Pateikti įrašai priklausantys Egoizmo vystymasis kategorijai.


Kuo neutralizuoti egoizmą?

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Jūs visada sakote, kad mums nereikia ir neįmanoma neutralizuoti, niveliuoti mūsų egoizmo. Pakanka tik subalansuoti jį kažkokia teigiama gamtos jėga. Kokia tai teigiama jėga? Iš kur ji atsiranda?
Atsakymas: Tai – dvasinė jėga. Mūsų pasaulyje mes esame negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos lygmenyje. Žmogus čia kaip gyvūnas. Jei jame atsiras antisocialinių veiksmų, tai juos galima subalansuoti, tik išvedant jį į kitą – dvasinės sąveikos „pamilk artimą“ – lygmenį. Tada pamatysime teisingą integralų visos gamtos paveikslą ir save joje. Žmonija supras, kad ji gali egzistuoti be problemų, net be mirties.
Klausimas: Kaip sužadinti šią jėgą, kuri neutralizuotų, subalansuotų mūsų egoizmą?
Atsakymas: Gamtoje išskyrus egoizmą yra dar gera, altruistinė jėga, kuri gali duoti, leidžia galvoti ne apie save, o tik apie kitus. Šios jėgos mums trūksta, kaip atsvaros mūsų egoistinei jėgai, kuri jokiu būdu nepriima kitų norų ir net priešingai – kuo labiau priešinga kitų norams, tuo daugiau mėgaujasi ir prisipildo.
Klausimas: Gera jėga sužadinama kažkokiais gerais poelgiais ir tuo, kad mes kalbame apie ją?
Atsakymas: Taip. Ją reikia vystyti, esant teisingoje aplinkoje, teisingoje grupėje. Ji sužadinama ir mintimis, ir poelgiais, nes poelgius seka mintys.
#265919

Iš 2020 m. balandžio 23 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką taisyti?

Jeigu ego nekenkia…

Ar reikia vystyti egoizmą?

Komentarų nėra

Kas veikia norų kaitą?

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kaip dėl krizės gali išnykti norai ir poreikiai? Krizė, kaip jėga iš aukščiau, dirbtinai suspaudžia norų spyruoklę, o ji nuo to tik auga. Kas daro įtaką mano norų kaitai?
Atsakymas: Pats save neigiate klausimo pradžioje ir pabaigoje. Krizė kyla ne iš aukščiau, o iš mūsų vidaus, nes prisižaidėme su tais „žaisliukais“, o dabar jie mums atsibodo. Ir štai pradedame juos mėtyti. Būtent tai ir vyksta.
Esame gamtos sferos viduje. Ir kažką žaidžiame tol, kol tai ima išsigimti. Tuomet ištinka krizė: daugiau nebegaliu žaisti, negaliu taip elgtis, nenoriu taip sąveikauti su kitais. Visa tai norom nenorom eina iš mūsų vidaus, to net neįsisąmoniname.
Galiausiai išeina, kad mūsų tarpusavio santykius ištinka krizė.
Klausimas: O kas tuomet daro įtaką norų kaitai?
Atsakymas: Tai, kad neatitinkame tos absoliučios, altruistinės, geros sferos, kur esame. Kitaip tariant, tai, kad neatitinkame aukštesniojo pasaulio.
#267432

Iš 2020 m. gegužės 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Virusas ir toliau dirbs su mumis

Iš kur ateina mintys ir norai?

Kelias į beribį malonumą

Komentarų nėra

Tarp egoizmo ir Kūrėjo

Dvasinis darbas, Egoizmo vystymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kai žmogus kyla virš egoizmo, jis mato, kad egoizmo nėra?
Atsakymas: Priešingai. Žmogus mato egoizmą ir kaip virš jo kyla.
Be egoizmo niekaip! Jis niekur nedingsta! Mes tiesiog subalansuojame jį su gera gamtos jėga – Kūrėju.
Kūrėjas sukūrė priešingą Sau jėgą – egoizmą. O norint subalansuoti ego, mums reikia atskleisti Kūrėją, pritraukti Jį.
Ir tuomet egzistuosime tarp egoizmo ir Kūrėjo. Išvysime pasaulį nuo krašto iki krašto, mums viskas bus absoliučiai aišku. Ir viskas bus gera, subalansuota, nuostabu.
#267955

Iš 2020 m. gegužės 10 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mes negalime subalansuoti savęs?

Kuo prigimtinis egoizmas skiriasi nuo žmogiškojo?

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Komentarų nėra

Pasikeisime mes, keisis ir gamta

Auklėjimas, vaikai, Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Socialinių ryšių poreikis žmogui įgimtas. Jo smegenys reaguoja į socialinę izoliaciją kaip į fizinį skausmą. Izoliuoti žmonės dažniau miršta nuo įvairių ligų.
Geri socialiniai ryšiai teikia daugiau pasitenkinimo nei pinigai. Eksperimentai parodė, kad darbuotojų tarpusavio pasitikėjimas prilygsta malonumui, atitinkančiam 30% atlyginimo priedą. Taigi, bendradarbiavimas duoda didesnį rezultatą nei konkurencija.
Atsiranda paradoksas: suprantame socialinio ryšio svarbą, tačiau nesirūpiname jo vystymusi asmens ir valstybės lygiu. Nė vienoje šalyje nėra nacionalinės žmonių suartėjimo, jausmingų socialinių ryšių užmezgimo programos, nėra tyrimų, kokią įtaką jie daro mūsų fiziologijai. Dėl ko?
Atsakymas: Dėl egoizmo. Galbūt to norėtume, bet kartu mumyse yra vadinamoji „blogoji prigimtis“ – egoizmas, neleidžiantis mums gerai elgtis su kitais. Priešingai, jis verčia mus priešintis kitiems, nuolat kovoti. Mūsų prigimtis turi savybių, kurių negalime tiesiog apeiti, nepaisant to, kad geri santykiai visuomenėje gali duoti didžiulį pelną, dividendus ir suteikti nepalyginamai aukštesnį išsivystymo ir saugumo lygį. Įsivaizduokite, jei elgtumės vienas su kitu, kaip su savo šeimos nariais, ir nebešvaistytume jėgų ginklavimosi varžyboms, – gyventume kaip rojuje!
Klausimas: O gal viso to nereikia, juk tai prieštarauja prigimčiai? Gal gyvenkime pagal egoistinius dėsnius, džiunglių įstatymus?
Atsakymas: Mes jau gyvename pagal egoistinius dėsnius. Negalime gyventi pagal džiunglių įstatymus, nes nužudysime vienas kitą, todėl yra tam tikri reglamentai, kur ir kaip galime leisti naudoti jėgą, tokie kaip baudžiamieji kodeksai ir įvairūs kitokie rėmai, kuriuose stengiamės sugyventi. Bet apskritai žmonija yra nelaiminga. Akivaizdu, kad negalime išsisukti nuo tarpusavio ryšio. Jis būtinas, ir gamta vis labiau verčia jį tapti visuotiniu, integraliu, abipusiu. Kita vertus, egoizmas neleidžia mums to padaryti.
Klausimas: Bet jūs visada sakote, kad reikia gyventi pagal gamtos dėsnius, o gamtoje viskas pagrįsta natūraliu egoizmu, ten ryja vienas kitą. Tai ir mes, žmonės, turėtume taip elgtis, jei jau esame gamtos dalis?
Atsakymas: Ne. Tai, kas vyksta gamtoje, yra žmonių visuomenės atspindys, kur visi vienas kitą ryja. Esmė ta, kad aukštesnis gamtos lygis veikia žemesnius. Todėl egoizmu pagrįsta žmonių visuomenė taip veikia žemesnius lygius, kad vilkas negali gyventi šalia avių, ir mažas berniukas negali su jais būti. Viskas priklauso tik nuo žmonių visuomenės santykių – jei mes pasikeisime, keisis absoliučiai visa gamta.
#267828

Iš 2020 m. balandžio 30 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus – dvasinė būtybė ar gyvūnas?

Žmogaus neatitikimas gamtos integralumui

Žmogus – aukščiausia gamtos pakopa

Komentarų nėra

Žmogus – aukščiausia gamtos pakopa

Egoizmo vystymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kodėl žmogus laikomas gamtos karūna? Galbūt gamtoje yra labiau išsivysčiusių būtybių, ir nuo jų priklauso mūsų gyvenimas?
Atsakymas: Iš savo žinių ir pojūčių sistemos matome, kad žmogus yra aukščiausia būtybė.
Nors, žinoma, mus sunku pavadinti gamtos karūna dėl mūsų egoizmo, kuris viską griauna, bet negyvosios gamtos, augalijos, gyvūnijos ir žmonių sistemoje, žmogus yra aukščiausias kūrinys – žalojantis, itin kenkiantis, bet aukščiausias. Jei jis išsitaisys (o jis gali pasikeisti), tuomet iš tikrųjų bus aukščiausias visomis prasmėmis.
Mes, žmonės, esame kūrimo galutinis tikslas, bet ne šis mūsų dabartinis pavidalas, o tas, kurį galime ir turime pasiekti.
Šią egzistavimo formą pasieksime įveikę savo egoistinę prigimtį, su kuria gimėme ir vystėmės. Tad turime ją įsisąmoninti kaip blogį, kaip priešingą bendrai sistemai, bendram, integraliam norui.
Kai savo egoistinį norą ištaisysime į altruistinį, atskyrimą ir atitolimą į ryšį ir suartėjimą, tai tuomet išties tapsime aukščiausia gamtos pakopa.
#267531

Iš 2020 m. balandžio 30 d. TV laidos „Postkoronaviruso epocha“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip ištaisyti mūsų prigimtį?

Žmogaus neatitikimas gamtos integralumui

Visų tikslas vienas

Komentarų nėra

Kuo prigimtinis egoizmas skiriasi nuo žmogiškojo?

Egoizmo vystymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kuo prigimtinis egoizmas skiriasi nuo žmogiškojo?
Atsakymas: Žmogiškasis egoizmas ir yra prigimtinis. Nieko savo neturime. Gamta mus paleidžia ir jokių kitų savybių, jausmų, veiksmų, jėgų mumyse nėra. Problema tik ta, kaip visu tuo naudojamės.
Klausimas: Vadinasi, egoizmas – tai prigimtinis reiškinys, todėl apie jo sunaikinimą nekalbama. Bet kaip tinkamai jį išnaudoti?
Atsakymas: Virš egoizmo kurti jam priešingą davimo ir meilės savybę.
#267737

Iš 2020 m. balandžio 30 d. TV laidos „Postkoronaviruso epocha“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuo noras gauti skiriasi nuo egoizmo?

Kodėl mes negalime subalansuoti savęs?

Ką taisyti?

Komentarų nėra

Jeigu ego nekenkia…

Egoizmo vystymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kas yra egoizmas?
Atsakymas: Egoizmas – tai meilė sau. Ne tokia meilė, kai galvoju apie tai, kaip tiesiog egzistuoti, o kai myliu save labiau nei būtina egzistavimui.
Klausimas: Bet jeigu visas mintis man siunčia Kūrėjas, tai kur tada mano egoizmas?
Atsakymas: Žinoma, Kūrėjas siunčia jums egoistines mintis. Jis to ir neslepia. Jis sako: „sukūriau egoizmą“ ir iškart prideda „ir daviau metodiką jam ištaisyti“.
Klausimas: Iš kur kyla komforto poreikis?
Atsakymas: Iš to paties egoizmo. Egoizmas nenori jokių apsunkinimų. Tai bevertis kalorijų, dvasinių ir fizinių jėgų eikvojimas, to nenori joks gyvas organizmas, nes bet kuri gyva būtybė siekia ramybės. O ir mechaniniai objektai siekia ramybės būsenos.
Klausimas: Kas nutiks su tokiomis vietomis, kaip pavyzdžiui, Las Vegas, kurios pastatytos tik tam, kad gautum žemiškus malonumus?
Atsakymas: Iš principo tame nėra nieko baisaus. Jei kitiems nekenkiu, ir nesukeliu jų neapykantos, tai visi tie žaisliukai visai nekalti.
Kaip vaikai nuolat žaidžia su įvairiais žaidimais, taip ir suaugusieji žaidžia žaidimus. Tik suaugusiems įdomu tarpusavyje pažaisti ir iš pinigų, kad būtų azartas.
#267428

Iš 2020 m. gegužės 10 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuo noras gauti skiriasi nuo egoizmo?

Rūpestis egoistinis ir dvasinis

Kodėl mes negalime subalansuoti savęs?

Komentarų nėra

Žmonių zoologijos sodai

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Toks reiškinys, kaip žmonių zoologijos sodai, buvo žinomas dar XVIII-XIX amžiais, kai čiabuviai iš Afrikos ir atokių Amerikos vietovių buvo vežami į Europą ir Ameriką, o „civilizuota“ Europos ar Amerikos visuomenė eidavo žiūrėti į šiuos „laukinius barbarus“. Prancūzijoje panašų zoologijos sodą per keletą mėnesių aplankė daugiau nei 20 milijonų žmonių, norinčių pamatyti šias keistenybes.
Jei aborigenai nuolatinėse gyvenamosiose vietose galėjo vaikščioti su strėnjuostėmis ir valgyti neapdorotą maistą, tai Europoje ir Amerikoje, aišku, buvo kitokios sąlygos. Bet jie ir čia buvo verčiami dėvėti strėnjuostes, valgyti žalią šunų mėsą ir panašiai. Tai keldavo laukinę žiūrovų euforiją. Kas gi tuomet yra laukinis žmogus?
Atsakymas: Tai tie prancūzai, einantys žiūrėti į atvežtuosius iš Afrikos.
Klausimas: Kodėl civilizuotam žmogui kyla toks gyvuliškas, laukinis noras?
Atsakymas: Žmogus natūraliai nori pažinti ir stebėtis kitokiomis gyvenimo formomis.
Klausimas: Ar manote, kad tai leistina?
Atsakymas: Ne. Manau, kad turėtų būti taip: atvežtiems į Europą afrikiečiams mokėti normalų atlyginimą, tinkamai maitinti, suteikti jiems viską, ko reikia, kad pusdienį ar visą dieną jie dirbtų, vaidindami primityvius žmones, gyvenančius pagal savo afrikietiškus įpročius.
Klausimas: Ko žmogus mokosi, stebėdamas primityvias gyvenimo formas?
Atsakymas: Manau, kad viskas priklauso nuo to, kaip tai jam pateikta. Primityvios gyvenimo formos iš tikrųjų yra pačios sveikiausios, natūraliausios. Jos leidžia žmogui būti arti gamtos. Jos pagrįstos labai gerais abipusės pagarbos, pasitikėjimo, ryšio, santarvės principais – visai ne tokiais, kokie egzistuoja, pavyzdžiui, Prancūzijoje.
Bet jei tai pateikiama su nuostata: „Žiūrėkite į barbarus, kuriuos jums atvežėme, ir mokėkite pinigus“ – tai tikrai neteisingas požiūris, apie kurį nėra ko ir kalbėti. Tai – barbariškas požiūris.
Tačiau, jei būtų rodomas toks gyvenimo būdas su paaiškinimu, koks jis artimas gamtai, kiek tokie žmonės artimesni vienas kitam, kaip jie supranta vienas kitą, bendrauja tarpusavyje, kaip jiems tai malonu ir gera, – manau, kad tai galėtų giliai viduje paveikti europiečius ir atskleisti jiems, nuo kokio gyvenimo jie nutolo ir prie ko priėjo, ką laimėjo dabartiniu gyvenimo būdu su visais šiuolaikiniais balaganais, palyginus su ta pirmykšte paprasta bendruomene, suteikiančia žmonėms vidinę laisvę, komfortą, tikrumą.
Klausimas: Ar šiuolaikiniai žmonės gali pritaikyti sau primityvių genčių santykius?
Atsakymas: Kaip? Jie visiškai neturi bendruomenės! Būdamas Paryžiuje, žmonių santykiuose nemačiau nieko natūralaus. Priešingai, viskas labai praktiška, primityvu. Nenoriu kritikuoti, bet paprastame Afrikos kaime, kuriame gyvena keli tūkstančiai žmonių, tarpusavio santykiai, juolab dabar (kalbu apie tai, kas buvo prieš 20–30 metų, kai ten lankiausi) visiškai kitokie. Ne Paryžiaus naudai.
Klausimas: Kaip vaikams, atsidūrusiems tokiose dirbtinėse sąlygose, išmokti gyvenimo natūralumo, natūralių santykių, ar jie gali ko nors išmokti?
Atsakymas: Žinome, kad šiuolaikinius žmones vis dar traukia tai, kas kadaise buvo jų giminėje, tarp jų protėvių. Taigi, visa tai galima padaryti, bet ne siekiant parodyti, kokios primityvios buvo bendruomenės, o atvirkščiai – šiuolaikiniams žmonėms atskleisti, kokie jie yra primityvūs.
Klausimas: Ar šiuolaikinis žmogus sugebės pamatyti čiabuvių santykių vertę, jei neturės teisingų santykių suvokimo atskaitos taško?
Atsakymas: Šiuolaikinis žmogus nieko nemato. Jis mato tik tai, kas ir kur pigiau parduodama.
Mato tai, kas prieš jo nosį, ir daugiau nieko. Reikia ką nors pastatyti priešais ir nosimi į tai pabaksnoti, tik tada jis pamatys. Visa tai daro žiniasklaida, reklama ir pan.
Klausimas: Praėjusio šimtmečio pradžioje pasaulietinis žmogus, antropologas atvežė pigmėją ir įkurdino jį Bronkso zoologijos sode, narve su kitais gyvūnais – šimpanzėmis ir orangutangais, pavadinęs „trūkstamąja evoliucijos grandimi“, taip nurodydamas, kad šios gentys yra artimesnės beždžionėms nei civilizuoti baltaodžiai.
Natūralu, kad visuomenė išreiškė pasipiktinimą, ir šis žmogus buvo paleistas. Tačiau po šešerių metų jis nusižudė, nes nesugebėjo integruotis į amerikiečių visuomenę.
Kas skiria gamtai artimą žmogų nuo civilizuotų žmonių, kad jis negali prisitaikyti prie geležinių miesto, civilizacijos sąlygų?
Atsakymas: Net sunku pasakyti. Negalime to suprasti. Tik iš rezultatų matome, kad praėjusių amžių mūsų gyvenimas, – juk tai buvo taip pat mūsų gyvenimas, – taip skyrėsi nuo šiuolaikinio gyvenimo, kad mes negalime suvokti šios santykių, vertybių sistemos, planų įgyvendinimo, lyginant su tuo, kas buvo.
Labai keista tokiu būdu sutapatinti kelių šimtų metų atotrūkį. Įsivaizduokite, kad pasikviečiate, tarkime, karalių Artūrą. Mūsų sąvokos ir vertybės visiškai skirtingos. Taigi, tai neįmanoma.
To negalima lyginti. Bet, kita vertus, visa mūsų civilizacija iš esmės tolsta nuo gamtos. Ir paaiškėja, kad tolstame nuo savo prigimties. Susikūrėme kažkokį dirbtinį apvalkalą, kuriame egzistuojame. Ir tai nenatūralu, tai neveda mūsų geresnio gyvenimo link.
Matome, kaip kenčiame, bet nieko negalime padaryti su savimi. Mes, kaip prisukti, įsijungiame į tą pačią prigimtį, į šias lenktynes, į šią dirbtinę mašiną ir turime kartu su ja bėgti.
Klausimas: Neseniai jūsų klausė, ar per visą istoriją žmogus savo dvasine raida pakilo ar nusileido? Atsakėte, kad absoliučia verte jis pakilo, bet iš tikrųjų nusileido, savyje atskleidęs tiesą.
Kuo skiriasi pradinis žmogaus vystymasis, kai jis gyvena natūraliomis sąlygomis, yra atviras, jo gentyje vyrauja pasitikėjimas, abipusis supratimas, nuo mūsų padėties, kai šiuolaikinis žmogus savo raida iš tikrųjų smunka? Kuo jie skiriasi ir kuo yra panašūs?
Atsakymas: Vystymosi vektoriumi.
Faktas yra tas, kad, tarkime, prieš kelis tūkstančius metų galėjome visiškai kitaip vystytis – ne egoistiškai, bet pakildami virš savo prigimties, nepaisydami jos, kai siekdami gero tarpusavio ryšio, visi būtume kartu kaip viena šeima, sektume ir stebėtume, kad tai neišsisklaidytų. Jei taip būtume elgęsi, būtume pasukę kita vystymosi kryptimi.
Būtume pasiekę visiškai kitokią būseną! Šiandien žmonija būtų viena didelė, gera šeima. Ir nebūtume tokios būsenos, kaip dabar, kai galvojame tik apie tai, kaip užsidirbti išnaudojant kitus, pakilti virš kitų, lyginti savo ir kitų gyvenimus ir t.t.
Nebūtų jokios konkurencijos, jokių žmogžudysčių, nieko panašaus. Būtų geras, normalus bendrabūvis, vyktų normalus tarpusavio bendravimas, jei būtume nuėję šiuo vystymosi keliu.
Bet pirmenybę suteikėme egoistiniam vystymuisi, nes taip verčia mūsų laukinė prigimtis. Tiesą sakant, vystėmės kaip gyvūnai, paklusdami savo prigimčiai, ir štai kur ji mus atvedė. Taigi, neturime kuo didžiuotis, šiandien esame visiškai laukiniai gyvūnai, gyvenantys dideliame zoologijos sode.
Klausimas: Kaip žmogui surasti savyje tą pirmapradį, natūralų žmogų, kad galėtų pradėti naują vystymąsi?
Atsakymas: Norėdami tai padaryti, turime grįžti į anuos laikus ir pradėti iš naujo. O tai neįmanoma.
Bet galime suvokti savo dabartinės būsenos blogį ir pradėti naują kelią. Nuo šio momento.
Klausimas: Kuo tada virs šiuolaikinis žmonių zoologijos sodas?
Atsakymas: Iš jo paimsime tai, ko mums reikia. Tai natūraliai atsirūšiuos. Mums tik reikia pakeisti savo tarpusavio santykius. Tai yra vienas kito atžvilgiu liautis buvus laukiniais gyvūnais, kurie nori tik sunaikinti vienas kitą ir, naudodamiesi jėga, bando užmegzti tarpusavio santykius.
Turime pakilti aukščiau to ir kurti santykius, pagrįstus empatija, teisingu bendradarbiavimu. Ir tada pamatysime, kad pasaulis taps kitoks.
Šis pasaulis bus kaip viena šeima. Bet ne kaip šiuolaikinė. Joje nebus konkurencijos, bus tarpusavio pagalba, visa tarnaus tam, kad visi jaustųsi gerai. Šis bendras jausmas, kad visiems būtų gerai, būtinas mums visiems. Bet mes jo neturime.
Turime jį įgyti. Toks jausmas egzistuoja gamtoje, jos centre. Bet kaip mes jį pasieksime, pajusime, atskleisime ir gyvensime su šia žvaigžde savo širdyje? To reikia mokytis.
#265640

Iš 2020 m. sausio 14 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentarų nėra

Žmogus – dvasinė būtybė ar gyvūnas?

Egoizmo vystymasis, gyvenimo prasmė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kas yra žmogus? Tai dvasinė būtybė ar gyvūnas?
Atsakymas: Žiūrint koks žmogus turimas omenyje. Jei kalbame apie žmogų mūsų pasaulyje, tai, iš principo, jis yra gyvūnas, vedinas egoistinio instinkto. Kas akimirką jis tiria, kas jam gerai ir stengiasi daryti tik tai. Šiuo atžvilgiu jis niekuo nesiskiria nuo gyvūnų, tik jo noras didesnis.
Mūsų pasaulis remiasi noru mėgautis, ir žmogaus noras mėgautis didesnis nei kitų. Todėl žmogus, iš principo, ir užkariavo pasaulį. Kartu šis noras jį žemina labiau už kitus, nes nedirba jo naudai. Bendrai tariant, neišeiname iš gyvūninio pasaulio ribų.
Yra keturi gamtos lygmenys: negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogaus. Žmogus – tai kitas mūsų raidos lygmuo, kai imame kilti aukščiau savo egoistinio noro į priešingą jam – altruistinį, ir galime matyti gamtą, pasaulį, jėgas, kurios iš aukščiau valdo mūsų pasaulį.
Štai tada vadinamės „Žmogumi“ iš hebrajiško žodžio „Adam“ – „panašus į Kūrėją“. O Kūrėjas – tai visa visata su visomis jos integraliomis jėgomis.
#267046

Iš 2020 m. gegužės 24 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvūnas ar žmogus?

Ką sukūrė Dievas: kūną ar sielą?

Pakilti į lygmenį „Žmogus“

Komentarų nėra

Kodėl mes negalime subalansuoti savęs?

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija, Sveikata, Zohar

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kai plėšrūnų, tarkime vilkų, egoizmas pradeda dominuoti, kiškių miške sumažėja, o tada patys vilkai stimpa iš bado, bet gamta vėl visa tai kompensuoja, subalansuoja. Ar galima sakyti, kad žmonių visuomenėje taip pat galima nustatyti pusiausvyrą tarp altruizmo ir egoizmo, gaunant ir duodant, pavyzdžiui, pasitelkus koronavirusą?
Atsakymas: Žmonijoje procesai vyksta daug sudėtingiau nei gyvūnų pasaulyje, nes yra daug daugiau pusiausvyros veiksnių, o mes to nematome.
Mes turime laisvos valios galimybę – ne taip, kaip gyvūnai. Galime pasakyti, kad jie yra vienoje sistemoje, todėl daro abipusę įtaką ir subalansuoja vienas kitą. Jiems yra bendra taisyklė, bendra formulė.
Bet taip nėra žmonėms. Žmonės negali tokiu būdu susibalansuoti, nes egoizmo savybė yra gauti, praturtėti kito sąskaita, valdyti kitą, pavydėti kitam. Štai ko gyvūnai neturi. Žmoguje vyrauja egoizmas, kuris ir veda jį į visišką sunaikinimą.
Klausimas: Bet mes vis dėlto esame gamtos dalis?
Atsakymas: Taip, mes esame jos dalis ir turime kuo greičiau ją papildyti, teisingai įsilieti į integralų visos gamtos paveikslą.
#266073

Iš 2020 m. balandžio 16 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Už ką gamta baudžia mus? I dalis

Visuotinė pandemija

Nauja istorija, suderinta su gamtos programa

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai