Nuomonė (psichologijos mokslų daktaro L. Duchanino): Mokslininkai fiksuoja vaikų psichologinius pokyčius, vartotojišką orientaciją, atotrūkį nuo kultūros tradicijų, išaugusį nerimo ir baimių lygį, padidėjusį agresyvumą, epatažo poreikį. Medikai pastebi, kad  moksleiviai serga suaugusiųjų ligomis.
Gyvenimo vertybių hierarchijoje moksleiviai pirmenybę teikia intelektualiniams asmenybės parametrams, antrą vietą – valios parametrams, trečią – somatiniams. Paskutinėje vertybių hierarchijos vietoje – emocinės apraiškos ir moralinės vertybės: jautrumas, kantrumas, atjauta.
Komentaras: Ar pasikeičia mokyklinė programa pasikeitus moksleiviui? Žinoma, kad ne! Ar mokytojai turi pagrindinių žinių apie darbą su „naujais“ vaikais? Ne! Būtent požiūrio į save ir į visuomenę korekcija turi tapti pagrindiniu moksleivio užsiėmimu mokykloje. Kitaip mes išleidžiame išsigimusius specialistus. O kadangi savęs pritaikymo galimybių moksle, ekonomikoje, pramonėje mažėja, tai jaunuoliai atrodo pasimetę, praradę gyvenimo orientyrus.

Daugiau šia tema skaitykite:

Viltis – auklėjimas

Tėvai ir vaikai: kurie kurių nesupranta?

Brandos atestatas – dvylikamečiui

Video klipas rusų k.

Klausimas: Tarkime, pamatau, kad gatvėje arba metro kažką skriaudžia. Kaip turiu elgtis? Koks turi būti mano požiūris į tai, kas vyksta aplink?
Atsakymas: Joks! Mes kalbame tiktai apie elgesį integralioje visuomenėje, grupėse, kur mokomės ir praktikuojame integralių santykių laikymąsi. Gatvėje šitų santykių niekaip neparodome. Kol kas žmonės mūsų nesupras.
Viskas priklauso nuo visuomenės. Sakykime, jūs norite padėti senutei, kuri pargriuvo, paslydusi ant ledo. Yra visuomenių, kur žmonės gali jus apkaltinti veidmainiavimu. O ir senutė gali pamanyti, kad jūs norite kaip nors ją išnaudoti: apvogti arba kažką panašaus.
O yra visuomenių, kur senutei padėti puls iš karto keletas žmonių. Viskas priklauso nuo to, kur yra žmogus.
Todėl jūsų reakcija gatvėje niekaip neturi skirtis nuo kitų žmonių reakcijos. Kitaip, atrodys keistai, kitiems bus nesuprantama.

Iš 2011 m. gruodžio 13 d. pokalbio apie integralųjį auklėjimą

Europos kongresas. Išankstinė pamoka

Klausimas. Kokį vaidmenį šeima ir valstybė vaidina naujoje visuomenėje? Ar jos visai išnyks, nes jų nebereikės?
Atsakymas. Įsivaizduokime galutinę situaciją, prie kurios mus veda gamta.
Ji mus veda prie to, kad gyventume normaliai – šeimoje. Šeima – tai pagrindas, gyvūniniame lygmenyje ji nesikeičia. Mes turime turėti šeimas, namus, vaikus – visa tai būtinybė.
Kas dėl darbo, tai pagrindiniu darbu taps privalomasis integralus auklėjimas. Tuo užsiims visa žmonija.
Ateities šeima – tai tokia šeima, kurioje vaikai bus mokomi per virtualų tinklą, be egzaminų, be jokio spaudimo. O integraliam auklėjimui vaikai turės rinktis į grupes. Jos turės egzistuoti.
Mums visiškai nereikia tokio mokymo kaip kad vykdomas dabar, kai nelaimingi vaikai sėdi priešais mokytoją ir turi jo klausyti, o šis stovi prieš mokinius kaip policininkas ir griežtai kontroliuoja.  Tokia mokymo forma klaidinga.
Juk šiandienos mokymas – praėjusių laikų palikimas, kai skubiai reikėjo perkvalifikuoti valstiečius į darbininkus. Tuomet žmones imdavo tiesiog iš laukų ir suteikdavo jiems tam tikrų įgūdžių: išmokydavo truputį skaityti, truputį rašyti, truputį skaičiuoti, kad buvę žemdirbiai galėtų dirbti prie staklių. Iš to ir kilo mūsų mokykla, kuri šiais laikais yra visiškai diskredituota ir kurią labai sunku performuoti.
Naujoji mokykla bus grindžiama visai kitu principu. Visų pirma reikia atsižvelgti į tai, kad tėvai daug laiko praleis namuose, su vaikais. Labai didelė problema yra ta, kad moteris negali mokytis  namuose su vaikais. Ji turi žinoti, ko jie mokosi, kaip jiems padėti. Ji turi skirti tam laiko, pati turi mokytis mokykloje, universitete, kad būtų pedagogė savo vaikams ir netgi dar daugiau, savo vaikų ir vyro auklėtoja. Ji turi auklėti visą šeimą. Tai didelė problema.
Galbūt kalbu šiek tiek padrikai, bet tik tam, kad suprastumėte, apie kokius kardinalius šeimos pertvarkymus kalbama. Kuriama didžiulė visiškai naujų tarpusavio santykių sistema. Gamta vis tiek privers mus prie to prieiti, nes krizė „išmes“ mus iš mūsų darbų ir mes atsidursime namuose. Vis tiek privalėsime pertvarkyti visuomenę taip, kad pasiektume pusiausvyrą su gamta.
Bet kuriuo atveju integralus auklėjimas ir švietimas vyks taip: integralus švietimas bus įgyvendinamas virtualiame tinkle, o integralus auklėjimas – būreliuose. Į juos vaikai rinksis nedidelėmis grupėmis po dešimt žmonių, su mokytoju / auklėtoju, žinančiu, kaip ugdyti, kad jie taptų viena bendra visuma. Jie turi mokytis integralios tarpusavio sąveikos, būti psichologai: suprasti vieni kitus, kritikuoti ir pateisinti. Vaikas, kuriam suteikiamas integralus auklėjimas, tiksliai jaučia žmones, supranta juos, žino jų prigimtį, silpnybes ir tuo pačiu metu veikia kartu su jais.
Tai nėra paprastas dalykas, bet jau turime būti pasirengę perkurti patys save. Tai neišvengiama, antraip mes tiesiog sunaikinsime šį pasaulį.

Iš 2012 m. kovo 22 d. prieš Europos kongresą vykusios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Džiugios gimimo kančios

Tėvai ir vaikai: kurie kurių nesupranta?

Visus mokslus reikia atnaujinti

Nuomonė (prof. V. Dalingeris): Žmogaus paskirtis − ne prisitaikyti prie aplinkos, o būti kūrybingam, kurti, keisti aplinką. Pedagoginės minties raida formuoja tokios pedagogikos supratimą, kuri sudaro sąlygas žmogui tapti žmogumi. Mokykla turi rūpintis, kad pasaulio paveikslas, kurį įgyja besimokantysis, būtų pilnas ir prasmingas.
Komentaras: Pasauliui tampa vis aiškiau, kad auklėjimas – vienintelė žmogaus ir pasaulio, kurį jis kuria aplink save, taisymo priemonė.

Gamta mus veda tobulos būsenos link. Iki šiol buvome prievarta stumiami pirmyn. Toliau galime judėti, tik suvokdami, kaip vystomės.
Dabar mes galime savo vystymąsi pagerinti, padaryti malonesnį ir greitesnį per aplinką. Visuomet vaikai ir suaugusieji vystosi, veikiami aplinkos. Anoniminių narkomanų bendruomenės, gyvūnų globa, lieknėjimo kursai – visa tai sukurta remiantis aplinkos poveikiu žmogui.
Geroje aplinkoje vystysimės kaip geri vaikai, be to, sukursime tokius pat pagrindus savo vaikams, bent jau iš jų išaugs kažkas gera. Galų gale, žmonija turi tik vieną – geros aplinkos – problemą.
Bet kuris tėvas džiaugtųsi, galėdamas atvesti savo vaiką į tokią aplinką, kur liejasi šiluma ir karaliauja geri santykiai, kur vaikai mokomi vieningumo, suteikiančio pasitikėjimo ir leidžiančio nebijoti bėdų, kančių nuo išdidumo ir kitų problemų, užkoduotų žmogaus prigimtyje. Nieko ypatingo tame nėra – tik gera aplinka, suteikianti „minkštą erdvę“ žmogui vystytis.
Tada jis atsiveria, įgydamas galimybę priimti ir sugerti, nesijausdamas nuolatinėje gynybinėje pozicijoje, priešiškoje aplinkoje. Mes, suaugusieji, ir patys nesuprantame, ką tai reiškia – būti geroje aplinkoje. Panašiai jaučiasi vaikas ant motinos rankų, kuriam nėra nieko, išskyrus ją. Tik toks pojūtis duoda jam vystymosi jėgą.
O mes to nejaučiame, todėl sustojome, susidūrę su visuotine krize. Visose srityse, kuriose anksčiau sekdavosi, žengti pirmyn nebegalime. Priešingai, mums gresia atmetimas.
Viena vertus, krizė gali būti žlugimas, o kita vertus – atgimimas. Juk pats žodis kilo iš graikų kalbos, ir pagal etimologiją reiškia naują pradžią. Tačiau mes klaidingai jį vartojame. Tarp kitko, išvertus iš ivrito, „krizė“ – tai yra gyvybės akmuo, t. y. vieta, kur gimsta nauja gyvybė.
Kalbant iš esmės, turime paaiškinti žmogui, ko jam reikia, kad būtų laimingas. O reikia jam geros aplinkos. Gerumo apsuptyje mums visiems bus tiesiog gera gyventi. „Aš pasitikintis, turiu draugų, visas pasaulis mano atžvilgiu gerai nusiteikęs ir linki man tik gero. Visi rūpinasi manimi, ir aš rūpinuosi visais. Gyvename pasaulyje, skendinčiame šilumoje, pasitikėjime ir gerume. Jis visas – meilė“.

Iš 2011 m. gruodžio 28 d. 2-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Pjesė, virstanti gyvenimu

Kad laikas nebėgtų veltui…

Sukurk sau teisingą aplinką

Video klipas rusų k.

Video klipas rusų k.

Video klipas rusų k.

Klausimas: Kol žmogui gerai, jis nepasirengęs įsiklausyti į mūsų perspėjimus apie bėdas. Mes tarsi sukeliame jam kančią…
Atsakymas: Jei ligonis nepagydomas, neverta jam sakyti, kad po penkerių metų jis mirs. Nereikia, kad tuos likusius metus užgožtų neviltis. Tai tiesa, tačiau mūsų situacija kitokia. Mes įspėjame, kad po penkerių metų bus smarkus paūmėjimas, jei dabar pat nesiimsime reikiamų profilaktinių priemonių. Kitaip tariant, ligoniui tereikia vienos piliulės per dieną. Tada nebus jokių kančių – priešingai, blogėjimas liausis.
Tai ne tuščios kalbos, juk mes atlikome rezonansinį testą ir radome problemą, reikalaujančią gydymo. Mes nešame pasauliui vaistus, o ne baisią neišvengiamą žinią. Bet kuriuo atveju jis jau serga, o mes siūlome lengvą išgijimą. Argi ne taip pasielgtum su mylimais artimaisiais? Kam be reikalo kentėti?
Dabar pasaulyje yra akivaizdžių problemų: neramumai, nepilnos šeimos, maisto prekių ir elektros brangimas… O sprendimų nėra, palaipsniui viskas tik blogėja.
Mes nesiruošiame su ištiesta ranka kreiptis į vyriausybę ar pertvarkyti skylėtą biudžetą. Vietoj to sukurkime visuomenėje elementarią pusiausvyrą – ir tada surasime tokį perteklių, kad skurstančiųjų tiesiog neliks.
Sunku suprasti, iš kur rasis tų turtų. Juk galvojama paprastai: „Jei man ko nors trūksta, pareikalausiu iš valstybės“. Tačiau iš kur tas įsitikinimas, kad kito kelio nėra, kad tai vienintelis būdas apsirūpinti? Kodėl vietoj to pačiam nesistengi aprūpinti visuomenės?
Jei išmoktume vienas su kitu dalytis ir palaikyti tvarką šalyje kaip namuose, jei taptume ekonomiški, reaguojantys, veiksmingai dirbantys bendrame ūkyje, jei nešvaistytume lėšų veltui, o iš tikrųjų drauge rūpintumės visais, tada atsirastų tokių „aruodų“, kurių užtektų visus sočiai pamaitinti.
Reikalavimai valdžiai nepadės – pradėk nuo aplinkos, nuo visuomenės, nuo žmonių. Tai ir yra kabalos mokslo esmė: pradėk nuo auklėjimo, kad visi suprastų būtinybę derinti situaciją bendrai. Tada tau neteks leistis į beprasmę politinę kovą.
Toks mūsų kelias – žmogaus ištaisymo kelias. Neištaisę žmogaus, niekur negalime tikėtis sėkmės. Reikia keisti požiūrį: kuriame subalansuotą visuomenę, pagrįstą racionaliu, ekonomišku vartojimu. Pirmoji užduotis – visus, esančius žemiau skurdo ribos, pakelti iki normalaus, padoraus gyvenimo. O tada, su kitu žingsniu, ateis eilė ištaisymui.
Tik tokiu būdu parodysime pavyzdį visiems visuomenės sektoriams. Aprūpink visus, ir pamatysi, kokia bus iš to nauda. Juk tame slypi dvasingumo jėga, – visi pajaus, kad tai ne išmalda, ne labdara, o kažkas aukštesnio. Sulaukęs tokios pagalbos, žmogus pajaus ištaisymą ir užsinorės prie jo prisijungti.

Iš 2012 m. sausio 11 d. pamokos „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kad rastum atgarsį kituose, pažadink save

Pereikime prie davimo

Palaikymas ir pavyzdys