Klausimas: Pinigai praranda savo galią. Ar vėl netapsime žemdirbiais, kad išliktų civilizacija?
Atsakymas: Nemanau. Pasaulio ateitį matau šitaip: visi žmonės visuomenės labui dirba keletą valandų per dieną žemės ūkyje, pramonėje, tose srityse, kuriose dirbame ir dabar. „Pasaulis gyvena kaip įprasta,“ – rašo Rambamas. Mes keičiame ketinimą, dėl kurio atliekame savo veiksmus, o tuomet matome, kurių iš jų nereikia atlikti, nes jie žalingi, kuriuos reikia apriboti, o kuriuos – modifikuoti.
Žinoma, pramonė, bankininkystė, prekyba ir kitos mūsų veiklos sritys labai pasikeis. Vis dėlto, kiekvienas dirbs apskritai visuomenei naudingą darbą.
Visi gyvensime subalansuotoje visuomenėje, kurioje niekam neatsiras poreikis turėti daugiau nei būtina paprastam, normaliam gyvenimui. O būtinas yra tautinis ir pensijų draudimas, ligonių kasos, atostogos, švietimo sistema, paslaugos senoliams ir pan.
Trumpai tariant, mūsų visuomenė taps vieninga šeima, praktikuojančia subalansuotą vartojimą. Kiekvienas žmogus bendram labui atiduoda maksimumą, o iš visuomenės gauna normą, būtiną egzistavimui.
Be to, kiekvienas privalo keistis į gera, mokydamasis vis labiau vienytis su kitais ir su visa sistema apskritai. Kartu aš atskleidžiu savo ryšį su jais, atskleidžiu bendrą sielą, kuri tampa mano siela. O kitas žmogus, darydamas tą patį, atranda, kad tai – jo siela. Taip kiekvienas, panašiai kaip ląstelė, žino ir jaučia tai, kas vyksta bendrame kūne.
Turime pasiekti tokią būseną, kai kiekvienas įgis visą sielą. Sykiu pasieksime ir išsitaisymo pabaigą. Tuomet įvyks vyksmas, vadinamas „rav paalim mekabcyel“ – bendra sąveika, kurioje kiekvienas veikia kaip bendra siela. Visi susijungs, ir išnyks savo asmeniškumo pojūtis. Taip grįšime į Begalybės pasaulio būseną.
Žvelgiant į artimiausią ateitį: kalbant apie šeimą, visuomenę, darbą, subalansuotą teisingą paskirstymą, socialinį teisingumą, į tai, ko reikia kiekvienam, kad normaliai gyventų, pasirinkimas vienas – davimas aplinkai. Duodamas žmogus prisipildo, nes daugiau nieko nenori. Tuo jis mėgausis. Šiame lygyje mus laikys Šviesa, ir kiekvienas palaikys kitus.
Toks mūsų vystymosi kelias, ir nukeliauti jį turime labai sparčiai. Tai matome iš didėjančių pokyčių tempų. Per keletą metų visa taip pasikeis, kad žvilgtelėję atgal nesuprasime, kaip gyvenome anksčiau.

Iš pirmosios 2011 m. rugsėjo16 d. pamokos Toronto kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmonių vienybė tarsi pusiausvyros viršūnė

Pasaulis be Holivudo: fantastika ar tikrovė?

Ateities visuomenė: kur dėsime perteklių?

Klausimas: Ar šiandien įmanoma universali ekonomikos teorija visiems?
Atsakymas: Ekonomika – tai mūsų tarpusavio ryšio atspindys. Kabalos mokslas, iš esmės, aiškina mums būtent ekonomiką – tai, kaip aprūpiname vienas kitą. Rūpindamasis kitais, aš atlieku išskaičiavimą: kiek turiu iš jų gauti, kad jiems duočiau.
Būtent apie tai Baal Sulamas rašo „Raštuose apie paskutiniąją kartą“ ir laikraštyje „Narod“: kaip įvesti teisingus tarpusavio ryšius, koks turi būti teisingas pasidalijimas, kas yra subalansuotas vartojimas, kaip gauti tik tai, kas būtina, o visame kitame kiek įmanoma padėti kitiems.
Tai ir yra ekonomika. Tiesa, dar neišmokome aprašyti jos tokiomis formulėmis, kurios būtų suprantamos šiuolaikiniams ekonomistams. Mes patys dar neturime aiškaus supratimo ir pajautimo artimiausių mažųjų pakopų, kuriomis kildami pereisime nuo dabartinės kapitalistinės ekonomikos į pusiausvyros ekonomiką.
Mes suprantame, kad tam reikalingi dvasiniai degalai, kadangi materialiajame pasaulyje kiekvienas gaus tai, kas būtina pagal savo prigimtį, o pertekliaus niekam neliks. Tai kas gi varys žmones? Juk egoistinis noras neišnyksta, jis tik auga – tuo labiau dvasiniame pasaulyje, kur jis milijardus kartų stipresnis. Todėl ten ir gauname Aukštesniąją Šviesą, o ne nuotrupas kaip čia.
Taigi, mūsų problema – pereinamasis laikotarpis nuo kitų išnaudojimo dėl savęs į savęs panaudojimą dėl kitų. Kaip man vartoti minimumą ir mėgautis davimu? Tam reikia, kad Šviesa „išverstų išvirkščiai“ mano prigimtį. Kaip gi to panorėjus, kaip iš anksto to paprašyti, išvengiant kančių?
Aišku, kančios privers mus būti pasiruošusius bet kam. Tačiau aš pats turiu įsivaizduoti davimo paveikslą, kad dabartinė būsena atrodytų man blogiau už mirtį. Ateitis turi šviesti taip stipriai, kad beatodairiškai užsimanyčiau išsikapstyti iš dabarties. Ten, priekyje, manęs laukia toks puikus gyvenimas, kad esamas egzistavimas praranda bet kokią prasmę – tai tik trukdo, reikia jį užbaigti.
Kaip nupiešti tokį paveikslą? Iš vienos pusės, jame slypi didelė kančia, tačiau iš kitos pusės, tai – meilės kančia, kamavimasis dėl didybės. Mūsų pasaulyje žmonės dažnai atiduoda savo gyvenimą tam, kad pasiektų paveikslą, kurį patys nusitapė. Galima visą gyvenimą išdirbti vandentiekininku arba elektriku. Kodėl gi visi dar kažką vejasi? Kad gautų priedą, nors gyvuliniame lygmenyje jis nėra būtinas. Tai jau ne įspūdingos atostogos, o sąskaita banke, kuri savaime suteikia malonumo.
Taigi, dar negalime paaiškinti, kaip pereiti nuo kančios prie traukos, neapčiuopiame realių ekonominių priemonių, kurių bus imtasi kartu su visuomenės auklėjimu. Ateityje turėsime tai padaryti.

Iš 2011 m. spalio 18 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ant mažo plausto

KGB ilsisi

Pusiausvyros ekonomika

Video klipas rusų k.

Klausimas: Kaip atrodys žmogus savo vystymosi pabaigoje?
Atsakymas: Kaip aš suprantu, jis pradės riboti save ir gamtos išteklius naudos tik esant būtinybei, jis nebejaus trūkumo, o visi jo siekiai bus skirti artimojo gerovei.
Vartos jis tiek, kiek reikia norint teisingai materialiai egzistuoti – tik tam, kad realizuotų savo siekius dėl kitų gerovės.
Taip kūnas gaus tik būtinus ir naudingus dalykus, labiausiai reikalingus jo sveikatai. O požiūris į savo artimąjį  ir kontaktas su juo padės žmogui atskleisti visą  tarpusavio ryšio sistemą. Taip jis suvoks tikrąją gamtos esmę, jos amžiną ir tobulą vidinę jėgą.

Iš 2011 m. gegužės 1 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Po 230 metų…

Mokykimės iš gamtos

Aukščiausios lygybės principas

Klausimas: Iš kur turi atsirasti mano tikrumas dėl rytdienos: iš visuomenės ar iš Kūrėjo?
Atsakymas: Tikrumas ateina ir atsiskleidžia tik ryšyje su kitais žmonėmis. Materialinis tikrumas pasireiškia materialinėje visuomenėje, o dvasinis tikrumas – dvasinėje visuomenėje.
Dvasinis tikrumas nereiškia, kad man nieko netrūksta. Jo prasmė kitokia: aš įsitikinęs, kad man netrūks jėgų, kad duočiau kitiems ir Kūrėjui.
Mano tikrumas nukreiptas ne į mane patį, o į tikslą. Ir aš esu tikras, kad aplinkiniai laidavimo principo pagrindu palaikys mane čia. O kokio man dar tikrumo iš jų reikia, jeigu esu dvasiniame pasaulyje?
Kita vertus, šiame pasaulyje noriu būti tikras, kad man niekada netrūks egoistinio prisipildymo.
Klausimas: Ir visgi aš negaliu apsiriboti dvasiniu tikrumu? Man taip pat reikalingas tikrumas materialiame lygmenyje?
Atsakymas: Būdamas šiame pasaulyje privalai rūpintis jo būtinais poreikiais. Būdamas visuomenėje turi rūpintis ja. Kad ir kokia dvasinga ji būtų, kol materialusis pasaulis neišnyko iš žmonių suvokimo, jie privalo rūpintis savo šiandieniniais ir rytojaus poreikiais. Reikalingos prekės, produktai, reikalingi sandėliai ir t. t.
Tačiau tai darysi dvasiniam dėsniui liepiant. Kildamas dvasinėmis pakopomis vis dėlto turi materialiai save aprūpinti, nes dar neištaisei tų savo kelim, kuriuose negali atlikti išskaičiavimų, − savo „akmeninės širdies“.
Taigi, svarbu skirti materialų ir dvasinį tikrumą. Materialiame pasaulyje rūpinuosi savimi, savo artimaisiais ir netgi visa žmonija. O dvasinis tikrumas yra aukščiau – tai tikrumas dėl to, kad mes kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką galime maksimaliai duoti.

Iš 2011 m. kovo 3 d. pamokos „Tikrumo jautimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Būti kitus pripildančiu šaltiniu

Mūsų pasaulis – tik pradinis atskaitos taškas

Klausimas: Ar dėl perėjimo prie vidinių vertybių neišnyks profesijos, užsiimančios kino filmų, drabužių gamyba ir t. t.?
Atsakymas: Bet kuriuo atveju mūsų pasaulio laukia didžiulės visų ankstesnių vertybių permainos. Ir tai pasireikš atsainumu toms išorinėms pirmenybėms, kurioms žmonės iki šiol teikė didelę reikšmę. Jau dabar pastebimai įsivyrauja paprastesnio stiliaus kasdieniniai rūbai. Tai vyksta ne šiaip sau.
Man tenka dalyvauti pasaulinės reikšmės kongresuose ir konferencijose, tad pastebiu, kaip kasmet auga tendencija niekinti išorines vertybes. Vis mažėja apribojimų, dalyviams leidžiama vis laisvesniu stiliumi dėstyti medžiagą.
Žmonės vis labiau nepakenčia įvairių ceremonijų ir visko, kas juos kiša į tam tikrus rėmus. Tokia bendra tendencija, patvirtinanti, kad žmones traukia prie vidinių vertybių, jiems reikia daiktų esmės, o ne jų išorinio pasireiškimo. Taip ego stumia mus į priekį.
Aš įsitikinęs, kad daugybė profesijų, susijusių su dizainu ir mada, palaipsniui išnyks.
Žmonių požiūris į išorinius atributus dar kartą patvirtina didėjantį susidomėjimą vidinėmis vertybėmis ir parodo, kad išorė jau nebevilioja, todėl mes taip rengiamės ir elgiamės.
Mane kaip tik džiugina tokia padėtis pasaulyje.

Iš 2011 m. vasario 22 d. paskaitos auditorijoje „Kabala liaudžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pati populiariausia ateities profesija

Viską, išskyrus būtiniausia, atiduok savo artimui

Mokykimės iš gamtos

Video klipas rusų k.

Klausimas: Ar bus kokia nauda, jeigu savo pavyzdžiu paveiksime kitus žmones, kurių dauguma nesiekia dvasiškai vystytis? Ar tada visoje visuomenėje taip pat įsivyraus geri santykiai ir ryšiai?
Atsakymas: Taip, savo pavyzdžiu teigiamai paveiksime visą visuomenę. Baal Sulamas rašo apie tai straipsnyje „Paskutinioji karta“. Jeigu šiandien visa visuomenė nuspręs, kad negalime daugiau egzistuoti tokia egoistine forma ir turime pradėti kažkaip skaitytis vieni su kitais – tai bus didelis ištaisymas.
Jūsų gali paklausti: jei paprastas žmogus tai daro ne dėl to, kad atskleistų Kūrėją ir Jam duotų, ar tai nebus socialistinės Rusijos liūdnos patirties pakartojimas?
Tačiau šiais laikais jau yra mūsų didelė kabalistinė grupė, užsiimanti davimu ir kabalos platinimu. Ir kiekvienas, norintis įgyti gilesnį suvokimą, galės prie mūsų prisijungti. O visiems kitiems pakanka tiesiog padėti ir palaikyti mus, kaip kad paprastai elgiasi žmonės, nenorintys mokytis ir apkrauti savo galvos.
Jeigu yra tokia pusiausvyra visuomenėje, kai viena jos dalis tarsi „galva“ rūpinasi ketinimu ir visiems pritraukia taisančią Šviesą, o kita dalis atlieka kažkokius pagalbinius veiksmus, tai galime pasiekti gerų rezultatų.
Tikėkimės, kad tai pavyks. Žinant, kad visos žmonijos struktūra sudaro piramidę, būtent taip ir turi būti: tik nedaugelis kuria ryšį su Kūrėju ir praleidžia Šviesą masėms. (žr. Baal Sulamas „Paskutinė karta“)

Iš 2010 m. gruodžio 10 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nusiraminimas: dėl ko ir kam?

Vienas įstatymas

Pastūmėti pasaulį taisymosi link

Jeigu šiandien pasaulis pasirūpintų augančios kartos auklėjimu, po 15-20 metų gyventume tarp visai kitokių žmonių. Žmonija būtų nauja.
Mums nebereiktų galvoti, ką daryti su suaugusiais. Nuo 3-4 metų amžiaus metodiškai mokytume vaiką visai kitokio nei dabar suvokimo, mokytume noro ir siekio duoti.
Iki Šventyklos griūties Izraelio tauta taip ir buvo auklėjama, tuo gyveno. Sakoma, kad nuo Dano šiaurėje iki Beer Ševos pietuose, t.y. visoje šalyje, nebuvo vaiko, kuris nežinotų, ką reiškia norėti gauti, o ką – norėti duoti. Nes veikė Abraomo metodika, gauta dar išeinant iš Babilono.
Su laiku mes taip pat būsim priversti tai padaryti, tačiau galimybė jau yra ir dabar. Privalėsime išmokyti vaikus, kaip sugyventi tarpusavyje, kaip sukurti ryšius, kaip draugauti, bendrauti, mylėti.
Dabartinėmis sąlygomis tai pasiekti labai sunku, nes vaikai atsiduria šiuolaikinėje mokymo sistemoje su visomis jos problemomis. Vis dėlto stengiamės jiems paaiškinti, kad mylėti artimą kaip patį save – universalus gamtos dėsnis.
Nuo to nepabėgsi. Kiek besipriešintum šiam dėsniui, galiausiai sau tik pakenksi. Istorija kaip pavyzdį mums pateikia žlugusias imperijas ir tautas-nugalėtojas, atsidūrusias bėdoje po savo pergalių.
Išsikerojus egoizmui atrodo, kad sėkmingas lenktyniavimas mums neša naudą, sėkmę, valdžią: „Žiūrėkite, koks aš didvyris!“ Tačiau pažvelgus į netolimą perspektyvą, paaiškėja, kad taip nėra. Iš prigimties esame susiję vienas su kitu ir mums būtinas abipusiškumas.
Todėl prie šiuolaikinio profesinio mokymo pridedame principą: mylėti savo artimą kaip patį save. Tam naudojame įvairias formas: žaidimus, dainas, pokalbius, apsvarstymus, diskusijas – viską, kas padėtų vaikams pasiekti naują realybės suvokimą.
Esame pačioje kelio pradžioje. Tikėkimės, kad šiais metais mums pavyks organizuoti tarptautinį švietimo tinklą, kuris apims visas mūsų pasaulines grupes.
Leisime filmus, knygas ir aiškinamąsias brošiūras, dirbsime su psichologais ir kitais specialistais – po keleto metų pamatysime, kokią naudą tai duos mūsų vaikams.
Šiandien tiesiog būtina kurti ir plėsti sveiko auklėjimo sistemą, kad vaikai augtų ne pagal vilkų įstatymus ir nepradėtų nekęsti žmonių, kaip tai vyksta dabar.
Bręsdami tokie vaikai bus sėkmingi visose srityse: gamtos moksluose, profesiniame pasiruošime, gerai elgsis ir tinkamai žvelgs į visuomenę ir pasaulį. Savo vidumi jie atitiks Kūrėją.

Iš 2010 m. lapkričio 5 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbiausias mūsų koziris

Naujasis švietimas

Pastūmėti pasaulį taisymosi link

Klausimas: Jei sukursime vaikams virtualią dvasinę erdvę visose pasaulinėse mokymosi grupėse, ar tai pagreitins mūsų vystymąsi, kaip pasakyta: „Izraelis pagreitina laiką“?
Atsakymas: Tai, atrodytų, nėra pagrindinis dalykas, tačiau iš tikrųjų jis – pats svarbiausias.
Pasitelkus į pagalbą teisingą auklėjimą, vaikai pražys kaip gėlės, sėkmė juos lydės visur: jie bus išsiauklėję, gerai elgsis, turės didesnes suvokimo ir saviraiškos galimybes, mes galėsime pasauliui parodyti, kas yra ta nauja žmonija. Ir niekas neatsilaikys prieš tokį pavyzdį.
Parodysime, kad tokią auklėjimo sistemą galima organizuoti ne tik vienoje vietoje – galima tai virtualia forma padaryti daugelyje vietų visame pasaulyje. T.y., sukurti naują žmonijos kartą.
Dabartinės kartos problema yra ta, kad ji neturi tęsinio, sekančios kartos. Visos tos kančios, kurias jaučia tėvai ir netgi tie žmonės, kurie neturi šeimos ir vaikų, vis kaupiasi.
O jei artimiausiu metu sukursime mokomosios televizijos sistemos tinklą visomis kalbomis, galėsime sustiprinti visuomeninius ryšius tarp vaikų, organizuoti ypatingas vaikų stovyklas ir daug ką kita. Niekas negalės pasiūlyti nieko geresnio. Juk valstybinė auklėjimo sistema vis labiau žlunga.
Tai ir yra tas koziris, su kuriuo mes laimime! Kai žmonės pamatys, kad kiekvienas vaikas, auklėjamas tokiame tinkle, sėkmingai mokosi, jam būdingas geras elgesys, teisingas požiūris į gyvenimą, jis supranta kitus ir auga fiziškai sveikas, – tuo, be abejo, viskas bus pasakyta.
Tokios sistemos neįmanoma nukopijuoti, galima tik prie jos prisijungti, nes jos pagrindas – visuotinis susivienijimas. Kopijavimas reikštų atsiskyrimą, todėl vienai atskirai grupei/šaliai neduotų tokio rezultato.
Organizuoti tokią sistemą galima tik remiantis vienybės principu: pasaulis – globalus, ryšys – integralus, būtinumas susivienyti, visi žmonės – broliai. Taigi, pasaulis bus tiesiog priverstas priimti mūsų metodiką, kuri įgaus susistemintą, mokslinę formą.
Mūsų tinklas turi būti įvairialypis (įvairiapusis), vienijantis vaikus iš skirtingų šalių. Būtina parodyti, kad visi jie mokosi pagal vieną pirminį šaltinį, pagal vieningą metodiką, kad visi jie susivieniję, atstovaujantys naują žmoniją su universaliomis vertybėmis, – taip, kaip iš mūsų reikalauja evoliucija.

Iš 2010 m. spalio 31 d. pašnekesio apie auklėjimą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Slaptasis Kūrėjo agentas mokykloje

Leiskite vaikams rinktis

Švietimo tikslas – auginti žmogų