Kabalos mokslas ir gyvenimo prasmė » Auklėjimas, vaikai

Atverti žmonijai akis

rima — Sat, 04 Feb 2012 06:00:40 +0000

Klausimas: Integralaus auklėjimo metodika suaugusiesiems susideda iš teorinės ir praktinės dalies. Norėtųsi smulkiau išnagrinėti teorijos kursą. Koks informacijos paketas privalomas žinoti kiekvienam žmogui Žemėje?
Atsakymas: Svarbiausias kursas – psichologija.
Tačiau bazinis kursas skirtas žmonijos ir bendrai visos gamtos evoliucijai. Visų pirma, jis aiškina visatos vystymąsi, pradedant Didžiuoju sprogimu arba tam tikru stebimu tašku. Kas buvo iki tol, kol kas nežinome.
Evoliucinis vystymasis buvo nuoseklus, vyko palaipsniui sunkėjant materijai, kai iš elementariųjų dalelių pradėjo formuotis „plytelės“, iš „plytelių“ – „pastatai“: dujos, planetos, žvaigždės ir kiti objektai, kurie palaipsniui susidarė iš šių dujų.
Tada susiformavo mūsų Žemė ir unikali Saulės sistema. Mes iki šiol neradome ir nerasime nieko panašaus visatoje, nepaisant to, kad nuolatos atrandame naujų planetų. Tai patvirtina, kad gyvenimas mums pažįstamu pavidalu iš tikrųjų unikalus.
Turime jį išgvildenti: kokia tai išskirtinė ypatybė šioje negyvoje visatoje, persmelktoje daugybės jėgų, vystymosi idėjų, tam tikro sumanymo. Staiga šis sumanymas pradeda vystytis ne tik negyvosios materijos objektuose, bet ir augalinėje, gyvūninėje ir žmogaus prigimtyje. Sukrečiantis ir nesuprantamas reiškinys! Paversti negyvąją materiją į augalinę, o augalinę į gyvūninę…
O žmogus – dar mažiau suprantamas fenomenas: kuo gi jis skiriasi nuo gyvūno; kur yra ta riba ir kuo jis ypatingas? Žinoma, galime žmogui labai daug priskirti, tačiau iš esmės visiškai tikslaus, aiškaus apibrėžimo, kuo žmogus skiriasi nuo gyvūno, kol kas dar neradome.
Reikia paaiškinti visiems žmonėms Žemėje pačią sąvoką „gyvenimas“: kaip materija vystosi, tobulėja, pereina tam tikrus etapus, panašius į tuos, kuriais vystosi ir visata – visus pritrenkiančius virsmus ir metamorfozes.
Paskui, ir tai svarbiausia, pereiname prie žmonių visuomenės studijų: kaip ji vystosi, veikiant atsiradusiam ir augančiam egoizmui; kur slypi egoizmas. Yra rūšių išsaugojimo lygio egoizmas – prigimtinis egoizmas, o yra toks egoizmas, kuris jau pastato save priešpriešiais kitiems. Kitaip tariant, kiekviename evoliucijos lygmenyje mūsų egoizmas verčia mus vystytis. Kodėl jis vystosi iš savo negyvojo lygmens į augalinį, o paskui – į gyvūninį ir žmogaus lygmenį?
Kai pasiekiame „žmogaus“ lygmenį, kuriam, tarkime, šimtai tūkstančių metų, jame jau pradeda vystytis jo vidinė esybė, kuri taip pat pereina šias keturias stadijas.
Egoistiniai norai, kurie stumia mus pirmyn, vystosi iš negyvosios formos į augalinę, gyvūninę ir žmogaus. Todėl šiandien priėjome prie tokio audringo eksponentinio žmonijos vystymosi. Pažiūrėkite, kaip staigiai išaugome per XX amžių!
Mums reikia paaiškinti visą istoriją, kurios ašis – egoistinis žmogaus vystymasis. Būtent egoizmo vystymasis verčia mus be perstojo keistis, tobulinti technologijas, pramonę, visuomeninius tarpusavio santykius, formacijas, keisti šeiminius principus, kultūrą. Visa tai lemia mūsų egoizmas. Egoizmo esmė, jo ypatumas pasireiškia ir kiekviename žmoguje, ir žmonių grupėje, palaipsniui suformuodamas tautas ir civilizacijas.
Didžiulį susidomėjimą kelia pačios žmonijos istorija: kodėl vyksta vieni ar kiti dramatiški įvykiai, technologijų proveržiai, revoliucijos. Jeigu į visa tai žvelgsime įvairių augančio egoizmo formų požiūriu, tai istorijos raida įgis pakankamai rimtą pagrindą. Žmogus staiga pamato savo atsiradimo šaltinį ir kitokį savęs, kaip evoliucijos vystymosi elemento, suvokimą. Vystymosi į ką? Tai klausimas.
Šiandien į šį klausimą jau galime atsakyti, nes egoizmas, pradedant nuo XX a. vidurio, baigė vystytis, todėl prasidėjo visuotinės depresijos laikotarpis – ne ekonominis, kurį matome pastaruoju metu, o vidinis, kai žmonės vis aštriau klausia apie egzistavimo prasmę. Tai, kas anksčiau buvo filosofų duona, ir net ne visų, šiandien tapo kasdienybe paprasto žmogaus, kuriam šis klausimas kyla nesąmoningai. Jis nejaučia paties klausimo, bet jaučia tuštumą, depresiją. Dėl to žmonės griebiasi narkotikų, teroro, nesutaria šeimos ir t. t.
Būtina parodyti, kaip egoizmas, kuris iš pradžių vystosi tiesia linija, paskui eksponentiškai, o paskui išeina į soties liniją, atveda mus prie to, kad dabar, šios soties linijos gale, vyksta jo integracija.
Susiduriame su nauju, visiškai nesuprantamu mums paveikslu, kai jaučiamės integraliai susiję. Drugelio efektas: visos mintys, visi norai perduodami vienas kitam. Žinoma, atitinkamai vystosi internetas, visuotinis ryšys, pasaulinė komunikacija. Egoizmas skatina mus vystyti būtent tarpusavio ryšių technologijas. Bet viduje mes nesivystome.
Įdomu, kad šis egoizmas nepaliečia mūsų vidinio ryšio, t. y. jis susaisto mus tarpusavyje, bet tik griežtai gamtos lygyje. O ten, kur turime būti tarpusavyje susiję jau mūsų valios pastangomis, jis neveikia. Visiškai akivaizdu, kad privalome dalyvauti šiame procese asmeniškai.
Galiausiai, tyrinėdami visą paveikslą, matome, kad gamta palieka mums tarsi tarpą mūsų vidiniame ryšyje. Ir jeigu mes jo neužpildysime, tai būsime panašūs į didžiulį integralų mechanizmą, analoginę sistemą, kurioje viskas tarpusavyje susiję, bet to, kas svarbiausia – mūsų sąmoningo dalyvavimo sujungiant visus sistemos elementus – nėra. Vadinasi, sistemos smegenys atjungtos. Mūsų laikais tai jaučiama vis labiau ir labiau.
Užuot įjungę šią dalį, tai yra susivieniję, sukūrę tarpusavyje bendrą norą ir bendras mintis, mes bandome išspręsti šiandienines integralias problemas senais tiesioginiais, egoistiniais metodais, kitaip tariant, žaidžiame protekcionizmą integralių tarpusavio veiksmų lauke, todėl šios dvi sistemos visiškai netinka viena kitai. Pastaruoju laiku mūsų sprendimų priėmimas, jų įgyvendinimas nuolatos atneša žlugimą, bankrotą, bendrą nesantaiką ir susiskaldymą.
Žmonija pradeda suvokti, kad jai nieko neišeina šiandieniniame gyvenime, ir ieško to priežasties, bet dėl to paties egoizmo dar nėra pasiruošusi klausytis kokių nors paaiškinimų ir sunkiai tam ryžtasi.
Dėl to mes susiduriame su didžiule problema. Mūsų pirmoji užduotis – pamažu išaiškinti tai, remiantis mokslo duomenimis ir gerbiamų mokslininkų nuomonėmis. Reikia atskleisti žmogui visatos sistemą, jos judėjimą ir mūsų vietą joje. Reikia jam parodyti tą darbą, tą pripildymą, kurį mes patys sąmoningai, savo aiškiu dalyvavimu turime atlikti šioje sistemoje, užbaigti ją, privesti iki uždarymo, iki harmonijos. Tai bazinis kursas.

Iš 2012 m. gruodžio 12 d. pokalbio apie integralų auklėjimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Integralusis auklėjimas = laisvė

Manojo „Aš“ filosofija

Gyvenimas reiškia priklausomybę vienas nuo kito

„Šeimos kūrimo“ kursai

rima — Wed, 01 Feb 2012 06:01:33 +0000

Kiekvienas integralaus auklėjimo sistemos kursas turi didelę prasmę, keičiant mus tiesiog kaip asmenybes ir kaip integralias asmenybes visuomenėje.
Iš čia išplaukia jau siauresni, praktiniai kursai – „šeimos kūrimo“ kursai. Tai elgesys šeimoje, tarp sutuoktinių, su vaikais ir su tėvais, auklėjimas, namų ūkio tvarkymas. Čia iškyla labai daug etinio, moralinio pobūdžio klausimų.
Manau, kad visiems tiems kursams turi vadovauti psichologas, remdamasis daugeliu mūsų gyvenimo pavyzdžių: kas buvo ir kas turi būti, kaip nutiesti tiltelį iš mūsų praeitų būsenų – buitinių, santuokinių, namų ūkio tvarkymo, vaikų auklėjimo – į naujas būsenas.
Vaikų auklėjimas, tėvų įtaka vaikams nagrinėjami atskirai. Mes neardome šeimos, nedarome tėvams jokio spaudimo, neatitoliname jų nuo vaikų, kaip buvo tarybų valdžios laikais, kada vaikus atiduodavo į internatus, arba kaip Izraelio kibucuose, kur vaikus tiesiog atimdavo iš tėvų ir auklėdavo atskirai. Nors apskritai buvo siekiama kilnių tikslų, tačiau viskas pavirsdavo asmenybės prievarta. Taip neturėtų būti.
Mes jokiu būdu neardome šeimos, o tiesiog mokome žmones teisingai įsijungti vienas į kitą. Jie privalo vidumi susilieti, susijungti taip, kad šeima taptų integralios visuomenės ramsčiu ir sudarytų vieną vienetą, vieną mažą sistemą, kuri susivienytų su kitomis tokiomis pačiomis sistemomis.
Klausimas: O kaip tai padaryti? Kuo sujungti?
Atsakymas: Jeigu tėvai ir vaikai lankys iš esmės vienodus kursus, tik kiekvienas atitinkančius jo amžių ir mentalitetą, tada be jokių problemų jie neišvengiamai pradės keistis ir vykstant šiems pasikeitimams galės juos aptarinėti šeimos rate. Čia negali būti gėdos ar priekaištų vienas kitam, nes visa visuomenė privalo pasikeisti.
Dabar mes visi privalome specialiai dalyvauti šiame žaidime tam, kad leistume gamtai palankiai mus veikti. Kitu atveju nuosekliai vystydamasi gamta mus prispirs tai padaryti parodydama, kokie priešingi jai esame . Ir mes tai pajusime patirdami didžiules kančias.

Iš 2011m. gruodžio 12 d. pokalbio apie integralų auklėjimą

Kam tinka integralus auklėjimas?

rima — Sat, 28 Jan 2012 07:24:40 +0000

Video klipas rusų k.

www.youtube.com/watch?v=BDMMK8rK5QA

Aiškintis, aiškintis, aiškintis…

rima — Fri, 27 Jan 2012 06:01:14 +0000

Klausimas: Realybės suvokimas – tai visuomeninis reiškinys, vykstantis „žmogus – žmogus“ lygmenyje? Ar čia galima įtraukti ir negyvosios, augalinės bei gyvūninės gamtos suvokimą?
Atsakymas: Ne. Pirmiausia rūpinamės tik žmonių visuomene, tarpusavio santykiais.
Žinoma, prie šio proceso prisijungia ir visos kitos gamtos dalys. Mes automatiškai apimame savyje žemesnes pakopas, – čia nekyla jokių problemų, jei tiktai gebame tinkamai kontaktuoti su žmogumi.
Toliau svarbu suprasti: jei priklausau nuo mane supančios aplinkos – kaip turėčiau ją sau suformuoti? Tai – jau kitas kursas, nagrinėjantis, kaip aplink save kuriu visuomenę, kuri mane transformuotų. Kokioje kompanijoje, kieno įtakoje turiu būti, kad įgyčiau kitą norimą būseną, savo formą, tapčiau teisingu integralaus tarpusavio ryšio elementu.
Čia jau turiu susimąstyti: „O ko gi man trūksta? Kokia konkrečiai yra mano prigimtis? Kokios būsenos aš siekiu? Kaip mane veikia supanti aplinka? Kokias mano savybes? Galbūt aš turiu tokias savybes, kurių ji paveikti negali, o kai kurias veikia išskirtinai. Galbūt šalia viso to turiu kaip nors vystytis toliau, pasiduodamas aplinkos poveikiui. Kaip visa tai kontroliuoti?
Kitaip tariant, šiame kurse turiu sužinoti, kas aš toks ir kas yra aplinka. Turiu daug ką išsiaiškinti, taip pat patikrinti praktiškai.
Baigus būtent šį kursą, prasideda praktinis darbas: kaip keisdamas supančią aplinką visą laiką keičiuosi norima kryptimi.
Komentaras: Visa tai – ontologija, pažinimas?
Atsakymas: Visa tai susilieja tarpusavyje.

Iš 2011 m. gruodžio 12 d. pokalbio apie integralų auklėjimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip suprasti japoną?

Kad laikas nebėgtų veltui…

Sukurk sau teisingą aplinką

Kaip suprasti japoną?

rima — Tue, 24 Jan 2012 06:01:44 +0000

Klausimas: Žmonės, gyvenantys Žemės rutulyje, vadovaujasi įvairiomis pažinimo sistemomis. Pavyzdžiui, europiečiai turi vadinamąjį vertikalų pažinimą, japonai – horizontalųjį. Kiek man reikia tai suprasti? Ar turiu išmokti suprasti japonus, ar man pakanka suprasti tuos žmones, kurie mane supa?
Atsakymas: Pasaulėžiūros sistema neturi jokios reikšmės! Aš nesiruošiu į pasaulį žiūrėti japono arba kiniečio, ukrainiečio arba afrikiečio akimis. Manęs tai nedomina. Svarbiausia, kuo domiuosi aš, kaip man pakeisti save, kad bet kokia svetima nuomonė, norai, mintys įeitų ir absorbuotųsi manyje tarsi mano paties. Štai ir viskas. Nesvarbu, kokie jie!
Įsivaizduokime, man gimė vaikas nuo japonės. Aš matau, kad jo kažkokia specifinė pasaulėžiūros, pasaulio suvokimo sistema. Negi turiu versti jį būtinai perimti mano sistemą?! Tai neįmanoma!
Skirtingas pasaulio pajautimas – galvos smegenų funkcijos tam tikro perjungimo rezultatas, išsivystęs ir evoliucionavęs į tokią sistemą, kurios šiandien sugriauti neįmanoma.
Mūsų integraliojo auklėjimo metodika pagrįsta tiktai savęs pažinimu, jokiu būdu neslopinant nei savęs, nei kitų! Slopindami visiškai atsijungiame nuo teisingo evoliucijos judėjimo prie harmonijos su gamta. Gamta to nekenčia!
Mums atrodo, kad gamta mus verčia, bet tik dėl to, kad mes patys, savo noru žengtume teisingą žingsnį. Mus vers tol, kol rasime geros valios ir žengsime teisingą žingsnį. Bet ji nenurodo, kokį būtent žingsnį turime žengti.
Todėl aš turiu stengtis visais įmanomais būdais ugdyti savo vaiką. Kaip pasakyta Biblijoje: „Mokyk atžalą jo keliu“, tai yra pagal jo polinkius ir gabumus, jam duotus gamtos.

Daugiau šia tema skaitykite:

Penklinė viena – melodijos skirtingos

Tokie skirtingi…

Manojo „Aš“ filosofija

rima — Mon, 23 Jan 2012 06:04:26 +0000

Klausimas: Kalbėdamas apie integralią visuomenę, Jūs visą laiką pabrėžiate, kad žmogus atsisako savo asmeninės nuomonės dėl bendro tikslo. Gal galėtumėte išsamiau tai paaiškinti?
Atsakymas: Pasakysiu keletą žodžių, nors, galima sakyti, kad tai yra visa filosofinė sistema.
Visų pirma, žmogus turi suprasti, kad jis pats savęs nesukūrė, jis gimė toks, tokį jį sukūrė gamta. Jis gavo tam tikras savybes iš tėvų, kai kurias – iš supančios aplinkos augdamas ir kai kurias apskritai neaišku iš kur, kodėl ir kaip.
Viskas, kas jame yra – nėra jo paties, o persidavė per tam tikrus vidinius genus, kurie nesuskaičiuojamą kiekį kartų pasireiškė protėvių kartose. Konkrečiai žmogaus kūrime dalyvauja pirminiai genai ir jo tėvų kamieninės ląstelės. Kaip pasakyta Biblijoje: tėvas, motina ir Kūrėjas tarp jų. Jie trise ir dalyvauja šiame procese.
Paskui žmogus vystosi, veikiamas jį supančios aplinkos, kuri primeta jam savo vertybes. Kitaip tariant, žmoguje nieko savo nėra.
Tai kur gi jo asmeninis „Aš“? Iš viso, kas tai yra? Iš kur tai kyla manyje? Net jei paimsime mažą vaiką, matysime – tai tiesiog automatas, gyvūnėlis, kuriame pamažu iš kažkur pradeda ryškėti jo „aš“, kažkas savarankiško, struktūrizuoto, asmeniško. Kas tai yra – nežinome.
Kai žmogus atskiria viską, kas yra ne jo, nuo šio „Aš“, jis iš tikrųjų pradeda jausti, kad nesunku atsiplėšti nuo savybių, kurias gavo iš supančios aplinkos, auklėjimo, savo tėvų ar apskritai neaišku iš kur – amžių glūdumos.
Pats svarbiausias – tai mano „Aš“. Jei galvosiu tik apie tai, kaip jį kilstelėti ir įgyvendinti, tuomet man nebus svarbios visos manyje egzistuojančios savybės ir ypatybės. Kitaip tariant, jos – ne mano. Jei žmogus teisingai save vertina, tai supranta, kad pakilti aukščiau šito nesudėtinga.
Šiuos mūsų „Aš“ ir reikia sujungti tarpusavyje. O visa kita – palikti, kadangi tai visiškai atsitiktiniai, papildomi parametrai.
Klausimas: Vadinasi, šito „Aš“ vystymas ir yra integralaus auklėjimo kurso uždavinys?
Atsakymas: Iš viso šio paviršinio apvalkalo, lukšto turime išimti ir išvystyti būtent šį branduolėlį – kiekvieno iš mūsų pirminę kamieninę ląstelę. Kai juos sujungsime į vieną bendrą organizmą, jis iš tikrųjų bus lygus gamtai ir tobulas kaip ji.

Iš 2011 m. gruodžio 12 d. pokalbio apie integralų auklėjimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Vieninteliai ir nepakartojami

Individualumas – susiliejant

Individualumas – būtent dvasiniame pasaulyje

Bedarbystės problema

rima — Mon, 23 Jan 2012 06:00:43 +0000

Video klipas rusų k.

www.youtube.com/watch?v=N12Zeqr_aNg

Kaip pažadinti žmoniją?

rima — Sat, 21 Jan 2012 06:51:06 +0000

Video klipas rusų k.

www.youtube.com/watch?v=P5g5chGKSPo

Praregėjimo pradžia

rima — Wed, 18 Jan 2012 06:01:57 +0000

Klausimas: Žinau iš patirties, kad žmogus yra pasiruošęs mokytis, jeigu jam paaiškini, kam to reikia. Kam jam reikalingas egoizmo evoliucijos kursas?
Atsakymas: Iš šio kurso žmogus sužinos ne tik pradžią, bet ir visos šios grandinės pabaigą. Jis pasijus esąs joje. Jis pamatys, prie ko visa tai veda. Remdamasis tuo, jis galės priimti teisingus sprendimus dėl visų savo asmeninių būsenų.
Klausimas: Tarkime, sužinau, kaip formavosi planetos. Kaip tai susiję su mano gyvenimu?
Atsakymas: Tai bendro požiūrio į pasaulį dalis, toks požiūris šiek tiek kilsteli žmogų virš jo gyvūninės dalies. Žvelgdamas į tai, kas buvo prieš porą milijardų metų, ar kas bus po dešimtmečio ar net kelių šimtų metų, žmogus ima matyti tą praktiškai begalinę laiko ašį, kurioje jis esamu metu yra – mažas, silpnutis, bevalis elementas. Ir iš to jam jau kyla klausimas: „Kas aš esu?“
Kai ant šios ašies žmogus išvysta savo niekingą būseną, galima pradėti jį kelti virš jos − į naują būseną, kur jis pajaus: „Visa tai po manimi, aš galiu viską valdyti, aš iš tikrųjų esu aukštesniame lygmenyje ir galiu išeiti už laiko, erdvės, istorijos ribų“. Ir taip žmogus praregi.

Iš 2011 m. gruodžio 12 d. pokalbio apie integralųjį auklėjimą

Kas tai yra integralus auklėjimas?

rima — Wed, 18 Jan 2012 06:00:48 +0000

Video klipas rusų k.