Turime sukurti tokią visuomenę, kuri pasirūpintų teisinga visų pasaulio žmonių ateities kryptimi, kitaip neišgyvensime. Matome, kas šiandien vyksta, ypač išsivysčiusiose šalyse. Ten pat ritasi likusios. Žmonėms kyla pojūtis, kad rytojaus apskritai nėra.
O iš tiesų – tai nuostabi būsena: mes egoistiškai atsiplėšėme nuo senojo pasaulio ir dabar esame neutralios būsenos, tarsi kybome.
Pats laikas parodyti žmogui tolesnę tarpusavio ryšių sistemą, kurioje pajusime visiškai kitą būseną.
Pradedame naują vystymosi etapą. Kaip kažkada iš beždžionių palaipsniui išvystėme savo gyvūninę būseną, taip šiandien pradedame vystyti savo vidinę – žmogaus – būseną.
Šiandien kylame ant laiptelio, kuris vadinasi „Adomas“ – žmogus. Adomas – atitinkantis Aukščiausiąją gamtos jėgą. Ji šiandien trokšta išmokyti mus susilieti su Ja. Todėl ši krizė – visuotinė, integrali.
Privalome būti tokie kaip gamta, kaip ji! Tuo imame suprasti vidinį mechanizmą, dėl kurio veikiame, kuris mus judina. Vidinė gamtos programa veda prie nustatyto tikslo, o mes net nežinome šito. Mirštame, nė nežinodami, kam gyvenome. Gimstame ir nežinome, kur judame ir kodėl. Veikiame instinktyviai, nes esame verčiami gamtos, ir tiek.
O iš tiesų egzistuoja visa veiklos programa, priežasties ir pasekmės ryšys! Kiekviena gamtos dalis turi savo priežastį, pasekmę, tikslą, ir niekas joje neegzistuoja šiaip sau, taip pat ir mes. Mes galime tai pamatyti! Į šį lygį dabar ir kelia mus gamta – į tolimesnį išsivystymo lygį.
Šiandieniniame lygyje kol kas tik išgyvename tą gyvūninį egoizmą, kuriame esame sukurti ir kuris mumyse vystosi. O kildami į aukštesnį lygį – pasaulinį, visuotinį, globaliai susisaistydami su gamta, keisdamiesi pagal ją, pamažu pradedame suvokti vidinį mechanizmą, vidinę Aukščiausiosios gamtos jėgos mintį. Kaip kalba astrofizikai, visa Visata – tai mintis. Kai žmogus tai suvokia, jis pajunta amžinybę.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mažas žmogaus žingsnelis – milžiniškas žmonijos žingsnis

„Viena šeima“ – ne utopija!

Lūžio taške – iš praeities į ateitį

Klausimas: Kaip sustabdyti save ir nedaryti klaidų, kai iš anksto žinai, kad eini vedamas savo jausmų ir darai negerai? Juk, kita vertus, mes turime nukristi, kad išaugtume?
Atsakymas: Iš tikrųjų: „Teisuolis tūkstantį kartų nukris ir pakils“. Tik iš daugelio kritimų ir nusivylimų patirties, dėl didžiulio kartėlio ir klaidų, už kuriuos tenka susimokėti, galiausiai prieiname galutinės išvados ir suprantame, kad privalome pakilti aukščiau mūsų egoistinės prigimties. Galų gale suvokiame, kad egoizmo viduje mums niekada nepavyks sujungti protą ir jausmus.
Tokį paveikslą šiandien matome pasaulyje, visose šalyse. Protu visi suprantame, kad klimpstame į baisią krizę, bet negalime sustoti. Tai stumia žmogų pirmyn. Pasirodo, egoistinis jausmas yra stipresnis už protą, todėl žmogus toliau veikia pagal jį.
Jis nieko negali sau padaryti. Kiek besikreiptume į pasaulį ir perspėtume jį – niekas neišgirs. Tai darome, tik siekdami parodyti visiems, kad egzistuoja išsitaisymo metodika (kabala). Kai paskui bus atsižvelgta į faktus, žmogus praktiškai įsitikins, kad kiekviename žingsnyje susiduria su problemomis: ekonomikoje, auklėjime ir visur kitur, iš to supras, kad kabalos metodika kalba apie išsitaisymą. O tiesiog taip galima kartoti tūkstančius kartų ir žmogus neįsiklausys.
Pasaulis nepriims šio sprendimo, kol galutinai nusivils ir supras, kad jo protas ir jausmai yra priešinguose poliuose, kurie niekada nesusijungs, darysime vis naujų klaidų. Anksčiau laiko niekas nepadės. Vienintelė išeitis – pakilti aukščiau savo materialaus proto ir jausmų – dėl dvasinio tikslo. Ten galima sujungti savo protą ir jausmus viduriniojoje linijoje, tuomet pasiseks. Juk jie pradės veikti kartu, vienoje jungtyje. Širdis – supras!
O mūsų pasaulyje taip nebūna, visuomet tenka rinktis: arba širdis, arba protas, supratimas. Viena iš dviejų!
Kiekvieną dieną vis labiau įsitraukiame į krizę. Šiandien prasideda jos nauja vija, kuri greitai taps matoma. Smūgis, dar vienas – galiausiai žmogus supras. Tas pats faraonas – mūsų noras mėgautis, mūsų ego tokiu būdu artina mus prie Kūrėjo, verčia suprasti, kad būtina nuo jo slėptis.
Faraonas tarsi ir pats žino, kad Izraelio sūnūs galiausiai pabėgs nuo jo. Kodėl jis turėtų leistis smūgiuojamas? Tačiau jis taip sutvertas, kad pats lenda po lazda. Žmogus kenčia, jis teturi vieną išeitį – bėgti nuo šios blogio jėgos.
Faraonas – tai atvirkštinis Kūrėjo atvaizdas mūsų viduje. Klausimas tik tas, iki kokio dydžio jis turės užaugti, kol nuspręsime nuo jo pabėgti. Tai jau priklauso nuo kabalos metodikos platinimo, nuo supratimo, mūsų susijungimo grupėje.

Iš 2011 m. rugpjūčio 8 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Lūžio taške – iš praeities į ateitį

Pasaulis pasiruošęs išgirsti

Platinimas: lengvai ir be paliovos

Nuomonė (A. Ovruckij, pedagoginių mokslų kandidatas): Visuotinė krizė – tai pernelyg didelio vartojimo krizė. Besaikis vartojimas – destruktyvus procesas, masinis fenomenas, bendrai apibūdinantis visuomenę. Naujos moralės rėmuose geradariu laikomas ne darbas, o vartojimas.
Atsiranda „laimės“ kategorijos infliacija, laimė susiejama su materialiais faktoriais, o pavydas tampa mechanizmu, kuris verčia šiuolaikinį žmogų amžinai vaikytis nuolat išsprūstančių gyvenimo ir vartojimo normų.
Komentaras: Juk tai paskutinė evoliucionuojančio, augančio egoizmo stadija, nuo kurios jis amžiais nebeauga, o išeina į horizontalią persisotinimo liniją, o tada krenta, kadangi žmogus, besivaikydamas vartojimą, atranda ne prisipildymą, o tuštumą, depresiją.
Taip baigiasi paskutinė egoizmo vystymosi stadija, kuri sukelia žmogui mirties pojūtį, kadangi be malonumo, prisipildymo jis gyventi negali. Tokiu būdu mūsų civilizacija ateis prie būtinumo pakeisti savo požiūrį į aplinką iš gavimo į davimą, kadangi duodant galima gauti neribotą prisipildymą ir malonumą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kelias į poapokalipsę

Ateities spindulys nūdienos tamsoje

Naujojo pasaulio abėcėlė

Klausimas: Man atrodo, kad jau ištrūkau iš savo egoizmo. Ką daryti toliau?
Atsakymas: Iš egoizmo žmogus ištrūkti negali. Tai didžiulis ilgai besitęsiantis darbas, kuris dirbamas, kopiant visomis dvasinio kilimo pakopomis. Todėl kuo aukščiau dvasinių pasaulių pakopomis kyla žmogus, tuo didesnis jo egoizmas.
Jūs esate tokios apibrėžtos būsenos, kad savo pakopoje iš tikrųjų menkai jaučiate egoizmą. Ką reikėtų daryti? Aš manau, jog mažai mokotės. Jeigu mokysitės daugiau, drauge su mumis, intensyviau – tai greitai turės išaugti ir jūsų egoizmas.
Egoizmo augimas priklauso nuo to, ar turite „instrumentų“ darbui su juo. Jei esate susijęs su grupe, su platinimu, su mūsų pamokomis, su mano svetaine – tai egoizmas augs kiekvieną sekundę, nuo jo niekur nebegalėsite pasislėpti – jis jus tiesiog terorizuos. Visa todėl, kad jau būsite pajėgus su juo dirbti. Tačiau, jeigu esate silpnutis – jums neduos tokio egoizmo, todėl ramiai sau sėdėsite ir manysite, jog jau esate „dievo karvutė“, angelas. Nors, iš tiesų, šito negali būti.
Jeigu žmogus kiekvieną sekundę nejaučia egoizmo smūgių, kylančių mumyse tam, kad juos ištaisytume – vadinasi – jis nepakankamai susijęs su grupe, su studijomis, ir tiktai tiek.

Iš 2011 m. liepos 17 d. virtualios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip pajusti savo egoizmą?

Vieninteliai ir nepakartojami

Nuomonė (Robertas Skidelskis, Jungtinės Karalystės Lordų rūmų narys, politinės ekonomijos profesorius. Šaltinis – „Aljazeera“): Vakarų civilizacija atsisakė tikslo susikrauti turtus, supratusi, kad tai žudo galimybę jais mėgautis. Turtingose šalyse kapitalizmas nusistekeno. Iš patirties matyti, kad pelnas jau nebesuteikia žmonėms laimės. Kapitalizmas – puiki sistema deficitui įveikti. Efektyviai organizuota gamyba daugelį šalių pakėlė iš skurdo. Bet kai prekių deficitas tampa pertekliumi, sistema ir toliau išradinėja bei gamina naujas prekes. Ar ilgai?
Tai amerikietiškas gyvenimo stilius, kai pinigai ir prekės „kalba“. Kapitalizmo galas reiškia ir poreikio jų „klausytis“ pabaigą. Žmonės, užuot nuolat norėję vis daugiau, turėtų pradėti vertinti tai, ką turi. Turtingieji nebesistengtų tapti dar turtingesniais.
Tokia vertybių kaita įmanoma ne tik tose šalyse, kurių piliečiai jau turi daugiau nei jiems reikia, bet ir tose, kurių piliečiai turi mažiau nei būtina.
Iš patirties aišku, kad ir ekonomika būtų stabilesnė, ir piliečiai laimingesni, jeigu pajamos būtų skirstomos tolygiai.
Komentaras: Niekas negalėjo numatyti, kad mūsų prigimtis, egoizmas, nesivystys amžinai, bet staiga pirmą kartą istorijoje ims keistis: individualus egoizmas virs bendru, integraliu, globaliai priklausomu egoizmu, o žmonės, pildydami buvusius individualius, egoistinius norus, pajus tuštumą. O jeigu kas nors vis dar siekia tikslo „pinigai – laimė“, tai greitai supras, kad buvusieji šitos „laimės“ gavimo būdai neveikia, nes pasaulis tapo integralus ir globalus.

Daugiau šia tema skaitykite:

O kito pasaulio nerasite?

Popierėlis, vertas milijono dolerių

Lūžio taške – iš praeities į ateitį

Nuomonė (prof. Štiglicas): Mūsų ekonominiai modeliai atvedė į 2008 metų krizę. Prieš tris metus rugpjūtį buvome susirinkę čia, Lindao, ir stebėtina, tačiau nebuvo nė vienos diskusijos artėjant didžiausiai krizei, kuri prasidėjo po mėnesio.
Kokiu būdu grupė pirmaujančių ekonomistų, kurie turėjo apgalvoti svarbiausius pasaulinės ekonomikos klausimus, nenumatė per pastaruosius 75 m. didžiausios ekonominės krizės? Tai ne tik ekonominė, bet ir ekonomikos mokslo krizė.
Makroekonomikos modeliai, kuriais iki šiol naudojosi centriniai bankai, sukūrė darbo ir mąstymo principus, kuriuos ištiko krizė, o svarbiausieji iš jų disbalanso ir įtvirtinimo procesai − jeigu piniginė-finansinė politika rūpinsis mažėjančia infliacija, tuomet tai leis išsaugoti pastovų augimą. Žvelgiant atgal, šios idėjos atrodo tiesiog absurdiškos.
Komentaras: Ekonomika atspindi mūsų egoistinius ryšius. Mes patys sukūrėme šį ,,mokslą“ ir jis keičiasi plečiantis ir augant mūsų egoizmui. Ekonomika yra jo atspindys, kopija.
Todėl šiandien, kai mūsų egoizmas baigė vystytis ir suformavo uždarą, integralią, globalią sistemą, jame išryškėja kitokios priklausomybės, būdingos uždaroms, o ne individualioms sistemoms. Tačiau ekonomistai taip ir liko egoistais-individualistais, tad negali sukurti naujos ekonomikos – pasaulinės visuomenės integralios ekonomikos.
Todėl ir jų senieji instrumentai netinka mūsų laikmečiui. Štai čia ir yra krizė – mūsų pasenusio ekonominio mąstymo krizė. Mes turime pertvarkyt savo ,,vidų“, tapti kitokiais, atitikti naują mūsų tarpusavio ryšio sistemą, kuri dabar priverstinai atsiskleidė.
Dėl to turime sukurti sau aplinką, kuri mums suteiktų naujus, globaliai integralius tarpusavio santykius bei tarpusavio priklausomybę – pasitelkiant auklėjimą, masines informacijos priemones ir kt. Antraip, ir ateityje likus mėnesiui iki krizės nesugebėsime jos įžvelgti!

Daugiau šia tema skaitykite:

Ekonomika – gyvenimo pratęsimas

Vedybos su ekonomistais atidedamos…

Nėra priemonių krizei įveikti!

Nuomonė (Žakas Attali, politologas, ekonomistas, rašytojas): Nacionalizmas nemėgsta užsieniečių, o kaip žinoma, internacionalizmas – viena iš sudėtinių europietiškosios demokratijos dalių.
Egoistiškoji Europa nėra pasiruošusi skirtis su savo komfortu, nėra pasiruošusi dalintis savo gėrybėmis. Dėl to auga neapykanta ir prievarta svetimtaučiams.
Replika: Neapykantos jokiomis priemonėmis nesuanaikinsi. Yra tik viena visų problemų priežastis – mūsų egoizmas, ir tik vienas sprendimas – ištaisyti jį į priešingą savybę.
O visas problemas reikia matyti ne kaip problemas, o kaip būsenas, verčiančias mus išsitaisyti, pakilti į kitą mūsų vystymosi pakopą, į harmonijos su visa aplinka būseną. Būtent taip mes pradedame suvokti gamtos ir savo pačių amžinumą bei tobulumą!

Daugiau šia tema skaitykite:

Žlugimo riba ar naujos pakopos slenkstis?

Bendros rinkos kaina

Egoizmas – prie raudonos linijos

Laimei, gimėme tokioje pereinamojoje epochoje, kai po daugiamilijardžių istorinių procesų, įvykusių mūsų Visatoje ir Žemėje, atsidūrėme bifurkaciniame persilaužimo iš praeities į ateitį taške, kai būtent mes privalome pereiti iš egoistinės, individualios, diskretinės sistemos į altruistinę, integralią, analoginę sistemą.
Visose praėjusiose kartose egzistavome egoistiniame nore, veikdami tiesiogiai kiekvienas dėl savęs. O dabar, veikiami gamtos, esame priversti suvokti, kad dėl savo būsimo egzistavimo privalome visiškai pakeisti ir požiūrį, ir veiksmus šiame pasaulyje.
Kadangi žmonija tampa visuotinai susijusi, negalime toliau veikti kiekvienas individualiai, kadangi tuo vis tiek sau kenksime. Su kiekviena diena ši nauja bendro integralaus ryšio sistema vis labiau atsiskleidžia visiems ir jau tampa akivaizdi tūkstančiams žmonių pasaulyje.
Kabalos moksle nespėliojame, o iš tiesų studijuojame šią sistemą: kokiu būdu sukurta kita, vadinamojo dvasinio lygmens, į kurį turi pakilti visa žmonija jau mūsų laikais, sistema. Tarp kitko, studijuojame ne tik pačią sistemą, tačiau ir jos suvokimo metodiką – kokiu būdu į ją pakilti, nelaukiant, kol gamta, kaip įprasta, pradės mus stumti iš nugaros.
Juk ankstesniais vystymosi etapais gamta mus stūmė, vien vystydama mūsų egoizmą. Mums būdavo pridedama šiek tiek egoizmo ir mes bėgdavome į priekį, stengdamiesi kažkuo jį užpildyti. Pajusdavome dar šiek tiek egoizmo ir bėgdavome į kitą pusę, ieškodami naujo pripildymo.
Taip zigzagais stūmėmės pirmyn ir kūrėme visuomenę, auklėjimo sistemą, šeimą, gimdėme vaikus, kūrėme valstybes, technologiją, pramonę ir t. t. Ir visa tai –  tik dėl besivystančio egoizmo, kuris mus vyte vijo ieškoti naujų malonumų.
Pastaruoju metu ryškėja problema – egoizmas mūsų daugiau nebestumia. Vietoje to mus draugėn spaudžia mums atsiskleidžianti integrali sistema, integrali gamta, kuri verčia jungtis, kad galėtume toliau egzistuoti.
T. y. ir technologija, ir šeima, ir mūsų visuomeniniai santykiai, politika, valstybės, mokyklos – viskas, kas bebūtų, viskas, kas vyksta, staiga nustoja veikti, todėl kad su savo senaisiais egoistiniais siekiais nebegalime toliau veikti atsiveriančiame pasaulyje – kitoje sistemoje, visuotinio tarpusavio ryšio sistemoje. O mes į ją įeiname su mūsų praeities veiksmais, su mūsų praeities poveikiais, su mūsų įpročiais, įstatymais, visuomeniniais ryšiais.
Mes patenkame į visiškai kitą sistemą. Turime turėti visai kitą požiūrį į pasaulį negu turime šiandien, negu įpareigoja pasaulis. Vadinasi, mums reikia su savimi kažką daryti. Ką? Štai to dar neišmokome. Kaip susijungti tarpusavyje, kad susiderintume su pasauliui – šito mes kol kas nežinome.
Kaip pasiekti šį ryšį, kaip kartu įtikinti save, kad jis būtinas? Nors logiškai šiandien tai supranta daugelis žmonių, tačiau šio klausimo sprendimas vis dar nerastas. Taigi šiandien mes su jumis esame tokiame perėjime iš žemesnės pakopos į aukštesnę.
Tai nėra paprastas perėjimas iš vieno darinio į kitą, iš vieno technologinio lygio į kitą, kaip buvo praeityje. Dabar mes su jumis išgyvename kokybinį perėjimą, o ne kiekybinį.
Kokybinis šuolis – tai ne šiaip mūsų gyvenimo, santykių tarp mūsų kokybės pasikeitimas, bet visiškas pasikeitimas visko, kas buvo anksčiau. Pasaulis turi tapti visiškai kitoks. Štai mūsų rūpestis.
Pasaulis juk tampa kitoks ir artinasi prie mūsų, o mes dar nežinome, kaip teisingai jį suvokti, dar esame ankstesnėje ideologijoje, sąmonėje, suvokime, tarsi būtume patekę į nesuprantamą erdvę ir todėl niekaip negalime joje teisingai veikti.
Todėl mūsų neteisingi veiksmai, visos mūsų ankstesnės nuostatos šiandien patiria vadinamąją krizę. Tikėkimės, kad greitai suprasime, kaip turime pasikeisti.
Kabalos mokslas kalba apie tai. Tikiuosi, kad jis padės ne tik mums, bet visiems žmonėms Žemėje, ir mes tą pasieksime.

Iš 2011 m. liepos 17 d. virtualiosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

„Apvalus pasaulis“

Naujojo pasaulio abėcėlė

Atsisveikinimas su senuoju pasauliu

Baal Sulamas „Taika pasaulyje“: „Pasaulio taisytojų“ nesėkmės priežastis ta, kad jie į žmogų žiūri kaip į mašiną, kuri dirba ne taip, kaip reikėtų, ir kurią reikia taisyti − išimti sugedusias dalis ir pakeisti jas kitomis, nepriekaištingai veikiančiomis…
Tačiau Kūrėjas kruopščiai saugo kiekvieną Savo kūrinio dalelę ir niekam neleidžia naikinti to, kas yra Jo valdžioje. Ją galima tik ištaisyti ir paversti gėriu.
Todėl visi panašūs „taisytojai“ išnyks nuo žemės paviršiaus, o blogis pasaulyje pasiliks. Jis egzistuoja ir lydi vystymosi pakopas, kurias kūrinys privalo praeiti, kol galutinai nesubręs.
Klausimas: Koks skirtumas tarp pasaulio taisytojų ir kabalistų?
Atsakymas: Ir tie, ir anie nori, kad būtų gerai. Skiriasi – priemonė. Kabalistai nori ištaisyti pasaulį su aukštesniąja Šviesa. Ji sukūrė pasaulį, ji jį „sugadino“ − tai lai dabar ir įveda tvarką. Kūrinijoje yra tik viena jėga ir ji laiko materiją savo rankose.
Pasaulio taisytojai mano, kad gali keisti pasaulį savo nuožiūra. Priešingai nei jie, kabalistai nežino, kaip atlikti ištaisymą ir palieka tai Šviesai. Mes tik nustatome vietą, kuri, mūsų manymu, turi būti ištaisyta.
Kaip ištaisyti – nežinome ir negalime žinoti. Žmogus tik atskleidžia, kad jis to nesugeba ir tada šaukia: „Gelbėkite!“. Taigi jis nuleidžia galvą, o ne užriečia nosį. Jis pritraukia aukštesniąją gamtos jėgą, kad ji atliktų darbą ir nesistengia pats ja tapti.
Kabalistui ištaisymas – ne gamtos ar artimo išnaudojimas, o atvirkščiai – kelias į pusiausvyrą, harmoniją ir dalių tarpusavio integraciją. Tai visiškai kitoks priėjimas, kitokia priemonių analizė – aukštesnioji jėga vietoj asmeninių pastangų.
Žmonijos istorija – tai klaidų virtinė: kaskart iš naujo griauname ir statome, griauname ir statome, kad vėl sugriautume. Tačiau neturime kitos išeities – plačiai užmerktomis akimis kaskart pradedame darbą giliai įsitikinę, kad dabar jau viskas pavyks taip, kaip reikia. Po to ateina nauja karta, atstumia senąjį „projektą“ ir sumano naują.
Galop kūrimo programa atvedė mus į dabartinį etapą, kuriame po truputį viskuo nusiviliame. Tačiau net ir tai nėra mūsų nuopelnas – tiesiog Šviesa nebežadina daugiau norų, nes mes pagaliau persisotinome. Dvasiniame pasaulyje mūsų laukia dar daugybė norų, tačiau šio pasaulio norų komplektas jau baigėsi ir dabar lyg ir nėra ką daugiau taisyti. Viskas išbandyta.
Jei taip nebūtų, egoistai dar surastų sau pritaikymą. Tačiau staiga atsiranda tuštuma. Kosmosas? Bet kam jis mums? Vandenyno gelmės? Nuobodu. Pasaulis tampa mažas, pilkas ir nepatrauklus. Juk savo nore daugiau nejaučiame, kad jame yra pripildymo šaltiniai.
Dabar gi ir atsisuksime į teisingą ištaisymą – neturėdami išeities, o ne dėl nuopelnų. Juk mes kvailiai, ir jei mūsų noras toliau vystytųsi, niekada „nenuspaustume stabdžio“, niekada nesuvoktume, kad visi egoizmo „pasiekimai“ mums kenkia.

Iš 2011 m. gegužės 5 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Baimė gimdo maldą, o meilė – dėkingumą

O kito pasaulio nerasite?

Žmonijos pereinamojo laikotarpio sunkumai

Kabala – tai metodika apie susijungimą tarpusavyje, apie Gamtos – vieningos Jėgos planą. Ši Jėga palaiko visą Visatą, visus mus, visą pasaulių sistemą.
Nuo Senovės Babilono laikų šis mokslas buvo paslėptas nuo visos žmonijos. Jame teigiama, kad tūkstančius metų − nuo Senovės Babilono iki dabartinių laikų − kabala bus perduodama mažyčiu „upeliu“ iš mokytojo mokiniui, kol mūsų pasaulis netaps šiuolaikiniu Babilonu – netaps bendra visuma.
Tai reiškia visišką tarpusavio ryšį, nepriklausantį nuo vystantis susiformavusių sienų, šalių, žemynų, rasių, grupių, religijų. Tarp mūsų atsiranda toks tarpusavio ryšys, kuris pašalina visus užtvarus.
Kita vertus, mūsų egoizmas pasiliks ir vystysis toliau. Dėl to dar stipriau nekęsime vieni kitų, atstumsime vieni kitus, automatiškai, pasąmoningai, instinktyviai galvosime vien apie save, visiškai nepaisysime kitų ir tik maksimaliai išnaudosime juos savo naudai. Tokia bus mūsų prigimtis po 3700 metų, sakoma kabalistiniuose šaltiniuose.
Pasieksime didžiulį egoizmą, ir jis mums bus natūralus. Mes net nesuprasime, kad jis kažkoks ypatingas – tiesiog tai mes, ir toks mūsų gyvenimas. Vis dėlto šis egoizmas kartu su mūsų stipriu integraliu ryšiu, tarpusavyje sukurtu bendravimu galų gale vėl gražins mus į Babiloną.
Be to, paskutiniame egoistinės visuomenės vystymosi etape, kai ji jau tampa globalia, praktiškai esame išsėmę visus Žemės resursus ir energijos šaltinius: vandenį, iškasenas, metalus, naftą, anglį, dujas. Visa tai artėja prie pabaigos. Net jeigu ir norėtume toliau auginti savo egoistinį potencialą – tai jau nebeįmanoma.
XX amžiuje išsivysčiusi vartotojiška visuomenė sekina pati save nusiaubdama visus žemiškus išteklius. Galiausiai netgi fiziškai nebegalime taip toliau gyventi. Pasiekėme tokį priešiškumą vieni su kitais ir supančia gamta, kad vien tai verčia mus kažko imtis.
Mūsų visuomenė tampa kitokia – nevaldoma. Matome, kaip įvairiose šalyse, ypač pastaruoju metu, vyksta iš pirmo žvilgsnio nesuprantamos revoliucijos, matome, kaip komunikacija, ryšys tarp žmonių skatina reikalauti socialinių permainų. Tačiau mums dar nesuprantama, kaip ir kodėl tai vyksta: šiandien – ten, rytoj – galbūt čia ar bet kurioje kitoje vietoje. Mes nematome, kur visa tai veda.
Ir štai taip pasimetę, nesuprasdami kito etapo, matome, kaip pasauliui vėl atsiskleidžia kabalos mokslas. Pamenu, kai mokiausi pas savo mokytoją, mes važiuodavome dviese į ypatingas kabalistines vietas ir sėdėdavome ten vienas priešais kitą. Tais vakarais ir naktimis jis stengėsi man papasakoti, kad ateis toks laikas, kai kabala atsiskleis.
Ką reiškia „atsiskleis“?
„Atsiskleis“ – reiškia, kad ne tu pradėsi apie tai kalbėti, bet ateis žmonės, kurie norės tai išgirsti. Juk tai priklauso ne nuo tavęs, o nuo to, ar tavęs klausysis. Ir matome, kad tas laikas atėjo: iš žmonių skaičiaus, kurie šiandien skirtingose šalyse, skirtinguose žemynuose įvairiomis kalbomis pageidauja išgirsti žinią apie tai, ko iš mūsų reikalauja Gamta, Kūrėjas, į ką turime tapti panašūs, kaip turime pakeisti save, į kokį lygmenį pakilti, kaip kartu su tuo pereiti į visiškai kitą išmatavimą, pajausti visa apimančią gamtą, amžinybę, tobulumą, pajausti tai čia ir dabar, mūsų pasaulyje.
Tokie žmonės, kaip pasakyta kabalos moksle, atsiras XX a. pabaigoje. Aš nelabai tuo tikėjau, neįžvelgiau tam jokių prielaidų. Bet iš tikrųjų praeito amžiaus pabaigoje tūkstančiai žmonių ėmė domėtis kabala, pradėjo pasąmoningai, instinktyviai jausti šiam mokslui trauką dėl išsivysčiusių ir visiškai subrendusių savo norų. Šiame visiškai subrendusiame nore ir gimsta kita pakopa – nauja dimensija.

Iš 2011 m. birželio 10 d. pirmosios kongreso Maskvoje pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Babilono palikimas

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Energija, išgelbėsianti pasaulį