Komentaras: Paskelbus vaizdo įrašą „Ilgalaikės santuokos paslaptis“, sulaukta daugybės klausimų. Laidoje sakėte, kad jei žmona šeimoje bus panaši į vyro motiną arba rūpinsis savo vyru, kaip motina, tai ši santuoka bus tvirta. Viena iš skaitytojų rašo: „Moteris turėtų būti motina vaikams, o ne vyrui šluostyti nosį. Tegu su savo mama gyvena iki senatvės.“
Kita skaitytoja klausia: „Iš ko turėčiau pasimokyti, jei uošvė yra girtuoklė? Ji neišauklėjo sūnelio, o uošvis, tinginys, taip pat nieko jam nedavė. Su visa pagarba autoriui, jo nuomonė, manau, daugeliui yra nepriimtina.“
Atsakymas: Kodėl ištekėjote už girtuoklio sūnaus? Kaip gi pasirinkote tokį vyrą?
Komentaras: Ji tikriausiai nežinojo, kad jis turi tokią motiną.
Atsakymas: Kaip nežinojo? Nepažinojo jo šeimos? Pagal šeimą turėtumėte spręsti apie savo būsimą vyrą. Su kuo gi siejate gyvenimą?
Klausimas: Tai reikia žiūrėti, kokia vyro šeima?
Atsakymas: Kur gi jis užaugo, jei ne savo šeimoje?
Klausimas: Aš pasirinkau nuosaikesnius pasisakymus, o moteris slapyvardžiu „mandagi chuliganė“ labai aštriai rašo: „Su mamomis vyrai nemiega. Mamos negeidžia kaip moters. Ir kas belieka nelaimingoms moterims, žmonoms, motinoms?“
Atsakymas: jeigu nori gauti dėmesio, meilės, tai neturi nieko bendra su lytiniu ryšiu. Tai susiję su širdimi. Jei norite tokio vyro elgesio, turite būti panaši į jo motiną. Nieko negali padaryti, tai gamtos dėsnis! Gali filosofuoti, kiek patinka, bet jį įgyti gali tik tokiu būdu.
Pažiūrėkite, kuo ypatingas jo motinos elgesys, kokie subtilumai, galbūt, kalbos ypatumai. Pabandykite pažaisti su vyru panašiai kaip ji, ir pamatysite – jis taps kaip vaikas. Ar tai blogai?
Komentaras: Tai reiškia, kad jis jau prijaukintas, jis jau yra tavo.
Atsakymas: Taip, ir dabar jūs turite vyrą, kuris nori būti šalia jūsų.
Klausimas: O jei sūnus piktinasi motina, kam jam dar viena tokia reikalinga?
Atsakymas: Vadinasi, suprasite, kaip galite elgtis, norėdama jam parodyti ištaisytą motiną.
Klausimas: Ir vėl grįžtate prie to taško?
Atsakymas: Taip! Viskas sukasi apie tai. Kadangi jis išėjo iš jos, motina jį užaugino.
Klausimas: Ir visa tai jame išlieka visam laikui?
Atsakymas: Žinoma! Ji jį išnešiojo, po to maitino krūtimi. Jis, mažas, gulėjo ir šildėsi ant jos krūtinės. Visa tai perduodama. Tai būsena, kurios siekia kiekvienas visą savo gyvenimą. Pasak kabalos, fiziškai atsiskirdami nuo motinos, mes išliekame šiame ryšyje. Ryšys neišnyksta fiziškai atsiskyrus.
Klausimas: Analizuodamas šeimos problemas, sakėte, kad jei vyras palieka šeimą, vaikai jaučia, kad tai yra išdavystė. Bet tai, tikriausiai, taikoma ir moterims. Daugelis tam pritarė, ir tada kilo toks klausimas: „Tada teisinga sakyti, kad kai mama į namus įveda svetimą vyrą, patėvį, tai taip pat yra išdavystė?“
Atsakymas: Tai praktiškai sunkiai išgyvenama: vaikams, kurie atsiskyrė nuo tėvo, kito vyro pasirodymas namuose yra neįtikėtina problema! Tėvo negalima pakeisti, tai yra kraujas! Kraujas nėra vanduo. Vaikui tai – siaubinga!
Komentaras: Daugybė man pažįstamų tėvelių yra patėviai, kuriems naujos šeimos vaikai tapo kaip savi. O vaikams naujasis tėtis taip pat tapo artimas.
Atsakymas: Taip, nes šis patėvis turi daugiau investuoti į vaiką nei į savo paties sūnų. Biologinis sūnus savaime brangus. Jis automatiškai yra savas kraujas, o priglaustas vaikas nėra, todėl norėdamas padaryti jį savu, vyras turi daugiau investuoti. Tokiu atveju vaikas jaučia, kad patėvis į jį investuoja ir tampa atsakingas prieš patėvį.
Bet vis tiek vaikas vertina savo tėvą labai neigiamai arba teigiamai. Ir patėvis – arba neigiamas, arba teigiamas. Vaikas turi susiformuoti tam tikrą aiškų požiūrį. Ir šis vidinis dvilypumas jame iš esmės formuoja jo požiūrį į gyvenimą.
Klausimas: Bet ar vaike lieka išėjęs tėvas?
Atsakymas: Išlieka, bet gali būti susiformavęs neigiamas jo vaizdinys. Vaikas gali neigti savo tėvą. Jis tėvo nenori, siekia ištrinti iš savo gyvenimo, biografijos, atminties ir vietoj jo per jėgą įrašyti patėvį. Šis dvilypumas, be abejo, yra labai sunkus vaikui, psichiškai jaunam organizmui.
Klausimas: Bet tėvo įrašas vaike visada egzistuoja?
Atsakymas: Taip, jis visada egzistuoja, nors vaikas bando šį įrašą ištrinti. Jį galima labai greitai atgaivinti, ir jis vėl atsiranda tarsi iš nebūties, ir iškyla priešais jį su beviltišku riksmu: „Kas jam negerai?! O kaip gi tai?!“ Apskritai, likimai būna skirtingi.
Klausimas: Ir vis tiek manote, kad tėvas, palikęs šeimą, yra vaiko išdavikas?
Atsakymas: Jis iškeitė vaiką į kažką kitą! Jis ne šiaip paprastai išėjo. Tai ne herojus, kurį nužudė kare, ar Šiaurės ašigalio tyrinėtojas ir pan. Tai ne tas, kuris aukoja save ir norėtų būti su vaiku, o žmogus, savo noru išėjęs, pats pasirinkęs tokį kelią. Todėl berniukas negali to priimti.
Klausimas: Kitas klausimas: „Kaip santuoka gali būti be meilės?“ Viena iš skaitytojų rašo: „Gerbiamas dr. Laitmanai, ką reiškia, kad meilės nėra?! Kaip gi Saliamono žodžiai apie meilę: „Vyras turi matyti gražią moterį savo žmonoje, savo vienintelę, mylimąją damą…“
Atsakymas: „Mums įprotis suteiktas iš viršaus! Pakeičia laimę jis.“
Jei pripranti, tai yra, gauni tai, prie ko esate įpratęs, tuomet tai suteikiantis šaltinis yra brangus, artimas, mylimas, patogus.
Žmogus yra mažas egoistas. Kokia meilė?! Meilė yra nauda, ką iš jos turi. O jei nieko neturi, tada ne meilė. Jeigu yra koks nors kitas įprotis ar bendravimas per vaikus ir pan. Bet, iš esmės, turime suprasti prigimtį! Atitrūkti nuo prigimties ir pereiti prie kažkokios filosofijos, jausmų – nerealu.
Klausimas: Bet, vis dėlto, kada galime pasakyti, kad tarp vyro ir žmonos yra meilė? Kokiu atveju?
Atsakymas: Meile galime vadinti ilgalaikį pripratimą, abipusį įsiklausymą. Kai žmogus pradeda nuo išorinių dovanų ir po to kiekvieną dieną bando kuo nors užpildyti savo partnerį. Tiek, kad partneris nebegali gyventi be jo, o svarbiausia, kad tas, kuris dovanoja kiekvieną dieną, negali gyventi neduodamas. Ir jis jau turi antrą ryšį, tam tikrą kabalistinį ryšį: jis kenčia nuo to, kad negali duoti.
Klausimas: Tai yra, kai jis duoda, jis mato, kokį malonumą tai sukelia kitam?
Atsakymas: Taip, tai jį ir susaisto. Kaip motiną su vaiku. Ko ji tikisi? Ji nori jausti, matyti vaiko malonumą.
Komentaras: Ji duoda jam šaukštą košės, ir staiga jis nusišypso! Ir tai jai yra laimė.
Atsakymas: Taip. Pažvelkite į žmoną, kuri, pavyzdžiui, teškia dubenį sriubos: „Še! Srėbk!“ Ar ramiai paduoda, nuvalo tau stalą, pastato lėkštę, paduoda šaukštą ir maloniai žiūri į tave kaip mama.
Pastaba: Man tai labiau patinka. Ar taip reikia elgtis vienam su kitu?
Atsakymas: Iš moters pusės, žinoma, tai yra tinkamos šeimos šaltinis. Nes vyras yra vaikas! Jis negimdo, nesukuria iš savęs kito laiptelio. Jis padeda ir save realizuoja tik per moterį, todėl jei moteris taip elgiasi, tada šeimoje negali būti jokių problemų! Negali būti, nes jis tarsi lieka su mama.
Komentaras: Jums taip pat rašo: „Jūs sakėte: „Gyventi dėl vaikų. Nesiskirti dėl vaikų.“
Atsakymas: Manau, kad skyrybos yra prasčiausia išeitis. Nežinau, o kokia yra skyrybų priežastis?
Komentaras: Pavyzdžiui, skaitytoja rašo: „Dėl vaikų mūsų laikais negyvena. Neverta gyventi dėl vaikų. Niekas šios aukos vėliau neįvertins!“
Atsakymas: Tai nereiškia, ar verta gyventi, ar ne. Jūs sukūrėte šiuos vaikus, turite jais rūpintis. Ir jie turi rūpintis savo vaikais. Ir taip tęsiasi tol, kol gyvenate šiame pasaulyje.
Komentaras: Tačiau ji sako, kad vaikai to neįvertins.
Atsakymas: Koks gi skirtumas?! Ar pagimdei juos dėl to, kad vėliau jie tave įvertintų? Na, tada kitas reikalas!
Komentaras: Ji sako: „Prarasto laiko grąžinti negalima“.
Atsakymas: Kokie metai, kokiu būdu jie prarandami? Tuo, kad nebuvo susieti su kitu vyru?!
Komentaras: Kita moteris rašo: „Jei nėra jausmų, kodėl reikia laikyti žmogų šalia? Ji sako: „Reikia gyventi dėl vaikų, o ne kentėti su tau nereikalingu žmogumi.“
Atsakymas: Tai tokia vartotojo filosofija, kad nepaprieštarausi: „Man jo reikia, nereikia. Jei reikia, tada tau gerai, o jei nereikia, tada išmesk kaip kokį seną daiktą iš namų? Nemanau, kad tokiomis kategorijomis galime išgelbėti šeimas ir net visuomenę.
Komentaras: Štai dar vienas laiškas: „Aš sutinku su daugeliu dalykų, bet neverta kentėti dėl vaikų, gyvenant su fiziškai jums nemaloniu asmeniu. Nėra nieko gero, kai vaikai mato nelaimingos šeimos modelį. Ateityje jie tai suprojektuos savo šeimoje.“
Atsakymas: Tai priklauso nuo moters. Suprantu, kad vyras gali krėsti dalykus, kuriuos moteriai sunku tverti. Bet vis tiek yra šeima, vaikai, yra, kaip sakoma, namai. O žmona tai yra namai.
Komentaras: Yra tūkstančiai komentarų. Aš parinkau keletą. Štai vienas palaiko jus: „Nenoriu palaikyti vyrų, bet tikrai žinau, kad už kiekvieno sėkmingo vyro yra stipri moteris. O už kiekvienos laimingos šeimos yra išmintinga moteris. Ir jūsų vaizdo įrašas yra labai naudingas tiek moterims, tiek vyrams.“
Atsakymas: Taip, o išmintis slypi tame, kad mes suprantame žmogaus prigimtį, kad žmogus negali iš jos ištrūkti! Net jei norėtų. Studijuodami kabalą patys matote, kaip dabar ką nors nusprendus, po sekundės jau esi kitoks. Tai reikia suprasti. Turime atleisti! Mano mokytojas visada sakė, kad šeima laikosi tik dėl abipusių nuolaidų. Kai suprantame, kas esame, esame du egoistai ir neatsakome už save nuo šios akimirkos iki kitos akimirkos. Mes neatsakome! Mes nežinome. Mes norėtume būti nuoseklūs, ypač šeimoje, kai yra vaikų ir visa kita, bet negalime! Mes nuolat spaudžiami iš viršaus, keičiamės kiekvieną sekundę, todėl žmogus kiekvieną akimirką yra kitoks.
Turime tai suprasti. Mes turime ne tik atleisti kitam žmogui. Nereikia nieko atleisti – reikia suprasti, kad tokia yra mūsų prigimtis! Pakilkime kartu virš jos ir tada pamatysime, kad galime būti kitokie. Bet kol kas einame to link.
#260161

Klausimas: Žmogaus pagrindas yra DNR, tai yra mūsų genai, kurie lemia viską: mūsų fiziologiją, visokius polinkius ir netgi, kaip dabar sakoma, politines pažiūras. Ar sutinkate su tuo?
Atsakymas: Koks skirtumas, ar mūsų polinkius lemia genai, ar kitos dalelės, bangos, elementai? Žinoma, mums yra priskirtos savybės, kurios mus veda ir dėl kurių mes skiriame žmonių charakterius, skirtingą jų požiūrį į gyvenimą ir kt., vadinkite tai genais.
Komentaras: Mūsų genai gali pasireikšti kaip savybės, kurias galima ir negalima pakeisti. Pavyzdžiui, jei vaikas gimsta egoistų šeimoje, kur vyrauja pinigų kultas, tai iš principo jis neturi šansų užaugti altruistu.
Atsakymas: Ne, aš su tuo nesutinku. Gamtoje matome ir priešingas savybes. Mūsų mokytojas Baal Sulamas rašo, kad labai dažnai pastebima inversija. Mes žinome, kad revoliucionieriai gimė Rusijos bajorų šeimose. Tai amžina tėvų ir vaikų problema, kai vaikai eina prieš savo tėvus. Taigi, būtent tėvų savybės gali pasireikšti atvirkščiai vaikams.
Klausimas: Ar manote, kad charakterio bruožus galima pakeisti? Tarkime, žmogus turi polinkį į šykštumą.
Atsakymas: Nereikia nieko keisti. Manau, kad to nereikėtų daryti, nes duomenys, kuriuos turime savyje, yra vadinamos pirmosios devynios sfiros kiekviename žmoguje, kiekviename parcufe, kiekvienoje sieloje. Mes tiesiog turime išmokti jas teisingai naudoti.
#267594

Iš 2020 m. balandžio 30 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gėris – veikti kitų labui

Pasirinkimo laisvė, I dalis

Tiltelis tarp meilės ir neapykantos

Komentaras: Olandijoje vaikai keletą kartų rengė demonstracijas pagal šiuo metu itin populiarios Gretos Thunberg, kuri pasisako už švarią ekologiją ir t. t., pavyzdį. Jie nelanko mokyklos, o vaikų tėvai labai sunerimę, nes tai neatitinka šios tautos taisyklių ir kultūros. Nepaisant to, Gretos įvaizdis jaudina visą pasaulį ir jaunus protus.
Štai ką sugalvojo vienas olandų tėtis. Jis pasakė dukrai: „Žinoma, mes užkirsime kelią masiniam ekosistemos naikinimui ir išnykimui. Dukra, mes tau suteiksime šviesią ateitį ir atvėsinsime planetą 4 laipsniais. Dėl to tu važinėsi į mokyklą dviračiu. Greitai žiema, o autobusas varomas dyzelinu, kuris blogina klimatą. Tu paprašysi elektrinio dviračio, bet ten yra ličio baterija, kuri taip pat blogai klimatui. Kad nepalaikytume dujų gamybos pasaulyje, mes išjungsime radiatorius tavo kambaryje. Bus šalta, bet tai – gerai klimatui. Dėl tos pačios priežasties tau teks praustis po šaltu dušu. Dabar skalbsi pati, šaltu vandeniu ir su skalbimo lenta. Jokio interneto, televizoriaus ir kitų daiktų, nes jie – naudoja elektros energiją, o 11 valandą visur bus išjungta visa elektros energija. Daugiau negalėsi su mumis vykti atostogų, nes vietos, kur mes ilsimės, yra nepasiekiamos su dviračiu. Daugiau jokios mėsos, paukštienos ir žuvies. Tik olandiškos bulvės, daržovės, užaugintos žemėje, o ne šiltnamiuose. Sviestas, pienas ir kiaušiniai imami iš karvių ir vištų, kurios išskiria CO2, kuris – labai blogai klimatui. To irgi daugiau negalima valgyti.“
Štai tokį apribojimų sąrašą pateikė tėvas, ir tai paveikė dukrą. Ji nurimo, atsisakė viešų protestų, pradėjo eiti į mokyklą ir naudotis visais žmonijos malonumais.
Atsakymas: Visiškai neteisinga. Koks skirtumas, ką jie daro? Tai – politika ir reklama.
Klausimas: Kuo gi sudominti vaikus ir suaugusiuosius, kad iš tikrųjų prasidėtų radikalūs pokyčiai?
Atsakymas: Tik tarpusavio santykiais! Mes niekuo negalime pakeisti klimato, nei pusiausvyros gamtoje, kaip tik santykiais tarp žmonių. Mes galime užmušti visas karves, nevalgyti mėsos ir negerti pieno, daryti bet ką, – nepadės. Sugrįžtume į urvus, ir vis tiek geriau nebūtų.
Klausimas: Gal tai priverstų pagalvoti: „mes viską padarėme, nieko neišėjo, todėl liko tik pakeisti santykius“?
Atsakymas: Bet tai – kančių kelias. Tėtis pagal šį modelį nupiešė dukrai, kas jos laukia: nei televizoriaus, nei interneto, nei kompiuterio, nei šildymo, nei karštos vonios – nieko. Galiausiai, būtent tai gresia žmonijai, jei nenorėsime sukurti pusiausvyros kitu keliu, kitame – mūsų tarpusavio santykių – lygmenyje. Nes iš tikrųjų palaikydami gerus mūsų tarpusavio santykius mes galime keisti pusiausvyrą gamtoje. Jei vien bandysime užkirsti kelią CO2 išskyrimui iš karvių, nieko nepavyks.
Klausimas: Kodėl kai kurie žmonės, girdėdami vienijimosi idėją, susidomi, ateina į grupę ir mokosi, o kiti tiesiog negirdi?
Atsakymas: Tai priklauso nuo žmogaus vidinio vystymosi. Aš taip pat negirdėjau, visai nesidomėjau, viduje juokiausi iš to: koks čia žmonių suartėjimas?! Kažkoks vaikų darželio žaidimas!
Klausimas: Kaip įvyksta šis pokytis, kai žmogus staiga pabunda?
Atsakymas: Kai jis pradeda teisingai kreiptis į gamtą, mato jos globalumą, uždarumą ir tai, kad be teisingo visų mūsų dalyvavimo niekas nepagerės. Mes galiausiai sukursime tokį visos gamtos sistemos disbalansą, kad toliau negalėsime egzistuoti motinėlėje Žemėje.
Klausimas: Kaip žmonijai, užimtai savo problemomis ir besisukančiai, kaip voverė rate, sustoti ir pajausti šį impulsą?
Atsakymas: Mus sustabdys gamta, jei patys nesustosime. Vyks tokie gamtos pažeidimai, prieš kuriuos nieko negalėsime padaryti. Užšals Golfo srovė, prabus vulkanai ir kita. Nieko nepajėgsime padaryti.
Ir šis mažas koronavirusas, kuris vėl pasireikš. Dar palaukite, atšils visokie kiti virusai. Tai – baisus dalykas! Mes esame būsenoje, kai Žemė jau išėjo iš pusiausvyros ir juda nežinia kur.
Klausimas: Kada vidinis žmogaus noras siekti harmonijos, balanso nugalės tai, kas jį valdo?
Atsakymas: Viena vertus, kai jis suvoks, kad laukia mirtis, ir net ji neišgelbės. Juk už gyvūninės mirties slenksčio tęsiasi gyvenimas, be to, baisesnėse kančiose, kur mirtis atrodo kaip išsigelbėjimas.
Klausimas: Ką jis pamatys už šios gyvūninės mirties ar krizės ribos, kuri dabar vyksta? Jei jis domėsis šiuo vidiniu budinimusi – kabala?
Atsakymas: Jis pamatys aukštesniąją gamtos harmoniją, ir kaip jis į ją teisingai įsilieja, kaip egzistuoja amžinoje tobulybėje. O šis pasaulis išnyks kaip rūkas. Jis tiesiog išsisklaidys kartu su visomis savo problemomis.
#266039

Iš 2020 m. vasario 4 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ko nežino Greta Thunberg

Gamta žūsta nuo žmogvirusio

Begalinis gamtos dosnumas

Net jeigu neprašome ištaisytų norų, Kūrėjas visgi atskleidžia mums norus, bet jie sugadinti ir atitinka mūsų netinkamą prašymą.
Tarsi vaikas prašytų mamos ko nors nereikalingo ar netgi šiek tiek kenksmingo. Ir ji duoda jam šiek tiek to, ko jis prašo, kad šis įsitikintų, kad jo prašymas neteisingas, negeras, ir kad reikia jį pakeisti.
Taip ji moko vaiką, ir tai teisingas mokymas. Mama juk nesimuša kakta kakton kategoriškai pareikšdama: „Ne, tau šito negalima!“ Ji sako: „Nori tai gauti? Duosiu šiek tiek, kad pajaustum, jog tai negerai, ir suprastum, kad tau geriau tai, ką patariu tau.“
Taip motina moko vaiką, kad ji geriau supranta, kas jam naudinga, ir jam verta paklausyti jos patarimų ateityje. Ir tuomet kitąkart jis jau žinos, ko prašyti.
Pasistenkite taip elgtis su vaikais ir su savimi, tuomet išmoksite ir suprasite, kaip su mumis elgiasi Kūrėjas. Visa tai atsiskleis priešais mus kaip vieninga, aukštesnė ugdymo sistema, pagal kurią Kūrėjas mus moko. Tora skirta tam, kad iš mūsų ugdytų iškilius, amžinus, tobulus kūrinius, o svarbiausia, susivienijusius.
#272338

Iš 2020 m. spalio 13 d. rytinės pamokos „Bėrėšit“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kokius norus galima ištaisyti?

Kūrėjas pamažu mus ištaisys

Treniruojamės šuoliams į aukštį virš egoizmo

Komentaras: Pandemija atskleidė, kad brangenybių niekam nereikia. Jų pardavimas sparčiai krinta. Staiga žmogus suprato, kad jam užtenka šiek tiek drabužių ir maisto, o blizgučių, kuriuos nešiojo, norėdamas pasirodyti prieš kitus, nereikia. Sakoma, kad brangakmenių rinka smuko 10 kartų ir krenta toliau.
Kas gi tokio juose yra? Kodėl jie kainuoja tokius beprotiškus pinigus? Žmonija juos vertino, dėl jų žudė vienas kitą. Daug kraujo pralieta.
Atsakymas: Nes tai yra retenybė. Deimantus iškasti labai sunku. Vėliau jie šlifuojami, poliruojami, pjaunami. Visa tai kainuoja.
Klausimas: Kas juose yra nepaprasto?
Atsakymas: Kabalos požiūriu? Visiškai nieko. Tiesiog žmonės suteikia jiems vertę. Pavyzdžiui, ėmė ir nustatė kažkokiam popieriui kainą. O dabar visa tai nevertinga.
Pastaba: Tokiais sunkiais laikais žmogus renkasi duoną, o ne deimantus.
Atsakymas: Žinoma, viską atiduos už duoną.
Komentaras: Vadinasi, duona, bet ne deimantai yra vertinga.
Atsakymas: Juk svarbiausia – gyvybė.
Klausimas: Kodėl taip padaryta iš aukščiau, aukštesniosios jėgos?
Atsakymas: Kad žmonės liautųsi nustatinėti šio pasaulio vertybes, kurios jiems atrodo vertybės.
Klausimas: Taigi, mes meldžiamės brangenybių dievui? Ir tai visai ne Dievas?
Atsakymas: Žinoma! Na kas gi šiame akmenuke?
Klausimas: Kodėl mums jį perša? Tiek kraujo pralieta! Dėl to prasidėjo karai.
Atsakymas: Žmonijai reikia ko nors vertingo, brangaus, kad ji galėtų už tai kovoti, tuo spekuliuoti, parduoti, pirkti, mainyti, saugoti, paveldėti. Kaip kitaip? Gyvenime turi būti kokia nors vertybė. Tarkim, aš numirštu. Kas toliau? Kur mano vertybė? Turiu ją kažkur padėti.
Klausimas: Tai baisu, ką sakote. Vadinasi, mano vertybė – šiame blizgutyje?
Atsakymas: Ir jį perduosiu savo anūkui.
Komentaras: Duodu jam šią vertybę ir sakau: „Gyvenk taip. Šitaip gyvenk „.
Atsakymas: Ir ji jam padeda viskuo, nes perduodu tai, ką vertina visi žemės gyventojai.
Klausimas: Taip jam suteikiu jėgų?
Atsakymas: Žinoma. O dabar visa tai pradedama vertinti iš naujo.
Klausimas: O prie ko mes artėjame?
Atsakymas: Prie to, kad gyvenime nėra nieko vertingo.
Klausimas: Ar šiame gyvenime nėra nieko vertingo?
Atsakymas: Visiškai! Išskyrus mintį! Grįžtame prie to, apie ką kalbėjome: išskyrus mintį, kurią gali perduoti savo anūkui, pasaulyje nėra nieko vertingo.
Naudodamasis tavo mintimi, jis tikrai įgyja turtų… Kas apskritai yra mintis? Tuštuma? Bet jis tikrai gauna tai, kas egzistuoja amžinai, kas tobula, ko niekas negali pavogti ir negali nieko su tuo padaryti. Pats svarbiausias turtas – požiūris į gyvenimą, į žmones. Mintis – tavo vidinis turtas. Tai brangiau už bet kokį deimantą. Mūsų laikais kardinaliai perkainojamos vertybės. Tai, kas man buvo vertinga, už ką kovojau, gyvenau, miriau, bandžiau kaupti, perduoti kitoms kartoms – visa tai šiandien praranda savo vertę.
Klausimas: Vis dėlto, kur mes einame? Kas iš tikrųjų bus verta gyvybės, pinigų?
Atsakymas: Tik mintis.
Klausimas: Bet ar jums tai neatrodo per daug abstraktu?
Atsakymas: O ką apskritai žmogus turi ne abstraktaus, jei jis gyvena ir miršta? Taigi, pats vertingiausias dalykas yra tas, kurį gali perkelti iš vienos būsenos, kai gyvena, į būseną, kai miršta, anapus mirties slenksčio.
Klausimas: Ar jis gali ten pasiimti mintį?
Atsakymas: Žinoma, kad gali. Tik tai jam ir lieka.
Klausimas: Kokią mintį reikia dabar išplėtoti, kad ji būtų vertinga ir būtina?
Atsakymas: Teigiamą požiūrį į pasaulį ir į kitus. Tai niekur nedingsta. Tai nuolatos lieka su tavimi, nes yra ne tavo egoizme, kuris miršta su kūnu ir išnyksta, bet yra altruizme, gerosiose savybėse, kurias įgijai per savo žemišką gyvenimą. Ir tada tu su jomis išskrendi, patenki į kitą erdvę – teigiamų savybių ir jėgų erdvę.
Mes egzistuojame tam, kad sukauptume tokias teigiamas emocijas, mintis, norus, siekius, impulsus ir išeitume su jais.
Aš palieku šį pasaulį, perdavęs, kiek galėjau, teigiamą požiūrį į pasaulį, žmones, gyvenimą savo vaikams ir anūkams bei apskritai visiems, kam įmanoma.
Klausimas: Manote, kad tai jūsų ir visų mūsų misija?
Atsakymas: Žinoma. Bet tai yra mano nuomonė.
Klausimas: Bet tai ir visų kartų kabalistų nuomonė?
Atsakymas: Taip, žinoma.
Komentaras: O tai, ką aš dabar matau komentaruose: blogis, siaubas, neapykanta, nesantaika…
Atsakymas: Tai verčia mus įvertinti tai, kas iš tikrųjų svarbu gyvenime, surinkti ir perduoti, mokyti naująją kartą.
Klausimas: Vadinasi, kaip atsispirti nuo šios tamsos ir judėti geros minties link?
Atsakymas: Taip. Viskas bus gerai.
#268654

Iš 2020 m. birželio 15 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mintis – aukštesnioji jėga

Mintis – pati didžiausia jėga

Klausimas: Energija yra kiekviename, ji mums kaip kuras. Kaip atskirti gyvūninę energiją nuo dvasinės?
Atsakymas: Nėra skirtumo, dvasinė ji ar gyvūninė. Žmogus savo požiūriu dalina šią energiją į dvasinę ir materialią.
Klausimas: Kaip naudoti energiją konstruktyviai?
Atsakymas: Tam kad praplėstume ryšius tarp visų visatos dalių.
Komentaras: Yra toks posakis – „tu švaistai save ne tam žmogui“, tai yra eikvoji energiją kažkam nereikalingam.
Atsakymas: Nežinau, kam apskritai eikvoti energiją žmogui – tinkamam ar netinkamam. Naudoju energiją sau, mylimam, kad pasiekčiau pačią tobuliausią būseną pasaulyje. Ir jeigu tobula būsena apima tai, kad skleidžiu energiją iš savęs, kad sujungčiau kitus, stengčiausi atvesti žmones į vienybę, lygybę, į tokį suartėjimą, kad jie atrastų tarpusavyje vieningą lauką, jėgą, kuri juos sujungia, tai aš tai darau.
Komentaras: Mus supa žmonės, kurie turi savybių, trukdančių šiam susijungimui. Tyrėjai pataria šalinti tokius žmones iš savo gyvenimo.
Atsakymas: Kokiu pagrindu juos rūšiuosiu, jeigu aš pats – egoistas?
Klausimas: Kaip žmogui suprasti, kad viskas, ką jis mato, iš tikrųjų yra jo viduje? Pavyzdžiui, yra žmonių, kurie mėgsta skųstis. Juos vadina bėdavotojais. Jie ateina, kad pasakotų apie savo rūpesčius, sukeltų užuojautą. Ir kartu suėda mūsų energiją. Kaip dirbti su tokiais žmonėmis?
Atsakymas: Sakau jam: „O, tau blogai? Štai tau knygelė, tu ten rasi atsakymą.“ Ir aš jam įteikiu pirmą knygą apie kabalą. Jeigu žmogui blogai, – tai labai gerai! Vadinasi, jis gali pasiekti tiesą, atkapstyti teisybę ir ištaisyti savo gyvenimą taip, kad būtų gerai. Bet dėl to jis turi pats stengtis. Štai jam instrukcija, ir į priekį!
Komentaras: Kita žmonių kategorija – tai skolininkai. Mūsų laikais negalima pragyventi nesiskolinant – arba pinigų, arba daiktą. Bet reikia atsiminti, kad skolą būtina grąžinti. Yra žmonių, kurie pamiršta, negrąžina. Tai formuoja negatyvią būseną, negatyvią energiją.
Atsakymas: Žmogus apskritai mano, kad visi jam skolingi!
Klausimas: Kam galima būti skolingam? Ir apskritai, ar būti skolingam yra gerai?
Atsakymas: Manau, kad aš skolingas visam pasauliui. Tiesą pasakius, aš skolingas visam pasauliui visiškai teisingą dalyvavimą visame, visame pasaulyje!
Atsakymas: Jeigu pasaulis neištaisytas, tai aš dėl to esu kaltas! Ir aš turiu ieškoti, kuo pasaulyje galiu prisidėti, kad aš pamatyčiau jį ištaisytą. Kaip aš turiu save ištaisyti, kad matyčiau pasaulį tobulą?
Klausimas: Ir kaip jūs turite save ištaisyti?
Atsakymas: Davimui, meilei. Tada pamatysiu visus išsitaisiusius, kaip mato mama savo kūdikį – tobulą. Nieko nereikia pridurti. Jeigu aš išvystysiu meilę šiam pasauliui, tai pamatysiu jį tobulą.
Komentaras: Egzistuoja apgavikai. Sakoma, kad reikia laikytis pažadų, bet žmogus apgavo jus vieną kartą, paskui vėl, ir apipylė melais bei pažadais be jokio sąžinės graužimo.
Atsakymas: O jis, gali būti, ir nežino to: aš niekam nieko, o pas mane vis tiek kažkodėl ateina su priekaištais. Taigi, geriausia niekam pretenzijų neturėti. Nori kaltinti? Nesusipratimas? Nukreipk į save ir pradėk rimtai su tuo dirbti.
Klausimas: Ar melas yra gera savybė?
Atsakymas: Žiūrint kam ir ką. Sau pačiam yra gerai meluoti. Jeigu jau gamtoje egzistuoja kokia savybė, ji yra būtina. Tik reikia ja teisingai naudotis. Todėl ateikite pas mus, studijuokite, ir pamatysite, kad nėra blogų savybių gamtoje. Viskas gerai, jeigu teisingai tuo naudojamės.
#265856

Iš 2020 m. sausio 14 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pusiausvyra tarp gėrio ir blogio

Kodėl meluojame?

Iš chaoso į harmoniją, V dalis

Koronavirusas, išsiųsdamas mus namo, perkėlė į virtualią tikrovę. Palaipsniui, laikui bėgant, įprasime dirbti namuose, priprasime prie naujų virtualių santykių su bendradarbiais, bankais, valstybinėmis įstaigomis, draugais. Sukursime virtualius bendravimo ratus: artimesnius ir tolimesnius, susijusius su darbu ir laisvalaikiu.
Internete galima žaisti šachmatais, galima netgi kartu sportuoti, kiekvienam liekant namuose. Kompiuterinė programa sukuria įspūdį, kad esame kartu ir atliekame tuos pačius pratimus.
Bet kyla klausimas: juk žmonės eina į sporto klubą, norėdami pajusti aplinkos įtaką. Jei praleisiu treniruotę, sulauksiu trenerio pastabos. Treniruotėse turiu stengtis būti ne blogesnis už kitus. Kaip visa tai vyks virtualioje aplinkoje, jei būsiu namuose vienas su kompiuteriu? Nebejausiu spaudimo, buvusio fizinėje grupėje, ir nebesistengsiu kaip seniau.
Likdamas vienas savo mikrokosmose, tampu dideliu egoistu, man nebereikia su niekuo skaitytis ir niekam aiškintis. Bet tai ir gerai: taip pradedu suvokti, koks buvau egoistas. Norėdamas susisiekti su aplinka, turiu pakilti šiek tiek aukščiau savęs, virš savo egoizmo, todėl stengiuosi užmegzti ryšį su kitais.
Tai, kad atsiriboju nuo buvusių ryšių, dar nereiškia, kad tapau didesniu egoistu, nes tai darau priverstinai dėl epidemijos. Aš tolstu, vykdydamas gydytojų, Sveikatos apsaugos ministerijos nurodymus, kad kam nors neperduočiau viruso ir pats neužsikrėsčiau.
Bet likęs vienas namuose gavau galimybę pamąstyti, kokia forma galiu priartėti prie kitų. Problema ta, kad nusikalstame mintyse: jei mūsų mintys apie kitus būtų geros, nebijotume koronaviruso. Jei eitume į viešumą galvodami, kaip nepakenkti kitiems ir žinotume, kaip juos apsaugoti, niekada viruso neperduotume vienas kitam. Viską lemia mintis, ketinimas.
Dabar bendraujame virtualiai, kiekvienas atsitolinęs nuo kitų. Taigi, pabandykime pajusti, kiek mums leidžiama priartėti prie savo artimo, ir ne dėl koronaviruso, o dėl kito viruso – egoizmo.
Turiu teisę naudotis savo egoizmu tik tiek, kiek nekenkiu artimui. Jei galiu priartėti nepakenkdamas, tai priartėsiu, o jei man kyla egoistinių minčių, tada priartėti negaliu. Taip galima matuoti atstumą tarp mūsų, kad suprastume, kaip toli ar arti vienas nuo kito iš tikrųjų esame. Artumas nustatomas pagal mūsų norą teikti kitiems gėrį iš širdies į širdį.
Kaip galime užtikrinti, kad vykdysime savo įsipareigojimus grupei ir laiku atvyksime į treniruotę bei kartu atliksime visus pratimus? Susitariu su savo grupės draugais, kad virtualiam susitikimui ruošimės kiekvienas gerai galvodamas apie kitus. Tada kiekvienas turi pasitikrinti, ar jam galima artintis prie tokio susibūrimo.
Jei susitarėme susitikti fiziškai, tada išeinu iš namų ir vykstu pas draugus. Ir kažkuriuo metu kelyje imu abejoti, ar galiu dar labiau priartėti. O jei toliau nebegalima, nes aš jiems pakenksiu? Gal aš galvoju apie save, o ne apie juos? Taip pagal dvasinį atstumą pradedu vertinti materialų atstumą.
Tada pradedame kalbėtis su draugais tik dvasiniais atstumais, aiškindamiesi, kokie artimi ar tolimi esame vienas kitam, susiję ar atskirti. Kalbame apie dvasinį artumą ar nutolimą. Pasirodo, kad virtuali visuomenė padeda mums pasiekti dvasinį ryšį. Jei tokiu būdu matuojame atstumą nuo širdies iki širdies, tai – dvasinė dimensija.
Tarpusavyje turime nustatyti tokį atskaitos tašką, kuris bus dvasinis, o ne materialus, matuojamas ne metrais ar kilometrais, bet širdies vienetais, nuo širdies iki širdies. Taip ugdysime ypatingą tarpusavio jautrumą. Tik jei iš tikrųjų linkiu gero savo draugui, galiu prie jo priartėti ir užmegzti ryšį. Tada nepakenksime vienas kitam, ir tarp mūsų negalės plisti joks virusas.
Norint to pasiekti, reikia sukurti kompiuterinę programą, kuri leistų treniruoti savo požiūrį į kitus taip, kaip treniruojami raumenys. Ji parodytų, koks artimas ar tolimas esu kitiems žmonėms ir kaip galiu prie jų priartėti ar nutolti. Man turėtų būti akivaizdu, kad tolstu ne materialiai, o tik dvasiškai. Taip pereisime iš materialaus pasaulio į dvasinį, kuriame viskas matuojama tik savybių atitikimu, širdžių artumu.
Programa turėtų padėti žmogui atlikti keletą pratimų, nuo paprasčiausių iki vis sudėtingesnių, kad jis suprastų savo požiūrį į įvairius veiksmus, įvairiausius kitų žmonių norus. Jis pamatys, ar sugeba pakilti virš savo prigimties, norėdamas labiau susivienyti su artimu. Taip pamažu artėsime.
Reikia kompiuterinių programų, kurios treniruotų žmogų tarsi sporto salėje, skirtingose gyvenimo situacijose ir išmokytų pakilti virš jų ne savo, o kitų naudai. Atlikdamas tokius pratimus, jis pamatys, kas jam labiau rūpi: kiti ar jis pats.
Programa vieną po kitos pristatys žmogui gyvenimiškas situacijas, vesdama jį per skirtingas jausmines būsenas ir parodydama, kaip jis pasirengęs pakilti virš savo egoizmo kitų labui ir jais rūpintis, negalvodamas apie save, ar parodydama, kad jis tam nepasiruošęs. Tai labai pakeis žmogų ir suformuos iš mūsų naują visuomenę. Įmanoma sukurti tokias programas, tik reikia šiek tiek vaizduotės.
#267926

Iš 2020 m. liepos 14 d. programos „Pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kauke, aš tavęs nepažįstu!

Skiepai nuo koronaviruso

Būkite visi sveiki!

Klausimas: Koronaviruso epocha – nerami, tragiška, dramatiška, bet vis tiek yra laimingų žmonių. Tai – vaikai! Maži vaikai, kurie liko namuose, su tėvais: jie užsiima kuo nori. Ar galima pasakyti, kad mums rodo tokią laimės salelę ne be priežasties? Ką turime suprasti?
Atsakymas: Kad gera būti mažu vaiku.
Klausimas: Ar mes galime, žvelgdami į vaikus, priimti laimę, kurią jie išspinduliuoja?
Atsakymas: Vaikai yra natūralaus, prigimtinio egoizmo lygmenyje. Tai nelaikoma egoizmu. Jie vienas kitam nenori blogo. Jie neturi įvairiausių planų pakenkti, užsidirbti kito sąskaita: kuo kitam blogiau, tuo man geriau – kas nesąmoningai egzistuoja suaugusiuosiuose. Vaikai to neturi ir jiems virusas nebaisus.
Klausimas: Kitaip tariant, virusas nebaisus tam, kas turi vaikišką mąstymą?
Atsakymas: Jis nėra vaikiškas, o natūralus, prigimtinis, egoistiškai apribotas mąstymas.
Komentaras: Jei pasieksime tokią būseną, kad galėsime gyventi ir mąstyti, nenorėdami pakenkti kitam, kas įvyks?
Atsakymas: Jei įvaldysime tik šį egoizmo lygmenį, o visi kiti visuomeniniai egoistiniai lygmenys, ten, kur mes esame susiję vienas su kitu, kitaip tariant, pinigus, šlovę, valdžią, kurie priklauso jau suaugusiųjų pasauliui, pašalinsime, – tai žinoma, mums joks virusas nėra baisus.
Klausimas: Vadinasi, dabar turime vaistus, priešnuodį?
Atsakymas: Ne, tai nėra taip paprasta. Kaip galime išsivaduoti iš visuomeninio egoizmo, iš to, kad nekenktume vienas kitam, jei be perstojo su tuo susitapatiname? Lyginame save su kitais: kad tik kitam nebūtų geriau nei man, kad aš visada jausčiau, kad esu sėkmingas, reikalingas, ypatingas ir t. t. Tai turi kiekvienas, ir tai pasireiškia pasąmoningai.
Klausimas: Ir išeiti iš to negalima?
Atsakymas: Galima, bet ne patiems, o tik Aukštesniajai šviesai padedant: jei esame teisingame kolektyve ir sukeliame ypatingos Aukštesniosios jėgos poveikį sau. Aukštesnioji – nes tai – davimo jėga, meilės jėga, žmonių pritraukimo aukščiau mūsų egoizmo.
Tada būsime susiję kaip maži vaikai, kurie nori žaisti kartu ir žaidžia, bet nesiekia pakenkti. Jie dar to neturi maždaug iki dešimties metų amžiaus. Penkiolikos visi jau egoistai: galvoja apie tai, kaip būti geresniems už kitus, o kitiems kad būtų blogiau nei jiems. Pažvelkite, kaip jie elgiasi mokykloje!
Komentaras: Jūs visą laiką kalbate apie Aukštesniąją šviesą, kuri ir gali mus pakeisti. Mes, egoistai, šios žemės lygmenyje nieko negalime padaryti, kaip benorėtume – nei politikai, nei psichologai – niekas. Tik Šviesa, kurią galime pritraukti į save. Štai šito niekas nesupranta, bet jūs kalbate toliau.
Atsakymas: Ar apie virusą buvo aišku?
Komentaras: Dabar bus aišku. Mes jį ištirsime, nėra kur dingti. Tyrinėdami tokius virusus, pamažu suprasime, kas yra gerai ir blogai. Ir taip pasieksime Šviesą.
Klausimas: Ar jūs galite paaiškinti, kas yra Aukštesnioji šviesa ir kaip ją pritraukti?
Atsakymas: Tai – labai paprasta. Gamtoje yra neigiama ir teigiama jėgos. Ir jos – absoliučiai lygiavertės. Mumyse sužadinama neigiama jėga, vadinamoji egoistinė jėga, kad pareikalautume nubudimo mumyse lygiagrečiai jai ir teigiamai jėgai – altruistinei. Ir kad šios dvi jėgos – egoistinė ir altruistinė – būtų subalansuotos.
O dabar supraskite, ką mums suteikia virusas! Kaip jis stumia mus į šią pusiausvyrą! Jis kalba labai paprastai: „Užsirakinti namuose, užsiimti savimi, neskubėti su kitais bendrauti. Nemokate jūs to daryti, pradėkime po truputį mokytis. Štai jums teigiama jėga, štai jums neigiama jėga, ir taip dirbsime“.
Klausimas: Neigiama jėga – tai yra egoizmas?
Atsakymas: Taip. Egoizmas yra neigiama jėga. Taip žmonėms įprasta manyti. Kūrėjo atžvilgiu nėra nei neigiamos, nei teigiamos jėgos, nes abi išeina iš Jo.
Klausimas: Kokios tos teigiamos ir neigiamos jėgos, iš kur jas imate?
Atsakymas: Bet tarp mūsų jos egzistuoja, ar ne?! Aš noriu išnaudoti tave. Tai ir yra neigiama jėga. Ir atvirkščiai: aš galvoju apie tave ir rūpinuosi tavimi. Tai yra teigiama jėga. Kalbama tik apie žmogaus santykį su žmogumi. Jei aš galvoju apie tai, kaip pasikelti aukščiau kitų, tai bus neigiama jėga, o jei mąstau, kaip man pakelti kitą – tai yra teigiama jėga.
Klausimas: Kaip pakilti aukščiau kitų, man aišku, o kaip – pakelti kitą? Aš tai galiu pasiekti? Ar negaliu?
Atsakymas: Ne, negali. O iš kur tau, apskritai, atsiras noro?
Klausimas: Ir todėl tik Aukštesnioji šviesa, kurią aš sužadinu savo atžvilgiu, gali šį norą išvystyti?
Atsakymas: Taip.
Komentaras: Kaip sužadinti Aukštesniąją šviesą?
Atsakymas: Tik darbu grupėje. Tam skirta grupė. Žiūrėdamas į draugus, pavydėdamas jiems, iš savo egoizmo, norėdamas būti ne žemiau, nei jie ir taip toliau, – taip padedame vienas kitam pakilti, t. y. duoti, padėti kitam.
Klausimas: Sakykime, paprastas žmogus sėdi namuose, mąsto apie savo gyvenimą ir pradeda suvokti, kad nori pasiekti tokią būseną. Jis gali tai padaryti?
Atsakymas: Pamažu. Pradėkite bendrauti telefonu, per vaizdo įrašus, per internetą. Paskui bus galimybė bendrauti ir betarpiškai, net ir ne dviejų metrų atstumu. Ilgainiui pajausite, kad jūs esate viename kūne, be jokių pertvarų. Tada virš jūsų bus viena karūna (korona).
266422

Iš 2020 m. kovo 30 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl koronavirusas gaili vaikų?

Antikūnai prieš egoizmą

Kaip pritraukti Šviesą?

Komentaras: Izraelio mokslininkai įrodė, kad žmonės meluoja, norėdami būti sąžiningi, ir kad kiti manytų, kad jie yra sąžiningi, meluoja net savo nenaudai.
Atsakymas: Melas yra tai, ką žmogus prideda prie esančios jame informacijos, norėdamas kažkaip pagražinti, pagerinti savo ar kieno kito veiksmus.
Komentaras: Mes žinome, kad Tora sako: „Traukis nuo melo“. Kas yra tas melas, nuo kurio reikia trauktis, ir melas, nuo kurio trauktis nereikia?
Atsakymas: Tiesa yra laipsniškas, visą laiką progresuojantis Kūrėjo atskleidimas mūsų pasaulyje. Melas yra tai, kas trukdo Jį atskleisti.
Komentaras: Kabala sako, kad reikalingos visos savybės.
Atsakymas: Tam kad jas naudotum ar nenaudotum.
Klausimas: Kaip melas gali būti teisingai panaudotas žmogaus vystymuisi?
Atsakymas: Jis leidžia mums nutolti nuo to, kas vadinama melu. Arba naudoti jį, norint padėti žmonėms iš kitos, iš neigiamos pusės. Yra dalykų, kuriuos žinau ir nesakau, ir net meluoju kitiems, nes tuo aš pažadinu jiems teigiamas savybes.
Klausimas: Tuomet galėtumėte įvardyti pagrindinį neigiamo ir teigiamo melo kriterijų?
Atsakymas: Jei veiksite kito žmogaus labui, tada rasite teisingą kriterijų.
Klausimas: Ar yra kokia nors savybė, kuria pasikliaudamas žmogus niekada nepraloš?
Atsakymas: Štai ši savybė: kai veikiate kito labui. Tuomet ilgainiui jūs visada laimėsite. T. y., imkite tiesą kaip orientyrą ir naudokitės ja, niekada nemeluokite. Tada jūs eisite į kūrinijos tikslą.
#265977

Iš 2020 m. vasario 4 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl meluojame?

Kodėl kai kurie žmonės chroniškai meluoja

Išeiti iš melo apsupties

Klausimas: Socialinių ryšių poreikis žmogui įgimtas. Jo smegenys reaguoja į socialinę izoliaciją kaip į fizinį skausmą. Izoliuoti žmonės dažniau miršta nuo įvairių ligų.
Geri socialiniai ryšiai teikia daugiau pasitenkinimo nei pinigai. Eksperimentai parodė, kad darbuotojų tarpusavio pasitikėjimas prilygsta malonumui, atitinkančiam 30% atlyginimo priedą. Taigi, bendradarbiavimas duoda didesnį rezultatą nei konkurencija.
Atsiranda paradoksas: suprantame socialinio ryšio svarbą, tačiau nesirūpiname jo vystymusi asmens ir valstybės lygiu. Nė vienoje šalyje nėra nacionalinės žmonių suartėjimo, jausmingų socialinių ryšių užmezgimo programos, nėra tyrimų, kokią įtaką jie daro mūsų fiziologijai. Dėl ko?
Atsakymas: Dėl egoizmo. Galbūt to norėtume, bet kartu mumyse yra vadinamoji „blogoji prigimtis“ – egoizmas, neleidžiantis mums gerai elgtis su kitais. Priešingai, jis verčia mus priešintis kitiems, nuolat kovoti. Mūsų prigimtis turi savybių, kurių negalime tiesiog apeiti, nepaisant to, kad geri santykiai visuomenėje gali duoti didžiulį pelną, dividendus ir suteikti nepalyginamai aukštesnį išsivystymo ir saugumo lygį. Įsivaizduokite, jei elgtumės vienas su kitu, kaip su savo šeimos nariais, ir nebešvaistytume jėgų ginklavimosi varžyboms, – gyventume kaip rojuje!
Klausimas: O gal viso to nereikia, juk tai prieštarauja prigimčiai? Gal gyvenkime pagal egoistinius dėsnius, džiunglių įstatymus?
Atsakymas: Mes jau gyvename pagal egoistinius dėsnius. Negalime gyventi pagal džiunglių įstatymus, nes nužudysime vienas kitą, todėl yra tam tikri reglamentai, kur ir kaip galime leisti naudoti jėgą, tokie kaip baudžiamieji kodeksai ir įvairūs kitokie rėmai, kuriuose stengiamės sugyventi. Bet apskritai žmonija yra nelaiminga. Akivaizdu, kad negalime išsisukti nuo tarpusavio ryšio. Jis būtinas, ir gamta vis labiau verčia jį tapti visuotiniu, integraliu, abipusiu. Kita vertus, egoizmas neleidžia mums to padaryti.
Klausimas: Bet jūs visada sakote, kad reikia gyventi pagal gamtos dėsnius, o gamtoje viskas pagrįsta natūraliu egoizmu, ten ryja vienas kitą. Tai ir mes, žmonės, turėtume taip elgtis, jei jau esame gamtos dalis?
Atsakymas: Ne. Tai, kas vyksta gamtoje, yra žmonių visuomenės atspindys, kur visi vienas kitą ryja. Esmė ta, kad aukštesnis gamtos lygis veikia žemesnius. Todėl egoizmu pagrįsta žmonių visuomenė taip veikia žemesnius lygius, kad vilkas negali gyventi šalia avių, ir mažas berniukas negali su jais būti. Viskas priklauso tik nuo žmonių visuomenės santykių – jei mes pasikeisime, keisis absoliučiai visa gamta.
#267828

Iš 2020 m. balandžio 30 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus – dvasinė būtybė ar gyvūnas?

Žmogaus neatitikimas gamtos integralumui

Žmogus – aukščiausia gamtos pakopa