Dabar bandoma išspręsti ekonominę krizę, ir šis žaidimas bus žaidžiamas, kol viskas galutinai nesužlugs. Tarsi pokerio žaidėjai, kurie viską pralošę negali atsiplėšti nuo žaidimų stalo. Visiška apgaulė ir blefas, bet jie negali atsitraukti, nes nežino, nei kur bėgti, nei ir ko griebtis.
Esant tokiai žmonijos būsenai ir atsiveria kabalos mokslas, nes be jo mes negalime suprasti krizės priežasčių. Kančia neatskleis priežasties – juk ji pasireiškia negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyje. O krizės priežastis – sielų skilimas. Kančia atves prie kabalos mokslo, kuris paaiškins to skilimo priežastį, – ir žmogus supras, kad pirmiausia reikia taisyti savo santykius su aplinkiniais, nes daugiau nėra ką taisyti.
Visos priežastys glūdi dvasiniame pasaulyje, mūsų pasaulis – tik pasekmė. Mes norime ištaisyti pasekmes, todėl Kūrėjas siunčia vis didesnius nusivylimus. Visiems žinoma, kad kuo atkaklesnės pastangos susivienyti ar siekti taikos, tuo nuožmesnė neapykanta įsiplieskia.
Net jei dabar susirinktų G20 nariai ir pasirašytų susitarimą dėl vieningos pasaulinės vyriausybės sukūrimo, bendro banko, pensijų visiems, lygaus ir teisingo lėšų paskirstymo – kiltų epidemija arba kitokia nelaimė, nes mes nenorime taisyti sistemos ten, kur ji yra pažeista – tarpusavio  ryšyje.
Yra paprastas priesakas – siekti būsenos „Mylėk artimą, kaip save patį“, ir vienas patarimas, kaip tai padaryti – „Aš sukūriau egoizmą ir Torą, kurios šviesa egoizmą ištaiso“.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Judėjimo į priekį vaiduoklis“

„Kenčiame, nes trūksta meilės?!“

Klausimas: Nesuprantu, apie kokią krizę visi kalba? Pavyzdžiui, Detroite, uždarius gamyklas ir nustojus gaminti automobilius, žmonės pradėjo sklypuose prie namų auginti kopūstus ir kitas daržoves. Jie priprato prie naujų sąlygų. Tai kur gi čia krizė?
Atsakymas: Tai tik menama ramybė. Visa tai dėl to, kad Obama neseniai atėjo į valdžią ir negali iškart gadinti savo įvaizdžio. Visa tai vyksta sutarus su bankais ir kitomis sistemomis. Krizės apraiškos pristabdomos dirbtinomis priemonėmis. Palaukite truputį, ir pamatysime, kokia krizė atsiskleis.
Ką tai reiškia – žmonės priprato ir augina daržoves… Pranešama, kad net prezidento žmona prie Baltųjų rūmų augina daržoves. Visa tai tik labai gera, gudri reklama – neva visi turim grįžti prie žemės. Kita vertus, jie ir negali nei sustabdyti krizės, nei dar kaip nors jos paveikti. Gali tik laikinai ją užtušuoti.
Jie tai ir daro – spausdina pinigus ir augina valstybės skolą. Bet ilgai taip tęsti negalės. Reikės atskleisti tiesą. Tiesą sakant, mes į krizę dar net neįžengėme. Visa, kas buvo iki šiol – dar ne krizė. Kol kas visi tie finansininkų sukurti burbulai vis labiau ir labiau pučiasi, o tikroji krizė – dar prieš akis.
Viena, ką jie gali padaryti – tai pasistengti, kad krizė neužgriūtų netikėtai, baisiu smūgiu, galinčiu baigtis didžiuliu žlugimu ir kariniais konfliktais, o vystytųsi laipsniškai, smunkant gyvenimo lygiui. Žmonės prie visko pripranta – pripras dirbti vieną kartą per savaitę ir gauti ketvirtį atlyginimo. Jiems svarbiausia ne kristi nuo pirmo smūgio, o ristis žemyn palaipsniui. Šiandien apie tai ir galvojama, o ne kaip to visai išvengti. Juk visiems aišku, kad visos šiandien priimtos priemonės – tai puota maro metu ir kada nors už tai reikės sumokėti.
Juk iš esmės įmonės nieko negamina, atleidimai iš darbo tęsiasi. Viskas ritasi žemyn nuožulnia plokštuma – išsaugomas tik išorinis gero gyvenimo vaizdas, tarsi vitrina, kuri spindi kaip ir anksčiau, gal netgi dar labiau. O viduje seniai viskas supuvę. Žmonės negyvena iš to, ką gamina. Viskas laikosi augančių skolų sąskaita.

New York Times pranešimas. JAV darbo rinkos už birželį paskelbti rodikliai išsklaidė viltis greitai įveikti finansinę krizę. Nedarbo lygis ryškiai viršijo blogiausius vyriausybės ekonomistų lūkesčius. Ekonomikos kritimas panaikino visus ankstesnio pakilimo vaisius. Skaičiai rodo, kad Amerikos ekonomiką tebeapima gili recesija. Darbo ministerijai paskelbus statistiką, optimistinės prielaidos apie krizės pabaigą ėmė atrodyti nepagrįstos.
Replika. Niekas pasaulyje nenori įsiklausyti į sveiko proto balsą, bylojančio, jog krizė tęsiasi, jog jos išsprendimui būtina pakeisti visuomeninius santykius, pradėti naują visuomeninių santykių raidos etapą. Priežastis ta, kad pinigų srautai eina per žmones, kurių turtas priklauso tik nuo finansinių burbulų pūtimo. Todėl, kol pasaulio neištiks kolapsas, jie žaidimo nenutrauks.

Klausimas: Peržiūrėjau keletą jūsų teletiltų su ekonomistais. Pirmoji pokalbio pusė visada yra nebloga, tačiau po to aš laukiu, kada jūs pradėsite aptarinėti bendro darbo planus.
Jūsų pasiūlymas: „Jūs dirbate ateities visuomenės ekonomikos srityje, aš vystau jos ideologinį pagrindimą. Pabandykime kartu sukurti veikiantį ateities visuomenės modelį.“
Kodėl jūsų pokalbiai nepasibaigia tokiu pasiūlymu?
Atsakymas. Todėl, kad vos man pasakius savo nuomonę: žmogaus pasikeitimas, jo  auklėjimas yra pagrindinė sąlyga, o visi kiti pokyčiai yra antriniai, jie įvyks kaip auklėjimo pasekmės, auklėjant, pašnekovas praras susidomėjimą manimi. Juk taip aš pareiškiu, kad jokios ekonominės priemonės neduos teigiamo rezultato. Pašnekovas nebeturės savo dalies  mūsų bendrame darbe.
Ekonomistas turi suprasti, kad jo darbas yra kurti naują ekonomikos modelį: ekonomika nuolat dinamiškai vystosi priklausomai nuo to, kaip keičiasi naujoji (komunistinė) visuomenės sąmonė  (visuomeninių santykių ekonomika). Kol kas jie tam nėra pasirengę.

Pranešimas. Geros naujienos tapo deficitine preke. Bandoma organizuoti ir sąmoningai platinti naujienas. Pastaraisiais metais visame pasaulyje trilijonai dolerių išleisti ne griūvančios ekonomikos atstatymui, o gerų naujienų paskleidimui.
Biržos tuoj pat reaguoja į šias lėšų investicijas, žaidžia kilimą ir, kurdamos eilinį „finansinį burbulą“, išpumpuoja lėšas iš realaus sektoriaus. Politikai sako gražias kalbas apie kovą su ekonominiu nuopuoliu, sukuria geras naujienas, tačiau neturi jėgų kovoti su krize.
Replika. Štai taip po to ir atsiskleis visas mūsų pasaulio melas kartu su būtinybe jį sunaikintį ir įgyti priešingas egoizmui atidavimo ir gerų ryšių savybes. Iš blogio ištrūkti galima tik perpratus jį kaip blogį, o tam reikia, kad blogis būtų didelis. Taigi ateityje mūsų laukia dar didesni finansiniai burbulai.

Pranešimas: Vokietijos bundestagas priėmė įstatymą, kuris riboja viešųjų įstaigų aukščiausiųjų vadovų atlyginimus ir nustato, kad jie priklausys nuo organizacijos finansinių rezultatų. Jei dėl vadovų veiksmų įmonė patirs nuostolių, jiems teks kompensuoti iš savo kišenės 10 proc. nuostolio sumos. Kitose šalyse taip pat buvo imtasi apriboti aukščiausiųjų vadovų atlyginimus.
Komentaras: Šios priemonės nepadės, nes kol egoizmas neištaisytas, žmonės visais įmanomais būdais bandys apeiti įstatymus, kurie riboja jų egoistinį prisipildymą, net jei šis prisipildymas beprasmiškas. Prigimties įveikti neįmanoma, tai prieštarauja sveikam protui. Kita vertus, akivaizdu, kad maksimalaus atlygio sumažinimas kažkam yra naudingas!

Klausimas: Vienoje pamokoje kalbėjote, kad įmonės turi dirbti be pelno, t. y. išmokėjus atlyginimus, mokesčius, visas pelnas turi būti paskirtas žmonių švietimui, auklėjimui – t. y. pusiausvyros su gamta siekimui. Aš – verslininkas, turiu verslo draugų. Paaiškinkite detaliau, kaip visa tai turi vykti?
Atsakau laidoje „Klausk kabalisto“ (rusų k.):

Kviečiu visus užduoti šiai laidai klausimus dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba video ar audio formate siųskite elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com.

Klausimas: Nejaugi jūs vis tik tikite pasauliu be pinigų?
Atsakydamas pateiksiu jums savo senos mokinės Tašos iš Amerikos laišką:
Dirbu finansinėje kontoroje, kuri dar visai neseniai buvo Amerikos finansinio pasaulio šulas, o dabar griebiasi bet kokio šiaudelio vildamasi išlikti. Dar prieš metus kontoroje nebuvo laisvos vietos, o štai praėjus metams, užimta mažiau nei trečdalis. Iš darbo atleidžiama pagal grafiką ir jau visi nuolankiai laukia savo eilės, tikėdamiesi nutolinti tai, kas neišvengiama, ir atsakyti į klausimą – kaip maitinti šeimą.
Kas gi nutiko? Kodėl aplinkui viskas „subyrėjo“?
Mums aiškina, kad gyvenome ir dirbome už „virtualius“ pinigus. Bet juk dirbome ir suteikėme galimybę dirbti ir maitinti šeimas kitiems. Kas gi pasikeitė?
Materialus pasaulis nepasikeitė – bet biurai tušti, neskraido lėktuvai, niekas nepoilsiauja kurortuose – žmonės registruojasi ir eilėje laukia pašalpos.
Kodėl gi staiga mes, visa planeta patekome į siurrealistinį pasaulį? Kodėl daugiau neveikia sakytum darniai veikusi sistema, kai kiekvienas gauna iš kiekvieno? Pasaulinis ekonomikos organizmas subyrėjo į dalis.
Net jeigu į sistemą bus įnešta pinigų, sistema nesuveiks – juk tarp bankų ir verslininkų nebeliko tarpusavio pasitikėjimo. Verslas negauna kreditų iš bankų, ir nepatiki bankams savo pinigų – ir viskas užsidaro. Kitaip tariant, iš pradžių sistemos veikimą užtikrino ne pinigai, bet pasitikėjimas (tikintis pelno).
O jei visai be pinigų: dirbu pagal sąžinę (pinigų negaunu), iš parduotuvės imu tai, kas būtina (pinigų nemoku), tiekėjai pristato (veltui) prekes, kurias aš pagaminau (negaudama pinigų). Ar tokia sistema veiks? Kodėl gi ne? Visi dirba pagal sąžinę gaudami tai, kas būtina. Rojus žemėje.
Bet kaip galime bent jau pabandyti dirbti „pagal sąžinę“, jei visi aplink tučtuojau ims mumis naudotis, ir nėra jokios garantijos, kad atgausime bent kažką iš to, kas būtina?
Sistema normaliai funkcionuos tik išpildžius tris sąlygas: absoliučiai visi proceso dalyviai savo noru sutinka dirbti be užmokesčio ir, kad visuomenė egzistuotų, dėti maksimalias pastangas bei gauti būtiną minimumą – kaip bet kuri kita gamtos sukurta, gyva sistema, kurioje vieno organizmo dalys egzistuoja, kad išgyventų visas organizmas. Ir, panašu, kad krizei vystantis, tai bus vienintelė akivaizdi išeitis.
Lieka neatsakytas klausimas: kaipgi mes visi vienu metu įstengsime pažaboti savo egoizmą ir pradėsime gyventi padėdami vienas kitam, rūpindamiesi vienas kitu, užuot vienas kitą išnaudoję?
Kodėl žmonės pasiruošę lipti vieni kitiems per galvas? Kodėl gi taip sureikšminami nuliai po skaičiais banko sąskaitose? Koks gi skirtumas tarp visiško pinigų neturėjimo ir nesuskaičiuojamai didelės jų sumos?
Didelė pinigų suma suteikia žmogui tik tikrumą, kad jis pats ir jo šeima visada turės būtinus dalykus, kad vaikai gaus išsilavinimą, o jis – aprūpintą senatvę ir, prireikus, geriausią medicinos pagalbą.
Jei būtų galima suteikti žmonėms tikrumą, kad visuomenė aprūpins juos tuo, kas būtina, kiek gi pinigų reikėtų kiekvienam? Iš esmės, nė kiek, nes, kaip žinoma, perteklius tik kenkia.
To, kas būtina, kiekis, be abejonės, yra subjektyvus dydis, nes vienam būtina – antra pora kojinių, o kitam – trečias mersedesas. Bet jeigu žmonija turės tik vieną galimybę išgyventi – minimaliai vartojant, tai kiekvienas būtinus sau dalykus apibrėš tik įvertindamas galimybę maksimaliai pasitarnauti visuomenei. Kur gi ta stebuklinga jėga, galinti pakeisti mūsų esybę iš gavimo į davimą, iš išnaudojimo į rūpinimąsi kiekvienu?
Mumyse jos nėra. Galime tik viltis ta jėga, kuri su didžiule išmintimi sukūrė mus, visą šį pasaulį, kiekvieną augalą ir gyvą būtybę; ji skatina žmoniją vystytis ir pasiekti mūsų dar nesuvokiamą kokybiškai naują lygmenį. Tamsoje mums reikia šviesos, kuri mus ištaisys ir išves į naują pasaulį su naujais santykiais.

Žemė panaši į vieną ląstelę, ir, kaip ir visa, kas gyva joje, evoliucionuoja iš konkuruojančios individualizacijos į gyvybei būtiną sąveiką. Gamta atskleidžia visų gyvų organizmų žemėje istorinius ir globalius ryšius bei tarpusavio priklausomybę. Ekonominė sistema funkcionuoja panašiai kaip žmogaus organizmas. Tirdami žmogaus kūną, kaip vieną organizmą, galime rasti savęs ir visuomenės valdymo principus, kurių iš prigimties neturime, bet galime laisvai rinkdamiesi savarankiškai juos perprasti ir taikyti.
Atmestume ekonomikos ir gyvenimo klestėjimui kenkiančius principus ir taikytume tik naudingus. Žmogaus organizmas išsaugodamas savo formą nuolatos atnaujina ląsteles, pašalina tai, kas jam nėra būtina. Kūno gyvybingumas įmanomas tik tada, jei jo biologinės dalys linkusios palaikyti viena kitą, o ne būti priešiškos. Nors praeityje kova už išgyvenimą buvo vystymosi principas, tačiau vieningame kūne (būtent taip šiandien mums atsiskleidžia žmonių visuomenė) veikia kitas principas – vieningo kūno principas: „Gyvenimo pagrindas – gyvybinių sistemų tarpusavio ryšys“.
Todėl ir mūsų karta privalo nuo laisvos konkurencijos pereiti prie geranoriškos tarpusavio sąveikos principo. Laisva evoliucija baigėsi. Atsiskleidė Gamtos sistema. Ir mums teks į ją įsijungti.

Pranešimas: Jungtinėse Amerikos Valstijose manoma, kad krizė struktūriškai pakeis ekonomiką: kai kurios ūkio šakos išnyks, likusioms teks persiorientuoti į kitokių prekių gamybą bei kitokių paslaugų teikimą. Ekonomikos skatinimo įstatyme perkvalifikavimui numatyta skirti 4,5 mlrd. dolerių. Tai tik pradžia. Būtina išnaudoti krizę perkvalifikuoti žmones, kad būtų galima užimti naujas darbo vietas.
Komentaras: Teisingai, bet ir naujoji ekonomika neims veikti, jei paslaugų teikimas ir prekių gamyba nebus globaliai integraliai orientuoti į „viso pasaulio gerovę“, paliekant gamintojui tik tai, kas būtina, o visa kita perduodant į bendrą fondą. Perkvalifikavimas turi apimti žmonių perauklėjimą, jų paruošimą gyventi globaliame pasaulyje. Nesuprasdami gamtos dėsnių, naujomis sąlygomis nieko nepasieksime.