Klausimas: Ko jūs tikitės iš savo kelionės į Pietų Ameriką ir artėjančio kongreso Brazilijoje?
Atsakymas: Aš laukiu šios kelionės su jauduliu, kadangi tai suteikia man galimybę pasiekti tam tikrų misijos, kuriai pašvenčiau visą savo gyvenimą, rezultatų. Kita vertus, šie rezultatai priklauso ne nuo manęs, todėl aš jaučiuosi vienu metu ir įkvėptas, ir atsargus su lūkesčiais.
Žinoma, kongreso padariniai priklauso ne tik nuo tų, kurie atvažiuos į Braziliją, bet ir nuo visų mūsų draugų visame pasaulyje – jūs visa tai puikiai suprantate. Dėl to aš manau, kad mums reikia rimtai pasiruošti, nes pasiruošimas labai svarbus kiekvienam atskirai ir visiems kartu.
Imkime ir iš tikrųjų pasiruoškime taip, kaip aprašo Rabašas straipsniuose „Būtinybė draugų susirinkimuose“ ir „Pasiruošimas draugų susirinkimams“. „Pasiruošimas susirinkimams“ išryškina, kam man reikalingi draugai, ką jie suteikia man, o aš – jiems. Dar prieš atvykdamas į susitikimą privalau išsiaiškinti kūrimo tikslą ir kaip jį pasiekti, kad šis kongresas, t. y. susijungimas, kuriame visi lygūs, taptų priemone trokštamam tikslui pasiekti.
Džiaugiuosi, kad žmonės vis geriau tai supranta. Tikiu, kad per šiuos kongresus galėsime peršokti į kitą lygmenį. Tai priklauso nuo mūsų pasiruošimo. Šio bendro pasiruošimo mums pritrūko kongrese Lietuvoje.
Buvo tik dalyvavimas viso pasaulio kongrese, kokį aš jaučiu ir dabar. Bet tai tik dalyvavimas, aš kol kas nejaučiu tikro pasiruošimo – o mes žinome, kad jis lemia viską. Dabar turime atlikti masinį pasiruošimą, kuris net svarbesnis nei tai, kas vėliau atsitiks kongrese.
Kongrese gali iškilti įvairiausių trukdžių, gali strigti transliacija per internetą, bet kas. Tačiau tai jau nesvarbu, nes pats veiksmas priklauso ne nuo mūsų – mums patikėtas tik pasiruošimas. Niekada to nepamirškime!
Ruošdamasis tu nuo nieko nepriklausai, tik nuo savęs, juk pasiruošimas vyksta tarsi paslėptyje. Jis dar neatsiskleidė, nebuvo įgyvendintas. Sakoma, kad nelabajam yra nepasiekiamos žmogaus mintys, jis žino tik apie jo reikalus. Dėl to galime laisvai kartu ruoštis, susirašinėti, dalytis savo planais. Tai labai svarbu. Pats veiksmas gali atrodyti net visiškai nevykęs, bet rezultatas priklausys visai ne nuo jo, o nuo pasiruošimo jam.
Tik dėl to, kad mes dar maži dvasiniame kelyje, mums svarbu, kaip praėjo pats veiksmas, kokį įspūdį gavome. Atsižvelgdami į jį sprendžiame, „pavyko“ kongresas ar „nepavyko“. Tačiau iš tikrųjų, viską lemia pasiruošimas, todėl jam dabar reikia skirti daugiausiai dėmesio.

Iš 2012 m. balandžio 9 d. pamokos pagal temą „Klausimai ir atsakymai apie kongresą Brazilijoje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Prieš ataką

Ruošiamės išeiti į kelią!

Viskas priklauso nuo teisingo pasiruošimo!

Klausimas: Šiandien mokslininkai atranda, kad mes visi tarpusavyje susiję, kad tarp mūsų yra nutiesta daugybė siūlų, apie kurių buvimą net nenutuokėme. Kaip tai mato kabalistas? Nejaugi prieš jo akis nuolat juda šis milžiniškas gudriai supintas darinys?
Atsakymas: Iš tikrųjų viskas labai paprasta. Kuo labiau vystomės, tuo paprasčiau. Žmogus paprastas, ir Šviesa paprasta, o daugybiniai skaičiavimai kyla todėl, kad į davimo norą įsipina egoizmas.
Žengdamas į priekį žmogus vis natūraliau suvokia pasaulio paveikslą. Įpratimas tampa antrąja prigimtimi. Taip žiūri į šeimą ir giminę: tai tampa tavo gyvenimu, tavo prigimtimi, todėl tau nebereikia ypatingai stengtis tarpusavio santykiuose su artimais ir nelabai artimais žmonėmis. Kiekvieną tu pažįsti ir visi ryšiai tau suprantami.
Dabar tai atrodo sudėtinga, kadangi reikalauja pastangų. Bet kai tavyje vyrauja davimo noras, problemos išnyksta. Nieko nėra lengviau, kaip pažinti dvasinį pasaulį ir jame gyventi.
„Argi tai įmanoma? Kaip man viskuo rūpintis, valdyti visų atomų ir pasaulių judėjimą?“
Nieko tau nereikia valdyti. Juk visa tai atsiskleidžia tavyje, kaip tavo sistema. Todėl kiekvienoje kitoje pakopoje spaudimas bus mažesnis, mažiau reikės nagrinėti viską, kas vyksta. Su kiekvienu žingsniu darysis vis aiškiau.

Iš 2012 m. kovo 29 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ten, kur mes kartu

Skėtis egoizmui

Hitleris, Stalinas, Achmadinežadas…

Klausimas: Kodėl perėjimas tarp pakopų toks pavojingas, jeigu Kūrėjas valdo visas tuo metu veikiančias priešingas jėgas?
Atsakymas: Pagrindinis mūsų darbas vyksta būtent pereinant pakopas, o ne esant nuolatinės būsenos. Kai jau esu ant kokios nors pakopos, tai dirbu tik tam, kad įsigilinčiau į tas būsenas ir jas suprasčiau.
Mūsų pasaulyje manome, kad svarbiausia − patirta būsena, o ne kelias į ją. Bet dvasiniame pasaulyje svarbiausia − perėjimas, o ne pati būsena.
Tam tikros būsenos išliekame tiek laiko, kiek reikia norint ją atskleisti. Tai gali tęstis vieną sekundę, po to įvyksta perėjimas, vėl sekundę trunkanti būsena ir vėl perėjimas. Todėl vienas išminčius pasakė savo mokiniui, kad jis per kelias minutes patyrė 400 pakilimų ir kritimų.
Dvasiniame pasaulyje jaučiame priešingą, kitą matavimą, į kurį įsiveržiame palikę laiko, judėjimo ir erdvės ribas. Į jį patenkame būtent įsisprausdami į tarpą tarp mūsų pasaulio sekundžių. Mūsų pasaulyje sekundės be perstojo bėga viena po kitos, o dvasinis pasaulis yra tarp jų, nes dvasinis gyvenimas − ne pačios būsenos, o būtent perėjimas.
Statiška būsena negyva, dvasiniame pasaulyje į ją neatsižvelgiama. Ji egzistuoja tik tam, kad galėtume apibendrinti pakopą, susidedančią iš daugybės savų vidinių perėjimų tarp papakopių. Todėl esantis dvasiniame pasaulyje žmogus nuolatos keičiasi ir nejaučia ramybės.
Dvasinės sampratos neįsipaišo į mūsų koordinačių (laiko, judėjimo, erdvės) ašis. Juk mūsų pasaulyje nėra pertraukų tarp sekundžių, nėra tarpų nei laike, nei erdvėje. O dvasinis pasaulis reiškia, kad randi tarpą tarp šios ir kitos akimirkos, įsiskverbi į jį gilyn ir taip įeini į dvasinį matavimą.

Iš 2012 m. balandžio 17 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiaušia tema skaitykite:

Nepraleiskite laiptelių – jų dar prireiks

Kopimo dvasiniais laiptais technika

Tu gi pats šito norėjai

Klausimas: Kai kurie specialistai, tarp jų psichologai, jau supranta, kad žmogaus prigimtis egoistinė. Ir vis dėlto šiuos svarstymus retai kada galima išgirsti…
Atsakymas: Problema kita: jie nesupranta, kad čia ir slypi visų mūsų problemų šaltinis. Šio aspekto jie negali išskirti. Matydami žmogiškosios prigimties blogį, mokslininkai ir specialistai nemato, kad tuo sąlygotas visas mūsų gyvenimas, nesusieja vieno su kitu. Jų nuomone, mums gyventi yra blogai dėl kažkokių kitų priežasčių.
Psichologai turėtų įžvelgti ryšį tarp mūsų dabartinės būsenos ir žmogiškosios prigimties blogio. Su savo kvaila prigimtimi atsidūrėme kvailoje padėtyje, bet jiems tai dar nereiškia, kad viena būsena sukelia kitą.
Klausimas: Viena moteris psichologė, su kuria teko kalbėti, mano, kad kiekvienas žmogus turėdamas valdžią pagal savo egoistinę prigimtį darytų tą patį, ką ir kiti.
Atsakyms: Ji teisi. Tai mes matome iš visų partijų ir lyderių visame pasaulyje pavyzdžio. Ir esmė net ne egoizmas, o tai, kad „valdovų ir valdančiųjų širdys pavaldūs Kūrėjo valiai“. Visi jie įgyvendina kūrimo sumanymą.
O todėl, kad ir kuo jie būtų, viskas priklauso nuo mūsų: jei sugebėsime nors kažkiek pakeisti savo kvailą prigimtį, tai paskatinsime gėrį. Kitos galimybės nėra. Ką daryti su kvailu noru mėgautis? Reikia vystyti jį pirmyn per nelaimes. Smūgis, dar smūgis, ir dar… Šios jėgos taikomos norui būtent tam, kad pastūmėtume jį gėrio pusėn. Jos vysto ir nuolatos mus veikia. Kitaip tariant, tai – Šviesa, kuri vis spaudžia mus iš visų pusių.
Ką gi galiu padaryti? Tiktai viena: galiu savo blogį nors truputį pakeisti į gėrį. Tada tapsiu panašus (∾) į Šviesą ir pajausiu, kad ji mane vysto kitaip.
Taigi, Šviesa lieka nepakitusi, mano vystymosi tarpsniai taip pat ir tik aš pats keičiuosi į gera: kaip vaikas sutinku su spaudimu, kurį man daro tėtis ir mama. Aš manau, kad tai mano naudai, ir tada keičiasi mano atsakas, tai, kaip suvokiu procesą: įžengiu į jį sąmoningai, suprasdamas ir jausdamas, solidarizuojuosi su tomis jėgomis, kurios vysto mane. Štai ir viskas, ko reikia: pasistengti nors lašą savo egoizmo pakreipti į gėrį.
Iš tikrųjų aš to nesugebu ir vėl prašau Šviesos, grąžinančios į Šaltinį, pagalbos. Juk Šviesa – tai universali Gamtos jėga, visados vedanti mane pirmyn.
Vis dėlto aš pats galiu iššaukti mažą švytėjimą, kuris pakeis mane, o bendras vaizdas liks toks pat.

Iš 2011 m. rugpjūčio 29 d. pamokos iš laikraščio „Tauta“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Leisk mano tautai eiti!“

Egoizmas finišuoja

Kas yra egoizmas?

Europos kongresas. 1-oji pamoka

Klausimas: Kaip mes įgysime bendrą ketinimą, jeigu visi esame skirtingi?
Atsakymas: O kuo mes skiriamės? Jeigu pašalinsime visus žemiškus požymius: vyriškus ir moteriškus kūnus, gyvuliškus instinktus ir įvairias savybes, kurias įgijome gimdami, pašalinsime tai, kad buvome auklėjami skirtingose bendruomenėse, mokyklose ir t. t., neliks nieko, kas mus skirtų. Vadinasi, tai, kas mus skiria – smulku, žema, žemiška ir paviršutiniška. Taigi, tokios būsenos dabar esame.­
Iš tiesų esame viena bendra visuma. Nėra jokio skirtumo tarp mūsų. Mes – absoliučiai bendra, viena visuma. Visa tai yra Adam – viena bendra sistema, viena bendra siela ir nieko daugiau.
Būdami tokios pradinės būsenos, kuri vadinama „Begaliniu pasauliu“, mes nieko nejaučiame, kaip sėklos lašas, kuris patenka į gimdą, ir moteris tampa nėščia. Ką jaučia šis sėklos lašas? Nieko!
Tam, kad imtume vystytis, kad suvoktume, kas mes, sudužo bendra siela. Mes sudužome į šimtus, į tūkstančius milijardų skeveldrų. Šios skeveldros ir duoda mums atskirtumo jausmą, pertvaras tarp mūsų žemiškojo egzistavimo lygiu. Jeigu aš panaikinu pertvaras tarp savęs ir likusiųjų, tuomet pradedu jausti viską. Šias pertvaras sudaro penki noro lygmenys.
Tiek, kiek neutralizuoju šį egoistinį norą, atmetimo jausmą, mus skiriančią pertvarą, tiek imu jausti šviesas (nefeš, nešama, chaja, jechida). Štai ir viskas, nieko daugiau nėra! Mes egzistuojame egoizmo viduje, ir tai, ką jaučiame jame, ir yra mūsų pasaulis.
Sunaikinkime visas pertvaras tarp mūsų ir tada suvoksime bendrą visumą. Kūnas nustos egzistuoti. Jis išnyks iš mūsų jutimo organų, tada save jausime kaip vieną bendrą norą, pripildytą vienos bendros Šviesos. Tai pasiekiama tik tarp mūsų.

Iš pirmos Europos kongreso pamokos 2012 m. kovo 23 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kurgi tavo unikalumas?

Individualumas – susiliejant

Individualumas – būtent dvasiniame pasaulyje

Klausimas: Mes taip sėkmingai pravedėme praktinius užsiėmimus Europos kongrese, tai kodėl negalime jų taip ir toliau pravedinėti kas savaitę kartu su Jumis?
Atsakymas: Visada reikia abejoti savo sprendimais, nes tikrasis atsakymas ateina iš aukščiau, iš Kūrėjo, – ir to aš mokau savo mokinius, kai atvirai jiems sakau, kad dar tiksliai nežinau, kaip pasielgti. Aš – mokytojas ir mokau juos, kad jie turi laukti atsakymų ne iš savęs ir ne iš manęs – o tik iš Kūrėjo.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjo garsiakalbis

Kaip paklusnus molis meistro rankose

Klausimas: Vilniaus kongrese mums atsivėrė naujos „durys“. Kaip įkišti koją ir neleisti joms užsiverti?
Atsakymas: Visų pirma reikia bijoti šitai prarasti, drebėti dėl pasiektos būsenos didingumo, kaip tik įmanoma stiprinti mumyse nugulusius įspūdžius.
Mes nepateksime pro šias duris vienu kartu. Reikės mėnesių, kad tai įgyvendintume. Juk mes įžengiame į gimdymo laikotarpį, o gimdymas vyksta įvairiai: kartais jis trunka dvi dienas, o kartais ir porą savaičių. Šiaip ar taip, nesvarbu, kiek laiko mums reikės, kalbama apie procesą, apimantį gimdymo sąrėmius, o ne apie vienkartinį įvykį.
Mes kelyje, ir jei tu nori, kad procesas toliau  nenutrūkstamai rutuliotųsi, tai turi teisingai jį suvokti. Tu tęsi kelią ne dėl to, kad jis malonus ir jaudinantis. Tau nesvarbi pati būsena – svarbiausia, tu žinai, kad ji suteikia Kūrėjui maksimalų malonumą. Reikia perjungti vektorių nuo gavimo į davimą.
Jeigu prijungsi tokį ketinimą, eisi pirmyn. Žinoma, tai iš karto sukels burnoje kartoką skonį – tačiau tai užtikrins tau tobulėjimą. Paskui tu pajausi tikrąjį skonį – bet jau susilietęs su Kūrėju, duodamas. O dabar tu sužadini Šviesą, kad ji tai įgyvendintų.
Bet jeigu tu įkvėptas malonių pojūčių, jeigu džiaugiesi tuo, kad pagaliau patyrei, kaip nuostabu vienytis su draugais, – šis jausmas turi egoizmo prieskonį ir todėl neišliks. Juk tave nori pastūmėti pirmyn ir todėl iš tavęs atims šią būseną. Tu patirsi sukrėtimą, pamirši tą būseną, leisiesi į paieškas ir vėl prieisi prie to, bet jau labiau pasiruošęs persiimti ne jausmu, o ketinimu.

Iš 2012 m. kovo 26 d. pamokos tema „Klausimai apie kongresą“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kilti šviesos greičiu

Ilgas kelias į baimę

Baimė gimdo maldą, o meilė – dėkingumą

Klausimas: Jei nukritau, tai ką turėčiau padaryti, kad žengčiau pirmyn?
Atsakymas: Kai nukrenti, visų pirma dėl to gailiesi ir trokšti išeiti iš nuopuolio, pakilti aukščiau savo prigimties, kurios nebegali pakęsti. Tu netgi pateisini šį nuopuolį ir supranti, kad „Nėra nieko išskyrus Kūrėją“.
Tada palaipsniui apie tai pamiršti ir grįžti prie įprastos būsenos, manydamas, kad nieko baisaus, kad visko būna. Ir taip – iki naujo smūgio.
Kiek tokių smūgių prireiks, priklauso nuo to, kiek šioje situacijoje įjungsi protą, kiek daug dirbsi su savo nuopuoliais, pasitelkdamas į pagalbą grupę. Ji privalo tau tapti saugykla, kuri akumuliuoja visą tavo protą tuo metu, kai esi jausmų valioje, kad sugrąžintų jį į pusiausvyrą.
Ir atvirkščiai, kai patenki į šalto, sauso proto valią ir nežinai, kaip atgaivinti savyje jausmą, kad gautum įkvėpimo iš dvasinio, tai gauni iš grupės jausminių įspūdžių.
Tačiau niekad negali vienu metu turėti ir jausmą, ir protą. Todėl mums taip būtinas ryšys su grupe, kuris gali kompensuoti trūkstančią priešingybę, tarytum sujungti jas abi. Su sąlyga, kad tu nusilenki grupei ir esi pasiruošęs priimti jos kartėlį. Tada gali kažkaip sujungti savyje širdį ir protą.
Iš tikrųjų jie nesusijungia, nes tu dar iš tiesų nesusijungi su grupe, bet visgi ji iš tolo daro tau įtaką. Tokia šalutinė, „supanti“ įtaka leidžia tau kažkaip savyje sujungti dvi priešingybes. Tai padeda šiek tiek suprasti, kas yra dvasingumas ir ką reiškia šių dviejų polių susijungimas, kai aš jaučiu ir vienu metu suprantu dvasingumą – toje pačioje vietoje.
Tai visiškai ypatingas pojūtis, kuriame yra supratimas. Mūsų pasaulyje to beveik nebūna.

Iš 2011 m. rugpjūčio 8 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjas stumia – aplinka gaudo

Kritimas – tai džiaugsmas

Kaip tapti dvasiniu supermenu?

Klausimas: Sprendžiant iš visko, kančios kelyje neišvengiamos, ir be jų neapsieisime…
Atsakymas: Tačiau tu gali jas pakeisti į meilės kančias. Jei aplinkiniai, taip sakant, plauna tau smegenis, – tu pradedi vertinti davimą. „Kodėl gi aš jo neturiu?“ Nuo ryto iki vakaro gyveni su ta mintimi: „Kodėl aš negavau davimo? Kur jį surasti? Galbūt čia? O gal ten?“ Visur jo ieškai lyg užhipnotizuotas.
Tuomet tau nereikia bėdų – jas pakeičia vidinės kančios. Bet tai – jau davimo, kūrimo tikslo, su kuriuo esi sujungtas tiesia trajektorija, ilgesys. Viskas priklauso nuo aplinkinių. Jie privalo visą laiką tau „šnibždėti“ apie davimo svarbą – ir tada tu jo sieksi.
Bet štai klausimas: ar veikdamas pagal aplinkinių nurodymus, neliksi gyvūniniame lygmenyje? Teisingai. Todėl žmonėms su tašku širdyje sakoma: „Jūs patys turite suformuoti teisingą aplinką, taip pat sukurti ją tiems, kurie neturi pasirinkimo laisvės. Jų laisvė kuklesnė – prisijungti prie jūsų.“
Jei pasinaudoji savo pasirinkimo laisve ir sukuri aplinką sau, tai sugebėsi ją sukurti ir kitiems. Bėda ta ir yra, kad tu neturi aplinkos. Nesukūrei jos, todėl negauni įkvėpimo iš aplinkos ir neperduodi jos kitiems, dar negali pats tapti jų aplinka.
Nesiskųskite, kad negalite paveikti kitų, – vietoj to pagalvokite, kaip paveikti save. Nėra čia jokių gudrybių – tik praktinis darbas. Jei neatliksime jo, negalėsime net svajoti apie pasaulio ištaisymą. Kas jį ištaisys? Šiandieniniai mes?
Turime sukurti tokią stiprią aplinką, kad visa pasaulinė Bnei Baruch taptų galva (roš). Tik tada pajėgsime būti sistema, veikiančia visą pasaulį. Ir ne tik pasitelkdami žiniasklaidos kanalus, televiziją, radiją ir internetą. Visa tai šiek tiek reikalinga, bet svarbiausia – veiksime pasaulį tuo, kad būsime jau įsilieję į sielų sistemą, į tarpusavio ryšio sistemą, kurioje pastoviai teka visų minčių ir troškimų srautas.
Ir dabar esame šioje sistemoje, tik nedominuojame joje, kadangi neįgijome davimo savybės. Įgiję davimo jėgą, įsitvirtinsime bendroje sistemoje ir transliuosime davimo svarbą visiems. Tai ir yra tikrasis aplinkos poveikis.
Tikėkimės, kad šiais metais mus lydės sėkmė, ir kad padarysime juos gerais visam pasauliui.

Iš 2011 m. spalio 4 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas pasaulis priklauso nuo mūsų

Kam taisyti pasaulį?

Atsistosime po Šviesa

Iš esmės, visa ši visata ir mūsų ryšys su Kūrėju yra labai paprastas. Tik mes kol kas jo nesubalansavome pagal save – toks ir yra mūsų darbas.
Kai žiūrime į viską, kas su mumis vyksta, priskiriame kiekvieną įvykį įvairioms priežastims, kaltindami tuo, kas vyksta, kažkokias gamtos jėgas arba žmones, gyvūnus, augalus.
Kai pradedame ieškoti atsakymų į klausimus, kokia gyvenimo prasmė, t. y. priežasties, tai ieškome vienintelės tikrosios priežasties ir šaltinio.
Juk jei priežastis tikra – jų negali būti keletas. Kitu atveju tektų spręsti, kuri iš priežasčių svarbesnė. Išeina kažkokia graikų mitologija su daugybe įvairiausių jėgų ir dievų.
Todėl, kai pradedame ieškoti Aukštesniosios jėgos ir to, kas su mumis vyksta, priežasties, tai ieškome vienos jėgos. Taip iš karto pataria mums kabalistai, kad nesusipainiotume. Visur reikia matyti vienos jėgos veikimą, nors ji pasireiškia kaip daugybė jėgų. Svarbiausia suprasti, kad ji nesidalija į dvi dalis – „gerąją“ ir „blogąją“ jėgą, priešingas viena kitai, o yra viena jėga.
Ši vienintelė jėga veikia absoliučiai visur iki tokio laipsnio, kad ir manęs paties čia nėra! Aš turiu įsivaizduoti savo „aš“ kaip esantį manyje, visais atvejais ir visais pavidalais – kaip vieną jėgą, esančią prieš mane. Tokiu būdu kuriu savo „aš“, o iki tol manęs kaip ir nėra.
Kiek išryškinu šią davimo, meilės jėgą, vieną priežastį – „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“ priešais mane – tiek ir formuoju save.
Žmogus sudarytas iš „613“ norų, kuriuose jis jaučia įvairias būsenas, ir kiekvieną kartą jam reikia teisingai įsivaizduoti, kad bet kokiu atveju ir bet kuriame nore nėra nieko kito, išskyrus Jį – Gerą ir Kuriantį Gėrį. Tai padeda nustatyti teisingus santykius su Kūrėju ir suprasti, kad „yra tik vienas teismas ir teisėjas“.
Nors mes iš anksto, tyčia sukurti su daugybe troškimų ir skaičiavimų, kurie sukioja mus, bet būtent dėl savo darbo, bandymo sukoncentruoti visus savo jausmus ir mintis į vieną jėgą lipdome, kuriame save – ir taip tampame žmogumi.

Iš 2011 m. rugpjūčio 28 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sudaužyk stabus savyje

Žmogus, kuris nepasiduoda

Nulipdyti iš savęs Žmogų