Kabalos mokslas ir gyvenimo prasmė » Egoizmo vystymasis

Kokybinių pokyčių laikas

rima — Sun, 05 Feb 2012 07:00:56 +0000

Kai žmogus prieina savo vystymosi negyvajame lygmenyje ribą ir privalo pakilti į kitą lygmenį – augalinį, jis pradeda jausti esąs skirtingas nuo kitų, pajunta nepritarimą, praranda vidinę ramybę.
Taip yra ne dėl kažkokių paprastų gėrybių trūkumo: maisto, sekso, šeimos, pinigų, garbės, žinių. Jam trūksta kokybiškesnio prisipildymo: supratimo, dėl ko jis gyvena, kokia gyvenimo prasmė, priežastis, tikslas.
Jam nebepakanka tiesiog save pripildyti, pasisotinti tarsi kūdikiui – ir tai vadinama augaliniu žmogaus vystymosi lygmeniu. Šiandien žmonija priartėjo prie pakilimo į šį augalinį lygmenį, kurio link ėjome tūkstančius metų. Mūsų dar laukia gyvūninis ir žmogiškasis lygmenys.
Reikalas tas, kad visa pasaulių sistema yra sukurta kaip piramidė – ji labai plokščia. Didžiausią jos dalį užima negyvoji gamta, kurios vystymuisi prireikė 15 mlrd. metų. Virš jos – augalinė dalis, egzistuojanti apie milijoną metų, gyvūninė – pusės milijono metų ir žmogaus – viso labo 50 tūkstančių metų.
Kuo aukštesnis vystymosi lygmuo, juo greičiau vystomasi – laikas susispaudžia – tą visi matome. XX amžiuje išgyvenome tiek, kiek nepatyrėme per visą žmonijos istoriją. O dabar mes vos užbaigėme pirmuosius dešimt XXI a. metų – ir pažiūrėkite, kiek jau įvyko pokyčių! Mėnesis po mėnesio viskas greitės.
Žinoma, mes dar jausime smūgius ir nuopuolius, laikas tai greitės, tai lėtės. Tačiau nereikia stebėtis, kad ankstesnis žmogaus vystymasis vyko tokį ilgą laiką, milijonus metų, o dabar mes taip greitai vystomės. Taip pasireiškia kokybiniai skirtumai tarp negyvojo, augalinio, gyvūninio ir žmogiškojo lygmenų.
Viską lemia kokybė. Šiandien vien savo mintimi išsprendi daugiau problemų nei kažkada galėjai pasiekti sunkiu darbu per šimtą tūkstančių metų. Čia slypi skirtumas tarp kokybinės ir kiekybinės jėgos. Vienas žmogus gena paskui save dešimties tūkstančių karvių bandą ir jas atveda, kur reikia. Jos klauso ir eina paskui jį, todėl kad jaučia jį esant žmogumi. Jos instinktyviai supranta, kad jis geriau žino ir pasirūpins jomis.
Tokia yra kokybinės jėgos galia, ji labai sutrumpina laiką, judėjimą, vietą, juk veikiama kokybe. Pažiūrėk į savo mobilųjį telefoną – šioje mažoje dėžutėje yra daugiau mokslinių pasiekimų negu žmonija kažkada atskleidė per šimtą tūkstančių metų.
Todėl kokybiškai nauji reiškiniai, šiandien atsiskleidžiantys mūsų gyvenime, atveda prie tokių staigių ir veržlių pokyčių. Jie mus labai painioja, juk kol kas nesuprantame, kur slypi jų priežastis ir tikslas.
Žmonijai teks pasikankinti, kol ji atskleis sau metodiką ir supras, kad su ja galima tęsti egzistavimą, progresuoti ir gauti atsakymus. Gal mes kol kas ir nesuprantame tų atsakymų, bet jau nujaučiame, kad mums atsiskleidžia tiesa. Kuo giliau aš įeinu vidun, tuo daugiau sau atskleidžiu, t. y. anksčiau ar vėliau, aš viską suprasiu.
Taip jausis kiekvienas žmogus. Tuomet jis deramai įvertins kabalos mokslą ir pradės jį realizuoti.

Iš 2011 m. rugpjūčio 26 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas reiškia priklausomybę vienas nuo kito

Žmogus, kuris nepasiduoda

Gyventi bėgant nuo prasmės

„Leisk mano tautai eiti!“

rima — Thu, 26 Jan 2012 06:01:05 +0000

Klausimas: Kaip toli turėtų nueiti žmonija, kad suprastų: egoizmas – tikra bėda?
Atsakymas: Teks eiti iki pat galo. Jau pastebiu, kad ekonomistai pradeda kalbėti kabalos žodžiais ir sieti mūsų egoizmą su vėžiu.
Kokią ribą teks pasiekti pasauliui, kol tai įsisąmonins? Beveik visišką griūtį – taip veikia mūsų egoizmas. Visai kaip pasakojime apie faraoną. Įsivaizduokite gražią didelę šalį, nuostabią oazę vidury skurdaus senovės pasaulio, kuri griauna save iš pagrindų, kentėdama dešimtį Egipto bausmių tik todėl, kad vienas užsispyrėlis – mūsų Ego – laikosi savo.
Jis nieko daugiau negali, nes nesupranta ir nejaučia, kad egzistuoja sprendimas. Iš pateikto pavyzdžio turime pasimokyti: privalome nuolat eiti pas jį ir reikalauti: „Leisk mano tautai eiti!“

Iš 2011 m. rugpjūčio 8 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmas finišuoja

Gydytojas, išvaduojantis nuo egoizmo

Abėcėlinės naujojo pasaulio tiesos

Egoizmas finišuoja

rima — Thu, 19 Jan 2012 06:00:22 +0000

Klausimas: Ką kabalos mokslas sako apie esamą momentą? Kaip jis padės mums šiame svarbiame pereinamajame etape?
Atsakymas: Mes gyvename ypatingais laikais. Mūsų pasaulis stovi ant slenksčio, nuo kurio kilsime į naują, vidinę, dvasinę – Žmogaus vystymosi mumyse – pakopą. Iki tol, kaip aiškina kabalos mokslas, vystėmės natūraliu būdu, paklusdami savo egoizmo impulsams.
Egoizmas vertė mus transformuoti visuomenę, keisti tvarką šeimoje, vystyti technologijas, perdalyti valstybes ir formacijas, keisti auklėjimą ir kultūrą. Mes visada krypom ten, kur skatino natūralus vidinis šauksmas.
Tačiau šiandien persisotiname. Pasaulis tartum nustoja mus aprūpinti malonumais. Jis daugiau mūsų netenkina ekonomiškai: mes jaučiame tam tikrą kliūtį, kuri trukdo tęsti kelią. Amerikietiškoji teorija apie vartotojišką visuomenę su begaliniu eksporto ir importo augimu, su neribotu technologiniu ir gamybiniu potencialu, išsisėmė. Dar daugiau, perėjome prie mažėjimo tendencijos, kritimo, kuris, pasak ekonomistų, bus ilgas ir nežinia kada pasibaigs.
Pasak kabalos mokslo, dabartiniu supratimu, jis apskritai nepasibaigs. Esamajame vystymosi etape mes realizavome savo egoizmą, o kartu ir supančios gamtos potencialą, sukeldami jai siaubingų sukrėtimų. Rezultatas – mes atsidūrėme ant bedugnės krašto – žmogaus vystymosi, visuomenės ir auklėjimo vystymosi, o kartu ir ekologiniu aspektu.
Šioje situacijoje mums reikia suvokti, kas su mumis įvyko. Ar ketiname ir toliau veikti ta pačia kryptimi? Juk mes tiesiog susinaikinome, akivaizdžiai pasirinkę klaidingus tikslus ir planus. Ar norime dar didinti vartojimą, naikindami aplinką? Ar norime klimpti savo „mechaniniame“ bėgime?
Vietoj savigriovos, kurios vis dar siekia politikai, ekonomistai ir didžioji žmonijos dalis, visiems žmonėms, jų bendruomenėms ir organizacijoms, kurios jau supranta, kas vyksta, reikia kartu ugdyti naują požiūrį į pasaulį ir į gamtą, kad pradėtume kitą kelią.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ant amžinybės slenksčio

Lūžio taške – iš praeities į ateitį

Atsisveikinimas su senuoju pasauliu

Praregėjimo pradžia

rima — Wed, 18 Jan 2012 06:01:57 +0000

Klausimas: Žinau iš patirties, kad žmogus yra pasiruošęs mokytis, jeigu jam paaiškini, kam to reikia. Kam jam reikalingas egoizmo evoliucijos kursas?
Atsakymas: Iš šio kurso žmogus sužinos ne tik pradžią, bet ir visos šios grandinės pabaigą. Jis pasijus esąs joje. Jis pamatys, prie ko visa tai veda. Remdamasis tuo, jis galės priimti teisingus sprendimus dėl visų savo asmeninių būsenų.
Klausimas: Tarkime, sužinau, kaip formavosi planetos. Kaip tai susiję su mano gyvenimu?
Atsakymas: Tai bendro požiūrio į pasaulį dalis, toks požiūris šiek tiek kilsteli žmogų virš jo gyvūninės dalies. Žvelgdamas į tai, kas buvo prieš porą milijardų metų, ar kas bus po dešimtmečio ar net kelių šimtų metų, žmogus ima matyti tą praktiškai begalinę laiko ašį, kurioje jis esamu metu yra – mažas, silpnutis, bevalis elementas. Ir iš to jam jau kyla klausimas: „Kas aš esu?“
Kai ant šios ašies žmogus išvysta savo niekingą būseną, galima pradėti jį kelti virš jos − į naują būseną, kur jis pajaus: „Visa tai po manimi, aš galiu viską valdyti, aš iš tikrųjų esu aukštesniame lygmenyje ir galiu išeiti už laiko, erdvės, istorijos ribų“. Ir taip žmogus praregi.

Iš 2011 m. gruodžio 12 d. pokalbio apie integralųjį auklėjimą

Gydytojas, išvaduojantis nuo egoizmo

rima — Thu, 05 Jan 2012 06:00:14 +0000

Klausimas: Kaip man išlaisvinti savo širdį nuo egoizmo, kad joje viešpatautų Kūrėjas?
Atsakymas: Patys nieko negalime padaryti – tai turėtų būti aišku kiekvienam. Apie tai yra pasakyta: „Kreipkis į meistrą, kuris mane sukūrė!“ Mūsų darbas yra ne patiems save taisyti, o pažinti taisymosi procesą, suprasti jo būtinumą, savo neišsitaisymą ir tuomet paprašyti!
„Visų sudaužytų širdžių Gydytojas“ – tai Kūrėjas, o ne mes patys. Todėl mums tereikia atskleisti savo sudužimą – arba mokymosi ir vienijimosi būdu, arba kančių keliu.
Bet kokios problemos, kylančios dėl sveikatos, asmeninės ir visuomeninės, pradedant pačia mažiausia, kyla dėl nepakankamo išsitaisymo. Nėra kitų priežasčių. Jeigu žmogus atsibunda nuo mažiausio bakstelėjimo iš viršaus ir per jį gali tobulėti, tai jis dėkoja Kūrėjui už tokį atsibudimą, jam nereikalingi stipresni smūgiai.
Pasakyta: „iš teisuolių Kūrėjas reikalauja plauko storio tikslumo“. Tai reiškia, kad menkiausią problemą jie susieja su šaknimi ir supranta, kad ji gauta iš aukščiau. To jiems pakanka, kad pradėtų taisytis – jautriai reaguotų į bet kokį poveikį ir tobulėtų.
Jeigu nekreipi dėmesio į nedideles užuominas, siunčiamas iš aukščiau, tai atsitinka tau kaip vaikui, kurį motina nori švelniai pamokyti, o jis nekreipia dėmesio. Jai tenka elgtis griežčiau, gal net pliaukštelėti, kad jis pagaliau sureaguotų.
Juk reikia kažkaip įspėti mūsų egoizmą, kad jam skaudėtų. Žmogus privalo į menkiausią savo skausmą reaguoti savo sielos skausmu, kad apsisaugotų, kadangi jis dirba prieš savo egoistinį norą.

Iš 2011 m. rugpjūčio 21 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Bet kokiam užsispyrimui yra ribos

Egoizmas – patikimas vedlys

Neskubėkite tapti angelu

Kas iš mūsų išaugs?

rima — Sat, 31 Dec 2011 06:00:59 +0000

Iš pirminės būsenos, kur visos sielos buvo kartu (Σ), perėjome į sudužimo pasaulį, o po to nukritome į mūsų pasaulį. Vėliau, išsivysčius egoizmui ir tarpusavyje susijungus visoms jo dalims, pasiekėme posūkio tašką (1995), nuo kurio turime taisyti savo ego, idant grįžtume atgal į pradinę būseną.
Tačiau jeigu pirminė būsena buvo sukurta Šviesos, Kūrėjo, tai galutinę būseną sukuriame patys. Čia slypi didžiulis skirtumas – juk mes tampame kaip Šviesa, kaip Kūrėjas. Tai ir yra kūrimo tikslas.
Gimstame nejausdami savęs, kaip dar niekuo netapęs sėklos lašas gimdoje. Po to praeiname paruošiamąjį periodą, įgyjame gėrio jėgą (+) bei blogio jėgą (-) ir pasitelkę šias jėgas galime vystytis dvasiniame kelyje.
Kiekvienas kariauja savo viduje, ir visi kartu kariaujame visuomenėje, žmonijoje, kol nepamatome tiesos, judėdami vidurine linija. Tada tiek pliusas, tiek minusas sudaro mumyse vieną visumą. Minusas – tai mūsų egoizmo jėgos, o pliusas – tai mumyse esančios Šviesos jėgos. Taip ir judame pirmyn.
Šį sunkų darbą turime daryti tikslingai ir sąmoningai. Iš esmės, tai svarbiausias dalykas, kurį turime daryti. Juk mums reikia grįžti į pirminę būseną, atskleisti ją giliai savyje. Dėl to tampame išmintingesniais, jautresniais, labiau išsivysčiusiais.
Iš šiandieninės, dabartinės būsenos pradedame leistis į savo gelmes: į Asija, Jecira, Brija, Acilut, Adam Kadmon pasaulius ir galiausiai pasiekiame Begalybės pasaulį (∞). Svarbiausias mūsų pasiektas dalykas − savojo blogio įsisąmoninimas.
Juk viską suvokiame savo ego viduje. Nukreipdami jį davimo link, panyrame vis giliau ir atskleidžiame jame aukštesniuosius pasaulius, kol ji visa, visa Begalybės pasaulio Malchut, kurią turėjome pradinės būsenos pakopoje, virsta ketinimu dėl davimo.
Taip išgyvendami antrąją būseną, sudarančią visą mūsų kelią, pasiekiame trečiąją.
Kaip rašo Baal Sulamas, kabalistinė metodika leidžia mums atskleisti savyje blogį – egoizmą. Taisydami jį, prasiskverbiame vis giliau ir tenai, jame, atskleidžiame visus pasaulius, visą dvasinę realybę. Juk be gaunančiojo norą Kūrėjas nieko kito nesukūrė.
Šiandien jaučiamės esą vargingoje, tamsioje, ribotoje realybėje. Tik ją ir tegalime suvokti būdami priešingi Šviesai. Mes it sėklos lašas, neturintis nė menkiausio supratimo apie tai, kas iš jo išaugs.
Tačiau žadindami Šviesą, kad ji mus vystytų ir keistų mūsų gaunantį norą į davimą, pažįstame ją, pažįstame Kūrėją pagal savybių panašumo dėsnį, kol mūsų noras ir Šviesa taps panašūs vienas į kitą.

Iš 2011 m. rugpjūčio 6 d. trečiosios kongreso Vokietijoje pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmas – patikimas vedlys

Nebijok blogio atsiskleidimo

Šešėlių teatras

Egoizmas – patikimas vedlys

rima — Thu, 29 Dec 2011 06:01:33 +0000

Mūsų dvasinio kelio ištakos prasideda nuo sudužimo. Egoizmą, susvetimėjimą ir neapykantą tarp mūsų turime laikyti kaip patikimą, paruošiamąją bazę išsitaisymo procese. Kai mokytojas Akiva pamatė dykynę Šventyklos vietoje, jis ėmė juoktis ir džiaugtis. O juk jis buvo išmintingiausias kartos žmogus, didžiausias kabalistas.
„Kaip galite džiaugtis šventumo griovimu? − paklausė jo. − Juk sunaikinamas davimo siekis, pamintas meilės artimui kaip sau pačiam principas. Ar visų vilčių žlugimas gali būti priežastimi džiaugtis?“
Atsakydamas jis pasakė: „Niekada netikėjau, nežinojau, nejaučiau, kad įstengsime pasiekti visuotinio išsitaisymo. Tačiau dabar, kai sugriauta mūsų dvasinė struktūra, kai meilė, viešpatavusi tarp mūsų, sunaikinta, o tauta apimta nepagrįstos neapykantos, esu tikras, kad iš šio galutinio sudužimo visiškai išsitaisysime, visiškai išsilaisvinsime.“
Todėl visa, kas atsiskleidžia mums kiekvieną gyvenimo akimirką, – tai sudužimas, kurį teks ištaisyti. Kad ir kas su manimi vyktų, nuo esminių klausimų iki smulkmenų, šeimoje, darbe, manyje pačiame, kad ir kokia būtų savijauta, santykiai su artimaisiais ir pažįstamais, su tauta ir pasauliu, su visa tikrove – viskas atsiskleidžia tik dėl išsitaisymo.
Kartas nuo karto prieš mane atsiveria naujas paveikslas, prasiskverbiantis vis giliau į manąjį egoizmą. Šiame paveiksle turiu matyti nuolatinio Šviesos poveikio rezultatą, kuris iš esmės ir išjudina manyje vis gilesnius sluoksnius.
Pasaulį suvokiame savo egoizme ir todėl turime jį ištaisyti. Kokia ištaisymo esmė? Esmė ta, kad nešame žmonėms vienybę. Ypač dabar, kai visas pasaulis pradeda suvokti esamos situacijos blogį, mes padedame jam pajausti ir suprasti, kad „blogis“ − tai mūsų blogasis pradas.
Mūsų egoizmas – viso blogio priežastis. Tai matyti iš to, kas vyksta: negalime įvesti tvarkos, žmonės griauna pasaulį, žudo save, nutraukia tarpusavio ryšius, naikina gamtą… Su tuo slypinčiu mumyse blogiu negalime siekti gėrio, negalime kurti gero gyvenimo.
Diena iš dienos vis aštriau jaučiame krizę – kitaip tariant, pastebime, kad mūsų egoizmas griauna viską ir neleidžia mums sutvarkyti, subalansuoti, pagerinti mūsų gyvenimo. Bet, iš kitos pusės, turime suprasti, kad jis teisingai veda mus į priekį ir leidžia pasirinkti teisingą kelią į išsitaisymą, į gėrį. Lygiai taip pat atsiradusi liga parodo, kaip teisingai ją gydyti.
Tai suprasdami, turime būti dėkingi savo egoizmui ir mylėti jį už tai, kad jis parodo mums vietą, kurią reikia ištaisyti. Pasakyta, kad Faraonas priartino „Israelio sūnus“ prie Kūrėjo. Juk jis pradėjo juos spausti ir dėl to šie turėjo bėgti iš „Egipto“. Kitaip, jie būtų ten pasilikę.
Todėl pasakyta: „Eime pas Faraoną, nes Aš apsunkinau jo širdį.“ Čia slypi dvi priešingybės ir negalima apie tai pamiršti. Bet kokį blogį, kuris atsiskleidžia priešais tave, reikia stengtis ištaisyti, o ne sunaikinti.

Iš 2011 m. rugpjūčio 6 d. trečiosios kongreso Vokietijoje pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Sudužimas būtinas

Blogai yra nežinoti apie savo ligą

Į blogį – pro mikroskopą

Ant amžinybės slenksčio

rima — Tue, 20 Dec 2011 06:01:24 +0000

Turime sukurti tokią visuomenę, kuri pasirūpintų teisinga visų pasaulio žmonių ateities kryptimi, kitaip neišgyvensime. Matome, kas šiandien vyksta, ypač išsivysčiusiose šalyse. Ten pat ritasi likusios. Žmonėms kyla pojūtis, kad rytojaus apskritai nėra.
O iš tiesų – tai nuostabi būsena: mes egoistiškai atsiplėšėme nuo senojo pasaulio ir dabar esame neutralios būsenos, tarsi kybome.
Pats laikas parodyti žmogui tolesnę tarpusavio ryšių sistemą, kurioje pajusime visiškai kitą būseną.
Pradedame naują vystymosi etapą. Kaip kažkada iš beždžionių palaipsniui išvystėme savo gyvūninę būseną, taip šiandien pradedame vystyti savo vidinę – žmogaus – būseną.
Šiandien kylame ant laiptelio, kuris vadinasi „Adomas“ – žmogus. Adomas – atitinkantis Aukščiausiąją gamtos jėgą. Ji šiandien trokšta išmokyti mus susilieti su Ja. Todėl ši krizė – visuotinė, integrali.
Privalome būti tokie kaip gamta, kaip ji! Tuo imame suprasti vidinį mechanizmą, dėl kurio veikiame, kuris mus judina. Vidinė gamtos programa veda prie nustatyto tikslo, o mes net nežinome šito. Mirštame, nė nežinodami, kam gyvenome. Gimstame ir nežinome, kur judame ir kodėl. Veikiame instinktyviai, nes esame verčiami gamtos, ir tiek.
O iš tiesų egzistuoja visa veiklos programa, priežasties ir pasekmės ryšys! Kiekviena gamtos dalis turi savo priežastį, pasekmę, tikslą, ir niekas joje neegzistuoja šiaip sau, taip pat ir mes. Mes galime tai pamatyti! Į šį lygį dabar ir kelia mus gamta – į tolimesnį išsivystymo lygį.
Šiandieniniame lygyje kol kas tik išgyvename tą gyvūninį egoizmą, kuriame esame sukurti ir kuris mumyse vystosi. O kildami į aukštesnį lygį – pasaulinį, visuotinį, globaliai susisaistydami su gamta, keisdamiesi pagal ją, pamažu pradedame suvokti vidinį mechanizmą, vidinę Aukščiausiosios gamtos jėgos mintį. Kaip kalba astrofizikai, visa Visata – tai mintis. Kai žmogus tai suvokia, jis pajunta amžinybę.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mažas žmogaus žingsnelis – milžiniškas žmonijos žingsnis

„Viena šeima“ – ne utopija!

Lūžio taške – iš praeities į ateitį

Kiek augs Faraonas?

rima — Sun, 04 Dec 2011 06:03:40 +0000

Klausimas: Kaip sustabdyti save ir nedaryti klaidų, kai iš anksto žinai, kad eini vedamas savo jausmų ir darai negerai? Juk, kita vertus, mes turime nukristi, kad išaugtume?
Atsakymas: Iš tikrųjų: „Teisuolis tūkstantį kartų nukris ir pakils“. Tik iš daugelio kritimų ir nusivylimų patirties, dėl didžiulio kartėlio ir klaidų, už kuriuos tenka susimokėti, galiausiai prieiname galutinės išvados ir suprantame, kad privalome pakilti aukščiau mūsų egoistinės prigimties. Galų gale suvokiame, kad egoizmo viduje mums niekada nepavyks sujungti protą ir jausmus.
Tokį paveikslą šiandien matome pasaulyje, visose šalyse. Protu visi suprantame, kad klimpstame į baisią krizę, bet negalime sustoti. Tai stumia žmogų pirmyn. Pasirodo, egoistinis jausmas yra stipresnis už protą, todėl žmogus toliau veikia pagal jį.
Jis nieko negali sau padaryti. Kiek besikreiptume į pasaulį ir perspėtume jį – niekas neišgirs. Tai darome, tik siekdami parodyti visiems, kad egzistuoja išsitaisymo metodika (kabala). Kai paskui bus atsižvelgta į faktus, žmogus praktiškai įsitikins, kad kiekviename žingsnyje susiduria su problemomis: ekonomikoje, auklėjime ir visur kitur, iš to supras, kad kabalos metodika kalba apie išsitaisymą. O tiesiog taip galima kartoti tūkstančius kartų ir žmogus neįsiklausys.
Pasaulis nepriims šio sprendimo, kol galutinai nusivils ir supras, kad jo protas ir jausmai yra priešinguose poliuose, kurie niekada nesusijungs, darysime vis naujų klaidų. Anksčiau laiko niekas nepadės. Vienintelė išeitis – pakilti aukščiau savo materialaus proto ir jausmų – dėl dvasinio tikslo. Ten galima sujungti savo protą ir jausmus viduriniojoje linijoje, tuomet pasiseks. Juk jie pradės veikti kartu, vienoje jungtyje. Širdis – supras!
O mūsų pasaulyje taip nebūna, visuomet tenka rinktis: arba širdis, arba protas, supratimas. Viena iš dviejų!
Kiekvieną dieną vis labiau įsitraukiame į krizę. Šiandien prasideda jos nauja vija, kuri greitai taps matoma. Smūgis, dar vienas – galiausiai žmogus supras. Tas pats faraonas – mūsų noras mėgautis, mūsų ego tokiu būdu artina mus prie Kūrėjo, verčia suprasti, kad būtina nuo jo slėptis.
Faraonas tarsi ir pats žino, kad Izraelio sūnūs galiausiai pabėgs nuo jo. Kodėl jis turėtų leistis smūgiuojamas? Tačiau jis taip sutvertas, kad pats lenda po lazda. Žmogus kenčia, jis teturi vieną išeitį – bėgti nuo šios blogio jėgos.
Faraonas – tai atvirkštinis Kūrėjo atvaizdas mūsų viduje. Klausimas tik tas, iki kokio dydžio jis turės užaugti, kol nuspręsime nuo jo pabėgti. Tai jau priklauso nuo kabalos metodikos platinimo, nuo supratimo, mūsų susijungimo grupėje.

Iš 2011 m. rugpjūčio 8 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Lūžio taške – iš praeities į ateitį

Pasaulis pasiruošęs išgirsti

Platinimas: lengvai ir be paliovos

Visuotinė krizė – tai pernelyg didelio vartojimo krizė

rima — Sun, 20 Nov 2011 06:01:52 +0000

Nuomonė (A. Ovruckij, pedagoginių mokslų kandidatas): Visuotinė krizė – tai pernelyg didelio vartojimo krizė. Besaikis vartojimas – destruktyvus procesas, masinis fenomenas, bendrai apibūdinantis visuomenę. Naujos moralės rėmuose geradariu laikomas ne darbas, o vartojimas.
Atsiranda „laimės“ kategorijos infliacija, laimė susiejama su materialiais faktoriais, o pavydas tampa mechanizmu, kuris verčia šiuolaikinį žmogų amžinai vaikytis nuolat išsprūstančių gyvenimo ir vartojimo normų.
Komentaras: Juk tai paskutinė evoliucionuojančio, augančio egoizmo stadija, nuo kurios jis amžiais nebeauga, o išeina į horizontalią persisotinimo liniją, o tada krenta, kadangi žmogus, besivaikydamas vartojimą, atranda ne prisipildymą, o tuštumą, depresiją.
Taip baigiasi paskutinė egoizmo vystymosi stadija, kuri sukelia žmogui mirties pojūtį, kadangi be malonumo, prisipildymo jis gyventi negali. Tokiu būdu mūsų civilizacija ateis prie būtinumo pakeisti savo požiūrį į aplinką iš gavimo į davimą, kadangi duodant galima gauti neribotą prisipildymą ir malonumą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kelias į poapokalipsę

Ateities spindulys nūdienos tamsoje

Naujojo pasaulio abėcėlė