Pateikti įrašai priklausantys gyvenimo prasmė kategorijai.


Besišypsanti depresija

Egoizmo vystymasis, gyvenimo prasmė, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras. Mokslininkai nustatė naują depresijos rūšį, kuri vadinasi „besišypsanti depresija“. Ja sergantys žmonės atrodo laimingi, o iš tikrųjų kenčia nuo depresijos. Ir ši rūšis plinta. Šie žmonės turi profesiją, vaikų, šeimą, pomėgių ir pastoviai išgyvena depresiją. Jie šypsosi, rodo, kad yra laimingi, o viduje – visiška sumaištis.
Atsakymas. Tai, man atrodo, būdinga didžiulėms žmonijos masėms.
Mes gyvename pasaulyje, kuriame mūsų egoizmas nuolat vystosi. Ir tai, kas mus tenkino ir patenkino prieš tūkstantį metų, prieš penkis šimtus metų nublanko, o šiandien – iš viso nebepatenkina.
Jeigu XX a. pradžioje, kai žmogus turėjo ką valgyti, kuo apsirengti ir kur miegoti, jis buvo laimingas (didžioji masė), tai šiandien tai visiškai negarantuoja komforto būsenos. Nes egoizmas auga ir reikalauja iš žmogaus gerokai didesnių užsipildymų ir netgi tokių, apie kuriuos pats žmogus nežino.
Štai bloga man, kažko nyku! Atrodo, pavalgiau, pamiegojau. Turiu kur miegoti. Turiu ką pavalgyti. Ir darbas yra. Visko yra. Tai ko man trūksta? Pats nežinau.
Klausimas. O ko žmogui trūksta?
Atsakymas. Pilnatvės, laimės jausmo. To nepakanka. Turiu viską, bet jaučiuosi tuščias.
„Ko tu neturi? Pasakyk – ko. Aš užsirašysiu ir įsipareigoju visa tai suteikti tau“.
„Šito nesuteiksi. Aš iš vidaus turiu kažkuo užsipildyti. Viduje turiu tuštumą, kurios niekaip negaliu pripildyti – nei gėrimu, nei maistu, niekuo.
Klausimas. Kaip žmogui tai rasti?
Atsakymas. Niekaip. Nes jame atsiranda trūkumas, vidinės tuštumos jausmas, kurio neįmanoma užpildyti niekuo mūsų pasaulyje. Gali paimti jį kaip vaiką į karuseles, į pasivaikščiojimus, į keliones, rodyti filmus, nesvarbu, jis liks toks pat. Jis žiūrės, tai šiek tiek atitrauks jį, bet vis tiek jaus, kad tai tik trumpas pabėgimas nuo tuštumos. Tai yra žmogus truputį pakyla virš jos, bet neišeina.
Klausimas. Žinomas austrų psichologas ir neurologas Viktoras Franklis rašė, kad kertinis geros psichinės sveikatos akmuo yra gyvenimo tikslas. Ar gyvenimo prasmės suradimas yra būtinas?
Atsakymas. Mūsų laikais – taip. Seniau gyvenimo prasmė buvo išgyventi.
Kažkada gyvenau Lietuvoje. Žmonės, kurie gyveno ten dar iki sovietų valdžios, pasakojo, kaip viskas buvo sutvarkyta. Ryte eini kažkur dirbti. Darbas dažniausiai – nepastovus, juk tai – maža šalis. Tau pasisekė – tu dirbi, gauni už tai pinigų, ateini namo, turi ką valgyti – sau, šeimai ir t. t. Ir taip buvo daugeliui eilinių neturtingų žmonių. Taip žmonės gyveno. Tai yra, jeigu žmogus šiandien uždirbo, ir jis turi kuo pamaitinti savo šeimą, jis – laimingas.
Praėjo 50 metų. Ar toks gyvenimas gali būti laikomas sėkmingu šiuolaikiniam žmogui – kad jis ryte nežinotų, kur uždirbti, o vakare – kuo maitinti šeimą? Ne. Jam reikia daug daugiau. Jo egoizmas tapo kur kas platesnis, gilesnis. Jam reikia žinoti, kiek jis uždirba, kada jis gauna, ką jis už tai pirks, kur važiuos pailsėti ir pramogauti, kur mokysis jo vaikai, kokią jis turės pensiją, ir, apskritai, viską-viską-viską!
Klausimas. Tai jis pats turi tuo pasirūpinti?
Atsakymas. Jo poreikiai taip išaugo (ir žmogus nieko negali padaryti, tai jo vidinis egoizmas taip išsivystė, tai ne išlepimas), kad jis negali šiandieną būti laimingas nuo to, kad gaus kažkokį minimalų užpildymą. Jis net pats nežino, ko trūksta. Ši depresija paliečia ir visiškai apsirūpinusius, visas visuomenės klases.
Klausimas. Kur gi yra išėjimas iš šio labirinto?
Atsakymas. Nežinau. Bet atsimenu, kad aš buvau toks savo kartoje, ir man buvo sunku. Visą savo vaikystę ir jaunystę buvau tokios pusiau depresinės būsenos, kol suradau savo rimtą užsiėmimą – kabalą.
Aš nežinojau, kuo užsipildyti, dėl ko egzistuoju. Viskas buvo tarsi netikra, kodėl privalau tempti šią gyvenimo naštą. Už ką? Baisiausia, kai atsikeli ryte, nematydamas prasmės: „O dėl ko keltis? Kam aš prabudau?“
Ir šias būsenas nuolat išgyvena tie žmonės, kurie dvasiškai kyla arba turi dvasiškai kilti, net ir kabalistai, nes jiems kyla naujų klausimų, kuriuos jie paskui realizuoja ir kyla dvasiniais aukštesniojo pasaulio pažinimo laipteliais.
Bet kai tavyje atsiveria šios tuštumos, reikalaujančios užpildymo, o kokio užpildymo – tu dar nežinai, tai jauti būseną, kuri nusakoma kaip depresija, nors tai – ne depresija. Kabalistams tai – ne depresija, jie mėgsta šias būsenas, nes iš anksto žino, kad jas pripildys, kad šiose tuštumose patirs aukštesniojo pasaulio jausmą.
Esame naujojoje kartoje, kai žmonėms atsiranda šios tuštumos, šie poreikiai, šie didžiuliai norai, bet mūsų pasaulyje negalime rasti jiems jokio užpildymo. Jie turi gauti užpildymą iš kito, aukštesnio, lygmens.
Klausimas. Mes nekalbame apie klinikinę depresiją, apie psichinę ligą. Koks laimės receptas, arba kaip išeiti iš šios besišypsančios depresijos ar tiesiog prislėgtumo?
Atsakymas. Pleištą pleištu. Niekaip kitaip. Mes būtinai turime rasti užpildymą šiai vidinei tuštumai. Ir užpildymas – gyvenimo prasmėje.
O žmonės, iš esmės, to ir klausia. Bet net jeigu ir neklausia, šis klausimas juose egzistuoja. Šis klausimas juos graužia, ir jie bijo jį įvardyti. Žmogus pats bijo sau prisipažinti, kad nežino, kam jis gyvena, ir būtent tai neduoda jam energijos gyventi.
Klausimas. O kodėl bijo?
Atsakymas. Nes nėra atsakymo. O susidurti su šia tuštuma…
Komentaras. Baisu.
Atsakymas. Tai ne šiaip baisu, tai praktiškai sunaikina mane kaip protingą būtybę, kuri žino, dėl ko gyvena. Jeigu aš sau pripažįstu, kad nežinau, kam egzistuoju, tai aš, iš principo, esu niekas. Ir nuo to man dar blogiau. Nuo to aš tiesiog atsigulsiu ir nesikelsiu.
Klausimas. Tai kokia gi žmogaus gyvenimo prasmė?
Atsakymas. Gyvenimo prasmė yra atskleisti mūsų dvasinę šaknį, kurioje mes amžinai egzistuojame, o pasineriame į mūsų žemiškąjį pasaulį laikinai, kad jo padedami pakiltume dar aukščiau. Taigi, reikia pamatyti visą šią sistemą ir dalyvauti joje.
Tada žmogus pradeda su savimi dvasiškai dirbti. Jis atskleidžia aukštesnįjį pasaulį, valdymo sistemą, visatos sistemą, ir mato, ką jis turi daryti, kad kiekvieną minutę jaustų įgyvendinantis didžiulį planą!
Klausimas. Ką žmogus įgyja, atskleisdamas šį pasaulį?
Atsakymas. Jis atskleidžia, mato visais savo jausmais, visomis savo ląstelėmis, sugeria į save visą visatą, jaučia save betarpiškai jos dalimi, sąveikauja su ja. Jis veikia pasaulį, pasaulis veikia jį.
Ir čia prasideda jo didysis žaidimas, kaip vaikui su žaislais. Ji užvaldo jį. Žinoma, tai nelengva ir ne iš karto, bet iš principo, jeigu jis jau pradeda suprasti, kad tai jam skirta, – tai jau didelis postūmis. Svarbiausia – tiesiog pajausti save stovintį prieš duris, priartėti prie pat jų, ir tada jos atsivers.
#247988

Iš 2018 m. sausio 28 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką siūlo kabala?

Jaunimo depresija

Virš prasivėrusios tuštumos

Komentarų nėra

Išėjimas iš aklavietės

gyvenimo prasmė, Kūnas ir siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Savižudybė – tai kraštutiniausias nusivylimo aktas. Dabar savižudybės tiesiog užlieja pasaulį. Kodėl taip vyksta?
Atsakymas. Žmogus šiuolaikiniame pasaulyje yra nusivylęs, nes nemato egzistavimo prasmės, nemato tikslo, nemato netgi priežasčių, kodėl turėtų gyventi ir kentėti šiame pasaulyje.
Kita vertus, jis tiek išsivystęs, kad supranta viską, kas vyksta ir gali nutikti. Galiausiai jis nusprendžia tai pabaigti. Kam gyventi, kenčiant, jeigu galima neegzistuoti ir nekentėti? Visai protinga.
Žinoma, niekas nesako, kad sprendimas teisingas, bet jis visai logiškas. Ir todėl, jeigu atskleisime žmogui, kad yra galimybė mūsų pasaulyje pasiekti tobulą egzistenciją, žinojimą, supratimą, kam jis gyvena, kaip viskas sukasi ir svarbiausia, kad priešais jį yra amžinas, tobulas tikslas ir jis gali jį pasiekti, tai taip galime stipriai pakeisti negerą statistiką. Tai išėjimas iš aklavietės.
#257316

Iš 2019 m. lapkričio 24 d. pamokos rusų k.

Komentarų nėra

Grįžti į sielos šaknį

Dvasinis darbas, gyvenimo prasmė, Kūnas ir siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Rabašas straipsnyje „Kokios pakopos turi pasiekti žmogus“ rašo, kad kol žmogus nepasiekia savo sielos šaknies, neįsijungia į ją, jis vėl iš naujo grįš į šį pasaulį. Kiekvienas žmogaus žingsnis siekiant savo šaknies turi būti atliekamas, kol žmogus yra šio pasaulio materialiame kūne. Kas yra sielos šaknis?
Atsakymas. Sielos šaknis – tai tas taškas Kūrėjuje, prie kurio esu prisirišęs, iš kur nusileidžiu ir į kurį turiu sugrįžti.
Klausimas. Žmogus jį pasieka tik būdamas šiame pasaulyje, ne po mirties?
Atsakymas. Pagrindinis darbas vyksta mūsų žemiausiame, negyvajame, baisiame, egoistiniame pasaulyje. Būtent iš jo turime atskleisti Kūrėją, o toliau jau bus kitos pakopos.
#254871

Iš 2019 m. sausio 8 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ko mus moko sielos šaknis?

Sielos reinkarnacija

Nemirtingumo tėkmėje

Komentarų nėra

Pasistenkti pasiekti tiesos

gyvenimo prasmė, Platinimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar galima žmoguje pažadinti tašką širdyje ir jį išvystyti? Išeitų, kad nėra prasmės gyventi šio gyvenimo, jeigu nėra tolimesnio vystymosi.
Atsakymas. Taip ir pasakyta Toroje: „Kas laimingesnis – gimęs ar ne gimęs? Negimęs“. Juk jeigu apibendrintume mūsų gyvenimą, tai čia nieko nevyksta – tik bėgama nuo kančių prie kokios nors įsivaizduojamos laimės, kuri visąlaik tolsta, kol nemiršti. Kokia viso to prasmė?
Todėl išminčiai sakė, kad laimingesnis tas, kuris negimė. Bet jeigu gimei, tai pasistenk pasiekti tiesą.
Klausimas. Kodėl šis paveikslas paslėptas nuo žmogaus?
Atsakymas. Tada žmonės baigtų gyvenimą savižudybe. Nėra didesnio pralaimėjimo varianto nei mūsų gyvenimas.
Tačiau vis dėlto, žmogui nereikia išbraukti savęs, atitolinti, pribaigti savęs. Tam yra daugybė kliūčių, kad nukreiptų žmogų į teisingas vėžes.
#254768

Iš 2019 m. sausio 8 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip pakelti tašką širdyje?

Kokia gyvenimo prasmė ir kam gyventi

Amžinojo gyvenimo paslaptis

Komentarų nėra

Ką rinktis: gyvenimą ar mirtį

gyvenimo prasmė, Kūnas ir siela

Михаэль ЛайтманKomentaras. Šešiolikmetė Malaizijos gyventoja nusižudė po to, kai socialiniame tinkle sekėjų paprašė padėti apsispręsti, ką pasirinkti – gyvenimą ar mirtį. 69 procentai sekėjų balsavo už mirtį.
Atsakymas. Labai daug žmonių išeitų iš gyvenimo, jei tai būtų lengva padaryti. Išgertum kokią nors tabletę, užmigtum – ir viskas. O kam kentėti? Jei šis gyvenimas tavęs neužpildo, neįkvepia, nepadeda siekti svajonių, tai jis – nelaimingas. Mirti vis tiek reikės.
Visuomenė, valstybė teisingai daro, kad neleidžia tam plisti. Kaip sakoma Toroje: „Rinkis gyvenimą“. Bet juk gyvenimą reikia pasirinkti. Reikia dėl to stengtis, siekti, ieškoti.
Kabala tai siūlo, tik reikia į ją ateiti ir rasti amžiną, tobulą gyvenimą.
Klausimas. Kodėl aukštesniojo valdymo tikslas – sukelti žmogui tokią būseną?
Atsakymas. Tam, kad žmogus įsitikintų, jog gyvenimas turi prasmę. Tik ne tas gyvūninis, kurį jis gyvena. Reikia pakilti į kitą lygmenį.
Klausimas. Jūs už tai, kad žmogų trauktų malonumai ar kad verstų kančios?
Atsakymas. Malonumai.
Klausimas. Vadinasi, reikia parodyti jam, kad šis pasaulis vertas gyvenimo?
Atsakymas. Aukštesnysis pasaulis, žinoma.
Komentaras. Pasaulis virš egoizmo, kaip jūs visą laiką teigiate.
Atsakymas. Taip, būtinai. Žmogus pastebės, kad nuolat tobulėja, vystosi. Tai visai kitoks pasaulis, kitoks pojūtis.
Žmogus pamatys, kaip diena po dienos jame kažkas keičiasi, kyla, leidžiasi, nesvarbu kaip, bet jame yra vidinis judesys, išankstinis mėgavimasis. Jau iš pat pradžių jis atskleidė aukštesniąją būseną, amžiną, tobulą pasaulį. Jis savo jausmais, suvokimu, pažinimu palieka gyvūninį kūną ir pajunta aukštesniąją būseną.
Klausimas. Ar būdamas harmonijoje, pusiausvyroje su gamta, meilės ir davimo dėsniu, nebesirgsiu, nebejausiu baimių ir šio pasaulio kančių? Ar iš jų išeisiu?
Atsakymas. Yra ligų, kurių nebejausi, nes jos priklauso gyvūninei būsenai. Yra periodiškai jaučiami pojūčiai, jie priklauso psichologinei būsenai. Bet iš esmės pradėsi vadovautis kitokiu požiūriu į savo egzistavimą ir pasaulį.
Klausimas. Svarbiausia – pakeisti požiūrį?
Atsakymas. Žinoma! Tai žmogui svarbiausia. Žmogus gyvas dvasia.
#249644

Iš 2019 m. birželio 4 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas už gimimo ir mirties ribų, 1 dalis

Ties pasirinkimo tašku

Gyvenimas ir mirtis – pojūčių kaita

Komentarų nėra

Dvi gamtos jėgos – vyriška ir moteriška

gyvenimo prasmė, Valios laisvė, Vyras ir moteris

каббалист Михаэль ЛайтманVisas mūsų pasaulis – tai negyvoji, augalinė, gyvūninė ir ypač žmogiška prigimtis – vienas gryniausias egoizmas.
Kiekvienas gamtos elementas ir visų jų vienijimasis į gyvus ar negyvus, augalinius, gyvūninius organizmus veikia vienu principu: kaip galima daugiau įsisavinti tai, kas man naudinga, ir pašalinti tai, kas man netinka, neteisinga, negera. Tai grynas egoizmas, sveika gamtos programa, kuri mus valdo.
Kiek mes galime tai valdyti? Praktiškai negalime. Mes esame marionetės. Kiekviename iš mūsų yra egoistinė programa, pagal kurią mes veikiame.
Mums atrodo, kad mes veikiame savarankiškai, o iš tiesų mus valdo gamtos jėga. Ji mus sukioja kairėn ir dešinėn, kur nori ir kaip nori, – mes vykdome jos programą, net neįsivaizduodami, kad esame jos valioje. Mes egzistuojame egoistinėje prigimtyje, kaip visiškai valdomi elementai.
Kai žmogui kyla klausimas: „Dėl ko aš gyvenu?“, tai gamtoje tarsi kyla kažkoks prieštaravimas, klaida. Kaip gali būti, kad visiškai valdomas žmogus staiga klausia: „Kas aš? Dėl ko gyvenu, kodėl?“
Pati gamta iškelia mums tokį klausimą, duoda mums kažkokią valios laisvę, kad klausinėtume apie save, savo likimą: „Kam? Kaip?“.
Tai nelengva. Tokie klausimai kyla ne visiems. Tačiau mūsų egoistinio vystymosi procese vis daugiau žmonių pradeda apie tai klausinėti.
Iš principo, tai vienintelis klausimas, kurį gamta iškelia mums, kad mes susidomėtume savo veiksmų, vystymosi, gyvenimo programa: „Kam? Kodėl? Ką mes veikiame? Ar mes veikiame instinktyviai, ar kažkokiu būdu galime keisti savo elgseną arba vertinti ją kritiškai, iš kur atsiranda šios mintys?“
Nuo to momento žmogus tampa žmogumi. Ir tada stengiasi suvokti, kad jis valdomas, kad jis nenori to, ką jam skyrė jo prigimtis, kad tai kenksminga, bloga, reikia su tuo kažką daryti ir t. t. Žmogaus dvasinis vystymasis prasideda nuo klausimo: „Dėl ko man gyventi? Kodėl aš gyvenu?“
Atrodo, kad tai depresyvus klausimas, o iš tiesų jis labai reikalingas, nes būtent iš tokios būsenos žmogus pradeda tyrinėti: „Kas mane valdo? Kodėl? Kam? Sutinku aš su tuo ar ne? Aš noriu atskleisti mano valdymo šaltinį. Aš su juo nesutinku, aš noriu veikti ir gyventi kitaip. Aš noriu pakilti virš valdymo šaltinio, aukščiau šios jėgos. Aš nesutinku, kad mane išnaudoja.“
Kai žmogus pradeda save tyrinėti, jis atranda teisingų knygų. Paprastai jos būna susijusios su kabalos mokslu. Kartais, pradžioje, pasitaiko knygų apie psichologiją. Tačiau, jei gilinasi toliau, jis atranda kabalą.
Ir tada jam darosi aišku, kad jį valdo aukštesnė jėga – Gamta arba Kūrėjas, kas yra vienas ir tas pats. Jis stengiasi išsiaiškinti, kur jį veda, dėl ko jis egzistuoja, kaip jį valdo.
Jis pradeda suprasti, kad jį valdo dvi jėgos: teigiama ir neigiama, o jis pats yra neutralus. Net jam būdingas egoizmas, noras mėgautis – tai irgi ne jo, – jis nuleistas iš viršaus.
Taigi, jis yra absoliučiai neutralus kūnas, kurį iš vienos pusės veikia egoistinė jėga, o iš kitos – galimai altruistinė jėga.
Žmogus pradeda save tyrinėti.
Neigiamą, egoistinę, jėgą, kuri visuose gamtos objektuose, taip pat ir žmoguje viską sugeria, gauna, naudoja, mes vadiname moteriška jėga. O teigiamą, duodančią, užpildančią jėgą vadiname vyriška, Kūrėju. Gamta mus dalija į dvi dalis.
Tačiau tai neturi nieko bendra su mūsų pasaulio vyrais ir moterimis. Čia mes vienodai egoistiški. Mus veikia praktiškai tik viena neigiama jėga, o teigiama reikalinga tik tam, kad išvystyti dar didesnę mūsų neigiamą jėgą.
Klausimas. Klausimas apie gyvenimo prasmę – tai moteriškas klausimas?
Atsakymas. Ne. Kai tuštuma žmoguje pasiekia tam tikrą būseną, ir jis supranta, kad jo gyvenimas bereikšmis, jis teatlieka mechaninius veiksmus, tada jis pradeda klausinėti: „Kam ir kodėl?“ Ir nors veiksmus sukelia neigiama jėga, jie jau priklauso teigiamai.
Žmoguje pradeda kalbėti Kūrėjo dalelė, davimo savybė. Jam jau kyla prieštaravimas tarp dviejų jėgų.

Tęsime.
#247105

Iš 2019 m. kovo 3 d. pamokos rusų kalba

Komentarų nėra

Septyni sėkmingo gyvenimo principai

Ekonomika ir pinigai, gyvenimo prasmė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kas yra pinigai? Ar tai – tikslo siekimas? Kaip pakeisti įpročius? Ką apie tai sako kabalos mokslas?
Atsakymas. Labai paprasta. Pinigai – tai padengimas, ivrito kalboje „kesef“, nuo žodžio „kisuf“, yra „danga“, t. y. mano norų padengimas. Pinigai – tai ne popierėliai, kurie saugomi banke. Jei aš galiu savo norus, siekius padengti „ekranu“, vadinasi, „moku“ už savo norus ir dėl to galiu pakilti virš jų, iš noro gauti į norą duoti, ir kartu juos užpildyti.
Klausimas. Pinigais galiu patenkinti savo norus. O ką reiškia „padengti norus ekranu“?
Atsakymas. „Padengti“ reiškia patenkinti norus, pakeisti ketinimą dėl savęs į ketinimą dėl kitų. Jei norime tinkamai užsidirbti, užsidirbti gyvenimą, tai turime žinoti, kas yra pinigai, kas yra padengimas, kas yra ketinimo pakeitimas, kas yra ekranas, kuriuo padengiu savo egoistinius norus, pakeičiu juos į altruistinius ir tada gaunu aukštesnįjį užpildymą. Tai ir yra turtas.
Klausimas. Žmogaus mintys formuoja jo gyvenimą?
Atsakymas. Taip.
Klausimas. Kas yra mintys? Ir kaip pakeisti minčių eigą, kad gyvenimas pagerėtų?
Atsakymas. Žmogaus mintys formuoja jo gyvenimą, jo požiūrį į tai, kas jis, kas aplink jį, kokia jo paskirtis ir t. t. Visa tai yra jo mintys. Jis turi atsakyti į klausimus: „Kodėl aš egzistuoju, kas su manimi, kaip aš užbaigsiu gyvenimą?“ Šie klausimai kyla iš egoizmo, ir žmogus nori gauti atsakymus. Jis turi prisiminti: jei užsiims tik savo egoizmo patenkinimu, tai taip ir tęs, kol mirs. Tokiu atveju tik fizinis, gyvūninis kūnas lemia mūsų gyvenimą.
Jei noriu pakilti į aukštesnį lygmenį ir gyventi ne gyvūniniame, o dvasiniame kūne, man reikia gyventi visai kitomis vertybėmis: ne užpildyti savo fizinį kūną ir tame matyti gyvenimo tikslą, o užsipildyti davimo ir meilės savybėmis, Kūrėjo savybėmis. Tai jau – visai kita vertybių sistema.
Dėl to žmogui iškyla didelė problema. Tarsi jis yra milžiniškame lauke, kur viskas skirta jam ir jis turi ištyrinėti: kam tai, kodėl, kaip atsikratyti savo praeities vertybių – turtų, pinigų, įsivaizduojamos laimės, egoistinės sėkmės – ir pradėti mąstyti kitaip.
Klausimas. „Mes – savo įpročių vergai. Pakeisk savo įpročius ir tada pasikeis tavo gyvenimas“. O į ką juos reikia pakeisti?
Atsakymas. Juos reikia pakeisti dvasiniais veiksmais, dvasiniais santykiais. Aš iš pradžių turiu juos ištyrinėti, sužinoti, iš kur jie, kaip jie atsiras ir kaip aš galiu tai padaryti.
Klausimas. Kas yra geri žmogaus įpročiai?
Atsakymas. Gerų įpročių nėra. Gerumo įprotyje būti negali. Įprotis visada blogas. Gerumas atsiranda tada, kai nuo vieno teigiamo veiksmo pereiname prie dar teigiamesnio, o tai ne įprotis, tai – priešinga mūsų įpročiui. Tai sunkus darbas su savimi.
Klausimas. Taigi, turime turėti kažkokį tolimą tikslą, kad galėtume pastoviai įveikinėti savo įprotį?
Atsakymas. Taip. Ir be tolimo tikslo dar reikia turėti mažą bendruomenę, kurioje galėsi tai daryti.
Komentaras. „Didžiausios kliūtys gyvenime – tai nepasitikėjimas savimi ir baimė. Mūsų abejonės mus paraližuoja“.
Atsakymas. Mūsų abejonės ir baimė gena mus į priekį, tai labai geros mūsų prigimtinės savybės. Jei ne abejonės ir baimė, niekur nejudėtume. Užsikastume tame, kas yra, kad minimaliai jaustume blogį ir truputį gėrio, kad jokiu būdu nekiltų baimė ir abejonės. Tegul kyla abejonės ir baimė, – jos mus ves, stums į priekį!
Jei aš esu tinkamoje aplinkoje, tai visos mano abejonės ir baimės realizuosis teisingai, ir aš judėsiu į priekį. Gamtoje nėra nieko sukurta veltui, todėl nieko negalima užtušuoti, ištrinti ar sunaikinti!
Komentaras. „Tikslai turi būti aiškūs, paprasti ir užrašyti ant popieriaus“.
Atsakymas. Žmogui, kuris vystosi, jokio aiškumo nėra, jis visą laiką painiojasi ir aiškinasi. Ir kai tik kažką išsiaiškina, atsiranda nauja painiava. Žmogus, jei iš tiesų yra žmogus, visą laiką yra painiavoje ir aiškinimuose. Jam kyla vis daugiau norų, abejonių, minčių. Jis visą laiką ieško: „Kaip aš galiu atrasti gyvenimo tikslą, dėl ko verta gyventi?“
Komentaras. Vienoje iš laidų jūs piešėte koordinačių sistemą, kurioje žmogus juda sinusoide nuo mažesnio atotrūkio į tikslą iki didesnio. Aš papasakojau apie tai savo pažįstamai, kuri paklausė: „Ar reikia nukristi į dugną, kad pasikeltum?!“
Atsakymas. Taip, žinoma. Ir patys didžiausi kabalistai prieš galutinį išsitaisymą būdavo pačiame žemiausiame taške!
Klausimas. Kas žmogų pakelia iš dugno?
Atsakymas. Aplinka ir Aukštesnioji šviesa, kurią gauna per ją.
Komentaras. Viena iš paskutinių citatų: „Raskite savyje jėgų eiti prieš srovę ir praturtėti“.
Atsakymas. Turima omenyje, eiti prieš egoizmą. Tai galima padaryti. Tačiau žinok, kad tu – silpnas, ir nieko nepajėgsi. Nereikia eiti prieš, jei esi vienas. Privalai sukurti sistemą, kuri padės tau pasiekti tikslą. Ši sistema turi būti tarp vienminčių grupėje, kurie turi aiškų tikslą ir kartu, pastoviai artėdami vienas prie kito, jį pasiekia.
Komentaras. Pabaigai: „Vargšas, nevykėlis, nelaimingas ir nesveikas – tai tas, kuris dažnai sako „rytoj“.
Atsakymas. Na, taip. Mes neturime teisės nieko atidėti rytdienai. Bet ne tik ten problema. Silpnumas – ne tik atidėjimas rytdienai. Silpnumas, kad tu užmerki akis ir nenori vienytis su kitais.
Atidėti rytdienai ar ne – kur problema? Visi žmogaus veiksmai priklauso nuo jo sąveikos su aplinkiniais. Jei jo aplinka tinkama, jis neatidės rytdienai, jis ir šiandien neatidės, jis veiks dabar. Jį įpareigos supanti aplinka. Taigi, svarbiausia – rasti tinkamą kontaktą su teisinga aplinka. Turi būti grupė. Ir tada jis judės į priekį. Viską lemia grupė. Radai grupę – radai laimę.
#247423

Iš 2019 m. vasario 28 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentarų nėra

Septyneri žmonijos soties ir bado metai

Egoizmo vystymasis, gyvenimo prasmė, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Jei kalbėtume apie žmoniją, kaip siekiančią pažangos, egoistiškai besivystančią, ar galėtume sakyti, kad ji išgyvena septynerius soties metus?
Atsakymas. Iki praėjusio amžiaus 50–70-ųjų metų gyvenome gana soties metus.
Nors sunkiai dirbome, bet galėjome pramisti, ir viskas buvo normalu. Žmonija nekentėjo, nešaukė, kad jai blogai. O šiais laikais matome visai kitokį vaizdą: žmonija ėmė jausti, kad dirbdama ir būdama dabartinės būsenos, negali užsipildyti.
Jeigu prieš 100–150 metų dauguma žmonių gyveno vargingai, dėvėjo skarmalus, maitinosi labai skurdžiai, apsiribodami duonos riekele per dieną, tai šiais laikais tokių beveik nėra. Visi turi maisto, gėrimų, drabužių.
Tačiau dabar žmogus dvasiškai nepatenkintas, jį kankina klausimas: dėl ko aš egzistuoju? Kam man šitas gyvenimas? Ką jis man duoda? Gyvenu, po to numirsiu. O toliau? O iki to? O po to? Nieko. Tuštuma.
Tuo ir skiriasi septyneri bado metai nuo septynerių sočiųjų. Kadaise mūsų egoizmas kažkaip užsipildydavo, o atėjus septyneriems bado metams, nebegalime jo patenkinti.
Klausimas. Kokie gi čia soties metai iki praėjusio amžiaus vidurio, jei tuo metu buvo didžioji depresija, du pasauliniai karai, ispaniškasis gripas, pražudęs milijonus žmonių ir t. t.? Ar sotumas – bado nesuvokimas?
Atsakymas. Visų pirma, sotumas – tai nėra prikimštas pilvas. Jis reiškia norą gyventi.
O šiais laikais jaučiame, kad egoizmas slegia, gyvenimas netenka prasmės. Anksčiau egoizmas buvo mažesnis, nekėlė mums jokių klausimų, o dabar jis užaugo ir verčia susimąstyti, dėl ko gyvename ir ką čia veikiame. Tai labai slegia žmogų.
Šie klausimai mus ir išvaro iš Egipto. Apskritai, kokia kryptimi vystomės? Neapykantos Egiptui kryptimi, kitaip tariant, turime prieiti Sinajaus kalną (nuo žodžio „sina“ – neapykanta) ir ten gauti šviesą, su kuria atskleisime Aukštesnįjį pasaulį ir suprasime, dėl ko gyvename.
Šia kryptimi eina mūsų karta, nes, kaip sakoma, „pasiekėme dugną“. Ir jeigu tai yra gyvenimas, tada geriau negyventi.
O jei staiga dings interneto ryšys ir nustos veikti mobilieji telefonai, kas beliks jaunajai kartai? Tik narkotikai. Juk tai – siaubas!
Todėl galime šiek tiek suprasti, kad, iš vienos pusės, egoizmas mus ruošia labai blogoms būsenoms, o iš kitos pusės, šios blogos būsenos privers mus pakilti virš egoizmo.
#247628

Iš 2019 m. vasario 24 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Istorinė chronologija ir dvasinis vystymasis

Alkis visiškame pertekliuje

Apleista ganykla

Komentarų nėra

Nemariosios Einšteino frazės, I d.

gyvenimo prasmė, Kabala ir kiti mokslai

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras. Einšteino citatos gana paprastos, tačiau kartu labai gilios, – prašome pakomentuoti jo žodžius.
Citata. „Stenkis siekti ne sėkmės, o prasmingo gyvenimo.“
Atsakymas. Tik tuomet galėsi tapti tikrai sėkmingas. Ne dairydamasis į kitus žmones, bet lygindamas save su gamta, kaip galėtum ją iš tikrųjų atskleisti, pažinti ir būti harmonijoje su ja. Būti harmonijoje su gamta – tai yra gyvenimo prasmė.
Citata. „Jei norite laimingai gyventi, turite prisirišti prie tikslo, o ne prie žmonių ir daiktų.“
Atsakymas. Čia net nebėra ką pridurti, viskas labai teisingai. Suprantama, kad prie daiktų nevalia prisirišti, prie žmonių – taip pat, nes jie prisirišę prie daiktų. Vadinasi, turi atsiplėšti nuo visko, nustatyti sau aukščiausią tikslą ir siekti tik jo. Kartu bandyti paaiškinti kitiems žmonėms, nukreipti juos į tą patį tikslą. Einšteinas tai darė visą gyvenimą.
Citata. „Vienintelis dalykas, trukdantis man mokytis – tai mano gautas išsilavinimas“.
Atsakymas. Iš esmės, bet koks išsilavinimas žmogų uždaro į tam tikrus rėmus, neleisdamas iš jų ištrūkti. Tačiau be to neišsiversi. Kita vertus, reikia taip veikti, kad išsilavinimas neribotų. Apie tai sakoma: „Auklėk jaunuolį pagal jo polinkius“, t. y. nukreipdamas taip, kad jis pats ugdytųsi.
Citata. „Klausimas, vedantis mane į aklavietę: ar beprotis aš, ar visi aplinkui?“
Atsakymas. Geriau būtų sakyti, kad beprotis – tai aš. Bet kas nuo to pasikeis? Vis dėlto tikiu, kad mano „beprotybė“ pasauliui ko nors duos, supurtys jį, kada nors padės, paliks tokį pėdsaką, po kurio žmonėms taps lengviau siekti tikslo, kuriam buvo sukurti.
Klausimas. Ar jūs kalbate apie save?
Atsakymas. Žinoma. Argi galėčiau kalbėti už kitus?
Komentaras. Pasakysiu tiesiai – jus laiko ne bepročiu, bet ne visai pakaltinamu, nesuvokiančiu, kas vyksta.
Atsakymas. Nesuvokiu, kas vyksta?! Priešingai, esu pasiruošęs kalbėtis su kiekvienu. Šioje studijoje lankosi politikai, mokslininkai.
Komentaras. Bet jūsų siūlymai keisti žmogų juos pribloškia. „Žmogaus nepakeisi!“ – sako jie.
Atsakymas. Taip, jie teisūs – mūsų žemiškais metodais nepakeisi. Čia aš su jais visiškai sutinku.
Tačiau yra dar vienas metodas, kurį naudojant galima pakeisti žmogų ir žmoniją. Ir nieko nebus, turėsime tai daryti. Paprasčiausiai žmonija, stovėdama ant mirties slenksčio, vis tiek sutiks.
#246037

Iš 2019 m. kovo 12 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentarų nėra

Implantuoti lustą ir prabusti

gyvenimo prasmė, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Švedijos piliečiai rimtai susidomėjo biologiniu ženklinimu – „biohakingu“ (skaitmeninių technologijų diegimu į žmogaus kūną). Biologinis ženklinimas – tai ryžio grūdo dydžio lusto implantavimas po oda, jame įrašyti asmeniniai žmonių duomenys: banko kortelių, paso, kiti. Skandinavai teigia, kad gyventi tapo paprasčiau.
Kur veda toks vis didėjantis supaprastinimas?
Atsakymas. Aš manau, tai lems, kad žmonės pajaus didžiulę vidinę tuštumą. Jie turės su tuo kažką daryti. Čia jau jokie luistai nepadės. Jie turės rasti sau pripildymo šaltinį.
Žmogus atsidurs ties amžinu klausimu: „O kur gi aš? Dėl ko aš gyvenu? Kam visa tai? Visi mano luistai, kompiuteriniai ekranai ir telefonai – kur visa tai mane atvedė? Be to, kad priešais mane yra viskas, aš galiu matyti mažame ir dideliame ekrane praktiškai visą pasaulį, galiu susisiekti sus visais? O kas toliau? Ir kam? Ir štai aš sėdžiu priešais tuščią ekraną ir nežinau, ką man daryti su savimi ir su kitais.
Tai – gerai. Tai leis mums rasti teisingą, tikrą atsakymą į klausimą: „Kam visa tai?“
Klausimas. Jei žmogui kyla šis klausimas, jis randa atsakymą?
Atsakymas. Jis turi rasti. Ne iš karto, kankinsis, ieškos, bet tai – teisingas kelias. Jis ieškos atsakymo apie save! O kur aš, kur mano vieta šiame pasaulyje? Tai nuostabi paieška ir praregėjimas!
Klausimas. Kur čia laimė?
Atsakymas. Laimė, kad jis ras atsakymą. Jis staiga atras, kad yra tokia jėga, tokia mintis, kuri laukia tokio klausimo ir pasiruošusi atsakyti. Tai susitikimas, pasimatymas su savo dvasia.
Klausimas. Žmogus supras, kad būtent ši dvasia vedė jį į susitikimą?
Atsakymas. Taip. Ir tada jis viską pamatys, suvoks. Tai bus tarsi pasaulio atskleidimas – nuo pradžios, nuo užuomazgos, iki pabaigos, ir viskas kartu! Viskas taps aišku.
#242016

Iš 2018 m. sausio 27 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai