Mes esame sistemoje, kuri vadinasi vieninteliu kūriniu, Siela, Adomu.
Šią sistemą sukūrė Kūrėjas. Joje esame sujungti pastoviais ryšiais lyg vieno kūno organai.
Mūsų bendras ryšys užpildytas šios sistemos gyvenimu – Šviesa. Sistema vadinasi Begalybės pasauliu, nes joje viskas yra be ribų, tobula.
Ant šio Begalybės pasaulio, kur visos dalys susietos meile ir pripildytos beribe Šviesa, Kūrėjas uždeda mažinantį filtrą, o po to dar vieną ir dar – ir viską gadina…
Tarytum nupieščiau gražų paveikslą, o po to uždėčiau ant viršaus juostą su purvinomis, netvarkingomis dėmėmis.
O po to dar vieną ir dar vieną, vis labiau tepliodamas originalų piešinį – taip uždedu 125 sluoksnius. Tai 125 davimo ir meilės savybių, jungiančių mus Begalybės pasaulio sistemoje, mažėjimo sluoksniai.
Mes esame pačiame išoriniame sluoksnyje ir iš viso nejaučiame ankstesnių sluoksnių. O mūsų sluoksnyje ryšių sistema visiškai sugedusi.
Užuot jautę meilę, jungiančią mus Begalybės pasaulyje, mes nekenčiame vienas kito, nejaučiame bendro ryšio tarp mūsų, esame izoliuoti, užsidarę, sudužę.
Iš šios paskutinės būsenos Kūrėjas nori mus sugrąžinti į pačią pirmąją – šviesią ir gerą būseną, kad per visus šiuos sluoksnius, visus filtrus, visus pasaulius (olam – pasaulis iš žodžio olama – paslėptas) grįžtume atgal į Begalybę.
Todėl Jis mus kviečia ir budina. Prieš tai Jis mus vystė egoistiškai, kad išmoktume geriau suprasti, jausti ir valdyti savo gyvenimą.
O kai pasiekiame tam tikrą brandumą, Jis pradeda mus vystyti kokybiškai.
Jau nebepakanka, kad didindami savo egoizmą tiesiog eitume pirmyn.
Dabar privalome artėti prie Jo savybėmis įgydami tokį norą kaip Jo, kad tas noras būtų to paties tipo, o ne šiaip sau didėtų kaip kad buvo per visą mūsų istoriją. Todėl dabartinis mūsų vystymosi etapas yra toks ypatingas.
Jei bandome vis labiau prilygti vidiniam sluoksniui, kur esame stipriau sujungti vieni su kitais, tai taip sužadiname sau jo Šviesą – ir ji šviečia mums iš toli, kaip supanti Šviesa, Or Makif – ir joje išsitaisome taip, kad tarp mūsų įsiviešpatauja meilės ir davimo Šviesa.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Nupieškite Aukštesnįjį pasaulį!“

„Gyvenimo ir mirties klausimas“

„Paslėptį paversti atskleidimu“

Klausimas: Kodėl turime taip ilgai laukti, gaudami tiek daug skaudžių, žaizdas paliekančių pamokų, kad galiausiai suprastume, koks gi kelias yra teisingas?
Atsakymas: Mes nelaukiame! Kiekvieną akimirką vystomės – žingsnis po žingsnio. Bet mūsų ego, noras mėgautis – tiesiog begalinis. Jis toks gilus – tai didžiulis kūrinys. Įsivaizduokite mūsų begalinę Visatą – o žmogaus noras milijardus milijardų kartų didesnis už ją.
Dabar turime pradėti save taisyti. Mano nore mėgautis yra tūkstantis savybių, kuriose privalau pajusti smūgius, kad sureaguočiau: „Oi!“
Po to prireiks dar tūkstančio smūgių, kad pasakyčiau: „Ai!“ Tai ne juokai, taip ir praeina visas mūsų gyvenimas.
Paskui reikia dar tūkstančio smūgių, kad nuspręsčiau: „Viskas, daugiau taip neįmanoma! Reikia kažką daryti.“
Kiekviena savybė turi keturis lygmenis (alef, bet, gimel, dalet). Ir kol nepasieks paskutiniojo, ketvirtojo lygmens – jausime smūgius, kentėsime ir nesusimąstysime.
Tarsi man skaudėtų kūną tai vienoje, tai kitoje vietoje, bet kentėčiau ir galvočiau, kad nebaisu, – kol galiausiai susivokčiau ir suprasčiau, jog reikia kažką nuspręsti ir daryti. Ir taip visais atvejais!
Bet taip ir turi būti, nes esame suformuoti iš sudėtingos, daugiasluoksnės medžiagos, besivystančios iš taško. Nėra pasirinkimo.
Paskui, išsitaisymo Pabaigoje, visa, kas patirta, susijungs ir suteiks tobulą suvokimą, pripildymą ir supratimą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Išeiti iš tremties“

„Ištaisyti egoizmą – nedraudžiama“

„Diena, kai sustojo Žemė“

Praktiškai visi mūsų pasaulio norai jau išsivystė ir daugiau nebesivystys. Mūsų pasaulis pasiekė savąjį „užsipildymą“.
Visi mūsų kūniški norai (maistas, seksas, šeima) ir visuomeniniai norai (turtas, garbė, valdžia, žinios) patiria krizę, t. y. pasiekė maksimalią išsivystymo stadiją ir įgyja iškreiptą, mutacinę formą.
Todėl mūsų pasaulyje egoizmas daugiau nebesivysto! Ir dabar egoizmas ima mus jungti vienus su kitais, priversdamas pajausti tarpusavio priklausomybę.
Vis stipriau šitai jausime ir jokia šalių ar tautų izoliacija nepagelbės.
Pajusime visišką tarpusavio ryšį ir jis įpareigos mus pamilti kitus kaip save. Pamatysime, kad tai ir yra visų mūsų problemų sprendimas.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ar bus rastas sprendimas be kabalos?“

„Mūsų vystymosi lūžio taškas“

„Pakilti virš savo egoizmo“

Dvasiniame pasaulyje nėra nuopuolių, visa, ką žmogus pasiekia, lieka jam. Bet kai žmogui duodamas naujas egoistinis noras, jis jaučiasi, tarsi butų nukritęs.
Bet nemanyk, kad davimo jėga tave apleido. Būtent su šios jėgos pagalba, nusipelnei, kad tau būtų atskleistas dar didesnis egoizmas – turi džiaugtis suteikta galimybe pasijusti dar bjauresniu, atrasti norus, kuriuos gali ištaisyti ir pakilti aukščiau.
Žmogus turi jaustis pėdsekiu, kuris įsismelkia į egoistinio noro gelmes ir iš ten traukia gabalėlius, kuriuos galima prijungti prie davimo.
Jis pasitelkia visas savo įgimtas vagies ir apgaviko savybes tam, kad apvogtų ir apgautų savo egoizmą.
Juk egoizmas – tik gyvūnas, kuris negali pažinti žmogaus ketinimų. Jis supranta tik paprastą, tiesioginę naudą.
Mes gyvename šitame egoizme ir viską darome dėl jo, nesuvokdami, kad turime reikalų su mūsų viduje tūnančiu gyvūnu, kuris nuolatos tik ir reikalauja.
Bet jis nesupranta žmogaus proto ir gudrumo, todėl, jei teisingai su juo elgsimės, priversime jį padaryti viską, ko žmogui reikia.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Egoizmas auga? Džiaukitės!“

„Priemonė egoizmui gydyti“

Klausimas: Kuo esmiškai žmogus skiriasi nuo kitų kūrinių?
Atsakymas: Žmogus, skirtingai negu gyvūnai, gali atkurti ryšį, kuris nusidriekia virš mūsų kūnų.
Turiu dvi jėgas (norus): jaučiu savąjį Aš, savo gyvenimą, ir jaučiu poreikį surasti savo gyvenimo šaltinį – Kūrėją.
Žmogus savo fiziologija iš esmės niekuo nesiskiria nuo gyvūnų. Jis kilo iš gyvūninio lygmens.
Kažkada buvome beždžionėmis, po to išsivystėme ir tapome „šiuolaikinėmis beždžionėmis“. Viskas vyko vystantis mūsų „rešimot“. Apie tai daugiau galima pasiskaityti „Mokyme apie 10 sfirų“, 3 dalyje.
Jeigu ne duotas mums dvasinis noras – Kūrėjo dalis, pakelianti virš mūsų gyvenimo, niekuo nesiskirtume nuo gyvūnų.
Jeigu ši dalis manyje pabunda, aš tampu žmogumi, o visur kitur taip ir lieku „beždžione“.
Tiesa, tai „aukščiausios klasės beždžionė“, ji daug sudėtingesnė ir labiau pritaikyta atlikti būtent žmogiškąsias funkcijas – savo noru pasiekti Kūrėją .
Mūsų kūnas visgi protingesnis ir jautresnis, tačiau priedai prie gyvūninio laiptelio, kuriuos turi žmogus šiame pasaulyje, reikalingi tik tam, kad žmogus išsivystytų ir suprastų, ko trokšta jo siela.
Tavyje įžiebė dvasinį tašką, kuris visiškai nepriklauso kūnui. Šis taškas liks net jeigu pakeisime visas kūno dalis, ir jis nori judėti pirmyn!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Mūsų vystymosi lūžio taškas“

„Mano taškui reikia tik šviesos“

„Iš „skruzdėlyno“ – Kūrėjo sumanymo link“

Klausimas: Kodėl reikia tiek daug laiko – 6000 metų, kad pasiektume galutinį išsitaisymą?
Atsakymas: Esmė ta, kad visas pasaulis sudarytas pagal piramidės principą. Piramidė skirstoma į šiuos lygmenis: negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogiškasis.
Negyvasis lygmuo – mūsų Visata, sukurta maždaug prieš 15 milijardų metų. Žemės rutulys su augmenija – maždaug prieš 4 milijardus metų. Pirmieji gyvi organizmai atsirado maždaug prieš pusę milijardo metų.
Pirmasis žmogus – maždaug prieš 50 tūkstančių metų (priklausomai nuo to, ką laikysime žmogumi). Matote, kokiu santykiu tai išsidėsto?

Tai tinka ir žmogui, kuris vystosi pagal jame esančius lygmenis: negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogiškąjį.
Žmogaus vystymasis negyvajame lygmenyje, trukęs dešimtis tūkstančių metų, niekuo nesiskyrė nuo gyvūnų.
Vėliau sekė „augalinio“ lygmens vystymosi tarpsnis. Mes lig šiolei esame gyvūniniame vystymosi lygmenyje. O apskritai vystomės tik dėl augančio egoizmo.
Individualus, asmeninis egoizmas – tai jau gyvūno savybė.
Negyvajame lygmenyje visi buvome vienodi. Augaliniame lygmenyje pradeda skleistis egoizmas, bet tik bendroje masėje, kaip augaluose, kurie visi kartu atsisuka į saulę, kartu linksta nuo vėjo ar išsiskleidžia po lietaus.
Gyvūniniame lygmenyje žmogus, kaip ir visi gyvūnai, įgyja asmeninius egoistinius norus.
O kada žmogus pasiekia žmogiškąjį lygmenį? Tik 21 amžiuje, tik dabar! Tačiau kiek milijardų metų prireikė Visatos vystymuisi, o kiek žmogui!
Klausi: „Kenčiame jau 5 tūkstančius metų – kiek gi dar tai truks?“ Bet kodėl neklausi apie prabėgusius 15 milijardų metų? Tai tiesiog tavo siauras, subjektyvus žvilgsnis, kuris neaprėpia viso proceso.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kilti šviesos greičiu“

„Eskalatoriumi – Auktesniųjų pasaulių pakopomis“

„Diena kai sustojo Žemė“

Klausimas: ką daryti, jei nejauti savo egoizmo?
Atsakymas: Deja, taip būna labai dažnai. Tai primena itin sunkią ligą, kuri, neaptikta laiku, tiesiog suėda žmogų. Pati didžiausia medicinos užduotis – aptikti ir pažinti ligą ankstyvose jos stadijose, kai dar galima su ja susidoroti.
Kaip galima būtų kuo greičiau atrasti mūsų egoizmą ir pradėti gydymo procesą? Kartoju – tai įmanoma tik veikiant mus supančiai aplinkai. Sėdėdami namuose su knygute jūs egoizmo neaptiksite, patikėkite manimi.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pasirinkti teisingą aplinką“

„Nelaukime smūgių“

„Ką gi reikia taisyti?“

Klausimas: Ar gali žmogus suvokti ketinimą „dėl savęs“ dar prieš įeidamas į dvasinį pasaulį ir nesupainioti to su kiekviename iš mūsų tūnančiu komforto, pasitenkinimo ar malonumo noru?
Atsakymas: žmogus gimsta su norais pripildyti save:
kūniški norai – maistas, namai, seksas, šeima – duoti gamtos, net jei žmogus gyvena vienas miške,
visuomeniniai norai – turtai, valdžia, žinios – gimsta veikiant supančiai visuomenei.
Tačiau šie norai – visai ne egoizmas.
Kai žmogui kyla klausimas apie gyvenimo prasmę, jis atranda kabalą, studijuoja ją, veikiamas šviesos iš aukščiau, pradeda jausti, kad yra priešingas šiai šviesai, priešingas tam, apie ką kalba kabala, – tik tada jis pradeda suvokti save kaip egoistą. T.y., neįmanoma suprasti kitaip, nei ką nors lyginant su tuo, kas priešinga jam. Taigi,  kol žmogus netraukia į save Šviesos, kol nepasijunta priešingu jai, tol nejaučia ketinimo „dėl savęs“.
O norai jausti komfortą, pasitenkinimą, malonumą yra ne egoistinio, o gyvūninio lygmens. Egoizmas – aukščiau jų, jis – priešingas Kūrėjo savybėms. Tik studijuodami kabalą tai pajusite. Be to, tai jausite taip stipriai, kad panorėsite išsitaisyti į Šviesos savybes. Sėkmės!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Egoizmas nėra įgimta kūno savybė“

„Egoizmo vystymasis – būtinas žmonijos raidos etapas“

Man atsiuntė labai neblogą Olego Jalomo egoizmo paaiškinimą.
Pasirodo, egoizmas nėra įgimta kūno savybė.
Jis – iš kažkur žmonėms suteikta nepaliaujanti pasitenkinimo trauka, kuri kartais padeda, pavyzdžiui, kai mūsų kūnas nori valgyti, miegoti, sekso ir t.t. Tačiau ši jėga – ne mūsų kūno noro rezultatas, ji tiesiog naudoja kūną pradiniame etape, kai kūno visiškai užtenka patenkinti pirminį norą „gauti“.
Tačiau nuo prisipildymo noras auga. Ši išorinė jėga verčia mus išeiti už mūsų kūno ribų ir ieškoti malonumų išoriniame pasaulyje. Negana to, tam pajungiami ir kiti žmonės. Čia ir prasideda anomalus, patologinis egoizmo vystymasis. Jei kalbėsim apie kūną – jis pats natūraliai apriboja pripildymą (negalima suvalgyti daugiau, nei gali). Už kūno ribų tokių apribojimų nebelieka, štai tada ir pasireiškia tie bjaurūs šiuolaikinės civilizacijos reiškiniai, apie kuriuos visą laiką kalba M. Laitmanas, – skyrybos, karai, depresija, narkotikai, savižudybės.
Ir pagrindinė viso to priežastis – materialiame pasaulyje neįmanoma pripildyti egoizmo, kuris jau peržengė šio pasaulio galimybių ribas. Jei mes neparodysime žmonėms naujų galimybių, kaip gauti pasitenkinimą, jų egoizmas iš nevilties, kad nesugeba prisipildyti, privers juos ištaškyti materialųjį pasaulį į šipulius. Taip vaikas sulaužo jam įgrisusį žaisliuką, nes nebėra kuo daugiau užsiimti, juk aplink – materialaus pasaulio „dykuma“.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Egoizmas auga? Džiaukitės!“

„Egoizmo augimas ir jo padariniai“

„Neimk daugiau, nei reikia”: absoliutus egoizmas pagimdo kraštutinį gamtos reiškinį –  egoizmo vystymasis sukelia jo paties mirtį.
Kūrinijos pradžioje iš aukščiausiosios šviesos kibirkšties susikūrė be galo tankios medžiagos be galo mažas taškelis. Taškelio viduje esanti aukščiausioji dvasinė energija pradėjo plėstis. Ši kibirkštis ir suteikia gyvybę visam mūsų pasauliui. Šiandien egoizmas išsivystė tiek, jog tapo globalus ir pasiekė savo aukščiausią pakopą – tai „kalbantysis” (žmogus). Dabar reikia siekti, kad egoizmas artėtų prie susitapatinimo su aukščiausiąja gamta, su šviesos kibirkštimi ir šviesos pasauliu.