Pateikti įrašai priklausantys Egoizmo vystymasis kategorijai.


Mintys apie koronavirusą III d.

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija, Sveikata

Patys neįstengėme užbaigti egoistinės globalizacijos epochos – tai atėjo gelbėjantis virusas! Norėjome pašalinti sienas neanuliavę egoizmo – virusas primeta mums kur kas griežtesnes ribas. Koks tausojantis vaistas yra virusas palyginus su pasauliniu karu!
***
Koronavirusas be nereikalingų šiukšlių nieko iš mūsų neatėmė. Taip praeiname etapus, vedančius iš šio pasaulio egoizmo. Virusas padeda mums pakilti, išsilaisvinti iš egoistinės vergystės, priartėti prie aukštesniosios jėgos, tikslo, dvasinio pasaulio atskleidimo. Vadinasi jis – vaistas!
***
Dabar per koronaviruso epidemiją aukštesnioji jėga atskiria mus: „Nepriartėkite vieni prie kitų! Daugiau dviejų nesirinkti!“ Kol neįsisąmoninsime, kokie atskirti esame. Mumyse turi atsirasti poreikis susijungti širdimi, gerais jausmais. Taip išgysime…
***
Dabar pasaulyje visi turi vieną problemą: sugriuvo visa gyvenimo tvarka, visas žmogaus pasaulis, atsirado tuštuma. Kabala aiškina: pasaulis gali susimažinti iki būtino egzistavimui lygmens. O mums svarbiausia – pasiekti amžiną dvasinį gyvenimą.
***
Koronavirusas pasiėmė iš mūsų tik šiukšles. Materialiai išgyvensime. Bet svarbiausia – atsirado galimybė atskleisti, dėl ko mums gyventi! Šiame pasaulyje esame formaliai. O viduje virusas kaip tik padeda mums ištrūkti iš Ego nelaisvės, priartėti prie aukštesniosios jėgos ir atskleisti dvasinį pasaulį.
***
Ateina nauja valdžia, „koronavirusas“, ir nušluoja mums vystymosi kelią tarsi cunamio banga, nuplaunanti viską, ko nereikia. Turime eiti šiuo keliu, kol išeisime iš egoizmo į altruizmą, iš materialaus pasaulio į dvasinį.
***
Koronaviruso epidemija parodė ES beprasmiškumą. Ji naudinga nebent viršūnėlei. Tapo aišku, kad pasitelkus rezoliuciją apie ryšius ir solidarumą nacionalinio egoizmo neištaisysi. Čia būtina aukštesnioji jėgą, o ES valdžia jos neturi! Virusas padės tašką „vieningai Europai“ !

Iš 2020 m. kovo 25-28 d. M. Laitmano twitter

Daugiau šia tema skaitykite:

Mintys apie koronavirusą I dalis

Mintys apie koronavirusą II dalis

Koronavirusas keičia tikrovę I dalis

Komentarų nėra

Ties raudona linija

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija, Pasaulio problemos, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKoronaviruso epidemija paliečia kiekvieną pasaulio žmogų, nesvarbu, iš kur jis kilęs: iš Italijos, Izraelio, Korėjos, Rusijos ir t. t. Visas pasaulis jaudinasi. Virusas plinta nepripažindamas jokių sienų ir kol kas nesimato pabaigos. Ekspertai prognozuoja, kad epidemija tęsis metus, kol neatsiras kokių nors kovos su virusu priemonių.
Koronavirusas itin pakeitė žmonių tarpusavio santykius visuomenėje ir kelia mums rimtus klausimus. Ką reikia daryti, kad grįžtume į normalų gyvenimą, ko gamta reikalauja iš mūsų, ir kodėl ji mums pateikia tokių netikėtumų? Kaip išspręsti visas problemas, su kuriomis susiduriame gyvenime?
Viena vertus, šios problemos rodo mums, kiek esame susieti ir priklausomi vieni nuo kitų. Kita vertus, mūsų ryšys nėra geras, ir turime mokytis, kaip jį pakeisti. Koronavirusas tik padėjo atskleisti mūsų būklės sunkumą. Kol kas padėtis nėra tokia bloga.
Pažiūrėsime, kas nutiks, kai Šiaurės ir Pietų Amerika, taip pat Europos šalys uždarys savo sienas. Žmonija vėl grįš prie pasienio užtvarų, užkardų.
Ir vienintelė išeitis – atidžiai išsiaiškinti, koks turėtų būti tinkamas ryšys tarp mūsų, ir kaip užmegzti gerus santykius, kad neprasiskverbtų jokie virusai. Virusas – tai ženklas, kad mūsų tarpusavio ryšys neteisingas, blogas.

***
Koronavirusas – bendra visų problema, reikalaujanti iš visos žmonijos tinkamo susivienijimo ir abipusio laidavimo. Kodėl kaskart pritraukiame naujas negandas? Kodėl gamta visada muša mus rimbu, kiekvieną atskirai ir visus kartu?
Kodėl šie smūgiai kasmet stiprėja ir plečiasi taip, kad apimtų visą žmoniją? Gamta bando priversti mus įsisąmoninti tarpusavio laidavimo poreikį, kad taptume kaip vienas žmogus, viena sistema.
Kiekvienas žmogus pasaulyje turi suprasti:
– Koronavirusas nėra atsitiktinumas, o proceso dalis, per kurį gamtos jėgos veda žmonių visuomenę, siekdamos sujungti mus į vieną sistemą.
– Šioje vienoje sistemoje yra įstatymai, kuriuos gamta įpareigos mus vykdyti, jei ne savo noru, tai per kančias. Ir koronavirusas yra viena iš nelaimių, siunčiamų žmonijai, kad ją supurtytų ir priverstų susimąstyti, kaip teisingai gyventi.
Idealiu atveju turėtume tapti kaip vienas žmogus, su viena širdimi, vienoje sistemoje. Nėra išeities, turime prie to priartėti.
Koronaviruso epidemija yra pirmoji bausmė iš serijos bausmių, kurios atsiskleis kas mėnesį. Juk jeigu blogai elgiamės vieni su kitais, tai šitaip sukuriame vietą virusui. Virusas atsiranda ten, kur nepakanka tarpusavio laidavimo, kurį turime sukurti.
Kūrimo tikslas – atvesti žmogų į gerą vienybę ir meilę artimui kaip pačiam sau. Ir jei taip neatsitinka, tada ima rastis įvairios problemos, kurios iš tikrųjų tarnauja kaip vaistas, stumiantis mus susivienyti.
Žiūrime vieni į kitus ir nelinkime kitam gero. Taip virusas perduodamas iš vieno žmogaus kitam dėl netinkamo žvilgsnio, smerkiančių žodžių, kurie materializuojasi kaip virusai.
Žmonija vis labiau tarpusavyje priklausoma pramonėje, prekyboje ir visur kitur, tačiau drauge nekuriame gerų tarpusavio santykių. Jie prieštarauja stiprėjantiems ryšiams tarp mūsų, nes susisiekiu su kiekvienu žmogumi žemėje tik norėdamas iš jo išspausti visus syvus. Ir, žinoma, kai šie ryšiai tampa visiškai nepakeliami, gamta smogia ir juos nutraukia.
Įsivaizduokite, kad pasaulis atsiribos nuo Kinijos, Japonijos, Pietų Korėjos – kaip tai palies gamybą. Pakanka sustabdyti kokio nors mažo elektroninio elemento gamybą ir pusė pasaulio aiktels. Ir viskas todėl, kad nesame tinkamai susiję žmogaus lygmenyje, nesivadovaujame tarpusavio laidavimo dėsniu. Elitas, norėdamas uždirbti dar kelis milijardus, iš žmonių išspaudžia paskutinį lašą.
Virusas jau atvedė prie masinių atleidimų. Nepanašu, kad ši banga nurims, matyt, tai sujudins visą žmoniją, kad pajaustume pasiekę raudoną liniją ir gamta nebeleis mums taip egzistuoti.
Pirmą kartą žmonijos istorijoje įsisąmoniname, kad tai smūgis iš viršaus. Taip Egipto žyniai faraonui pasakė apie vieną bausmę, kad tai yra Dievo pirštas. Visi pajaus, kad tai yra aukščiausia bausmė, kad mus stato į vietą iš viršaus.

* * *
Žvelgdamas į kitą nedraugišku žvilgsniu, perduodu virusą jam. Juk esame sujungti į vieną sistemą ir, blogai galvodamas apie kitą, įnešu virusą, neigiamą signalą į visą tinklą ir sugriaunu laidavimą. Tegul tai tik mintis, bet mus visus jungia mintys, pokalbiai ir veiksmai.
Norime ar nenorime, esame užrakinti vienoje bendroje sferoje. Todėl nesvarbu, aš kalbu, rašau, galvoju ar dirbu rankomis. Minčių poveikis dar didesnis, nes sakoma, kad „viskas išsisprendžia mintyse“. Mintis materializuojasi fiziniuose veiksmuose.
Tarp mūsų ištempti nematomi siūlai, esame ryšių lauke. Ir pats aukščiausias ryšių lygis –mintis, kuri vėliau nusileidžia į paprastesnius lygius. Tačiau mes galime ištaisyti visus virusus mintyse. Laidavimas – tai teisingi mūsų tarpusavio ryšiai minties lygmenyje. Ir jeigu jie sies mus, tada nieko daugiau nereikės, jokių materialių vaistų.
#261406

Iš 2020 m. kovo 7 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Koronavirusas keičia tikrovę I dalis

Už ką gamta mus baudžia koronavirusu?

Tegul tai būna gėrio epidemija

Komentarų nėra

Meilė sau

Egoizmo vystymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kas yra meilė sau?
Atsakymas. Tai mūsų egoizmas, kuris aiškus kiekvienam iš mūsų, kai žmogus myli save be galo, nekontroliuojamai, nesąmoningai, nes tokia prigimties galia. Tai pasąmoningai egzistuoja mumyse.
Klausimas. Tačiau tuo metu gaunu malonumą kitų sąskaita?
Atsakymas. Nebūtinai kitų sąskaita. Tiesiog meilė sau mylimam ir yra mūsų egoizmas.
#261217

Iš 2020 m. vasario 2 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaittykite:

Būk aukščiau meilės sau

Egoizmas – materijos pagrindas

Būk aukščiau meilės sau

Komentarų nėra

Tegu tai būna gėrio epidemija

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманŠirdis apsunkinama tam, kad suteiktų mums pasirinkimo laisvę. Dėl koronaviruso epidemijos pasaulį apėmusi globali krizė rodo, kad aukštesnioji jėga užsiima kiekvienu žmogumi, palikdama jam galimybę laisvai rinktis, kad šis subalansuotų gėrį ir blogį, pastatydamas vidurio liniją ir visuomet linktų prie gėrio.
Koronavirusas kiekvienam žmogui, kiekvienai šaliai – visam pasauliui atskleidžia, kokie iš tiesų yra mūsų tarpusavio santykiai. Jis verčia mus sėdėti užsidarius namuose ir galvoti, kodėl taip vyksta, dėl ko?
Jei patys suprasime, kad galime gyventi kitaip, ne taip, kaip anksčiau, o būdami harmonijoje su gamta, kai mus sieja geri tarpusavio santykiai, pakilus virš savojo egoizmo, tai mums neteks patirti šios ilgos ir skausmingos krizės. Galėsime labai greitai išsivaduoti iš šios epidemijos. Virusas rodo mums, kaip išvedėme pasaulį iš pusiausvyros.
Gamta kaskart duoda mums vis efektyvesnę situaciją taisymuisi. Todėl koronaviruso epidemija ir karantinas – viskas į naudą taisant pasaulį. Virusas rodo mums, kad neįstengiame būti drauge.
Užuot vieni kitiems perdavę tai, kas gera ir naudinga, mes perduodame ligą ir pasmerkiame kitus mirčiai. Išmokime, kaip susijungti gerais ryšiais, kad perduotume tarpusavyje gerus virusus, malonumą, džiaugsmą, meilę, vienybę, šilumą. Kaip tik šitai turi būti tarp žmonių.
Išsiaiškinkime, kodėl vieni kitiems perduodame mirtiną virusą ir kaip šį blogį paversti gėriu, kad priartėtume prie naujojo pasaulio. Labai tikiuosi, kad patys šitai suprasime ir galėsime apie tai visiems papasakoti.
#261786

Iš 2020 m. kovo 17 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Už ką gamta mus baudžia koronavirusu?

Antikūnai prieš egoizmą

Geriausi vaistai nuo koronaviruso

Komentarų nėra

Antikūnai prieš egoizmą

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKoronavirusas – netinkamo žmonių tarpusavio ryšio pasekmė. Gamtoje viskas harmoningai susieta: ir elementariųjų dalelių, tai yra negyvosios medžiagos, ir augalų, ir gyvūnų lygmenyje.
Šiuose lygmenyse kiekvienas naudojasi kitais tik tiek, kiek būtina, kiek reikalauja jo natūralus instinktas. Vilkas gaudo ir ėda avis ne todėl, kad nori joms pakenkti. Jam tiesiog reikia ėsti, kad išgyventų. Bet pasisotinęs vilkas nelies kitų avių, jis neturės jokio noro jų žudyti.
Žmogus, atsidūręs vilko vietoje, užmuš visas avis, mėsą nugabens į parduotuvę, o gavęs pinigų suras, kaip juos išleisti, kad patirtų malonumą.
Žmogaus egoizmas nežino ribų. Jo noras mėgautis neapsiriboja gyvūniškais malonumais: maistu, seksu, šeima. Jis stengiasi išnaudoti kitus savo naudai, užkariauti visą pasaulį, įgyti pinigų, pagarbą, valdžią ir iškilti virš visų. Ir šis siekis griauna mūsų gyvenimus, paversdamas mus priešais.
Turtas, šlovė ir žinios – egoistiniai prisipildymai, reikalaujantys iš žmogaus būti aukščiau kitų. Ir todėl jis imasi visokių gudrybių, kad užsidirbtų kitų sąskaita. Tai lemia konkurenciją.
Mes nekonkuruojame tarpusavyje dėl maisto, sekso, šeimos, o tiesiog mėgaujamės tuo, kaip ir bet kurie gyvūnai. Tačiau žmogaus lygmuo pasižymi tuo, kad jam reikia pinigų, garbės, žinių. Šio egoistinio noro neįmanoma patenkinti, jis reikalauja vis daugiau ir daugiau.
Bet gamta, kuri yra integrali, globali sistema, su tuo nesutinka, kaip ir medis nesutinka būti sulaužytas. Gamta priešinasi ir gamina antikūnus, kurie neleidžia žmogui įsibrauti į gamtos sistemų vidų ir jas sunaikinti.
Gamta – tai integralus dėsnis, jungiantis visus elementus ir neleidžiantis nė vienam dominuoti, o tik palaikyti abipusį ryšį su kitomis dalimis. Todėl, kai tik užsikasame savo egoizme, iškart pajaučiame kitų žmonių, visuomenės ar kurių nors gamtos dalių pasipriešinimą.
Tolesnis progresas įmanomas tik tuo atveju, jei žmogus laikysis integralaus gamtos dėsnio, nepamiršdamas, kad visi esame tos pačios sferos viduje, susieti vieno tinklo.
Visata ir Žemės rutulys su negyvąja gamta, augalais, gyvūnais bei žmonėmis sudaro vieną mechanizmą ir priklauso vienas nuo kito. Ir visoje šioje sistemoje veikia vienintelis dėsnis, reikalaujantis papildyti vienas kitą.
Žmogaus egoizmas – vienintelis komponentas, nekenčiantis visų ir siekiantis visus panaudoti savo naudai. Negana to, kad mes, žmonės, norime išnaudoti gamtą, bet dar ir kovojame tarpusavyje.
Egoizmas atvedė mus prie visuotinės taikos, kai siekėme vis daugiau užsidirbti vieni iš kitų. Bet mes nesiekėme teisingo tarpusavio ryšio, kuris papildytų visas gamtos dalis. Atvirkščiai, skverbdamasis į gamtą žmogus bandė ją pavergti, dėl savo užgaidos sunaikindamas ištisas rūšis, negalvodamas apie ateities kartas ir net apie savo rytojų.
Pasakyta: „Eikite ir užsidirbkite vieni iš kitų“. Vadinasi, kiekvienas gamina kažką skirtingo: vienas augina agurkus, o kitas kepa duoną, ir taip papildome vienas kitą. Bet pamažu šis teigiamas reiškinys tampa neigiamu, nes kiekvienas egoistas nori tapti monopolistu ir nugalėti visus kitus.
Vienas atidarė kepyklą, po to kitas, trečias, ir imame tarpusavyje konkuruoti, negalvodami apie ateitį į duoną dėti cheminių priedų, alinti žemę. Svarbiausia, pasirodyti prieš kitus, užsidirbti pinigų, įgyti garbės, valdžios. Esame pasirengę veikti net patys sau nuostolingai, kaip JAV ir Rusija, kurios ginkluotei išleidžia milžiniškas pinigų sumas, tačiau negali sustabdyti savo konfrontacijos.
Žmonės tampa vis didesni egoistai, norintys vis labiau pavergti ir išnaudoti vienas kitą. Iki tokio laipsnio, kad staiga reakcija ateina iš biologinės pakopos viruso pavidalu. Atrodytų, kaip žmogaus lygmuo susijęs su primityviu virusu? Bet faktas yra tas, kad visi lygmenys tarpusavyje susieti: negyva materija, augalai, gyvūnai ir žmonės yra sujungti į vieną sistemą.
Todėl ginčas kyla tarp žmonių, o kaip atsakas į jį nutinka žemės drebėjimas. Visa gamta prasidėjo nuo vienos mažos dalelės, kuri ėmė vis glaudžiau jungtis su kitomis dalelėmis. Taip atsirado atomai, o tada molekulės, kurios tapo gyvos, ėmė perdavinėti viena kitai energiją ir informaciją, kol radosi sudėtingesni organizmai.
Visatoje nėra nė mažiausios dalelės, kuri šiuo lauku nebūtų sujungta su visa Visata, su kiekvienu jos elementu visuose lygmenyse: negyvajame, augalų, gyvūnų, žmogaus. O pagrindinis ryšys yra žmogaus pakopoje, minties, tai yra santykių, lygymenyje, ir jis viską nulemia bei kontroliuoja.
Minties greitis yra begalinis, jo neriboja šviesos greitis, todėl viskas išaiškėja mintyse. O tas, kuris nesupranta, kad visos gamtos dalys sujungtos į vieną sistemą, yra tarsi vaikas, kuris sako, kad puodelis pats nukrito ir sudužo.
Taigi pagrindinė išvada, kuri peršasi žvelgiant į pasaulinę koronaviruso epidemiją, tokia: žmonių santykiai, mus siejantis tinklas – svarbiausias ir aukščiausias šio pasaulio reiškinys, lemiantis visą mūsų gyvenimą. Jeigu tai subalansuosime – atkursime harmoniją visuose kituose lygmenyse ir gyvensime tarsi rojaus sode.
#261638

Iš 2020 m. kovo 10 d. 1211-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Komentarų nėra

Egoizmas – materijos pagrindas

Egoizmo vystymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Yra žmonių, kurių ego nuolatos auga. O yra tokių, kuriems apskritai nieko nereikia, jie nieko nenori, jiems pakanka gulėti ant sofos ir žiūrėti serialus. Kas yra augantis egoizmas ir kur jis yra?
Atsakymas. Egoizmas – tai noras kaip nors kuo nors save užpildyti. Ego yra ne tik kiekviename iš mūsų, net ir negyvojoje, augalinėje ir gyvūninėje materijoje. Kitaip, materija neegzistuotų.
Materija jaučiasi materija tik tiek, kiek jaučia savo egoizmą, norą mėgautis, išlaikyti save, palaikyti savo egzistavimą.
Kur yra egoizmas? Pačioje materijoje. Be to, jis yra jos dvasinė sudedamoji dalis. Jei keičiasi egoizmas, keičiasi ir materija. Ego – tai ta vidinė jėga, kuri laiko materiją, verčia ją egzistuoti, priverčia suktis elektronus ir atomus.
Mokykloje atlikinėjome chemines reakcijas ir žinome, kas yra elementų valentiškumas, kaip jie jungiasi tarpusavyje priklausomai nuo laisvųjų elektronų išorinėse atomų orbitose. Tai ir rodo mūsų egoizmo būsenas.
#258846

Iš 2019 m. gruodžio 15 d. pamokos rusų k.

Komentarų nėra

Besišypsanti depresija

Egoizmo vystymasis, gyvenimo prasmė, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras. Mokslininkai nustatė naują depresijos rūšį, kuri vadinasi „besišypsanti depresija“. Ja sergantys žmonės atrodo laimingi, o iš tikrųjų kenčia nuo depresijos. Ir ši rūšis plinta. Šie žmonės turi profesiją, vaikų, šeimą, pomėgių ir pastoviai išgyvena depresiją. Jie šypsosi, rodo, kad yra laimingi, o viduje – visiška sumaištis.
Atsakymas. Tai, man atrodo, būdinga didžiulėms žmonijos masėms.
Mes gyvename pasaulyje, kuriame mūsų egoizmas nuolat vystosi. Ir tai, kas mus tenkino ir patenkino prieš tūkstantį metų, prieš penkis šimtus metų nublanko, o šiandien – iš viso nebepatenkina.
Jeigu XX a. pradžioje, kai žmogus turėjo ką valgyti, kuo apsirengti ir kur miegoti, jis buvo laimingas (didžioji masė), tai šiandien tai visiškai negarantuoja komforto būsenos. Nes egoizmas auga ir reikalauja iš žmogaus gerokai didesnių užsipildymų ir netgi tokių, apie kuriuos pats žmogus nežino.
Štai bloga man, kažko nyku! Atrodo, pavalgiau, pamiegojau. Turiu kur miegoti. Turiu ką pavalgyti. Ir darbas yra. Visko yra. Tai ko man trūksta? Pats nežinau.
Klausimas. O ko žmogui trūksta?
Atsakymas. Pilnatvės, laimės jausmo. To nepakanka. Turiu viską, bet jaučiuosi tuščias.
„Ko tu neturi? Pasakyk – ko. Aš užsirašysiu ir įsipareigoju visa tai suteikti tau“.
„Šito nesuteiksi. Aš iš vidaus turiu kažkuo užsipildyti. Viduje turiu tuštumą, kurios niekaip negaliu pripildyti – nei gėrimu, nei maistu, niekuo.
Klausimas. Kaip žmogui tai rasti?
Atsakymas. Niekaip. Nes jame atsiranda trūkumas, vidinės tuštumos jausmas, kurio neįmanoma užpildyti niekuo mūsų pasaulyje. Gali paimti jį kaip vaiką į karuseles, į pasivaikščiojimus, į keliones, rodyti filmus, nesvarbu, jis liks toks pat. Jis žiūrės, tai šiek tiek atitrauks jį, bet vis tiek jaus, kad tai tik trumpas pabėgimas nuo tuštumos. Tai yra žmogus truputį pakyla virš jos, bet neišeina.
Klausimas. Žinomas austrų psichologas ir neurologas Viktoras Franklis rašė, kad kertinis geros psichinės sveikatos akmuo yra gyvenimo tikslas. Ar gyvenimo prasmės suradimas yra būtinas?
Atsakymas. Mūsų laikais – taip. Seniau gyvenimo prasmė buvo išgyventi.
Kažkada gyvenau Lietuvoje. Žmonės, kurie gyveno ten dar iki sovietų valdžios, pasakojo, kaip viskas buvo sutvarkyta. Ryte eini kažkur dirbti. Darbas dažniausiai – nepastovus, juk tai – maža šalis. Tau pasisekė – tu dirbi, gauni už tai pinigų, ateini namo, turi ką valgyti – sau, šeimai ir t. t. Ir taip buvo daugeliui eilinių neturtingų žmonių. Taip žmonės gyveno. Tai yra, jeigu žmogus šiandien uždirbo, ir jis turi kuo pamaitinti savo šeimą, jis – laimingas.
Praėjo 50 metų. Ar toks gyvenimas gali būti laikomas sėkmingu šiuolaikiniam žmogui – kad jis ryte nežinotų, kur uždirbti, o vakare – kuo maitinti šeimą? Ne. Jam reikia daug daugiau. Jo egoizmas tapo kur kas platesnis, gilesnis. Jam reikia žinoti, kiek jis uždirba, kada jis gauna, ką jis už tai pirks, kur važiuos pailsėti ir pramogauti, kur mokysis jo vaikai, kokią jis turės pensiją, ir, apskritai, viską-viską-viską!
Klausimas. Tai jis pats turi tuo pasirūpinti?
Atsakymas. Jo poreikiai taip išaugo (ir žmogus nieko negali padaryti, tai jo vidinis egoizmas taip išsivystė, tai ne išlepimas), kad jis negali šiandieną būti laimingas nuo to, kad gaus kažkokį minimalų užpildymą. Jis net pats nežino, ko trūksta. Ši depresija paliečia ir visiškai apsirūpinusius, visas visuomenės klases.
Klausimas. Kur gi yra išėjimas iš šio labirinto?
Atsakymas. Nežinau. Bet atsimenu, kad aš buvau toks savo kartoje, ir man buvo sunku. Visą savo vaikystę ir jaunystę buvau tokios pusiau depresinės būsenos, kol suradau savo rimtą užsiėmimą – kabalą.
Aš nežinojau, kuo užsipildyti, dėl ko egzistuoju. Viskas buvo tarsi netikra, kodėl privalau tempti šią gyvenimo naštą. Už ką? Baisiausia, kai atsikeli ryte, nematydamas prasmės: „O dėl ko keltis? Kam aš prabudau?“
Ir šias būsenas nuolat išgyvena tie žmonės, kurie dvasiškai kyla arba turi dvasiškai kilti, net ir kabalistai, nes jiems kyla naujų klausimų, kuriuos jie paskui realizuoja ir kyla dvasiniais aukštesniojo pasaulio pažinimo laipteliais.
Bet kai tavyje atsiveria šios tuštumos, reikalaujančios užpildymo, o kokio užpildymo – tu dar nežinai, tai jauti būseną, kuri nusakoma kaip depresija, nors tai – ne depresija. Kabalistams tai – ne depresija, jie mėgsta šias būsenas, nes iš anksto žino, kad jas pripildys, kad šiose tuštumose patirs aukštesniojo pasaulio jausmą.
Esame naujojoje kartoje, kai žmonėms atsiranda šios tuštumos, šie poreikiai, šie didžiuliai norai, bet mūsų pasaulyje negalime rasti jiems jokio užpildymo. Jie turi gauti užpildymą iš kito, aukštesnio, lygmens.
Klausimas. Mes nekalbame apie klinikinę depresiją, apie psichinę ligą. Koks laimės receptas, arba kaip išeiti iš šios besišypsančios depresijos ar tiesiog prislėgtumo?
Atsakymas. Pleištą pleištu. Niekaip kitaip. Mes būtinai turime rasti užpildymą šiai vidinei tuštumai. Ir užpildymas – gyvenimo prasmėje.
O žmonės, iš esmės, to ir klausia. Bet net jeigu ir neklausia, šis klausimas juose egzistuoja. Šis klausimas juos graužia, ir jie bijo jį įvardyti. Žmogus pats bijo sau prisipažinti, kad nežino, kam jis gyvena, ir būtent tai neduoda jam energijos gyventi.
Klausimas. O kodėl bijo?
Atsakymas. Nes nėra atsakymo. O susidurti su šia tuštuma…
Komentaras. Baisu.
Atsakymas. Tai ne šiaip baisu, tai praktiškai sunaikina mane kaip protingą būtybę, kuri žino, dėl ko gyvena. Jeigu aš sau pripažįstu, kad nežinau, kam egzistuoju, tai aš, iš principo, esu niekas. Ir nuo to man dar blogiau. Nuo to aš tiesiog atsigulsiu ir nesikelsiu.
Klausimas. Tai kokia gi žmogaus gyvenimo prasmė?
Atsakymas. Gyvenimo prasmė yra atskleisti mūsų dvasinę šaknį, kurioje mes amžinai egzistuojame, o pasineriame į mūsų žemiškąjį pasaulį laikinai, kad jo padedami pakiltume dar aukščiau. Taigi, reikia pamatyti visą šią sistemą ir dalyvauti joje.
Tada žmogus pradeda su savimi dvasiškai dirbti. Jis atskleidžia aukštesnįjį pasaulį, valdymo sistemą, visatos sistemą, ir mato, ką jis turi daryti, kad kiekvieną minutę jaustų įgyvendinantis didžiulį planą!
Klausimas. Ką žmogus įgyja, atskleisdamas šį pasaulį?
Atsakymas. Jis atskleidžia, mato visais savo jausmais, visomis savo ląstelėmis, sugeria į save visą visatą, jaučia save betarpiškai jos dalimi, sąveikauja su ja. Jis veikia pasaulį, pasaulis veikia jį.
Ir čia prasideda jo didysis žaidimas, kaip vaikui su žaislais. Ji užvaldo jį. Žinoma, tai nelengva ir ne iš karto, bet iš principo, jeigu jis jau pradeda suprasti, kad tai jam skirta, – tai jau didelis postūmis. Svarbiausia – tiesiog pajausti save stovintį prieš duris, priartėti prie pat jų, ir tada jos atsivers.
#247988

Iš 2018 m. sausio 28 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką siūlo kabala?

Jaunimo depresija

Virš prasivėrusios tuštumos

Komentarų nėra

Suprasti gamtos reikalavimus

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija, Valios laisvė

каббалист Михаэль ЛайтманMes egzistuojame ypatingame būvyje, ypatingame pasaulyje, kuriame nesuprantame, kas su mumis vyksta. Nežinome, kas nutiks mums po minutės, nematome savo veiksmų, minčių, fizinių veiksmų priežasčių ir jų padarinių, aiškaus atlygio ir bausmės. Mes gyvename santykinėje tamsoje, tuštumoje, kai kažkas atsitinka, o kodėl ir kaip, mes nežinome. Šiuo metu matome tik aiškias savo mechaninių veiksmų pasekmes, bet ne aukščiau šio lygmens.
Mes nežinome mūsų norų, gerų ar piktų minčių pasekmių. Nežinome, ar mus veikia kitų žmonių mintys ir norai. Jaučiu aš tai ar ne? Nežinau, nesuprantu. Mes egzistuojame tamsioje erdvėje, ir ji mums netrukdo, mes prie jos jau pripratome.
Žiūrėdami į mažą vaiką matome, kad jis nesupranta, ką daro, kas su juo vyksta. Jis bėgioja, žadžia, kažką tampo, tyrinėja pasaulį, minimaliai su juo sąveikaudamas.
O mes? Iš esmės, mes irgi turime minimalų kontaktą su pasauliu. Net fiziniame lygmenyje aiškiai nežinome, ar tinkamai sąveikaujame su juo. Tik šiame amžiuje pradėjome suvokti, kiek mūsų sąveika su pasauliu neigiamai veikia aplinką, ekologiją, klimatą ir t. t. O kaip veikia jį mūsų mintys, kurios yra didžiausia jėga, mes nežinome.
Iš principo, jei skaičiuotume nuo fizinio – žemiausio mūsų poveikio pasauliui lygmens, tai žmogiškasis lygmuo, einantis po negyvojo, augalinio ir gyvūninio – tai minčių, ketinimų, vidinio žmogaus požiūrio į visuomenę ar pasaulį, kuriame egzistuoja, lygmuo. Ir ten mums iš viso nesuprantama, kur yra atlygis, bausmė, pasekmės už mūsų gerus ar blogus poelgius.
Taigi, turime problemą. Mes tarsi vaikai, kurie laksto po kambarį, kažką daro, nesuprasdami prasmės ir tikslios reakcijos. Mes sakome vaikui: „Negalima!“, o jis nesupranta kodėl. Mes žinome, o jis ne. O kas mums turi pasakyti, ką galima ir ko ne, taip pat neaišku.
Tik dabar mes pradedame suvokti, kad egzistuoja viena vienintelė aukštesnioji jėga (vadinkite ją Gamta ar Kūrėju), kuri viską valdo, nes yra integraliai susijusi su mumis, ir mes turime su tuo skaitytis. Mes matome, kad gamtoje valdo įstatymai, kurie mus veikia, neklausdami, ar mes to norime. Taigi, yra labai rimta tarpusavio santykių sistema.
Kaip mes galime elgtis su supančia gamta, aukštesniuoju pasauliu, aukštesniąja jėga, jei mes joje egzistuojame ir jos nejaučiame? Todėl mes, kvailiai, veikiame kaip maži vaikai, manantys, kad gali daryti, ką tik nori, o paskui susilaukiame atkirčio iš visų pusių.
Bet mes ir jam neskiriame reikiamo dėmesio, nesuvokiame, kad tai mūsų problemų pasekmė, nematome ryšio tarp mūsų poelgių ir gamtos reakcijos. Mes nesuprantame, pagal kokią formulę gamta gali teigiamai veikti mus, o mes – ją.
Jei tai matytume ir žinotume, tai tas pats egoizmas (noras gerai egzistuoti) nukreiptų mus tinkama linkme. O kadangi valdymas paslėptas, tai kaip vaikai čiumpame tai, kas mums įdomu, nuo stalo ir ragaujame, nekreipdami dėmesio į pasekmes. O kai pasekmės pasireiškia, mes jų nesusiejame su priežastimi. Štai čia ir atsiskleidžia, kaip nesuvokiame valdymo, o kartu ir visos mūsų problemos.
Žinoma, toks egzistavimas apgailėtinas, tačiau nieko nepadarysi. Aukštesnysis valdymas, ryšys tarp mūsų veiksmų ir pasekmių yra paslėptas nuo mūsų, siekiant pakelti mus į tokį lygį, kuriame patys savanoriškai atliksime teisingus veiksmus, turėsime tiesioginį ryšį su Kūrėju, patys norėsime būti geri ir malonūs. Būtent to iš mūsų, neprotingų, reikalauja gamta, kad suprastume, kur esame ir veiktume sąmoningai.
#247697

Iš 2019 m. kovo 17 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti į lygmenį „Žmogus“

Naujas laikas, nauji dėsniai

Gamtos pusiausvyra priklauso tik nuo mūsų

Komentarų nėra

Ar reikia vystyti egoizmą?

Dvasinis darbas, Egoizmo vystymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Norint pasiekti Kūrėją, reikia maksimaliai vystyti savo egoizmą. O jeigu žmogus nėra egoistas?
Atsakymas. Nereikia vystyti egoizmo. Tai visiškai neteisinga. Jis vystysis pats!
Mes neturime rūpintis tuo, kad būtume blogi. Priešingai, mums reikia rūpintis, kaip būti gerais, ir tuomet būsime blogi, nes mumyse ims skleistis vis labiau neigiamos savybės, kad jas ištaisytume.
O jeigu taisydamasis būsiu blogas ar man nesiseks, tai man pridės dar blogesnių savybių. Kam? Juk negaliu susitvarkyti su tuo, ką turiu.
Klausimas. Egoizmas panašus į danties nervą – be jo dantis negyvas. O kabalistai kaip stomatologai turi išgydyti sergantį dantį arba jį išrauti?
Atsakymas. Ištraukti nepavyks. Mes vis tiek turėsime taisyti egoizmą ir nieko kito nebus. Tik dar ilgai kankinsimės dėl „skaudančio danties“.
#253436

Iš 2019 m. rugpjūčio 18 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką taisyti?

Išskirtiniai egoistai

Būsime priversti tapti altruistais

Komentarų nėra

Ar vienatvė naudinga?

Egoizmo vystymasis, Vyras ir moteris

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. „Aš vienišius“ – tai nauja, besiplečianti visuomenės tendencija. Šiais laikais daugiau nei 50 proc. amerikiečių yra vieniši. Švedijoje, Danijoje, Norvegijoje, Suomijoje tokių skaičiuojama apie 40 proc.
Rusijoje maždaug 40 proc. žmonių yra vieniši, t. y. nesusituokę. Visgi 79 proc. iš jų visiškai nejaučia vienatvės, o 54 proc. negąsdina partnerio neturėjimas. Jie teigia: „Nesijaučiu vienišas ir nesuprantu žmonių, kurie visomis išgalėmis stengiasi tai pakeisti“.
Kokia nauda iš vienatvės?
Atsakymas. Manau, kad vienišas žmogus save labai gerai realizuoja. Jis neskiria dėmesio visokioms pašalinėms pareigoms, niekam nėra skolingas. Jis save ir savo buitį sukuria taip, kad būtų maksimaliai patogu, kad jo laisvalaikis būtų teisingai, efektyviai išnaudotas.
Bet tai tinka ne kiekvienam. Ne visi turi būti tokie. Yra žmonių, norinčių šeimos, mažų vaikų „ant savo galvos“.
Labai svarbu, kaip žmogus augo. Jei šeima buvo pasiturinti, tėvai kultūringi – gydytojai, namai buvo pilni knygų, visko, kas gera ir teisinga, o aš save laikiau vienturčiu vaiku (nors turiu gerokai jaunesnį brolį), tai nejaučiu didžiulės šeimos poreikio. O yra žmonių, kuriems – atvirkščiai.
Komentaras. Gyvendami santuokoje žmonės dažnai jaučiasi svetimi. Ir kuo toliau, tuo susvetimėjimo daugiau.
Atsakymas. Todėl, kad mūsų egoizmas visą laiką auga. Todėl kasmet mums vis sunkiau sugyventi su kitais. Natūralu! Juk mūsų egoizmas paskutiniaisiais metais auga eksponentiškai, tai pastebima net mažuose vaikuose.
Manau, kad nereikia nieko smerkti. Reikia konstatuoti faktą, kad taip žmonija vystosi.
O jeigu norite ką nors ištaisyti, tai ne tą, kas jums konkrečiai nepatinka. Reikia gerinti bendrą žmonijos foną, t. y. pakelti ją į aukštesnę pakopą, šiek tiek atplėšti nuo egoizmo. Tuomet tarp žmonių užsimegs nuostabūs santykiai.
Nebūtinai jie vienas su kitu susieis ir ims skubiai kurti šeimas bei gimdyti vaikus. Ne. Tiesiog jų tarpusavio santykiai taps geresni. Žmogus jausis patogiau. Galbūt tai privers jį išeiti iš savo kokono ir daugiau bendrauti.
Bet iš esmės šiais laikais matome, kad net visa technika jau paruošta: galiu užsisakyti į namus maisto, skalbimo paslaugas. Visa tai atlieku internetu. Daugiau man nebereikia nieko to daryti pačiam.
Klausimas. Kokia žmonių tarpusavio ryšių prasmė?
Atsakymas. Pakilti virš savo egoizmo ir atskleisti Aukštesnįjį pasaulį. O jei to nėra, tai nė kiek nesigailiu, kad yra daug vienišių.
#248272

Iš 2019 m. kovo 31 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie gyvenimą su lėlėmis, totalią vienatvę ir darboholizmą

Vienišiaus būtis

Kam duodama vienatvė?

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai