindas.

Iš 2018 m. vasario 7 d. rytinės pamokos „Izraelio tautos misija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Senosios išminties atgimimas

Metodikos vystymasis nuo Adomo iki mūsų dienų

Tora kalba apie visus

Komentarų nėra

Pasirinkimas, nuo kurio viskas priklauso

Antisemitizmas, Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманJeigu žmogus gali rinktis ir nesirenka, tai atveda prie katastrofos. Juk iš Kūrėjo visada ateina teigiamas poveikis, kad pakeltų mus į kitą pakopą. O jeigu nenorime kilti į tą pakopą, kur mus kviečia Kūrėjas, tai jaučiame tas pačias būsenas priešinga forma.
Jeigu Europos žydai būtų paklausę Baal Sulamo perspėjimų trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje… Jis kvietė žydus palikti Lenkiją ir kuo skubiau vykti į Izraelio žemę, mat greit prasidės sunaikinimas ir iš trijų milijonų Lenkijos žydų neliks nė vieno. Bet niekas neklausė jo balso.
Jie galėjo rinktis, tačiau nepasinaudojo tuo, ir mes visi žinome, kas nutiko vėliau, pamename iki šiandien.
Vėliau Baal Sulamas mėgino kalbėtis su Izraelio valstybės vadovais, įtikinėjo juos dėl tinkamo ugdymo, kad šioje žemėje būtų sukurta dvasinė Izraelio valstybė. Juk taip turi nutikti, po to kai gavome teisę sugrįžti į šią žemę.
Nūnai Izraeliui kaip valstybei septyniasdešimt metų, bet iki šiol ji netapo tokia, kokia turėtų būti. Tokiu atveju, be abejonės, tai geruoju nesibaigs, nes patys paverčiame kitus savo priešais savo elgesiu kūrimo tikslo atžvilgiu. O juk būtent čia ir yra mūsų vienintelis laisvas pasirinkimas, nuo kurio viskas priklauso.

Iš 2018 m. sausio 15 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Knygą Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Cunamis tavo sielos gelmėse

Sprendimas – tarp mūsų

Naujas laikas, nauji dėsniai

 

Komentarų nėra

Dvi amerikietiškos tragedijos ir paralelė tarp jų

Antisemitizmas, Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманTeroro aktas Manhetene įvyko netoli tos vietos, kur kažkada stovėjo bokštai-dvyniai. Praėjus keletui metų po jų sugriovimo po pasaulį pasklido konspiracinės teorijos, kad žydai su tuo susiję.
Visur, kur bloga, pasaulis ieško „žydiškų pėdsakų“. Nesistebėsiu, jei ir šįsyk kaltę suvers mums – galbūt net greičiau nei praeityje. Kodėl?
Traktate „Jevamot“ pasakyta: „Bėdos į pasaulį ateina tik dėl Israel“. Žvelgiant iš sveiko proto pozicijų, skamba religingai, mistiškai, galiausiai absurdiškai. Tačiau faktas lieka faktu: taip pasaulis „tradiciškai“ supranta žydų tautos vaidmenį. Nepaisant visko, ką davėme, mumyse mato ne naudą, o žalą.
Tai akivaizdu socialiniuose tinkluose, spaudoje, politikoje, oficialiuose dokumentuose, tarptautinių organizacijų sprendimuose, net Holivude. Nuolat girdime, kad esame kalti dėl to, su kuo sakytum nesame niekaip susiję. O ypač ši tema tampa aktuali po tragiškų įvykių.
Tikroji jų priežastis – iš tiesų mes. Bet ne ta prasme, kaip tai atrodo susipainiojusiame pasaulyje. Tiesiog žydų tauta turi vienijimosi metodiką, gerų tarpusavio santykių, savitarpio supratimo potencialą, ko šiandien reikia visiems.
Tačiau mes ignoruojame šį lobį, apsimetame, kad jo visai ir nėra. Ir tuomet bėdos primena mums ir pasauliui, kad būtent Izraelio tauta gali duoti sveikų socialinių ryšių pavyzdį, parodyti, kaip pakilti virš neapykantos į vienybę.
Ne, žinoma, žydai neorganizavo teroro akto. Bet jie jo iš anksto nesustabdė, nors galėjo. Ir tai mūsų atsakomybė. Už tai mūsų nemyli dabar – pamils, kai išvys gerus veiksmus iš mūsų pusės.

Komentarų nėra

Kodėl kaltina Izraelį?

Antisemitizmas, Izraelis ir pasaulio tautos, Izraelis šiandien

Klausimas. Kaip paaiškintumėte pastaruoju metu girdimus palestiniečių ir teroristų pasakymus apie tai, kad tai žydai planuoja ir įgyvendina teroristinius išpuolius bei kitus pažeidimus?
Atsakymas. Arabai kaltina Izraelį tuo, kad šis juos žudo, stumia į terorą prieš visą pasaulį, kasinėja po Al Aksa mečete, degina nelaimingų palestiniečių namus ir taip triuškina beginklius palestiniečius nepaisydamas visų tarptautinių konvencijų – visa tai antisemitinių išpuolių prieš žydus tęsinys; tai visais laikais pasaulio tautoms buvo savaime suprantamas dalykas.
Tiek, kiek žydai „apvagia“ pasaulio tautas nesuteikdami jiems metodikos, būdo laimei pasiekti, pasaulio tautos jaučia žalą, kurią žydai daro jiems ir pasauliui, o antisemitinis elgesys – jų reakcija.
Todėl europiečiai ir visos pasaulio tautos vis labiau palaikys palestiniečius, nepaisydami to, kad jie griauna. Juk išeitų, kad žydai, netaisydami pasaulio tarsi patys nukreipia palestiniečius į teroristines atakas.
Tad nelaimingi arabai tėra marionetės žydų rankose. O patys žydai nenori žinoti tikrosios priežasties, kodėl pasaulio tautos jų nekenčia. Priešingai, jie mano, kad pasauliui atnešė daugiau nei bet kuri kita tauta ir visos pasaulio tautos kartu. Tai tiesa, bet juk ne to reikalaujama iš žydų tautos, jie turi atskleisti metodiką, kaip pasiekti laimę, amžinybę, rojų, malonumą!

Daugiau šia tema skaitykite:

Du požiūriai į terorą: Paryžiuje ir Izraelyje

Mums nepavyks pasislėpti tarp kitų

Spaudimas iš viršaus, spaudimas iš apačios…

Komentarų nėra

Prarastasis pagrindas

Antisemitizmas

Žmonių rūšis vystosi nuo menko egoizmo link didelio. Seniau žmogus natūraliai suprato, kad reikalinga šeima, be to, kuo didesnė – tuo saugiau. Taip instinktyviai jis pradėjo jungtis su kitais, išeidamas iš barbariškos būsenos.
Šeimos augo ir virto gentimis, o paskui išsiplėtė tiek, kad anksčiau tolimi žmonės tapo artimais. Iškilo kaimai ir miestai, giminystės ryšys užleido pirmenybę platesniam dariniui – tautai, gyvenančiai savo šalyje ir saistomai bendro likimo, bendro mentaliteto.
Šeiminis ryšys taip pat išsaugojo savo stiprybę, išliko kaip egzistencinė būtinybė iki pat šių dienų. Tik paskutinius dešimtmečius sugriovėme šiuos rėmus, suteikdami žmogui tokių paslaugų, dėl kurių jis jau nejaučia būtinybės kurti šeimą. Taip iškilo šeimos institucijos krizė – juk santuoka nebesiūlo ankstesnės naudos. Priklausomybės tautai jausmas lygiai taip pat svarbus žmogui.
Tačiau vystomės toliau, ir šiandien, norim to ar nenorim, mums kyla naujas pojūtis, apimantis visą Žemės rutulį. Juk šiuolaikinės technologijos ir komunikacijos padarė pasaulį mažą ir prieinamą. Šiandien jį persmelkia tvirtėjantis tarpusavio ryšys, atstumai trumpėja, sistemos vienodėja, ir mes artėjame prie vienos visumos būsenos.
Taigi, jei anksčiau „šeimos“ sąvoka, nors ir susilpnėjusi, plėtėsi iki šalies ir tautų ribų, tai dabar ji apima visą žmoniją. Auga migrantų srautai, tautos maišosi, trinasi sienos – viskas šiandien juda ta kryptimi.
Ką tokiame kontekste galima pasakyti apie žydų tautą? Jos branduolys – kabalistų grupė, sukurta Abraomo. Šie žmonės nebuvo niekuo tarpusavyje susiję, išskyrus vieną vienintelį dalyką: kažkuriame savo vidinio vystymosi etape jie pajuto, kad vienybė yra Kūrėjo suvokimo įrankis.
Kiti Senovės Babilono gyventojai irgi siekė Kūrėjo, tačiau kitaip – jie statė Babilono bokštą, norėdami egoistiškai prilygti Jam. Šios ambicijos augo visos istorijos eigoje: „Mes patys valdysime savo gyvenimą, mes vadovausime prekybai ir pramonei, mes užkariausime kosmosą, mes, mes, mes…“
Tačiau kai kurie babiloniečiai jau tada norėjo suvokti gyvenimo esmę, o ne tik tenkinti save visokiais malonumais. Juk gyvenimo tikslas – suvokti gyvenimo esmę. Todėl, kai atėjo krizė ir Babilono bokštas sugriuvo, tie žmonės išgirdo Abraomą, suprato, kad yra metodika, leidžianti prasismelkti į esmę, atskleisti Aukštesniąją jėgą.
Štai šiandien mes atsidūrėme analogiškoje padėtyje. Vienetai iš dabartinių pasaulio „babiloniečių“ renkasi į Bnei Baruch grupę, kad atskleistų Kūrėją. Jie ir vadinami „Izraelio tauta“.
Be to, yra „materialioji“ Izraelio tauta – palikuoniai tų, kurie kažkada išėjo su Abraomu iš Babilono, iš pirmosios visuotinės krizės. Juose liko rešimot – nueito kelio „pėdsakai“, mes turime rūpintis jais. Juk kiekviename iš jų glūdi buvusio kilimo ir sudužimo „ženklai“.
Dėl tos pačios priežasties jų nekenčia tautos: viena vertus, suduždami jie perdavė davimo kibirkštis visam pasauliui, o kita vertus, visi jaučia jų unikalumą ir tamsą. Unikalimą – dėl kibirkščių, o tamsą –dėl dabartinės padėties.
Daug ką dar atskleisime kelyje, bet kaip bebūtų, šiandien atėjo laikas kreiptis į tautą – Abraomo mokinių palikuonis, Senovės Babilono išeivius. Kaip rašo Baal Sulamas laikraštyje „Žmonės“, jie turi patys savo aplinkoje pažadinti žmonių ryšį. Šis ryšys turi remtis tik vienu pagrindu – meilės artimui kaip sau principu. Žydų tauta iš pradžių buvo įsitvirtinusi ant tokio pamato, ar gali ji šiandien būti atkurta kažkaip kitaip? Visi bandymai terodo, kad be tokio pagrindo ši tauta panaši į riešutus maiše – yra pasiruošusi išsibarstyti ir pasklisti po visą pasaulį, pirmai progai pasitaikius.
Todėl, rašo Baal Sulamas, „vienintelė viltis – kruopščiai susikurti visaliaudinį auklėjimą, vėl atskleisti ir įžiebti natūralią tautos meilę, užgesusią viduje, vėl atgaivinti tuos jos raumenis, kurie mumyse nebeveikia jau du tūkstančius metų, panaudojant tam visas tinkamas priemones.“
Jei liaudis neatgaus savo pagrindo, jai, žinoma, nepavyks išlaikyti šalies sienų ir įsitvirtinti. Dėl to ir visas pasaulis nesutinka su žydų sugrįžimu į savo žemę – jis dar nejaučia, kad jie suvokia save kaip tautą, kuri privalo gyventi Izraelio žemėje. Žydai gali įsikurti bet kur, ir daugelis jų išvis dar nesuvokia priklausomybės ir ryšio su savo tauta. Šį trūkumą jaučia ir jie, ir visas pasaulis, kuris reaguoja atitinkamai.

Iš 2012 m. rugpjūčio 13 d. pamokos iš laikraščio „Auma“ („Tauta“)

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai neapykanta – į naudą

Kaip vertinti Holokaustą?

Izraelis – tai visi žmonės, kurie trokšta Kūrėjo

Komentarų nėra

Atsakau į jūsų klausimus – 16

Antisemitizmas, Klausimai ir atsakymai

Klausimai straipsnio „Kabalistai apie kūrimo tikslą“, 17 dalis, tema

Klausimas: Koks kūrimo tikslas?
Atsakymas: Mėgautis taip, kaip Kūrėjas!

Klausimas: Ar tiesa, kad, jei visi žydai laikytųsi 613 priesakų (micvot), antisemitizmas išnyktų?
Atsakymas: Taip. Tačiau kalba eina ne apie žemiškuosius veiksmus, o apie 613 norų, iš kurių susideda siela, ištaisymą.
Jei žydai ištaisys savo sielas,  Šviesa pro juos ateis į visas pasaulio sielas (žr. „Knygos Zohar pratarmė“, 70-71 p.).
Taip yra todėl, kad jų sielos jau buvo įgijusios davimo savybę, o paskui ją prarado. Todėl jie ir turi grįžti pirmieji,  kad taptų tiltu tarp Kūrėjo ir pasaulio sielų.
Žydai nepaiso savo misijos, čia ir slypi antisemitizmo priežastis, – taip Kūrėjas skatina juos vykdyti aukščiausiąją misiją.
Kitos pasaulio tautos pasąmonėje taip pat visa tai suvokia – todėl ir nekenčia žydų.

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsakau į jūsų klausimus – 15

Atsakau į jūsų klausimus – 14

Atsakau į jūsų klausimus – 13

1 komentaras

Kai neapykanta – į naudą

Antisemitizmas

„Zohar“, skyrius „Šemot“, 250 punktas: …tarė Kūrėjas: „Ko gero, dar susimaišys dvylika genčių su kitomis tautomis, ir visuose pasauliuose liks trūkumas“.
Ką padarė Kūrėjas? Jis privertė juos kraustytis iš vienos vietos į kitą tol, kol nenusileido į Egiptą ir neapsigyveno savo būstuose tarp atšiaurios tautos žmonių, niekinančių jų papročius, besibodinčių giminiuotis ir laikančių juos vergais.
Ir vyrai, ir moterys – visi bjaurėjosi jais.
Tai truko tol, kol visi jie netapo tobula švaria sėkla, nesumaišyta su svetimais.

Savo būseną galima nagrinėti bandant išsivaduoti iš egoizmo, o galima nagrinėti norint likti jame (apsiprantant su juo). Jei noriu pasilikti egoizme, jis savo neapykanta atstumia mane, nes jaučia manyje tašką širdyje – Kūrėjo dalį, kuri priešinga jam.
Parašyta: „Faraonas Izraelio tautą (kryptingu engimu) priartino prie Kūrėjo“. Ir parašyta: „Sukūriau egoizmą pagalbai prieš tave patį“ – egoizmas veikia prieš tave, bet būtent tuo ir padeda.
Panašiai kaip 1960-1970 metais sovietų valdžia kryptingu antisionizmu išaugino sionizmą. Būtent piktosios jėgos (atvirkštinė Kūrėjo pusė), o ne Kūrėjas ir Šviesa atvirai, padeda atskleisti blogį.
Tremtis – tai tarpinė tarppakopinė žmogaus būsena, kai žmoguje atsiskleidžia ir egiptiečiai, ir Izraelis – vieni prieš kitus, o žmogus būdamas per vidurį aiškinasi savo savybes.
Jis ištremtas, paklūsta egiptiečiams. Iš vienos pusės – egiptiečiai jį traukia, iš kitos – atstumia, nes jame yra „Izraelio sėkla“.
Kitaip tariant, noras mėgautis niekina ir atmeta ketinimą duoti, netrokšta jo ir siekia veikti tik tam, kad gautų. Tai ir yra pasaulio tautų neapykanta Izraeliui.
Galima aiškinti ir kitaip: kai žmogus pereina prie noro duoti ir tapatina save su juo, artėdamas prie išėjimo iš Egipto, jis pats nebenori susidėti su egiptiečiais (pasaulio tautomis).
Egiptiečių valdžiai atėjo galas – jis jau nebesiekia būti toks, kaip jie, jis pats nenori susijungti su tais, tarp kurių kol kas gyvena, Faraonas patiria smūgius, ir jo akimis žiūrint, šie smūgiai padeda jam pakilti virš ryšio su Faraonu.
Ir tada jis atsiskiria nuo egiptiečių ne todėl, kad šie jį atstumia, o todėl, kad jis pats juos atmeta, artėdamas prie išėjimo iš Egipto.
Kūrėjas manyje (bet kuriame žmoguje pasaulyje) situaciją aiškina iš dviejų pusių, kad mums būtų aišku, kas mus traukia: egoizmas ar noras duoti.
Pasaulio tautos jaučia neapykantą kibirkščiai, likusiai Izraelio tautoje iš davimo lygmens, atmeta ją – ir dėl to Izraelio tauta išliko. O visai ne dėl to, kad ji pati kaip nors save saugojo.
Kaip rašo Baal Sulamas, Izraelio tauta kaip riešutai maiše, kuriuos jungia ne meilė, jie priverstinai sujungti į juos nukreipta išorine neapykanta.

Iš 2010-04-18 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai