Pateikti įrašai priklausantys Egoizmo vystymasis kategorijai.


Teigiamas egoizmas

Egoizmo vystymasis

Klausimas iš Facebook. Ar yra teigiama egoistinė jėga?
Atsakymas. Ne. Egoizmas negali būti teigiamas, nes atplėšia žmogų nuo bet kokio kolektyvo, nuo bendrumo, nuo ryšio, nuo gamtos. Ir tuomet žmogaus mintys nukreiptos tik į save, dėl savęs. Todėl ji negali būti teigiama, juk yra priešinga bendrajai gamtos jėgai – Kūrėjui.
Klausimas. Kitaip tariant, ji visada griaunanti?
Atsakymas. Visada. Ji gera tik tada, kai žmogus pradeda savo raidą it mažas vaikas – jam viską leidžiame: tegu naudojasi savo egoizmu, nes tai būtina jo vystymuisi. O paskui nuo trylikos penkiolikos metų, jis jau turi valdyti save kaip suaugęs žmogus. Ir iš jo reikalaujame vis daugiau.
Taip ir su mūsų dvasiniu vystymusi. Iš pradžių buvome egoistai, per tūkstantmečius praėjome ilgą egoistinį kelią.
Tačiau šiandien egoistinis progresas jau baigiasi, ir privalome pradėti kitą, visiškai kitokią savo egzistencijos dalį – altruistinę. Panašiai kaip žmogus iki, tarkim, penkiolikos laikomas vaiku, o paskui turi gyventi suaugusiojo gyvenimą.
Matome, kad egoizmas liovėsi vystytis.
Klausimas. Kas šiuo atveju yra progresas?
Atsakymas. Žmogaus pasikeitimas iš egoisto į altruistą, kai save ir visą pasaulį matys kaip vieną visumą. Tik tada įstengsime tinkamai, gražiai egzistuoti ir vystytis. Antraip, susinaikinsime.

Iš 2017 m. lapkričio 9 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Taškas širdyje – sielos užuomazga

Altruistai – egoistai

Egoizmas ne kliūtis, o vystymosi priemonė

Komentarų nėra

Myliu savo egoizmą

Egoizmo vystymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas iš Facebook. Myliu savo egoizmą. Kitiems jis problema, bet man ne. Kodėl turėčiau kažką su juo daryti?
Atsakymas. Nieko neturite daryti. Tačiau ir kiti aplink jus, tokie pat egoistai, nieko nenorės daryti. Ir pamažu graušite vieni kitus.
Galiausiai pasiekiame būseną, kai privalome veikti išvien, nes visa technika, visa gamta nukreipta prieš žmogų. Supantis pasaulis visiškai uždaras, integralus. Ir visa tai mus spaudžia.
Negalime būti kitokie. Mūsų tikroji prigimtis – egoistinė. Ji ima pati save ėsti. Matome, kad žmonija netenka visų gairių: kas yra laisvė, kokia ateitis, net kaip rūpintis vaikais, šeima ir t. t.
Jei norime tiesiog vilkinti savo būtį ir išmirti kaip dinozaurai, tai tada gerai. O jei norime gyventi, reikia keisti save. Gamta rodo mums, į kurią pusę keistis.
Klausimas. Ar teisinga sakyti „myliu savo egoizmą?“
Atsakymas. Visiškai teisinga. Bet ką padarysi? Teks atsisveikinti su tuo metodu, kurį dabar taikome. Gauti tik sau, naudoti savo ego tik savo labui daugiau nebeišeis. Reikia išmokti naudotis juo dėl bendros gerovės, ir tada jums bus gera, jūsų egoizmui bus itin komfortiška.

Iš 2017 m. lapkričio 9 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Materialistinė meilės psichologija

Išskaičiavimų ir naudos verpete

Egoizmas finišuoja

Komentarų nėra

X, Y ir Z kartos, I dalis

Auklėjimas, vaikai, Egoizmo vystymasis, Kabala

Klausimas. Kartos keičia viena kitą, joms visoms būdingas savitas požiūris į tikrovę, gyvenimo suvokimą. Ir ypač pastaruoju metu sparčiai kintančiame mūsų pasaulyje pastebime, kaip keičiasi pats žmogus.
Kas keleri metai atsiranda naujas žmonių tipas su naujais tikslais ir gyvenimo stiliumi. „Kūdikių bumo“ karta – tai gimusieji po II-ojo pasaulinio karo, jiems dabar 50-70 metų. Tie, kuriems dabar 40-50 metų, vadinami „X karta“.
„Y karta“ – tie, kuriems 20-40 metų, „Z karta“ – 10-20 metų. O paskutinioji karta, kuriai jau nebeliko raidžių, tikriausiai vėl sugrįš į abėcėlės pradžią ir taps „A karta“.
Kiekviena karta formavosi veikiama tam tikrų įvykių, kokybiškai pakeitusių jos bruožus: tai visuomeninės priežastys, karai, ekonomikos krizės, technologijų proveržiai. Ar jaučiate kokybinį skirtumą tarp kartų ir kuo jis pasireiškia?
Atsakymas. Kabalos mokslas netyrinėja kartų skirtumų ir į juos neatsižvelgia, nes aiškina žmogui tikrovę, jos suvokimą, moko, kaip pasiekti tikrąjį pasaulį, esantį už žmogaus. Šis pradeda suprasti, kur yra ir kas su mumis vyksta iki gimimo ir po mirties, plotmėse, esančiose virš laiko ir erdvės.
Tačiau kabalos mokslas netyrinėja X, Y ar Z kartų, juk jis kalba apie žmogaus egoizmą, kuris nors ir kinta karta po kartos, tačiau ne kokybiškai. Kabalos mokslas tiria žmogaus prigimties pokyčius, todėl jam nesvarbu, kokiai kartai jis priklauso. Ar žmogus atėjo mokytis būdamas 20 metų, ar 40 arba 60 – nesvarbi pradinė suvokimo forma, juk kabala keičia jo gyvenimo suvokimą ir požiūrį į jį.
Kabalos tikslas – nurodyti žmogui teisingą kryptį, teisingą požiūrį į tikrovę – vienintelį, tikslų ir amžiną, nesikeičiantį keičiantis kartoms. Jis ir dabar toks pat, koks buvo prieš šešis tūkstančius metų. Tai ta pati metodika, kurioje nėra kam keistis.
Laikui bėgant kinta žmogaus materialiosios, gyvūninės savybės. Bet kabala į tai nekreipia dėmesio, nes jos užduotis – išugdyti jame žmogų, naują individualybę, esančią virš visų X, Y, Z kartų.
Klausimas. Kodėl knygoje „Berešit“ pasakojama apie dešimt kartų nuo Adomo iki Nojaus?
Atsakymas. Dešimt kartų nuo Adomo iki Nojaus – tai dvasinės struktūros, žmogaus kuriamos virš egoizmo, vystymosi pakopos. Žmogus, taisantis save iš vidaus, kuriantis sielą, praeina tam tikrus vystymosi lygius, kurie vadinami perėjimu iš kartos į kartą. Tačiau čia kalbama tik apie dvasinį augimą.
Šiuo požiūriu kartos skiriasi tuo, kiek jos pabudina žmogų dvasiškai vystytis. Pavyzdžiui, Senovės Babilono karta šia prasme buvo pakankamai išsivysčiusi, todėl davė pradžią visai žmonijai, visai žmonių civilizacijai.
Prasidėjus krizei, iš Babilono išėjo grupė, vėliau pavadinta Izraelio tauta, kuri užsiėmė tik tuo, kad pakiltų virš viso materialaus gyvenimo. Šiuo atveju išorinės, materialios sąlygos sužadino dvasinio kilimo poreikį.

Komentarų nėra

Išskaičiavimų ir naudos verpete

Dvasinis darbas, Egoizmo vystymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Vieno egoistinio noro slopinimas kitu yra dvasinis darbas?
Atsakymas. Koks gi tai dvasinis darbas? Tu kaip turguje tik keiti vieną norą kitu, ir viskas.
Pavyzdžiui, man norisi gulėti ant lovos ir žiūrėti futbolą. O žmona sako: „Eik į turgų ir nupirk bulvių“. Aš mąstau, kas man naudingiau: žiūrėti futbolą ar vis tik eiti pirkti bulvių. Jei neisiu į turgų, tai vaikai liks alkani, žmona sukels skandalą, ir man tai atsieis brangiau. Todėl apsiskaičiuoju, kad man geriau praleisti futbolo rungtynes ir eiti nupirkti bulvių.
Mūsų pasaulyje negali būti altruistinių skaičiavimų. Net didingiausi žmogaus proveržiai – visiškai egoistiniai.
Klausimas. Ką reiškia atlikti dvasinį darbą, be egoistinio skaičiavimo? Galite pateikti pavyzdį?
Atsakymas. Mūsų pasaulyje tokio pavyzdžio nėra.
Sakykime, aš pervedu dalį savo atlyginimo badaujantiems Afrikoje. Apie tai niekas nežino. Ir Afrikos gyventojai nežino, kad gauna iš manęs, ir aš niekur su jais nesusipažinsiu, tiesiog ėmiau ir pervedžiau. Tai kodėl aš tai padariau? Iš kur man atsirado energijos ir noro taip pasielgti?
Esmė ta, kad jei mes esame tik egoistinis noras mėgautis, vadinasi, iš savo veiksmų gauname kažkokį malonumą, kitu atveju neturėtume jėgų atlikti nė vieno judesio. Atomas negalėtų suktis, molekulės ir elektronai negalėtų cirkuliuoti mūsų kūne, jei nematytume iš to naudos.
Be to, kuo ši nauda mažiau materiali, pavyzdžiui, psichologinė ar meilės, juo daugiau ji gali suteikti energijos. Pavyzdžiui, kad užsidirbčiau sau maistui ir gerai papietaučiau, galiu sugaišti visą dieną, o tam, kad užsidirbčiau meilę ar kažkam atkeršyčiau, aš pasiruošęs paaukoti visą gyvenimą! Kitaip tariant, išskaičiavimas vyksta atsižvelgiant į noro pobūdį. „Meilė ir badas valdo pasaulį“.
Klausimas. O kas motyvuoja žmogų dvasiniame pasaulyje?
Atsakymas. Taip pat meilė ir badas, tik išskaičiavimas kitas: aš permetu akcentą, svarbą nuo savęs – mylimiausiojo – kitiems – visai žmonijai. Tai suteikia man galimybę pajausti Kūrėją, būti panašiam į Jį.

Iš 2016 m. gruodžio 18 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Davimo savybės detektorius

Kaip panorėti to, kas svarbiausia

Kaip veikia ištaisymo mechanizmas

Komentarų nėra

Kur mus stumia egoizmas?

Egoizmo vystymasis, gyvenimo prasmė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Jeigu egoizmas sudega, kaip vystysimės dvasiniame pasaulyje, juk jis reikalingas dvasiniam suvokimui?
Atsakymas. Sudega mūsų dabartinis egoizmas – trauka visokiems žemiškiems malonumas, pvz., maistui, seksui, šeimai, pinigams, valdžiai, šlovei.
Juk mus stumiantis pirmyn egoizmas išsiveržia iš fizinių (maistas, seksas, šeima) ir visuomeninių malonumų (turtas, valdžia, šlovė, žinios) ribų.
Jeigu egoizmas perdegė visose šiose šešiose pagrindinėse kryptyse, kaip rašo Baal Sulamas „Įvade į knygą Gyvybės medis“, tai žmogui nebėra kur dėtis. Kur jis gali išeiti?
Jis leidžiasi ieškoti ir atsitiktinai randa kabalą. Tačiau iš tikrųjų jokių atsitiktinumų nėra. Visi esame informaciniame lauke, kuris stumia žmogų į vietą, kur jis gali gauti informaciją apie savo tolesnę raidą. Taip jis ir užmezga ryšį su mumis.

Iš 2017 m. balandžio 23 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakeisti žmogaus prigimtį

Naujos gyvenimo programos gimimas

Ką vadinsime žmogumi?

Komentarų nėra

Klimato pokyčiai: „Savi marškiniai arčiau kūno“

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Daugelis mokslininkų sako, kad dabar šalys išmoko prisiimti atsakomybę ir gali susivienyti. Tačiau susivienijimas visada prieš kažką. Taigi, koks sprendimas? Ar galima šią draugystę nukreipti ta vaga, kad visi būtų lygūs ir norėtų suartėti?
Atsakymas. Kad taip atsitiktų, reikia suvokti, kad susiduri su katastrofa.
Klausimas. Klimatologai teigia, kad klimatas bus toks netolygus, kad pareikalaus milžiniškų lėšų. Tai gali sukelti karą. Nejaugi reikia laukti karo?
Atsakymas. Mūsų egoizmas neleidžia mums tinkamai pažvelgti į pasaulį ir suvokti problemas, kurias patys šiandien sukuriame. Mes tai matome Europoje, mėginančioje susitvarkyti su migracija ir kitkuo. Tai matyti visur – Amerikoje ir kitose šalyse. Nieko nepadarysi.
Mes negalime išmintingai dirbti su savo egoizmu. Tai matosi iš žmogaus požiūrio į save: kol kas kiekvienam savi marškiniai arčiau kūno, o visa kita – nesvarbu. Nejaučiu nieko kito, kas egzistuoja ne manyje, palyginus su tuo, kiek man svarbi mano egzistencija.
Mums būtina pakilti virš savo egoistiškos prigimties, pažvelgti į ją iš šalies. Priešingu atveju mes sulauksime Žemei baisių būsenų.

Daugiau šia tema skaitykite:

Klimato kaita: egoizmas griauna viską

Nuo ko priklauso klimato šuoliai

Ratas ir egoizmas – dvi nesuderinamos formos

Komentarų nėra

Naujos gyvenimo programos gimimas

Egoizmo vystymasis, Valios laisvė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Sakote, kad esame dvigubi egoizmo vergai. Kodėl dvigubi?
Atsakymas. Mat pildome visus egoizmo reikalavimus ir nesuvokiame, kad esame jo vergai, t. y. esame dviguboje paslėptyje.
Klausimas. Kodėl žmogus, tapdamas Kūrėjo vergu, įgyja absoliučią laisvę?
Atsakymas. Esmė ta, kad nekalbame apie mūsų gyvūninį kūną. Juk jeigu tesi kūrinys, sudarytas iš norų ir proto, iš širdies ir smegenų, tai tavyje nėra jokios asmeninio veikimo programos.
Bet kai klausiu: „Dėl ko egzistuoju?“,– tai jau ne be kūno klausimas, o to, kas aukščiau gyvūninės egzistencijos. Užduodamas sau šį klausimą, susimąstau, kokią programą įgyvendinu, kokią programą renkuosi sau – dėl ko?
Egoizmas sudarytas taip, kad laiko mane žemesnėje gyvūninėje pakopoje ir sako: „Egzistuoji, kad užpildytum savo materialius norus iki tol, kol jie yra“. Ir aš juos nuolatos pildau. Bet laikui bėgant ši programa blėsta, tolygiai leidžiasi žemyn ir žmogus jaučia, kad baigiasi jo gyvenimas.
Iš tikrųjų niekas nesibaigia. Tiesiog egoistinė programa sukurta taip, kad ji pamažu atveda mus į būseną, kai daugiau nebenorime prisipildyti ir todėl viskas baigiasi, telieka mirtis, t. y. nenoras gauti daugiau pripildymo.
Bet yra dar kita programa, kai nuo pat pradžių nenoriu gyventi vien tenkindamas savo kūno norų, nes suprantu, kad esu jų vergas. Nematau tame jokio egzistavimo tikslo ir jaučiu, kad mano gyvenimas beprasmis.
Egoistinė programa, vystydamasi, specialiai veda mane kažkur tolyn, rodydama savo beprasmiškumą ir aš pradedu jausti, kad man neverta gyventi. Matome tai žiūrėdami į naująją kartą, kuri ieško, kaip užsimiršti.
Todėl reikia atverti sau tikrąją gyvenimo prasmę. Jeigu ji melaginga, tai ji slypi visur, nes tas pats egoizmas padeda man surasti visokius pomėgius, pvz., futbolas ir aš krentu į mažus mūsų pasaulio malonumus, tapdamas jų vergu.
Arba vystausi toliau ir noriu rasti tiesą – tai, kas yra aukščiau mano juslių. Nenoriu prisipildyti materialiais malonumais ir tik juose matyti gyvenimo prasmę, noriu žinoti, kad egzistuoju aukščiau jų. Ir tuomet man kyla vienas didelis klausimas: ką daryti, kaip ko nors pasiekti? Kitaip tariant, man reikia save perprogramuoti, pakilti virš manyje esančios egoistinės programos ir siekti tik tikslo.
Naujoji programa iš tikrųjų leidžia suvokti naująjį tikslą ir aš privalau ją įgyvendinti. Bet ji kuriama neigiant ankstesniąją programą ir todėl priešpriešoje tarp dviejų programų, tarp jų skirtumų, jaučiuosi laisvas, kildamas virš ankstesnės programos ir ateidamas prie tikrosios.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam žmogui duota laisvės iliuzija?

Ateities žmogus

Atskleisti gyvenimo prasmę

Komentarų nėra

Pripažinti savo klaidas

Egoizmo vystymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas iš Facebooko. Kodėl žmonės neįsisąmonina savo klaidų ir neatsiprašo už savo blogą elgesį kito žmogaus atžvilgiu? Ar tai vyksta sąmoningai?
Atsakymas. Kaipgi galiu įsisąmoninti savo klaidą, jeigu tai rodo, jog aš neprotingas ir nelabai išsivystęs žmogus?
Klausimas. Nejau nėra žmonių, kurie pripažintų savo klaidas?
Atsakymas. Yra, tačiau jie elgiasi taip, kad iš to gautų dar didesnę naudą: „Pažiūrėkite, koks aš ypatingas, geras, objektyvus – pripažįstu savo klaidas“. Ir iš to jie gauna dar didesnį kapitalą.
Kitaip, būdami egoistai negalėsime iš karto pripažinti savo klaidų, juk tai menkina mus. Mes tik galime pripažinti jas taip, kad tai pakeltų mus. Atsistoju priešais kolektyvą ir sakau: „Žinote, esu pasirengęs pripažinti savo klaidas“ – ir visi man ploja.
Klausimas. Ir vis dėlto žmogus ar žmonija pasieks tokią būseną?
Atsakymas. Tik tuo atveju, jeigu žmogus ims pripažinti savo klaidas, įsisąmonindamas, kad už tai gaus aukštesnįjį atlygį. Bet tiesiog taip paprastai neįstengs to atlikti.
Egoizmas lieka, jis niekur nedingsta, tiesiog vieną atlygį keičiame kitu. Kitaip tariant, man verta pripažinti savo klaidas, verta užgniaužti blogį, verta su juo dirbti kitaip, kad pakilčiau į aukštesniąją pakopą. Tam turiu išvystyti savyje didžius altruistinius siekius, iškelti meilės kitiems svarbą, ir tuomet galėsiu pripažinti savo klaidą. Viena turi būti aukščiau už kitą.
Tuomet egoizmas man bus reikalingas tam, kad jį atmesčiau, pakilčiau virš jo, mat taip uždirbsiu daugiau. Viskas šitaip sudaryta.

Iš 2017 m. spalio 2 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl kabalistas neklysta?

Ar aš taisau pasaulį?

Blogis – pasaulio pagrindas

Komentarų nėra

Santuoka su savimi

Egoizmo vystymasis, Vyras ir moteris

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Žmonija visą laiką „eina pirmyn“. Iš pradžių žmonės tuokdavosi įprastai – vyras ir moteris, vėliau – vyras ir vyras, moteris ir moteris, šiandien stebime itin įdomų reiškinį, vadinamą „sologamija“ – santuoka su pačiu savimi. Daugumą tokių santuokų sudaro moterys. Viena iš jų pareiškė, kad jos santuoka – tai viltis gyventi meilėje visą gyvenimą.
Atsakymas. Pasakyta labai gražiai. Iš tiesų tai pabrėžia žmogaus prigimtį – savimeilę: jis nieko nemyli taip, kaip save.
Ir tai absoliučiai sąžininga, instinktyviai teisinga, iš prigimties natūralu. Visąlaik galvoju tik apie save. Ir niekas manęs dėl to nekaltina. Rūpinuosi tik savimi, aptarnauju tik save, kad tik man būtų gerai. Tai tikrasis narcisizmas – aš nuo pat pradžių susižadėjęs pats su savimi.
Visa tai padeda žmogui suvokti savo prigimtį. Tad aš už, kad žmogus patvirtintų mylįs tik save ir gimdamas susituokia su savimi. Jis neprivalo po tuo pasirašyti. Tiesiog turi įsisąmoninti, kad jis tikrai visą laiką ir visas jėgas skiria tik sau. Tai mūsų prigimtis. Kur nuo jos pabėgsi?
Ir staiga kas nors pažada kokiam nors žmogui gyventi kartu, visą laiką rūpintis juo, galvoti apie jį… Šiandien matome, kad meilė negali gyvuoti. Daugumos jaunų porų tarpusavio trauka, bendras gyvenimas trunka du tris metus, daugiausia penkerius, ir nutrūksta, daugiau jie neiškenčia. Priėjome tokią būseną, kai galime galvoti tik apie laikinus ryšius.
Tai kelias, vedantis į blogio suvokimą. Žmogaus prigimtį reikia ištaisyti. Mūsų viduje slypi antroji mūsų prigimties dalis, kuri neleis likti melagingos būsenos. Žmonija negalės su tuo sutikti, ji ieškos išeities ir ras ją – išsitaisys.
Todėl bet koks mūsų prigimties blogio įsisąmoninimas – tai teigiamas procesas. Tikiuosi dar išvysime, kaip žmonija veržiasi pakilti į kitą lygmenį.

Iš 2016 m. sausio 23 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie šeimos žlugimą

Gamtos neapgausi

Išlaisvinant meilę iš nebūties

Komentarų nėra

Klimato kaita: egoizmas griauna viską

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Manoma, kad ekstremalus klimatas gali išprovokuoti karinius konfliktus. Kokia problemos šaknis?
Atsakymas. Mano nuomone (ir esu tikras, jog ekologai su tuo sutiks) visų problemų šaknis – žmogaus egoizmas. Maniau, kad klimatologai šį procesą (visuotinis atšilimas ir t. t.) laiko natūraliu.
Kitaip sakant, Žemė iš esmės yra gyva sistema, kuri gyvena pagal tam tikrus savo dėsnius, tad ją ištinka ledynmečiai, atšilimai ir pan. Tačiau paaiškėjo, jog klimatologų manymu antropogeninis veiksnys yra pagrindinis dalykas.
Kabalos požiūriu, visa tai – judėjimas į vieną būseną, nes galiausiai mūsų civilizacija turi tapti harmoningai susieta visuomene. Deja, einame to link „per kančias į laimę“. Gamta įrodo mums, kad egoizmas viską griauna. Tad klimato kaita yra viena iš mūsų veiklos pasekmių.
Jeigu labiau atkartotume gamtos harmoniją, bendrą jos sistemą, įtrauktume save į ją kaip vieningą sistemą (nors kol kas šitai atrodo kaip pasaka) – tai be abejonės, klimatas į tai sureaguotų itin jautriai. Ir priklausomai nuo mūsų susivienijimo, mūsų susitarimo, mūsų suartėjimo galėtume pajausti, kaip raminamai veikiame gamtą. Toks kabalos požiūris.
Ir nors to negalima akivaizdžiai paaiškinti, parodyti, pademonstruoti, ir juolab įtikinti žmonių, bet tai mokslas, pasakojantis mums apie visą žmonijos istoriją. Jis egzistuoja tūkstantmečius, ir šiandien paskaičius, kas buvo parašyta prieš tris keturis tūkstančius metų, matyti, kad kabala numatė visus šiuos įvykius.
Todėl manau, kad per dideles problemas ir kančias žmonija vis tik taps protingesnė ir įsisąmonins, kad nėra kitos išeities tik prilygti gamtai. O gamta iš tiesų yra integrali, globali ir kartu su žmogumi, su žmonių bendruomene sudaro vieną sistemą.
Šitaip žmonių visuomenė, skirtingai nei negyvoji gamta, augalija ir gyvūnija (jie instinktyviai įtraukti į gamtą) turi sąmoningai užmegzti tinkamus santykius su gamta. Į tai mus veda mūsų raida, tiesa, kol kas „per kančias“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamtos ir egoizmo kaprizai

Nuo ko priklauso klimato šuoliai

Gamta ėmė naikinti apsauginį ekraną, I d.

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai