Pateikti įrašai priklausantys Egoizmo vystymasis kategorijai.


Ar egzistuoja šėtonas?

Egoizmo vystymasis

Klausimas iš feisbuko. Ar egzistuoja šėtonas ar tai pramanas?
Atsakymas. Egzistuoja. Tai egoistinė žmogaus jėga.
Kabaloje daug apie ją kalbama. Toroje ir Knygoje Zohar ji taip ir vadinasi „šėtonas“, hebrajiškai „satan“ iš žodžio „sotė“, „mesit“, t. y. vedantis žmogų iš teisingo kelio.
Ši jėga gyvena kiekvieno mūsų viduje, jos neįmanoma nusikratyti, nepadės jokia chirurginė operacija.
Egoizmas atsiskleidžia įvairiausiais būdais, o tas, kuris nutolina mus nuo gero tarpusavio ryšio vadinamas „velniu“.
Klausimas. Ar galima kaip nors su juo susidoroti?
Atsakymas. Tik vienu atveju – jis negali mūsų pasiekti, kai mes kylame ir bendraujame virš jo.
Ši jėga visada egzistuos ir visuomet kurstys nesantaiką tarp mūsų. Tačiau, kai žmonija galės vienu metu susivienyti, tai visos šėtono išdaigos prisijungs prie mūsų gerų darbų ir dar labiau juos padidins.
Būtent dėl egoizmo gudrybių priversime save suartėti vieni su kitais. Tad velnias virs gera jėga, nes galiausiai padės mums suprasti, kokia yra tinkama tarpusavio sąveika.

Iš 2016 m, sausio 30 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Neribotas egoizmo limitas

Egoizmas – patikimas vedlys

Sudužę akiniai

Komentarų nėra

Mano mintys Twitteryje (2017 02 19)

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

Protingiausia: visus mūsų planus suderinti su nepakeičiamu Kūrėjo planu, kurį aprašo kabala – tik tai leis išvengti klaidų ir karų.

Egoizmo raida visuomenėje pavertę žiniasklaidą melaginga ir visagale. Tačiau čia jų žūtis. Žiniasklaida turi būti visuomenės ugdymo priemonė.

Pranašas Izaijas, 2:2: „Ir pasakys tautos Pakilsime į Viešpaties kalną, idant išmokytų mus Savo kelių, kad eitume jais“ – Kūrėjo kelias – meilė.

Komentarų nėra

Kur mus nuveda individualizmas?

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

Klausimas. Jei laisvės troškimas ateina iš Kūrėjo, tai kur pagal šią programą mus veda mūsų individualizmas, liberalizmas, su kuriuo susiduria šiuolaikinis pasaulis?
Atsakymas. Į mūsų planų nepagrįstumo pojūtį, mūsų tikslų aklavietę ir nesugebėjimą pasiekti normalaus, racionalaus gyvenimo, t. y. į absoliučios krizės suvokimą. Žmogus pasiekia šį tašką ir tada pradeda suvokti, kad yra visai kitoks vystymosi kelias.

Iš 2016 m. kovo 20 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas veda pasaulį į aklavietę?

Ką pliekia Kūrėjo smūgiai?

Pasaulio individualumas ir egoizmo globalumas

Komentarų nėra

Amerika sutinka savo naująjį prezidentą

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

Klausimas. Kitą dieną po JAV prezidento Donaldo Trumpo inauguracijos Amerika ir visas pasaulis pasidalijo į dvi dalis:  protestuojančiuosius prieš jo valdymą ir palaikančiuosius. Kaip manote, ar tai laikinas reiškinys, ar atotrūkis didės?
Atsakymas. Iš tikrųjų, pasaulyje įvyko skilimas, kokio dar nebuvo. Po Antrojo pasaulinio karo pasaulyje gimė liberalizmo mada. Žmonija nusprendė, kad vakarų, laisvajame, pasaulyje galima daug ką sau leisti be jokių religinių, politinių apribojimų, ir kiekvienas gali jaustis daugiau ar mažiau laisvas.
Pats liberalizmas – geras dalykas, bet jei jo pagrindas – žmogaus egoizmas, tai veda prie iškrypimo. Taip vyksta su viskuo, ką daro žmogus. Yra daugybė puikių savybių ir siekių, nuostabių planų, kuriuos žmogus siūlo iš širdies. Ir žmonija su susižavėjimu priima juos, neatsižvelgdama į tai, kad žmogaus prigimtis egoistinė nuo gimimo. Ir tik tada, kai šios nuostabios programos pradedamos įgyvendinti,  egoizmas prasimuša ir išverčia jas taip, kol galiausiai sudrasko į skutus.
Jei norime kažką ištaisyti, tai visų pirma turime ištaisyti savo egoizmą, ir tada išsitaisys visos mūsų gyvenimo sritys. O be ištaisymo visos programos tik kenks.
Todėl neoliberalizmas ir demokratija pradžioje labai viliojo, žadėdami kiekvienam gerą vystymąsi. Bėda ta, kad visa tai buvo grindžiama egoizmu, ir todėl atvedė prie griūties, kurią šiandien ir išgyvename.
Demokratija ir liberalizmas  atvedė prie tokių iškrypimų, nuo kurių visi kenčia. Kiekvienas daro tai, ko įsigeidžia ir egoistiškiausia, šlykščiausia iš visų galimų formų. Ypač mūsų laiku, kai egoizmas išsivystė iki neįsivaizduojamai iškreiptų troškimų, polinkių, savybių.
Vadinasi, nėra jokių apribojimų egoistinėms apraiškoms, jokios įtakos joms: nei laikraščiams, nei vyriausybei, nei finansiniams oligarchams, nei teisinei sistemai, policijai, universitetams. Neįmanoma auklėti vaiko, juk jis paskųs tėvus policijai. Visuomenėje nėra jokių apribojimų, kurie laikytų žmogų kažkokiuose rėmuose, kad nekiltų visiška anarchija.
Tai panašu į vaikus, kuriems suteikė laisvę šėlti, kaip tik norisi. Ir kas galiausiai bus su tokiais vaikais? Todėl mes ir priėjome iki tokios valstybinio aparato, finansų, žiniasklaidos, teisėsaugos ir teisinių organų krizės.
Problema kyla, nes neatsižvelgiame į tai, kad tikroji demokratija reikalauja pirmiausiai ištaisyti žmogaus egoistinę prigimtį. Demokratija turi būti kuriama ant ištaisyto pagrindo, kitu atveju ji žlugs.
Susiskaldymas, kuris įvyko šiandien pasaulyje – tai atotrūkis tarp žmonių, priklausančių ankstesnei kartai, kurie, tačiau, tikisi kažkokios tvarkos, ir jaunesniosios kartos, išauklėtos per pastaruosius trisdešimt metų bei nepripažįstančios jokios tvarkos, o įpratusios daryti tai, ko norisi.
Ir todėl jie po teisėtų rinkimų išeina protestuoti. Jei jie kovoja už demokratiją, tai kodėl nesutinka su prezidentu, kuris gavo balsų daugumą?
Matyt, jie mano, kad galimybė  išspjauti į išorę visą savo egoistinę prigimtį – tai demokratija ir šiuolaikinio, išsivysčiusio žmogaus požymis. Čia nėra jokio išsitaisymo, kūrinijos supratimo, net elementaraus supratimo, kaip funkcionuoja visuomenė. Juk visuomenė, kol jie protestuoja, veikia kitų žmonių sąskaita – tų, kurie ją saugo, vis dėlto dar dirba armija ir policija.
Bet jau sukurta daugvaldystės sistema. Kiekvienas nori valdyti: valstybinis aparatas, finansininkai, masinės informacijos priemonės, armija ir policija. Taip vyksta visame pasaulyje, bet tai turi baigtis.
Dabar atsirado galimybė panaikinti nesutarimus taikiu, ramiu keliu. Kol kas dar galima ištaisyti šią griūtį, kurią sukėlė liberalūs valdytojai Europoje ir ankstesnioji JAV vyriausybė.
Už tai dabar kovoja dvi Amerikos pusės, ir kova bus labai neįprasta. Nors procesas nepriklauso nei nuo vienų, nei nuo kitų, ir bet kuriuo atveju kryps išsitaisymo link. Klausimas tik tas, kokiu būdu – geruoju ar bloguoju. Tikėkimės, kad Trumpui nors kažkiek pavyks įgyvendinti savo pokyčių programą, ir blogio suvokimas vyks per protą, o ne kančių keliu.

Iš 2017 m. sausio 22 d. pamokos pagal brošiūrą „Krizė ir jos sprendimas“ (Forumas Arosoje, 2006 m.)

Komentarų nėra

2016 metų rezultatai: pasaulis ieško naujų kelių

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija, Realybės suvokimas

Evoliucija tęsiasi: savu greičiu vystosi negyvoji, augalinė, gyvūninė gamta ir žmonija. Bet yra problema – žmonės nežino, kad jų vystymąsi lemia gamtoje įdiegta programa.
Jiems atrodo, kad vystosi patys, savo noru. Iš tikrųjų galime planuoti, bet pasaulis eina savo keliu.
Tai primena kadaise Rusijoje vykdytą bandymą, kai liaudis iš feodalizmo kokiai dešimčiai metų buvo nukreipta socializmo link, o vėliau vis tiek teko grįžti atgal, nes bandymas nepavyko.
Ir kitose šalyse buvo bandymų pakeisti vystymosi eigą – nėra pasaulyje šalies, ėjusios tik tiesiai. Juk niekas nežino gamtos dėsnių, todėl vystymasis toks vingiuotas.
Pastaruoju metu pasaulis ima suvokti problemos, kurioje atsidūrė, globalumą. Nežinome, kaip vystytis toliau, nes egoizmas išsisėmė ir nebestimuliuoja mūsų. Nebėra andainykščio lenktyniavimo. Jaunoji karta nenori gyventi taip, kaip gyveno jos pirmtakai.
Visos ankstesnės žmonijos kartos tūkstančius metų vystėsi, nes norėjo vis daugiau ir daugiau. O dabar viskas kitaip: jaunosios kartos netraukia jos tėvų garbintos vertybės. Tačiau ir negalime jų visų aprūpinti darbu.
Mokytis jie nenori, nosis įbedę į išmaniuosius telefonus niekuo daugiau nesidomi. Bet vis tiek turėsime juos aprūpinti būtinais dalykais: drabužiais, maistu. Dingsta ryšys tarp darbo vietos ir uždarbio.
Iš vienos pusės, yra daugybė žmonių, kurie beveik nedirba, bet dėl tam tikrų priežasčių labai daug uždirba. Iš kitos pusės, yra žmonių, kurie nedirba, bet gauna pašalpas, yra tuo patenkinti ir daugiau nieko nenori. Prarastas ryšys tarp darbo ir uždarbio, dingo malonumas dirbti ir užsidirbti.
Žmogui neteikia malonumo nei darbas, nei uždarbis, nei šeima, nei vaikai – niekas. Galų gale pasirodo, kad jam nebėra dėl ko gyventi – lieka tik narkotikai. Todėl šiais laikais imta legalizuoti narkotikus, kitaip liaudis visoje šalyje sukels revoliuciją ir riaušes.
Klausimas. Kokia kryptimi šiandien juda pasaulis?
Atsakymas. Pasaulis ieško… Bet nėra prasmės ieškoti naujų dalykų senoje plokštumoje. Pasaulis – gilioje krizėje. Priėjome aklavietę, viskas baigiasi, juk mūsų egoizmas daugiau nebeskatina siekti materialių laimėjimų. Ir ką gi daryti?
Taigi, turime suprasti, kad pasiekti kitą vystymosi pakopą galime tik vienydamiesi. Tas pats vyksta gamtoje. Būtina pakilti!
Klausimas. Kas naujajame pasaulyje teiks malonumą?
Atsakymas. Naujasis malonumas – Aukštesniojo pasaulio, amžinybės ir tobulumo atskleidimas, žmogaus egzistavimas naujoje dimensijoje. Tai gali atrodyti nerealu ir fantastiška, bet taip bus.
Vidinis savo prigimties atskleidimas taps visai naujas, leis žmogui išsiveržti iš kūno ir suvokti pasaulį ne ribotais kūniškais jutimo organais, o virš jų. Štai tuomet jis pajus amžiną ir tobulą pasaulį.
Mūsų egoizmas, nepatenkintas gyvenimu ir nesugebantis juo užsipildyti, išstums mus į šią pakopą. Esame prieš pat šį proveržį, kurį labai lengva įgyvendinti susivienijus. Susivieniję galime pereiti į kitą egzistavimo lygmenį.
Žmonės jaučia, kad tikrovė tampa siurrealistinė ir kinta, tik neaišku, kaip. Jie dar negali jos pajusti, nes jos nėra jutimo organuose. Reikia išvystyti naujus jutimo organus.
Klausimas. Kaip ši nuostabi svajonė apie naująjį pasaulį siejasi su dabartine tikrove?
Atsakymas. Siejasi puikiai, juk iš esmės ieškome prisipildymo, norime jaustis tobuli, išaukštinti, ne veltui gyvenantys. Norime išeiti iš savo materialaus kūno, kuris neišvengiamai kada nors numirs.
Kabaloje yra metodika, galinti padaryti mus amžinus ir tobulus, atskleisti mums visatą, pakelti virš gyvenimo ir mirties ribos, virš visų apribojimų.
Tokiu būdu neprarandame nieko, ką turime dabar, o papildomai įgyjame tobulumą ir amžinybę. Tai įmanoma, tereikia gauti papildomus, vidinius jutimo organus, kad sugebėtume išeiti iš savęs ir pajusti išorinę tikrovę.
Klausimas. Tokia svajonė patraukli daugeliui žmonių, bet jie reikalauja įrodymų, kad tai veiks. Ar galite tai įrodyti?
Atsakymas. Kaip galima įrodyti tam, kuris neturi dvasinių jutimo organų? Tarkime, iš prigimties aklą žmogų įkalbinėja pasidaryti regos atkūrimo operaciją, bet šis nesupranta, ką apskritai reiškia matyti. Jam atrodo, jog pakanka, kad ir dabar viską junta.
Taip pat neįmanoma paaiškinti žmogui, kad jis nesuvokia išorinio pasaulio, nepriklausančio nuo kūno ir leidžiančio pasijusti amžinam bei tobulam. To negalima išaiškinti, kol žmogus neįgijo šio suvokimo. Tikėkimės, kad 2017 metais mums pavyks tai perduoti žmonėms, svarbiausia – žydams, kad jie suvoktų savo pareigą.

Daugiau šia tema skaitykite:

2016 metų rezultatai: ekonomika

Padarius 2016 metų išvadas: Terorizmas

2016-ieji: nauja tendencija

Komentarų nėra

Pasaulis kilimo tako gale

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

Visas mūsų gyvenimas – tai pasiruošimas. Visas mūsų vystymasis – tai pasiruošimas pasiekti tikslą, baigti išsitaisymą. Šis pasiruošimas vyko milijardus metų. Kūrinija vystėsi iš negyvojo lygmens į augalinį, iš šio – į gyvūninį, o po to staiga atsirado žmogus, dėl smarkaus egoizmo pakilimo, prasidėjusio prieš šimtus tūkstančių metų, įvyko šuolis į žmogiškąjį lygmenį.
Augantis egoizmas vertė žmogų savo gyvenimą daryti vis sudėtingesnį: vystyti ekonomiką, finansus, prekybą. Galų gale egoizmas pasiekė savo vystymosi viršūnę, tai – kapitalizmo pabaiga, o kartu ir pasiruošimas naujam periodui.
Dabartinis laikotarpis – pati egoizmo, kuriam nebėra kur vystytis, eros pabaiga. Praktiškai egoizmo vystymasis baigėsi Karlo Markso laikais, kurie buvo pasiruošimas tolimesniam vystymuisi, pakilimui virš egoizmo. Tai reiškia išėjimą į visai naują pakopą.
Visas mūsų įveiktas kelias buvo egoistinis: nuo sukūrimo pradžios iki tos akimirkos, kai visas egoistinis kuras sudegė ir egoizmas išsisėmė. Karlas Marksas ir Baal Sulamas rašė, kad turi ateiti nauja karta, kaip pasiruošimas perėjimui į kokybiškai naują būseną: į gyvenimą ne dėl pasipelnymo ir materialios naudos, o dėl vienijimosi naudos.
Kiekvienas praeina ilgą vystymosi kelią, patiria daugybę būsenų, kol pajaučia būtinybę pakilti virš savęs tarsi lėktuvas, kuris pagaliau baigia įsibėgėjimą kilimo taku ir atsiplėšia nuo žemės.
Gyvename ypatingu laiku, nes egoistinis žmonijos vystymasis baigėsi. Egoizmas nebegali stimuliuoti papildomo augimo. Juk viską, ką darbininkas pagamina virš savo poreikių, pasiima šeimininkai, elitas. Galop jie atima iš jo viską, palikdami tik maisto, kad galėtų dirbti toliau. O visus turtus sukaupia elitas.
Susidaro situacija, kai darbininkas gali nusipirkti tik būtiniausių dalykų. Taip išeina, kad nebėra dėl ko gaminti. Todėl šiuolaikiniame pasaulyje matome prekių, kurių niekas neperka, perteklių. Jei iš darbininko atimami visi pinigai, paliekant tik truputį pragyvenimui, gamyba sunyksta. Visi turtai susikaupia viršuje, apačios galutinai nuskursta ir prasideda krizė.
Taip veikia egoizmas. Baal Sulamas rašė, kad elitas nieko nepaliko liaudžiai. Ir taip jis elgiasi ne iš pykčio, o dėl egoistinės savo prigimties. Taip elgtis juos verčia egoizmas. Todėl ateina kapitalizmo pabaiga, apie tai rašė dar Karlas Marksas.
Iš esmės tuo baigiasi egoizmo era. Kapitalistai iš žmogaus išspaudžia viską, ką šis gali pagaminti, iš to lobsta ir palieka tik minimumą, kad galėtų dirbti toliau. Bet yra riba, iki kurios galima taip išnaudoti žmones, nes po to jie praranda perkamąją galią. Todėl juokaujama, kad padėčiai pagerinti reikia iš sraigtasparnių mėtyti dolerius.
Kapitalizmo vystymosi procesas baigėsi, jį turi pakeisti kita, ne egoistinė, santvarka. Tačiau žmonės negali sukurti tokios santvarkos, nes egoizmas – jų prigimtis. Todėl vienintelis krizės sprendimo būdas – karas.
Taip prasidėjo Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, jau kalbama ir apie Trečiąjį. Pasaulis panašus į komos būsenos ligonį, kurio vos rusenanti gyvybė palaikoma infuzijomis. Būtent tokioje padėtyje šiandien atsidūrėme.
2008 m. krizė liko neįveikta. Išeitis – arba naujas pasaulinis karas, arba perėjimas į naują santvarką, pagrįstą visuotiniu integraliu švietimu. Žmogų reikia auklėti kitai visuomeninei formacijai, besiremiančiai ne egoizmu, o vienybe. Tai galima vadinti socializmu arba komunizmu.
Klausimas. Mūsų laikų problema ta, kad žmonės sulaukia  keturiasdešimties metų ir neranda darbo, gyvena iš pašalpų. Ką šiuo klausimu galima padaryti?
Atsakymas. Nieko negalima padaryti, kol visuomenę valdo egoizmas. Pakilkime virš visų valstybių, vyriausybių, tautų – į problemos šaknį. Tada pamatysime, kad jėgos, veikiančios visuomenėje, įstumia mus į tokią būseną.
Nei elitas, čiulpiantis liaudies kraują, nei didžiausi varguoliai, gyvenantys iš pašalpų, dėl to nekalti, juk taip veikti verčia mūsų egoizmas. Netgi turtingojoje Amerikoje Didžiosios depresijos metais iš bado mirė penki milijonai žmonių. Sprendimo nėra: arba pasaulis įsitraukia į naują pasaulinį karą, arba ima auklėti naują žmogų pagal kabalos metodiką.
Pasaulis turi suprasti, kad reikia ruoštis naujai visuomeninei santvarkai. Jokios D. Trumpo reformos nepadės. Jis tik pažadina visuomenę ir visiems parodo, kad sprendimo nėra.
Jei prezidente būtų išrinkta Hilari Klinton, be jokios abejonės pasaulis tiesiausiu keliu nusiristų į naują pasaulinį karą. O Donaldas Trumpas tarsi pašauktas mums parodyti, kad kelio atgal nebėra. Kapitalizmo restauruoti neįmanoma. Esame ypatingo pasiruošimo periode, kuomet reikia išanalizuoti bendrą pasaulio būseną ir padaryti mokslinę išvadą, kad neturime kitos išeities, tik vykdyti gamtos sistemos reikalavimus. Tai paaiškės labai greitai.

Iš 2016 m. lapkričio 30 d. pamokos tema „Pasiruošimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta – tai vienybė

Evoliucijos tikslo atskleidimo išvakarėse

Harmonija, kurią kuriame mes patys

Komentarų nėra

Kodėl žmogų reikia auklėti?

Auklėjimas, vaikai, Egoizmo vystymasis

Klausimas. Žmonėms nepatinka, kai juos auklėja. Kas kabalos požiūriu yra auklėjimas?
Atsakymas. Pavyzdžiui, gyvūnai vystosi instinktyviai, bet tam tikrų įgūdžių jiems tenka mokytis. Paprastai motina vedasi jauniklius į medžioklę, visaip jiems padeda. Pati gamta moko juos tinkamai prisitaikyti prie aplinkos. Matome, kaip gerai išsivystė ši ypatybė, ypač žinduolių.
Žmonės to nesugeba. Žinoma, jei būtume pasilikę gyvūnų lygmenyje, elgtumės taip pat. Tačiau mes vystomės labai audringai ir visai skirtingomis kryptimis, todėl kartais nesuprantame, kaip turime tarpusavyje sąveikauti.
Gyvūnų tarpusavio sąveika labai paprasta: draugas – priešas, sava gauja – svetima gauja. O tarp žmonių egzistuoja galybė ryšių. Be to, jei tarp gyvūnų šie ryšiai instinktyvūs – teigiami arba neigiami, tai žmogus turi juos vystyti nežinia pagal kokią sistemą, o ypač mūsų laikais, kuomet pasaulis tampa vientisas, integralus.
Žmogiškoji esmė priešinga tinkamiems tarpusavio ryšiams, geriems santykiams, kai žmonės vienas apie kitą galvoja kaip geri giminės – būtent kaip „geri“, nes jų artimumas nuoširdus, pritraukiantis, sužadinantis tokį patį veiksmą iš aplinkinių. Gaila, kad tai neužprogramuota mūsų prigimtyje, esame labiausiai sugadinti gyvūnai, juk pastarieji vieni su kitais taip nesielgia, kaip žmonės. Jie nekenkia vieni kitiems, nepavydi, nebent tik instinktų lygmenyje. Pavyzdžiui, gaujos vadas atstumia kitus arba mėgina juos nugalėti kautynėse – visa tai vyksta instinktų lygmenyje. Taip jie vienas kitą tikrina: kas stiprus, o kas ne, ir pasidalija valdžią. O žmonių gaujoje atsiranda visai kitokių protrūkių – žiaurių, sąmoningų, kylančių iš nežaboto egoizmo, kuriam gera, kai kitam bloga.
Gyvūnų pasaulyje to nėra. Jie veikia pagal labai paprastą instinktų sistemą: noriu ėsti – nužudau, bet ne siekdamas daryti kitam bloga. Gyvūnai nežudo daugiau, negu reikia alkiui numalšinti, o žmonių elgesys nežabotas – gali pražudyti visą pasaulį, nors jiems to nereikia. Todėl žmogų reikia auklėti. Į jo žiaurią, neigiamą, egoistinę prigimtį iš supančio pasaulio reikia įterpti gėrio jėgą. Ši jėga yra gamtoje, tik ją būtina išgauti. Bet reikia žinoti, kaip tai padaryti, kaip ją sugretinti su neigiama jėga, ir dviejų jėgų sąveikoje auginti save.

Iš 2016 m. liepos 3 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur ta mokykla, kuri auklėja Žmogų?

Žmonės ar socialūs žvėrys?

Būsime priversti tapti altruistais

Komentarų nėra

Jaunimui santuoka darosi nebeįdomi

Auklėjimas, vaikai, Egoizmo vystymasis, Vyras ir moteris

Tyrimas. Jaunimas praranda susidomėjimą santuoka, jiems tai yra kažkas visiškai svetimo. Santuoka neturi nieko bendra su meile, gyvenimu kartu, vaikų gimdymu, jaunimas nustojo suprasti religinį santuokos pobūdį.
Jie supranta, kodėl tėvai šventė santuokas, bet patys nesiruošia eiti jų pėdomis. Be santuokų nebūna skyrybų, turto dalybų ir kitokio bylinėjimosi. 30 procentų merginų ir 50 procentų vaikinų neįtraukia santuokos tarp trijų svarbiausių įvykių gyvenime.
Aukštojo mokslo diplomo gavimas, kraustymasis į savo būstą, dideli pirkiniai (namas, automobilis), vaiko gimimas – visa tai šiuolaikiniam jaunimui daug svarbiau negu santuoka. Ji tapo formalumu.
Komentaras. Augantis egoizmas atskiria ir vis labiau tolina žmones vieną nuo kito. Suartėjimas galimas tik su Aukštesniosios šviesos pagalba. Jos veikimą sukelia kabalos mokslo studijavimas. Be šių studijų tapsime visiško žmonių susvetimėjimo liudininkais.

Daugiau šia tema skaitykite:

Apsiginkluoti aukštesniąja Gamtos jėga

Kodėl jie nenori tuoktis…

Vienišas arba gyvenimas atskirai

Komentarų nėra

Baimė subręsti

Auklėjimas, vaikai, Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

Komentaras. Amerikiečių specialistai atliko keletą tyrimų ir eksperimentų su šimtu savanorių iš skirtingų JAV universitetų. Tyrimai parodė, kad šiuolaikinis jaunimas labiausiai bijo subręsti.
Dauguma šiuolaikinių paauglių labai anksti susimąsto apie tai, kad jau greitai taps suaugusiais, ir todėl jiems kils daugybė problemų.
Atsakymas. Mūsų laikais viskas buvo priešingai. Mes taip norėjome suaugti, pradėti dirbti, kažką daryti, kažko siekti, kažką atrasti. Mokykla atrodė mums kalėjimu.
O čia, priešingai – jiems ir taip gerai, mat visko yra. Jie užsidarę kaip koncentracijos stovykloje su savo telefonu ar kompiuteriu. Juos uždarė į „narvą“, suteikė pripildymą, nuo kurio nepabėgsi, ir nuolatos jame sukasi. Žinoma, jie nenori nuo to atsiplėšti. Jei galiu it vaikas praleisti visą laisvalaikį savo „ekranėlyje“, tai man daugiau nieko nereikia.
Vidutinis laiko tarpas, kai žmogus gali dirbti, užkariauti pasaulį, daryti atradimus – nuo 20 iki 60 metų. O jiems šiame amžiuje nėra nieko tokio, kas juos trauktų!
Kadaise svajojome būti lakūnai ar kosmonautai. O paskui visi ėmė žvelgti į lakūnus kaip į taksistus: „Tik pamanyk, vežioja keleivius šen bei ten…“
„O ką ypatingo veikia kosmonautai? Nuskrido, pasisukiojo, nusileido ir viskas“. Žmonės nebesiekia romantikos, ypatingo užsipildymo, niekas jų netraukia šiame pasaulyje.
Ir tai vyksta itin greitai. Mes sparčiai vystomės ir jau suprantame, kad šis pasaulis mūsų nepripildys. Nors to dar visiškai neįsisąmoninome, bet jau jaučiame.
Žmonija vystosi dviem kryptimis. Vieną iš jų pateikia mūsų pasaulio elitas, kurie mato, kas vyksta, ir bando viską dar labiau valdyti. Jie nesupranta, ką daryti su pinigais, nes vyksta jų perprodukcija. Ir svarbiausia – jie siekia ne kariniais metodais pamažu sumažinti planetos gyventojų skaičių.
Tai žmonija gali atlikti, jokių kitų sprendimų neturi. Pasaulis apskritai nežino, kas su juo vyksta.
O kabalos mokslas teigia, kad mes iš tiesų kylame, pereiname į kitą pakopą, kai turi pasikeisti mūsų požiūris į pasaulį ir vieni į kitus. Turi pasikeisti mūsų suvokimas!
Šiandien žvelgdamas į jaunus žmones nesupranti, kuo jie užsiima, o jie nesupranta tavęs, ir jūs gyvenate tarsi dviejose plokštumose: jie turi savo interesus, o jūs savo. Tai galima būtų pavadinti įprasta tėvų ir vaikų krize.
Bet remdamasis kabalos mokslu galiu pasakyti, kad tai iš tikrųjų nėra krizė, o naujos kartos kilimas į kitą matavimą. Ir jie to pasieks. Jų sąmonė visiškai pasikeis. Jie nekreips dėmesio į jokias materialias problemas – jų ir nebus.
Visa šiuolaikinė robotų technika ir visi mokslo pasiekimai atves prie to, kad mums nereikės apie nieką galvoti, išskyrus, kaip sukurti tinkamą visuomenę, antraip būsime sunaikinti.
Turime labai tiksliai išryškinti problemą: arba tampame viena, vieninga tarpusavio ryšių sistema arba čia mūsų laukia galas.
Klausimas. Žmonės supras esą kalėjime?
Atsakymas. Tai ne kalėjimas, o labai paprastas išėjimas į Visatą. Kaip, tarkime, gresiantis pasaulinis potvynis, prieš kurį turime kažko imtis, kitaip paskęsime.
Tas pats ir čia – ateina nauja sistema, visiškai nauja paradigma, naujas egzistavimo lygmuo ir turime jį atitikti. Kas neatitiks, išeis. Iš žmonijos gali likti pora tūkstančių žmonių – ir jie pasieks naują egzistavimo lygį ir, kaip po pasaulinio tvano, išeis į „naująją Žemę“. Karta atsinaujins.
Šis etapas prasideda mūsų dienomis ir tikiuosi, kad baigsis per artimiausius kelis dešimtmečius. Tada žmonija supras, kad vyksta.
Kabala siūlo praeiti šį laikotarpį greitai, lengvai, suprantant, mažiau kenčiant, kokybiškai. Ji ne šiaip duoda mums piliulę, kad pasaldintų neišvengiamą laikotarpį pereinant į kitą vieningos žmonijos būseną, ji siūlo įsisąmoninti ir atlikti tai patiems. Tada pasieksime naują kokybės lygmenį savarankiškai ir tai bus ne vien visiškai kitas pojūtis, bet ir rezultatas.

Iš 2016 m. liepos 15 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujajai kartai – naujoviškas darbas

Nauja streso rūšis – nuobodulys darbe

Žvilgsnis į augančią kartą, I dalis

Komentarų nėra

Kas sukelia kančias?

Dvasinis darbas, Egoizmo vystymasis

Klausimas. Kodėl turi kentėti tie žmonės, kuriems dar ne laikas taisytis? Ir ką turėjo daryti, kad nekentėtų tūkstančiai kartų iki kabalos atskleidimo 1995 m.?
Atsakymas. Kančios kyla dėl to, kad mūsų egoizmas  turi vystytis iki būsenos, kai jis iš tiesų panorės aukštesnių, ypatingų nesibaigiančių malonumų.
Todėl turime praeiti ilgą kelią: nuo atomo, molekulės, žemės, vandens susidarymo prie primityvių gyvybės formų, paskui augalų, gyvūnų ir galiausiai žmogaus toks, koks jis dabar – tai iš tikrųjų ilgas kelias ir jis kupinas kančių.
Šiandien tik prasideda mūsų raidos paskutinioji stadija. Tačiau dabar turime galimybę eiti pirmyn pasitelkę ypatingą metodiką , pritraukdami Šviesą .
Ir tuomet eisime „achišena “ keliu, kitaip tariant, spartinsime savo raidą, nelaukdami iš užnugario stumiančių kančių, eisime pirmyn siekdami būsimojo atskleidimo. Ir kančios pasibaigia – galima bėgti į kūrimo tikslą greičiau už lazdą, kuri iš užnugario visąlaik mus vejasi.

Iš 2016 m. rugpjūčio 28 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Eikime geruoju keliu

Išvalyti sielos indą

Kodėl Kūrėjas sukūrė blogį?

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »