Vienas iš laikraščio „Liaudis“ straipsnių vadinasi „Marksizmo kritika naujos tikrovės šviesoje“. Nežiūrėkime į marksizmą kaip į studijų nevertą praeities etapą. Faktiškai kalbama apie klaidą, kurią kartojame neįtikėtinai reguliariai.
Viską, kas šiandien vyksta pasaulyje, vienaip ar kitaip galime suskirstyti į „už“ ar „prieš“ Markso teoriją. Visos žmonijos santvarkos (nori ji to ar ne), ir liberalizmas, ir kapitalizmas, ir diktatūra, ir t. t., formuojasi ir rikiuojasi, vienaip ar kitaip siedamosi su šia teorija.
Mažų mažiausiai dalį savo skaičiavimų ir dėsnių Marksas išvedė iš žmonių visuomenės, kurios pagrindas – egoizmas. Nerasdami kitos išeities, ligi šiol vadovaujamės šiais dėsniais. Net kildami dvasiškai, mes kylame virš to paties mus jungiančio tinklo, kurį Marksas norėjo išsamiai aprašyti. Kitas klausimas, kaip jam tai pasisekė.
Savo darbuose Marksas norėjo paaiškinti, kad žmonės iš prigimties tarpusavyje egoistiškai susiję, kiekvienas veikia pagal tai, kaip jį žmonių visuomenėje formuoja išorinės sąlygos ir vidiniai ketinimai. Susumavę matome šios priešpriešos rezultatus. Jie priklauso nuo to, kokio stiprumo yra vidinis impulsas, verčiantis žmogų visą pasaulį naudoti sau, ir kiek pasaulis leidžia jam tai daryti.
Iš esmės, toks viso mūsų gyvenimo leitmotyvas. Žinoma, to pasekmė – nuolatinė kova tarp žmonių, tautų, valstybių. Visą gyvenimą ieškome, kaip išnaudoti artimą, išplėšti, apvogti, nugriebti ką nors sau.
Taigi, ilgus metus Marksas studijavo šią egoistinę žmonių tarpusavio ryšių tikrovę, kurios pasireiškimas, ekvivalentas – pinigai. Jis suprato, kad būtinas ypatingas procesas, kuris leistų žmogui pakilti nuo egoistinio išskaičiavimo prie altruistinio, kai atsižvelgiama į interesus, pasireiškia abipusis laidavimas, meilė ir t. t.
Markso darbuose randame klaidų arba paprasčiausiai jo nesuprantame, tačiau turime įsisąmoninti, kodėl net ir šiandien jo „Kapitalas“ toks populiarus. Šioje knygoje jis vadovaujasi statistiniais savo laikų pramonės duomenimis. Atrodytų, jie mažai siejasi su šių dienų realijomis, tačiau, iš tikrųjų, požiūris lieka toks pat – egoistinis. Todėl visos vėlesnės teorijos tik papildė Markso sukurtą bazę. Niekas negali jo paneigti.
Iš esmės, Marksas norėjo surasti teisingą formulę, teisingą pačios žmonijos sau formuojamą tarpusavio ryšio išraišką. Jis padarė tai, ką galėjo.
Štai ir šiandien mes analizuojame šį mus jungiantį tinklą, tačiau nesivadovaujame pasenusia versija, o kuriame naują, teisingą. Pasauliui teks pereiti prie naujos, integralios ekonomikos, atskleisti jos dėsningumus. Tuo tarpu, senoji ekonomika nustoja veikti. Visi metodai, bent kiek susiję su ankstesne ryšių sistema, nebeveikia.
Taigi, nenuvertinkime marksizmo. Tarybų Rusijoje bandė įgyvendinti visai ne jį, nors tuo pavadinimu dangstėsi. Iš tikrųjų, pati visuomenė nebuvo pasirengusi tokiai pertvarkai, todėl nieko iš tikrojo marksizmo ten nebuvo.
Turime išsivaduoti iš stereotipinio požiūrio į Marksą ir jo teoriją. Ji – originalus bandymas moksliškai aprašyti žmonių tarpusavio ryšius dabarties sąlygomis. Reikia gerai išanalizuoti tai, ką jis parašė ir apie ką nutylėjo. Ligi šiol neprisikasėme iki jo darbų potekstės, nors ji labai svarbi ankstesnei ekonomikai. Iš Markso dar yra ko pasimokyti.

Iš 2011 m. rugsėjo 1d. pamokos pagal laikraštį „Liaudis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Karlas Marksas ir kabala

Kodėl žlugo marksizmo teorija

Ir vėl Marksas ir komunizmas…

Ekonominė sistema turi atitikti visuomenės būseną. Iki šiol vystėme ir tobulinome egoistinę sistemą, kurioje kiekvienas uždirba pagal savo jėgas ir galimybes. Žaliavos, armija, politika, apgaulė ir t. t. – viskas buvo įtraukta į egoistinį mūsų tarpusavio ryšių tinklą, ir formulė kiekvieną vesdavo prie maksimalaus pelno.
Tačiau pelnas būna skirtingas. Pavyzdžiui, kai kas moka daug pinigų, kad juos gerbtų ir jų bijotų. Yra ir kitokių variantų, tai priklauso nuo visuomenės charakterio. Bet galų gale visos priemonės įsijungia į mus siejantį tinklą, kuris iš esmės viską ir lemia.
Prisijungę prie jo gadiname jį savo egoizmu, pavydu, aistra, garbės vaikymusi – tiek atskiri žmonės, tiek ir tautos. Juk dalis ir visuma lygūs. Galiausiai šis per visą pasaulį nusidriekęs tinklas persmelktas visų rūšių norais, šalių ir tautų istorija, religijomis ir svajonėmis apie ateitį…
Viskas įpinta į šitą tinklą, ir todėl negalime jo suprasti. Visa realybė susipynė mūsų egoistinių, sugadintų tarpusavio santykių tinkle. Joje pernelyg daug įtaką darančių parametrų, veiksnių, ir mes nežinome, kaip juos išreikšti viena formule. Šimtai šalių, prezidentai ir premjerai, armijos, pinigai, žaliavų ištekliai, religijos ir mentaliteto pirmenybė, ankstesni pokyčiai ir viltys…
Tokioje gausybėje duomenų neįmanoma atsirinkti, ir dėl to mūsų ekonominė sistema išreiškiama tokiu skurdžiu paveikslu, kurį galime išskirti iš bendro tinklo. Ir kas geba jį suprasti šiek tiek geriau, tas iš anksto matydamas ateitį uždirba daugiau.
Taip vyko iki šiol. Pagal dalies ir visumos dėsnį galėjau ekstrapoliuoti savo savybes šaliai ir visam pasauliui, nes visi virėme vienos egoistinės prigimties katile. Tam tikru mastu įstengiau suprasti šalies ir pasaulio egzistavimo principus, kad atitinkamai sukurčiau ir koordinuočiau valdžios institutus ir valdymą.
Tačiau šiandien mūsų ryšys keičiasi į kitokį. Nauja programa jau įdiegta ir nuolatos atnaujinamos jos versijos. Ji įpareigoja mus vis labiau stengtis siekti vienybės ir abipusių garantijų, ir nors tai neatitinka mūsų norų − situacija tokia.
Mes savo ruožtu nežinome, kaip prisijungti prie šio tinklo, ir netenkame gebėjimo teisingai kontaktuoti su kitais. Pasaulyje kyla nepasitikėjimas: bankai netiki pramonininkais, vyriausybės – viena kita. Ir tai natūralu. Anksčiau ryšys buvo aiškus: „tu – man, aš – tau”. Savo egoizme supratome vienas kitą.
Bet situacija pasikeitė. Juk mes dar neišsitaisėme, dar esame senoje prigimtyje – ir tuo pačiu metu atskleidžiame naują tarpusavio ryšį, visiškai nesuprantamą iš ankstesniųjų pozicijų. Mes net nepastebime jos altruistinės prigimties.
Čia ir slypi problema, kuriai išspręsti nepadės įprasti metodai. Esmė ta, kiek visuomenė artės vienybės link. Priežastys nesvarbios, tegul mus stumia ekonomika, grėsmė saugumui ar socialinio susitaikymo būtinybė – bet kuriuo atveju, tik judėdama į vienybę visuomenė ims staiga suprasti pasaulį: „Ach štai kaip! Ką gi dabar reikia daryti? Ko griebtis?“
O griebtis reikia integralaus auklėjimo. Kitų priemonių nėra. Mes turime išmokti ir atsirinkti, kaip sukurti naują vienybę, kuri nebūtų grindžiama ankstesniais ryšiais ir ankstesne prigimtimi, bei kaip truputį pakeisti savo prigimtį. Ir tegul man visiškai šito nesinori, bet tai vienintelė galimybė prisitaikyti prie tos mums beatsiskleidžiančios gamtos, prie altruistinio tarpusavio ryšio. Tik tada galėsime susitvarkyti gyvenimą, priešingu atveju − galutinai nukrypsime nuo kelio ir bankrutuosime pagal visus ekonomikos rodiklius.
Juk šiuolaikinė ekonomika sukurta pagal principą „duok-imk“, kaip pasakyta „eikite ir užsidirbkite vienas iš kito“. Kas bus, jei žmonės, pramonės sektoriai, šalys ir visas pasaulis visiškai pamirš, kaip užmegzti tarpusavio ryšius? Pasaulis grįš prie natūrinio ūkio: ką pagaminai, tą ir sunaudojai. Tai katastrofa, bet gali nutikti ir tai.
Ir todėl šiandien taip svarbu taikyti integralų auklėjimą ir išmanyti globalius tarpusavio ryšius. Mums būtinai reikia rasti teisingas pateikimo formas, kad išaiškintume tai pasauliui.

Iš 2011 m. rugsėjo 1 d. pamokos pagal laikraštį „Tauta“

Daugiau šia tma skaitykite:

Ekonomika – mūsų santykių kopija

Ateities spindulys nūdienos tamsoje

Pusiausvyros ekonomika

Video klipas rusų k.

Klausimas: Ar šiandien įmanoma universali ekonomikos teorija visiems?
Atsakymas: Ekonomika – tai mūsų tarpusavio ryšio atspindys. Kabalos mokslas, iš esmės, aiškina mums būtent ekonomiką – tai, kaip aprūpiname vienas kitą. Rūpindamasis kitais, aš atlieku išskaičiavimą: kiek turiu iš jų gauti, kad jiems duočiau.
Būtent apie tai Baal Sulamas rašo „Raštuose apie paskutiniąją kartą“ ir laikraštyje „Narod“: kaip įvesti teisingus tarpusavio ryšius, koks turi būti teisingas pasidalijimas, kas yra subalansuotas vartojimas, kaip gauti tik tai, kas būtina, o visame kitame kiek įmanoma padėti kitiems.
Tai ir yra ekonomika. Tiesa, dar neišmokome aprašyti jos tokiomis formulėmis, kurios būtų suprantamos šiuolaikiniams ekonomistams. Mes patys dar neturime aiškaus supratimo ir pajautimo artimiausių mažųjų pakopų, kuriomis kildami pereisime nuo dabartinės kapitalistinės ekonomikos į pusiausvyros ekonomiką.
Mes suprantame, kad tam reikalingi dvasiniai degalai, kadangi materialiajame pasaulyje kiekvienas gaus tai, kas būtina pagal savo prigimtį, o pertekliaus niekam neliks. Tai kas gi varys žmones? Juk egoistinis noras neišnyksta, jis tik auga – tuo labiau dvasiniame pasaulyje, kur jis milijardus kartų stipresnis. Todėl ten ir gauname Aukštesniąją Šviesą, o ne nuotrupas kaip čia.
Taigi, mūsų problema – pereinamasis laikotarpis nuo kitų išnaudojimo dėl savęs į savęs panaudojimą dėl kitų. Kaip man vartoti minimumą ir mėgautis davimu? Tam reikia, kad Šviesa „išverstų išvirkščiai“ mano prigimtį. Kaip gi to panorėjus, kaip iš anksto to paprašyti, išvengiant kančių?
Aišku, kančios privers mus būti pasiruošusius bet kam. Tačiau aš pats turiu įsivaizduoti davimo paveikslą, kad dabartinė būsena atrodytų man blogiau už mirtį. Ateitis turi šviesti taip stipriai, kad beatodairiškai užsimanyčiau išsikapstyti iš dabarties. Ten, priekyje, manęs laukia toks puikus gyvenimas, kad esamas egzistavimas praranda bet kokią prasmę – tai tik trukdo, reikia jį užbaigti.
Kaip nupiešti tokį paveikslą? Iš vienos pusės, jame slypi didelė kančia, tačiau iš kitos pusės, tai – meilės kančia, kamavimasis dėl didybės. Mūsų pasaulyje žmonės dažnai atiduoda savo gyvenimą tam, kad pasiektų paveikslą, kurį patys nusitapė. Galima visą gyvenimą išdirbti vandentiekininku arba elektriku. Kodėl gi visi dar kažką vejasi? Kad gautų priedą, nors gyvuliniame lygmenyje jis nėra būtinas. Tai jau ne įspūdingos atostogos, o sąskaita banke, kuri savaime suteikia malonumo.
Taigi, dar negalime paaiškinti, kaip pereiti nuo kančios prie traukos, neapčiuopiame realių ekonominių priemonių, kurių bus imtasi kartu su visuomenės auklėjimu. Ateityje turėsime tai padaryti.

Iš 2011 m. spalio 18 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ant mažo plausto

KGB ilsisi

Pusiausvyros ekonomika

Nuomonė: (A. Lozovaja, analitikos departamento IR Vector Securities direktorė): Pasaulyje jau plinta skolų krizės. 2008 m. pabaigos krizė paskatino valstybę didelę privataus sektoriaus (iš esmės, bankų) skolų dalį prisiimti sau „toksinių“ aktyvų išpirkimu.
Korporacijų sektoriui tikrai pavyko padėti, tačiau valstybinės skolos neproporcingai išaugo. Kol kas galima gelbėti tokias šalis kaip Graikija, bet kas išgelbės JAV ar Japoniją? Juk skolų disbalansas Amerikoje – didžiausia pasaulinės ekonomikos rizika.
Komentaras: Palaipsniui atverdama tikrąjį paveikslą, gamta suteikia galimybę įvertinti esamą padėtį ir pasirinkti išsitaisymo, pusiausvyros su ja, kelią, vietoje to, kad siektume tokios pusiausvyros  kančių keliu.

Daugiau šia tema skaitykite:

Bet kokiam užsispyrimui yra ribos

Pusiausvyros ekonomika

KGB ilsisi

Klausimas: Kokias permainas turime atlikti šiame etape?
Atsakymas: Svarbiausia, reikia keisti žmogaus požiūrį į pasaulį, jo traktavimą. Tiesą pasakius, daugiau nieko ir nereikalaujama. Be šito negalima imtis praktinių veiksmų.
Juk dar neišsiaiškinome, kas vyksta. Visų pirma, žmonės turi sutikti su būtinomis vidinėmis permainomis, su būtinybe vienytis. Pakanka pradinio pritarimo susivienijimui, kurį išprovokuoja visiškas nusivylimas, absoliuti prisipildymo šaltinių netektis, – ir žmonėms gims naujas supratimas, juos persmelks naujas jausmas, jie ims įgyvendinti puikius sumanymus anksčiau negu tu apie juos pagalvosi. Visuotinio susivienijimo galia masėms suteikia išminties.
Klausimas: Ką reiškia „pritarti susivienijimui“?
Atsakymas: Žmonės patys sau pripažins, jog naujoji, geroji pasaulio ateitis slypi visų vienybėje. Tai jau kitas požiūris į pasaulį. Aš daugiau nebesipriešinu, sutinku tai sužinoti, aš įsilieju į šią programą, priimu šią žinią. Aš jau suprantu, kad krizę sukėlė didžiulis egoizmas, kuris galutinai mus izoliavo, tuo tarpu, mums atsiskleidžia bendra, vientisa sistema.
Tai ir yra pritarimas: vietoje to, kad kaip įprasta stebėtume, kaip kinta dolerio kursas ir apskaitos tarifai, pradedame mąstyti naujai. „Mes gyvensime geriau, jeigu labiau susivienysime tarpusavyje, nes šiandien tokią bendros sėkmės sąlygą mums kelia pati gamta“. Gamyklos savininkas, poliklinikos gydytojas – nesvarbu, kur žmogus yra, kuo užsiima – jau žino, kad sėkmingai vystytis galima tik susitelkus, susivienijus. Nėra prasmės kažką apvaginėti, lobti kažkieno sąskaita, kažką mulkinti, apeiti ir t. t. Keičiasi pats požiūris į gyvenimą.
Šiuolaikinė finansinė sistema grindžiama pelnymusi kito sąskaita. Pradžioje viskas vyko sklandžiai: žmonės kaupė pinigus ir juos investavo į pramonės sektorių. Tačiau po to prasidėjo spekuliaciniai žaidimai, pradėtos dirbtinai kelti kainos. Dėl stiklinės, kainuojančios 5 dolerius, prasideda kova: vienas siūlo 20, kitas – 30, ir remdamiesi tokiomis kainomis sukuriame ištisą industriją, nuduodami, kad ji grindžiama tikrais pinigais. Galų gale doleris iš aukso virto popierėliu, ir mes praradome ekonomikos kontrolę. Tai jau ne ekonomika, o vienas didelis melas – todėl ji šiandien ir žlunga.
Mums reikia pereiti prie visiškai kitos sistemos, ir svarbiausia, kokį uždavinį keliame: pasaulinė ekonomika ir pasauliniai finansai turi padėti mums sureguliuoti bendrą sistemą. Operuosime ne oriniais, o tikrais piniginiais ištekliais, atitinkančiais tikrą pasaulinės ekonomikos galią, ir kartu atkursime pasaulio pusiausvyrą. Visi drauge tarsimės, kaip geriau investuoti turimas lėšas, kad pasiektume maksimalų balansą.
Naujos ekonomikos požiūris yra toks: uždirbti ne naudojant pinigus, nusėdusius banke, o stiprinant ryšį ir pusiausvyrą tarp visų sistemų.

Iš 2011 m. spalio 11 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apribojimas iki taško

„Viena šeima“ – ne utopija!

Išeities iš šios aklavietės nėra

Šiandien ekonomikos specialistu laikomas tas, kuris geriau moka uždirbti pinigų kito sąskaita, neperžengdamas įstatymo. Mes kalbame apie kitokią ekonomiką, ir žinoti ją privalo visi. Juk ji leidžia pripildyti sielą, o ne kišenę.
Mes patenkiname būtiniausius kūno poreikius (kiekvienas gauna pakankamai) ir rūpinamės tuo, kad išmokytume vaikus ir suaugusiuosius neperžengti šeimos biudžeto ribų. Pirmasis mūsų rūpestis – pagrindiniai poreikiai: būstas, šiek tiek darbo, labai daug mokymosi, maistas, rūbai ir t. t. Visa kita, kas nebūtina, reikia atmesti ir persiorientuoti į dvasinę sritį.
Tai nereiškia, kad papuošalų fabriko savininkui reiks uždaryti savo verslą. Tai irgi reikalinga, bet tokia forma ir toks kiekis, kuris neveiktų mūsų egoizmo. Viskas turi būti subalansuota – bet ne Saugumo komiteto, o pačio žmogaus, kurį keliame į žmogiškąjį lygmenį.
Negalime ir neketiname savavališkai nurodinėti: „Nuo šiandien kiekvienam – po vieną butelį kefyro.“ Reikia pakelti žmones į tokį lygmenį, kad jie patys pasitenkintų saikinga kokybiška mityba.
Naujojoje ekonomikoje nieko neįmanoma įgyvendinti, kol žmogus nėra auklėjamas ir nepakyla. Iš esmės, savo „gyvūną“ paliekame materialiojoje ekonomikoje, o visame kitame ekonomika įgauna dvasinę formą.
Taigi, turime dvi ekonomikas: materialiąją ir dvasinę. Materialioji, kaip ir ankščiau, remiasi piniginiais tarpusavio atsiskaitymais, nors, gali būti, vėliau padėtis keisis. Dvasinė ekonomika privalo tučtuojau aprūpinti viskuo, ko žmogui trūksta. Jo siekimas rungtyniauti, pavydas, neapykanta, vidiniai potroškiai, „kaimyno teisė“ ir t. t. – visas šias tuštumas būtina užpildyti. Negalima žmogaus palikti pusiaukelėje be pagalbos.
Be apmokymo neapsieisime. Kai masės įsijungs į procesą ir priims šiuos paaiškinimus, kiekvienam atsiras aplinka, pripildanti, įpareigojanti, pakelianti jį. Kuo labiau žmoguje virs neapykanta, pavydas, atsitolinimas ir ambicijos, tuo aiškiau jis jaus, kad būtent teisinga aplinka sugeba pripildyti jo norus laidavimu, o egoistiniame pasaulyje jie lieka tušti. Jis ne menkins, o stiprins savo potroškius – ir sugebės juos užpildyti.
Mūsų prigimties neįmanoma nuraminti – tai tegul auga, bet teisingai.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala nereikalauja riboti savęs

Ekonomika – jau ne mokslas

Darbo yra visiems ir kiekvienam!

Nuomonė: (A. Duginas, iš naujos knygos „Krizė, ekonominės teorijos pabaiga“): Krizė nėra ekonominė. Žlugo pats liberalios ekonominės sistemos modelis. Tai kapitalistinės pasaulio sistemos žlugimas – visi ieško išsigelbėjo ir reikia ruoštis pačiam blogiausiam.
Turime vilkinti laiką, kad liaudis suvoktų įvykusių procesų svarbą bei negrįžtamumą ir  kad būtų sukurtas  alternatyvus išsigelbėjimo planas,  nauja ekonominė sistema.
Visi ankstesni ekonominiai planai buvo sudaryti remiantis nepaliaujamo ekonomikos augimo logika. Ekonomistai R. Mertonas ir M. Skoulzas gavo Nobelio premiją, dar 1997 metais įrodę, kad tokia krizė, kaip dabartinė jokiomis aplinkybėmis negali įvykti, nes finansinės rinkos augimas yra begalinis.
Ir nors visi šie lūkesčiai subyrėjo, tačiau iki šiandienos nėra net naujojo plano eskizo. Vis dar bandoma apginti liberalų modelį, nors jo jau nebėra. Dabartinė krizė yra rimtesnė, nei Didžioji 1929 metų depresija. Mes artėjame prie apokalipsės, nes žlugo sistema, kuri buvo laikoma vienintele teisinga ir veiksminga.
Komentaras: Ekonomika – tai žmogaus prigimties ir visuomeninių ryšių atspindys. Ankstesnė ekonomika nebeveikia, nes mes patys to nesuvokdami įžengėme į naujus visuomenės ryšius – gamta mus įvedė į globalius integralius santykius, todėl mūsų seni, egoistiniai ryšiai neveikia.
Privalome išstudijuoti naujus visuomeninius santykius ir šviesti žmones naujam pasaulio gyvenimui. Jei sukursime gerus tarpusavio ryšius, gamta grąžins mus į pusiausvyrą su ja.

Daugiau šia tema skaitykite:

Eksperto nusivylimas…

Sprendimas – žmogaus prigimties pasikeitime

Ekonomika – mūsų santykių kopija

Nuomonė (Duglas Jolker, Virdžinijos ekonomikos universiteto Ridžent profesorius, JTO darbuotojas finansinės krizės klausimais): Dabartiniai dramatiški įvykiai finansų rinkose patvirtina, kad tai ne įprasta ekonominė krizė, bet lemtinga visos postmodernistinės ekonominės sistemos krizė.
Šios sistemos pagrindas – manipuliacijos vartotojų sąmone ir apgailėtini spekuliatyvaus ekonominio elito interesai. Jai būdinga manipuliacijomis išpūsta prekių, paslaugų, valiutos, akcijų, kreditų kaina.
Dabartinė krizė – tai postmodernistinės visuomenės pasitikėjimo informacija krizė, kurioje žodis „tiesa“ tapo juokinga ir naivia kvailyste. Šios visuomenės pagrindas buvo visaapimanti apgaulė ir manipuliacijos.
Bet anksčiau ar vėliau iliuzinio, klaidingai sukonstruoto pasaulio tikrovė turėjo susidurti su sunkia ekonomine tikrove. Kai taip ir atsitiko, oro burbulų tvirtovės ėmė sproginėti. Žmonės ėmė suprasti, kad ekonomikoje, kurios pagrindas melas ir manipuliacijos, niekuo pasitikėti negalima. O visaapimančioje nepasitikėjimo situacijoje rinka ir ekonomika negali egzistuoti apskritai.
Ši ekonomika sukurta amžiaus viduryje, kai sparčiai ėmė vystytis manipuliacijos priemonės: TV, reklama, rinkodara, prekių ženklosklaida, MT, spekuliatyvios globalios finansų rinkos ir t.t. Jų darbo vaisius – sąmoningai iškreipta pasaulio tikrovė, netikrų vertybių sukūrimas, iracionalaus vartotojiško elgesio formavimas.
Jie mėgino įteigti, kad tiesa – tai žodžiai, kuriais tikima; kad interpretacija svarbesnė už tikrovę; kad tikrąsias vertybes kuria ne racionalūs žmonių poreikiai, o iracionalūs vaizdai ir simboliai.
Ši sistema atsirado praėjusio amžiaus viduryje, kai pramoninę ekonomiką ir pramoninę eksploataciją pakeitė manipuliacinė ekonomika.
Žmogus joje tapo eksploatacijos objektu ne tik kaip gamintojas, bet ir kaip įpirštų prekių vartotojas, ir kaip investuotojas į išpūstus finansinius institutus. Manipuliacijų aukomis tapo ištisos tautos ir šalys, kurios savo išteklius iškeitė į iliuzines, niekuo nepadengtas finansines priemones.

„Vaidinimas baigtas. Laikas vilktis kailinius ir grįžti namo. Apsidairė. Bet nei kailinių, nei namų nerado“ (V. Rozanovas apie „įprasto pasaulio“ krachą po 1917 metų revoliucijos).

Daugiau šia tema skaitykite:

Ekonomika – jau ne mokslas

Egoistinė globalizacija – neišgydo nei visuomenės, nei žmonių

Yra problemų, yra patarimų – sprendimo nėra

Nuomonė (prof. Štiglicas): Mūsų ekonominiai modeliai atvedė į 2008 metų krizę. Prieš tris metus rugpjūtį buvome susirinkę čia, Lindao, ir stebėtina, tačiau nebuvo nė vienos diskusijos artėjant didžiausiai krizei, kuri prasidėjo po mėnesio.
Kokiu būdu grupė pirmaujančių ekonomistų, kurie turėjo apgalvoti svarbiausius pasaulinės ekonomikos klausimus, nenumatė per pastaruosius 75 m. didžiausios ekonominės krizės? Tai ne tik ekonominė, bet ir ekonomikos mokslo krizė.
Makroekonomikos modeliai, kuriais iki šiol naudojosi centriniai bankai, sukūrė darbo ir mąstymo principus, kuriuos ištiko krizė, o svarbiausieji iš jų disbalanso ir įtvirtinimo procesai − jeigu piniginė-finansinė politika rūpinsis mažėjančia infliacija, tuomet tai leis išsaugoti pastovų augimą. Žvelgiant atgal, šios idėjos atrodo tiesiog absurdiškos.
Komentaras: Ekonomika atspindi mūsų egoistinius ryšius. Mes patys sukūrėme šį ,,mokslą“ ir jis keičiasi plečiantis ir augant mūsų egoizmui. Ekonomika yra jo atspindys, kopija.
Todėl šiandien, kai mūsų egoizmas baigė vystytis ir suformavo uždarą, integralią, globalią sistemą, jame išryškėja kitokios priklausomybės, būdingos uždaroms, o ne individualioms sistemoms. Tačiau ekonomistai taip ir liko egoistais-individualistais, tad negali sukurti naujos ekonomikos – pasaulinės visuomenės integralios ekonomikos.
Todėl ir jų senieji instrumentai netinka mūsų laikmečiui. Štai čia ir yra krizė – mūsų pasenusio ekonominio mąstymo krizė. Mes turime pertvarkyt savo ,,vidų“, tapti kitokiais, atitikti naują mūsų tarpusavio ryšio sistemą, kuri dabar priverstinai atsiskleidė.
Dėl to turime sukurti sau aplinką, kuri mums suteiktų naujus, globaliai integralius tarpusavio santykius bei tarpusavio priklausomybę – pasitelkiant auklėjimą, masines informacijos priemones ir kt. Antraip, ir ateityje likus mėnesiui iki krizės nesugebėsime jos įžvelgti!

Daugiau šia tema skaitykite:

Ekonomika – gyvenimo pratęsimas

Vedybos su ekonomistais atidedamos…

Nėra priemonių krizei įveikti!