Pateikti įrašai priklausantys Dešimtukas kategorijai.


Beieškant teisingo dialogo su Kūrėju

Dešimtukas, Dvasinis darbas, Grupė

Kongresas Sankt Peterburge. Paruošiamoji pamoka Nr. 2
Klausimas. Ilgus metus užsiimame kabala, suprantame savo kelią, siekiame davimo savybės, bet paskutinę akimirką pradedame baimintis, kaip suderinti gavimą ir davimą, t. y. kyla davimo savybės baimė. Suprantu, kad tai reikia padaryti ne dėl savęs, o dėl Kūrėjo. Kaip neišsigąsti?
Atsakymas. Kas gi jums duoda šiuos pojūčius? Kas valdo jūsų jausmus, protą? Kas slypi jumyse ir sukelia jums tokius suvokimus? – Kūrėjas. Tai ir kalbėkitės su Juo tada, kai Jis suka jumyse rankenėlę, derindamas jūsų jausminį ir protinį aparatą tam tikram jautrumui.
Kam Jis tai daro? Susijunkite su Jo darbu, pradėkite tyrinėti, ką Jis tokiu būdu jumyse sukelia ir kodėl. Palaipsniui pajausite esantys Jo partneriai.
Juk Jis visa tai sukelia ne jumyse, o jūsų vadinamajame nore, kurį sukūrė, o dabar dirba su tuo, sukeldamas jame tam tikrą trikdį. Pagal tuos trikdžius turite rasti teisingą atsakymą, ką jūs norėtumėte, kad Jis padarytų. Arba jūs sutinkate su tuo, kad Kūrėjas darytų viską, ko trokšta, bet išmokytų jus teisingo požiūrio į Jį. Pradėkite ieškoti teisingo dialogo su Kūrėju!
Tačiau jeigu tai darysite, neperleidę per grupę, tai čia bus ne Kūrėjas, o tik jūsų psichologinės, jausminės ir proto išvados. Kūrėjas yra dešimtuke. Čia slypi visų psichologų ir kitokių tyrinėtojų, nesugebančių suprasti, kur gi Jis slepiasi, problema.
Klausimas. Sakėte, kad davimo pojūčio siekis pasireiškia akimirkai, o po to nusprūstame, vėl pajaučiame akimirkai ir vėl nusprūstame. Ar tam, kad pajaustume mūsų sąjungą, turime visi tą pačią sekundę šito panorėti?
Atsakymas. Trumpalaikis bendras noras mums nepadės. Turime sukaupti savyje tam tikrą potencialą per tam tikrą laiką, bet mūsų įtampa turi būti teisinga. Tai vadinasi „pasaulis, metai, siela“ (olam, šana, nefeš). Kitaip tariant, nesvarbu, kokius pokyčius praeiname, jeigu tai teisingai nukreipiame į tikslą, susijungiame kartu, atrandame tarpusavyje aukščiausią tašką ir susijungiame su juo, tada mumyse palaipsniui susikaupia būtina įtampa, ir Kūrėjas atsiskleidžia.

Iš 2014 m. rugsėjo 18 d. antrosios paruošiamosios kongreso Sankt Peterburge pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Nešaukite „Ne!“ ant slenksčio…

Įsiklausyk į Jo balsą

Meilės įstatymas

Komentarų nėra

Grupė ir dešimtukai

Dešimtukas, Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Mano grupėje „dešimtuko“ sąvoka nepripažįstama, apie tai nekalbama. Yra kažkoks bendras sutarimas, kad dešimtukas ir grupė – tai skirtingi dalykai, kad dešimtukas labiau susijęs su platinimui. Bet kai vyksta platinimo aptarimai, niekas nekalba apie dešimtukus. Kodėl taip yra?
Atsakymas: Iš esmės nežinau, kuo skiriasi dešimtukas ir grupė.
Dešimtukas – tai sambūris žmonių, kurie gali susivienyti, o paskui atsiskirti.
O grupė – vis dėlto tai, kas labiau sutelkta, pastovu, suvienyta. Ji kuria aplink save  tam tikras išorines sąlygas: turi patalpas, tam tikrą darbą. Grupė – tai tvirčiau, solidžiau ir daugiapusiškiau.
Dešimtukas gali būti organizuojamas spontaniškai, tarkime, tam, kad paprasčiausiai būtų išspręsta kokia nors problema. Pavyzdžiui, surenkame dešimt draugų, kurie šiuo metu neskuba į darbą, ir iš jų organizuojame dešimtuką.
Manau, kad dešimtukai neturi būti nuolatiniai. Bet kurie draugai iš mano grupės, iš bet kurios, bet kur esančios pasaulinės grupės gali būti mano dešimtuko nariai. Šiandien ryte – taip, o vakare – kitaip ir t. t. Kitaip tariant, dešimtukas – tai mūsų metodas  susiburti, suvienyti, kad pakiltume, išspręstume konkrečią problemą, pakeltume maldą, sukurtume ketinimą. Juk kai žmonės ruošiasi dalyvauti kažkokiame renginyje, jie prieš tai susirenka, ir šį susirinkimą taip pat galima pavadinti dešimtuku.
Dešimtukas – hebrajiškai „minjanas“ , reiškia „skaičius“. Manoma, kad malda gali kilti tik iš minjano (dešimties žmonių).
Kitaip tariant, kad galėtume kreiptis į Kūrėją, reikia mažiausiai dešimties žmonių. Mažiau nesiskaito, nes vienas žmogus negali pakelti iki Kūrėjo savo asmeninio egoistinio noro. Kai jis šį norą anuliuoja, kad susijungtų su kitais, o kiti padaro tą patį jo atžvilgiu, tada sukuriamas bendras noras, bendras ketinimas.
Tarkime, ratas – tai dešimt žmonių. O rato viduje visi dešimt žmonių, anuliuodami save prieš kitus, sukuria bendrą troškimą – vadinamąjį „tamsiai raudoną kamuoliuką“.
Toks dešimtukas turi ypatingą savybę. Juk dvasinės pakopos yra susijusios viena su kita taip, kad pirmosios pakopos dešimtukas lygus aukštesniosios pakopos vienetui. Todėl norėdami pakilti iš vienos pakopos į kitą turime sukurti tokį junginį, kai visi dešimt žmonių taptų kaip vienas. Čia slypi dvasinio darbo principas. Todėl dešimtukas vadinamas minjanu, iš žodžio „mone“ (skaitliukas).


Todėl skirtumas tarp grupės ir dešimtuko visiškai akivaizdus. Dešimtukas – tai spontaniškai susibūrę žmonės, kurie turi ypatingą  norą tarpusavyje susivienyti, pasitraukti nuo savo egoizmo.
Egoizmas nubloškia  kiekvieną jų atgal, o jie, priešindamiesi jam, viduje jungiasi siekdami susivienyti. Kitaip tariant, „tamsiai raudonas kamuoliukas“ – tai visuma visų pastangų siekiant susivienyti.
Vadinasi, kiekvienas jaučiasi esantis rato viduje, dešimtuko viduje, atsijungęs nuo savęs ir besijungiantis  tik su kitais. Psichologiškai tarytum kažkur pakilau, nuskridau, išėjau iš savęs. Bet iš tikrųjų neišėjau iš savęs į kažkokią erdvę, kur sklendžiu, skraidau, medituoju. Esu kartu su kitais ypatingoje mūsų bendrų pastangų, bendrų siekių erdvėje.
Būtent čia iš šios būsenos ir kyla veržimasis Kūrėjo link. Juk mūsų bendros vidinės  pastangos (kitas ratas) – tai jau ne tik pastangos, o MAN – Malda Kūrėjui.

Iš 2013 m. rugpjūčio 25 d. pamokos  tema „Klausimai ir atsakymai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokykla išrinktiesiems

Monolitinis dešimtukas

Komentarų nėra

Mokykla išrinktiesiems

Dešimtukas, Dvasinis darbas, Grupė

Iš Rabašo straipsnio „Būtinybė mylėti draugus“: Žmogus privalo prisilipinti prie grupės, nes ryšyje tarp draugų slypi ypatinga jėga. Dėl jų artimumo mintys ir nuomonės pereina iš vienų kitiems, todėl kiekvienas semiasi jėgų iš kitų ir taip gauna visos grupės jėgas. Taigi, vienas žmogus turi visos visuomenės jėgas.
Materialiajame gyvenime žmogus nesąmoningai siekia visuomenės, nes jo egoizmas skatina jį ieškoti didesnės sėkmės ir naudos, o didžiausias pasiekimas –  savęs įtvirtinimas kitų atžvilgiu. Todėl žmogus nuolat tikrina, ką aplinkiniai laiko gėriu, o ką – blogiu, kas jiems yra svarbu. Pagal tai jis formuoja savo prioritetų skalę ir santykį su viskuo, kas vyksta.
Žmogus nė neįtaria, bet jo nuomonę apie viską formuoja visuomenės vertybės, kitaip žmogus liktų gyvūnu.
Kabalos mokslo metodika taip pat pakylėja iš gyvūninio į žmogaus lygmenį, bet tai vyksta kitokia forma. Žmogus turi pats stengtis prisilipinti prie teisingos visuomenės, privalo žinoti, ką tiksliai nori iš jos gauti. O perimti visuomenės vertybes galima tik nusilenkiant jai. Dar jis turi pakilti aukščiau draugų, kad galėtų įkvėpti juos tikslo didingumu ir pakelti bendrą dvasią.
Naudodamas šias dvi santykių su draugais formas – iš apačios ir iš viršaus – žmogus gauna būtinų jėgų. Šios įgyjamos jėgos yra ne egoistinės, jos neaugina ego, kaip šiame pasaulyje, kur veikiant visuomenei žmogaus vienetinė egoistinė jėga išauga dešimteriopai. Šiuo būdu veikdamas, žmogus nusileidžia ir anuliuoja save, trokšdamas suformuoti gerus santykius, taip pat perteikti džiaugsmą ir tikslo didybę, kad visi, įskaitant ir jį patį, nusilenktų tikslui ir, kas beatsitiktų, priimtų jį tikėjimu aukščiau žinojimo. Tokiu būdu žmogus gauna ne tik didesnę nei anksčiau jėgą, bet visiškai naują – davimo – jėgą.
Dėl šių pastangų jis gauna Aukšteniosios Šviesos davimo jėgą. Jeigu grupėje yra 10 (menjenas) žmonių, tada kiekvienas jos dalyvis gauna per grupę iš aukščiau, iš davimo šaltinio, davimo jėgą. Taip žmogus gauna dešimt kartų didesnę jėgą, be to, jau ištaisytą, su kuria psistūmėja pirmyn.
Toks yra pirmasis dvasinio kelio etapas, ir žmogus turi nuolat pasitikrinti, ar tikrai jis nulenkia galvą prieš grupę. Juk gali būti taip, kad jam vadovauja egoizmas, nuolat numušantis jį išradingiausiais būdais. Reikia pasitengti pergudrauti šią suktą gyvatę, neleidžiančią žmogui įsijungti į visuomenę.
Tai pirmoji pakopa – pati sudėtingiausia, apie ją išminčiai sakė: „Tūkstantis ateina mokytis, ir tik vienas išeina į Šviesą“. Reikia žinoti, kad mūsų „mokykla“ skirta išrinktiesiems. O patikrinti savo tinkamumą galima tik „dešimtuke“. Jeigu nežvelgi į visą pasaulį, į save, į draugus per savo „dešimtuko“ prizmę, visada klysi.
Žmogus gali veikti grupėje, kažkokioje komisijoje, skyriuje, bet jeigu jis nedirba „dešimtuke“, tai nieko negali pamatyti, išskyrus savąjį egoizmą.

Iš 2013 m. gegužės 30 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Monolitinis dešimtukas

Pats esi atsakingas už savo gimimą


Komentarų nėra

Dvasinės linijos pradžios taškas

Dešimtukas, Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Kaip panorėti susijungti su kitais, kad pajausčiau, jog man tikrai to reikia?
Atsakymas: Panorėsi susijungti su kitais tik tada, kai nepavyks pasiekti tikslo vienam. Visiškai taip pat kaip ir mūsų pasaulyje: sakykim, turiu pernešti 50 kilogramų bloką, kurio vienas nepajudinu, todėl esu priverstas ieškoti pagalbos.
Todėl einu pas kažką ir sakau: „Atleisk, iki šiol maniau, kad tu man nereikalingas. Prisipažįstu, kad ignoravau tave. Nesiteisinu, tačiau man buvo natūralu taip elgtis, nes esu egoistas. Tačiau dabar man reikia tavęs, neturiu kito pasirinkimo. Meldžiu tave tapti mano draugu ir tempti šią naštą drauge. Jei tau prireiks pagalbos, aš irgi tau padėsiu!“
Pradedame veikti iš egoizmo. Tačiau vėliau, išgyvenę tas egoistines pastangas, matome, kad mums būtinas tikras ir nuolatinis susijungimas. Jei atkakliai dirbame seminaruose, dešimtukuose, tai pradedame jausti, kaip šiame nuolatiniame abipusiame susijungime gimsta kažkas naujo. Jei neatsitraukiame ir nugalime kartais kylantį atšalimą, tai galop aptinkame, kad galime išnaudoti šią suvienyto dešimtuko formą kaip instrumentą, priemonę, jungiklį.
Tai būtiniausia, pagrindinė priemonė – taškas širdyje, sujungiantis visus mus. Nuo jo pradedame brėžti mūsų dvasinę liniją aukštyn, tačiau tik tada, jei teisingai su juo elgiamės. Todėl imame reikalauti, kad mūsų susijungimas būtų vis kokybiškesnis. Viskas gimsta tik susijungime, o visa kita – mokytojas, knygos – tam padeda. Tačiau svarbiausia – susijungimas, nes jame pakylame.
Taigi, neverta tikėtis, kad aš patieksiu jums dvasingumą ant lėkštutės. Jį atskleisite tik susijungę, tik dešimtuke. Siekime, kad seminaras tęstųsi nuolat, nenutrūkdamas nė akimirkai. Kiekvieną gyvenimo situaciją turiu mintyse aptarti su draugais kaip nenutrūkstančiame seminare. Kiekvieną sekundę bendrauju su jais ir taip išsiaiškinu visus klausimus.
Iš bet kurios situacijos galiu išeiti tik per dešimtuko centrą! Apie viską sprendžiu tik iš mūsų vienybės taško, bendros nuomonės, kur visi save anuliuojame, susijungiame ir papildome vieni kitus. Tik taip, susijungus su kitais, mano taškas širdyje bus teisingai, tiksliai panaudojamas. Taip turiu nuolat įsivaizduoti.
Šitaip per draugus stengiuosi padidinti tikslo svarbą, perimti jų įkvėpimą. Vertinu juos kaip didžius žmones ir džiaugiuosi, kad buvau vertas susijungti su dešimčia iškiliausių šios kartos asmenybių. Dėkoju Kūrėjui už tai, kad juos atsiuntė ir kad per juos galėsiu susijungti su Juo.
Nors kol kas nejaučiu Kūrėjo, tačiau jau turiu ryšį su Juo per dešimtuką (minjeną). Jis dar nelabai aiškus, nes mano kuriamas egoistiškai, todėl ragelyje negirdžiu Kūrėjo balso, tačiau telefonas yra ir veikia. Kalbu per jį ir turiu tikėti, kad Kūrėjas mane girdi. Juk parengiau visą šį aparatą: susijungėme tarpusavyje, anuliavome save, vertinu draugus ir esu įsitikinęs, kad Kūrėjas subūrė man grupę, skyrė laimingą lemtį ir pastūmėjo ją pasirinkti.

Iš 2013 m. liepos 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti virš savo egoizmo

Monolitinis dešimtukas

Pats esi atsakingas už savo gimimą

Komentarų nėra

Dešimt, o ne devyni ir ne vienuolika

Dešimtukas, Dvasinis darbas

Judėjimas pirmyn vyksta tik dešimtuke. Nuo šios akimirkos ir toliau dirbame tik jame. Dešimtuku gali būti šimtai mūsų draugų visame pasaulyje. Tai irgi vadinama dešimčia žmonių, o ne devyniais ir ne vienuolika.
Viskas sudaryta vienodai – iš dešimties sfirų – skirtumas tik mastelyje, didesniame arba mažesniame leidžiančiame gebėjime. Matai prieš save dešimt žmonių, tačiau kai prisiartini, kiekvienas iš dešimtuko pavirsta į dešimt. O po to kiekvienas iš to dešimtuko – vėl į dešimt, ir taip iki begalybės.
Tačiau iš esmės matai vis tą pačią AVAJA, tą patį dešimtuką, į kurį įsijungia absoliučiai visi.

Iš 2013 m. liepos 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Monolitinis dešimtukas

Išorinė pagalba – vidiniui ryšiui

Komentarų nėra

Dvasinio kelio vedlys

Dešimtukas, Dvasinis darbas

Klausimas: Kokia susivienijimo forma turi susidaryti dešimtuke, kad šioje vienybėje pajustume vidinį ryšį su mokytoju, nes tik per jį galime užmegzti ryšį su Kūrėju?
Atsakymas: Dirbdamas dešimtuke turi galvoti ne apie mokytoją. Tai sakau ne iš kuklumo, o dėl to, kad toks požiūris neteisingas. Mokytojas turi būti pakankamai gerbiamas mokinių dėl to, kad galėtų tapti jiems didinamuoju stiklu, per kurį matytų kelią Kūrėjo link ir galėtų eiti pirmyn. Šia linze, savo mokytoju, naudojiesi kaip akiniais, bet tai nėra tavo tikslas.
Žiūri ne į stiklą, o į tai, kas yra už jo. Tik stiklas padeda matyti. Ši linzė tavo regėjimo spindulį teisingai fokusuoja į Kūrėją – būtent toks yra mokytojo ir grupės vaidmuo.
Visus savo mokinius matau susivienijusius į vieną ratą, vieną kūną, ir kreipiuosi į šį vieną žmogų. Jeigu pasistengsi įsijungti į šį bendrą kūną ir užmegsi su kitais tokį ryšį, kokį matau tarp jūsų, tai gausi iš manęs dvasinės informacijos. Mes susitiksime būtent šiame bendrame kūne ir jame iš tikro suprasime vienas kitą.
Jei siekiate suprasti, ką kalbu, galite tai daryti protu arba širdimi, bet norėdami iš tikro suprasti, turite būti pačiame grupės centre. Tarytum vaikštinėtum po kambarį, bandydamas išgirsti tylutėlį garsą, ir staiga rastum tam tikrą vietą, kurioje girdisi gerai! O žengus bent metrą į vieną ar kitą pusę – vėl nesigirdi. Pabandykime!

Daugiau šia tema skaitykite:

Išorinė pagalba – vidiniui ryšiui

Pajusti mokytojo norą

Monolitinis dešimtukas

Komentarų nėra

Išorinė pagalba − vidiniui ryšiui

Dešimtukas, Mokytojas ir mokinys

Klausimas: Ką reiškia tarnauti mokytojui, per ką mokinys gauna ryšį su aukštesniąją pakopa?
Atsakymas: Tarnauti mokytojui reiškia laikytis jo patarimų, o mokytojas pataria mokiniui dirbti, kad užmegztų ryšį su draugais ir platinti integralaus auklėjimo metodiką. Tai apima darbą ruošiant medžiagą, ją skleidžiant, taip pat žmogaus įsijungimą į grupę. Bet visa tai mokinys turi daryti su mintimi, kad taip suteikia malonumą mokytojui.
Tai labai paprasta sistema. Yra mano grupė, mano dešimtukas, ir mes turime įkvėpti kits kitą, kad kartu susijungtume su aukštesniąja pakopa, kuri vadinasi „Mokytoju“ („rav“ išvertus iš hebrajų k. reiškia didelis, t. y. aukštesnė už mūsiškę pakopą). Mes norime įveikti skirtumą tarp mūsų pakopos ir jos, kitaip tariant, norime pakilti.
Tačiau kaip ten pakilti, jeigu aukštesnė pakopa atstumia mane? O man reikia ją matyti kaip patrauklią, itin žavią, ir todėl turiu iš draugų perimti įspūdį, kokia didi ta aukštesnioji pakopa. Jeigu pats įsivaizduoju, kad ta pakopa man žada kažką gero, tai tikriausiai klaidingai, visiškai priešingai apie ją galvoju.
Tai vadinasi fiziniu tarnavimu mokytojui, t.y. suteikti tokią išorinę pagalbą, kuri, be jokios abejonės, jam miela. Mokytojas sako, ką ir kaip verta daryti: kaip mokytis, kaip susijungti, kaip platinti metodiką, pagal kokius principus gyventi.
Klausimas: O kaip patikrinti, kad užsimezgė ryšys su mokytoju?
Atsakymas: Patikrinti galima tik tada, kai pradėsi suvokti mokytojo pakopą.

Iš 2013 m. birželio 5 d. pamokos pagal „Straipsnį knygos Zohar baigimo proga“

Daugiau šia tema skaitykite:

Perduoti – iš žmogaus žmogui

Pajusti mokytojo norą

Kuris arčiau mokytojo?

Komentarų nėra

Monolitinis dešimtukas

Dešimtukas, Dvasinis darbas

Jūs viską pasieksite „dešimtuke“ – dešimties žmonių grupėje, kuri siekia susijungti (pratimais, kuriuos dabar atliekame), o ne  tiesiog studijuodami „Zohar“ ar „Mokymą apie dešimt sfirų“. Jums nėra žinoma, kokia forma visa tai atsiskleis, bet atsiskleis.
Klausimas: Koks turi būti požiūris į mano „dešimtuką“?
Atsakymas: Kartais turiu patikrinti save šio dešimtuko, „minjano“ (dešimties žmonių susivienijimas), atžvilgiu. Kartais turiu suvokti šį minjaną, kaip vieno žmogaus. Kartais turiu matyti save aukščiau dešimtuko ir paveikti kitus, kartais – žemiau jų ir būti jų veikiamas.
O kartais jaučiamės kartu, kaip vienas jėgų laukas, kuriame visi jungiamės lygiomis teisėmis ir kiekvienas yra sudarytas iš visų dešimties. Ir kai kiekvienas, jau sudarytas iš dešimties, vėl jungiasi į visus dešimt, tai jau turime 10×10, tai yra 100. O 100 vėl jungiasi į 10 ir turime 1000 ir t. t. Galiausia taip tankiai užpildome šią sritį tarpusavio integracija, kad ji virsta vientisu, monolitiniu paviršiumi, ant kurio atskleidžiame Kūrėją.
Galiu įsivaizduoti, kad būtent aš atnešu norą į dešimtuką, o kiti rūpinasi manimi, tarsi ZA“T de-Bina. Aš tarsi esu motinos įsčiose ir įpareigoju juos pritraukti man grąžinančią į šaltinį Šviesą, kad dar stipriau prisilipinčiau prie jų, paveikčiau juos ir padėčiau.
Arba aš galiu atskleisti tokį požiūrį į dešimtuką, kai mes visi jungiamės į vieną visumą. Davęs jiems ir gavęs  iš jų, pasiekiu su jais tokią vienybę ir lygybę, kada jaučiu, kad pas mus viskas yra tik bendra ir viliuosi šioje bendrystėje atskleisti Kūrėją. Tą akimirką, kai „dešimtukas“ suvokia „minjeno“ sąvoką, jame atsiskleidžia Kūrėjas.
Yra pasakyta: „Aš atėjau ir nebuvo nė vieno žmogaus“, kitaip tariant, nebuvo tokio tobulumo, kuriame atsiskleistų Kūrėjas. Todėl Kūrėjas sako „Aš atėjau ir nebuvo nė vieno žmogaus“. „Žmogus“ – tai toks pavidalas, kuriame gali įsikūnyti Kūrėjas.

Iš 2013 m. gegužės 6 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų

Komentarų nėra
Vėlesni įrašai »