Pateikti įrašai priklausantys Dvasinis darbas kategorijai.


Dėl ko kenčiame? 4 d.

Dvasinis darbas, Kūnas ir siela

Tikrasis tikslas – išsiaiškinti kančių šaltinį, jų funkciją ir išmokti jas teisingai naudoti gėriui.
Kančių šaltinis – tai pagrindas visos kūrinijos. Kančios sukurtos Šviesos, Aukštesniosios jėgos, kuri nori pripildyti kūrinį, dėl to veda ir jį vysto. Mes galime vystytis tiktai kančių padedami, jos galų gale atveda prie klausimo apie gyvenimo prasmę.
Žmogus turi pakilti virš kūniškų malonumų: maisto, sekso, šeimos, pinigų, valdžios, žinių ir suprasti, kad egzistuoja tikrasis ir amžinasis užpildymas. Ta pati Šviesa, kuri sukūrė kančią, dabar jas užpildys.
Nesvarbu, nuo ko kenčiame, bet kuri kančia – tai užpildymo trūkumas. Dėl to šiandien taip paplito narkotikai. Juk norų tiek daug! Pavartojęs narkotikų, jis jau nieko nenori, ir jam pavyksta nuraminti kančias.
Narkotikai atjungia protą, veikdami smegenų receptorius, o Aukštesnioji šviesa, užpildanti norą, padidina jį ir priverčia norėti vis daugiau, kad pasiektume amžiną ir tikrą pripildymą.
Aš nepanaikinu kančios: kančia ir šviesa veikia kartu. Tai vadinama pripildymu viduriniojoje linijoje, kuomet rūpinuosi, kad kančios (noras) išliktų: nesiekiu tiktai prisipildyti ir jas užgesinti, kad netekčiau visų norų.
Branginu kančias, duodančias galimybę visą laiką jas pripildyti ir mėgautis, pereinant nuo kančios prie prisipildymo, lig malšinant alkį. Kaip prieš maistą stengiamės sužadinti apetitą: pasivaikščioti, suvalgyti ko nors aštraus, pakalbėti apie maistą. Teisingai naudojamos kančios atneša malonumą.
Žmonės pasiruošę mokėti nemažus pinigus, kad atgautų apetitą, seksualinį geismą, moka psichologams, kad palaikytų norą turėti šeimą, išvengti skyrybų. Visi norai atneša naudos, ir jų negalima užgniaužti. Net gi skausmas yra gerai, nes praneša apie ligą ir verčia eiti pas gydytoją ir pasirūpinti gydymu.
Kančios atlieka labai svarbią funkciją, dėl to negalima jų nuimti, o reikia jomis teisingai pasinaudoti. Tuo ir užsiima kabalos mokslas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mes kenčiame, 1 dalis

Kodėl mes kenčiame, 2 dalis

Kodėl mes kenčiame, 3 dalis

Komentarų nėra

Gyvenimo vertybių rūšiavimas

Dvasinis darbas

Klausimas. Jei viskas, ką gauname iš Kūrėjo, skirta mūsų labui ir išsitaisymui, o visas negatyvas – tai mūsų norų transformacija, tai ką reikia valyti iš mūsų gyvenimo?
Atsakymas. Kūrėjas įmeta į mūsų gyvenimą labai daug šiukšlių. Mes turime iš jų išrinkti reikiamus daiktus, o visa kita atmesti, rūšiuoti, kas gerai, o kas blogai, kas reikalinga, kas ne. Toks rūšiavimas daro iš mūsų teisingas būtybes. Iš to mes suprantame, kaip veikia Kūrėjas.
Priešais mus guli kalnai šiukšlių, vadinamųjų vertybių: sportas, kinas, turizmas, pinigų galia ir t. t. Visa tai vilioja žmogų tam, kad jis išsiaiškintų ir išmoktų atskirti gėrį nuo blogio, šviesą nuo tamsos, tinkamą nuo netinkamo, tikslingą nuo tuščio.
Jei jis viską rūšiuoja tinkamai, tai mato, kad praktiškai nieko nelieka, išskyrus jo mintis ir jausmus. O visa tai, ką jis gauna iš išorės, tarkim, iš televizoriaus ar kompiuterio ekranų – iš esmės tušti dalykai.
Atskiriant reikalingą nuo nereikalingo, žmogus nuolat renkasi, o besiaiškinant, kas tinkama, atsiskleidžia milžiniškas mechanizmas, didžiulė sistema – Kūrėjas.

Iš 2016 m. balandžio 10 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką pasiimsiu su savimi į amžinybę?

Kodėl dvasiniame kelyje nėra įspėjamųjų ženklų?

Žemiška veikla ir dvasinis vystymasis

Komentarų nėra

Vyro ir moters dvasinis kelias

Dvasinis darbas, Moters dvasingumas

Klausimas. Kaip moteris pasiekia dvasingumą? Aš jau girdėjau, kad svarbiausia moteriai – palaikyti vyrą, rūpintis šeima, dalyvauti platinime. Bet nesuprantu, kokiu būdu moteris pasiekia dvasingumą, tik palaikydama vyrą (vyrų grupę)? Kaip moteriai melstis ir koks konkretus moters dvasinio suvokimo mechanizmas?
Atsakymas. Vyro kelias Kūrėjo atžvilgiu tas pats, koks moters kelias šeimos atžvilgiu arba vyriškosios grupės dalies. Moteris – šeimos šeimininkė, būtent todėl, kad ji jai dirba, aptarnauja. Toks turi būti vyrų darbas grupės ir Kūrėjo atžvilgiu. Galima pagal moters darbo mūsų pasaulyje pavyzdį suprasti, kaip vyrui kurti dvasinį darbą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip padėti vyrui?

Dvasinis pasaulis: vyrai ir moterys

Dvasinė moters misija (klipas)

Komentarų nėra

Ko iš mūsų reikalauja Kūrėjas

Dvasinis darbas

Klausimas. Daugelis šaltinių teigia, kad kuriame savo likimą mintimis: jei vyrauja pozityvios mintys, kuriame pozityvius įvykius, ir priešingai. Ar tai tiesa?
Atsakymas. Tam tikra prasme taip. Pozityvus mąstymas yra gėris, skirtas kitiems, o ne šiaip linksmybės, juokas, šypsenos. Mes kalbame apie gėrio kūrimą.
Tačiau pozityvas nėra tai, ko iš mūsų reikalauja Kūrėjas. Kūrėjas reikalauja tapti panašiais į Jį, tačiau, kaip matome, Jis turi labai įdomią nuomonę apie gėrį: mes patys nejaučiame, kad Jis geras, nors yra vadinamas Absoliučiu Gėriu. Todėl turime sužinoti, ką reiškia „dvasinis gėris“. Kabaloje ši sąvoka šiek tiek skiriasi nuo įprastinės.

Iš 2016 m. kovo 20 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Už visko yra Kūrėjas

Pasaulis kilimo tako gale

Karma ar sąmoningas judėjimas?

Komentarų nėra

Už visko yra Kūrėjas

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Kongresas Maskvoje. 4 pamoka
Užsiimdami dvasiniu darbu, turime laikytis pirmojo pagrindinio kabalos principo „Nieko nėra, išskyrus Jį“ – nėra kūrinių, nėra nieko. Aš turiu reikalą tik su Kūrėju, ir tik aš vienas egzistuoju ir nuolat esu priešais Jį.
Pagal tai, ką Kūrėjas rodo man mano viduje ir išorėje, aš suvokiu, kad visa tai Jis rodo man, kad aš įgyčiau reikiamų pojūčių ir geriau atskleisčiau Kūrėją.
Jis nori auklėti mane, kaip kūdikį, kurį laikome ant rankų ir stengiamės išjudinti, parodyti, išmokyti, kad jis kuo greičiau taptų protingesnis, labiau išsivystęs, supratingesnis.
Todėl, kai prisirišu prie „Nieko nėra, išskyrus Jį“ ir tiksliai susitelkiu į tokį suvokimą, pradedu suvokti viską, kas vyksta pasaulyje, kaip Kūrėjo vaizdinį manyje.
Jis nori, kad aš atskleisčiau Jį teisinguose santykiuose su visais, kitaip tariant, žiūrėčiau į juos taip, kaip į Kūrėją. Juk viskas, kas vyksta aplink mane – Jo išraiška.
Iš čia kyla sąlygos „pamilk artimą, kaip save“ ir „nuo meilės kūriniams – į meilę Kūrėjui“. Mums nepavyks Jo atskleisti, jei nesuprasime, kad nėra nei svetimo, nei artimo – nieko! Tiesiog Kūrėjas iš toliau ar iš arčiau pasireiškia man įvairiomis formomis.
Aš matau Jį mokinių, negyvosios, augalinės, gyvūninės gamtos, visos žmonijos pavidaluose. Ir tiek, kiek aš galiu visus šiuos elementus priartinti prie savęs, žvelgdamas į juos, kaip į Kūrėjo išraišką, man išryškėja labai paprastas vaizdas: pasaulis, užpildytas tik Kūrėju.
O kur visi kiti? Pasirodo, jie – mano sielos dalys, kurios atskleidžia man Kūrėją. O kas aš pats esu? Tik taškas, iš kurio tai atskleidžiu.
Mes turime reikalą su Kūrėju! O techninius klausimus deriname tarpusavyje, nes esame normalaus materialaus pasaulio rėmuose ir privalome tai daryti. Mes žinome, kad už kiekvieno draugo yra Kūrėjas! Ir jei meluojame draugui, mes meluojame Kūrėjui.
Taip aš visą laiką turiu įsivaizduoti, kad Kūrėjas yra tarp mūsų, arba už draugų, arba save kartu su draugais, priklausančiais Kūrėjui. Mes turime kiekvieną kartą tai aiškintis. Ir kiekvieną kartą tai atrodys kitaip.
Tokiose situacijose žmogus ugdo reikiamus pojūčius, kuriuose paskui atsiskleidžia Kūrėjas. Jei vietoj to žmogus atsiduoda įprastam gyvenimui ir savyje nesuvirškina viso to, ką Kūrėjas jam siūlo suvokti, kad galėtų atsiskleisti, jei neieško, kaip teisingai sureaguoti į Kūrėjo kvietimus, jo minutės, dienos, mėnesiai, metai praeina veltui ir net blogiau, nei paprastų žmonių.
Juk paprasti žmonės nepuoselėja vilties suvokti aukštesnįjį pasaulį, o šis galvoja, kada jam atsiskleis Kūrėjas, tačiau visiškai nesirūpina kiekvieną minutę auklėti save taip, kad jaustų Kūrėją – tuo, kas jam suteikiama kiekvieną akimirką.
Todėl, kai žmogui kyla įvairiausių problemų, kurios painioja ir atitolina jį nuo tikslo, – tai reiškia, kad Kūrėjas daugiau dirba su juo. Ir jis turi padėkoti Kūrėjui už visas tas problemas ir kliūtis.
Reikia teisingai priimti tai, kas vyksta, nereikia ieškoti ramybės, o bandyti maksimaliai efektyviai išnaudoti laiką, ir tikrai nereikia gilintis į savo charakterį, nekristi į sąstingio, „mirties“ būseną, nes tokia forma nieko neįstengs padaryti.
Tai labai įdomus, kūrybinis darbas, ypač, kai pasineri vidun ir supranti, kad priešais tave – nuostabi sistema, kurioje Kūrėjas moko mus, kaip mažus vaikus: žiūrėk dar ir dar, iš ko tu sudarytas.
Mes suvokiame šį pasaulį savyje. Be mūsų nieko nėra! Sukaupę iš aplinkos pakankamą įvairiausių problemų kiekį ir pojūčių kokybę, mes atskleidžiame tame Kūrėją.

Iš 2016 m. gegužės 3 d. ketvirtosios pamokos Maskvos kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Paslėptis, esanti prieš atskleidimą

Trys pasaulio suvokimo būsenos

Pasaulis, kuriame “Nėra nieko kito, išskyrus Jį”

Komentarų nėra

Trys pasaulio suvokimo būsenos

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Kongresas Maskvoje. 4 pamoka
Tėra trys būsenos:
•    Žmogaus būsena mūsų pasaulyje, kai jis suvokia tik tai, ką jaučia savo penkiais pojūčių organais. Tai visiškas atitrūkimas nuo bet kokio Aukštesniojo pasaulio, sistemos, valdomos Kūrėjo.
•    Būsena, kuomet žmogus jaučia, kad jam neužtenka, trūksta Kūrėjo, t. y. jis jaučia Kūrėjo paslėptį, Kūrėjas jam reikalingas.
•    Būsena, kai žmogus atskleidžia Kūrėją.
Kiekvieną gyvenimo akimirką mes turime aiškiai suprasti, kurią iš trijų būsenų išgyvename.
Arba aš gyvūnas ir daugiau nieko nenoriu jausti, išskyrus tai, ką dabar jaučiu, kad tik būtų kiek patogiau, ir viskas.
Arba aš jaučiu, kad mane kamuoja būtinybė atskleisti Kūrėją: suprasti, pajausti, pačiupinėti Jį, bet kol kas negaliu to padaryti. Tokia būsena vadinasi ,,ištrėmimu“, ir išeiti iš jos galima, tik padedant sistemai, aiškinančiai, kaip pasiekti Aukštesniąją jėgą.
Arba aš jau atskleidžiu, kad Kūrėjas egzistuoja ir užpildo visą pasaulio paveikslą.
Kaip surasti ryšį tarp šių būsenų: žmogus mūsų pasaulyje, žmogus be susijungimo su Kūrėju ir žmogus, susiliejęs su Kūrėju? Kaip nuolat kontroliuoti, kokioje būsenoje esu? Jeigu neatsakau sau, kaip aš suvokiu supantį pasaulį, tai aš – kaip gyvūnas, atrajojantis pievoje. Taigi mano požiūris į pasaulį lemia, kas aš.
Kiekvieną akimirką turiu aiškiai suvokti, ar aš atsijungęs nuo pasaulio, ar įsijungęs į jį, suvokiu jį tik gyvūninėje būsenoje, ar jaučiu, kad man trūksta Kūrėjo, ir siekiu jo, vystau tam tikrus norus, padėdamas sau įvairiomis priemonėmis: grupe, mokymusi, supančiąja šviesa, galimybe tiesiogiai suvokti kitų norus.
Iš principo yra daug skirtingų pagalbinių instrumentų, padedančių išsiugdyti siekius, sugebėjimus atskleisti Kūrėją. Juk šita jėga egzistuoja ir užpildo visą visatą, tiktai aš neturiu aiškių, stiprių, teisingai suformuotų norų, galinčių ją išaiškinti.
Mums duota šita tikrovė, kad privestų mus prie visiškos savikontrolės, ir joje aš turiu palaipsniui pereiti iš nesąmoningos būsenos į sąmoningą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Apsiginkluoti aukštesniąja Gamtos jėga

Aukštesniosios jėgos, arba, kaip pakeisti likimą

Neiškreiptas egoizmo pasaulio vaizdas

Komentarų nėra

Prašykite Kūrėjo!

Dvasinis darbas, Mokytojas ir mokinys

Klausimas. Ką praktiškai reiškia, kad su draugu ar mokytoju elgiuosi kaip su Kūrėju? Besąlygiškai pateisinu juos taip, kaip nesuprantamą Kūrėją?
Atsakymas. Tai, ką sako ir ko moko mokytojas, mokinys turi pamėginti įimti į save ir pagal tai elgtis su draugais, kad galiausiai būtų sukurtas ryšys, kur atsiskleis Kūrėjas . Tai priklauso nuo mūsų tarpusavio ryšio pobūdžio.
Juk norint pasiekti pirmosios dvasinės savybės tarp mūsų (nėfėš lygmuo – mažiausia šviesa) ir ten atskleisti Kūrėją reikia ištirpti drauguose, tapti embrionu (ubar) it sėklos lašas motinos įsčiose. Ir taip kiekvienas kitų atžvilgiu. Tuomet ši grupė (dešimtukas) sukurs būtiną sąlygą.
Tačiau patys jie to atlikti negali, ir jie neturi to siekti! Tai lygiai tas pat kas norėti skraidyti neturint sparnų. Visas darbas grįstas ne tuo. Problema ta, kad žmonės patys to siekia, fiziškai.
Nereikia taip daryti! Nereikia spausti vieniems kitų, mėginti reikalauti fizinių veiksmų: daugiau apsikabinsime, daugiau skaitysime, daugiau… Ne.
Reikia daugiau prašyti Kūrėjo, kad jis mums tai atliktų, juk visi kiti mūsų prašymai ir lūkesčiai tėra egoistiniai. Kai kreipiatės į Kūrėją, altruistinis kintamasis iškart noromis nenoromis ima veikti.

Iš 2016 m. rugpjūčio 7 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Apsigyventi dvasiniame pasaulyje

Suteikti malonumą kitiems

Sąlygos dvasinaim pasauliui pasiekti

Komentarų nėra

Už ką baudžia Dievas

Dvasinis darbas, Kūrėjas

Klausimas iš „Facebook“. Jeigu viską valdo Dievas, tuomet už ką reikia bausti žmogų, juk jis neturi laisvės veikti?
Atsakymas. Jeigu viską valdo Dievas, tuomet mums lyg ir nebėra ką veikti. Tegu Jis ir galvoja apie viską, o mes patogiai prigulsime ir palauksime, kas bus.
Bet reikalas tas, kad mums duotas egoizmas, priešingas Kūrėjui, o mes turime pakeisti jį pagal Kūrėjo pavyzdį, – toks mūsų darbas. Jei mes jį dirbame, iš Kūrėjo sulaukiame gero atsako, o jei ne – kančių, priverčiančių tą daryti. Štai ir visa valdymo sistema.
Kūrėjas veda mus į supratimą, kur esame, kas mus veikia ir ko iš mūsų reikalaujama. Bet ir mes turime atlikti savo darbą poroje su Juo – Jis ir aš, kiekvienas iš mūsų.
Todėl reikia įsivaizduoti, kad esame priešais Kūrėją, Jis veikia mus, sukeldamas visas mūsų mintis ir judesius. Viskas, ką kalbame, galvojame, jaučiame – kyla iš Jo. Tačiau drauge Jis reikalauja iš mūsų atitinkamos reakcijos.
Ir nors mūsų reakciją taip pat užsako Kūrėjas, turime tai suvokti ir susijungti su ja. Tada būsime susilieję su Juo. Štai taip reikia gyventi nuolat.
Tada mūsų gyvenime staiga ims skleistis naujos būsenos, pamatysime, kaip jis tampa ramus, patogus, pusiausviras ir saugus. Viskas, ko mums reikia – būti ryšyje su Kūrėju. O tai mes galime.

Iš 2016 m. lapkričio 30 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio pakilimo šaltinis

Nusitaikyti į Kūrėją

Ką reiškia „eiti Kūrėjo keliu“?

Komentarų nėra

Trumpieji kabalisto atsakymai 2016 m. kovo 13 d.

Dvasinis darbas

Klausimas. Ką reikia aukoti siekiant Kūrėjo? Reikia laiko, sugebėjimų, asmeninių savybių?
Atsakymas. Šio kelio kaina – išsilaisvinimas nuo savo egoizmo.
Klausimas. Aš patekau į sunkią situaciją: negaliu mesti kabalos mokslo, bet ir tęsti sunku.
Atsakymas. Taip atsitiko dėl to, kad jūs neturite tinkamos aplinkos! Kai tik jūs ją turėsite ir pradėsite kolektyviai spręsti ir judėti į priekį, bus lengva.
Klausimas. Jei mes galėsime išeiti iš materijos ir ją valdyti, ar galėsime valdyti visus savo norus, net gyvūninius?
Atsakymas. Mes galėsime valdyti absoliučiai viską – ne tik savo gyvūno, bet ir augalų, negyvosios gamtos, galaktikų norus! Mums bus pavaldu viskas.
Klausimas. Ar noras gauti turi savo ribas? Ar jis užauga iki Kūrėjo dydžio?
Atsakymas. Noras gauti yra tolygus Kūrėjui. Jis turi vis labiau atsiskleisti, kol pasiekia Kūrėjo tūrį. Tai ir yra mūsų vystymosi pabaiga, susiliejimas su Kūrėju.
Klausimas. Kodėl Kūrėjas mus sukūrė taip, kad mes mylime tik žavingus žmones?
Atsakymas. Žmogus nori mėgautis. Kuo jis mėgaujasi, tai jį ir traukia.
Klausimas. Kam Kūrėjui reikalingas tobulas partneris? Juk jis pats – tobulybė!
Atsakymas. Tam, kad išreikštų savo tobulumą, Jis turi sukurti kažką tobulo.
Klausimas. Koks yra visatos valdymo šiame žemiškame lygmenyje mechanizmas? Ką man asmeniškai reikia daryti? Ar tai reiškia, kad būti Dievu lengva?
Atsakymas. Būti Dievu nėra sunku. Jeigu jūs įgausite Jo savybę duoti ir mylėti visą kūriniją, visas jos rūšis ir lygmenis, tai visa kita bus lengva. Jūs tapsite tapačiu Kūrėjui, tapsite Jo partneriu.
Klausimas. Jūs sakote, kad Kūrėjas geras, tai kodėl mes kenčiame? Kur tas gerumas?
Atsakymas. Kas sakė, kad Kūrėjas geras? Kūrėjas geras tik išsitaisymo pabaigoje, o dabar – ne. Tėvai, kurie verčia vaiką mokytis, jam atrodo pikti ir neteisingi. Taip ir mes suvokiame Kūrėją.
Klausimas. Ar būna kritimų, iš kurių neįmanoma pakilti?
Atsakymas. Būna kritimų, iš kurių žmogus pats pakilti negali, – jį pakelia Kūrėjas.

Iš 2016 m. kovo 13 d. pamokos rusų kalba

Komentarų nėra

Kabalisto sielvartas

Biblija, Dvasinis darbas

Klausimas. Kabalistas, kuris supranta, kad viskas yra iš Kūrėjo, visos gyvenimiškos problemos ir rūpesčiai susiveda į Jį. Bet ar jaučia jis baimę ar sielvartą?
Atsakymas. Milijardus kartų labiau, nei paprastas žmogus. Bet jis žino, iš kur tai ir dėl ko tai vyksta. – Būtent dėl to, kad tai tinkamai priimtų.
Prieš mano akis stovi mirties vaizdas Rabašo žmonos, su kuria jis kartu pragyveno 65 metus. Jie labai mylėjo vienas kitą, net ir senatvėje.
Aš pamenu, man paskambino jo anūkas, ir pasakė, kad senelė numirė, ir paprašė pabūti kartu su seneliu. Aš iš karto nuvykau. Rabašas gulėjo savo lovoje, susisukęs į kamuoliuką, veidu į sieną ir į nieką nereagavo.
Nors jis iš anksto žinojo apie šią baigtį, kadangi paskutiniuosius keletą metų jo žmona buvo paralyžiuota, bet jautėsi, kad jis išgyvena labai stiprų sukrėtimą, smūgį, kurį turi priimti. Bet ne žmogaus lygmenyje, o su visai kitomis mintimis ir tikslais. Jaučiau jo įtampa, tolimesnio išsitaisymo, likimo išskaičiavimą.
Klausimas. Vadinasi, tai vis dėlto yra smūgis?
Atsakymas. Aš pavaizdavau išorinį paveikslą. O šio paveikslo viduje… Duok Dieve, kad mes kažkada suprastume, ką išgyvena toks žmogus šioje būsenoje.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalisto atsakomybė

Matyti ateitį ir ją keisti

Grįžti į Adomo pavidalą

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »