Pateikti įrašai priklausantys Ateities visuomenė kategorijai.


Ateities žmogus

Ateities visuomenė

Klausimas. Pagal kokius kriterijus visuomenė vertins žmogų ateityje? Pagal turtą, grožį, kūno sudėjimą?
Atsakymas. Nemanau, kad žmonės kreips dėmesį į fizinius duomenis. Net vyrai.
Tai palaipsniui išnyks iš mūsų suvokimo, mes vertinsime tik vidines žmogaus savybes ir jų teisingą pusiausvyrą. Ši pusiausvyra, kuri bus visuose lygmenyse, taps tikruoju grožiu ir sveikata.
Individo elgesys ir charakteris bus vidinės būsenos pasekmė. Žmogus ne tik tinkamai pats viską vertins, bet ir sieks visą aplinkinį pasaulį nukreipti į viduriniąją liniją.

Iš 2016 m. liepos 3 d. pamokos rusų kalba

Komentarų nėra

Ateities žmogus

Ateities visuomenė, Auklėjimas, vaikai

Klausimas. Pagal kokius kriterijus visuomenė vertins žmogų ateityje? Pagal turtą, grožį, kūno sudėjimą?
Atsakymas. Nemanau, kad žmonės kreips dėmesį į fizinius duomenis. Net vyrai.
Tai palaipsniui išnyks iš mūsų suvokimo, mes vertinsime tik vidines žmogaus savybes ir jų teisingą pusiausvyrą. Ši pusiausvyra, kuri bus visuose lygmenyse, taps tikruoju grožiu ir sveikata.
Individo elgesys ir charakteris bus vidinės būsenos pasekmė. Žmogus ne tik tinkamai pats viską vertins, bet ir sieks visą aplinkinį pasaulį nukreipti į viduriniąją liniją.

Iš 2016 m. liepos 3 d. pamokos rusų kalba

Komentarų nėra

Naujojo pasaulio ekonomika

Ateities visuomenė, Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

Klausimas. Ar kabalos mokslas atsako, kokia turi būti naujoji ekonomika, nauji gamybiniai santykiai? Ar šis mokslas apie tai neaiškina?
Atsakymas. Aiškina ir labai rimtai. Baal Sulamas apie tai rašo knygoje „Paskutinioji karta“. Jūs galite įeiti į internetą ir įvairiomis kalbomis paskaityti ar paklausyti mano pokalbių su ekonomistais. Dabartinė ekonomika – tai pereinamoji, paskutiniosios egoistinės kartos, ekonomika. Todėl mūsų pasaulis patiria didžiulę krizę.
Mes turime pereiti šias būsenas, kad suvoktume būtinybę save pakeisti.
Iš viršaus tai nenusileis, iš viršaus ateina tik pasipriešinimas.
Todėl kyla didžiulis prieštaravimas tarp egoistinės mūsų pasaulio sistemos ir altruistinės Aukštesniojo pasaulio sistemos, mes suvokiame, kad turėtume būti tapatūs aukštesniajai sistemai, apie kurią kalba kabalos mokslas. Tada mums kyla poreikis tobulėti, išsitaisyti ir persiauklėti.
Trumpai galiu pasakyti, kad ekonominė sistema, kurioje gyvens būsimoji karta – tai sistema, kur kiekvienas visuomenės narys gaus viską, kas būtina normaliam egzistavimui, bet ne daugiau.
Visa kita bus prieinama žmogui tiek, kiek jis bus susijęs su aukštesniąją sistema. Iš jos žmogus gaus užpildymą ypatinga jėga, nes žmogus – tai noras. Jei mes tinkamai jį formuojame, tai galime prisipildyti iš gamtos (joje ir yra ta jėga) ir egzistuoti amžinoje, tobuloje, begalinėje, nepraeinančioje būsenoje.
Pasauliui reikalingas naujas – nefizinis – užpildymas. Todėl dabartinė ekonomika egzistuoja tam, kad visus susietų, gamintų tik tai, kas būtina ir paskirstytų produktus. Tai idealus tinkamas ryšys tarp gamybininkų, vartotojų ir aptarnaujančio personalo.
O būsimosios kartos ekonomika bus pagrįsta susivienijimu ir tarpusavio užpildymu be konkurencijos ir tik tiek, kiek būtina kiekvienam. Visi kiti ryšiai bus nukreipti į tai, kaip atskleisti aukštesniojo užpildymo šaltinį.

Iš 2016 m. balandžio 17 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

JAV – 50 milijonų išlaikytinių

Būsimos kartos ekonomika

Finišo tiesioji

Komentarų nėra

Gyventi ir mėgautis, II d.

Ateities visuomenė, Egoizmo vystymasis, Kabala ir kiti mokslai

Dvasinė antimaterija

Klausimas. Kuo kiekvieno siekis patirti didesnį malonumą yra blogas? Kodėl mūsų pasaulyje tiek problemų ir kančių?
Atsakymas. Problema ta, kad mes mėgaujamės vienas kito sąskaita. Mėgaudamasis aš išplėšiu malonumą iš kitų, vagiu iš jų, kuo nors juos riboju. Iš to ir kyla karas tarp žmonių.
Be to, mes esame sukurti egoistinės prigimties ir norime mėgautis būtent tuo, kad turime daugiau nei kiti. Mėgautis kitų sąskaita – tai žymiai didesnis malonumas.
Pakanka pažvelgti, kaip elgiamės kelyje, kaip užkertame kelią ir nepraleidžiame vieni kitų: ar iš tikrųjų kiekvienas taip vėluoja, kad viena minutė lemia jo likimą? Visiškai ne, tiesiog mes patiriame malonumą aplenkę kitus. Tai ir yra mūsų blogasis pradas.
Pats siekis mėgautis nėra blogas – jis būdingas kiekvienam gyvūnui. Tačiau žmogus nori mėgautis būtent kitų sąskaita, pakilti aukščiau jų ir paminti juos, ir tai griauna mūsų visuomenę. Todėl pasaulį ištiko tokia krizė.
Klausimas. Tačiau yra daug žmonių, kurie aukojasi visuomenės labui.
Atsakymas. Jie taip pat veikia dėl savo noro mėgautis. Iš tikrųjų, niekas negalvoja apie kitus, tiesiog žmonės patys nesupranta tikrų savo veiksmų motyvų.
Jei atimsime iš humanistų malonumą, kurį jie patiria padėdami artimui, jie negalės atlikti nė mažiausio judesio. Jei motina staiga nustos jausti malonumą dėl kūdikio, jis mirs iš bado.
Visa materija veikia vien pagal šį principą. Bet yra dar viena materija, vadinama dvasine, kurios mes nejuntame, kuri veikia pagal kitą principą: davimo, o ne gavimo. Dvasingumas remiasi tuo, kad malonumas teikiamas, o ne gaunamas. Tai antimaterija, „atvirkščias“ pasaulis.
Dvasinis pasaulis egzistuoja, ir net įprastiniai mokslai atskleidžia tam tikrus ribinius reiškinius, bet mes nesugebame užčiuopti jų mūsų prietaisais. Tačiau žmogus gali pradėti jausti Aukštesnįjį pasaulį, antimateriją – būtent tai ir tyrinėja kabalos mokslas.
Atlikdami specialius pratimus galime paversti savo materiją nauja – noru duoti vietoj noro gauti. Ir tada galėsime mėgautis davimu, o ne gavimu.

Iš radijo stoties „103FM“ 2015 m. lapkričio 29 d. laidos

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi ir mėgautis, I d.

Brangesnė už gyvenimą tiesa

Tai buvau ne aš!

Komentarų nėra

Skirtingų lygybė

Ateities visuomenė, Auklėjimas, vaikai, Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

Klausimas. Visi žmonės pagal savo prigimtį yra skirtingi. Kažkas protingas ir apsukrus, o kažkas tingus ir riboto proto. Bręstant šios savybės pasireiškia vis stipriau ir galiausiai vieni pasiekia didelės materialios sėkmės, o kitiems neužtenka maisto. Pati Gamta sukūrė visuomenėje tokius skirtumus. Tai tikrovė. Kaip turėtų elgtis pretenduojantieji į „socialiai pažangius“, atsižvelgiant į silpniausius visuomenės sluoksnius? Juk gamtoje silpni ir suluošinti negauna „kompensacijos“. Ar turi visuomenė palaikyti atsilikusius savo narius ir garantuoti jiems minimalų priimtiną pragyvenimo lygį?
Atsakymas. Taip.
Apskritai, mes turime visiškai kitaip elgtis su žmonėmis. Reikia juos integruoti į ypatingą švietimo sistemą, kuri gerina socialinius santykius, taip, kad jie rūpintųsi visa visuomene, jos klestėjimu ir sveikata, socialine vienybe, visuotiniais tarpusavio santykiais ir atsakomybe už vienas kitą.
Šalies vadovybė turi organizuoti tokią sistemą. Šis mokymas nebus ribojamas laiko – juk egoizmas verda žmoguje vis stipriau, ir jo tamsėjančius debesis reikia nuolatos subalansuoti atitinkamai lavinant žmones.
Tokiu būdu, jei žmogus nuolatos tobulėja būdamas visuomenėje, kuri daro jam spaudimą ir reikalauja prasmingo, suvokto, tikslingo, naudingo dalyvavimo socialiniame gyvenime, tai kiekvienas turi būti aprūpintas minimaliu pragyvenimo lygiu.
Klausimas. Kas sudarys šį minimumą? Kaip atrodo mano gyvenimas, jei man moka tokią pašalpą?
Atsakymas. Aš gaunu pakankamą paramą, kad išlaikyčiau šeimą, suteikčiau vaikams išsilavinimą ir pastatyčiau juos ant kojų. Apskritai, gyvenu oriai, gerai socialiai aprūpintas. Tai man priklauso – juk aš visuomenės narys, rūpinuosi visuomene ir jos vystymusi.
Galbūt kažkas dėl negalios gali tik sėdėti kokiame sandėlyje ir išdavinėti darbo instrumentus arba atlikti kitą fizinį ar nesunkų protinį darbą. Visuomenė jį ten įdarbina, kur jis bus naudingas. Be to, jis įgyja išsilavinimą, ugdo vaikus. Už visa tai žmogus gauna „minimalų uždarbį“, tačiau šis minimumas iš tikrųjų patenkina jo poreikius ir užtikrina orų gyvenimą jo šeimai.
Dabar įsivaizduokime, kad kaimynystėje su juo gyvena išsilavinęs, klestintis, gerai gyvenantis specialistas. Jis labai naudingas visuomenei, jis kuria naujus įrenginius ir technologijas arba veda didžiulę prekybą. Savo darbui jis gauna viską, kas reikalinga. Bet namams, šeimai – argi jam reikia ko nors daugiau, palyginti su kukliu kaimynu?
Klausimas. Tokios socialinės sistemos žmonija dar niekada nekūrė. Juk mes, pagal savo prigimtį, norime daugiau.
Atsakymas. Būtent tai ir yra kompensuojama – masyviu, nuolatiniu, visur viešpataujančiu ir teisingai viską sustatančiu į vietas mokslu. Dėl to mes pasiekiame visuotinę lygybę – ne tą priverstinę lygiavą, kuri jau save diskreditavo praėjusiame amžiuje, o tokią lygybę, kai kiekvienas turi viską, kad oriai gyventų ir užtikrintų gerą, laimingą ir klestintį gyvenimą savo vaikams.
O visus kitus egoistinius proveržius, tokius kaip pavydas, aistra, garbės troškimas ir t. t., žmogus taip pat įgyvendins, bet jau visuomenės labui. Pati aplinka, sveika socialinė atmosfera įpareigos jį veikti tokiu būdu. Žmogui tiesiog bus gėda išsiskirti per dideliais reikalavimais, tarsi tai darydamas jis atvirai apvaginėtų kitus.
Kartoju: tokioje visuomenėje kiekvienas aprūpina sau orų gyvenimą, garantuoja savo vaikams asmeninį ir profesionalų vystymąsi, bet vertina save ne pagal turtus, ne pagal žinomumą, ne pagal pranašumą prieš kitus, o būtent pagal indėlį į visuomenę. Ir apskritai, visuomenė palaiko vieningą gyvenimo lygį.

Iš 2014 m. gruodžio 23 d. 480-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip tapsime lygūs, jeigu esame skirtingi?

Ateities spindulys nūdienos tamsoje

Susivienyti įmanoma tik dvasiniu lygmeniu

Klausimas: Visi žmonės pagal savo prigimtį yra skirtingi. Kažkas protingas ir apsukrus, o kažkas tingus ir riboto proto. Bręstant šios savybės pasireiškia vis stipriau ir galiausiai vieni pasiekia didelės materialios sėkmės, o kitiems neužtenka maisto. Pati Gamta sukūrė visuomenėje tokius skirtumus. Tai tikrovė. Kaip turėtų elgtis pretenduojantieji į „socialiai pažangius“, atsižvelgiant į silpniausius visuomenės sluoksnius? Juk gamtoje silpni ir suluošinti negauna „kompensacijos“. Ar turi visuomenė palaikyti atsilikusius savo narius ir garantuoti jiems minimalų priimtiną pragyvenimo lygį?

Atsakymas: Taip.

Apskritai, mes turime visiškai kitaip elgtis su žmonėmis. Reikia juos integruoti į ypatingą švietimo sistemą, kuri gerina socialinius santykius, taip, kad jie rūpintųsi visa visuomene, jos klestėjimu ir sveikata, socialine vienybe, visuotiniais tarpusavio santykiais ir atsakomybe už vienas kitą.

Šalies vadovybė turi organizuoti tokią sistemą. Šis mokymas nebus ribojamas laiko – juk egoizmas verda žmoguje vis stipriau, ir jo tamsėjančius debesis reikia nuolatos subalansuoti atitinkamai lavinant žmones.

Tokiu būdu, jei žmogus nuolatos tobulėja būdamas visuomenėje, kuri daro jam spaudimą ir reikalauja prasmingo, suvokto, tikslingo, naudingo dalyvavimo socialiniame gyvenime, tai kiekvienas turi būti aprūpintas minimaliu pragyvenimo lygiu.

Klausimas: Kas sudarys šį minimumą? Kaip atrodo mano gyvenimas, jei man moka tokią pašalpą?

Atsakymas: Aš gaunu pakankamą paramą, kad išlaikyčiau šeimą, suteikčiau vaikams išsilavinimą ir pastatyčiau juos ant kojų. Apskritai, gyvenu oriai, gerai socialiai aprūpintas. Tai man priklauso – juk aš visuomenės narys, rūpinuosi visuomene ir jos vystymusi.

Galbūt kažkas dėl negalios gali tik sėdėti kokiame sandėlyje ir išdavinėti darbo instrumentus arba atlikti kitą fizinį ar nesunkų protinį darbą. Visuomenė jį ten įdarbina, kur jis bus naudingas. Be to, jis įgyja išsilavinimą, ugdo vaikus. Už visa tai žmogus gauna „minimalų uždarbį“, tačiau šis minimumas iš tikrųjų patenkina jo poreikius ir užtikrina orų gyvenimą jo šeimai.

Dabar įsivaizduokime, kad kaimynystėje su juo gyvena išsilavinęs, klestintis, gerai gyvenantis specialistas. Jis labai naudingas visuomenei, jis kuria naujus įrenginius ir technologijas arba veda didžiulę prekybą. Savo darbui jis gauna viską, kas reikalinga. Bet namams, šeimai – argi jam reikia ko nors daugiau, palyginti su kukliu kaimynu?

Klausimas: Tokios socialinės sistemos žmonija dar niekada nekūrė. Juk mes, pagal savo prigimtį, norime daugiau.

Atsakymas: Būtent tai ir yra kompensuojama – masyviu, nuolatiniu, visur viešpataujančiu ir teisingai viską sustatančiu į vietas mokslu. Dėl to mes pasiekiame visuotinę lygybę – ne tą priverstinę lygiavą, kuri jau save diskreditavo praėjusiame amžiuje, o tokią lygybę, kai kiekvienas turi viską, kad oriai gyventų ir užtikrintų gerą, laimingą ir klestintį gyvenimą savo vaikams.

O visus kitus egoistinius proveržius, tokius kaip pavydas, aistra, garbės troškimas ir t. t., žmogus taip pat įgyvendins, bet jau visuomenės labui. Pati aplinka, sveika socialinė atmosfera įpareigos jį veikti tokiu būdu. Žmogui tiesiog bus gėda išsiskirti per dideliais reikalavimais, tarsi tai darydamas jis atvirai apvaginėtų kitus.

Kartoju: tokioje visuomenėje kiekvienas aprūpina sau orų gyvenimą, garantuoja savo vaikams asmeninį ir profesionalų vystymąsi, bet vertina save ne pagal turtus, ne pagal žinomumą, ne pagal pranašumą prieš kitus, o būtent pagal indėlį į visuomenę. Ir apskritai, visuomenė palaiko vieningą gyvenimo lygį.

Iš 2014 m. gruodžio 23 d. 480-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Komentarų nėra

Meilė be hipnozės

Ateities visuomenė, Auklėjimas, vaikai, Ekonomika ir pinigai, Sveikata

Klausimas. Kaip integralioji sistema padės man susitvarkyti su baimėmis? Kol kas mane gąsdina tai, kad mano piniginė tuščia.
Atsakymas. Pirmiausia, svarbu sukurti tinkamus ryšius su artimaisiais. Po to – su tolimesne aplinka. Žmogus priklauso nuo aplinkos. Visa tai, kas yra jo bute, jis gavo iš visuomenės.
Kiekvienas individas priklauso nuo visuomenės ir negali nuo jos atsijungti. Taigi, pamąstykime, kaip mes galėtume pririšti save prie visuomenės, kad kiekvienas jaustųsi patogiai ir kartu būtų jai įsipareigojęs. Tada pasitikėsime labiau.
Tarp pinigų ir egoizmo turime įdiegti reikalavimą atsižvelgti į vienas kito norus. Kitaip mes – kaip vėžinis auglys bendrame organizme – tiesiog vienas kitą sunaikinsime.
Visa tai reikia išaiškinti palaipsniui, remiantis mokslininkų ir žiniasklaidos įrodymais, kad žmogus galėtų tai įsisavinti. Mes kalbame apie jausmus, apie tai, kas žmogų graužia, ko negalima neutralizuoti pinigais: apie baimę, netikrumą, nepasitikėjimą.
Klausimas. Kodėl visuomenė man kaip asmenybei gali duoti šilumą ir pasitikėjimą, kurių pats negaliu pasiekti?
Atsakymas. Pasitikėjimą, šilumą, meilę, malonius pojūčius gauname iš išorės, tai priklauso tik nuo aplinkos ir niekada nuo tavęs paties, tavo vidinio pojūčio. Mes galime tave paveikti taip, kad pajusi visą jausmų paletę nuo vieno kraštutinumo iki kito. Mes užpildysime visus tavo materialius ir kūniškus norus optimaliu vartotojo krepšeliu ir visus žmogiškuosius siekius, esančius aukščiau jo. Ko gi dar?
Kad jaustųsi gerai, žmogus turi išmokti laikyti save vidinėje pusiausvyroje, harmonijoje. Ar gali jis būti visiškai sveikas? Taip. Dėl teigiamos vibracijos, kurią sukuria visuomenė. Ir tai reali būsena, ne iliuzija ir ne hipnozė.

Iš 2012 m. rugsėjo 3 d. 66-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagrindinė kliūtis kelyje į laimę

Mūsų laimės paslaptis

Komentarų nėra

Ebolos šaknis: izoliacija nepadės

Ateities visuomenė, Krizė, globalizacija, Sveikata

Klausimas. Jūs sakote, kad mes šiandien atstovaujame vienam organizmui. Vadinasi, visuomenės nelaimės pasklinda kiekvienam individui, nes jis – visumos dalis?
Atsakymas. Taip. Šiandien reikalingas bendras skaičiavimas. Juk mes jau sujungėme visą žemės rutulį, visus kontinentus, visas civilizacijas, visas šalis ir tautas į vieną, planetinę civilizacijos sistemą. Ir todėl pavieniui nė vienas negalės joje ką nors ištaisyti. Priešingai, visi sprendimai turi būti kompleksiški.
Mes jau matome ir artimiausiais metais pamatysime dar aiškiau, kaip įvairios gamtinės nelaimės paveiks visus. Rytų medicinoje atsižvelgiama į tai, kas būtent žmoguje sukelia ligą.
Šiandien prie šito prisideda bendrojo pobūdžio negalavimai, kurie daro įtaką visiems be išimties. Dėl to ir gydymas turi būti visa apimantis, holistinis, o ne fragmentiškas.
Tik pastaraisiais metais pradėjome suprasti, kad žmonija yra viena visuma. Mes apėmėme visą žemės rutulį, sureguliavome pačius įvairiausius tarpusavio ryšius, tapome priklausomi vieni nuo kitų ir visa tai – mūsų nedalomos vienybės išoriniai ženklai. Štai kodėl disbalansas vienoje vietoje atsispindi visiems.
Anksčiau indėnams nerūpėjo, kas vyksta Europoje. Jie nė žinoti nenorėjo apie jos egzistavimą. Taip pat Australijos aborigenai ir daugelis kitų. Kinai ilgą laiką buvo užsidarę nuo pasaulio, japonai apskritai neįsileisdavo svetimšalių.
Bet šiandien viskas pasikeitė. Visi mes – viena visuma, persismelkusi tarpusavio ryšių siūlais. Vidinė žmonių visuomenės evoliucija tarsi išaudė, supynė bendrą antklodę visiems ir ja apgaubė visą žemę.
Ir todėl niekas negalės daugiau atsiriboti nuo pasaulio, kad susikurtų laimę vienoje atskiroje šalyje ar kaime. Izoliacija nepadės, ji nepasiekiama. Niekas nepabėgs į savo asmeninę salą vandenyno viduryje.
Juk sistema neatsižvelgia į mūsų vaikiškus bandymus pasislėpti savo kiaute. Sisteminės jėgos ir dėsniai prasiskverbia pro bet kokias sienas ir užtvaras, sujungdama visus į vieną visumą. Nesvarbu, kiek atsiribosi, kiek atsiskirsi, tu nematomais siūlais susijęs su visa žmonija, ir jos likimas vis tiek taps tavuoju.
Mes dar pamatysime, kaip labiausiai „apsaugotos“ šalys bus pažeidžiamos, nepaisant visų atsargumo priemonių. Jei jau sistemą pažeidė disbalansas, tai jis pasireikš visose tautose ir kontinentuose – tokiu mastu, kiek kiekvienai iš jų trūksta pusiausvyros.
Ir galiausiai, viskas vienaip ar kitaip priklauso tik nuo žmonių visuomenės disbalanso. Vadinasi, tik palaikydami socialinę pusiausvyrą galėsime saugoti savo sveikatą. Jei norime atsikratyti ligų, tai dar viena priežastis, skatinanti subalansuoti visuomeninius santykius. Kitu atveju nepadės jokie vaistai.
Viskas prasideda nuo žmogaus. Žmonės turi žinoti, kad jie yra vienoje sistemoje, kurią reikia subalansuoti, nes čia yra matuoklė, ženklas ir bet kokių sveikatos tipų pagrindas: fizinio, šeimyninio ir socialinio.
Klausimas. Ką reiškia „rasti pusiausvyrą“? Kaip visa tai pasireiškia?
Atsakymas. Tai reiškia, kad mes sąveikaujame vieni su kitais tarsi vieno organizmo dalys. Juk taip ir yra iš tikrųjų. Bet kokia sistema – tai organizmas, kurio dalys rūpinasi vienos kitomis.
Bent jau reikėtų pagalvoti apie tai, reikalingi pirmieji poslinkiai šia kryptimi. Ir tada pamatysime, kaip dingsta Ebola kartu su kitais negalavimais ir išlaisvinai didžiulius išteklius, kurie šiandien investuojami į farmaciją ir mediciną. Jie nepareikalaus šių investicijų, jei tik mes palaikysime socialinę sveikatą.

Iš 2014 m. spalio 19 d. 445-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Ebolos šaknys: mano sveikata ne mano rankose

Visų ligų šaknis

Ligos – egoizmo padariniai

Komentarų nėra

Ateities menas

Ateities visuomenė, Klausimai ir atsakymai

Klausimas. Koks Jūsų požiūris į meną?
Atsakymas. Menas – tai natūrali mūsų vidinio pasaulio išraiška, jo dalis, kurią žmogus nori kažkokiu būdu pavaizduoti, apdainuoti, įamžinti.
Klausimas. Menas – tai egoizmas ar meilė artimui?
Atsakymas. Žinoma, egoizmas!
Klausimas. Vadinasi, reikia iš jo vaduotis?
Atsakymas. Ne. Jį reikia perkeisti. Mūsų prigimtis – egoistiška, bet mes neturime naikinti egoizmo.
Čia mes susiduriame su labai įdomiu klausimu. Egoizmas ne sunaikinamas, o pakeičiamas meile artimui. Jis tampa priešingas – tai vadinama „pagalba prieš tave“.
Klausimas. Ar galima tai išreikšti meno kūriniuose?
Atsakymas. Ir dar kaip! Jūs pamatysite, kokie tai bus šedevrai! Juk žmogus išreikš ne tik savo egoistinius, bet ir altruistinius proveržius, susiliedamas su kitais į vieną visumą, jausdamas kitus kaip save ir šioje simbiozėje kurdamas naujus kūrinius. Jis atras visiškai naujus pojūčius ir jų išraiškos formas!

Iš 2014 m. rugpjūčio 5 d. Toronte vykusiu interviu su V. Kanevskiu

Komentarų nėra

Teisėjo nuosprendis – išsitaisymo receptas

Ateities visuomenė, Auklėjimas, vaikai, Izraelis šiandien

Klausimas. Teisingumo sistema skirta nustatyti, kokie veiksmai yra teisingi, o kokie ne, atskirti gėrį nuo blogio, apsaugoti mūsų visuomenę ir skatinti teigiamą elgesį. Kaip tinkamai turi būti sukurta teisingumo sistema ir kokios jos funkcijos visuomenėje?
Atsakymas. Teisingumo sistema – tai švietimo sistema. Teisėjo uždavinys žmonėms paaiškinti kiekvieno įvykio esmę, jo teigiamus ir neigiamus aspektus žmogaus ir visuomenės, gyvūnų, augalų, gamtos, Kūrėjo atžvilgiu. Teisėjai turi paaiškinti žmogui vieno ar kito veiksmo esmę.
Veiksmai gali būti įvykdyti nore, mintyse arba praktikoje pačiam žmogui, jo giminaičiams, tautai. Teisėjas – tai žmogus, jaučiantis giliausią kūrimo prasmę, gamtos dėsnius ir paaiškinantis žmogui jo nukrypimą nuo pageidautino vidinio bei išorinio elgesio, kurį reikia taisyti.
Kodėl būtina teisingumo sistema? Faktas tas, kad negyvoji gamta, augalai ir gyvūnai instinktyviai veikia, vedami vidinės sistemos, kuri neklausia apie jų norą ir nesuteikia jiems jokios valios laisvės. Jie veikia taip, kaip liepia sistema.
Mes negalime kaltinti liūto, kad jis užpuolė elnią, juk tokia liūto prigimtis – ne bloga ir ne gera, o paprasčiausiai – instinktas. Bet apie žmogų galime pasakyti, kad jis padarė gerą ar blogą veiksmą. Todėl galim teisti jo mintis, norus ir veiksmus.
Dėl šios priežasties žmogui reikalingas mokymas, ugdymas. Jį reikia mokyti visko gyvenime. Tuo tarpu gyvūno nereikia mokyti nieko – užtenka jį maitinti, o priaugdamas kilogramų jis įgyja tinkamą požiūrį į savo aplinką ir gali gyventi.
Jokie gyvūnai nesiunčia savo jauniklių į mokyklą – tai reikalinga tik žmogui. Juk jis specialiai taip sukurtas, kad būtų užpildyta ta tuščia sritis, kurią gamta jame paliko. Užpildyti ją žmoguje – vadinasi – jį išugdyti. Šeimos, visuomenės užduotis – suteikti žmogui žinias, kurių jam trūksta iš prigimties.
Todėl visais laikais žmonija kūrė įvairias mokyklas, kurių pareiga vaiką išmokyti visko, ką turi žinoti suaugusysis, kad išgyventų ir pritaptų visuomenėje.
Jeigu po tokio mokymo žmogus vis dėlto elgiasi ne pagal tos visuomenės standartus, tai jį teisia ir rūpinasi, kaip užpildyti ugdymo spragas, atsiradusias vaikystėje.
Tarkime, aš susirgau gripu ir nenuėjau į mokyklą tą dieną, kai mokė, jog vogti negalima. Užaugau nežinodamas apie tokį draudimą. Staiga po keleto metų man atsirado galimybė pavogti: aš paėmiau svetimą piniginę ir buvau pačiuptas.
Man šokas, nesuprantu, ko iš manęs nori, nes aš iš tikrųjų nežinojau apie draudimą. Piniginė tiesiog gulėjo, ir aš ją paėmiau. Bet štai man viską paaiškina. Teisėjas skelbia: „Tokiais štai veiksmais galimą ištaisyti šitą žmogų ir panaikinti jo išsilavinimo trūkumą.“
Žmogus, kuris aiškina, kokiais veiksmais ir kokia forma reikia papildyti mano išsilavinimą, vadinamas teisėju. Teisėjas užsiima ištaisymu. Suprantama, kad jis ne pats ištaiso – už jo yra ištisa išsitaisymo sistema. JAV kalėjimas ne veltui vadinasi „taisymosi įstaiga“ (Correction Institution).
Žmogus patenka į kalėjimą, kad išsitaisytų. Tai yra teismas turi tiksliai išsiaiškinti, ko trūksta žmogui tam, kad jis taptų vertu nariu didžiulės visuomenės, visos tautos, ir kuo galima kompensuoti šitą trūkumą.
Galbūt reikia žmogui pavesti kažkokį išskirtinį darbą arba pasiųsti rūpintis gyvūnais į zoologijos sodą, o gal pasodinti karu su mažais vaikais mokytis mokykloje, jeigu jam trūksta žinių. Teismas turi rasti tinkamiausią sprendimą.
Pasakyta: „Pastatyk sau teisėjus ir sargybinius prie kiekvienų vartų“ – „vartų“, vedančių į žmogaus formavimąsi. Tuo mes pripildom žiniomis žmogų, padarydami jį naudinga visuomenės dalimi.
O jeigu nusikaltėlis praėjo per išsitaisymo sistemą, išrinktą teisėjų, ir vėl grįžo į nusikaltimo kelią, už tai atsakingas teisėjas! Matyt jis suklydo, netiksliai nustatė, kokia buvo žmogaus problema ir kaip jį galima ištaisyti.
Teisėjas priima sprendimą tartum gydytojas, išrašantis receptą. „Bausmė“ žmogui turi padėti pasveikti. Bausmė – tai išsitaisymas, o ne atbuvimas uždarame kalėjime. Pagal Torą nėra tokios bausmės kaip kalėjimas. Matom ir patys, kad kalėjimas nepadeda. Žmogus išsitaiso gaudamas nuobaudų, specialių darbų ir žinių, kurios užpildo jo ugdymo spragas. Jeigu jis neišsitaiso, vadinasi, reikia išsitaisyti teisėjui.
Teisėjo užduotis – suprati, kodėl žmogus padarė nusikaltimą, koks jo auklėjimo trūkumas lėmė blogą elgesį, ir kaip reikia jį auklėti, kad jis daugiau nekartotų prasižengimų.
Teisėjas turi būti psichologas, žinoti žmogaus prigimtį ir suprasti, kaip jį veikia aplinka. Neleistina žmogų laikyti kalėjime: jis patenka į siaubingą aplinką ir tesimoko tapti blogesniu. Jeigu jau žmogų sodina į kalėjimą, apskritai nebegalima jo išleisti. Juk po išbūto laiko nusikaltėlis tampa dar aršesnis. Kalėjimas – tai nusikaltėlių mokykla.

Iš 409-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą, 2014-06-17

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką man pasiimti į naująjį pasaulį?

Žmogaus pareiga – organizuoti visuomenę

Filmas pagal žiūrovų užsakymą

Komentarų nėra

Protingo vartojimo valstybė

Ateities visuomenė, Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

Klausimas: Kaip atrodys valstybė, gyvenanti pagal tarpusavio laidavimo dėsnius?
Atsakymas: Žmonija ateity negamins produktų daugiau, nei reikia, kad galėtų egzistuoti.
Tokią egzistavimo formą lemia dvasinių vertybių iškėlimas virš materialiųjų. Jei žmogus visa širdimi įsitraukia į dvasinį kilimą, jam materialiai egzistuoti daug ir nereikia – tik įprasto, normalaus lygio.
Reikia truputį sporto, maisto, miego ir šeimos šalia. Galbūt jam būtina specifinė apranga darbui, tačiau asmeniškai jam to nereikia. Jis apskritai atsisakytų visko, bet, būdamas fiziniame kūne, privalo juo pasirūpinti.
Visa, kas nebūtina, suvokiama kaip našta, spaudimas. Prie tokios egzistavimo formos žmonija priartės palaipsniui. Mes netrukus pasieksime situaciją, kad iš inercijos vis dar gaminsime daugybę nereikalingų prekių, bet pamažu nustosime jas pirkti.
Žmonės mažiau pirks ne dėl to, kad turės mažiau pinigų, kitaip tariant, ne dėl išorinių priežasčių, o dėl vidinių – tiesiog neturės noro. Požiūris į tai staigiai pasikeis, dings susidomėjimas: „Na, nusipirksiu, o ką man tai duos?“
Noras vis mažėja, kol visiškai dingsta. Vienas noras keičia kitą. Žmonijai turi atsiskleisti dvasinis noras, ir nors tai dar  toli, bet palaipsniui jau pradeda neutralizuoti materialinį norą.
Žmonės perka vis mažiau. Per kelerius artimiausius metus pamatysime, kaip žmonės taps abejingi materialiems pirkiniams. Ne todėl, kad kažkas juos ribos, o todėl, kad nebejaus tam poreikio.

Iš 2014 m. gegužės 4 d. pamokos pagal temą „Žmonių vienybė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pačioje apverstos piramidės apačioje

Augimo ekonomikos galas

Kokybinis šuolis į naują pasaulį

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai