Pateikti įrašai priklausantys Ateities visuomenė kategorijai.


Atvesti pasaulį į pusiausvyrą

Ateities visuomenė, Krizė, globalizacija, Pasaulio problemos

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kokia prasmė kalbėti, kaip visą gamtą atvesti į pusiausvyrą, jei net negaliu paveikti savęs, jau nekalbant apie visą žmoniją?
Atsakymas: Turime išmokti save veikti, iššaukti tinkamą aukštesniosios Šviesos poveikį, teigiamas gamtos jėgas ir taip kompensuoti visas jos neigiamas būsenas.
Net vienas žmogus gali kompensuoti absoliučiai visas būsenas, įtraukiant jus ir viską apskritai. Tad jokiu būdu nereikia sakyti, kad, neva, negaliu to padaryti. Gali kiekvienas iš mūsų.
Žinoma, galima pasakyti: „Pasaulyje yra milijardai žmonių. Net jei ką nors padarysiu, tai bus milijardinė dalis, kuri nieko neduos“. Tai netiesa!
Žmogus pajėgus subalansuoti visą žmoniją. Ir turi taip elgtis. Kabaloje apie tai kalbama daugelyje šaltinių.
Baal Sulamas straipsnyje „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“ rašo: „Tokiu būdu kiekvienas vieno žmogaus atliktas ištaisymas daro įtaką visam pasauliui, skatina pasaulį vystytis ir įgyvendinti meilės bei davimo dėsnį, kol užsipildys Žemė šiuo žinojimu.
O kiekvienas vieno žmogaus padarytas pažeidimas irgi veikia visą pasaulį ir pažadina jėgas, verčiančias pasaulį taisytis. Šias jėgas jaučiame kaip kančias.“
Išeitų, kad bet kuris žmogus vienu savo veiksmu pažeidžia pasaulio harmoniją arba ją taiso. Todėl jokiu būdu neturėtume pamiršti teigiamo indėlio, kurį kiekvienas gali duoti pasaulio pusiausvyrai.
Dabar esame ypatingoje situacijoje: didžiulę globalią sistemą tiek išvedėme iš pusiausvyros, kad ji ima iš savęs skleisti virusus. Kitaip tariant, iš savo nestabilios būsenos ji jau niekaip kitaip nebegali kompensuoti savęs, tik išskirdama kenksmingas biologines mikrosistemas.
Todėl reikia suprasti, kad neturime kito pasirinkimo – tik rimtai prisiimti sau pareigą atvesti sistemą į pusiausvyrą.

#263182

Iš 2020 m. kovo 15 d. pamokos rusų k.

Komentarų nėra

Po pandemijos

Ateities visuomenė, Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль Лайтман„Jei tik viskas nežlugs, tai atsigaus, – sako mums. Ir priduria, – kada nors“. „Neatsigaus“, – sakau aš. Bet ir žlugimas visai nebūtinas.
Kiekvienam iškyla uždavinys – išgyventi dabartinį laikotarpį su minimaliais praradimais. Tam reikia tausoti nervus ir išteklius, palaikyti kitus, mokėti atsipalaiduoti, bet ne nusišalinti. Turime suprasti, kas vyksta, kad krizės pasekmės neužkluptų mūsų netikėtai.
Pradžiai atsikvėpkime. Žmogus sukurtas ne blaškytis, o mąstyti ir veikti. Taigi, ką iš tikrųjų praradome? Kokią ateitį ruošėme vaikams?
Bendrai tariant, tiesiog tarnavome vieni kitiems už pinigus. Uoliai ar ne įgyvendindavome principą, tiksliai suformuluotą mūsų išminčių prieš tūkstančius metų: „Eikite ir užsidirbkite vieni iš kitų“. Mums atrodė, kad dirbame sau. Bet kokią meškos paslaugą sau padarėme, įsisukdami į vartotojo voverės ratą ir negalvodami apie nieką daugiau!
Jeigu sekundei atskristume iš labiau išsivysčiusios planetos ir pažvelgtume į žmoniją prieš mėnesį, ne pats maloniausias vaizdas mūsų lauktų. Ne, ne technine prasme, bet pačia visuotinės sumaišties prasme. „Nauda“ iš jos, kaip smogas virš žemės, išsisklaido jau dabar.
Ir štai atėjo virusas. „Sustokite, žmonės, – sako jis mums. – Pažvelkite, ką padarėte su planeta ir su savimi. Pažvelkite į rytojų“.
Jei iš tikrųjų pažiūrėsime, ir ne formaliai, tai pamatysime, kad judėjome ne tik į ekologinę krizę. Dar prieš ją būtų įvykęs karas. Iš esmės, įspraudėme save į karo glėbį, beviltiškos globalizacijos būseną, prieštaravimų aklavietę. Tokia žmogaus prigimtis: kai artėja žudynės, išstumiame jas iš sąmonės ir taip susitaikome su jomis, tikimės jų. Gremas Grinas puikiai aprašė prieškarinę atmosferą knygoje „Samdomas žudikas“: viskas jau buvo nulemta, bet niekas netikėjo, kad karas įvyks, jį atmetė, nekreipė dėmesio – ir taip priartino, prišaukė, laukė.
Iki šio etapo dar nebuvome priėję, bet nevaldoma vartojimo lavina įtraukė žmoniją į bedugnę. Kad ir kaip būtų keista, virusas išgelbėjo mus nuo to! Išgelbėjo nuo egoizmo, kuris reikalavo „nuodėmių atleidimo“, nuo vartojimo rinkų perkrovimo.
Tai ar verta grįžti atgal? Ką gero praeityje palikome?
Ar yra gyvenimas po viruso?
Dabar iš naujo susipažįstame su šeima, pasauliu, su savimi.
– Tu jau penktoje klasėje!?
– Palauk, kas su tavo šukuosena?
– Nežinojau, kad tu šitaip moki kepti kiaušinius.
– Niekada negirdėjau tiek daug anekdotų. Ir jie iš karto verčiami į visas kalbas.
– Jie ten sąžiningai sėdi namuose, o mes kuo blogesni?
Anksčiau daugelis iš mūsų namuose tik miegojo – dabar gyvena. Anksčiau naršėme internete dėl malonumo – dabar turime tikrų sąsajų, įsigiliname, jungiamės tarpusavyje.
Iš čia yra keletas kelių. Mums, žinoma, norisi atgal į voverės ratą su įprastomis jo rykštėmis ir meduoliais. Tačiau negalima pamiršti, kad gresia ir nusikaltimų įsisiautėjimas, neramumų slopinimas, tiekimo nutraukimas ir kaltųjų paieškos. Tačiau galime išnaudoti šį laikotarpį ir apmąstymams.
Žinoma, ne viskas klostosi sklandžiai, ne visi išlaiko smūgius, bet pati patirtis, tempo pokyčiai, nusistatymas suteikia mums ne tik atokvėpį. Ištuštėjusiomis darbo dienomis, keistoje popiečių tyloje girdisi naujovių aidas. Sėdime namuose, kaip vaikai suoluose, kad šio to išmoktume, kad šie pokyčių skausmai nepraeitų veltui.
Bet kokiu atveju mums nepavyks išeiti iš krizės taip greitai, kaip į ją patekome. Ir tai, kas dabar vyksta, nėra pauzė, atostogos ar karantinas, tai pabudimas. Virusas mūsų nenokautavo, bet gerokai sutrenkė ir sugrąžino į tikrovę. Suteikė galimybę patiems atsargiai pasukti vairą.
Šiandien mums kyla būtinybė pervertinti vertybes prieš naują epochą, kuri reikalauja kitaip elgtis vieniems su kitais, reikalauja rasti prasmę, kurios vengėme. Pokyčių vėjas sunaikino iliuzijas ir parodė mums tikrą vaizdą. Nejaugi leisime sąmonės smogui vėl aptraukti ją miražais? Nejaugi susitaikysime su praeitimi, su amžina sumaištimi, su išoriniu pertekliumi ir vidine tuštuma?
Pasaulis atsidūrė ant siauro tilto ir svarbiausia dabar – nebijoti atsisveikinti su praeitimi. Turime kitą rūpestį – kaip sutikti ateitį, kad nesusidurtume su ja nugara, o protingai įsilietume į neišvengiamą rytojų.
Patys sukūrėme voverės ratą – ir dabar galime išeiti iš jo be nereikalingų sukrėtimų. Juk svarbiausia tai, kas viduje: mūsų ryšiai, mūsų santykiai, mūsų dalyvavimas, tarpusavio meilė. Pakanka tik tai suvokti, ir visi mechanizmai – visuomeniniai, finansiniai, komerciniai – ims persitvarkyti pagal naują paradigmą.
Pagalvokime: kodėl gyvename ir kaip galime sukurti savo gyvenimą kitaip, kitais principais? Atsivėrė išėjimas iš beribio egoizmo, tai pasinaudokime tuo, kol jis yra nokdaune. Lėktuvai – žemėje, laivai – uostuose, mes – suoluose. Čia nėra nieko žeminančio. Priešingai, mums atsirado galimybė iš tikrųjų padaryti ką nors dėl savęs.
Visą gyvenimą užsiėmėme tik tuo, kad bėgome nuo klausimo apie mirtį: blaškėmės, kiek įmanoma teisindami save. Virusas mums duoda dar vieną užuominą: nuo mirties nepabėgsi. Kad įveiktume šią ribą, turime pakilti aukščiau egoizmo, kuris mus marina. Jis riboja mus vien kūno norais ir suteikia ydingą, apgailėtiną, ribotą pasaulio pojūtį. Imkime ir pajauskime pasaulį per mūsų bendrą vidinę struktūrą – per sielą. Tada mes pamatysime jį visiškai kitą – begalinį, amžiną, tobulą.
Tai neturi nieko bendra su religijomis. Kabalos mokslas nesiglaudžia prie jokių tikėjimų. Ji tiesiog vysto žmogaus sielą ir taip daro mus laimingus. Dabar, kai visi jaučiamės vienoje valtyje, reikia kartu užgulti irklus ir laikytis kurso į pasaulį, kuriame nėra sienų tarp širdžių. Tada išnyks ir kiti barjerai, skiriantys žmones. Rytojus formuojasi jau dabar.
#262055

Daugiau šia tema skaitykite:

Ko mus moko koronavirusas?

O kodėl taip norite gyventi?

Koks bus pasaulis po epidemijos?

Komentarų nėra

Kolektyvinė santvarka – dvasinio augimo pasekmė

Ateities visuomenė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Istorijoje būta bandymų sukurti kolektyvinę visuomenę. Nors šios idėjos buvo teisingos, bet visuomenės vystymasis atsiliko. Dabar padėtis keičiasi. Pamažu kuriama nedidelė organizacija, kuri pagal savo išsivystymą egzistuos remdamasi kolektyvizmo dėsniais?
Atsakymas. Pirmiausia turime persiauklėti, kad nekartotume sovietinės Rusijos klaidų.
Klausimas. Ar visi kiti žmonės taip pat palaipsniui priims kolektyvizmo principus?
Atsakymas. Liaudies masės šių etapų nepraeis. Pamačiusios, kad egoistiniai norai prieštarauja gamtai, prisišlies prie mūsų, kaip kūnas šliejasi prie galvos. Žmonėms kils vidinis poreikis visiškai paklusti aukščiausiems gamtos dėsniams.
Kolektyvinė santvarka – mūsų dvasinio augimo pasekmė. Keisdamiesi vidumi, sužadinsime išorinius pokyčius.
Klausimas. Vadinasi, gali taip atsitikti, kad šiame gyvenime staiga tapsime mažo pasaulio, pagrįsto kolektyviniu darbu, statytojais?
Atsakymas. Suprasdamas žmogaus prigimtį ir uždavinio sunkumą, nemanau, kad komunistinę visuomenę sukurs dabartinė karta.
Klausimas. Kuo skiriasi kolektyvinė santvarka mažoje altruistinėje organizacijoje ir likusioje žmonijos dalyje? Ar jie taip pat organizuosis pagal šį principą?
Atsakymas. Masės pamažu savanoriškai šliesis prie mūsų, mokysis ir taikys tą pačią metodiką. Tai priklausys tik nuo jų vidinio praregėjimo. Tačiau jokiu būdu negalima imtis skubotų fizinių veiksmų, kurti naujų visuomenės santykių, kuriems visuomenės nariai dar nepasiruošę.
Klausimas. Kodėl ankstesni visuomenės bandymai sukurti kolektyvinę santvarką nepavyko? Baal Sulamas rašo, kad šis „laikas atėjo mūsų dienomis“. Kodėl šį kartą ją sukurti pasiseks?
Atsakymas. Todėl, kad žmonės nusivilia egoizmu. Jie nori naujų visuomeninių santykių, yra pasiruošę priimti atitinkamą metodiką, ją savyje realizuoti ir taip tapti normaliais integralios visuomenės vienetais.
#226421

Iš 2017 m. lapkričio 13 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Komentarų nėra

Visuomenės įtaka

Ateities visuomenė, Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманO kadangi tai priešinga mūsų prigimčiai – reikalinga visuomenė, kurioje visi kartu sudarys didelę jėgą, kad galėtume kartu dirbti, siekdami anuliuoti norą gauti, vadinamąjį „blogį“, nes jis trukdo pasiekti tikslą, kuriam sukurtas žmogus. (Rabašas, „Šlavej Sulam“, „Grupės tikslas(1.2)“)
Klausimas. Kaip turėtų veikti visuomenė, kad žmogus jaustų kančias, viliojančias į priekį, o ne vejančias iš nugaros?
Atsakymas. Visuomenė turi nuolat skleisti tikslo didybę, ji svarbiausia. Tada mes natūraliai sieksime tikslo, nes mūsų akyse jis bus didis.
Kančios turi kilti ne dėl to, kad aš dirbu su savo egoizmu, o kad nepasiekiu tikslo, todėl vis veržiuosi į priekį. Tai jau kitos kančios – meilės kančios. Jos pasireiškia, veikiant visuomenei, kuri rodo, koks tu turi būti.
Klausimas. Mane sukūrė kaip visišką egoistą, kurio nedomina niekas, išskyrus jį patį. Dirbant grupėje kažkas keičiasi mano nore?
Atsakymas. Žinoma. Tavo egoistinės savybės, tokios kaip savigarba ir kt., skatina tave siekti esminio suvokimo. Tu pradedi matyti jį Kūrėjo atskleidime, suprasdamas, kad Jis priešingas tavo egoizmui.
Išeina, kad egoizmas, kuris paskatino tave atrasti gyvenimo prasmę, pats nusistatęs prieš tą prasmę. Štai ir kyla paradoksas: kaip vis dėlto veikti?
Pasireiškia labai įdomi ypatybė: egoizmo reikia atsikratyti, o norą – vystyti. Kitais žodžiais tariant, turime numarinti egoistinį ketinimą, o norus užauginti ir jiems užvilkti altruistinį ketinimą.
Veikiant visuomenei ir Supančiajai šviesai reikia save įtikinti, kad turime pakeisti tik ketinimą, bet ne norą, pastarasis visą laiką didės, kaip pasakyta: „Kiekvienas, kuris didesnis už kitą, (jo) ir norai didesni“. O štai ketinimai – keičiasi.
Mes turime stengtis pakeisti ketinimą ir – svarbiausia – suprasti, kad bendromis pastangomis galime pritraukti Aukštesniąją jėgą, kuri vadinama „Supančia šviesa“, ir tada neturėsime problemų. Kitaip – nieko neišeis. Dvasiniame vienas – ne karys, tik dešimtukas.
Klausimas. Mes dedame pastangas, kad patys gautume ketinimą duoti, ar galvojame apie draugus, kad jie gautų ketinimą duoti?
Atsakymas. Neturi reikšmės, nes mes visi įsijungiame vienas į kitą, į dešimtuką, ir viskas užsibaigia rate tarp mūsų.
Klausimas. Kaip žmogui pasiekti, kad visuomenė jį veiktų kuo stipriau? Nuo ko tai priklauso?
Atsakymas. Tai priklauso ir nuo jo, ir nuo visuomenės. Čia susilieja dvi kryptys: kiek žmogus gali save prilenkti prieš likusius ir kiek kiti suvokia savo įtaką kiekvienam.
Klausimas. Jei žmogus jaučia, kad visuomenė jo neveikia, ką jis gali padaryti?
Atsakymas. Jis turi reikalauti, kad jie jį paveiktų. Tam jis atėjo į grupę, kad grupė darytų jam įtaką.
Klausimas. Jūs aiškiai jaučiate, kad ir paskutinioji karta bus sudaryta iš dešimtukų?
Atsakymas. Kitaip ir negali būti, nes tai atitinka mūsų prigimtį. Taip buvo visais laikais. Pirmasis dešimtukus, vadinamus „minjan“, organizavo Mozė einant iš Egipto.
#228812

Iš 2018 m. sausio 2 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis stimuliatorius – žingsnis į ateities visuomenę

Kokybinis šuolis į naują pasaulį

Kančios skiriasi

Komentarų nėra

Kriptovaliutos ateities visuomenėje

Ateities visuomenė, Ekonomika ir pinigai

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Pastaruoju metu išpopuliarėjo technologinė naujovė – kriptovaliuta, dabar visi gali stebėti bitkoinų padėtį. Gal taip atsiskleidžia ryšiai tarp žmonių?
Atsakymas. Netikiu, kad turtas gali kažkaip sieti žmones. Manau, kad bitkoinai – tai tik dar viena spekuliacija, kaip ir bet kuri kita valiuta.
Žmonija galų gale vis tiek sugrįš prie bendro ekvivalento – aukso ar ko nors kito. Niekas negali būti pagrįsta dirbtiniu išskaičiavimu ir formulėmis. Šito negali būti, nes nepasiekėme tokio tarpusavio ryšio, tokios komunikacijos, kuri leistų nustatyti teisingus žmonių tarpusavio santykius.
Todėl pinigai neturės jokios galios, jei nebus padengti auksu ar kitomis vertybėmis, visų pripažintomis kaip bendrasis ekvivalentas.
Bet kuri kriptovaliuta turės vertę tik tada, kai aukso gramais ar doleriais matuosime ne savo egoizmą, o geruose tarpusavio santykiuose tyrinėsime altruizmą ir nustatysime jo vertę. Kabaloje vertę turi tik ekranas ir atspindėta Šviesa.
Klausimas. Ir tuomet nebebus pinigų?
Atsakymas. Nebus. Vienas su kitu atsiskaitysime savo santykiais.
Klausimas. Ar tai galėsime pamatuoti?
Atsakymas. Kabaloje avijut (noro stiprumas), masach (ekranas), or chozer (atspindėta Šviesa), nefeš, ruach, nešama, chaja, jechida šviesa – visa tai matuojama iki pačių smulkiausių dalelių.
Klausimas. Įdomu, kaip tai atrodys mūsų materialiame pasaulyje? Baal Sulamas rašo, kad kiekvienam ant rankovės bus kažkokie skiriamieji ženklai, tarkime, žvaigždutės, parodančios davimo nuopelnus. Jų skaičius nulems visuomenės požiūrį į tave. Jei turėsi 10 ar 20 žvaigždučių, tave labiau gerbs.
Ar iš tiesų taip gali būti?
Atsakymas. Taip. Bet ne tam, kad tave gerbtų, o tam, kad būtum pavyzdys kitiems ir taip juos auklėtum. Žmogus didžiuosis ne tuo, kad jis ypatingas, o tuo, kad savo ypatingumu kitiems suteikia jėgų.
#220423

Iš 2017 m. gruodžio 24 d. pamokos rusų kalba

Komentarų nėra

Egoizmas – visuomenės vystymosi jėga

Ateities visuomenė, Egoizmo vystymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKomunistams, gyvenusiems ir veikusiems iki Karlo Markso laikų, nepavyko paskleisti komunizmo pasaulyje.
Taip atsitiko dėl to, kad visi kolektyvinės visuomenės nariai turėjo būti idealistai-altruistai, kaip ir patys steigėjai.
O kadangi net labiausiai išsivysčiusios visuomenės 90% narių yra egoistai, jie negalėjo priimti kolektyvinės visuomenės, kuri iš prigimties išimtinai altruistinė, taisyklių. (Baal Sulamas, „Paskutinioji karta“).
Klausimas. Kodėl 90 % visuomenės narių – egoistai? Kodėl toks disonansas?
Atsakymas. Taip užprogramuota gamtos, nieko nepakeisi. Kadangi mes gamtos nesuprantame, belieka nuspręsti, gerai tai, ar blogai.
Baal Sulamas rašo, kad gamtoje yra 10 % altruistų. Tačiau, visų pirma, nematau, kad 10 % visų žmonių siektų kabalos mokslo, atvedančio į tikrą, veiksmingą altruizmą. Daugiausia 1–2 %. Jei šios metodikos mokytųsi 10 %, įvyktų kabalistinė revoliucija.
Antra: tam, kad pripažintume būtinybę kitokios visuomeninės santvarkos, grįstos savitarpio pagalba, papildymu, kolektyviškumu, reikia labai didelio egoizmo, kuris atskleistų savo netobulumą, nesugebėjimą žmonėms suteikti normalų egzistavimą, laimę, šeimą.
Dabartinė visuomenė jau seniai galėjo nusivilti savąja prigimtimi ir padaryti teisingas išvadas, jei ne milžiniškas žiniasklaidos mechanizmas, kvailinantis žmones, verčiantis juos eiti ratu, tarsi mažus vaikus: „Nubėk ten, atnešk aną. Pažiūrėk, ką mes dabar darysime“. Žmonės tiki visomis melagingomis žiniomis, pasimauna ant jų kabliuko.
Kaip ilgai tai tęsis? Manau, kad per artimiausius penkerius metus žiniasklaida taip diskredituos save, kad visuomenės nuomonė apie ją pasikeis.
Visais laikais žmonės manė, kad egoizmas – geras, nes vysto gamtą ir visuomenę. Matome, kaip gyvena žvėrys, o žmonės gyvena pagal tą patį principą, tik aukštesniu lygiu. Jie įtvirtina tam tikras elgesio taisykles, kad nesuėstų vieni kitų kaip gyvūnai, tačiau tikrai tai sugebėtų.
Pirmykštės visuomenės buvo komunistinės: vienodi darbo įrankiai, trobelės visiems, bendras laužas, vaikai, žmonos. Buvo tokie periodai, kai viskas buvo bendra.
Todėl komunistinės visuomenės – ne naujiena žmonijai, skiriasi tik jų būsenos. Arba visuomenės egoizmas dar nė kiek neišsivystęs, ir žmogus nesijaučia individu, bet jaučiasi natūralios grupės, keliaujančios iš urvo medžioti mamuto, dalimi.
Arba tai visuomenė, kurioje egoizmas taip išaugo, kad su juo nebeįmanoma sugyventi, tada žmonės susirenka ne aplink laužą, bet tarptautiniame parlamente ir galvoja, kaip jiems pažaboti savo prigimtį. Ir palaipsniui supranta, kad niekaip.
#226235

Iš 2017 m. lapkričio 13 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Markso prognozės ima pildytis

Komunizmas: utopija ir tikrovė

Kodėl komunizmas patyrė fiasko

Komentarų nėra

Kad nebūtų karų

Ateities visuomenė, Platinimas

каббалист Михаэль ЛайтманJei visuomenė nevykdys savo misijos, pasaulyje kils atominiai ir branduoliniai karai, pasaulio tautos bus priverstos ieškoti išeities ir kreipsis į Jeruzalės Mesiją, kuris juos išmokys šios metodikos. (Baal Sulamas, „Paskutinioji karta“)
Altruistinės visuomenės organizuojamuose apskrituosiuose staluose yra tokia jėga, kuri vadinasi „Izraelio Žemė“, „Jeruzalė“, „Viešpaties kalnas“, „Mesijas“ (nuo žodžio „limšok“– „traukti lauk“).
Klausimas. Vadinasi, mūsų maža kabalistinė organizacija ir yra Mesijas?
Atsakymas. Pati organizacija – ne. Tačiau joje, ant kiekvieno jos nario ir tų, kurie prie organizacijos glaudžiasi, nusileidžia Aukštesnioji šviesa, – Ji ir vadinasi Mesijas.
Mūsų organizacijos užduotis – siekti, kad perėjimas į ateities visuomenę vyktų taikiai, ne karo būdu. Arba tu savanoriškai judi į priekį, arba tave veja pagaliu – viena iš dviejų. Bet kokiu atveju kūrinio programa bus realizuojama. Mes trokštame vystytis taikiu būdu. Todėl kviečiame judėti į priekį savanoriškai visus, kiek tai įmanoma.
#226173

Iš 2017 m. lapkričio 6 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip išvengti karinių konfliktų

Informacinis tikrovės laukas

Kelyje į galutinį pasaulio ištaisymą

Komentarų nėra

Išsilavinimas ateities visuomenėje

Ateities visuomenė, Auklėjimas, vaikai

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip turi atrodyti visuomenės ugdymo aplinka ateityje?
Atsakymas. Aplinką turi sudaryti tik dešimtukai, kuriuose žmonės mokosi vienytis tarpusavyje, kartu sprendžia visus uždavinius, mokosi bet kokių dalykų.
Klausimas. Klasikinėje švietimo sistemoje yra mokiniai, dėstytojai ir mokymosi tema. Kaip šios trys sudedamosios įeina į dešimtuko sąvoką?
Atsakymas. Dėstytojas – tai organizatorius, kuris užduoda mokiniams tam tikrą skaičių klausimų ir suteikia tam tikrą kiekį informacijos, ir mokiniai turi tarpusavyje susivienyti bei su gauta informacija išspręsti užduotus klausimus.
Visų pirma, jie praktikuoja vienybę tarpusavyje. Sakykime, jiems reikia išmokti tam tikrą dalį fizikos. Prieš pradėdami mokytis, jie vienijasi, kol pajaučia, kad yra viena vieninga visuma su vienu noru, vienu protu. Ir tad jie pradeda teisingai mokytis fizikos.
Žinoma, jie išdėstys ją visiškai naujai.
Klausimas. Įprastai kolektyvuose vyksta diferencijavimasis: vienas geriau rašo, kitas – skaito ir t.t. Ar leidžiamas diferencijavimasis dešimtuke siekiant bendro rezultato?
Atsakymas. Žinoma. Taip yra parašyta knygoje „Zohar“. Vienas skaito, kitas rašo, trečias svarsto, ketvirtas ruošia sprendimus, skaičiavimus, ištraukas ir taip toliau. Visų gebėjimai sudedami į vieną visumą.
Be to, niekam iš anksto nėra nurodoma, ką daryti, nėra ribų ar nišų, į kurias žmonės turi sutilpti. Kiekvienas pats toje vienybėje randa savo vietą, kur gali įnešti didžiausią indėlį į kolektyvą.
Klausimas. Jūs praktiškai neteikiate didelės reikšmės žinioms?
Atsakymas. Naujas žinių lygis – tai ne egoistinės žinios, o išplaukiančios iš atskleidžiamos integralios dvasinės sistemos. Šios žinios yra už Einšteino teorijos ribų.
Komentaras. Kitaip tariant, susidaro dešimtukas mokinių, žinančių užduotį, kurią jiems reikia išspręsti. Jie patys savyje nusistato tikslą, savybes, kokios reikalingos jam pasiekti, patys pasiskirsto ir eina jo link.
Atsakymas. Jie turi spręsti bet kokią užduotį iš savo vienybės taško. Jie įgis naują protą, naujus jausmus, naują bendrumą – dešimtuką, kaip vieną bendrą schemą.
Šioje susijungimo schemoje – pavadinkime ją „matrica“ ar „parcufu“ – jie ras sprendimus bet kokių klausimų: techninių, biologinių – kokių tik nori. Kitų būdų juos išspręsti negali būti.
#220986

Iš 2017 m. rugpjūčio 17 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas pasaulis – vienas dešimtukas

Ateities mokykla

Planeta kaip vienas kambarys

Komentarų nėra

Vienybėje su gamta

Ateities visuomenė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kokias savybes turėtų išsiugdyti ateities specialistas?
Atsakymas. Mes įeiname į visiškai naują gamtos valdymo sistemą – globalią, integralią, kuri veikia ne kiekvieną individą atskirai, o visus kartu. Ir mes turime su tuo sutikti. Taigi, privalome būti tokie pat integralūs ir globalūs, kaip pati gamta.
Mes būtinai prie to prieisime, tiesiog šiandien žmogiškasis egoizmas dar mus atskiria ir atitolina vieną nuo kito. Vis dėlto sėkmė ne prieštaravime, o suartėjime, susivienijime, komunikacijoje. Todėl dabartinis netinkamas ryšių tarp mūsų panaudojimas yra mums žalingas.
Bet kokio verslo sėkmė priklauso nuo kolektyvo susivienijimo, kiek žmogus jaučiasi atsakingas – kiekvienas už visus ir visi už vieną.
Šią savybę reikia ugdyti žmonėms nuo darželio. Jei tokiu būdu suvoksime save, visuomenę, tikrovę, mūsų santykius su gamta, tuomet tikrai sukursime vientisą visuomenę, kolektyvą, šeimą ir visa kita. Tokiu atveju sėkmė mums yra užtikrinta, nes mes dirbame pagal analogiją su gamta.

Iš 2017 m. rugpjūčio 17 d. TV programos „Paskutinė karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ateities žmogus

Eik su visais arba gausi baudos ratą

Idealus ateities visuomenės principas

Komentarų nėra

Kita žmonijos pakopa

Ateities visuomenė, Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kokie turėtų būti santykiai tarp žmonių aukštesnėje pakopoje?
Atsakymas. Santykiai tarp žmonių turi būti tokie, kad aukštesnioji Šviesa galėtų mus užpildyti. Nieko kito. Tuomet Šviesa atsakys į visus mūsų klausimus. Sužinosime, iš kur ir kas esą, kaip egzistuojame, kokiuose pasauliuose.
Išvysime viską, kas vyksta už laiko ir erdvės ribų, tapsime milijonus kartų didesniais žmonėmis su platesne sąmone, žinojimu, jautimu, liausimės bijoję mirties.
Juk žmogaus problema ta, kad jis žino, jog greitai viskas baigsis, ir todėl iš anksto ruošiasi į kelią, susitaikydamas sensta: „Jau nėra kur skubėti. Nieko nespėsiu atlikti.“ Ir paskutinius dvidešimt metų stabdo save.
Tai neteisinga. Kai atsiranda galimybė užsipildyti Šviesa, imi jausti, kad niekas nesibaigia, kad viskas tęsiasi, kad laiko nėra. Ir tuomet atsiranda visiškai kitoks požiūris ir į materialų gyvenimą.

Iš 2018 m. balandžio 4 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tobulybė

Išsivysčiusios visuomenės forma

Šviesa iš grupės centro

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »