Pateikti įrašai priklausantys gyvenimo prasmė kategorijai.


Aukštesniosios jėgos, arba, kaip pakeisti likimą

Dvasinis darbas, Kūnas ir siela, gyvenimo prasmė

Klausimas. Ar galėtumėte apibrėžti Aukštesniųjų jėgų sąvoką?
Atsakymas. Jėgos, veikiančios aukštesniajame pasaulyje – altruizmo jėgos, o žemosios jėgos, veikiančios mūsų pasaulyje – egoizmo jėgos.
Todėl mes visi – egoistai. Kūrėjas iš pat pradžių tai teigė: „Sukūriau blogio pradą…“, – taigi, jei turite problemų ar pretenzijų, kreipkitės asmeniškai į Mane. Ir čia pat pridūrė: „…ir daviau Torą (metodiką) jam ištaisyti“.
Mūsų pasaulis – viso blogio, specialiai sukurto mumyse, įsikūnijimas. Blogis, egoizmas – tai mintys ir veiksmai, atliekami dėl savęs, savo malonumui, beje, labai trumpalaikiam, tuo momentu gaunamam iš bet kurio negyvosios, augalinės, gyvūninės ir žmogiškosios prigimties objekto.
Gyvenimas dėl savęs vadinamas blogiu, nes yra trumpas, nuostolingas, žmogus visą laiką mąsto tik apie save, momentinių savo poreikių patenkinimą. Jis eikvoja gyvenimą tik tam, kad pagal galimybes išsilaikytų komforto būsenoje.
Įsivaizduokite, kad sukūrėte mašiną, dirbančią tik tam, kad tam tikrą laiką palaikytų savo gyvybingumą, o po to sėkmingai numirtų. Kaip gali būti toks neefektyvus, neproduktyvus Kūrėjo gaminys – žmogus, galvojantis tik apie save, taigi, turintis neigiamą naudingumo koeficientą?
Todėl iš pradžių nebuvo minties sukurti tokią biologinę mašiną, kaip žmogus, ir, apskritai, visa gamta, egzistuojanti tik dėl savo reprodukcijos baisiose kančiose ir problemose.
Visas žmogaus gyvenimas – tai siekis kaip nors egzistuoti, mažiau kentėti, o po to atsisveikinti su savo neilgu, visai nekomfortišku egzistavimu ir vėl išsiskaidyti į elementariąsias daleles – kitaip tariant, supūti.
Žinoma, šituose Kūrėjo veiksmuose neįmanoma įžvelgti jokio tobulumo ir nieko, kas bylotų apie Jį, kaip apie kažką aukšto, išmintingo, kryptingo. Todėl savo egzistavime nematome nieko išmintingo – priešingai, nuo atsiradimo šiame pasaulyje pradžios žmogus artėja kapo link. O jeigu jo gyvenimas toks trumpas, tai nuo pat pradžių jame nėra nieko gero.
Toks kūrinys negali būti sukurtas Absoliučiai Tobulo Kūrėjo, o tai, ką išgyvename, neįeina į Jo planą teikti kūriniams malonumą.
Bet jei sukūrimo plano esmė – teikti kūriniams malonumą, kad šie aukštintų Kūrėją, būtų panašūs į Jį, pasiektų tą patį tobulumo, amžinybės lygmenį, kuriame yra Jis, kaipgi tai galima padaryti?
Tam, kad pakeltų mus iki Savo lygmens, visiškai priešingo tam, kuriame gimstame ir egzistuojame šiame pasaulyje, suteikta Aukštesnioji šviesa, Aukštesnioji jėga ir instrukcija, kaip ją iškviesti ir realizuoti, kad ji mus pakeistų ir nuolatiniais keitimais pakeltų mus į savąjį – amžinybės ir tobulumo – lygmenį.
Šis lygmuo absoliučiai skiriasi nuo materialiojo, pasižyminčio momentiniu egoistiniu prisipildymo noru, o kas bus po to – nesvarbu! Tikrasis altruistinis lygmuo – ne tai, ką vadiname altruizmu mūsų pasaulyje, o pakilimas virš savo egoizmo ir formos, priešingos jam, įgijimas.
Todėl yra pasakyta: „Ir pamačiau atvirkščią pasaulį“. Tai ir turime pasiekti mūsų pasaulyje. Kitaip tariant, būdami egoizme turime pradėti jį keisti, inversiškai pakilti virš jo, išversti jį. Bet neturime tokių jėgų, galimybių bei supratimo ir tik kenčiame egzistuodami jame.
Tačiau kabalos mokslas teigia, kad, jeigu kenti, vadinasi, su tavimi jau galima pasikalbėti, nes tu, būdamas egoistas, nori išsivaduoti iš egoizmo. O jeigu taip, tuomet kam nors pasiūlius: „Aš padėsiu atsikratyti to, kas nuolat tave engia, muša, žemina“, – turėtum sutikti. Štai tą mums siūlo kabalos metodika.
Reikalas tas, kad kabala buvo paslėpta, kol nenusivylėme egoizmu, manėme, kad su juo galima kaip nors egzistuoti, megzti kokius nors tarpusavio ryšius.
O kai supratome, kad einame į galutinę būseną pagal patį blogiausią scenarijų, atsiskleidė kabala: „Štai dabar su jumis galima kalbėtis. Ar jums kilo gyvenimo prasmės klausimų? Jau matote savo civilizacijos pabaigą?
Jūs jau nebetikite laiminga ateitimi? Siūlau šios problemos sprendimą – pakeisti savo prigimtį į priešingą ir vietoj baigtinės būsenos įgyti amžinąją, vietoj nelaimingos ir ydingos – absoliučią ir laimingą“.
Taip mes patys galime keisti savo likimą.

Iš 2016 m. kovo 20 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip vystosi siela?

Neiškreiptas egoizmo pasaulio vaizdas

Kabala – mokslas apie Aukštesniąją tikrovę

Komentarų nėra

Gyvūnas ar žmogus?

Egoizmo vystymasis, gyvenimo prasmė

Klausimas. Klausiu apie „gyvūną“ ir „žmogų“: dažnai kartojate, kad jei neužduodi sau klausimo „Kas aš ir dėl ko aš gyvenu?“, vadinasi, esi gyvūnas, o jei toks klausimas iškyla mintyse – vadinasi, tu vystaisi ir esi žmogus. Ir dar, kad mes visi esame gyvūninio pasaulio lygmenyje.
Sakykite, jei Kūrėjas tobulas ir žemėje taip pat sukūrė tobulumą, kitaip tariant, ir gyvūniją (dėl žmogaus), ir tobulą žmogų (sau), tai kodėl mes esame gyvūnai? Mokydamiesi kabalos, manau, mes visi jau seniai esame žmogaus lygmenyje, tik pats žmogaus vystymasis vyksta skirtingai, ir taip turi būti, juk nėra nieko, išskyrus Jį, Kūrėją?
Atsakymas. Mes esame gyvūninėje vystymosi stadijoje, kuri valdoma malonumais ir kančiomis. Kai kurios asmenybės gauna didesnį norą – jis pasireiškia siekiu pažinti gyvenimo prasmę. Šis noras – egoistinis, aukščiau gyvūninio, instinktyvaus, kai žmogus trokšta tik kuo patogiau įsitaisyti šiame pasaulyje.
Turėdamas norą suvokti gyvenimo prasmę, žmogus ateina studijuoti kabalos. Ir ima save vystyti, kad taptų panašus į Kūrėją – pagal šį panašumą jis ir vadinamas žmogumi – Adomu, nuo žodžio „adame“ („panašus“ hebrajiškai). O savo gyvūniniais norais lieka gyvūnu, kol visus juos ištaisys iki panašumo į Kūrėją, kitaip tariant, iki davimo ir meilės visiems savybės!

Daugiau šia tema skaitykite:

Nukreipk visas jėgas į tai, kas svarbiausia

Apsigyventi dvasiniame pasaulyje

Kaip siela susijusi su kūnu?

Komentarų nėra

Futbolas – tai religija

Kabala ir religija, gyvenimo prasmė

Klausimas. Daugybė tyrimų rodo, kad futbolas tampa kuo tikriausia religija. Kad patektų į profesionalaus futbolo sirgalių kohortą, žmogus turi specialiai žinoti, kaip stovėti, judėti, reaguoti. Jam futbolo aikštė tampa dvasiniais namais, kur patiriamos ypatingos emocijos. Tyrimuose pabrėžiama: „Čia milijonierius apsikabina su bedarbiu. Šiame lauke mes tampame lygūs“. Futbolas tampa ramsčiu šeimai. Stadione susitinka seneliai, tėčiai, vaikai, kurie nesirenka kartu kitur.
Ar galima sujungti religiją kaip tokią ir futbolą?
Atsakymas. Religija ir futbolas eina koja kojon. Tai tas pats, kaip garbinti bet kokį dievuką – ar žaidėjo, ar komandos, ar  laimėjimo forma: mes, manasis „aš“, mūsų ego yra centre, nes tai labai vienija.
Futbolas iš tikrųjų sujungia ir milijonierių, ir vargšą, ir visus. Neabejotinai! Bet tuo pačiu ir nuleidžia žmones. Čia nėra vidinio kilnumo, išaukštinimo – štai kur esmė. Anksčiau futbolas buvo šalies garbė, o dabar – viskas parduodama ir perkama.
Klausimas. Įdomu, kuo tai bus pakeista?
Atsakymas. Tai pasikeis į tuštumą. O po to iškils klausimas apie gyvenimo prasmę, nes ir futbolas nepripildys mūsų, – viskas baigsis. Augantis egoizmas pareikalaus naujo dievuko – kažko nepakeičiamo, amžino.
Klausimas. Kas tai bus?
Atsakymas. Tai, kas yra aukščiau mūsų gyvenimo: aukštesnysis egzistavimas, Aukštesnioji jėga, Aukštesnysis pasaulis. Aš tikiuosi, kad žmonija labai greitai tai suvoks. Kad daugiau būtų tokių futbolo varžybų ir greičiau atsiskleistų jų tuštuma ir menkavertiškumas, o ne didingumas ir ypatingos vertybės.
Tikėkimės, kad tokias pramogas pakeis iš tikrųjų geri žaidimai, ir mes varžysimės už pergalę, kai žmonės priartėja vienas prie kito.

Iš 2016 m. liepos 21 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentarų nėra

Nejau viskas veltui

Egoizmo vystymasis, gyvenimo prasmė

Klausimas. Žmogus tiek daug pasiekė: pakilo lėktuvu, pažabojo Antarktidą, Ameriką… Nejau viskas veltui?
Atsakymas. Nieko nevyksta veltui! Juk tai reikalinga tam, kad žmogus suprastų, jog jo raida ne čia.
Mes vystomės tūkstantmečiais! Tačiau tai nesvarbu, mat dvasinio pasaulio atžvilgiu, tai net ne vieno taško vystymasis, iš kurio paskui išaugame, o tik materialaus egzistavimo neigimas.
Turime būti šiame materialiame taške. Turime jausti mūsų Visatą ir viską, kas atsirado po didžiojo sprogimo , – tai tėra nedidelis juodas taškas, kuri įsitikina, kad savyje nieko neras ir kad turi vystytis už savo ribų.  Štai čia žmogus ir išeina į dvasinį pasaulį .
Kai imiesi kito mastelio, tolsti nuo šios vietos ir žvelgi į ją iš šalies, matai mažą juodą tašką, kuris mūsų laikais pagaliau ima vystytis tinkama linkme, būtent neigdamas savo materialų egzistavimą.

Iš 2016 m. vasario 21 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Suvokti gyvenimo tikslą

Žvilgtelėti už Didžiojo sprogimo taško

Kaip atsiskleidžia aukštesnysis pasaulis

Komentarų nėra

Suvokti gyvenimo tikslą

Realybės suvokimas, Valios laisvė, gyvenimo prasmė

Klausimas. Ar galima pasakyti, kad skirtumas tarp dvasinio ir materialaus pasaulio – tai sąmoningas ir nesąmoningas egzistavimas? Net mokslininkai sako, kad egzistuojame nesąmoningai.
Atsakymas. Iš tikrųjų, egzistuojame automatiškai, absoliučiai nesąmoningai ir apskritai nesuprantame, kas mes, kokie, dėl ko. Visi mūsų organai, ląstelės, viskas, kas mus supa, veikia virš mūsų, ir mes jaučiame tą akimirką, kurią jau išgyvename.
Todėl neturime jokių galimybių kažką pakeisti, nėra jokios valios laisvės, viskas nulemta, ir mus tiesiog tempia per įvairias būsenas. Kokiu tikslu? Dėl to, kad tam tikroje mūsų vystymosi atkarpoje nusiviltume tokiu egzistavimu, pripažintume jo nenaudingumą, nereikšmingumą, tuštumą ir panorėtume rasti gyvenimo tikslą.
O mūsų pasaulis egzistuoja tik tam, kad suteiktų mums galimybę sąmoningai pakilti aukščiau visko į tolimesnį – dvasinį – išmatavimą.
Klausimas. Ką reiškia „sąmoningai”? Mūsų pasaulyje manyje nuolatos prabunda norai ir aš lakstau paskui, kad juos pripildyčiau. O kas dvasiniame pasaulyje? Aš turiu pats išrasti šiuos norus?
Atsakymas. Kažkurią akimirką tau nusibos lakstyti paskui ir mėgautis savo norais, tu nustosi tapatintis su jais ir pamatysi, kad tai vilionės, ir tu priverstas nuolatos jas vaikytis. Nors gauni malonų jausmą, bet jau nenori, kad jis tave papirktų, nori būti vis labiau nepriklausomas, o ne parsiduoti savo maloniems pojūčiams.
Tada imi galvoti: „Kaip man pakilti aukščiau to? Kodėl aš turiu visą laiką bėgioti paskui malonumus ir kiekvieną kartą matyti, kaip jiems parsiduodu? Ar to pakanka mano gyvenimui?! O gal man verta susimąstyti, kam visa tai? Viskas praeina: sekundė po sekundės, malonumas po malonumo. Kuo mažiau kentėti ir pasijausti truputį geriau – štai ir visas mano egzistavimas?!“
Klausimas. Kokia viso to alternatyva dvasiniame pasaulyje?
Atsakymas. Alternatyva ta, kad imi suvokti savo egzistavimo prasmę. Šis suvokimas pripildo nepaaiškinamu, neapsakomu pojūčiu, kad pasiekei harmoniją, aukštesnįjį egzistavimą, tiesą, tikrumą, tikslą – tai, ko nėra materialiajame pasaulyje.
Mūsų pasaulyje, jei man blogai, vadinasi, reikia, kad būtų nors truputį geriau, tada vėl blogai ir vėl truputį geriau. Ir viskas – štai ir visas egzistavimo tikslas!
O dvasiniame pasaulyje tu suvoki visko, kas vyksta, prasmę. Tu viską suvoki ne savyje, ir tai sukuria tavyje tobulumo, harmonijos, pusiausvyros, amžinybės būseną.

Iš 2016 m. vasario 21 d. pamokos rusų kalba

Komentarų nėra

Atrakcionas ,,Žaidimai su mirtimi‘‘

Kūnas ir siela, gyvenimo prasmė

Komentaras. Šanchajuje atidarytas naujas atrakcionas, kuris vadinasi „Žaidimai su mirtimi“. Žmogui, žaidžiančiam šį žaidimą, siūloma atsakyti į klausimą.
Jeigu jis pateikia neteisingą atsakymą, jį kelia ant konvejerio ir veža į krematoriumą. Ten jį tariamai kremuoja, deda į kapsulę ir po kurio laiko jis pradeda „gimti iš naujo“.
Žaidimas sukelia labai stiprių pojūčių. Žmonės sako, kad tai verčia susimąstyti apie gyvenimo tikslą.
Atsakymas. Nieko nepadarysi, žmones prie tiesos veja mirties baimė arba dar neviltis, kas byloja apie gyvenimo procesų nevaldymą.
Tai ne filosofija, o jausmas, kad gyva ląstelė turi pabaigą. Jeigu jai ir įmanoma kokia nors forma transformuotis, galiausiai ji vis tiek miršta.
Klausimas. Kodėl egzistuoja mirties baimė? Dėl ko ji mums duota?
Atsakymas. Pirmiausiai, kad pajaustume gyvenimo beprasmiškumą.
Mes pamirštame tai, pradedame kaupti ką nors juodai dienai, kad paliktume savo vaikams, anūkams ir kt. Negalime įsivaizduoti, kad po 500 metų nieko iš jų nebus. O kas 500 metų istorijoje? Kur ten vaikai ir anūkai? Kur visa tai?
Apskritai, procesas negrįžtamas, ir mes nuolat krutame, plušame. Tačiau jokio sprendimo nėra. Dėl to atsirado visokių tikėjimų, pagrįstų mirties baime, senovės koncepcijų apie sielų persikūnijimą, atsiradusių anksčiau nei religijos.
Į kabalos mokslą ateina žmonės dėl pabudusio klausimo „Kur yra gyvenimo prasmė?“ Jeigu žmonės labai aiškiai, tiksliai, teisingai užduotų šį klausimą – tiesiai į kaktą, tai jis atvestų į kabalą, dėl to, kad kitaip į jį neįmanoma atsakyti. Visi kiti atsakymai yra gudravimai, įskaitant religijų pateikiamus.
Dėl to atsakymą į klausimą apie gyvenimo prasmę galima gauti tiktai tuo atveju, jeigu atskleisime Kūrėją – centrinę, vienintelę, pagrindinę gamtos jėgą, kuri kuria viską.
Mes esame susipažinę su jos sukeltais mechaniniais, elektromagnetiniais, psichologiniais reiškiniais. Bet mums reikia žinoti tikslą, filosofiją, gyvenimą, judėjimą. Mums reikia atkleisti šitą jėgą, suprasti, suvokti, pajausti, būti ryšyje su ja, gyventi joje! Tuomet suprasime, kas mes tokie ir dėl ko gyvename.
Niekur žmonės nesidės: jeigu jie rimtai pažiūrės į šį klausimą, jis juos atves prie atsakymo, kuris yra kabaloje.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl bijome mirties?

Kodėl nuo mūsų slepiama mirties valanda?

Apie gyvenimą, mirtį ir dvasinį išsitaisymą

Komentarų nėra

Išvalyti sielos indą

Dvasinis darbas, gyvenimo prasmė

Klausimas. Ar mes kalti dėl savo kančių?
Atsakymas. Ne, kaltas dėl jų Kūrėjas, sukūręs blogį. Taip ir Jo pasakyta: „Sukūriau blogį ir daviau metodiką jam ištaisyti“. Bet jeigu mes sugebėsime transformuoti blogį į gėrį, tai turėsime tokio pat lygmens egzistavimą, kaip ir pats Kūrėjas.
Mūsų pasaulyje viskas sudėliota taip, kad žmogus pats atkastų visas savo esybės, savo blogio prado problemas, ir pats rastų, kaip jį ištaisyti. Be to, šias problemas galima ramiai įveikti, reikia paprasčiausiai sistemingai teisingai naudotis išsitaisymo metodika.
Jeigu žmonėms kyla tokių klausimų, vadinasi, jie jau pasiruošę tam, kad pradėtų naudoti šią metodiką, ir tada palaipsniui supras, kodėl viskas sukurta būtent taip, o ne kitaip. Jiems taps aišku, kad Kūrėjas – tai ypatinga gamtos jėga, apimanti visą visatą, gamtą, visus aukštesnius lygmenis, kurie mums kol kas nepasiekiami, bet kuriuos atskleisime.
Taisydami savo egoizmą, kurį Kūrėjas tyčia sukūrė tokį žiaurų, didžiulį, apimantį visatą, tampame visos gamtos šeimininkais: ir mūsų pasaulio, ir visų likusių pasaulių, – įkopiame į amžinybės ir tobulumo lygmenį, net nemirdami, tiesiog kildami į aukštesnį lygį.
Šiandien žmonija pasiekė tokį išsivystymo lygmenį, kai klausimas apie gyvenimo prasmę kyla daugeliui pasaulyje. Pagal kabalos mokslą tai rodo, kad subrendome įsisavinti Aukštesnįjį pasaulį.
Klausimas. Bet kodėl mes kenčiame, kai kūrinijos sumanymas – suteikti žmogui malonumą?
Atsakymas. Nes netaisome savęs. Jeigu žinosime, kaip tai daryti ir pradėsime naudotis išsitaisymo metodika, iškart pradėsime jaustis vis geriau, palankiu būdu kildami laiptų pakopomis.
Komentaras. Paaiškinimui tinka pasakėčia. Iškankintas troškulio žmogus stovi šalia upelio su švariu šaltinio vandeniu ir bando pripildyti nešvarią stiklinę. Vanduo atrodo jam neskanus, kartus, jis negali gerti ir keikia, kad upelis nešvarus (taip dažnai mes keikiame Kūrėją, siunčiantį mums kančias).
Kai jis pagaliau supranta, kad priežastis ne vanduo, o jo stiklinė, – viskas keičiasi. Jis išvalo indą, vandens skonis keičiasi, ir jam tampa aišku, kad stiklinėje visą laiką buvo šaltinio vanduo, o jis kentėjo.
Atsakymas. Taip, tai mūsų gyvenimas. Jeigu sugebėsime pasisemti iš jo teisingų jėgų, tai galėsime juo tiktai mėgautis. O jeigu ne, tada – atvirkščiai.

Iš 2016 m. vasario 14 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Sutinkame tapti moliu Meistro rankose

Dievas įvykdė teroro aktą

Kodėl Kūrėjas sukūrė blogį?

Komentarų nėra

Kaip atskleisti gyvenimo prasmę?

Kabala, gyvenimo prasmė

Žmonės vystosi tūkstantmečiais, ir tam tikru metu prabunda klausimas apie būties prasmę – pats svarbiausias klausimas, jaudinantis žmogų, jeigu jis bent šiek tiek pakilo virš gyvūninio lygmens.
Mes vystomės kitaip, nei gyvūnai, kurie iš esmės nesikeičia karta iš kartos. Kiekvienos žmonių kartos norai atsinaujina, jie kyla lygiais ir nuolat atsiveria vidinė tuštuma, dėl to mus vis labiau domina gyvenimo prasmės klausimas.
Staiga imame savęs klausti to, apie ką seniau nesusimąstydavome. Todėl atsiranda įvairūs mokslai. Juk negalima lyginti klausimų, kylančių žmogui XX a. ir X a.
Taigi gyvenimo prasmės klausimas žmonėms kyla tam tikru metu, pradžioje tik vienetams. Per raidos tūkstantmečius iškilo ypatingos asmenybės, nagrinėjusios šį klausimą, ir jo pagrindu kūrusios muziką, literatūrą, poeziją, dainas, paveikslus.
Visa tai mus stūmė pirmyn. Vystėsi mokslai, amatai, technika. Žmogui rūpėjo ne tiek egoistiškai geriau apsirūpinti, kiek atsakyti sau į klausimą: „Kokia gyvenimo prasmė?“, todėl jis ir ieškojo.
Mūsų norai skirstomi į lygmenis. Pirmiausiai – kūniškieji, gyvūniniai norai: maistas, seksas, šeima. Po to – žmogiškieji norai, susiję su vidiniu užpildymu: turtai, valdžia, šlovė, žinios. Kartoms keičiantis jie visi transformuojasi ir tampa subtilesni, aštresni, vidiniai.
Gyvenimo prasmės klausimas žmonėms pradėjo kilti po Viduramžių laikotarpio, Renesanso pradžioje. Technikos, mokslo, kultūrinė revoliucija Europoje buvo postūmis, kad atsirastų visai kitoks požiūris į gyvenimą, religiją.
Žmonės nebebijojo būti netikinčiais, kad bus persekiojami už laisvamanybę. Kitaip sakant, žmogaus egoizmas taip išaugo, kad nebeleido jam laikytis stereotipų.
„Įvade į Mokymą apie dešimt sfirot“ Baal Sulamas rašo: „Jei ieškosime atsakymo tik į vieną žinomiausią klausimą, esu tikras, kad visos problemos ir abejonės, studijuoti kabalą ar ne, išnyks ir pamatysite, kad jų tiesiog nėra. Mat kalbama apie slogų, visiems žmonėms kylantį klausimą: „Kokia gyvenimo prasmė?“ – šis klausimas lieka neatsakytas.
Galima sakyti, kad viskas, kas šiuo metu vyksta pasaulyje, vyksta todėl, kad nerandame atsakymo į gyvenimo prasmės klausimą. Pažvelkite, kuo užsiima žmonija, ką ji išdarinėja?! Ir visa tai dėl to, kad nesupranta savo egzistavimo prasmės.
Šio gyvenimo metai mums labai daug atsieina, kitaip sakant, dėl jų patiriame begalę kančių ir vargo, kol galų gale jie pasibaigia. Kas gi mėgaujasi šitais metais, praleistais ieškant, lakstant ir kenčiant? Arba tiksliau, kam suteikiu malonumą taip egzistuodamas? Taip pat niekam!
Tiesa tokia, kad įvairių kartų tyrinėtojai jau pailso bemąstydami apie tai; jau nekalbant apie mūsų kartą, kai niekas nenorėtų net pagalvoti apie šį klausimą.
Kam man galvoti apie gyvenimo prasmę, jei suprantu, nerasiąs atsakymo? Geriau duokite man narkotikų arba alkoholio, kad nuslopinčiau savyje šį klausimą, iš žmogaus darantį menkystą. Juk gyvūnas nekelia šio klausimo, jis tiesiog egzistuoja, realizuodamas savo prigimtinius norus misti, daugintis, kurti šeimą.
Turto, valdžios ir žinių gyvūnai netrokšta. Lygiai taip ir žmonės, esantys tokiame lygmenyje. Todėl jiems lengviau gyventi. O žmonės su išsivysčiusiais žmogiškaisiais norais jaučiasi nelaimingi.
Tačiau klausimo esmė lieka nepakitusi: tokios pačios jėgos ir aštrumo. Kartais ji užklumpa mus nepasiruošusius, išdegina protą, sutrina į miltus, nespėjus mums išsisukti – pasiduoti arba nesvarstant plaukti per gyvenimą pasroviui, kaip ir vakar.
Būtent tą nesąmoningai bandome daryti. Valgis, miegas, darbas, draugai, seksas, futbolas, pomėgiai – sukamės, kad tik nereikėtų galvoti apie šį klausimą. Juk jis blogiau už mirtį, nes mirtis – momentinis problemos sprendimas, o su šiuo klausimu galima labai ilgai gyventi ir nieko nepasiekti, tik graužtis, nerandant atsakymo.
Todėl Baal Sulamas parinko šią temą rimtam veikalui „Mokymo apie dešimt sfirot“ įvadui. Šiame įvade jis nori parodyti, kad žmogui, siekiančiam mokytis kabalos, nereikia jokių ypatingų ketinimų, aukštų tikslų.
Jeigu jam bloga, nes nežino, kam gyvena, ir tai neduoda jam ramybės – juk jis negali tiesiog gyventi, jam reikia pateisinti savo egzistavimą, – toks žmogus turi atskleisti kabalos mokslą, nes būtent kabala atsako į klausimą apie jo asmeninio gyvenimo prasmę.

Iš 2016 m. sausio 31 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Gera gyventi turint prasmę

Nuo kančių prasmės – prie gyvenimo prasmės

Svarbiausia, ką įgyju gyvenime, – siela

Komentarų nėra

Atsakymas į visus klausimus

Kabala, gyvenimo prasmė

Klausimas. Kodėl manote, kad tik kabala duoda teisingą, tikrą atsakymą į klausimą apie gyvenimo prasmę, taip pat žino, kaip kurti šeimą, visuomenę, kaip ugdyti žmogų?
Atsakymas. Paprasčiausia dėl to, kad būdamas tame pačiame lygmenyje, būdamas jį sukūrusios gamtos pasekme, žmogus neįstengia pakilti, kad įsisąmonintų klausimą apie gyvenimo prasmę. O kur jau ten jo sprendimas, būnant pačios prigimties viduje.
Einšteinas sakė, kad norint užšokti ant stalo būtina šoktelti aukščiau stalo. Vadinasi būtinas metodas kaip pakilti „virš savęs“ – tai mums ir suteikia kabala, pritraukdama tą pakeliančią mus jėgą – O‘‘M .

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi, kad išaugintum sielą

Gera gyventi turint prasmę

Nuo kančių prasmės prie gyvenimo prasmės

Komentarų nėra

Gyventi, kad išaugintum sielą

Kūnas ir siela, gyvenimo prasmė

Klausimas. Jeigu žmogaus fizinis egzistavimas neturi prasmės ir svarbiausia – siela, tai dėl ko gyventi?
Atsakymas. Tam, kad įgytum ir išaugintum sielą . Juk tik būdami šiame pasaulyje galėsime išugdyti ir užpildyti savo sielą, pasiekti tobulumą, amžiną būseną.
Šis pasaulis itin svarbus! Tereikia žinoti, kaip jį tinkamai realizuoti, nes tik iš šio pasaulio ir tik būnant jame galime pasiekti aukštesnįjį dvasinį tikslą.
Atrodytų, mūsų pasaulis toks niekingas. O mes kaip vabaliukai ropinėjame po mažą, kosmose pasiklydusį rutulį. Ne, tai neteisinga.
Ėmę susisieti su Aukštesniąja jėga, jausti savo ryšį su ja, pradėsime tinkamai matyti visą gamtos sistemą, jausimės esą pasaulių centre, suprasime, kaip mums veikti, ir ką daryti. Reikia to pasiekti.
O mumyse atsirandanti tuštuma padeda mums ir stumia mus pirmyn.

Iš 2016 m. sausio 31 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbiausias, ką įgiju gyvenimu, – siela

Amžinai nauja mano siela

Kaip siela susijusi su kūnu?

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »