Pateikti įrašai priklausantys gyvenimo prasmė kategorijai.


Kas lieka po gyenimo?

Kūnas ir siela, gyvenimo prasmė

Klausimas. Jeigu žmogus nori iš esmės susitvarkyti savo asmeninį gyvenimą, tai ką galime laikyti gyvenimo šiukšlėmis?
Atsakymas. Žmogus gyvenimo pabaigą turi pasitikti, sukūręs ryšį su kitais žmonėmis, per kuriuos atsiskleidė Kūrėjas. Tai vienintelis dalykas, kuris lieka po gyvenimo, o visa kita – visiškas šlamštas!
Deja, praktiškai visi pragyvena gyvenimą veltui, išskyrus tuos, kas laiku ateina į kabalą ir teisingai ją praktikuoja.
Klausimas. Kodėl žmogus kuria šeimą?
Atsakymas. Jeigu jis gyvena dėl to, kad pasiektų egzistavimo tikslą, atskleistų Kūrėją šitame gyvenime, tuomet visi jo veiksmai pateisinami ir turi teisingą kryptį.
Kūrėjo atskleidimas kūriniams – tai suvokimas visos kūrinijos sistemos, sistemos valdančios mūsų ir visus likusius pasaulius. Žmogui atsiskleidžia tarsi didelis kompiuteris ir jame veikiantis protas, su kuriuo jis visiškai susijungia ir identifikuojasi. Jis iki galo supranta tą protą, yra susijęs su juo ir taip pat pradeda jį valdyti.
Būtent tokios būsenos turi pasiekti kiekvienas, kaip pasakyta: „Nugalėjo Mane Mano sūnūs“. Mes turime įgyti aukštesnįjį protą, ir tai galima padaryti gyvenimo bėgyje. Kviečiu!

Daugiau šia tema skaitykite:

Aukštesniosios jėgos, arba kaip pakeisti likimą

Ką pasiimsiu su savimi į amžinybę?

Kaip atskleisti gyvenimo prasmę?

Komentarų nėra

Kodėl mes kenčiame? 3 dalis

Kūnas ir siela, gyvenimo prasmė

Klausimas. Žmogui sunku įveikti kančią: artimųjų netektį, ligas. Kokia kančios įveikimo esmė?
Atsakymas. Kančios vaidmuo gyvenime yra ypatingas – ji mus tobulina. Žmonija perėjo daugybę evoliucijos etapų, visuomenės ir šeimos vystymąsi, ir visa tai – per kančią.
Tai kyla iš to, kad išeiname iš susiskaldymo, iš vienos susiskaldžiusios sielos, vadinamos Adam Rišon. Pradedame matyti, kad esame susiskaldę, tam, kad galėtume vis labiau taisytis.
Dėl to iš kartos į kartą ir netgi iš metų į metus, o mūsų laikais – kasdien pasaulyje atsiskleidžia vis naujų reiškinių, trūkumų, asmeninių ir visuomeninių problemų, – žmogaus ir visuomenės krizė. Anksčiau nebuvo tokių problemų, ir staiga išaugo lyg iš po žemių, – bet tai mus ir skatina tobulėti.
Kančia tobulina, bet iki kokios ribos?
Teisinga reakcija į kančią – tai, visų pirma, suprasti, koks jos tikslas. Kitaip mes kaip gyvuliai pievoje, kurie bėga nuo smūgių, bet jie nuolat pasiveja. Taip žmonės kankinasi gyvenime, iki numiršta, nieko gero ir nepasiekę.
Kokia gi gyvenimo prasmė iš tikrųjų? Ne gi tik bėgime nuo kančios, kaip mes darome? Kokia to prasmė?
Mes džiaugiamės, gimdydami vaikus, tačiau jie užauga ir išeina iš namų. Mes šitiek mokomės, kad įgytume profesiją, o po to visą gyvenimą dirbame ir liekame be nieko, juk viskas pasibaigia mirtimi.
Žmogus ieško kokios nors kompensacijos už savo nesibaigiančias kančias. Netgi mūsų malonumai – tik būdas pabėgti nuo kančios. Akivaizdu, kad gyvenimo tikslas visiškai ne tas. Iš tiesų, pati didžiausia kančia, kuri atsiveria žmogui šiuolaikiniame pasaulyje, suvokimas fakto, kad, turėdami tokį išvystytą protą, aukštą išsivystymo lygį, jėgą, technines galimybes, nieko nesuprantame apie savo gyvenimą.
Dėl ko mes gyvename, dėl kokio tikslo? Niekas neaišku. Kančia tik ir sulaiko mus gyvenime, nes bijome mirties, ir dedame milžiniškas pastangas, kad kaip nors atitolintume nuo savęs tą momentą. Nors galiausiai sutinkame su neišvengiamybe ir paklusniai atsiduodame tėkmei, kol mirštame.
Taigi, pati didžiausia kančia, kad žmogus nesijaučia savo gyvenimo šeimininku. Jis nežino, kodėl gyvena, kokia jam iš to nauda. Dėl to jauni žmonės nenori tuoktis, gimdyti vaikų, įgyti profesijos, o linksta prie narkotikų, stengdamiesi rasti pasitenkinimą.
Dabar nuodugniai tikriname savo gyvenimą, ir krizės fone, vis dėlto, norime suvokti gyvenimo tikslą, jo esmę. Kančia dėl betikslio gyvenimo tampa didžiulė, ir tai pasekmė mūsų aukšto išsivystymo lygio. Anksčiau žmonės apie tai nesusimąstydavo.
Prieš šimtą metų kančių buvo ne mažiau, tačiau nekilo klausimas, kam gyventi. Šiandien šitas klausimas kankina netgi vaikus, jie nesupranta, kodėl reikia mokytis, įgyti profesiją. Sielos vystymasis pasiekė tokį lygį, kad žmogui būtina žinoti, ar verta jam gyventi ir kodėl. Dėl to taip išplito antidepresantai ir narkotikai.
Reikia atlikti didelį darbą, kad atskleistume žmogui visų kančių šaltinių, t. y. išmokytume, kaip pripildyti visiems bendrą tuščią norą. Virš įprastų norų: maisto, sekso, šeimos, pinigų, šlovės, žinių, kyla papildomas klausimas: dėl ko man visa tai? Kam man maistas, seksas, šeima, pinigai, valdžia, žinios?
Visi šie užpildymai – tam tikros rūšies narkotikas, kuriuo patenkinu ir nuraminu savo norą mėgautis. Kam stengtis dėl tokių malonumų, – paprasčiau iš karto išgerti tabletę. Toks požiūris žudo žmones.
Prekybos centrai lūžta nuo maisto produktų, drabužių įvairovės. Žmonės vis kažkur keliauja – jie tiesiog nebežino, kuo dar užsipildyti, kokių dar kvaišalų pavartoti, kad nejaustų kančios, bet ji vis tiek ateina.
Dėl to mūsų laikais atsiskleidžia kabalos mokslas, ir tikiuosi, kad jis padės žmonėms suvokti, jog laikas nustoti save raminti kvaišalais: maistu, seksu, šeima, pinigais, valdžia, žiniomis. Laikas atskleisti tikrus, natūralius, pirminius kančios šaltinius ir prisipildyti tuo, kas tikra.
Tikrasis užsipildymas mūsų nemigdo, kad apkvaitę sulauktume materialios, gyvūninės mirties. Kančia pakelia į viršų, ir vietoje žemiškos mirties randame amžiną gyvenimą. Tikiuosi, kad žmonija supras, kokios jai atsiveria galimybės.
Bet visa tai – tik dėl kančių, dėl to reikia jas ne malšinti, o vertinti, juk tai – gyvenimo pagrindas. Teisingas kančių valdymas ir jų pripildymas kiekvieną akimirką – tai teisingo vystymosi, vedančio į amžiną gyvenimą, variklis.
Bus tęsinys.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mes kenčiame? 1 dalis

Nuo kančių prasmės – prie gyvenimo prasmės

Ką pasiimsiu su savimi į amžinybę?

Komentarų nėra

Teisiame Kūrėją

Kūrėjas, gyvenimo prasmė

Kiekvienas žmogus pasaulyje skundžiasi savo gyvenimu ir, žinoma, kiekvienas kažkiek teisus. Juk ne jis pats sukuria visus nemalonumus, o jo prigimtis, nesupratimas, nematymas ateities, pasaulio nenuspėjamumas.
Tai kaip mes galime už tai priekaištauti žmogui? Jeigu žvelgsime į žmogaus likimą, elgesį, pamatysime, kad kiekvienas iš mūsų gimė, gyvena ir mirs ne savo valia. Ir mūsų poelgiai priklauso nuo aplinkybių, nuo mūsų savybių, kurių nepasirenkame. Visi esame nelaisvi.
O jeigu taip yra, tai negalime savęs kaltinti!
Tačiau šiuo atveju ir atsiskleidžia visko, kas vyksta, kaltininkas, Tas, kuris viską sukūrė, ir Jis pasiruošęs, kad reikalautume Jo atsakyti. Jis pasiruošęs mūsų teismui.
Nes teisdami Kūrėją, su visomis mūsų pretenzijomis ir kaltinimais, sužinome Jo požiūrį į mus, priežastį, kodėl Jis sukūrė mus tokius niekingus, baudžiančius save ir baudžiamus gamtos. Sužinome mūsų sukūrimo tikslą ir likimą. Kodėl gimstame, gyvename ir mirštame kančiose.
Galų gale pradedame suprasti, kad visos mūsų pretenzijos skirtos Kūrėjui ir Jam mes norime surengti teismą!
Tai vienintelis veiksmas pasaulyje.
Kabalos mokslas aiškina žmogaus ir Kūrėjo santykį, todėl tai – svarbiausias mokslas pasaulyje, nėra nieko svarbesnio, nei išsiaiškinti šiuos santykius, visa kita neturi reikšmės. Nes gamtoje daugiau nieko nėra!
Viską daro Kūrėjas – o tu, ar gali atleisti, o vėliau ir dėkoti Jam už viską, ką Jis daro su tavimi, kad atvestų į tobulą būseną?

Daugiau šia tema skaitykite:

Dievas įvykdė teroro aktą

Laikyk ryšį!

Gali keikti, tik nepamirš Manęs

Komentarų nėra

Visų likimas vienas

Vyras ir moteris, gyvenimo prasmė

Klausimas. Koks skirtumas tarp moters ir vyro likimų? Ar toks padalijimas kabalos moksle nepriimtinas?
Atsakymas. Visų žmonių likimas yra vienodas: Kūrėjas kiekvienam žmogui suteikia galimybę prie Jo prisiartinti. Šios galimybės realizavimas – sėkmingas likimas, nerealizavimas – nesėkmingas. Tik tai yra žmogaus likimas, visa kita neturi reikšmės.

Iš 2016 m. kovo 20 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš anksto nulemtas kelias

Už ką žmogus atsakingas?

Atitolti, kad suartėtume

Komentarų nėra

Kodėl mes kenčiame? 1 dalis

Kabala, Kūnas ir siela, gyvenimo prasmė

Klausimas. Ar kančios yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, kad ir kaip veržtumės geriau gyventi? Kas yra kančia ir kodėl mes kenčiame?
Atsakymas. Kabalos mokslas nagrinėja viską, pradedant nuo kūrinio pagrindų, kurie gamtoje yra du.
Pirmasis – tai Šviesa, meilės jėga, davimas, susivienijimas, kuri vadinama Aukštesniąja jėga, Kūrėju, kas reiškia „ateik ir pamatyk“ („bo“-„re“), nes mes turime ją atskleisti. Ši jėga sukūrė kūrinį – norą mėgautis, prisipildymo trūkumą.
Aukštesnioji Šviesa augina norą ir suformuoja jį kaip poreikį pasitenkinti įvairiais dalykais. Visi kūriniai, įskaitant mus pačius – tai įvairūs norai. Žmogaus norus galima skirstyti į 6 rūšis: maistas, seksas, šeima, pinigai, garbė, žinios. Kiekvienas žmogus natūraliai jaučia poreikį gauti malonumą, prisipildyti iš visų šių dalykų, tik skirtingomis proporcijomis.
Jei žmogui stinga šių pripildymų, tai jis jaučia kančią, tuštumą, net iki skausmo, kurį sunku ištverti.
Maistas, seksas, šeima – tai mūsų kūno norai, gamtos instinktai, būdingi visiems gyvūnams. O pinigai, garbė, žinios, kitaip tariant valdžios, šlovės, padėties visuomenėje, mokslo siekis – tai grynai žmogiškieji norai.
Kančių priežastis – tai šių norų pripildymo trūkumas. Kai Šviesa nepripildo noro, jis pradeda kentėti. Kančia gali būti maža ir didelė, ilgalaikė ir momentinė, bendra ir asmeninė ir t. t.
Kabalos mokslas teigia, kad jis turi metodą, kaip atsikratyti kančių. Neatsitiktinai jo toks pavadinimas „kabalos mokslas“, o tai reiškia „išminties gavimas“, juk jis moko, kaip pripildyti norus.
Viena vertus, tai labai aktuali tema, kita vertus, ši išmintis paslėpta. Jei žmonės žinotų, kad egzistuoja metodika, leidžianti pripildyti mūsų norus ir tapti absoliučiai laimingais, atsikratyti visų kančių, nuo mažiausių iki didžiausių, net pasaulinio masto, atrodytų, kas gali būti geriau?
Ir iš tikrųjų, nieko nėra geriau. Jei pasinaudosime kabalos mokslu, tai galėsime pripildyti visus savo norus, visą sukurtą kūrinio medžiagą, ir jausime joje tik malonumą ir amžiną pripildymą, o tai yra vadinama amžinu gyvenimu.
Ir priešingai, visi kiti keliai ir bandymai išvengti kančių ir prisipildyti neišvengiamai žlugs.

Iš 2016 m. birželio 23 d. 736-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo kančių prasmės  – prie gyvenimo prasmės

Kodėl aš kenčiu?

Viliojanti ateities šviesa

Komentarų nėra

Aukštesniosios jėgos, arba, kaip pakeisti likimą

Dvasinis darbas, Kūnas ir siela, gyvenimo prasmė

Klausimas. Ar galėtumėte apibrėžti Aukštesniųjų jėgų sąvoką?
Atsakymas. Jėgos, veikiančios aukštesniajame pasaulyje – altruizmo jėgos, o žemosios jėgos, veikiančios mūsų pasaulyje – egoizmo jėgos.
Todėl mes visi – egoistai. Kūrėjas iš pat pradžių tai teigė: „Sukūriau blogio pradą…“, – taigi, jei turite problemų ar pretenzijų, kreipkitės asmeniškai į Mane. Ir čia pat pridūrė: „…ir daviau Torą (metodiką) jam ištaisyti“.
Mūsų pasaulis – viso blogio, specialiai sukurto mumyse, įsikūnijimas. Blogis, egoizmas – tai mintys ir veiksmai, atliekami dėl savęs, savo malonumui, beje, labai trumpalaikiam, tuo momentu gaunamam iš bet kurio negyvosios, augalinės, gyvūninės ir žmogiškosios prigimties objekto.
Gyvenimas dėl savęs vadinamas blogiu, nes yra trumpas, nuostolingas, žmogus visą laiką mąsto tik apie save, momentinių savo poreikių patenkinimą. Jis eikvoja gyvenimą tik tam, kad pagal galimybes išsilaikytų komforto būsenoje.
Įsivaizduokite, kad sukūrėte mašiną, dirbančią tik tam, kad tam tikrą laiką palaikytų savo gyvybingumą, o po to sėkmingai numirtų. Kaip gali būti toks neefektyvus, neproduktyvus Kūrėjo gaminys – žmogus, galvojantis tik apie save, taigi, turintis neigiamą naudingumo koeficientą?
Todėl iš pradžių nebuvo minties sukurti tokią biologinę mašiną, kaip žmogus, ir, apskritai, visa gamta, egzistuojanti tik dėl savo reprodukcijos baisiose kančiose ir problemose.
Visas žmogaus gyvenimas – tai siekis kaip nors egzistuoti, mažiau kentėti, o po to atsisveikinti su savo neilgu, visai nekomfortišku egzistavimu ir vėl išsiskaidyti į elementariąsias daleles – kitaip tariant, supūti.
Žinoma, šituose Kūrėjo veiksmuose neįmanoma įžvelgti jokio tobulumo ir nieko, kas bylotų apie Jį, kaip apie kažką aukšto, išmintingo, kryptingo. Todėl savo egzistavime nematome nieko išmintingo – priešingai, nuo atsiradimo šiame pasaulyje pradžios žmogus artėja kapo link. O jeigu jo gyvenimas toks trumpas, tai nuo pat pradžių jame nėra nieko gero.
Toks kūrinys negali būti sukurtas Absoliučiai Tobulo Kūrėjo, o tai, ką išgyvename, neįeina į Jo planą teikti kūriniams malonumą.
Bet jei sukūrimo plano esmė – teikti kūriniams malonumą, kad šie aukštintų Kūrėją, būtų panašūs į Jį, pasiektų tą patį tobulumo, amžinybės lygmenį, kuriame yra Jis, kaipgi tai galima padaryti?
Tam, kad pakeltų mus iki Savo lygmens, visiškai priešingo tam, kuriame gimstame ir egzistuojame šiame pasaulyje, suteikta Aukštesnioji šviesa, Aukštesnioji jėga ir instrukcija, kaip ją iškviesti ir realizuoti, kad ji mus pakeistų ir nuolatiniais keitimais pakeltų mus į savąjį – amžinybės ir tobulumo – lygmenį.
Šis lygmuo absoliučiai skiriasi nuo materialiojo, pasižyminčio momentiniu egoistiniu prisipildymo noru, o kas bus po to – nesvarbu! Tikrasis altruistinis lygmuo – ne tai, ką vadiname altruizmu mūsų pasaulyje, o pakilimas virš savo egoizmo ir formos, priešingos jam, įgijimas.
Todėl yra pasakyta: „Ir pamačiau atvirkščią pasaulį“. Tai ir turime pasiekti mūsų pasaulyje. Kitaip tariant, būdami egoizme turime pradėti jį keisti, inversiškai pakilti virš jo, išversti jį. Bet neturime tokių jėgų, galimybių bei supratimo ir tik kenčiame egzistuodami jame.
Tačiau kabalos mokslas teigia, kad, jeigu kenti, vadinasi, su tavimi jau galima pasikalbėti, nes tu, būdamas egoistas, nori išsivaduoti iš egoizmo. O jeigu taip, tuomet kam nors pasiūlius: „Aš padėsiu atsikratyti to, kas nuolat tave engia, muša, žemina“, – turėtum sutikti. Štai tą mums siūlo kabalos metodika.
Reikalas tas, kad kabala buvo paslėpta, kol nenusivylėme egoizmu, manėme, kad su juo galima kaip nors egzistuoti, megzti kokius nors tarpusavio ryšius.
O kai supratome, kad einame į galutinę būseną pagal patį blogiausią scenarijų, atsiskleidė kabala: „Štai dabar su jumis galima kalbėtis. Ar jums kilo gyvenimo prasmės klausimų? Jau matote savo civilizacijos pabaigą?
Jūs jau nebetikite laiminga ateitimi? Siūlau šios problemos sprendimą – pakeisti savo prigimtį į priešingą ir vietoj baigtinės būsenos įgyti amžinąją, vietoj nelaimingos ir ydingos – absoliučią ir laimingą“.
Taip mes patys galime keisti savo likimą.

Iš 2016 m. kovo 20 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip vystosi siela?

Neiškreiptas egoizmo pasaulio vaizdas

Kabala – mokslas apie Aukštesniąją tikrovę

Komentarų nėra

Gyvūnas ar žmogus?

Egoizmo vystymasis, gyvenimo prasmė

Klausimas. Klausiu apie „gyvūną“ ir „žmogų“: dažnai kartojate, kad jei neužduodi sau klausimo „Kas aš ir dėl ko aš gyvenu?“, vadinasi, esi gyvūnas, o jei toks klausimas iškyla mintyse – vadinasi, tu vystaisi ir esi žmogus. Ir dar, kad mes visi esame gyvūninio pasaulio lygmenyje.
Sakykite, jei Kūrėjas tobulas ir žemėje taip pat sukūrė tobulumą, kitaip tariant, ir gyvūniją (dėl žmogaus), ir tobulą žmogų (sau), tai kodėl mes esame gyvūnai? Mokydamiesi kabalos, manau, mes visi jau seniai esame žmogaus lygmenyje, tik pats žmogaus vystymasis vyksta skirtingai, ir taip turi būti, juk nėra nieko, išskyrus Jį, Kūrėją?
Atsakymas. Mes esame gyvūninėje vystymosi stadijoje, kuri valdoma malonumais ir kančiomis. Kai kurios asmenybės gauna didesnį norą – jis pasireiškia siekiu pažinti gyvenimo prasmę. Šis noras – egoistinis, aukščiau gyvūninio, instinktyvaus, kai žmogus trokšta tik kuo patogiau įsitaisyti šiame pasaulyje.
Turėdamas norą suvokti gyvenimo prasmę, žmogus ateina studijuoti kabalos. Ir ima save vystyti, kad taptų panašus į Kūrėją – pagal šį panašumą jis ir vadinamas žmogumi – Adomu, nuo žodžio „adame“ („panašus“ hebrajiškai). O savo gyvūniniais norais lieka gyvūnu, kol visus juos ištaisys iki panašumo į Kūrėją, kitaip tariant, iki davimo ir meilės visiems savybės!

Daugiau šia tema skaitykite:

Nukreipk visas jėgas į tai, kas svarbiausia

Apsigyventi dvasiniame pasaulyje

Kaip siela susijusi su kūnu?

Komentarų nėra

Futbolas – tai religija

Kabala ir religija, gyvenimo prasmė

Klausimas. Daugybė tyrimų rodo, kad futbolas tampa kuo tikriausia religija. Kad patektų į profesionalaus futbolo sirgalių kohortą, žmogus turi specialiai žinoti, kaip stovėti, judėti, reaguoti. Jam futbolo aikštė tampa dvasiniais namais, kur patiriamos ypatingos emocijos. Tyrimuose pabrėžiama: „Čia milijonierius apsikabina su bedarbiu. Šiame lauke mes tampame lygūs“. Futbolas tampa ramsčiu šeimai. Stadione susitinka seneliai, tėčiai, vaikai, kurie nesirenka kartu kitur.
Ar galima sujungti religiją kaip tokią ir futbolą?
Atsakymas. Religija ir futbolas eina koja kojon. Tai tas pats, kaip garbinti bet kokį dievuką – ar žaidėjo, ar komandos, ar  laimėjimo forma: mes, manasis „aš“, mūsų ego yra centre, nes tai labai vienija.
Futbolas iš tikrųjų sujungia ir milijonierių, ir vargšą, ir visus. Neabejotinai! Bet tuo pačiu ir nuleidžia žmones. Čia nėra vidinio kilnumo, išaukštinimo – štai kur esmė. Anksčiau futbolas buvo šalies garbė, o dabar – viskas parduodama ir perkama.
Klausimas. Įdomu, kuo tai bus pakeista?
Atsakymas. Tai pasikeis į tuštumą. O po to iškils klausimas apie gyvenimo prasmę, nes ir futbolas nepripildys mūsų, – viskas baigsis. Augantis egoizmas pareikalaus naujo dievuko – kažko nepakeičiamo, amžino.
Klausimas. Kas tai bus?
Atsakymas. Tai, kas yra aukščiau mūsų gyvenimo: aukštesnysis egzistavimas, Aukštesnioji jėga, Aukštesnysis pasaulis. Aš tikiuosi, kad žmonija labai greitai tai suvoks. Kad daugiau būtų tokių futbolo varžybų ir greičiau atsiskleistų jų tuštuma ir menkavertiškumas, o ne didingumas ir ypatingos vertybės.
Tikėkimės, kad tokias pramogas pakeis iš tikrųjų geri žaidimai, ir mes varžysimės už pergalę, kai žmonės priartėja vienas prie kito.

Iš 2016 m. liepos 21 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentarų nėra

Nejau viskas veltui

Egoizmo vystymasis, gyvenimo prasmė

Klausimas. Žmogus tiek daug pasiekė: pakilo lėktuvu, pažabojo Antarktidą, Ameriką… Nejau viskas veltui?
Atsakymas. Nieko nevyksta veltui! Juk tai reikalinga tam, kad žmogus suprastų, jog jo raida ne čia.
Mes vystomės tūkstantmečiais! Tačiau tai nesvarbu, mat dvasinio pasaulio atžvilgiu, tai net ne vieno taško vystymasis, iš kurio paskui išaugame, o tik materialaus egzistavimo neigimas.
Turime būti šiame materialiame taške. Turime jausti mūsų Visatą ir viską, kas atsirado po didžiojo sprogimo , – tai tėra nedidelis juodas taškas, kuri įsitikina, kad savyje nieko neras ir kad turi vystytis už savo ribų.  Štai čia žmogus ir išeina į dvasinį pasaulį .
Kai imiesi kito mastelio, tolsti nuo šios vietos ir žvelgi į ją iš šalies, matai mažą juodą tašką, kuris mūsų laikais pagaliau ima vystytis tinkama linkme, būtent neigdamas savo materialų egzistavimą.

Iš 2016 m. vasario 21 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Suvokti gyvenimo tikslą

Žvilgtelėti už Didžiojo sprogimo taško

Kaip atsiskleidžia aukštesnysis pasaulis

Komentarų nėra

Suvokti gyvenimo tikslą

Realybės suvokimas, Valios laisvė, gyvenimo prasmė

Klausimas. Ar galima pasakyti, kad skirtumas tarp dvasinio ir materialaus pasaulio – tai sąmoningas ir nesąmoningas egzistavimas? Net mokslininkai sako, kad egzistuojame nesąmoningai.
Atsakymas. Iš tikrųjų, egzistuojame automatiškai, absoliučiai nesąmoningai ir apskritai nesuprantame, kas mes, kokie, dėl ko. Visi mūsų organai, ląstelės, viskas, kas mus supa, veikia virš mūsų, ir mes jaučiame tą akimirką, kurią jau išgyvename.
Todėl neturime jokių galimybių kažką pakeisti, nėra jokios valios laisvės, viskas nulemta, ir mus tiesiog tempia per įvairias būsenas. Kokiu tikslu? Dėl to, kad tam tikroje mūsų vystymosi atkarpoje nusiviltume tokiu egzistavimu, pripažintume jo nenaudingumą, nereikšmingumą, tuštumą ir panorėtume rasti gyvenimo tikslą.
O mūsų pasaulis egzistuoja tik tam, kad suteiktų mums galimybę sąmoningai pakilti aukščiau visko į tolimesnį – dvasinį – išmatavimą.
Klausimas. Ką reiškia „sąmoningai”? Mūsų pasaulyje manyje nuolatos prabunda norai ir aš lakstau paskui, kad juos pripildyčiau. O kas dvasiniame pasaulyje? Aš turiu pats išrasti šiuos norus?
Atsakymas. Kažkurią akimirką tau nusibos lakstyti paskui ir mėgautis savo norais, tu nustosi tapatintis su jais ir pamatysi, kad tai vilionės, ir tu priverstas nuolatos jas vaikytis. Nors gauni malonų jausmą, bet jau nenori, kad jis tave papirktų, nori būti vis labiau nepriklausomas, o ne parsiduoti savo maloniems pojūčiams.
Tada imi galvoti: „Kaip man pakilti aukščiau to? Kodėl aš turiu visą laiką bėgioti paskui malonumus ir kiekvieną kartą matyti, kaip jiems parsiduodu? Ar to pakanka mano gyvenimui?! O gal man verta susimąstyti, kam visa tai? Viskas praeina: sekundė po sekundės, malonumas po malonumo. Kuo mažiau kentėti ir pasijausti truputį geriau – štai ir visas mano egzistavimas?!“
Klausimas. Kokia viso to alternatyva dvasiniame pasaulyje?
Atsakymas. Alternatyva ta, kad imi suvokti savo egzistavimo prasmę. Šis suvokimas pripildo nepaaiškinamu, neapsakomu pojūčiu, kad pasiekei harmoniją, aukštesnįjį egzistavimą, tiesą, tikrumą, tikslą – tai, ko nėra materialiajame pasaulyje.
Mūsų pasaulyje, jei man blogai, vadinasi, reikia, kad būtų nors truputį geriau, tada vėl blogai ir vėl truputį geriau. Ir viskas – štai ir visas egzistavimo tikslas!
O dvasiniame pasaulyje tu suvoki visko, kas vyksta, prasmę. Tu viską suvoki ne savyje, ir tai sukuria tavyje tobulumo, harmonijos, pusiausvyros, amžinybės būseną.

Iš 2016 m. vasario 21 d. pamokos rusų kalba

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai