Klausimas: Sakėte, kad vienintelė priemonė, galinti padėti žmogui išlaikyti teisingą ketinimą, − tai aplinkos poveikis. Vadinasi, žmogus turi vienintelį būdą tobulėti – sukurti tokią aplinką, kaip kongrese dykumoje, kuri visąlaik skatins jį likti su teisingu ketinimu ir galvoti apie davimo savybę?
Atsakymas: Tik šitai! Be aplinkos poveikio žmogus pasimeta. Yra daug žmonių, kurie sėdi namuose, žiūri per televizorių serialus, skaito detektyvus ir romanus, tiesiog „degina“ laiką. Laikas eina… Ir jie jaučia, kad nieko negali su savimi padaryti. Jiems duoda pajausti, kad jų laikas užpildytas tuštuma ir jie nieko negali su tuo padaryti.
Gaunu tokius žmonių skundus: „Aš nieko nedarau! Kaip man iš to išeiti?!“ Žmogus pasižada sau, kad nuo rytojaus paims save į rankas, − o kitą dieną vyksta tas pats. Praeina dar viena diena, ir dar… Laikas negrįžta.
Ką gi daryti? Nieko nepadarysi! Taip iš aukščiau duoda žmogui suprasti, kad be aplinkos poveikio jis neturės jėgų pajudėti iš vietos. Jis privalo įsitvirtinti teisingoje aplinkoje − tiesiog kaip „kvailutis“, kaip mažas vaikas tarp suaugusiųjų. Įeik – ir gausi iš jų jėgos!
Kaip sakė kabalistas Josi Ben Kisma: „Ką aš veiksiu be savo mokinių?!.“ Ar jis turi gauti iš jų žinias? Ne. Tik jų bendrą norą pasiekti tikslą. Argi jis neturi noro?! Jo noras milijardus kartų didesnis nei jų! Teisingai. Tačiau jis neturės noro „milijardo kartų didesnio + 1“, jeigu neįsijungs į juos. Be jų jis negalės toliau pakilti nė viena pakopa aukščiau. Likęs vienas, be mokinių, nuo rytojaus pradės skaityti naujienas vietoj knygos „Zohar“…

Iš 2011 m. lapkričio 17 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nešanti banga

Su kuo kreiptis į Šviesą?

Pradėti nuo nulio

Svarbiausias mūsų darbas – pakilti aukščiau savo minčių ir norų, sugebėti atsijungti nuo jų ir pakilti į tą aukštumą, kur esame visi drauge – ten, kur yra siela. Pasaulyje yra tik viena siela.
Todėl parašyta, kad prieš gaudami Torą Izraelio sūnūs privalėjo tris dienas susilaikyti – kiekvienas mėgino pakilti aukščiau savo žemiškų rūpesčių, minčių, norų, išskaičiavimų, kad pasišvęstų tik aukščiausiajam tikslui.
Tai nėra paprasta, reikia atkaklaus, kruopštaus darbo, tarsi rinktume smulkius grūdelius, kol visus iki vieno surinksime ir pasibaigs visi mūsų egoistiniai išskaičiavimai. Kol žmogui nustos busti niekingi norai ir mintys, traukiantys jį į skirtingas puses, tuomet jis beveik bus pasiruošęs įsijungti į aplinkos mintis ir norus.
Šis asketizmas ir susilaikymas, milžiniškos pastangos siekiant pasiruošti nėra paprastas dalykas. Žmogus privalo sugriauti savo ego, išeiti iš savęs, tikromis fizinėmis pastangomis ištrūkti iš savo kampo ir fiziškai įsijungti į kitus. O vėliau pasistengti nulenkti galvą ir priimti iš jų dvasią, kuri jį veiks. Negalima duoti savo mintims jokios laisvės, nes jį gali išsviesti jį už šios visuomenės, grupės ribų.
Žmogus privalo nusilenkti ir per jėgą, materialia forma ir vidumi, dvasiškai, mintimis, norais, susitelkti ir susikaupti taip, kad viskas būtų aplinkos valioje. Reikia atitrūkti nuo savęs! Tegul žmogų veikia tai, kas yra aplinkoje, kad jame neliktų nei savo proto, nei širdies, ir jį valdytų tik tai, kas yra visuomenėje.
Tai – pirmasis pasiruošimo įsijungti vienam į kitą etapas. Jeigu mums pavyks tai padaryti, jau galėsime kalbėti apie Aukštesniosios jėgos, grupės jėgos poveikį.
Grupė – tai nėra tas fizinis darinys, kokį įsivaizduojame, nėra fizinių kūnų grupė. Mus paveiks vidinė grupės jėga ir jos turima grąžinanti į šaltinį Šviesa, kuri kiekvienam įkvėps šventumą, pakilimą aukščiau savęs paties. Tame pakilime jis pradės jausti bendrą jėgą, užpildančią pasaulių sistemą, tuomet supras, apie ką buvo kalbėta.
Todėl svarbiausia mūsų kongrese, jau prieš jį, nors tris dienas (ir jau tiesiog nuo šios dienos pradėti save pratinti) pakilti aukščiau visų pašalinių minčių ir išskaičiavimų, apsiriboti tik būtinais dalykais, kurių negalima atsisakyti. Ir visame kame vadovautis tikėjimu aukščiau žinojimo.
Ypač per paskutines tris dienas prieš kongresą privalome pradėti tikrą ataką, susilaikymo dienas – ir fiziškai, ir mintimis, ir norais, kad turėtume vienintelį tikslą ir jaustume kuo mažiau kliūčių.

Iš 2011 m. lapkričio 11 d. kongreso „Arvut“ 1-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuriant naujo pasaulio modelį

Nepaleiskite Šviesos!

Tai turi nutikti čia ir dabar

Pasakyta, kad „Izraelis, Tora ir Kūrėjas – viena visuma“ – visos šios sudedamosios dalys turi vienytis. Baal Sulamas aiškina, kad „Izraelis“ – tai žmogus, norintis grįžti prie savo šaknies, kurioje jis yra susiliejęs su Kūrėju, panašus į Jį – yra abipusėje meilėje su Juo.
„Tora“ – tai tie etapai, kuriuos jis pereina, kurdamas savyje poreikį vienytis su grupe – bendrą norą, reikalavimą. Ir tada ateina Šviesa, kuri pasireiškia sujungtame inde.
Bet sudužusio indo, kuris nori susijungti, atžvilgiu ši Šviesa vadinama supančia, grąžinančia į šaltinį. Tada Ji taiso norą, kiek įmanoma, toje pakopoje, kurioje dabar yra draugai – jų tarpusavio ryšio lygmenyje. Tada jų veiksmas vadinamas „613 priesakų“, norų ištaisymu.
Jie atlieka šiuos ištaisymus, esant kiekvienai jiems suteiktai galimybei, kai Šviesa pažadina juos kitai būsenai. Šviesa ateina iš Begalybės į jų pakopą ir kas kartą pakelia juos dar aukščiau. Jeigu jie šitaip dirba, galiausiai pasiekia galutinę būseną – kūrimo tikslą.
Tame nėra nieko, išskyrus įstatymo mylėti artimą kaip save patį vykdymą. Kiekvienoje pakopoje, kurioje prašome grąžinančios į šaltinį Šviesos, ji ateina (pabunda mūsų viduje), ištaiso ir sujungia mus vieną su kitu. Tai vadinamoji „Tora“ – 613-ka jos šviesų, kurios ištaiso 613 egoistinių norų, paversdama juos davimo norais.
Po to jais pasivelka Kūrėjo atskleidimas – bendra Šviesa, atsiskleidžianti Šviesoje Chasadim, davimo Šviesoje.
Vadinasi, visą mūsų darbą sudaro:
-iš vienos pusės, savęs anuliavimas,
-iš kitos pusės, savęs auginimas, kad turėtume galimybę veikti kitus,
- jungimasis tarpusavyje, įgyvendinamas grąžinančios į šaltinį Šviesos.
Ir Ji jau yra tarp mūsų, mums tik reikia išryškinti Ją! Juk mes nejaučiame ištaisymo jėgos, o tik pačius save, kai truputį labiau išsitaisome.
Tapti labiau ištaisytiems – vadinasi – tapti vidumi artimesniems vienas kitam ir susijungti (būtent vidumi, o ne išoriškai!) Būtent dėl šio vidinio suartėjimo pradedame jausti, ką reiškia ryšys, davimo jėga. O pažindami davimo jėgą, pažįstame Kūrėją ir pradedame suprasti kūrimo sumanymą, jo programą, priežastį, visą mūsų pereinamą procesą ir atskleidžiame Kūrėjo veiksmus.
Kūrėjo veiksmų atskleidime kūriniams ir glūdi tas malonumas, kurį galime Jam suteikti – kad visi kūriniai pažintų Jį kaip duodantį ir nešantį gėrį.
Tas, kuris nori pažengti pirmyn ir laiko tai savo svarbiausiu tikslu, negali nieko daugiau kaip įsivaizduoti ištaisytą būseną ir visą laiką stengtis priartėti prie jos.

Iš 2011 m. liepos 20 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjo architektas

Išsilydžiusi širdis

Kai kiekvienas atsako už visus

Klausimas: Materialiame pasaulyje žinome, kaip išmatuoti pagreitį. Tačiau kaip, su kuo išmatuoti mūsų dvasinį tobulėjimą?
Atsakymas: Tu matuoji pagreitį, vertindamas savo ryšį su grupe. Daugiau nieko neturi. Todėl viena bendra siela buvo sudaužyta į daugybę sielų tam, kad tu turėtum matavimo priemonę, darbo ir pastangų vietą, kad taip pat galėtum įvertinti, kiek esi nutolęs nuo kitų arba priartėjęs prie jų – ne tiesiog prie žmonių, bet prie jų noro atskleisti dvasinį pasaulį, Kūrėją, ar tu esi drauge su draugų norais, tam kad būdami teisingame ryšyje ir laiduodami vienas už kitą, jūs atskleistumėte Kūrėją.
Todėl tik draugų norų atžvilgiu tu gali įvertinti savo dvasinę būseną – kiek tu drauge su jais esi arti Aukštesniojo pasaulio.
Klausimas: Tačiau kur čia pagreitis? Kuo jį išmatuoti?
Atsakymas: Diena iš dienos, minutė po minutės tu vertini šį ryšį. Yra atstumas tarp tavęs ir kitų: ar jis sutrumpėja, ar ne, kokiu būdu, pastoviu greičiu ar jau su pagreičiu. Pagreičiu vadinamas greitis, didėjantis kiekvieną akimirką.

Iš 2011 m. liepos 22 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasirodo, viskas yra manyje

Hitleris, Stalinas, Achmadinežadas…

Draugavo du draugai

Žmonės ateina į kabalą, turėdami įvairiausių iliuzijų, klaidingų nuomonių apie šį mokslą, įsivaizduodami jį taip, kaip piešia jų egoistinis noras iš įvairiausių gandų.
Kabalą įsivaizduoja kaip mistiką, mano, kad ji susijusi su astrologija, gydymu, kažkokiais palaiminimais, stebuklais, šventintu vandeniu ir raudonais siūlais, kad jai padedant galima atskleisti praeitį ir ateitį, – juk mūsų egoizmas ieško sau kažkokio ypatingo prisipildymo.
Todėl visi iš pradžių sunkiai suvokia kabalistinį principą: „Pamilk artimą kaip save patį.“ Jei ir sutinka su juo, tai suvokia jį egoistiškai, tokiu suvokimu paremtos ir įvairios „dvasinės“ praktikos.
Tačiau tam, kad priartėtume prie tikrojo kabalos metodikos įgyvendinimo, reikalingi ypatingi žmonės. Tam būtina didžiulė ištvermė, daug pastangų ir palaikymas, kurį vienas kitam teikia grupė žmonių, tam pasiruošusių ir suprantančių, kad kitaip neturi jokių šansų save realizuoti. Tik per šį bendrą norą, „bendrą indą“ jie galės gauti galimybę tapti žmonėmis ir kažką padaryti su savimi, kad pakiltų aukščiau materialaus, gyvūninio egzistavimo į „žmogaus“ pakopą.
O dvasinis veiksmas, kurį mums reikia atlikti, yra vadinamųjų „613 priesakų“ išpildymas, kitaip tariant, tų pačių žmonių, kurie nusprendė susivienyti, veikimas siekiant vienybės.
Taip buvo Abraomo laikais, taip buvo Mozės laikais – taip pat ir mūsų dienomis. Tai yra vienas ir tas pats principas. Jeigu Kūrėjo sukurtos, sudužusios sielos dalys yra pasirengusios susijungti, kad atkurtų bendrąjį indą, tai šis indas įkūnija pagrindinį, visa apimantį davimo dėsnį – jis tampa indu Šviesai. Šviesa atsiskleidžia šiame bendrame nore, bendrose pastangose, tarpusavio palaikyme ir laidavime.
Todėl žmogui nėra ko ir galvoti apie dvasinį suvokimą ir savęs realizavimą, jeigu jis nesuvokia, kad šie dalykai pasiekiami per susijungimą su kitu, artimu, t. y. tokiais kaip jis žmonėmis, taip pat norinčiais susivienyti ir suprantančiais, kad tik susijungę įgis antrąją prigimtį.

Iš 2011 m. liepos 20 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala be jokios mistikos

Vieta, kur mums atsiskleis Kūrėjas

Tarp menkumo ir didybės

Pasaulyje žmonės priklauso visoms Kūrėjo sutvertos Malchut dalims. Kiekvienas joje turi savo dalį. Pačioje Malchut yra penki noro gauti lygmenys, kurie skiriasi išsivystymo lygiu, charakteriu, gebėjimu išsitaisyti, savo natūraliomis savybėmis.
Šias savybes lemia dvasinė struktūra, sudaryta iš dešimties sfirų į aukštį ir į plotį, trijų linijų, dvylikos parcufų bei daugybės kitų dalių, įsijungiančių viena į kitą.
Dėl to kiekvienas žmogus turi savitą savybių derinį, savitą paruošiamąjį sisteminį pagrindą. Viskas priklauso nuo vietos bendroje sistemoje. Šviesa tarytum veikia ją iš išorės, nuosekliai, vieną po kito žadindama kitas dalis pagal avijuto augimą nuo šakninio (nulinio) laipsnio iki ketvirtojo.
Priklausymas vienai ar kitai bendros sistemos daliai nuo mūsų nepriklauso. Tačiau mes visi tarpusavyje susiję, ir kai pabunda sielos, priklausančios nuliniam avijuto laipsniui, jos traukia paskui save visų kitų kategorijų nulinius laipsnius. Po to pabunda pirmasis laipsnis ir tai pat žadina visus savo „dukterinius skyrius“ iš kitų kategorijų.
„Pratarmėje knygai „Zohar“ aiškinama, kaip mes kylame ištaisymuose, Baal Sulamas aprašo šio kilimo tvarką. Iš pradžių pasaulyje Asija galutinai ištaisome Šviesą nefeš ir pradedame taisyti Šviesas ruach ir nešama. Taip visiškas pakopos nefeš ištaisymas leidžia kažkuo ištaisyti Šviesą nefeš visose pakopose.
Apskritai, tai labai sudėtinga sistema, kurios visos dalys tarpusavyje susijusios. Panašiai yra susijusios pagrindinės organų sistemos: kraujo, limfos ir kitos. Jos apima visas kūno dalis, todėl palietęs bet kurią jos dalį, paveiki visą organizmą.
Taigi, ne mes sprendžiame, kas ir kada turi pabusti bendroje žmonijos sistemoje. Kiekvienas įsijungia į ištaisymo procesą pagal savo norą. Bet, žinoma, yra tokių dalių, kurios išsitaiso pirmos dėl savo švarumo, – tokios kaip protėviai, ir yra dalių, kurios bus ištaisytos vėliau. Atitinkamai, ta dalis, kuri taisosi pirma, vadinama „Izraeliu“, kas reiškia „Tiesiai link Kūrėjo“ (jašar-El).
Todėl, kaip ir Abraomo laikais, tu turi grupę. Visų kartų kabalistai rinkdavosi į grupę, nes joje pažadini gyvenimui bendros sistemos dalį ir ją taisai. Grupė yra surinkta iš įvairių Malchut sričių, bet mums tai nesvarbu. Pakanka to, kad draugai susirinko kartu ir nori ištaisymo.
Grupė būtina visada, juk bendra sistema nevienalytė, ji išrikiuota pagal noro ir sudužimo laipsnius. Žinoma, visas pasaulis ištaisymo link judės etapais. Lygiai taip po rimtos avarijos gydytojas iš eilės tvarko pažeistus organus bei kūno dalis – juk jie priklauso vienas nuo kito ir skiriasi savo svarba organizmui.
Šio principo turime laikytis, nešdami pasauliui ištaisymą.

Iš 2011 m. liepos 12 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvo pasirinkimo pakopos

Kas Šviesos? Mes paskui jus!

Pliekiant visatos egoizmo botagui

Klausimas: Kaip pradėti reikalauti Kūrėjo, jeigu Jo atžvilgiu jaučiuosi visiškas nulis?
Atsakymas: Mūsų darbas − ne kapstytis savyje, o užsiiminėti savo aplinka. Daugiau mums nėra su kuo dirbti – tik ties santykiais, suartėjimu, susijungimu su kitais, nes indai buvo sudaužyti.
Kūrėjas – tai, kas atsiskleidžia mūsų ištaisytuose noruose. Jais mums ir reikia rūpintis, o Šviesa yra absoliučioje ramybėje. Kiek sutapatiname savo norus su Šviesa, davimo savybe, tiek jie atskleis šią davimo savybę, ir tai vadinsis Kūrėjo atsiskleidimu kūriniams.
Kaip radijo imtuvas gali priimti ir atkurti garsus – juk šių garsų ore nėra? Ir dėl to, kad radijo imtuve sužadiname tokią pat radijo bangą, kokia yra išorėje, abi šios bangos dėl savo formos panašumo susijungia ir įvyksta ,,rezonansas“. Taip imtuvo viduje jos abi sukelia jų bendrą rezultatą, kurį girdime kaip garsą.
Juk mes negalime girdėti radijo bangų, jų dažnių diapazonas mūsų ausiai yra nesuvokiamas. Bet šioje pagrindinėje, ,,nešančioje“ bangoje yra tam tikras priedas, ,,armonika“. Jei savybėmis supanašėjame su pagrindine banga, tai imame girdėti šią armoniką, viduje slypintį balsą.
Tokiu pat principu veikia visi mūsų jutimo organai, ir lygiai taip mes turime nukreipti save, kad užmegztume ryšį su Kūrėju.

Iš 2011 m. rugsėjo 22 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažadinti sustingusią žemę

Nuolat šviečianti saulė

Pradėti nuo nulio

Iš Baal Sulamo knygos „Šamati“ 5 straipsnio „Lišma – tai žadinimas iš aukščiau“:
Žmogus pratinasi dirbti, kad duotų, nesidairydamas į save, neieškodamas skonio savo darbe, o tikėdamas, kad savo darbu suteikia malonumą Kūrėjui. Ir žmogus turi tikėti, kad Kūrėjas priima jo pastangas, kad ir kokios jos būtų.
Klausimas: Kaip galima suteikti malonumą Kūrėjui? Ką tai reiškia?
Atsakymas: Mūsų tikrovė nekito, nesikeičia ir nesikeis – ji visada yra ta pati. Dabar ji mums atrodo kaip tamsa ir paslėptis, tačiau nepaisant to, norime įsivaizduoti, kad esame susilieję su Kūrėju.
Man trukdo tik tai, kad į Jį nežvelgiu taip, kaip Jis į mane. Šis atotrūkis ir įstumia mane į tamsą, dėl jo nejaučiu, kad esu su Kūrėju, kad esu pripildytas Šviesos. Ir vietoj šito suvokiu savo tikrovę kaip mūsų pasaulį.
Dėl to reikia nuolatos visai kaip vaikui įsivaizduoti: aš noriu atskleidimo – t. y. noriu duoti Kūrėjui. Ar iš tikrųjų aš apie tai mąstau? Jeigu nukreipiu į Jį savo mintis per grupę, per draugus, idant visus 613 savo širdies norų ištaisyčiau į davimą, jei esu pasiruošęs atlikti visus šiuos 613 priesakų, tada ruošiu indą Kūrėjui atskleisti.
Čia ir slypi visa kabalos metodika. Reikalingos pastangos – daugiau mums nieko nereikia daryti.

Iš 2011 m. liepos 5 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip galima suteikti malonumą Kūrėjui?

Kaip suteikti malonumą Kūrėjui?

Patikrink save

Mes sukurti su egoistine prigimtimi ir nesugebame galvoti apie ką nors, išskyrus prisipildymo malonumą. Todėl, jeigu mums staiga kyla mintis apie davimą, šiek tiek pakelianti aukščiau primityvaus egoizmo, ir pradedame galvoti priešingai – tai, žinoma, sklinda ne iš mūsų vidinės prigimties, o ateina iš Šviesos, iš Kūrėjo.
Visatoje egzistuoja tik dvi šios jėgos: Kūrėjo jėga – noras duoti ir kūrinio jėga – noras mėgautis. Todėl, jeigu žmogui staiga nubunda siekis susimąstyti, kas yra aukščiau jo žemiškosios egzistencijos, t. y. apie savo gyvenimo prasmę, vadinasi, jį pradėjo veikti Aukštesnioji Šviesa.
Tada žmogų atveda į grupę arba jam patenka kokia nors knyga apie kabalos mokslą, arba jis staiga išgirsta kokį interviu – su kiekvienu tarsi „visiškai atsitiktinai“ vyksta koks nors susitikimas su kabala.
Tačiau reikia suprasti, kad jokio atsitiktinumo čia nėra. Kai žmogų atveda į reikiamą vietą ir suteikia jam galimybę būti susijusiam su mokytoju, knygomis, grupe – jos negalima praleisti.
Ne viskas nuo mūsų priklauso, ir kiekvienam teks pereiti tam tikrą procesą, bet jame yra dalis, kurią turime suorganizuoti patys. Jei Kūrėjas pašaukė mus dvasiškai vystytis, tai nuo tos akimirkos, kai suprantame šį iš aukščiau atsiųstą pakvietimą, neturime jo praleisti.
Todėl organizuojamės į grupes, kiekvieną dieną ateiname į pamokas, įkvepiame vienas kitą tikslo svarba, rengiame įvairius renginius. Visa tai turi įteigti šio dvasinio vystymosi proceso svarbą. Jeigu grupė nuolatos galvoja apie tai, kaip pasiekti tikslą, tai atsispindi kiekviename iš mūsų ir priverčia mus būti jautrius.
Taigi, jei man suteikiama nors kokia galimybė ir pabunda mintys apie kilimą ir dvasinio tikslo didybę – nedelsiant į tai reaguoju. Juk tai labai svarbios akimirkos! Viskas priklauso nuo to, kaip žmogus atsakys į Kūrėjo kvietimą.
Iš tikrųjų, kiekvieną dieną gauname keletą tokių pakvietimų. Ir jei reaguojame teisingai, tai rytoj jų gausime dar daugiau! O poryt – dar daugiau! Taip galima pasiekti būseną, kai visą laiką jausi, kad bendrauji su Kūrėju. Kol visose šiose galimybėse, mintyse, troškimuose, kurie kaitaliojasi tavyje, pradėsi jausti nenutrūkstamą ryšį su Kūrėju.
Yra keletas tokio ryšio, kuris turi vis didėti ir įgyti įvairiausių pavidalų, lygių. Jis tai atsiranda, tai dingsta, kad pažadintų mums didesnį norą.
Tai tarsi žaidimas, flirtas, kuriuo Kūrėjas įžiebia mumyse troškimą, kad bėgtume paskui Jį. Kaip pasakyta: „Panašus mylimasis į elnią“, kuris bėgdamas visą laiką dairosi atgal – tai dingsta, tai priartėja. Taip Kūrėjas žaidžia su mumis.
Svarbiausia nepaleisti atsiradusios galimybės ir jautriai reaguoti. Tomis akimirkomis, kai pajunti pabudimą – turi nepamiršti, kad jis kyla iš aukščiau, ir atsakyti į kvietimą. Kaip pasakyta: „Kvieskite Jį, kol Jis arti!“

Iš 2011 m. birželio 24 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Prašymas netikras, atsakymas tikras

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Klausimas: Kaip atpažinti, kad aš iš tikrųjų myliu savo draugą, o ne apgaudinėju patį save?
Atsakymas: Šito reikia mokytis ir stengtis taip daryti. Tačiau patirtis ateina ne iš karto. Juk vos pradėjus mokytis kabalos, man sakoma, kad reikia susijungti su kitais, išeiti iš savęs ir pamėginti pajausti artimą, ir kad tik susijungus galima atskleisti dvasinį pasaulį. Aš girdžiu šiuos žodžius, tačiau man tai tik tuščias garsas, aš tiesiog nesugebu jų suvokti.
Tai trunka mėnesius, tačiau šis laikas nepraeina veltui: kiekvieną kartą po truputį kažkas smelkiasi vidun. Pamažu pradedu suprasti, kad išeities nėra ir nepaisydamas abejingumo, atstūmimo ir pasibjaurėjimo tuo, kad man reikia su kažkuo susijungti, aš vis tik bandau kažkaip šitai atlikti.
Ir ypatingai turime stengtis susijungti tarpusavyje pamokų metu. Nes knygose, kurias mokomės, parašyta apie mūsų ištaisytas būsenas, apie teisingą mūsų tarpusavio ryšį. Ten kalbama apie daugybę veiksmų ir savybių, kurių absoliučiai nesuprantame: apie sfiras, parcufus, pasaulius, smūginius susijungimus (zivug de akaa), apie tai, kaip Šviesos patenka į indus/norus ir išeina iš jų. Bet iš tikrųjų visi šie veiksmai vyksta mumyse ir yra projektuojami išorėje.
Būtent apie tai parašyta knygose. Tai ypatinga dvasinė psichologija, aprašanti mano ir išorinio pasaulio sąveiką. Juk kol kas savo egoistinėse savybėse suvokiu pasaulį, kuris yra mano viduje. Aš negaliu ištraukti savo akių ir ausų laukan, aš sugaunu tai, kas pereina per mano nervų galūnes ir per jas patenka į smegenis.
Ten ši informacija apdorojama ir manyje kyla bendras paveikslas, kuris kuriamas remiantis mano penkiais jutimo organais. Kitaip tariant, tai paveikslas, kurį jaučiu viduje! Man tik atrodo, jog visa tai yra išorėje.
Tačiau, kai bandau iš savęs išeiti išorėn − į artimo norą, įgyju kitus penkis jutimo organus − išorinius mano atžvilgiu. Jie vadinami kėtėr, chochma, bina, zeir anpin, malchut − penkios sfiros. Ir juose pradedu suvokti išorinius reiškinius − tai, kas vyksta išorėje. Taigi kabalos mokslas paaiškina, kokiu būdu jaučiu tai, kas vyksta ne manyje.
Todėl, kai kartu skaitome kabalistų parašytą knygą stengdamiesi atskleisti joje, kaip suvoksime pasaulį išėję iš savęs, iš savo ego kitų link, − nors dar nesuprantame, kas joje pasakojama, bet siekiame šio jausmo, tuomet augame dvasiškai, vystomės, kad taptume Žmogumi.
Juk ir mūsų pasaulyje norėdami tapti dideliais, žaidžiame įvairius žaidimus, atliekame visokius veiksmus ir taip augame. Štai ir mūsų dvasiniame darbe viskas turi vykti būtent taip: natūraliai ir paprastai.
Tačiau mūsų pasaulyje, kur vystausi tik veikiamas vienos jėgos − savo ego, mane pažadina augti tam, kad paskui tapčiau turtingas, sėkmingas, žinomas. O dvasiniam pakilimui, t. y. vystymuisi tarp dviejų norų, − manęs niekas neverčia.
Todėl turiu būti atitinkamoje aplinkoje ir pažadinti ją, kad ji suteiktų man dvasingumo norą, kad „įžiebtų ugnį manyje“ ir aš imčiau siekti dvasinio pasaulio, panašiai kaip mūsų pasaulyje siekiu gauti to, ko labai stipriai noriu gauti.
Kitaip tariant, norėdamas tapti Žmogumi, pats turiu suformuoti savyje norą vystytis. Tai labai sunku ir priklauso nuo mano santykio su aplinka.

Iš 2011 m. birželio 4 d. pirmosios pamokos kongrese „UNIDOS“, Madride

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip paklusnus molis meistro rankose

Vieta, kur mums atsiskleis Kūrėjas

Įsikūnyti į kitą