Pateikti įrašai priklausantys Auklėjimas, vaikai kategorijai.


Įskundimai universitetuose

Auklėjimas, vaikai, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras. Pasaulyje plinta nauja tendencija, kuri dabar susitelkusi moksliniame Amerikos universitetų pasaulyje. Šimtai universitetų visoje šalyje palaiko sistemą, kuri skatina skųsti savo kaimynus, dažniausiai – anonimiškai.
Mičigano universitete buvo skundžiami studentai, palaikantys Donaldą Trumpą. Universiteto laikraštis už tai, kad ji skyrė mažai dėmesio transseksualiems ir nebaltaodžiams studentams. Paskundė žmogų, nulipdžiusį sniego senį, nes jis baltas, o tai – iššūkis juodaodžiams.
Egzistuoja teisėjų komanda, sudaryta iš studentų, rečiau – iš mokytojų, ir iš policijos, kuri nagrinėja visus šiuos įvykius.
Visos šios istorijos kyla, nepaisant amerikiečių įstatymų. Laisvės pradeda nykti nuo akademinio sluoksnio. Kitaip tariant, visuomenės naikinimas prasideda nuo jos galvos – švietimo sistemos.
Atsakymas. Tai natūralu studentų aplinkoje, nes ji jau seniai mutuoja. Ir tai visiškai priešinga tam, kas turi būti šioje aplinkoje. Kur pliuralizmas? Kur laisvė? Viskas atvirkščia.
Amerikos universitetai ir apskritai universitetai visame pasaulyje tapo tiesiog nepakenčiami dėl savo ultraliberalumo, ekstraliberalumo, dėl to, kad viskas yra leistina ir viskas galima, ir todėl nėra jokių rėmų. O be rėmų žmogus – toks gyvulys, kad jo neįmanoma suvaldyti.
Studentai giriasi tuo, kad gali viską daryti priešingai. Nesvarbu ką, nes svarbiausia, kad priešingai. Iš tikrųjų, tai ideologija, kurios tikslas sunaikinti viską, kas jau yra, o kas bus vėliau – nesvarbu. Neatsižvelgiant į nieką, negalvojant apie pasekmes.
Pradėtas judėjimas, kuris iš tikrųjų gali sunaikinti visuomenę, ar mažų mažiausiai įstatymus, kuriais ji vadovaujasi. Šis judėjimas geba pakeisti visus įstatymus, sukelti abejones visomis vertybėmis ir t.t. Tai, kas vyksta, neįtikėtina!
Komentaras. Kita vertus, tyrinėtojai kalba, kad išorinių tiesos etalonų nebeliko, remtis galima tik pačiu savimi.
Atsakymas. Taip, taip iš tikrųjų yra. Jūs klausiate: „Kuo remiantis atsirado įvairių ultraliberalių srovių?“ Remiantis prielaida, kad visuomenė auklėjasi, žiūrėdama pati į save.
Klausimas. Kokį sprendimą siūlo kabala, jei kalbame apie akademinę aplinką, kur vyrauja chaosas, kur viskas neteko vertės?
Atsakymas. Visuomenė turi judėti pirmyn, remdamasi tuo, kas buvo. Kaip kitaip žinoti, kur link žengti? Gal kitas žingsnis – tiesiai į bedugnę? Bet tas niekam nerūpi. Priešingai, laikoma pažangumu: kuo aš destruktyvesnis šiandien, tuo pažangesnis.
Skųsdami nori sunaikinti kitų nuomonę? Ar tai pliuralizmas, liberalizmas, demokratija? Visai ne! Visa ši studentų brolija, apskritai, visiškai pasikeitė.
Reikalingas rimtas sukrėtimas: būdami tokie patenkinti savimi, jie negali išgirsti kitokios nuomonės.
Visuomenė susipainiojusi visame pasaulyje, todėl nepakaks traukti vieną siūlą. Viskas tarpusavy susipynę.
Dabar tai praeis per didžiulę ekonominę krizę, ir ji viską sustatys į vietas. Viskas bus peržiūrėta, permaišyta pagal tikrą, teisingą sprendimą – kas naudinga žmonijai, o kas ne. O toliau reikia pradėti iš pradžių: dėl ko jie mokosi, kokią žmoniją mes kuriame su jais, kaip jie dalyvaus bendrame žmonijos gyvenime?
Dėl to reikia žinoti, kur link turi eiti visuomenė. Mažų mažiausiai, ji turi vienytis. Tai, manau, visiems aišku. Pasaulis turi tapti globalus. Pati gamta – negyvoji, augalinė, gyvūninė ir galiausiai žmogaus – gena mus į tai. Visi gamtos lygmenys linksta į bendrą globalizaciją, tarpusavio ryšį.
Vadinasi, studentija, kaip pats pažangiausias, jaunas visuomenės elementas turi skatinti būtent tai, nešti šią vėliavą.
Mes turime vienytis. Kaip to pasiekti? Stenkimės dėl vienybės, o ne dėl atsijungimo! Juk viską, ką dabar darote, juolab skundai, skatina atskirtį. Kur tas bendras stogas, kuris turi mus uždengti, dėl kurio turime dirbti ir kuris mus sujungs?
Nepaisant to, kad esame skirtingi ir priešingi vienas kitam visuomenėje, turime jungtis aukščiau visų šių priešingybių. Priešingybių sujungimas yra menas, o ne abipusis susinaikinimas ar viduriukas, kur susitinkame, kad po akimirkos išlakstytume į priešingas puses.
Susijungimas turi būti trijose linijose: tu turi savo nuomonę, aš turiu savo, ir mes kuriame iš jų viduriniąją liniją, neatsisakydami savo nuomonės.
Tai – visa sistema, rimtas mokslas. Būtent to turime pasiekti.
#239828

Iš 2018 m. gruodžio 2 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentarų nėra

Kaip prailginti gyvenimą?

Auklėjimas, vaikai

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Vienoje iš Amerikos žemyno šalių buvo atliktas eksperimentas, kuris pranoko visus lūkesčius: senelių namai buvo prijungti prie vaikų namų. Kai senyvo amžiaus žmonės įgijo mylinčius vaikaičius, pagerėjo jų gyvenimo funkcijos, o vaikai atsikratė susikaustymo, baimės, nesaugumo jausmo ir tapo paprastais, triukšmingais, neramiais vaikais.
Kodėl taip vyksta?
Atsakymas. Todėl, kad jiems trūksta vieniems kitų. Seniems žmonėms trūksta tokių nenuoramų, o vaikams jausmo, kad yra didelių ir gerų suaugusiųjų. Tai gyvenimo užpildymas pačiu geriausiu būdu.
Našlaičiai įgyja pasitikėjimo ir geranoriškumo pasauliui, gyvenimui. Seni žmonės suminkština pasaulio pajautimą daugybe aspektų.
Net jei jie neturės ypatingo ryšio, visa tai yra energijos perdavimas, tam tikras išorinis ryšys, vien suvokimas, kad visa tai egzistuoja, suteikia visiškai kitokį vaizdą, atmosferą.
Mes esame sukurti taip, kad pagal prigimtį turime būti trijose kartose: vaikai, tėvai, seneliai. Dviejų kartų neužtenka.
Vaikas turi matyti, kad kaip jis gimė iš savo tėvų, taip jo tėvai gimė iš jo senelių. Taigi, jis mato tęstinumą, tėkmę, evoliuciją. Jis mato, kaip jo tėvai elgiasi su tėvais, ir tai tampa pavyzdžiu, kaip jis turėtų elgtis su savo tėvais.
Jis turi daug ko išmokti iš savo senelių, nes, kaip mes žinome, „Israel saba ve tvuna“ – tai ištisinė mūsų dvasinių ryšių sistema. Todėl tai yra labai svarbu. O kalbant apie našlaičius, rezultatas gali būti pritrenkiantis.
#238831

Iš 2018 m. lapkričio 27 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų laimės paslaptis

Jaunųjų tėvų mokykla

Kartu gyventi lengviau nei vienam

Komentarų nėra

Kaip užkirsti kelią stresui darbe

Auklėjimas, vaikai, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras. Viena iš didžiausių problemų šiuolaikinėje visuomenėje – stresas darbe. Galima dirbti bet kokį darbą, bet vis tiek ateina išsekimo momentas, ne tiek fizinis, kiek emocinis. Netgi emocinis perdegimas.
Mokslininkai sako: „Norėdami įveikti nuolatinį stresą darbe, praktikuokite užuojautą ir sąmoningumą“. Emocinį išsekimą darbe, chroniškas ligas, susijusias su neteisingu gyvenimo būdu, galima vadinti XXI a. maru.
Raktas į pergalę prieš išsekimą ir su juo susijusias nelaimes – atjauta (gailestingumas). Pagrindinė užduotis: „Jeigu jaučiatės blogai, patiriate stresą, esate išsekęs – padėkite artimui. Parodykite atjautą, ir tuomet pasijausite geriau.
Atsakymas. Tam niekas neprieštaraus, ir pats veiksmas pirmiausiai išgydys tave patį.
Klausimas. Kad taip elgtumeisi su kitais, pirmiausiai turi pradėti atjausti save?
Atsakymas. Kitaip nepriartėsi prie kitų, kad kažką padarytum dėl jų. Tau reikalingas koks nors pagrindas, priežastis, kad staiga kažkodėl imtum gerai elgtis su kitais. O tam būtina save įtikinti, kad tau šito reikia dėl savęs, kad būtum saugus.
Komentaras. Kuomet patiriame stresą, organizmas aktyvuoja visus vidinius procesus ir raumenis paruošia būsenai „mušk ir bėk“. O kai reiškiame atjautą (rodome gailestingumą), tuomet organizmas atsipalaiduoja ir veikia pagal priešingą sistemą. Nusiraminame.
Mokslininkai priduria, kad be užuojautos, dar reikia naudoti empatiją, t. y. įsijautimą į žmones, supratimą jų padėties, ir šituo kompensuojame stresą.
Atsakymas. Tai nėra paprasta. Bėda ta, kad mes nemokome žmonių, kaip teisingai duoti, ir dėl to kyla didelių problemų. Mus verčia duoti įvairiuose darbuose: ar apdirbu metalą staklėmis, ar rūpinuosi karvėmis, ar dirbu su pinigais, nesvarbu – kur ir kaip. Netgi jeigu užsiimu žmonėmis.
Mūsų nemoko duoti. Mus moko: greitai padaryk darbą ir gauk. Tai nėra teisinga. Todėl, kad tokiu būdu vyksta išsiskyrimas tarp darbo ir mano siekimo gauti ko nors iš jo. Pats darbas tampa ne pripildymo, o išsekimo priežastimi.
Jeigu darysiu savo darbą taip, kad jį bedarydamas pajausiu, kad duodamas prisipildau, tuomet nuostabiai jausiuosi darbo pradžioje, viduryje ir pabaigoje. Tačiau šito reikia žmones mokyti, tai nėra paprasta. Tai yra savo prigimties ištaisymas, kai bet kokiame darbe, bet kokiose pareigose, kur bebūčiau, su malonumu atlikdamas užduotis jaučiu, kad duodu, o duodamas – prisipildau. Tai ir yra menas arba mokslas, kaip prisipildyti, gauti – kabalos mokslas.
Klausimas. Ką reiškia „duoti“?
Atsakymas. Jeigu užsiimčiau savo vaikais ir turėčiau jiems viską atiduoti, tai ar jausčiau, kad netenku? – Ne. Nė kiek. Dėl to, kad ir taip einu į darbą tik dėl jų, ir taip darau viską dėl jų.
Vadinasi, visa problema, kad reikia svetimą pajausti kaip savą. To reikia mokytis. Reikia mokyti žmones susivokti sistemoje, kurioje esame: kad iš tiesų esame integralioje sistemoje, kur visi tarpusavyje susiję, ir kiekvienas, kuris pripildo kitus, per kitus pripildo save.
Reikia tik atskleisti šią sistemą, pradėti ją jausti. Tuomet nebus jokio skirtumo tarp atidavimo ir prisipildymo. Nebus jokio skirtumo tarp svetimo ir artimo. Jausiu, kad visi esame vienoje sistemoje.
Klausimas. Jūs kartą aiškinote, koks skirtumas tarp gyvūninės ir dvasinės energijos: keičiantis energija gyvūniniame lygmenyje, kasdieniniame gyvenime, vienas atiduoda, o kitas gauna, tai yra vienas ištuštėja, o kitas prisipildo. O keičiantis energija dvasiniame lygmenyje to nėra. Energija praeina prie visus, tarsi pripildo visus ir nė viename nesustoja.
Kaip šito pasiekti? Kaip išmokyti, iš kokių punktų susidaro šitas darbas, kad žmogus pradėtų taikyti šią metodiką?
Atsakymas. Pasiūlyčiau žmonėms ateiti į kabalos užsiėmimus ir mokytis, kaip dirbti tikrame kolektyve: kuomet duodamas kitiems, pripildau save, ir taip – kiekvienas iš mūsų. Galiausiai mes pasiekiame tokią būseną, kai kiekvienas didina pripildymą priklausomai nuo žmonių kiekio kolektyve.
Jis jaučia, kad ateidamas į darbą pavargęs, po nakties ir taip toliau, darbe gauna didžiulę įkrovą energijos ir išeina degančiomis akimis, žvalus po aštuonių ar dešimties valandų darbo dienos. Eina namo pilnas energijos. Jau iš vakaro galvoja, kaip grįš į darbą. Visi jo artimieji, namiškiai džiaugiasi jį tokį matydami ir pasitikdami.
#238953

Komentarų nėra

Žaidimų manija

Auklėjimas, vaikai, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Pasaulinė sveikatos apsaugos organizacija įtraukė vaizdo žaidimus į priklausomybių ligų ir sutrikimų sąrašą. Žmogus laikomas priklausomu nuo žaidimų, jeigu jiems skiria didesnę savo laiko dalį, iki tokio lygio, kai žaidimai užgožia visus kitus gyvenimo interesus.
Koks pagrindas tam, kad žmogus taip prilimpa prie žaidimo, jog jis tampa jam gyvenimu?
Atsakymas. O kas yra mūsų gyvenimas? – Taip pat žaidimas.
Taigi, nieko daugiau nėra, žmogus vieną keičia kitu. Be to, žaidimas, kurį žaidžia žmogus, yra jam pavaldus, jis egzistuoja žaidime, gauna malonumą, veikdamas jį. Tai jam daug artimesnis ryšių, veiksmų ir santykių spektras.
Jis tame aktyviai dalyvauja! Žmonės tam skiria didelius pinigus ir pasiruošę tame tiesiog gyventi.
Klausimas. Ar manote, kad tai liga?
Atsakymas. Manau, kad visos pramogos, kurios neatitraukia nuo kūrinio tikslo, gali būti kaip laisvalaikis, o daugiau – jau liga.
Klausimas. Ar galima šią ligą įveikti?
Atsakymas. nemanau, kad žmogus savanoriškai jos atsisakys. Nes reiktų pakeisti pasakų pasaulį į tikrovę, o tai jam reikštų paprasčiausiai vogti iš savęs gyvenimą.
Komentaras. O juk jam gyvenimas – žaidimas.
Atsakymas. Iš tiesų jam tai ne žaidimas, o jo gyvenimas! O štai mūsų gyvenimas – kvailas žaidimas.
Komentaras. Visą laiką kalbate tik apie vieną dalyką: kai žmogus galiausiai priartės prie gyvenimo prasmės klausimo, tuomet viskas jam taps vaikiškais žaidimais.
Atsakymas. Visa tai savaime atkris. Dėl to, kad viltis atskleisti tikrąjį, amžinąjį pasaulį užgoš visus žaidimus, viską, kas šiandien jį domina.
Klausimas. Tai galbūt dėl to žaidimai ir egzistuoja, kad ji priartintų prie tos vilties?
Atsakymas. Ne priartintų, o paprasčiausiai sutrumpintų laiką, per kurį žmonija suvoks, kokioje beviltiškoje baigtinėje būsenoje ji atsidūrusi.
Klausimas. Kada gi tas laikas ateis?
Atsakymas. Tai priklauso nuo dviejų faktorių: kada žmonija prisikentės pakankamai, ir kada kabalistai sugebės priartėti prie jos ir visiems paaiškinti, kas vyksta.
#231630

Komentarų nėra

Futbolas

Auklėjimas, vaikai

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras. Futbolas yra žmonijos religija. Berniukai bėgioja ir spardo kamuolį Irane, Izraelyje, Prancūzijoje, Turkijoje, Vokietijoje – visur. Aplink futbolą kažkaip visi vienijasi.
Atsakymas. Žmonėms to reikia. Geriau futbolas negu karas.
Aš už tai, kad vietoje karo ir barnių žmonės žaistų. Tačiau prie to teks pridėti kažkokius kitokius santykius, padaryti šį žaidimą neegoistinį, kad žmonės pradėtų bendrauti, nes futbole vis dėlto labai stipri konkurencijos dvasia.
Man atrodo, kad jei patys žaidėjai po pralaimėjimo ar pergalės suorganizuotų šventinę vakarienę su apsikabinimais, kur abi komandos džiaugtųsi kartu, tai būtų geras pavyzdys pasauliui, kaip reikia vystytis. Kaip sakoma, laimėjo draugystė. Aš tikiuosi, kad kaip nors, kada nors mes prie to prieisime, ir tada žmonės pamatys, kad šių žaidimų pagrindas yra gėris.
#231460

Iš 2018 m. birželio 26 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentarų nėra

Ugdyti pavyzdžiu

Auklėjimas, vaikai

Klausimas. Pagrįstas žiaurumas, atėmimas iš žmogaus to, kas jam svarbu ir miela, ugdant – tai egoizmas?
Atsakymas. Sunku patarti, kaip pasitelkti tokias auklėjimo priemones. Norint ugdyti kitą, reikia pačiam rodyti pavyzdį.
Mokytojas kabaloje – tas, kuris duoda disciplinos, nuoseklumo ir pan. pavyzdį. Ugdyti galima tik pavyzdžiu. Niekaip kitaip: nei bausme, nei atlygiu, nei paskatinimu. Juos galima taikyti, bet labai ribotai.
#239891

Iš 2018 m. rugsėjo 16 d pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokytojas ir mokinys

Kodėl žmogų reikia auklėti?

Išsilavinimas ateities visuomenėje

Komentarų nėra

Mokytojai ginkluojasi

Auklėjimas, vaikai, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Floridos Senatas balsų dauguma priėmė įstatymo projektą, pagal kurį mokytojai gali nešiotis ginklą. Kuo tai gali baigtis? O jei mokytojui staiga kils noras šaudyti?
Atsakymas. Nėra ką daryti, – tinkamo auklėjimo niekuo nepakeisi. Galima pastatyti dar tūkstantį kalėjimų – tai nepadės. Iš tiesų lieka tik auklėjimas, kuriuo niekas neužsiima. Tai – pasaulinė problema.
Klausimas. Kas turi įvykti, kad auklėjimo būtinybė taptų rakštimi širdyje ir žmogus privalėtų tuo užsiimti?
Atsakymas. Turi ateiti suvokimas, kad be tinkamo auklėjimo žmogus daro žalą ir sau, ir kitiems. Tai turi būti tiek sąmoninga, atsižvelgiant į tai, kiek daug mokame už tai kančiomis, pinigais ir viskuo kitu, kad būtume pasiruošę persiauklėti.
Pirmas teisingo auklėjimo įsakymas – žmogaus prigimties tyrimas. Reikia supažindinti su juo žmones per žiniasklaidą, švietimo įstaigas, visomis priemonėmis.
Klausimas. Tačiau kaip įveikti žmonių nesupratimą?
Atsakymas. Tai tarsi siena, kuri stovi priešais žmoniją. Tačiau kitaip nieko nesugebėsime padaryti.
Klausimas. Ar gali Kūrėjas per akimirką pakeisti žmogaus mąstymą?
Atsakymas. Negali. Neturi teisės. Kitaip visa kūrinija neturi prasmės. Duota išsitaisymo metodika, ji yra tavyje – prašom, veik. Jei tu pats to neieškosi, rimtai nerealizuosi savyje ir visuomenėje, tai nepasieksi naujo auklėjimo lygmens.
Žmogus turi įsisąmoninti, kad jei jis nepasikeis, tai nei jis, nei pasaulis neturės ateities, ir gyvenimas bus pilnas nesibaigiančios kančios – jo ir jo vaikų, visų.
#226392

Iš 2018 m. kovo 13 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentarų nėra

Intelektiniai žaidimai

Auklėjimas, vaikai

каббалист Михаэль ЛайтманIntelektiniai vaidmenų žaidimai tapo alternatyva šventėms prie vaišių stalo. Klerkai, vadybininkai, gydytojai, mokytojai entuziastingai ieško būdų sustabdyti sprogimus atominėje elektrinėje, gaudo maniakus, vaikosi slaptų povandeninio laivo brėžinių… Vienu žodžiu, visa galva pasineria į menamą iššūkį.
Vaikystėje mes skaitėme knygas ir žiūrėjome filmus apie didvyrius, kuriais norėjome tapti. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad gyvenime nėra vietos ekraniniam heroizmui ir nuotykiams. Tai kodėl nepažaidus neišsipildžiusių svajonių?
Tačiau yra ir kita pusė: juk tikrasis didvyris turi būti pavyzdys kitiems, tiesa? Ir pavyzdys šokinėti iš lėktuvo su skėčiu nėra labai patrauklus… Ne, pavyzdys turi būti artimas mums. Ir dar: neskaitant kovos su priešais, visuomenės problemomis, nelaimėmis, herojus turi įveikti save, kad padėtų kitiems.
Tokiam didvyriui galima pavydėti – juk jis neša gėrį. Tokius mes norėtume matyti visus. Mums visiems reikalingas didvyris, kuris moka atiduoti save kitiems, nors tai nėra lengva. Ir tegul kiekvienas pastato save į jo vietą, tegul užsinori būti toks, kaip jis. Tada, išėjęs iš teatro ar vaidmenų žaidimo ir grįžęs į gyvenimą, aš elgsiuosi taip pat.
#224238

Iš 2018 m. sausio 16 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesidrovėkite žaisti

Buvo žaidimas, tapo tiesa

Žaidimas – tai labai rimta

Komentarų nėra

Išsilavinimas ateities visuomenėje

Ateities visuomenė, Auklėjimas, vaikai

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip turi atrodyti visuomenės ugdymo aplinka ateityje?
Atsakymas. Aplinką turi sudaryti tik dešimtukai, kuriuose žmonės mokosi vienytis tarpusavyje, kartu sprendžia visus uždavinius, mokosi bet kokių dalykų.
Klausimas. Klasikinėje švietimo sistemoje yra mokiniai, dėstytojai ir mokymosi tema. Kaip šios trys sudedamosios įeina į dešimtuko sąvoką?
Atsakymas. Dėstytojas – tai organizatorius, kuris užduoda mokiniams tam tikrą skaičių klausimų ir suteikia tam tikrą kiekį informacijos, ir mokiniai turi tarpusavyje susivienyti bei su gauta informacija išspręsti užduotus klausimus.
Visų pirma, jie praktikuoja vienybę tarpusavyje. Sakykime, jiems reikia išmokti tam tikrą dalį fizikos. Prieš pradėdami mokytis, jie vienijasi, kol pajaučia, kad yra viena vieninga visuma su vienu noru, vienu protu. Ir tad jie pradeda teisingai mokytis fizikos.
Žinoma, jie išdėstys ją visiškai naujai.
Klausimas. Įprastai kolektyvuose vyksta diferencijavimasis: vienas geriau rašo, kitas – skaito ir t.t. Ar leidžiamas diferencijavimasis dešimtuke siekiant bendro rezultato?
Atsakymas. Žinoma. Taip yra parašyta knygoje „Zohar“. Vienas skaito, kitas rašo, trečias svarsto, ketvirtas ruošia sprendimus, skaičiavimus, ištraukas ir taip toliau. Visų gebėjimai sudedami į vieną visumą.
Be to, niekam iš anksto nėra nurodoma, ką daryti, nėra ribų ar nišų, į kurias žmonės turi sutilpti. Kiekvienas pats toje vienybėje randa savo vietą, kur gali įnešti didžiausią indėlį į kolektyvą.
Klausimas. Jūs praktiškai neteikiate didelės reikšmės žinioms?
Atsakymas. Naujas žinių lygis – tai ne egoistinės žinios, o išplaukiančios iš atskleidžiamos integralios dvasinės sistemos. Šios žinios yra už Einšteino teorijos ribų.
Komentaras. Kitaip tariant, susidaro dešimtukas mokinių, žinančių užduotį, kurią jiems reikia išspręsti. Jie patys savyje nusistato tikslą, savybes, kokios reikalingos jam pasiekti, patys pasiskirsto ir eina jo link.
Atsakymas. Jie turi spręsti bet kokią užduotį iš savo vienybės taško. Jie įgis naują protą, naujus jausmus, naują bendrumą – dešimtuką, kaip vieną bendrą schemą.
Šioje susijungimo schemoje – pavadinkime ją „matrica“ ar „parcufu“ – jie ras sprendimus bet kokių klausimų: techninių, biologinių – kokių tik nori. Kitų būdų juos išspręsti negali būti.
#220986

Iš 2017 m. rugpjūčio 17 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas pasaulis – vienas dešimtukas

Ateities mokykla

Planeta kaip vienas kambarys

Komentarų nėra

Nauja paauglystės riba

Auklėjimas, vaikai, Egoizmo vystymasis

каббалист Михаэль ЛайтманMokslininkai siūlo žmogų laikyti paaugliu iki 24 metų. Pagrindinės priežastys – socialinės: šiandien poindustrinėse šalyse ilgiau mokosi, vėliau tuokiasi, vėliau susilaukia vaikų. Šitaip biologinis amžius sulėtėja.
Spėju, kad susidūrėme su žmonijos vystymosi stabdymo faze. Visuomenę apėmė tokia atmosfera, kurioje žmonės nenori augti. Jiems patogu ir be šito, jiems norisi likti vaikais.
Mes stovime ant naujo pasaulio slenksčio. Ankstesni stimulai nustoja veikti: profesinė karjera nevilioja taip, kaip anksčiau, o robotai grasinasi panaikinti daugumą specialybių. Artimiausią dešimtmetį mokymosi įstaigos persikels į virtualią erdvę, gamyba vis labiau automatizuojama, produktų ir paslaugų teikimas persikelia į internetą.
Galiausiai tik nedaugelis žmonių sugebės užsiimti kūrybine veikla, kurti kažką nauja. O kas bus su likusiais?
Paauglystės kartelę galima pakelti ir iki 40 metų – koks skirtumas? Jeigu žmogus realizavosi kažkurioje sritye, tai paaugo. Jeigu ne, tai užstrigs paauglystėje, gaudamas minimumą.
Dar neseniai aktyvus žmogaus gyvenimas tęsėsi nuo 15–20 iki 60–70 metų. Dabar perspektyvoje ilga vaikystė ir ilga senatvė.
Tai – natūralu. Kai egoizmas užauga, nėra paprasta iš jo išeiti, pradėti kažką daryti, kažkaip su juo dirbti. Paprasčiau užsidaryti kompiuteryje ar mobiliajame, lindėti valandų valandas mažame kambarėlyje, žinant, kad mama ką nors išvirs.
Kokia gi išeitis?
Išėjimas iš paauglystės – tai noras save realizuoti. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje jis silpsta. Daugumai užtenka virtualiosios realybės žaislų. Žmonės neturi akstino suaugti, net materialinio.
Kartu jiems atsiranda laiko ir galimybė suvokti, kad yra savo egoizmo įkaitai. Jis atitraukia juos nuo svarbiausio – nuo galimybės pakilti virš operacinės sistemos, paimti valdymą į savo rankas ir realizuoti save iš tikrųjų.
Supratęs tai, žmogus pagaliau išeis iš vaikiškumo ir suras save.
#223315

Daugiau šia tema skaitykite:

Paauglių depresija

Žvilgsnis į augančią kartą I dalis

Geriausia dovana vaikui

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »