Pateikti įrašai priklausantys Egoizmo vystymasis kategorijai.


Dvasinė ekstazė

Dvasinis darbas, Egoizmo vystymasis

Klausimas iš „Facebook“. Egoizmas turi būti patenkintas altruizmu. Altruizmas pasiruošęs atiduoti viską už idėją, o egoizmas pasiruošęs viską paimti. Kodėl taip?
Atsakymas. Kad jie palaikytų vienas kitą kiekviename žmoguje. Pažvelkite, kiek žmogus kuria šiame pasaulyje: stato, išranda, gamina – ir viskas dėl to, kad užsidirbtų, gautų čia ir dabar.
O kaip padaryti taip, kad tai liktų amžinai, ir nejausčiau praradimo jausmo? Juk kai tik baigiu kažką daryti, aš bijau, kad tai išnyks, kažkur dings.
O kai atliekame dvasinius veiksmus, dėl to nesirūpiname. Mes žinome, kad visi jie lieka. Sakykime, kad atlikau kažkokį išsitaisymą, ir jis jau egzistuoja kūrinijoje. Tai suteikia neapsakomą malonumą! Dvasinę ekstazę!
Nepriklausomai nuo to, ką žmogus daro materialiajame lygmenyje, jis visada nerimauja: „Kas bus su tuo?! Kaip man tai išsaugoti?“ Tuo tarpu dvasinis lygmuo, priešingai, reiškia, kad viskas, ką darai, iš karto patenka į visus kūrinijos sluoksnius ir juos užpildo. Todėl toks požiūris į pasaulį gelbsti žmogų nuo visų problemų, nuo kurių jam kyla depresija.
Klausimas. Vis dėlto, dvasingumas – tai teisingas egoizmo ir altruizmo junginys, ar altruizmo slopinimas egoizmu?
Atsakymas. Dvasingumas – tai teisingas visų mūsų savybių junginys, tikroji egoizmo realizacija. Juk mūsų pasaulyje jo niekaip negalime išreikšti, realizuoti. Mes norime gauti viską. Ir ką gauname? Nieko. Ir jei ką nors ir gauname, tai viskas paskui tampa dar didesniu praradimu.
Todėl svarbiausia – išmokti teisingai realizuoti egoizmą, ir tada – tu laimingas. Todėl kabalos mokslas moko mus teisingai gauti.

Iš 2016 m. gruodžio 21 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra dvasingumas?

Altruistai – egoistai

Dvasingumas pagal kabalą

Komentarų nėra

Kas yra nuodėmė?

Egoizmo vystymasis

Klausimas iš „Facebook“. Kas yra nuodėmė?
Atsakymas. Nuodėmė yra naudotis savo egoizmu, kenkiant kitiems. Tačiau egoizmo panaudojimą galima traktuoti ir kitaip. Tarkim, aš galiu nukirsti medį, kuris be mano įsikišimo būtų dar ilgai augęs, bet tai nelaikoma nuodėme, nors dvasiniu požiūriu tai yra nuodėmė.
Kiek žmogus mūsų pasaulyje vartoja daugiau, negu jam reikia normaliam, oriam egzistavimui, tai vadinama „nuodėme“.
Mes kalbame apie įprastą pasaulietišką egzistenciją įprastame materialiame lygmenyje. To automatiškai siekia bet koks gyvūnas. Duokime karvei torto, įpilkime arkliui šampano, – jie neės ir nesivolios pataluose. Jiems reikia tik to, kas būtina kūnui.
Taip ir žmogui reikia tik to, kas būtina jo fiziniam kūnui, o visa kita turi būti nukreipta į dvasinį pažinimą, į aukštesniojo pasaulio pasiekimą. Juk visas gyvenimas duotas atskleisti sielai ir dvasiniam pasauliui pažinti jau šiame gyvenime. Nuodėmė yra tai, kad žmogus šituo neužsiima.
Klausimas. Vadinasi, kai žmogus užsiima menais, rašo knygas, tapo paveikslus, kuria muziką, uždirba procentus, laikydamas pinigus banke, ir t. t., yra nuodėmė?
Atsakymas. Ne. Nebent jis tuo užsiimdamas nevykdo misijos, kuri jam skirta. Visi žmogaus siekiai, susiję su menu ir mokslu, duoti tam, kad būtų išreikšti dvasiniu pavidalu, skatintų pasaulį susivienyti. Visa kita žmogų tik painioja.

Daugiau šia tema skaitykite:

Paslėptas ketinimas

Apie gyvenimą, mirtį ir dvasinį išsitaisymą

Tobulybė be išimčių

Komentarų nėra

Kabala ir visuomenės vystymasis

Egoizmo vystymasis, Kabala

Komentaras. Vienu metu tyrinėjau kabalą per masonų istoriją ir palaipsniui priėjau prie išvados, kad viskas, kas  susiję su masonais, yra kabala.
Iš evoliucijos taško, kai kabalistai susitiko su tamplieriais, įvyko milžiniškas  žmonijos vystymosi šuolis : bankų išradimas, medicinos plėtra ir t.t., tame galima įžvelgti judėjimą per dykumą, kariavimą ir panašiai.
Kitas etapas – Europa XIII-XV amžiuje. XIII a. – nekokia Europa, XV a. Europa – nematytos aukštumos. Toliau, projektas – Jungtinės Amerikos Valstijos. Per 200 metų to neįmanoma buvo sukurti. Norime ar nenorime, bet visa tai – grynas kabalos projektas.
Atsakymas. Teisingai. Taip ir buvo žmonijos istorijoje. Bet problema ta, kad per visus šiuos laikotarpius kabala ėjo kartu su žmogaus egoizmu, stumdama, vystydama, padėdama jam, kaip motina moko mažą vaiką. Todėl vystymasis vyko pagal žmogaus prigimtį, jam suprantamu būdu.
O dabar išėjome į kitą etapą, kuris priešingas mūsų prigimčiai. Tai jau ne bankų kūrimas ir pasipelnymas, tai nėra gamybos vystymas, tai ne visuomenės pertvarkymas į egoistiškesnę, uždaresnę ir sudėtingesnę. Priešingai, reikia šiek tiek paminti save, kad susijungtume su kitais ir šiame ryšyje pajaustume kitą žmoniją, kitą bendravimą.
Bet dėl to reikia priartėti prie artimo ir ne tam, kad uždirbtume iš jo, o kad truputį sumažintume savo egoizmą ir nusileistume jam. Tada išeis abipusių nuolaidų sistema, o tai jau visiškai kitas požiūris, kita metodika.

Iš 2016 m. gruodžio 26 d. vebinaro „Metų rezultatai“

Komentarų nėra

Kiek metų liko žmonijai?

Egoizmo vystymasis

Klausimas. Kodėl sakote, kad žmonijai liko 223 metai? Iš kur šitie skaičiavimai?
Atsakymas. Prieš 5777 metus žmogus, vardu Adomas, atskleidė, kad egzistuoja tokia metodika, kurią pasitelkus galima pasiekti Aukštesnįjį pasaulį.
Šią dieną laikome jo gimimo diena ir švenčiame Naujuosius metus – Roš-a-Šana. Adomas parašė knygą apie savo atradimus, kuri vadinasi ,,Slaptasis angelas (,,Slaptoji jėga“). Nuo to laiko mes vedame kabalistinį kalendorių – jau praėjo 5777 metai.
Taigi, mums liko šiek tiek daugiau nei du šimtai metų, kuomet visa žmonija, kaip ir Adomas, pasieks Aukštesnįjį pasaulį, tai yra tikrąją būseną, kurią jausime, išėję iš savo egoizmo ribų.
Baal Sulamas pateikia labai gražų pavyzdį su ridiku, kuriame gyvena kirminas.


Kuomet kirminas iškiša galvą į išorę ir žiūri į pasaulį, jis mato, kad ten šviečia saulutė, čiulba paukščiai. Jis nustemba, dėl ko visą tą laiką gyveno tokiame nykiame pasaulyje (mūsų pasaulyje), jeigu egzistuoja toks nuostabus Aukštesnysis pasaulis?
Taip ir mes turime išlįsti iš savo ridiko. Kaip kirminą paskatino išlįsti į viršų ridiko kartumas, taip skausmas (kančios) išstumia mus iš mūsų pasaulio.
Nieko įdomaus mūsų pasaulyje nėra. Mes turime suprasti, kad tikrasis prisipildymas pasiekiamas su kabalos metodika. Šiandien žmonija po truputį pradeda jausti, kad mūsų pasaulis – tai karti ropė, ir dėl to priartėja prie kabalos.

Komentarų nėra

Ar galima išvengti kančių?

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija, Valios laisvė

Klausimas. Galvojant apie patį baisiausią scenarijų, ar po trečiojo ar ketvirtojo pasaulinio karo išlikę milijonai žmonių nejaus kančių ir egoizmas vėl sumažės iki to lygmens, kuris buvo prieš 6000 metų?
Atsakymas. Ne. Egoizmas pereina iš kartos į kartą, ir kančios – taip pat. Iš esmės jūs klausiate: jei mes šiandieną jaustume tas kančias, kurias išgyvena žmonės per baisias suirutes – uraganų, vulkanų išsiveržimo, atominių bombų sprogimo metu, tai turėtume galimybę teisingai pasirinkti kelią?
Tai netinkamas klausimas, nes tokiu atveju kelias nepasirenkamas, tokiu atveju žmogus tiesiog kenčia. Tai ne pasirinkimas. Gamta taip nedaro. Ji nori, kad žmogus sąmoningai pasirinktų naują vystymosi pakopą. Kitaip tai – ne pasirinkimas.
Perėjimas nuo negyvojo lygmens į augalinį, nuo augalinio į gyvūninį vyksta, patiriant gamtos smūgius. Mūsų pasaulio žmogus – to paties veiksmo rezultatas. Tačiau dabar turime pakilti visiškai kitu būdu, todėl ir ateina ši metodika, vadinama kabalos mokslu.
Dabar turime sąmoningai pakilti į kitą lygmenį – tai labai svarbus atskaitos taškas. Nes po negyvojo, augalinio ir gyvūninio vystymosi būvio, kuriam šiandieną priklausome, mumyse yra prielaida suvokimui, kad galime pakilti virš savojo aš.
Mes esame tarpiniame būvyje. Tarkime, tarp negyvojo ir augalinio lygmens yra koralai, tarp augalinio ir gyvūninio – „žemės šuo“, o tarp gyvūninio ir žmogaus – beždžionė. Taip ir tarp mūsų pasaulio žmogaus ir žmogaus iš aukštesniojo pasaulio egzistuoja kabalistas.
Kabalistas – tai tas, kuris turi gyvūninių šio pasaulio savybių, kita vertus, jis jau turi ir kitos pakopos savybių. Būdamas tokioje tarpinėje būsenoje jis kyla į viršų.
Toks kilimas vyksta ne veikiant instinktyvioms gamtos jėgoms, o sąmoningai.
Todėl mes tiek mokomės apie valios laisvę, apie tai, kaip turime elgtis grupėje, kurti tam tikrą būseną savyje ir aplink save, kad būtų įmanoma keistis.
Mes tarsi patys išstumiame save iš egoizmo ir pakeliame į naują lygmenį, kur mumyse pasireiškia gėrio jėga, priešinga egoizmui.
Taip egzistuosime dviejose jėgose: neigiamoje – egoistinėje ir teigiamoje – altruistinėje. Altruistinės jėgos mūsų pasaulio prigimtyje nėra, todėl turime ją pritraukti. Ir tada egzistuosime tų jėgų ryšyje ir pusiausvyroje. Tai bus mūsų būsimasis būvis, vadinamoji vidurinioji linija.
Aš tikiuosi, kad sąmoningai panaudosime valios laisvę, rasime tinkamą sprendimą ir pasieksime tokią būseną be pasaulinių karų.
Klausimas. Jei mes pasirinksime tinkamai, tai išvengsime apokalipsės ir kataklizmų?
Atsakymas. Jei nors maža žmonijos dalis suvoks, kad vienintelis kelias išvengti kataklizmų – tai laikytis kabalos mokslo metodikos. Juk kitos išeities nėra. Reikia tiesiog suvokti ir save supurtyti.
Klausimas. Kokia prasmė smūgiuoti žmonijai, jei tai nieko nekeičia?
Atsakymas. Susikaupusios kančios žmoniją atveda į būseną, kada ji vis tiek pradeda galvoti, ką daryti, t. y. papildomos kančios subalansuoja žmogiškąjį egoizmą.
Tarkim, vaikas nenori eiti į mokyklą – jam pradeda riboti malonumus: atima kamuolį, vėliau – dviratį, elektroninius žaidimus, kol jam nieko nelieka, kaip tik eiti į mokyklą.
Tačiau ir čia yra valios laisvė – galimybė rinktis. Mes visada esam riboti – negalima sakyti, kad pasirinkimas galimas, tik esant neribotai laisvei.
Tokiu būdu galime pasirinkti ir dvasingumą – tarp apdovanojimo ir baudimo. Todėl būtina suprasti visas sąlygas ir aplinkybes, kurios mus veda prie laisvės. Laisvė – tai ypatinga būsena, pasiekiama tam tikruose rėmuose.

Iš 2016 m. liepos 10 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip išvengti karinių konfliktų

Kančių mažinimo formulė, 1 d.

Kančių mažinimo formulė, 2 d.

Komentarų nėra

Žmonija – Aukštesniųjų jėgų eksperimentas?

Egoizmo vystymasis

Klausimas. Galbūt žmonija – tai nepavykęs Aukštesniųjų jėgų eksperimentas, ir bet kurią akimirką jos gali jį nutraukti ir pradėti nuo nulio?
Atsakymas. Ne, žmonija – nėra nepavykęs eksperimentas, ir nereikia kaltinti Aukštesniosios jėgos, kuri mus sukūrė ir veda į tikslą visiškai tiksliai pagal savo programą.
Ši programa buvo kabalistų atskleista beveik prieš 6000 metų. Jie aprašė tai, ką atskleidė, ir iki šių dienų viskas, ką jie aprašė, veikia tiksliai kaip laikrodis.  Todėl jokio atsitiktinumo nėra, žmoniją visą laiką ragina ir gena pirmyn egoizmas.
Bet šiandien, galutiniame mūsų vystymosi etape, turime galimybę vystytis sąmoningai, ištaisydami save, pasaldindami mūsų kelią, darydami jį trumpesnį laiko atžvilgiu, patogesnį, saugesnį, galima pasakyti, beveik laimingą. Tai priklauso nuo mūsų.
Jei nesutiksime sąmoningai eiti nurodomu keliu, tai vis tiek judėsime pirmyn, vejami kančių. Taip elgiamasi su neprotingu vaiku – jį priverčia atlikti teisingą poelgį: jei jis nenori mokytis, jį nubaudžia – atima kažką saldaus, neleidžia žiūrėti televizoriaus, žaisti ir taip toliau. Norom nenorom jis vis tiek baigia mokyklą.
Be to, nėra svarbu, ar jis tai daro dėl to, kad jaučia malonumą, ar kad įtikina save, kad privalo baigti mokyklą, ar bijodamas bausmės.
Nėra paprasta save įtikinti įsiklausyti į aukštesnio, vyresnio, išmintingesnio nuomonę ir jam paklusti.

Iš 2016 m. liepos 10 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Įkalinti Visatoje

Kokybinių pokyčių laikas

Eikime geruoju keliu

Komentarų nėra

Kaip išvengti apokalipsės?

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

Klausimas. Jei visi – laukiniai, kaip rašo Baal Sulamas, – ar tai reiškia, kad mūsų laukia likimas, kuris ištiko laukinius, kuriuos sunaikino labiau išsivysčiusios civilizacijos? Nuolat augantis milijardų nesąmoningų žmonių egoizmas – tai apokalipsės, neišvengiamo mūsų civilizacijos susinaikinimo garantija?
Atsakymas. Laukiniai nebuvo sunaikinti. Mes taip pat visi buvome laukiniai. Todėl nereikia manyti, kad mes kitokie. Mes ir šiandien laukiniai tam tikra prasme. Matant tai, kaip nevykusiai sąveikaujame visuomenėje ir šeimoje, sunku pasakyti, kad esame protingos būtybės.
Kiekvieną akimirką mus valdo egoistinis instinktas. Atrodome blogiau už beždžiones. Beždžionės nenaikina savęs, o mes užsiimame kolektyviniu, sąmoningu, tyčiniu savęs naikinimu.
Gamtoje nėra daugiau tokios rūšies, kaip homo sapiens (neva mąstantis žmogus), kuri taip kryptingai siektų susinaikinti. Nors gali būti laimingas, žmogus daro savo gyvenimą nereikšmingu, nuolatos stumia save į netikrumą, baimes, nerimą, o tai galiausiai lemia susinaikinimą. Tuo mes unikalūs.
Bet civilizacija nesusinaikins. Bet kuriuo atveju privalome pasiekti iš anksto gamtos numatytą tikslą. Mes galime rinktis būdą: ar eisime per kančias, ar geruoju, Šviesos, keliu, kitaip tariant, pritraukdami Aukštesniąją jėgą, kad ji mus surinktų ir teisingai suorganizuotų.

Iš 2016 m. liepos 10 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjas – draugas

Pažink pasaulį, kuriame gyveni

Gamtos dėsnių nežinojimas neatleidžia nuo tarpusavio laidavimo

Komentarų nėra

Chroniško nuovargio sindromas

Egoizmo vystymasis, Sveikata

Komentaras. Yra tokia sąvoka kaip „chroniško nuovargio sindromas“. Mokslininkai teigia, kad tai panašu į diapauzę. Diapauzė – tai būsena, kurioje atsiduria gyvūnai, kai susiklosto nepalankios gyventi aplinkos sąlygos. Sulėtėja jų metabolizmas, kad išgyventų sąlygomis, kurios kitaip būtų mirtinos.
Atsakymas. Tai apsauginė egoizmo reakcija, kai jis negauna užpildymo, malonumo, todėl apsisaugo nuo kančios.
Žmonija vystosi, vystosi jos egoizmas, ir jis nesugebės savęs užliūliuoti. Ateis laikas, kai žmogus pasipurtys ir pasakys: „Aš privalau atskleisti gyvenimo tikslą, gyvenimo paslaptį, dėl ko mes egzistuojame. Negali būti, kad tik tam, kad miegotume“.
Būtent tai ir pažadins žmogų. Juk miegas tolygus mirčiai, tai šešiasdešimtoji mirties dalis, tik žmogus dar turi galimybę atsibusti ir kažką nuveikti. Ir jis pasinaudos šia galimybe.
Tai natūralus žmogaus vystymosi laikotarpis, kai jis nori į viską užmerkti akis, nes neturi sprendimo. Bet ateis kitas laikas, kai augantis egoizmas privers mus atsibusti ir pamatyti sprendimą.
Klausimas. Jūs norite pažadinti žmogų?
Atsakymas. Ne, jokiu būdu. Aš tik ruošiu medžiagą tai akimirkai, kai jis pats atsibus. Viskas turi vykti natūraliai, gamtai paliepus.

Iš 2016 m. gegužės 5 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Svajoti numirti

Vaistas nuo depresijos – ryšys su kitais žmonėmis

Kokybinis šuolis į naują pasaulį

Komentarų nėra

Ar įmanoma rasti laimę?

Auklėjimas, vaikai, Dvasinis darbas, Egoizmo vystymasis

Komentaras. Jūs manote, kad būti laimingam šiame pasaulyje neįmanoma?
Atsakymas. Neįmanoma. Galima į viską užmerkti akis, vartoti alkoholį, narkotikus ar įstatyti save į griežtus rėmus, arba apie nieką negalvoti, tačiau jei žmogus atsiveria, visą laiką vystosi ir tikrai nori viską suprasti, pajausti, tai būti laimingam neįmanoma.
Komentaras. Kitaip tariant, šis pasaulis skirtas tam, kad mus nukreiptų į tikrą laimę?
Atsakymas. Jis mums duotas kaip pradinis vystymosi taškas. Kitokio vystymosi jame būti negali. Todėl mūsų veiksmai šiame pasaulyje nieko neduoda! Tikrasis gyvenimas prasideda nuo dvasinio pakilimo, o mūsų pasaulis lieka kaip taškas. Viskas, ką padarėme per visą istoriją – tai tik atspirties taškas.
Klausimas. O kaip gi visi didingi mokslo ir meno pasiekimai?
Atsakymas. Visas mūsų mokslas ir menas – tai mūsų gyvūninio egoizmo produktas, ir iš visų tų pasiekimų nieko nelieka. Visa žmonijos istorija – tai gyvūnų istorija.
Kai pradedame save matyti iš šalies, tai suprantame, kad visų veiksmų šaltinis yra mūsų egoizmas. Jis nulemia visus mūsų siekius, skatina kurti romanus, romansus, muziką ir kitus meno kūrinius. Todėl tame nėra jokių ypatingų aukštesnių savybių, būsenų, privalumų – niekur ir niekaip!
Visa mūsų istorija, kurią išgyvename, visos vertybės, kurios susikaupė, visa tai – tik vienas mažas juodas taškelis, matant visą likusį vystymąsi. Ir nieko negaila, nes pradedame tikrą kelionę į žvaigždes!

Iš 2016 m. birželio 19 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra laimė?

Kur rasti laiko laimei?

Laimingo gyvenimo patentas

Komentarų nėra

Nežemiškoji civilizacija Žemės planetoje, I d.

Egoizmo vystymasis, Realybės suvokimas

Klausimas. Žmonija nori žinoti, kas yra už mūsų Žemės rutulio. Apie kitų civilizacijų paieškas sukurta daugybė knygų ir filmų, jos žadina žmonių vaizduotę. Tačiau kodėl tai mus taip jaudina? Kodėl negalime skirti viso dėmesio savo planetai ir neeikvoti jėgų kitoms?
Atsakymas. Vienų žmonių visiškai nejaudina gyvybė kitose planetose, o kitus ši tema nepaprastai domina. Pamenu, kaip vaikystėje svajojau nuskristi į kokią nors žvaigždę. Net jei man būtų pasakę, kad negalėsiu sugrįžti į Žemę, vis tiek būčiau ryžęsis tokiai kosminei kelionei.
Tiesa, tai buvo 50-ųjų metų pabaiga, pirmųjų skrydžių į kosmosą laikas. Todėl visus ši tema taip jaudino, visi svajojo pamatyti ir sužinoti, kas yra kitose planetose.
Po to šis domėjimasis užgeso, nes mūsų norai vystosi. Iš pradžių noras stūmė mus užkariauti kosmosą ir susuko galvas žvaigždžių romantika, o paskui ši euforija palaipsniui išblėso.
Žmonės tapo abejingi kosminiams tyrinėjimams ir liovėsi juos vystyti. Kosmosą paliko kariškiams, kurie jį naudojo tik neva gynybiniams tikslams, t. y. mūsų egoizmo, siekiančio viską valdyti, interesams.
Kartais laikraščiai išspausdina sensacingų naujienų apie atrastus kokius nors gyvybės egzistavimo kitose planetose požymius. Bet aš į tai žiūriu labai skeptiškai, dar daugiau – esu tikras, kad mokslininkai nieko neras. Nors gerai, kad žmones jaudina galimybė rasti gyvybę Visatoje.
Tik labai įdomu, kodėl žmonėms šito reikia. Ta pati jėga, vysčiusi mus nuo negyvosios gamtos iki augalų, gyvūnų ir žmonių, neleidžia nusiraminti ir vysto toliau. Ji skatina mus pamatyti, padaryti, valdyti, skristi į kitas žvaigždes. Bet, iš tiesų, nieko ypatinga ten nerasime.
Tarkime, kad atskridome į Marsą – ką gi ten galime rasti? Net jei pafantazuosime ir įsivaizduosime, kad radome ten primityvių gyvybės formų – ką mums tai duos?
Jei galėtume rasti kokią nors ypatingą, labai išvystytą civilizaciją, tai ateiviai jau seniai būtų pas mus atskridę. O gal jiems mes neįdomūs – primityvūs ir sugadinti? Taigi, bet kuriuo atveju – yra gyvybė kitose planetose ar ne, ji nieko gera mums nežada.
Vystymosi esmė – tai ne skraidymas nuo žvaigždės prie žvaigždės ir vėliavų smaigstymas jose, tarsi norėtume parodyti, kad planeta priklauso Žemės gyventojams. Todėl aišku, kodėl žmonija atvėso nuo kosmoso užkariavimo, juk iš tikrųjų jame nieko nėra.
Turime vystytis visiškai kita kryptimi: atskleisti jėgą, kuri mus išvystė nuo negyvosios materijos iki augalų, gyvūnų, o po to – žmonių. Šią jėgą turime atskleisti savyje, nes ji slypi mumyse, ir jos padedami vystytis toliau.
Matyt, ši jėga ruošiasi mus vystyti iki kitos formos – taip pat, kaip vystėmės negyvojoje, augalinėje ir gyvūninėje pakopose. Pažiūrėkime, koks gi kitas mūsų vystymosi etapas.
Tai gali būti labai įdomu. Galbūt sugebėsime patys stimuliuoti savo vystymąsi, pagreitinti jį. Ir tada nereikės svajoti apie tai, kaip nuskristi iki artimiausios žvaigždės, nutolusios kelis šviesmečius, nes aišku, kad tai neįgyvendinama, juk skrydis šiuolaikine technika truktų dešimtis tūkstančių metų. Vietoj to patys save kuo greičiau išvystysime ir virsime naujais kūriniais.
Kaip dabar skiriasi akmuo nuo augalo, augalas nuo gyvūno, gyvūnas nuo žmogaus, taip ir mes galime vystytis toliau iki visiškai naujo lygmens. Tai bus dar įspūdingesnis ir ypatingesnis vystymasis kiekybiškai, bet svarbiausia – kokybiškai, skirtumas bus daug didesnis, nei dabar esantis tarp gyvūnų ir žmogaus.

Iš 2016 m. rugpjūčio 30 d. 765-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai