Pateikti įrašai priklausantys Egoizmo vystymasis kategorijai.


Ateities žmogaus auklėjimas, I d.

Auklėjimas, vaikai, Egoizmo vystymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kuo šiuolaikiniai vaikai skiriasi nuo praeitų kartų?
Atsakymas. Šiuolaikiniai vaikai skiriasi didesniu gebėjimu suvokti blogį. Jeigu papasakotume jiems apie tuos tikslus ir svajones, kurias turėjome jų amžiuje, prieš dvidešimt ar daugiau metų, jie tiesiog pasijuoktų iš mūsų. Jų nuomone, tokios naivios svajonės turėjo išmirti prieš milijardus metų kartu su dinozaurais.
Šiuolaikinė karta visiškai kitaip suvokia gyvenimą ir visi jų siekiai labai skiriasi nuo mūsų.
Klausimas. Pastebėjau, kad mano vaikai labai išsivystę ir tiksliai žino, ko nori. Jau ankstyvame amžiuje jie turi labai stiprų egoistinį norą.
Atsakymas. Jie mažiau susipainioję negu mes. Mus auklėjo lozungais ir su daugybe sąlygų¬¬ – kaip reikia elgtis ir kaip negalima, o jie neturi visų šių kompleksų. Juos saisto mažiau vidinių apribojimų.
Ir vis dėlto jiems teks priimti naują kelią, kad nugalėtų savo blogio pradą, savo egoizmą. Kitaip jie tiesiog neišgyvens, juk pasauliui ir dabar gręsia atominis karas, susinaikinimas, ir laikui bėgant viskas tik blogės. Todėl reikia jiems perteikti tiek jausmiškai, tiek moksliškai, kad mums visiems būtina pereiti į naują vystymosi etapą, esantį virš egoizmo.
Negalime daugiau naudotis savo egoizmu, nes jis jau atvedė mus į akligatvį visose gyvenimo srityse. Jeigu tai tęsis, mes klimpsime problemose kaskart vis giliau. Galime sugriauti viską, ką sukūrėme, ir pradėti iš naujo, kaip prieš milijoną metų.
Klausimas. Kaip tėvai gali išmokyti savo vaikus gyventi virš egoizmo, jei ir vieni, ir kiti – egoistai?
Atsakymas. Tai labai teisinga išvada: pirmiausia reikia išauklėti tėvus. Jei tėvai negavo tinkamo auklėjimo, tai jie neturi jokių galimybių teisingai išauklėti savo vaikus.
Todėl iš pradžių reikia auklėti tėvus, kurie tikrai rūpinsis vaikais. Tėvai dėl vaikų pasiruošę viskam, todėl tikėkimės, kad jie ir patys galės pereiti naujo išsilavinimo etapą, ir suteiks tai savo vaikams.

Iš 2017 m. gruodžio 14 d. 933-ojo pokalbio apie naują gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl žmogų reikia auklėti?

Kur ta mokykla, kuri auklėja Žmogų?

Jaunųjų tėvų mokykla

Komentarų nėra

Evoliucijos siurprizai, I d.

Egoizmo vystymasis, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Evoliucija eina pirmyn ir žmogus toliau vystosi. Kokie vidiniai pasikeitimai vyks mūsų viduje ir kokiu būdu: palaipsniui ar gali įvytis staigus šuolis?
Atsakymas. Gamtoje nėra jokių netikėtumų ir atsitiktinumų, nėra siurprizų. Tačiau vieni procesai atsiskleidžia prieš mus vienas po kito nuosekliai ir nepertraukiamai, o kituose pokyčiai kaupiasi akumuliatyviai ir po to staiga pasireiškia ryškiu šuoliu.
Taip naivus vaikas gali žiūrėti į besilaukiančią moterį ir galvoti, kai ji paprasčiausiai vis labiau storėja. O po to ji staiga pradeda gimdyti ir po kelių valandų pasaulyje atsiranda naujas kūrinys: kūdikis. Tai buvo staigus įvykis ar ne? Viskas priklauso nuo to, kaip į tai pažiūrėsi.
Taip ir evoliucija juda pirmyn kiekvienu atveju ir kiekvieną akimirką. Vystymasis vyksta nenutrūkstamai ir nuolat, klausimas tik, kiek mes tai pastebime. Anot kabalos mokslo, kiekvieną sekundę atsiveria nauji informaciniai duomenys (rešimot) iš suskilimo būsenos, ,,Adomo nuodėmės“, įvykusios mūsų šaknyse.
Aktyvuojami egoistinės informacijos blokai, greitinantys vystymosi procesą. Evoliucija – tai egoizmo vystymosi procesas negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse tiek apskritai gamtoje, tiek ir žmogaus viduje tuose pačiuose keturiuose lygmenye: negyvajame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogaus.
Taip palaipsniui vystomės, be šuolių. Vystymasis visuomet vyksta pagal priežasties ir pasekmės grandinę iš vienos būsenos į kitą. Mums tik atrodo, kad staiga vyksta staigūs šuoliai, kai vieną būseną keičia kita. Iš tiesų paslėpti pokyčiai ilgai kaupiasi, o po to pasirodo, kaip per gimdymą. Jeigu žinotume, kas vyksta, tai staigūs pokyčiai nebūtų netikėti.
Nauja būsena – tai pakilimas į kitą pakopą, perėjimas į naują kokybę. Nelyginant naujagimis, kuris buvo motinos kūno dalimi, o dabar tampa savarankiškas ir gali egzistuoti atskirai nuo jos. Tai kokybinis skirtumas.
Po to, kai vaikas užauga iki suaugusio, tampa savarankišku žmogumi ir atsiskiria nuo tėvo ir motinos, nematome tokių kardinalių pokyčių. Nors iš tiesų jo viduje vyksta kokybiniai pokyčiai, kai iš vaiko virsta suaugusiu, nepriklausomu žmogumi, atsakingu už save ir kitus.
Klausimas. Kodėl evoliuciją vadinate egoizmo vystymosi procesu?
Atsakymas. Todėl, kad visas vystymasis vyksta dėl žmogaus viduje augančio egoizmo. Ne tiktai žmogaus, juk visa kūrinija – noras gauti malonumą, kuris veikia tik dėl savęs patenkinimo. Negyvoji gamta, augalai, gyvūnai, žmonės tiktai ir ieško, kai pripildyti savo norus pačiu optimaliausiu būdu: t.y. atsižvelgdami į išorines ir vidines sąlygas sprendžia, ką daryti, kad gautų pripildymą, malonų jų egoizmui.
Tačiau šis egoistinis vystymasis vyksta ne paprasta tiese nuo nulio iki šimto procentų, o pereina keturias stadijas: negyvąją, augalinę, gyvūninę ir žmogiškąją. Kai egoizmas baigia savo vystymąsi pirmoje stadijoje, jis privalo pereiti į antrąją, kuri kokybiškai skiriasi nuo ankstesnės kaip, pavyzdžiui, augalai skiriasi nuo akmens, gyvūnas nuo augalo, o žmogus nuo gyvūno.
Pokyčiai kaupiasi, o po to vyksta šuolinis kokybės pokytis. Tai tie patys šuoliai Žemės evoliucijos procese, kuriuos nustato mokslas: nuo pirmųjų mikroorganizmų iki gyvūnų ir žmogaus.

Daugiau šia tema skaitykite:

Evoliucijos tikslo atskleidimo išvakarėse

Alkis visiškame pertekliuje

Visa evoliucija – tai egoizmo vystymasis

Komentarų nėra

Iš chaoso į harmoniją, V d.

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKongresas Vilniuje „Iš chaoso į harmoniją“. Pamoka Nr. 1
Visa, kas egzistuoja, nuo paties naudingiausio iki paties žalingiausio, turi teisę būti. Jokio reiškinio negalima naikinti, atvirkščiai, mums skirta užduotis tik jį ištaisyti, kad būtų panašus į Kūrėją. (Baal Sulamas, „Pasaulis pasaulyje“).
Įprastiniai neteisingi veiksmai yra priežastis būsimiems teisingiems veiksmams. Kiekviena gera būsena – rezultatas prieš tai buvusios blogos. Dėl to gėrio ir blogio vertinimas turėtų būti ne pagal būsenas, o pagal tai, kiek priartina prie tikslo. Iš tiesų, pagal vystymosi dėsnį nuodėmė yra priežastis atsirasti teisingoms būsenoms.
Kiekviena būsena egzistuoja lygiai tiek laiko, kiek reikia, kad būtų suvoktas blogis ir kad nebegalėtum jame ilgiau būti, kad susijungtum, sunaikintum ir pereitum į geresnę būseną. (Baal Sulamas, „Pasaulis“).
Mūsų pasaulis vystosi vis blogesnės būsenos link, nes jo pagrindas – egoizmas. Jis visą laiką auga, sukeldamas vis grubesnes, nemalonesnes būsenas.
Jeigu teisingai suprantame ir jį išnaudojame, tai visus veiksmus, kurie mumyse vystosi dėl egoizmo, galime ištaisyti ir iš jų kurti naujas, geras būsenas. Viskas priklauso tik nuo to, kaip mes žiūrime į visa tai, ką matome pasaulyje. Dėl to Baal Sulamas sako, kad nieko pasaulyje negalima naikinti.
Kabalos mokslas daro įdomią išvadą, kad visas gėris ir visas blogis turi tą pačią šaknį. Jis atsisuka į žmogų, teigdamas: „Tau pavesta tik sujungti gėrį su blogiu taip, kad gautum iš jų naudą“. Taip, kaip ir mūsų gyvenime: imame minusą ir pliusą, prijungiame prie motoro, ir jis užsiveda.
Kiekvienam veiksmui yra priešingybė. Pasaulyje visada yra teigiama ir neigiama jėgos. Teisingai panaudojant, jas galima priversti dirbti taip, kad jos kurtų energiją, judėjimą, ką tik norite, – reikia tik išmokti teisingai jas taikyti.
Dėl to nėra nieko iš esmės blogo, tik reikia surasti ir priešpastatyti tam kažką gero ir teisingai tai sujungti. Tai pati svarbiausia išvada, prie kurios prieiname studijuodami kabalą.
Bėda ta, kad mūsų pasaulyje stengiamės naikinti visa, kas tariamai yra bloga. Kažkada pradėjome naikinti vilkus, po to pajutome, kaip tai žalinga, nes teisinga ekosistema turi būti pusiausvira, jai reikalingos visos rūšys, nes jos palaiko vienas kitą ir sukuria homeostazę – gamtinę pusiausvyrą.
Tas pats ir žmogaus – bendravimo – lygmenyje. Žmonija turi suprasti, kad neegzistuoja nieko žalingo, reikia tik išmokti dirbti tarp dviejų priešingų savybių. Tai yra pagrindas bet kokios gyvos sistemos, kur yra įkvėpimas ir iškvėpimas, sumažėjimas ir padidėjimas, nuolatinis tarpusavio papildymas ir pasikeitimas.
Tai labai svarbi mintis, kurią kabalistai skleidžia visuose savo darbuose, kad parodytų, kaip neteisingai žvelgiame į save, į aplinką, į vaikus – į viską. Mes be perstojo stengiamės viską sulaužyti, išgalvojame visokias naujas metodikas, teorijas, kurios naikina prieš tai buvusias ir išryškina tik kurį nors vieną aspektą.
O mums reikia išmokti suprasti, kad gamta – vientisa. Ji visada susideda iš priešingų savybių, nuomonių, įvykių, ir tik teisingas jų sujungimas leidžia suprasti gamtos gilumą, įsiskverbti į ją protu, jausmais ir ją atskleisti.
Tiktai tuomet ji tampa mums suprantama. O mes iš pradžių bjaurojame gamtą, o pamatę blogas pasekmes metamės į kitą kraštutinumą, o tai – vėl blogai. Ir taip – nuolat.
Tas pats ir su žmonių bendruomene. Nieko nėra nei gero, nei blogo. Blogai tik tai, kad bandome ką nors sunaikinti, ką nors išardyti dėl kažko kito, neva geresnio. Gerai gali būti tik tuomet, kai savybės tarpusavyje teisingai dera.
Dėl to suradimas visuminės ir individualios pusiausvyros kiekvieno reiškinio, kiekvienoje grupėje, kiekvienoje visuomenėje, gamtoje, yra pati svarbiausia žmogaus užduotis. Apie tai kalba kabalistai. Mes visi turime visada to siekti.
Tai tinka net ligai ir sveikatai. Nėra ligų ir nėra sveikatos, – tarp jų turi būti pusiausvyra. Pavyzdžiui, atsiranda kokia nors ligos būsena, ir jeigu ja teisingai pasinaudojama, ji žmogų išgydo. Būtent teisingas neigiamų ir teigiamų savybių derinys priveda prie harmonijos.

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš chaoso į harmoniją, II d.

Iš chaoso į harmoniją, III d.

Iš chaoso į harmoniją, IV d.

Komentarų nėra

Alkis visiškame pertekliuje

Dvasinis darbas, Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманŽydai būtų amžinai likę egoizmo vergais, juk jie puikiai gyveno Egipte, buvo sotūs ir džiaugėsi gyvenimu. Bet Kūrėjas staiga keičia jų norą ir jie ima klausti: „Kam gyvename? Koks tai gyvenimas? Koks jo tikslas?“
Žmogus keičiasi, kaip tai vyksta ir mūsų dienomis. Juk atrodytų, kas mums blogai? Šiandieninis pasaulis kiekvieną gali aprūpinti visokeriopa gausybe, bet mes viską sugadiname. Tarsi patys tai darytume, bet iš tikrųjų taip mus veikia aukštesnis valdymas ir sugadina mus, neleisdamas mėgautis gyvenimu.
Galėtume gimdyti vaikus ir mėgautis šeima. Jei prieš šimtą metų žmonija būtų turėjusi tokias galimybes kaip šiandien, manytų, jog tai gyvenimas rojuje. Kodėl gi mes juo nepatenkinti? Tai reiškia, jog „mirė Egipto karalius“.
Ankstesnysis egoistinis noras, kai mėgavomės gyvenimu, vaikais, šeima, atostogomis, sveikata – mirė. Gyvenimas nebesuteikia malonumo.
Noras mėgautis išaugo, bet ne kiekybiškai, o kokybiškai, ir reikalauja naujų, aukštesnių pripildymų. Siūlote jam galybes mėsos, žuvies, pyragų, saldainių, kelionių, o jis nieko nenori. Daugelis žmonių serga depresija, vartoja narkotikus, net nori nusižudyti. Savižudybių skaičius auga arba žmogus staiga įsigyja ginklą ir pradeda šaudyti visus iš eilės.
Iš kur tai atsiranda? Iš Kūrėjo. Tai Jis sugadina mūsų norą mėgautis ir nuodija mūsų egzistavimą. Nesugebame niekuo užpildyti savo noro, ir jaučiame, kad geriau mirtis nei toks gyvenimas.
Pirmiausia turime suprasti, kad tai ateina iš viršaus, pagal gamtos vystymosi programą. Negalime tam priešintis ir kažkaip kompensuoti, kad ištaisytume padėtį. Jokie raminamieji neišgelbės nuo šio smūgio, jei „mirė Egipto karalius“.
Žydai puikiai dirbo per „septynerius sočius metus“ ir jautė juos sočiais. Nejau manote, kad per „septynerius alkio metus“ maisto sumažėjo? Viskas buvo lygiai taip pat, tačiau jie jautėsi tarsi nieko neturėtų, ir prasidėjo badas. Juk jie jau niekaip negalėjo patenkinti savo noro mėgautis – taip pat, kaip ir šiandienis pasaulis.

Iš 2018 m. kovo 3 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Evoliucijos tikslo atskleidimo išvakarėse

Už ką fašistai nekentė žydų? I dalis

Kas yra žmogus?

Komentarų nėra

Iš chaoso į harmoniją, III d.

Egoizmo vystymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKongresas Vilniuje „Iš chaoso į harmoniją“. I pamoka
Kaip vystosi mūsų Visata, nuo Didžiojo sprogimo (materijos atsiradimo) plėsdamasi iki tam tikros būsenos, taip žmoguje plečiasi egoizmas. Žmonės vis labiau tolsta vieni nuo kitų tam, kad po to vėl imtų artėti, nes atsiskyrimas, nutolimas veda į chaosą, ryšio praradimą.
Seniau mus sulaikydavo egoizmas, pagal jį kūrėme visuomeninius, ekonominius, politinius, šeiminius ir kitokius tarpusavio ryšius.
O dabar taip nutolome vieni nuo kitų, ypač paskutiniuoju itin liberaliu laikotarpiu, kai visko leistinumas ir neva absoliuti laisvė laikomi natūraliu, normaliu dalyku, kad vienų nuo kitų nepriklausomybė iš tikrųjų ima kelti chaosą.
Reikalas tas, kad Visata ir žmonija sudaro uždarą, tarpusavyje susijusią, veikiančią pagal tam tikrus dėsnius sistemą. Jei šiuos dėsnius pažeidžiame, sukeliame savyje chaosą, dėl kurio galime žūti.
Todėl turime rasti būdą teisingai susivienyti, pasiekti tą tašką, iš kurio kartu išėjome, išsivaikščiojome, atsiskyrėme, kad po to vėl susijungtume. Apie tai kalba kabalos mokslas.
Vadinasi, visą laiką turime traukti į save šį tašką, kurį vadiname „Kūrėju“. Kitaip tariant, mūsų tikslas – imti vienytis, nuolat artėti prie tarpusavio susijungimo taško, kol bendrai veikdami pradėsime jausti savo šaltinį – Aukštesniąją jėgą, Kūrėją.
Kuo labiau artėsime vienas prie kito, tuo komfortiškiau jausimės. Nors bus sunku įveikti mūsų bendrą egoizmą, bet taps vis aiškiau, kaip stipriai esame susieti ir valdomi iš vienos bendros sistemos, kurią būtina pažinti. Turime patys save valdyti iš viršaus.
Apie tai rašo didysis Viduramžių kabalistas Ramchalis.
Viso kabalos mokslo esmė – pažinti Aukštesniojo noro valdymą, dėl ko Kūrėjas viską sukūrė, ko Jis nori iš kūrinių, kokia bus jų vystymosi pabaiga (Ramchalis. „138 išminties vartai“, 30-ieji vartai). Tokia viso kabalos mokslo esmė.
Kitas didis kabalistas Baal Sulamas apie tai rašo:
Kabala moko apie Aukštesniųjų jėgų nusileidimo priežasties ir pasekmės tvarką, paklūstančią tarpusavyje susijusiems pastoviems ir absoliutiems dėsniams, nukreiptiems į tikslą, – kad žmogus, egzistuojantis šiame pasaulyje, atskleistų Aukštesniąją valdančiąją jėgą (Kūrėją). (Baal Sulamas, “Kabalos mokslo esmė”).
Į tai ir orientuojasi mūsų mokslas, visi mūsų veiksmai, kad šiame gyvenime mokydamiesi vienijimosi būdų atskleistume pradinį mūsų pasaulio, žmonijos atsiradimo tašką, mūsų asmeninį tašką taip, kad ryšys su juo mums nuolat vadovautų, padėtų suprasti, kaip vystytis, ką daryti, kokia bus mūsų veiksmų pasekmė.
Tačiau neturime ką nors darydami šiandien tuo nusivilti rytoj, nes galime iš anksto pamatyti tą „rytoj“, suprasdami, ką reikia daryti šiandien. Jei sistema uždara, joje nėra būsenų „šiandien ir rytoj“, joje tėra būsena „veiksmo pradžia ir pabaiga“. Uždaroje sistemoje veiksmo pabaigą nulemia jo pradžia. Todėl galime veikti visiškai neklysdami.
Atskleisdami šią sistemą, atveriame akis visam pasauliui ir suprantame, kas vyksta su kiekvienu iš mūsų, su visais kartu, visais aspektais. Teisingas susivienijimas suteikia mūsų gyvenimo ir pasaulio, kuriame gyvename, supratimą.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 3 d. kongreso Vilniuje I pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš chaoso į harmoniją, I dalis

Iš chaoso į harmoniją, II dalis

Beribė vienybė

Komentarų nėra

Du vystymosi keliai

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманFašistinių visuomenių atsiradimas rodo, kaip jų norime, nes gamta mus prie to veda. Viduje besisukantis „egoistinis varikliukas“ verčia mus suprasti, kad žmonijos ateitis – susivienijimas.
Fašizmas – tai vienybė, tik jis blogas tuo, kad vienpusis, egoistiškas, priešais save turi matyti priešą, savo priešpriešą. Tai ne šiaip visuomenės susivienijimas, bet susivienijimas „dėl kažko ir prieš kažką“ – dėl mūsų idėjos ir prieš kieno nors idėją. Antraip, jis negali egzistuoti.
Fašistinė visuomenė turi socialistinę/ komunistinę alternatyvą, kuri, atrodo, yra šiek tiek apčiuopiama, bet neveiksminga. Teoriškai ji priešinga fašizmui.
Be to, ji negali būti įgyvendinta, mat fašizmas realizuojamas remiantis mūsų egoizmu. O priešinga vienijimosi idėja, grįsta meile, mūsų prigimčiai yra nenatūrali. Ir nors socializmo ir komunizmo šalininkai rašo ir kalba apie tai, tačiau visa tai itin teoriška ir rimtos praktikos ten nėra.
Nemanau, kad socializmas Rusijoje buvo tam tikras eksperimentas ir bandymas sukurti ką nors panašaus. Ten, žinoma, buvo panaudota tam tikrų įdomių elementų kaip visuotinis švietimas ir kita, tačiau kapitalizmas taip pat tai praktikavo, kad eitų pirmyn. Be to, tarybinė vyriausybė pasitelkė slopinimą ir kitus jėgos metodus, kurie įpareigojo žmogų tariamai palaikyti gerą tarpusavio ryšį su kitais.
Visa tai buvo atliekama „iš po prekystalio“, todėl to negalima pavadinti netgi bandymu sukurti visuomenę, priešingą išsivysčiusiam kapitalizmui ir fašizmui, grindžiamiems aiškiu egoizmu. Žmonija nieko negali padaryti, nors ir jaučia, kad yra lygiagretus kelias. Tam reikia perkurti visą žmogaus prigimtį, visą gamtą
Kabalos mokslas atsiskleidžia kaip žmogaus prigimties taisymo metodas, suteikiantis galimybę realizuoti susivienijimą, remiantis gerumu, gerais siekiais. Tačiau tik tokiu atveju, jei visuomenė iš anksto praktiškai persmelkta šių idėjų, be to, reikia, kad žmonės suprastų, jog kito kelio nėra.
Todėl tėra du vystymosi keliai: arba fašizmas, nacizmas, naikinimas, didžios kančios iki atominių karų, arba naujo tipo žmonių ugdymas.

Iš 2017 m. rugpjūčio 21 d. TV laidos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visa evoliucija – tai egoizmo vystymasis

Kodėl grįžta nacizmas? II dalis

Skirtingos vienybės šaknys

Komentarų nėra

Pasaulio valdymo dėsnis, I d.

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманEuropos kongresas „Ateitis prasideda čia“. Pamoka Nr. 1
Mūsų tikrovė visiškai dėsninga ir, pasak kabalos mokslo, valdoma tik vieno Aukštesniosios jėgos, vadinamos „Gamta“, dėsnio. Šią Aukštesniąją jėgą dar vadiname Kūrėju, nes ji tikrai sukūrė visą pasaulį. Šios jėgos prigimtis – veikti savo kūrinių labui, kitaip tariant, ji yra absoliučiai gera. O to nematome tik todėl, kad nesuprantame Kūrėjo.
Kabalistai, t. y. žmonės, tyrinėjantys Aukštesniąją gamtą, atskleidžia jos absoliutų gerumą. Ir net paprasti gamtos tyrinėtojai mato, kad nors vieni gyviai minta kitais, visa tai paklūsta ypatingiems dėsniams ir tarnauja bendram visų kūrinių vystymuisi.
Šiuolaikinis mokslas atskleidžia gamtos globalumą bei integralumą ir visų jos dalių tarpusavio ryšius. Niekas negali ištrūkti iš šios integralios sistemos rėmų, taip kaip sveikame žmogaus kūne visos ląstelės ir sistemos veikia harmoningai, šitaip ruošdamos jį aukštesniam tikslui, esančiam aukščiau kūniškojo egzistavimo. Šį dėsnį aptinkame visose gamtos formose ir lygiuose.
Išeitų, kad šių dėsnių žinojimas – sėkmingo mūsų egzistavimo sąlyga. Juk jei negyvoji materija, augalai ir gyvūnai veikia instinktyviai, t. y. girdi gamtos nurodymus ir juos vykdo nesąmoningai, tai žmogaus atveju tai daug sudėtingiau.
Nežinome, kaip elgtis. Mūsų instinktai nepakankamai stiprūs, kad vadovaudamiesi tik jais, užsitikrintume, jog elgiamės teisingai.
Visa tai todėl, kad žmogus – visuomeninė būtybė, dėl to ir kyla visi sudėtingumai. Juk ten, kur yra visuomeninė santvarka, instinktai nebeveikia. To gamta nebereguliuoja.
Valgio, sekso, šeimos poreikį daugmaž suprantame, mums tai nesukelia problemų. Bet visuomenės klausimuose, t. y. turto, valdžios, žinių noruose mes labai susipainiojame. Vidiniai instinktai nesako, kaip teisingai elgtis.
Valgio, sekso, šeimos norai priskiriami gyvūniniam lygmeniui, todėl dėl jų galime kliautis savo prigimtiniais instinktais, būdingais ir kitiems gyvūnams.
Tačiau grynai žmogiškų norų atveju turime rasti teisingą vystymosi kryptį, kitaip ir pinigai, ir valdžia, ir žinios tampa visų mūsų nelaimių priežastimi. Būtent dėl gerai išvystyto savo proto išrandame ginklus, kuriais vieni kitus naikiname…
Per visą ilgametę savo istoriją žmogus vystėsi instinktyviai, kaip gyvūnas. Egoizmas nuolat instinktyviai stūmė mus pirmyn, todėl viskas buvo gana paprasta. Juk vystymasis buvo natūralus, pakopinis, nuo vienos santvarkos prie kitos: vergovinė, feodalinė, kapitalistinė – priklausomai nuo to, kiek paaugdavo egoizmas.
Tačiau dabar atėjo laikas, kai egoizmas baigė vystytis ir nustojo būti evoliucijos varikliu. Jis tarsi prisipažįsta, kad priaugo savo ribas ir toliau nebėra kur. Todėl viską apima sąstingis: mokslą, gamybą; jauni žmonės nebenori tuoktis ir gimdyti vaikų. Juntamas bendras nuovargis, nes žmogus jaučia, kad neranda atsakymo į pagrindinį klausimą: „Dėl ko gyvenu?“
Juk visus praėjusius amžius žinojome, kur link vystomės, egoizmas nereikalavo daugiau nei buvo galimybių. Poreikiai buvo visiškai realūs: gera šeima, profesija, vaikai, pinigai – pagal šiuos poreikius ir vystėmės. Tačiau dabar mūsų noro mėgautis linijinis augimas baigėsi, štai kur problema.
Iš esmės, šis procesas prasidėjo jau prieš penkis šimtus metų, Ari laikais: noras liovėsi augti, jis pradėjo „apvalėti“. Visos noro dalys: negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta išsivystė iki tam tikro lygio ir turi pradėti tarpusavyje teisinga forma jungtis.
Taigi, dabar turime jungtis. Jei mes teisingai tarp savęs susivienysime, pasieksime davimo – Kūrėjo savybę, todėl tarpusavyje atskleisime bendrąją Gamtos jėgą. Ši jėga atsiskleidžia teisinguose, ištaisytuose santykiuose tarp mūsų.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. rugpjūčio 25 d. Vokietijos kongreso 1-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta neišmokys blogo

Visuotinės pusiausvyros dėsnis

Gamtos dėsnių nežinojimas neatleidžia nuo tarpusavio laidavimo

Komentarų nėra

Ar žmogus turi gėrio pradą?

Egoizmo vystymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar aš, kaip jaučiantis stebėtojas, galiu atskirti savyje du pradus: gerą ir blogą?
Atsakymas. Ne. Iš prigimties žmogus neturi gerų norų. Mes juos skirstome į daugiau ar mažiau egoistinius.
Komentaras. Tačiau kiekvienas turi tašką širdyje
Atsakymas. Taip, bet iš pradžių jį reikia išryškinti. Žmogus palaipsniui turi užauginti iš šio taško gėrio pradą – norą duoti, kaip Petri lėkštelėje išaugina įvairias bakterijas.
Klausimas. Ar tam priskiriami visi geri darbai, kuriuos žmonės atlieka mūsų pasaulyje: padeda vienas kitam, gelbėja, net aukoja gyvybę?
Atsakymas. Kabalos mokslas nekalba apie mūsų pasaulio lygmenį, apie tuos veiksmus, kuriuos žmogus daro dėl empatijos, įpročio ar auklėjimo.
Pavyzdžiui, jei vaiką paliksi miške, jis ten užaugs ir nedarys jokių gerų veiksmų. O jei jis augs tam tikroje aplinkoje, tai aplinka jį mokys: tai yra gerai, tai yra blogai ir t. t. Aplinka sukuria tam tikrus instinktus ir nuostatas, žmogus negali jų nepaisyti, nes jausis blogai. T. y. žmogus viską daro iš egoistinių paskatų, taip pat ir gerus darbus.
Tarkim, matau ant stalo gabalą dešros. Šuo gali pastverti jį ir suėsti. O aš negaliu to padaryti, nors labai norėčiau, nes turiu gėdos, savigarbos jausmą, mane taip išmokė, sukūrė egoistines nuostatas, kurių peržengti aš negaliu. Tačiau tai yra egoizmas!
Mes galime tai vadinti geru elgesiu, išsiauklėjimu, gerais įpročiais, tačiau juose nėra nieko, išskyrus egoizmą. Tik jis įspraustas į tam tikrus rėmus, be kurių jaučiamės blogai, todėl iš jų neišeiname. Mūsų pasaulyje tai vadinama etika. Bet etikos nelaikome ištaisymu.
Klausimas. Kas kabalos moksle yra geri veiksmai, geri norai?
Atsakymas. Geri veiksmai – tie, kuriuos aš laisva valia atlieku davimo savybėje, su ketinimu duoti.

Iš 2017 m. kovo 12 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Gėris ir blogis mūsų pasaulyje

Gėris kabalos požiūriu

Ketinimas ir jo įtaka tikrovei

Komentarų nėra

Kas mūsų laukia?

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas Iš Feisbuko. Jūs nuolatos gąsdinate. Pesimistinės prognozės įteigia žmonėms pesimistines mintis. Ar taip formuojame savo realybę?
Atsakymas. Aš negąsdinu, o tiesiog kalbu apie tai, kas mūsų laukia, jei mes rimtai neįsikišime į mūsų vystymosi procesą, nes jis yra egoizmo įtakoje. Todėl turime su tuo kažką daryti!
Mes iš tikrųjų žengiame pražūtin – nuo blogų būsenų dar blogesnių link. Jūs matote, kas vyksta pasaulyje. Aš – ne pranašas, tiesiog truputį nurodau į tai, nes turiu vaistų prieš blogus veiksmus ir blogas jų pasekmes. Paimkite iš manęs šiuos vaistus ir visiems bus gerai.
O jei užsimerksim ir lauksim, kas bus, tai pasieksime būseną, kai Žemė mūsų neišlaikys, visuomenė pati save sunaikins.
Klausimas. O jei Jūs neskelbtumėte tokių prognozių, žmogus nesuprastų, kas ir kaip? Jam būtinai reikia pasakyti, kas jo laukia?
Atsakymas. Kai aš buvau mažas vaikas ir ėjau į mokyklą, tėvai man sakydavo: „Tau reikia gerai mokytis, netingėk. Tu būsi didelis žmogus, tave gerbs, tu gerai uždirbsi, galėsi aprūpinti save ir savo šeimą. O jei ne, tai bus blogai“.
Jei nekalbėsime, tai tikrai niekas nepaveiks. Todėl esu priverstas aiškinti.
Atleiskite man už tai, kad esu įkyrus, ir už tai, kad vis dėlto kalbu, galbūt ne visai korektiškai, ne visai maloniai. Bet patikėkite manimi, kad kalbu apie tai iš meilės jums. Noriu, kad jums būtų gerai.

Iš 2017 m. birželio 22 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ratas ir egoizmas – dvi nesuderinamos formos

Sujungti vienu tnklu

Ko trūksta žmonijai

Komentarų nėra

Kodėl mes nekenčiame?

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kolumbijos Universiteto mokslininkai, tyrinėdami neapykantos šaltinius, priėjo prie išvados, kad viena iš neapykantos priežasčių yra baimė tų dalykų, kurie žmogui nesuprantami.
Neapykanta pagimdo dvi pagrindinės emocijos: meilė ir agresija. Psichologų nuomone, žmonės nekenčia kituose to, ko bijo savo viduje.
Kas yra neapykanta jūsų nuomone?
Atsakymas. Neapykanta – tai visa, kas man nenaudinga.
Kita vertus, tai gera savybė, nes ji padeda man patikrinti, ką dar turiu savyje pakeisti. Visas pasaulis – tai iš esmės Kūrėjas, kurį turiu mylėti absoliučia meile! O jeigu kažko nekenčiu, vadinasi, savo viduje esu neištaisytas.
Tikroji neapykanta pasireiškia tik kelyje į meilę. Jei aš tinkamai nusiteikiu meilei, tai atrandu, kad kažko nekenčiu, ir suprantu, ką reikia savyje ištaisyti, kad galėčiau pamilti.
Tai, kas dabar vyksta pasaulyje, yra labai didelės visų neapykantos visiems išraiška. Tai natūralus mūsų prigimties pasireiškimas, vidinis proveržis, kai mes absoliučiai vienas kito nekenčiame. Tuomet pasireiškia tik mūsų blogosios savybės, nes teigiamų mes neturime, tenorime išnaudot vienas kitą.
Mūsų egoizmas ir yra neapykanta. O mes turime jį ištaisyti į meilę. Tai įgyvendinama susivienijant ir pasitelkiant ypatingą, gerą gamtos jėgą, kurią atskleidžiame.
Klausimas. Tačiau ta neapykanta, kuri dabar egzistuoja pasaulyje, pasireiškia ne kelyje į meilę, tai tiesiog neapykanta.
Atsakymas. Ne. Vis tiek ji kyla pakeliui į meilę, nes mes esame kelyje į išsitaisymą. Tai tik blogio suvokimo laikotarpis. Mes jaučiame blogį, bet dar nesuvokiame jo priežasties, jo pasekmių ir ką su juo daryti.
Iš tiesų blogis yra tas įrankis, kurį panaudodami viską paversime gėriu.
Kai tik suvoksime blogį, įvyks perversmas. Apie tai kalba kabalos mokslas. Jis aiškina, kaip tai įgyvendinti praktiškai.
Todėl ateikite, studijuokite ir pamatysite kitą pasaulį.

Iš 2017 m. kovo 13 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus – minčių ir jausmų sistema

Tarp meilės ir neapykantos

Vidurio linija aukščiau meilės ir neapykantos

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai