Klausimas: Ar galite jausti mokinius, mokydami juos virtualiai, juk prieš jus – milijonas žmonių? Jūs nė nežinote jų vardų, nežinote, kaip jie atrodo. Ką būtent jaučiate?
Atsakymas: Tai nesvarbu. O kaip tai vyksta didelėje auditorijoje? Sakykime, dėstau universitete, kurio didžiulėje salėje sėdi keli tūkstančiai studentų. Bet jeigu prieš juos esu ekrane, kodėl tai blogiau? Manau, šiuolaikinės techninės naujovės visai netrukdo. Viskas priklauso nuo to, kuo pripildome savo kanalus.
Komentaras: Vis dėlto bandau suprasti, ką reiškia jausti didžiulį žmonių skaičių, net visą žmoniją? Pavyzdžiui, mano organizmas sudarytas iš milijardo ląstelių, bet juk nejaučiu kiekvienos ląstelės.
Atsakymas: Tačiau organizmas žino, kaip save valdyti ir kontroliuoti.
Klausimas: Tačiau žmogus gali jausti tik kelis artimus žmones arba jų patiriamas būsenas?
Atsakymas: Ne. Jei siekiame įgyvendinti vieną bendrą temą, norime prieiti prie vienos bendros išvados, tuomet manyje yra labai aiškus, glaudus kontaktas su visais auditorijoje esančiais žmonėmis. Nekyla jokių problemų. Viskas priklauso tik nuo to, kiek suprantame ir priimame mūsų vienintelį bendrą tikslą.
Klausimas: Kartais jaučiu, kad kas nors nutiko mano kepenims, skrandžiui, plaučiams. Jūs galite lygiai taip pat jausti, kad kažkas nutiko mokiniams Lotynų Amerikoje, tarkim, Čilėje? Jūs taip jaučiate?
Atsakymas: Taip irgi jaučiu. Bet esmė ne ta. Dėl savo ryšio galime palaikyti vieni kitus, paskatinti, išlaikyti, patraukti. Apskritai kurti dinamiškesnį ryšį.

#275206

Iš 2020 m. spalio 7 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Virtualaus bendravimo pliusai

Kompiuterių ekranais atskirti

Fizinių kontaktų pakaitalas

Klausimas: Minios išminties poveikis toks, kad apibendrinta didelės žmonių grupės nuomonė leidžia pateikti tikslesnių atsakymų ir prognozių. Tačiau taip atsitinka tik tada, kai minios nariai priima sprendimus nepriklausomai vienas nuo kito. Kodėl? Kaip tai veikia?
Atsakymas: Kitaip nei kabaloje, pagal kolektyvinio duomenų apdorojimo principą kiekvienas žvelgia iš savęs į priešingas nuomones, pažiūras, priešingas mokyklas. Kai bandoma kartu apibendrinti rezultatą, jis būna daug geresnis ir tikslesnis nei kiekvieno žmogaus atskirai. Tačiau kabala vis dėlto kalba ne apie tai.
Pagal kabalą, turime pakilti į „tikėjimo aukščiau žinojimo“ lygmenį, kitaip sakant, virš savęs, ir problemas spręsti ne egoistiškai (kiek kiekvienas iš mūsų protingesnis ir geba labiau susijungti su kitais), o būnant tikėjime aukščiau žinojimo, įvaldžius kolektyvo jėgą, pakilus virš asmeninio ir bendro individualumo.
Sudėdami savo egoizmus draugėn surenkame norą pakilti aukščiau mūsų ego. Pasirodo, viena vertus, turime didžiulį bendrą egoizmą, kita vertus, įgyjame antiegoistinę jėgą. Ir tada tikrai galime atlikti labai kokybišką, visiškai naują veiksmą, grįstą davimu, o ne gavimu.
Komentaras: Tai panašu į tai, ką sakė A. Einšteinas: „Negalima spręsti problemos tame lygmenyje, kuriame ji gimsta. Ji visada sprendžiama iš aukštesnės pakopos“.
Kita pakopa – žmonių suartėjimas.
Atsakymas: Taip. Ir nors A. Einšteinas prie to priėjo instinktyviai, diagnozė yra teisinga.

#273844

Iš 2020 m. rugsėjo 25 d. TV programos „Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kolektyvinis protas: pasireiškimo lygmenys

Minios elgesio psichologija

Minties jėga ir proto vystymasis

Komentaras: Kabalistiniuose šaltiniuose rašoma, kad neatskleidę Kūrėjo negalėsime būti lygūs.
Atsakymas: Niekaip negalėsime, nes mums reikalingas bendras vardiklis, kam tai darau. Nauda visuomenei manęs nesudomins. Mūsų egoizmas aukščiau to.
Lygybė galima tik jeigu susivienijame mūsų aukštesniojoje šaknyje, iš kurios esame kilę. Tuomet pasiekę ją suprasime, kodėl esame tokie skirtingi. Ir būtent šis skirtingumas integraliai jį sudėjus suteikia mums lygybės pojūtį.
Komentaras: Per žmonijos istoriją egzistavome visuomenėje, kur nebuvo lygybės. Netgi šiandien vyksta kova už lygias galimybes. Moterys mėgina tapti kaip vyrai ir atvirkščiai.
Jūs kaip kabalistas sakote, kad lygybės būti negali, ir žmonija pati niekuomet jos nepasieks.
Atsakymas: Mums nereikia siekti mechaninės lygybės. Reikia veikti pagal gamtos formulę, ir tuomet tapsime lygūs. Nepaisant to, kad esame skirtingi, būsime lygūs.

#278095

Iš 2019 m. balandžio  29 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visi skirtingi ir visi lygūs

Lygybė – pagrindinis gamtos principas

Lygybė dvasiniame pasaulyje

Klausimas: Baal Sulamas savo straipsniuose rašo apie du bendravimo dėsnius. Pirmasis – kiekvienas visuomenės narys privalo gauti iš jos viską, kas būtina. Apie ką kalbama: apie žmonių santykius ar apie materialias gėrybes?
Atsakymas: Turime sukurti tokią visuomenę, kurios kiekvienas narys gali gauti viską, kas būtina jo egzistavimui, juk antra sąlyga yra duoti visuomenei. Norėdamas duoti, jis turi normaliai gyventi. Tad pirmasis dėsnis apibrėžia antrąjį.
Klausimas: Davimo dėsnis įpareigoja visuomenę dirbti jos naudai. Ką Baal Sulamas turėjo omenyje, rašydamas apie davimą? Juk kiekvienas žmogus dirba 12 valandų per parą.
Atsakymas: Tai nėra davimas. Davimas – tai vidinis skaičiavimas, kad darbuojuosi dėl kitų. Visai įmanoma, kad žmogus, dirbdamas 12 valandų, visą laiką dirba sau ir visiškai negalvoja apie kitus. Kalbama apie ketinimą.
Klausimas: Kitaip tariant, žmogaus darbas visuomenėje, kai jis turi ką nors gaminti, duoti, yra pirmas lygmuo. O antras – tai mintys ir ketinimai, dėl ko visa tai daro.
Ar galima dirbti tik minčių ir ketinimų lygmenyje? Sakykime, aš nenoriu dirbti fiziškai.
Atsakymas: Juk ne tai svarbu. Esmė ta, ar visuomenei reikalingas tavo darbas, tam tikri gabumai. Atsižvelgdamas į tai, gali rinktis.
Kalbama apie tai, kaip gali dalyvauti visuomeniniame gyvenime, kad būtum naudingas.
Klausimas: Ar gali būti ketinimas be veiksmo?
Atsakymas: Ne. Apskritai be veiksmo nieko negali būti. Bet kokiu lygmeniu – mechaniniu ar vidiniu, norų ar ketinimų – veiksmas turi būti. Kitaip, negalėsi pasakyti, kokios žmogaus mintys.

#273580

Iš 2020 m. rugpiūčio 21 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie norus, ketinimą ir prašymą

Ateities visuomenė – vieninga žmonija

Kaip sukurti tinkamą ketinimą?

Klausimas: Žinau, kad kabala tyrinėja ketinimus, kurie, jos požiūriu, yra veiksmai. Kaip turėtų būti derinami ketinimas ir veiksmas, juk ne visada pagal veiksmą galima nustatyti, ar ketinimas yra geras?
Atsakymas: Privalome auklėti žmogų, kad jis elgtųsi pagal savo ketinimus. Ir tada per išorinius veiksmus suprasime vidinį jo sumanymą.
Klausimas: Ir vis dėlto turime vertinti žmogų pagal poelgius?
Atsakymas: Nepavyks. Iš tikrųjų nežinome, kokie jo ketinimai.
Rabašas pateikia labai gerą pavyzdį: vaikas verkia, isteriškai krenta ant grindų, o šalia stovintis tėvas nieko nedaro. Praeiviai klausia: „Kodėl taip elgiesi su vaiku?“ Tėvas atsako: „Mano mažasis sūnus prašo smeigtuko akiai pasikrapštyti. Aš pasiruošęs nuvesti jį pas gydytoją, bet jis nenori.“
Šis pavyzdys rodo, kad išorinis supratimas apie išorės veiksmus nieko nesako.
Klausimas: Vadinasi, ketinimas paslėptas nuo mūsų. Pagal išorinius poelgius negalime nustatyti žmogaus moralės. Kokia išeitis?
Atsakymas: Išeitis – pasiekti būseną, kai pajausime vidinius žmonių norus, ketinimus, poelgius; ne išoriškai, kaip matome šiame pasaulyje, o iš vidaus. Dėl to reikia pakilti į aukštesnį pasaulį ir pamatysime žmogaus ketinimus, o ne jo fizinius veiksmus.
Klausimas: Ar jūs niekada nežiūrite į išorinius žmogaus poelgius? Jums jie nesvarbūs?
Atsakymas: Man svarbūs išoriniai žmogaus poelgiai, juk gyvename tokiu taisymo laikotarpiu, kai šie poelgiai veikia kitus ir nukreipia juos tinkama kryptimi. Tad turime patikrinti, kiek jie kitiems rodo teisingą kelią.

#274614

Iš 2020 m. spalio 9 d. TV programos „Komunikavimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogaus ketinimas – tai jis pats

Ketinimas – aukščiau materijos

Veiksmas ir ketinimas

Gyvename naujoje eroje, sena niekada nebegrįš. Todėl nėra prasmės sėdėti ir liūdėti dėl praėjusio gyvenimo kaip seniui, su ašaromis prisimenančiam savo jaunystę. Šis laikas praėjo, baigėsi! Mus išmetė iš ankstesnės būsenos, durys už mūsų uždarytos ir kelio atgal nėra.
Nūnai pasaulyje nieko neįmanoma valdyti senomis sistemomis. Lieka tik įsitikinti, kad jos neveikia. Per ateinantį pusmetį ar metus pamatysime, kad žlugo daugelis mūsų kurtų sistemų: finansų, pramonės, švietimo. Jos subyrės mūsų akyse it kortų namelis.

O kaip tada egzistuoti? Turėsime atsisakyti visų per pastarąjį šimtmetį sukurtų sistemų (įmonių, bankų, pramonės, prekybos, sveikatos priežiūros, švietimo) ir pereiti prie naujos sistemos.
Nusiraminkite, draugai, nepanikuokite ir nesinervinkite! Užaugome, kad dabar sąmoningai pereitume į naują būseną ir išlaikytume valdymą savo rankose.
Viską valdė mūsų egoizmas pagal vieną programą (laimėti kuo daugiau reiškė sėkmę), dabar ji nebeveikia. Gamta atneša mums naują programą. Ir ankstesni brangūs dalykai nebeduoda pelno. Koronavirusas sąmoningai trukdo mums išlaikyti senas sistemas.
Jau esame naujojoje sistemoje, tik nemokame ja naudotis. Naujoji sistema yra dešimtukas, pasaulinė kabalistinė grupė. Joje reikia pradėti kurti naują žmoniją, naujus santykius iš širdies į širdį. Be šito, nieko kito nereikia. Pagal naujus vidinius neegoistinius santykius paaiškės, kaip kurti verslo santykius. Jie turės atitikti santykius iš širdies į širdį.
Naujas noras atneš naujus ryšius versle. Viskas pasikeis: sena žlugs, tačiau nauja gamyba augs dar labiau nei anksčiau, tačiau tik dėl davimo, abipusio dalyvavimo. Principas turi būti kitoks: visų labui ir niekam nekenkti! Niekas neturėtų laimėti daugiau už kitus svetima sąskaita, viskas tik geresniam ryšiui.
Ir tada verslas ims augti mūsų akyse, kaip sakoma: „Daigai pasirodė iš žemės“, ir vėl bus nauja sėja, naujas derlius. Tai vadinama „Kūrėjo palaimintu lauku“. Vienijimosi principus galima paimti tik iš dešimtuko, tarpusavio ryšio.

#268899

Iš 2020 m. rugpjūčio 5 d. pamokos ruošiantis kongresui

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas laimingas per koronaviruso pandemiją?

Koronavirusas: pokyčių laikas

Vienoje valtyje

Siekti lygybės būdinga visai gamtai: negyvajai gamtai, augalijai, gyvūnijai ir žmonėms. Visi jie siekia lygybės, taip veikia bendra jėga, norinti atvesti mus į absoliučią vienybę.
Mes egzistuojame to lauko viduje, tačiau tam mums reikia jausti gamtą, visą norą mėgautis ir mūsų ryšių tinklą drauge su Kūrėju, kuris įsivelka į jį ir ten atsiskleidžia.
Todėl lygybės neįmanoma nustatyti iš aukščiau. Lygybė – tai jau taisymosi rezultatas. Kai turime visus duomenis, gautus jaučiant bendrą ryšį ir tarp mūsų veikiančias jėgas. Bet tai greitai nutiks.
Baal Sulamas aprašo gamtos dėsnius ištaisytoje visuomenėje, kai gamtos jėgos įsivelka į šio pasaulio materiją. Iš viršaus ateina Šviesa ir įsivelka į visus norus, netgi pačius materialiausius. Kol kas tai gali pasirodyti nerealu, tačiau kabalistai aiškiai mato šią būsimą būseną ir todėl nesibaimina apie ją pasakoti mums.
Baal Sulamas rašo, kad negalima atlikti jokių materialių veiksmų, kol nesugebame jų atlikti vidine, dvasine forma, noro viduje. Jeigu gali išpildyti tai savo nore, gali veikti ir rankomis, bet neatvirkščiai. Kitaip, imsime kurti komunizmą kaip Sovietų Sąjungoje ar kibucus.
Pirmiausia būtina ugdyti žmogų mylėti artimą kaip save. Pagal pakopas, kurias pasiekiame santykiuose tarp žmonių, galima kurti visuomenę, kuri tai palaiko. Bet viskas statoma iš vidaus į išorę.

#274576

Iš 2020 m. lapkričio 26 d. rytinės pamokos „Pasaulio vienybė paskutinėje kartoje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Lygybė dvasiniame pasaulyje

Dvasinės savianalizės principas

Laisvė sekti gamtos dėsniais

Klausimas: Viešoji nuomonė išmokė žmones gyventi pagal nesibaigiančio vartojimo principus, neva tai ir yra civilizacijos viršūnė. Kaip dabar nesuklysti, kuriant naujus santykius visuomenėje?
Atsakymas: Pandemija yra tik pradžia, pirmasis nedidelis smūgis. Net ne smūgis, o lengvas paspaudimas, kad mus šiek tiek išjudintų. Bet vis tiek koronavirusas mus pertvarkys baisiausiu būdu: išvysime sugriuvusį pasaulį, kurio nebegalime kontroliuoti senaisiais svertais. Nei gamyklos, nei avialinijos – niekas neveiks taip, kaip turėtų. Viskas turi praeiti rekonstrukciją ir deramai prisitaikyti  prie naujų kylančių sąlygų.
Koronavirusas kažkuo pavertė pasaulį integralesniu. Ir dėl to, matome,  kad nesame prisitaikę prie šio pasaulio. Net nesuprantame, kaip galime grįžti į praeitį. O grįžti ten negalima.
Bet tokiu atveju du milijardai žmonių liks be darbo. Kaip jie maitinsis? Arba kaip jiems tieksime tai, ko būtinai reikia?
Šiandien valstybės išleidžia šimtus milijardų dolerių, kad kaip nors viską nuramintų. Šie doleriai išnyksta, negalėsime jų sugrąžinti atgal į valstybės iždą. Todėl matome, kad šio pasaulio turtingieji turi tik jėgą, bet neturi galvos. Priešais mus labai didelė problema.

#268608

Iš 2020 m. balandžio 30 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmonijos diagnozė

Ką rodo virusas?

Atkreipkite dėmesį į gamtos veiksmus

Komentaras: Darbas internetu, pandemija, koronavirusas, plintantis po visą planetą, miestietišką gyvenimą daro atgyvena. Daugelis ekspertų mano, kad miestai gali išnykti, tapti vaiduokliais.
Atsakymas: Manau, kad iki to dar toli. Miestų sukūrimas buvo būtinas, kad labiau suartėję žmonės geriau organizuotų savo gyvenimą. Manau, kad žmonės vis dėlto ims suprasti, kaip turi elgtis tarpusavyje, kaip pertvarkyti visą, net ir viso pasaulio bendruomenę, kad viskas būtų patogu ir gera.
Komentaras: Istorijoje yra daugybė pavyzdžių, kai milžiniški, sėkmingi miestai su išsivysčiusia civilizacija, augant vidinėms ambicijoms, išdidumui ir kitiems neigiamiems žmonių santykiams, žlugo. Ir tada prireikė daug laiko ne tik miestų, bet ir ištisų civilizacijų atkūrimui. Kas dabar padės miestams išgyventi irimo, nykimo etapą?
Atsakymas: Manau, kad tai bus ne irimas ar nykimas, o tempimas. Miestai tarsi išsitemps.
Klausimas: Po deindustrializacijos vyriausybės ir miestų merai investavo į miesto paslaugų plėtrą. Į ką dabar turėtų investuoti vyriausybė ir miestų vadovai: į miestą ar į žmones?
Atsakymas: Kadaise gyvenome urvuose ir buvome labai artimi vienas kitam. Tai buvo didžiulė kelių dešimčių ar net kelių šimtų žmonių šeima. Vėliau visi tai pamažu ėmė sklaidytis, virsti kaimu, kaimas – miestu ir t. t. Taip pamažu nutolome fiziškai vienas nuo kito.
Po to atsirado susiskirstymas į specialybes, specializacijas, tai irgi mus vieną nuo kito atitolino. Atskirai egzistavo ligoninės, mokyklos, gamyklos, ganyklos ir žemės ūkis. Taip vis labiau tolome vienas nuo kito.
Dabar vyksta kitoks procesas: matome, kad atstumas mums netrukdo, esame taip virtualiai susiję, kad mums visiškai nekyla klausimų.
Klausimas: Ar šis priverstinis atotrūkis nepaveiks žmonių vidinio atotrūkio?
Atsakymas: Kol galvosiu, kaip neužsikrėsti, man bus sunku išeiti ir bendrauti su kitais. Bet kai tik imsiu galvoti, kaip neužkrėsti kitų, man pasidarys lengva ir nebebus jokių ribų. Mes galėsime būti kartu ir mieste, ir kaime, ir bet kur.
Klausimas: Vienoje iš laidų sakėte, kad Jeruzalės sienos buvo statomos iš plytų, tačiau šios plytos atspindėjo žmonių norus. Todėl anksčiau miestas žmogui buvo savotiška apsauga, bastionas – tiek jo vidiniam jausmui, tiek išoriniam. Kas yra miestas kabalos mokslo požiūriu? Ką gilaus jis turi savyje? Kodėl žmonės vis tiek norės likti mieste ir statyti naują miestą?
Atsakymas: Čia susiduriame su ypatinga dvasine būsena. Miestas reiškia gyvenvietę žmonių, puoselėjančių ypatingą santykį su gamta, tikrove, kūryba, Kūrėju. Ir todėl juos tarsi saugo vadinamosios sienos. Vėliau jie iš tikrųjų pradėjo statyti sienas aplink miestus.
Apskritai siena – tai mūsų bendras noras būti kartu ir atstumti priešiškus sau. Taigi, siena iš esmės buvo dvasinė. Vėliau imtos statyti akmeninės sienos, bastionai ir pan.
Vadinasi, miestas yra simbolis to, kad apsiribojame tarpusavio ryšiu ir į jį nenorime priimti nieko svetimo.
Todėl yra miestas, apsuptas sienos. Dvasiniu požiūriu – tai bendruomenė žmonių, kurie jungiasi vienas su kitu ir jaučia, kaip yra susiję. Aplink miestą yra net tam tikri atstumai, kuriuos jis tarsi išvalo: 70 metrų, o paskui dar 2000 metrų. Taigi miestas saugosi nuo bet kokios svetimos įtakos, minčių, norų. Jis gyvena savo vidinį gyvenimą. Tai vadinama „miestu“.
Klausimas: Ką tai reiškia: miestas saugo savo gyventojus nuo svetimų norų ir minčių? Kas yra „svetimas“?
Atsakymas: Miesto viduje mes galvojame tik apie abipusę pagalbą vienas kitam, o „svetimas“ nenori taip veikti, būti su visais susijęs, todėl jo neįleidžiame.
Manau, kad ateityje miestas nustos egzistuoti, nes „miesto“ sąvoka išplis po visą Žemę. Žmonių tarpusavio santykiai bus geri. Ir tada išnyks visokios sienos – ir valstybių, ir teritorijų, ir miestų. Gyvenk kur nori. Gali eiti bet kur, užmegzti bet kokius santykius su kitais žmonėmis. Ir visi supras tave, o tu suprasi juos. Noriu pamatyti tokią ateitį.
Klausimas: O ko reikia, kad žmogus norėtų atsisakyti savo tapatybės, savo miesto, savo žemės sklypo?
Atsakymas: Jis tiesiog nenorom jausis visur savo vietoje. Štai ir viskas. Nereikia užsitverti, nebus taip: „Aš esu savo rajone, tu – savo, aš turiu tokį socialinį ratą, o tu – tokį“. Visi gali vystytis ramiai, kiekvienas bet kurioje vietoje.
Komentaras: Atvirkščiai, matome, kad dabar vyksta šalių, net ir kai kurių miestų, konfrontacija.
Atsakymas: Tai vis dar vyksta, nes išgyvename savo prigimties blogio suvokimo laikotarpį. Vėliau to nebus. Tiesiog suprasime, kad tai yra blogis, ir turime pakilti virš jo į visuotinį, abipusį, teisingą bendravimą ir visuotinį gėrį.
Klausimas: Ar kada nors buvo idealus miestas, apie kurį kalbėjo kabalistai?
Atsakymas: Izraelyje buvo keli tokie miestai. Tai Safedas, Tiberijas, Jeruzalė.
Klausimas: Kas juose buvo taip vertinga, kas siejo miestą ir jo gyventojus, dėl ko jie buvo vadinami idealiais?
Atsakymas: Žmonės juto vidinį ryšį tarp savęs ir Kūrėjo. Mes turėsime pastatyti tokį patį miestą visame pasaulyje, kuriame visi gyventojai jaustųsi artimi vienas kitam savo dvasia, suprastų vienas kitą. Ir nebūtų jokio skirtumo, kur gyvenu, kokioje vietovėje, mieste ar kaime.
Klausimas: Ko galite palinkėti žmonėms, kurie šiais laikais iškeičia miestus į kaimą, tolsta vienas nuo kito? Ką jie turėtų daryti: sustoti, pagalvoti? Apie ką?
Atsakymas: Nedvejokite – išvykite! Štai ką aš galiu jiems pasakyti. Nieko neprarasite. Nes bet kuris šiuolaikinis miestas yra blogio terpė. Nutolę nuo jo rasite gėrio. Būsite arčiau gamtos – tapsite geresni.
#271771

Iš 2020 m. rugpjūčio 9 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu”

Daugiau šia tema skaitykite:

Optimalaus egzistavimo link

Pandemija: ne išgyventi, o nugalėti

Koks bus pasaulis po koronaviruso?

Komentaras: Dabar daug spėliojama, kas bus po koronaviruso. Baimių yra daug, dažniausiai dėl to, kad nebus darbo. Žmonės jau dabar neturi pinigų. Jie bijo naujų virusų, bijo išeiti iš namų, vesti vaikus į darželius ir pan. Apklausos rodo, kad tik nedaugelis mato šviesą tunelio gale. Kabalistai sako, kad tai yra „paskutiniosios kartos“ laikas, tačiau daug kas bijo žodžio „paskutinis“, nes jis reiškia, kad toliau nieko nebus. Paaiškinkite paprastiems žmonėms, kas yra „paskutinioji karta“.
Atsakymas: „Paskutiniosios kartos“ būsenoje pamažu ruošiamės pereiti prie kitos būsenos – dvasinės. Tam nereikia fiziškai mirti, o tiesiog pradėti gyventi, egzistuoti dvasinės vienybės būsenoje. „Paskutiniosios kartos“ požymis yra tas, kad žmonija priartėjo prie ištaisymo ir yra pasirengusi atsikratyti egoizmo. Mums nebereikės vaikytis materialių, egoistinių vertybių. Galėsime egzistuoti labai paprastai, galėsime tiesiog nebekreipti dėmesio į materialias vertybes, į materialų gyvenimą ir skirti jį visą dvasiniam ryšiui. Mes pasieksime būseną, kurioje vertinsime tik tarpusavio susijungimą. Mes sieksime būsenos, kai būsime daugiau negu draugai, daugiau nei viena visuma.
Klausimas: Ar manote, kad dabar žmonija pradėjo judėti šia linkme?
Atsakymas: Aš tai matau visiškai aiškiai, be to, judame gana intensyviai.
Klausimas: Vis sakote, kad gamta privers mus susivienyti, net jei priešinsimės. Kaip žmogui tai imti ir pajausti? Ar jam reikia jausti, kad jis yra visiškas egoistas? Juk būtent tai svarbu?
Atsakymas: Jis tai pajus procese. Viena vertus, jis jaus spaudimą suartėti su kitais, o kita vertus, vos pradės jungtis, pajus savo egoizmo pasipriešinimą. Jis supras, kad tai, kas jam trukdo vienytis, yra jo egoizmas. Kitaip jis net nesupranta, kur gi yra jo egoizmas.
Klausimas: Kokie yra „paskutiniosios kartos“ dėsniai?
Atsakymas: Iš principo, tai yra dėsniai, kurie kyla iš vienybės.
Klausimas: Žmogus turėtų suprasti, kad nėra kitos išeities?
Atsakymas: Būtent! Mes neturime kito pasirinkimo, jau einame šiuo keliu, niekur negalime pasukti.
Klausimas: Taigi, mano užduotis dabar yra sutikti, priimti tai ir po truputį pradėti sklandų judėjimą, žengiant mažais žingsneliais į tarpusavio ryšį? Pradėti kalbėti, galvoti apie tai?
Atsakymas: Teisingai. Suprasti, kad viskas, kas egzistuoja, yra viena, kad mes turime būti susiję vieni su kitais ir su likusia gamta, iki pasieksime meilę vienas kitam tiek, kad „vilkai ganysis kartu su avimis“, tada būsime įvykdę savo misiją. T. y. visą gamtą turime atvesti į tarpusavio meilę, kai visi gamtoje rūpintųsi tik vienas kitu, nes būtent taip daro žmonės.
Klausimas: Ar viskas prasideda nuo žmonių? Ar mes – viršūnė, ir todėl, kai žmogus pasieks šią būseną, viskas susitvarkys visur?
Atsakymas: Taip. Jei aš artėsiu prie integralumo gamtoje, tada visa gamta taps vientisa. Žmogus tai jau gali pamatyti pagal koronavirusą. Ir virusas mūsų nepaleis! Nesitikėkime, kad pavyks išsisukti nuo šio reikalo. Turime pradėti bendrą integralią sąveiką. Ji lems teisingą, gerą, lengvą egzistavimą. Taigi, turime save ištaisyti.
Klausimas: Ar humaniška, mylinti gamta gali atnešti mums didžiulį skausmą tam, kad ištaisytume save?
Atsakymas: Mes, kaip egoistai, nenorime keistis. Mums atrodo, kad žmogiška ir mylinti gamta turėtų mus priimti tokius, kokie esame, tačiau taip nėra. Gamta sukūrė mus priešingus mūsų galutinei, teisingai būsenai ir palaipsniui veda į ją, kad išmoktume ir suprastume skirtumą tarp šių būsenų. Tada mes tapsime suaugę.
#267364

Iš 2020 m. gegužės 11 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Socialinių neramumų pavojus po koronaviruso

Ant žmonijos atsinaujinimo slenksčio

Iki ir po koronaviruso