Pateikti įrašai priklausantys Egoizmo vystymasis kategorijai.


Besišypsanti depresija

Egoizmo vystymasis, gyvenimo prasmė, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras. Mokslininkai nustatė naują depresijos rūšį, kuri vadinasi „besišypsanti depresija“. Ja sergantys žmonės atrodo laimingi, o iš tikrųjų kenčia nuo depresijos. Ir ši rūšis plinta. Šie žmonės turi profesiją, vaikų, šeimą, pomėgių ir pastoviai išgyvena depresiją. Jie šypsosi, rodo, kad yra laimingi, o viduje – visiška sumaištis.
Atsakymas. Tai, man atrodo, būdinga didžiulėms žmonijos masėms.
Mes gyvename pasaulyje, kuriame mūsų egoizmas nuolat vystosi. Ir tai, kas mus tenkino ir patenkino prieš tūkstantį metų, prieš penkis šimtus metų nublanko, o šiandien – iš viso nebepatenkina.
Jeigu XX a. pradžioje, kai žmogus turėjo ką valgyti, kuo apsirengti ir kur miegoti, jis buvo laimingas (didžioji masė), tai šiandien tai visiškai negarantuoja komforto būsenos. Nes egoizmas auga ir reikalauja iš žmogaus gerokai didesnių užsipildymų ir netgi tokių, apie kuriuos pats žmogus nežino.
Štai bloga man, kažko nyku! Atrodo, pavalgiau, pamiegojau. Turiu kur miegoti. Turiu ką pavalgyti. Ir darbas yra. Visko yra. Tai ko man trūksta? Pats nežinau.
Klausimas. O ko žmogui trūksta?
Atsakymas. Pilnatvės, laimės jausmo. To nepakanka. Turiu viską, bet jaučiuosi tuščias.
„Ko tu neturi? Pasakyk – ko. Aš užsirašysiu ir įsipareigoju visa tai suteikti tau“.
„Šito nesuteiksi. Aš iš vidaus turiu kažkuo užsipildyti. Viduje turiu tuštumą, kurios niekaip negaliu pripildyti – nei gėrimu, nei maistu, niekuo.
Klausimas. Kaip žmogui tai rasti?
Atsakymas. Niekaip. Nes jame atsiranda trūkumas, vidinės tuštumos jausmas, kurio neįmanoma užpildyti niekuo mūsų pasaulyje. Gali paimti jį kaip vaiką į karuseles, į pasivaikščiojimus, į keliones, rodyti filmus, nesvarbu, jis liks toks pat. Jis žiūrės, tai šiek tiek atitrauks jį, bet vis tiek jaus, kad tai tik trumpas pabėgimas nuo tuštumos. Tai yra žmogus truputį pakyla virš jos, bet neišeina.
Klausimas. Žinomas austrų psichologas ir neurologas Viktoras Franklis rašė, kad kertinis geros psichinės sveikatos akmuo yra gyvenimo tikslas. Ar gyvenimo prasmės suradimas yra būtinas?
Atsakymas. Mūsų laikais – taip. Seniau gyvenimo prasmė buvo išgyventi.
Kažkada gyvenau Lietuvoje. Žmonės, kurie gyveno ten dar iki sovietų valdžios, pasakojo, kaip viskas buvo sutvarkyta. Ryte eini kažkur dirbti. Darbas dažniausiai – nepastovus, juk tai – maža šalis. Tau pasisekė – tu dirbi, gauni už tai pinigų, ateini namo, turi ką valgyti – sau, šeimai ir t. t. Ir taip buvo daugeliui eilinių neturtingų žmonių. Taip žmonės gyveno. Tai yra, jeigu žmogus šiandien uždirbo, ir jis turi kuo pamaitinti savo šeimą, jis – laimingas.
Praėjo 50 metų. Ar toks gyvenimas gali būti laikomas sėkmingu šiuolaikiniam žmogui – kad jis ryte nežinotų, kur uždirbti, o vakare – kuo maitinti šeimą? Ne. Jam reikia daug daugiau. Jo egoizmas tapo kur kas platesnis, gilesnis. Jam reikia žinoti, kiek jis uždirba, kada jis gauna, ką jis už tai pirks, kur važiuos pailsėti ir pramogauti, kur mokysis jo vaikai, kokią jis turės pensiją, ir, apskritai, viską-viską-viską!
Klausimas. Tai jis pats turi tuo pasirūpinti?
Atsakymas. Jo poreikiai taip išaugo (ir žmogus nieko negali padaryti, tai jo vidinis egoizmas taip išsivystė, tai ne išlepimas), kad jis negali šiandieną būti laimingas nuo to, kad gaus kažkokį minimalų užpildymą. Jis net pats nežino, ko trūksta. Ši depresija paliečia ir visiškai apsirūpinusius, visas visuomenės klases.
Klausimas. Kur gi yra išėjimas iš šio labirinto?
Atsakymas. Nežinau. Bet atsimenu, kad aš buvau toks savo kartoje, ir man buvo sunku. Visą savo vaikystę ir jaunystę buvau tokios pusiau depresinės būsenos, kol suradau savo rimtą užsiėmimą – kabalą.
Aš nežinojau, kuo užsipildyti, dėl ko egzistuoju. Viskas buvo tarsi netikra, kodėl privalau tempti šią gyvenimo naštą. Už ką? Baisiausia, kai atsikeli ryte, nematydamas prasmės: „O dėl ko keltis? Kam aš prabudau?“
Ir šias būsenas nuolat išgyvena tie žmonės, kurie dvasiškai kyla arba turi dvasiškai kilti, net ir kabalistai, nes jiems kyla naujų klausimų, kuriuos jie paskui realizuoja ir kyla dvasiniais aukštesniojo pasaulio pažinimo laipteliais.
Bet kai tavyje atsiveria šios tuštumos, reikalaujančios užpildymo, o kokio užpildymo – tu dar nežinai, tai jauti būseną, kuri nusakoma kaip depresija, nors tai – ne depresija. Kabalistams tai – ne depresija, jie mėgsta šias būsenas, nes iš anksto žino, kad jas pripildys, kad šiose tuštumose patirs aukštesniojo pasaulio jausmą.
Esame naujojoje kartoje, kai žmonėms atsiranda šios tuštumos, šie poreikiai, šie didžiuliai norai, bet mūsų pasaulyje negalime rasti jiems jokio užpildymo. Jie turi gauti užpildymą iš kito, aukštesnio, lygmens.
Klausimas. Mes nekalbame apie klinikinę depresiją, apie psichinę ligą. Koks laimės receptas, arba kaip išeiti iš šios besišypsančios depresijos ar tiesiog prislėgtumo?
Atsakymas. Pleištą pleištu. Niekaip kitaip. Mes būtinai turime rasti užpildymą šiai vidinei tuštumai. Ir užpildymas – gyvenimo prasmėje.
O žmonės, iš esmės, to ir klausia. Bet net jeigu ir neklausia, šis klausimas juose egzistuoja. Šis klausimas juos graužia, ir jie bijo jį įvardyti. Žmogus pats bijo sau prisipažinti, kad nežino, kam jis gyvena, ir būtent tai neduoda jam energijos gyventi.
Klausimas. O kodėl bijo?
Atsakymas. Nes nėra atsakymo. O susidurti su šia tuštuma…
Komentaras. Baisu.
Atsakymas. Tai ne šiaip baisu, tai praktiškai sunaikina mane kaip protingą būtybę, kuri žino, dėl ko gyvena. Jeigu aš sau pripažįstu, kad nežinau, kam egzistuoju, tai aš, iš principo, esu niekas. Ir nuo to man dar blogiau. Nuo to aš tiesiog atsigulsiu ir nesikelsiu.
Klausimas. Tai kokia gi žmogaus gyvenimo prasmė?
Atsakymas. Gyvenimo prasmė yra atskleisti mūsų dvasinę šaknį, kurioje mes amžinai egzistuojame, o pasineriame į mūsų žemiškąjį pasaulį laikinai, kad jo padedami pakiltume dar aukščiau. Taigi, reikia pamatyti visą šią sistemą ir dalyvauti joje.
Tada žmogus pradeda su savimi dvasiškai dirbti. Jis atskleidžia aukštesnįjį pasaulį, valdymo sistemą, visatos sistemą, ir mato, ką jis turi daryti, kad kiekvieną minutę jaustų įgyvendinantis didžiulį planą!
Klausimas. Ką žmogus įgyja, atskleisdamas šį pasaulį?
Atsakymas. Jis atskleidžia, mato visais savo jausmais, visomis savo ląstelėmis, sugeria į save visą visatą, jaučia save betarpiškai jos dalimi, sąveikauja su ja. Jis veikia pasaulį, pasaulis veikia jį.
Ir čia prasideda jo didysis žaidimas, kaip vaikui su žaislais. Ji užvaldo jį. Žinoma, tai nelengva ir ne iš karto, bet iš principo, jeigu jis jau pradeda suprasti, kad tai jam skirta, – tai jau didelis postūmis. Svarbiausia – tiesiog pajausti save stovintį prieš duris, priartėti prie pat jų, ir tada jos atsivers.
#247988

Iš 2018 m. sausio 28 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką siūlo kabala?

Jaunimo depresija

Virš prasivėrusios tuštumos

Komentarų nėra

Suprasti gamtos reikalavimus

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija, Valios laisvė

каббалист Михаэль ЛайтманMes egzistuojame ypatingame būvyje, ypatingame pasaulyje, kuriame nesuprantame, kas su mumis vyksta. Nežinome, kas nutiks mums po minutės, nematome savo veiksmų, minčių, fizinių veiksmų priežasčių ir jų padarinių, aiškaus atlygio ir bausmės. Mes gyvename santykinėje tamsoje, tuštumoje, kai kažkas atsitinka, o kodėl ir kaip, mes nežinome. Šiuo metu matome tik aiškias savo mechaninių veiksmų pasekmes, bet ne aukščiau šio lygmens.
Mes nežinome mūsų norų, gerų ar piktų minčių pasekmių. Nežinome, ar mus veikia kitų žmonių mintys ir norai. Jaučiu aš tai ar ne? Nežinau, nesuprantu. Mes egzistuojame tamsioje erdvėje, ir ji mums netrukdo, mes prie jos jau pripratome.
Žiūrėdami į mažą vaiką matome, kad jis nesupranta, ką daro, kas su juo vyksta. Jis bėgioja, žadžia, kažką tampo, tyrinėja pasaulį, minimaliai su juo sąveikaudamas.
O mes? Iš esmės, mes irgi turime minimalų kontaktą su pasauliu. Net fiziniame lygmenyje aiškiai nežinome, ar tinkamai sąveikaujame su juo. Tik šiame amžiuje pradėjome suvokti, kiek mūsų sąveika su pasauliu neigiamai veikia aplinką, ekologiją, klimatą ir t. t. O kaip veikia jį mūsų mintys, kurios yra didžiausia jėga, mes nežinome.
Iš principo, jei skaičiuotume nuo fizinio – žemiausio mūsų poveikio pasauliui lygmens, tai žmogiškasis lygmuo, einantis po negyvojo, augalinio ir gyvūninio – tai minčių, ketinimų, vidinio žmogaus požiūrio į visuomenę ar pasaulį, kuriame egzistuoja, lygmuo. Ir ten mums iš viso nesuprantama, kur yra atlygis, bausmė, pasekmės už mūsų gerus ar blogus poelgius.
Taigi, turime problemą. Mes tarsi vaikai, kurie laksto po kambarį, kažką daro, nesuprasdami prasmės ir tikslios reakcijos. Mes sakome vaikui: „Negalima!“, o jis nesupranta kodėl. Mes žinome, o jis ne. O kas mums turi pasakyti, ką galima ir ko ne, taip pat neaišku.
Tik dabar mes pradedame suvokti, kad egzistuoja viena vienintelė aukštesnioji jėga (vadinkite ją Gamta ar Kūrėju), kuri viską valdo, nes yra integraliai susijusi su mumis, ir mes turime su tuo skaitytis. Mes matome, kad gamtoje valdo įstatymai, kurie mus veikia, neklausdami, ar mes to norime. Taigi, yra labai rimta tarpusavio santykių sistema.
Kaip mes galime elgtis su supančia gamta, aukštesniuoju pasauliu, aukštesniąja jėga, jei mes joje egzistuojame ir jos nejaučiame? Todėl mes, kvailiai, veikiame kaip maži vaikai, manantys, kad gali daryti, ką tik nori, o paskui susilaukiame atkirčio iš visų pusių.
Bet mes ir jam neskiriame reikiamo dėmesio, nesuvokiame, kad tai mūsų problemų pasekmė, nematome ryšio tarp mūsų poelgių ir gamtos reakcijos. Mes nesuprantame, pagal kokią formulę gamta gali teigiamai veikti mus, o mes – ją.
Jei tai matytume ir žinotume, tai tas pats egoizmas (noras gerai egzistuoti) nukreiptų mus tinkama linkme. O kadangi valdymas paslėptas, tai kaip vaikai čiumpame tai, kas mums įdomu, nuo stalo ir ragaujame, nekreipdami dėmesio į pasekmes. O kai pasekmės pasireiškia, mes jų nesusiejame su priežastimi. Štai čia ir atsiskleidžia, kaip nesuvokiame valdymo, o kartu ir visos mūsų problemos.
Žinoma, toks egzistavimas apgailėtinas, tačiau nieko nepadarysi. Aukštesnysis valdymas, ryšys tarp mūsų veiksmų ir pasekmių yra paslėptas nuo mūsų, siekiant pakelti mus į tokį lygį, kuriame patys savanoriškai atliksime teisingus veiksmus, turėsime tiesioginį ryšį su Kūrėju, patys norėsime būti geri ir malonūs. Būtent to iš mūsų, neprotingų, reikalauja gamta, kad suprastume, kur esame ir veiktume sąmoningai.
#247697

Iš 2019 m. kovo 17 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti į lygmenį „Žmogus“

Naujas laikas, nauji dėsniai

Gamtos pusiausvyra priklauso tik nuo mūsų

Komentarų nėra

Ar reikia vystyti egoizmą?

Dvasinis darbas, Egoizmo vystymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Norint pasiekti Kūrėją, reikia maksimaliai vystyti savo egoizmą. O jeigu žmogus nėra egoistas?
Atsakymas. Nereikia vystyti egoizmo. Tai visiškai neteisinga. Jis vystysis pats!
Mes neturime rūpintis tuo, kad būtume blogi. Priešingai, mums reikia rūpintis, kaip būti gerais, ir tuomet būsime blogi, nes mumyse ims skleistis vis labiau neigiamos savybės, kad jas ištaisytume.
O jeigu taisydamasis būsiu blogas ar man nesiseks, tai man pridės dar blogesnių savybių. Kam? Juk negaliu susitvarkyti su tuo, ką turiu.
Klausimas. Egoizmas panašus į danties nervą – be jo dantis negyvas. O kabalistai kaip stomatologai turi išgydyti sergantį dantį arba jį išrauti?
Atsakymas. Ištraukti nepavyks. Mes vis tiek turėsime taisyti egoizmą ir nieko kito nebus. Tik dar ilgai kankinsimės dėl „skaudančio danties“.
#253436

Iš 2019 m. rugpjūčio 18 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką taisyti?

Išskirtiniai egoistai

Būsime priversti tapti altruistais

Komentarų nėra

Ar vienatvė naudinga?

Egoizmo vystymasis, Vyras ir moteris

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. „Aš vienišius“ – tai nauja, besiplečianti visuomenės tendencija. Šiais laikais daugiau nei 50 proc. amerikiečių yra vieniši. Švedijoje, Danijoje, Norvegijoje, Suomijoje tokių skaičiuojama apie 40 proc.
Rusijoje maždaug 40 proc. žmonių yra vieniši, t. y. nesusituokę. Visgi 79 proc. iš jų visiškai nejaučia vienatvės, o 54 proc. negąsdina partnerio neturėjimas. Jie teigia: „Nesijaučiu vienišas ir nesuprantu žmonių, kurie visomis išgalėmis stengiasi tai pakeisti“.
Kokia nauda iš vienatvės?
Atsakymas. Manau, kad vienišas žmogus save labai gerai realizuoja. Jis neskiria dėmesio visokioms pašalinėms pareigoms, niekam nėra skolingas. Jis save ir savo buitį sukuria taip, kad būtų maksimaliai patogu, kad jo laisvalaikis būtų teisingai, efektyviai išnaudotas.
Bet tai tinka ne kiekvienam. Ne visi turi būti tokie. Yra žmonių, norinčių šeimos, mažų vaikų „ant savo galvos“.
Labai svarbu, kaip žmogus augo. Jei šeima buvo pasiturinti, tėvai kultūringi – gydytojai, namai buvo pilni knygų, visko, kas gera ir teisinga, o aš save laikiau vienturčiu vaiku (nors turiu gerokai jaunesnį brolį), tai nejaučiu didžiulės šeimos poreikio. O yra žmonių, kuriems – atvirkščiai.
Komentaras. Gyvendami santuokoje žmonės dažnai jaučiasi svetimi. Ir kuo toliau, tuo susvetimėjimo daugiau.
Atsakymas. Todėl, kad mūsų egoizmas visą laiką auga. Todėl kasmet mums vis sunkiau sugyventi su kitais. Natūralu! Juk mūsų egoizmas paskutiniaisiais metais auga eksponentiškai, tai pastebima net mažuose vaikuose.
Manau, kad nereikia nieko smerkti. Reikia konstatuoti faktą, kad taip žmonija vystosi.
O jeigu norite ką nors ištaisyti, tai ne tą, kas jums konkrečiai nepatinka. Reikia gerinti bendrą žmonijos foną, t. y. pakelti ją į aukštesnę pakopą, šiek tiek atplėšti nuo egoizmo. Tuomet tarp žmonių užsimegs nuostabūs santykiai.
Nebūtinai jie vienas su kitu susieis ir ims skubiai kurti šeimas bei gimdyti vaikus. Ne. Tiesiog jų tarpusavio santykiai taps geresni. Žmogus jausis patogiau. Galbūt tai privers jį išeiti iš savo kokono ir daugiau bendrauti.
Bet iš esmės šiais laikais matome, kad net visa technika jau paruošta: galiu užsisakyti į namus maisto, skalbimo paslaugas. Visa tai atlieku internetu. Daugiau man nebereikia nieko to daryti pačiam.
Klausimas. Kokia žmonių tarpusavio ryšių prasmė?
Atsakymas. Pakilti virš savo egoizmo ir atskleisti Aukštesnįjį pasaulį. O jei to nėra, tai nė kiek nesigailiu, kad yra daug vienišių.
#248272

Iš 2019 m. kovo 31 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie gyvenimą su lėlėmis, totalią vienatvę ir darboholizmą

Vienišiaus būtis

Kam duodama vienatvė?

Komentarų nėra

„Žvaigždėlaivis“ iš gerų tarpusavio santykių

Auklėjimas, vaikai, Egoizmo vystymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas iš Facebook. Ar yra bent hipotetinis variantas, kada žmonėms nereiktų kentėti? Kaip nors tolygiai, be sukrėtimų.
Atsakymas. Be sukrėtimų tai neįvyks. Mes egoistai. Niekaip neįstengsime atsiplėšti nuo savo egoizmo, neimsime kitaip galvoti vieni apie kitus ir elgtis vieni su kitais. O mums teks atsiplėšti nuo ego.
Tačiau tai galima atlikti be sukrėtimų, be kančių, jei imsime vienytis tarpusavyje. Ir tuomet mūsų „žvaigždėlaivis“ sklandžiai pakils iš šios planetos ir mes tarsi persikelsime į visiškai kitą erdvę. Tai įmanoma. Bet viskas priklauso nuo to, kiek būsime tarpusavyje susiję.
Mūsų kosminis laivas, kuris neš mus į dvasinį pasaulį, turi būti pastatytas iš mūsų gerų tarpusavio santykių.
#250430

Iš 2019 m. kovo 10 d. TV laidos „Atsakymai į klausimus iš Facebook“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar įsiviešpataus taika ir meilė pasaulyje?

Kodėl reikalingos kančios?

Iš anksto nulemtas kelias

 

Komentarų nėra

Tyli šeimos revoliucija

Egoizmo vystymasis, Vyras ir moteris

каббалист Михаэль ЛайтманAnksčiau paprastomis psichologinėmis priemonėmis galėjome rasti kažkokį kontaktą tarpusavy ir subalansuoti savo gyvenimą: tai – moteriška, tai – vyriška, o tai – bendra, ir mes turime daryti ir viena, ir kita, kad gautume trečia.
Iš esmės, bet kuri šeima atkartojo savo tūkstantmetį modelį, ir viskas buvo aišku. O dabar to nėra – ryšiai nutrūko. Egoizmas tapo toks didelis, kad vyras nenori dirbti šeimai, o moteris nenori vaikų ir šeimos, nors, iš esmės, jai tai – natūralu, bet motiniškas instinktas dažnai nebesuveikia.
Ir vyrams taip pat: „Kodėl aš turiu dirbti dėl kitų? Tegul ji eina dirbti“. Kaip tik atsiranda tokių specialybių ir galimybių, kad moteris galėtų dirbti, reikalauti lygių teisių su vyrais, juk dažniausiai moterys reikalingiausios ten, kur vyrai negali dirbti, o tai – ir biurų darbuotojai, ir net valstybės vadovai.
Apskritai, pasaulis per 100 metų labai pasikeitė, kažkas su juo nutiko. Iš tikrųjų tai – revoliucija, kurios mes kažkodėl nepastebime. Ji vyksta taip tyliai todėl, kad mums kiltų klausimas: „Kaip veikti toliau? Ką daryti su savimi ir pasauliu?“
Išeina, kad užmegzti normalaus ryšio jau nebegalime, nes egoizmas yra aukščiau mūsų. Vaikų nenorime, šeimos – taip pat. Norime sukurti pasaulį, kuriame kiekvienam bus patogu. Kitaip tariant, man nieko nereikia, mane aptarnaus šiuolaikiniai robotai. Dronai tiesiai per orlaidę pristatys picą ir kolą. Ir viskas bus gera, gražu. O greitai pasieksime, kad kiekviename kambaryje bus „krosnis“, ir tiesiai į ją per laidus bus siunčiama pica, kuri materializuosis, ir galėsime ją vartoti.
Trumpai sakant, viskas daroma dėl to, kad ištrauktų žmogų iš jo įprasto, tikro pasaulio. Ir mes nieko negalime padaryti, tokia programa įdiegta gamtoje. Bet užtat kabalos padedami galime įsivaizduoti, kas bus toliau.
O toliau vyks labai įdomūs dalykai. Mes staiga aptiksime, kad pasiekėme tokį išsivystymo lygį, kuris mus pačius baisiai slopina: tarsi viskas gerai, o iš tikrųjų aš iš to nieko neturiu – negaunu malonumo.
Kažkada pasitenkindavau tuo, kad grįždavau vakare po darbo, sėsdavau su šeima prie bendro stalo, ir mes vakarieniaudavome: vaikai, šeimos šiluma, ramybė. Tai buvo įprasta žmogui tvarka, kuri buvo ir yra būdinga gyvūnams. O kai egoizmas išaugo, žmogus suprato, kad tai – ne jam.
Įdomu tai, kad gyvūnų šeimos gyvenimas trumpas. Juk ir jiems galėjo būti įdiegta programa visam gyvenimui. Bet ne! Jie susitinka, poruojasi, patelė paprastai lieka viena, auklėja jauniklius, o patinas juos palieka, ir šeimos praktiškai nėra. Jie nevaikšto poromis, nesirūpina dviese savo mažyliais, nebent kokie atskiri balandėliai, – labai mažai gamtoje pavyzdžių, kai vyriška ir moteriška būtybė ilgą laiką gyvena kartu. O žmonėms kažkodėl tai buvo įprasta.
Psichologai aiškina, kad tai reikalinga, kad kurtume vis didesnę visuomenę, valstybę. Žmogui norisi, kad iš mažos bendruomenės išsivystytų didelė valstybė. Bendruomenėje viskas buvo kartu, todėl ten nebuvo šeimų. O paskui kilo būtinybė turėti savo namą, savo šeimą, skirtingai nuo gyvūnų, kurie gyvena savo oloje miško tankynėje, ir jiems daugiau nereikia nieko.
Bet mūsų laikais vėl lendame neaišku kur, atsisakydami to, kas visada buvo būdinga žmogui: šeimos, vaikų, senelių. Mes skirstomės, kas kur išsisklaidome. Suaugę vaikai arba gyvena kartu su tėvais, – o kam išeiti, jei jiems taip gera pas mamą, – arba išeina ir nutraukia visus ryšius su tėvais. Štai tokia mūsų būsena.

Tęsime.
#247218

Iš 2019 m. kovo 3 d. pamokos rusų kalba

Komentarų nėra

Kas yra sąžinė?

Auklėjimas, vaikai, Dvasinis darbas, Egoizmo vystymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kas yra sąžinė? Ar tai egoizmo įsivilkimas į kokį nors kostiumą? Juk mūsų atliekami veiksmai lyg ir grindžiami sąžine.
Atsakymas. Iš esmės tai yra egoizmas. Tiesiog mums gėda dėl to, kad atsiskleidžia kokie nors mūsų bruožai, kuriuos slėpėme ir todėl tai vadiname sąžine. O iš tikrųjų nieko panašaus čia nėra.
Tėra noras mėgautis. Kartais gaunu iš jo malonumą, o kartais, jis atsiskleidžia prieš kitus ir dėl to kenčiu. Tačiau viskas vyksta viename nore mėgautis.
Baimės, šlovė, garbė, įvairūs malonumai, jaudinimasis – viskas nore mėgautis, tik malonumo ir jo nebuvimo (t.y. kančios) atžvilgiu. Čia visas mūsų gyvenimas.
Tad sąžinės tokios savaime nėra. Tai sistema, kuri leidžia man iš anksto nuspėti būsenas, kurias patirdamas kentėsiu arba mėgausiuosi.
Galiausiai pamatysite, kad patys galėsite keisti kančios būseną (t.y. užpildymo nebuvimą) ar užpildymą savo egoistiniuose noruose, tik tai vadinsite kitaip.
#250693

Iš 2019 m. gegužės 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kasdienė ir dvasinė gėda

Gėda – pats stipriausias jausmas

Pakilti į lygmenį „Žmogus“

Komentarų nėra

Septyneri žmonijos soties ir bado metai

Egoizmo vystymasis, gyvenimo prasmė, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Jei kalbėtume apie žmoniją, kaip siekiančią pažangos, egoistiškai besivystančią, ar galėtume sakyti, kad ji išgyvena septynerius soties metus?
Atsakymas. Iki praėjusio amžiaus 50–70-ųjų metų gyvenome gana soties metus.
Nors sunkiai dirbome, bet galėjome pramisti, ir viskas buvo normalu. Žmonija nekentėjo, nešaukė, kad jai blogai. O šiais laikais matome visai kitokį vaizdą: žmonija ėmė jausti, kad dirbdama ir būdama dabartinės būsenos, negali užsipildyti.
Jeigu prieš 100–150 metų dauguma žmonių gyveno vargingai, dėvėjo skarmalus, maitinosi labai skurdžiai, apsiribodami duonos riekele per dieną, tai šiais laikais tokių beveik nėra. Visi turi maisto, gėrimų, drabužių.
Tačiau dabar žmogus dvasiškai nepatenkintas, jį kankina klausimas: dėl ko aš egzistuoju? Kam man šitas gyvenimas? Ką jis man duoda? Gyvenu, po to numirsiu. O toliau? O iki to? O po to? Nieko. Tuštuma.
Tuo ir skiriasi septyneri bado metai nuo septynerių sočiųjų. Kadaise mūsų egoizmas kažkaip užsipildydavo, o atėjus septyneriems bado metams, nebegalime jo patenkinti.
Klausimas. Kokie gi čia soties metai iki praėjusio amžiaus vidurio, jei tuo metu buvo didžioji depresija, du pasauliniai karai, ispaniškasis gripas, pražudęs milijonus žmonių ir t. t.? Ar sotumas – bado nesuvokimas?
Atsakymas. Visų pirma, sotumas – tai nėra prikimštas pilvas. Jis reiškia norą gyventi.
O šiais laikais jaučiame, kad egoizmas slegia, gyvenimas netenka prasmės. Anksčiau egoizmas buvo mažesnis, nekėlė mums jokių klausimų, o dabar jis užaugo ir verčia susimąstyti, dėl ko gyvename ir ką čia veikiame. Tai labai slegia žmogų.
Šie klausimai mus ir išvaro iš Egipto. Apskritai, kokia kryptimi vystomės? Neapykantos Egiptui kryptimi, kitaip tariant, turime prieiti Sinajaus kalną (nuo žodžio „sina“ – neapykanta) ir ten gauti šviesą, su kuria atskleisime Aukštesnįjį pasaulį ir suprasime, dėl ko gyvename.
Šia kryptimi eina mūsų karta, nes, kaip sakoma, „pasiekėme dugną“. Ir jeigu tai yra gyvenimas, tada geriau negyventi.
O jei staiga dings interneto ryšys ir nustos veikti mobilieji telefonai, kas beliks jaunajai kartai? Tik narkotikai. Juk tai – siaubas!
Todėl galime šiek tiek suprasti, kad, iš vienos pusės, egoizmas mus ruošia labai blogoms būsenoms, o iš kitos pusės, šios blogos būsenos privers mus pakilti virš egoizmo.
#247628

Iš 2019 m. vasario 24 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Istorinė chronologija ir dvasinis vystymasis

Alkis visiškame pertekliuje

Apleista ganykla

Komentarų nėra

Kaip atskirti egoistinius norus nuo altruistinių?

Dvasinis darbas, Egoizmo vystymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas iš Facebook. Kaip savyje atskirti egoistinius norus nuo altruistinių? Egoizmas dažnai įgyja įvairias formas, todėl dažnai sunku suprasti, ar mano mintys ir veiksmai jo padiktuoti.
Atsakymas. Altruizmas skiriasi nuo egoizmo tuo, kad norite palaikyti gerus ryšius su kitais ir tame gerame ryšyje pasiekti Kūrėją. Jokių kitokių apibrėžimų nėra. Visa kita, išskyrus ryšius nedidelėje grupėje, kuri siekia supanašėti su Kūrėju pagal principą „pamilk artimą kaip save“ – tai egoizmas.
Klausimas. Altruizmas – tai gėris ar blogis?
Atsakymas. Altruizmas – tai noras viską atlikti dėl kito žmogaus, apibrėžti, ko jam trūksta ir jį užpildyti.
#250301

Iš 2019 m. kovo 10 d. TV laidos „Atsakymai į klausimus iš Facebook“

Daugiau šia tema skaitykite:

Altruistai – egoistai

Išskirtiniai egoistai

Būsime priversti tapti altruistais

Komentarų nėra

Ar išliks šeimos institutas?

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija, Vyras ir moteris

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ko laukti šeimos institutui ateityje? Kaip jį išsaugoti, sustiprinti, subalansuoti? Ir kaip kabala gali padėti?
Atsakymas. Manau, šiais metais šeimos institutas kartu su kitais visuomeniniais institutais patirs labai rimtų išbandymų. Tęsis šeimos problemos, didės atotrūkis vaikų nuo tėvų, tėvų vienas nuo kito, atsiskyrimas tarp šeimų, tarp kartų: tėvų ir vaikų, močiučių / senelių ir anūkų. Žmonės nesijaus susiję vienas su kitu: „Na ir kas, kad pagimdė, užaugino, o dabar aš išėjau.“
Galiausiai pasieksime būseną, kai niekas niekam nieko neprivalo, niekas neturi teisės nieko iš kito reikalauti: „Atstokit: jūs man nerūpite ir aš jums neturiu rūpėti!“
Po to, kartu su visais įsisąmonindami blogį, kurį mums perša mūsų egoizmas, pagaliau pradėsime suvokti, kad nėra kitos išeities, o tik pradėti taisytis. Juk gyvenimas taps nepakeliamas ne tik šeimoje, bet ir visais kitais aspektais taip, kad žmogus netikės nei ateitimi, nei dabartimi.
Jis iš tikrųjų pradės suprasti, kad egzistuoti vienam tarp žmonių – blogiau, nei vienam džiunglėse, kur nežinai, į kurią pusę žengti, kad tau kas nors neįkastų arba neužpultų iš viršaus. Žmogus jausis atsidūręs grėsmingose aplinkybėse: lyg jis yra tarp žmonių, bet iš tiesų – miesto džiunglėse, kur net negali trumpais perbėgimais nusigauti iki artimiausios parduotuvės ir atgal. Jis jaus, kad ne tik niekas negali jam padėti, bet ir iš viso nesiruošia to daryti.
Tikiuosi, to pakaks, kad žmogus susivoktų: reikia vis dėlto kažką daryti su savo žmogiškąja prigimtimi. Tada įsiklausys ir išgirs, kad yra metodika, kuri taiso žmogaus prigimtį, ir gali tai padaryti. Viskas priklauso nuo pačio žmogaus. Galbūt tada jis kreipsis į mus.
#244602

Iš 2019 m. sausio 13 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Revoliucija šeimoje

Už šeimos išsaugojimą!

Traška santuokos siūlės

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai