Pateikti įrašai priklausantys Integralus auklėjimas kategorijai.


Gyvenimo saulėlydyje

Integralus auklėjimas

Klausimas. Jei paklaustumėte senuko, ar jis nori būti burtininku, jis atsakys taip: „Lyg ir norėčiau, tik jau nebeturiu troškimų.“
Atsakymas. Seniams dingsta norai. Jie jaučia atsiriboję nuo gyvenimo, nuvargę, jie jau nieko nebesitiki iš gyvenimo. Jauni žmonės pasiruošę viskam, tačiau jie neturi proto, kaip sakoma, „jei tik jaunystė žinotų, jei tik senatvė galėtų“.
Taip mes ir gyvename. Todėl svarbiausia – gyvenimo pradžioje suteikti žmogui galimybę atskleisti visą valdymą. Tada jis žinos, kaip elgtis, ko ieškoti, kuo prisipildyti, ir nugyvens savo gyvenimą ne veltui, o išeidamas į kitą amžiną pakopą.
Klausimas. Ar galime pasakyti senukui: „Ateik į integraliojo ugdymo grupę, ten rasi norą“?
Atsakymas. Būtinai! Bet galime pritraukti jį ne vien tik tuo. Reikia kreiptis į žmogų su tuo, ko jis pats nori.
Jei jis dar turi kokių nors panašių norų, tai gerai. O jei ne, jei jame jau viskas numirė, tai galime sudominti jį tuo, kad jis tiesiog ateis, pasėdės su kitais senukais, pasivaišins arbata ir skaniomis bandelėmis. Jis pamatys, kas vyksta, paklausys, praleis laiką, patirs kokių nors malonių įspūdžių dėl to, kad yra kažkokioje kompanijoje. Pagyvenusius žmones reikia patraukti seniokiškais interesais, o ne aukštomis materijomis.
Viskas turi būti pagal žmonių poreikius. Kad ir į ką kreiptumėmės, pradžioje turime ištirti šią žmonių grupę, jos norus, ir kreiptis į šį norą.

Iš 2012 m. kovo 11 d. televizijos laidos „Pokalbiai su Michaeliu Laitmanu“

Komentarų nėra

Naujojo pasaulio gimimas

Grupė, Integralus auklėjimas, Krizė, globalizacija, Platinimas

Integraliojo auklėjimo metodika, kurios šiandien pasauliui labai reikia, pagrįsta teisingu aplinkos poveikiu. Kartu su aplinkiniais žmogus jaučia pakilimą, įkvėpimą ir persiima užtikrintumo jausmu, kurio fone dabartinės problemos atrodo ne daugiau nei vaikų žaidimas.
Mūsų horizonte pasirodo žymiai svarbesnių dalykų ir dėl to laikini kasdieniniai įvykiai atsiduria antrajame plane. Šiandien vienos problemos, rytoj kitos – tebūnie. Juk aš savo požiūriu į gyvenimą tarsi prasklendžiu aukščiau jų. Nepaisant šių rūpesčių, turiu reikšmingesnių, aukštesnių minčių.
Kas mane palaiko? Kas man padeda išsilaikyti šiame lygmenyje? Aplinka. Būtent aplinka iškelia mano akyse aukštesnių minčių, norų ir tikslų svarbą.
Tačiau aš neatsijungiu nuo pasaulio. Atvirkščiai, dar sėkmingiau sprendžiu jo iššūkius nei anksčiau, – nesinervindamas ir nesikivirčydamas, visų aplinkinių akyse būdamas stipria, protinga asmenybe. Visa tai tik dėl to, kad nuolatos jaučiu aukščiau kasdienybės, žemiškojo lygmens tekančią srovę.
Išorinė aplinka, platusis pasaulis spinduliuoja mums blogą įtaką. Todėl kuriame savo, vidinę aplinką, kurioje sklinda tik pozityvas, tik geri santykiai. Tarp mūsų formuojasi visiškai kitoks požiūris: mes gyvename pusiausvyroje, harmonijoje, ypatingoje gamtos „programoje“, kuri jungia mus į kažką integralaus. Mes matome, kaip įvairūs faktoriai veikia vienas kitą, kelia mus į kažką aukštesnio.
Mes konstruojame naują požiūrį į gyvenimą: vietoje šio pasaulio, kuriame didėja visuotinė painiava, norime matyti aukštesnę sistemą. Joje visus mus tarpusavyje sieja vienybės ir meilės jėga, karaliauja gėrio atmosfera, ten visi ramūs ir sveiki, visiems jauku, puikiai sutariame su gamta ir vienas su kitu, joje visi susiję ir visiems džiugu. Įsivaizduokime tokį pasaulį. Pradėkime lavintis būti tokie – šypsotis, būti draugiški vienas kitam.
Ką tai duos? Ne tik susitaikymą. Imsime kitaip žvelgti į pasaulį. Juk kiekvienas teisia pagal savo trūkumus: jeigu ryte atsikeliu supykęs, tai ir pasaulis tarytum pyksta ant manęs. Na, o jei viduje esu ramus ir darnus, tai gali net rėkti ant manęs – nesusierzinsiu ir nepyksiu.
Šitaip aš pats tvarkau santykius, pats formuoju pasaulio vaizdą. Staiga – pasaulis pasikeičia. Vakar jis man atrodė toks žiaurus, o šiandien viskas ne taip blogai: tiesiog žmonės truputį kaprizingi, kaip vaikai, žaidžiantys ne tą žaidimą, kurį norėtų.
Į visą tikrovę imu žvelgti ramiau, ir tai padeda rasti pusiausvyrą, fiziniu lygmeniu taip pat – išvaduoja nuo negalių. Pozityvus, žvalus požiūris nuima man įtampas, atkemša kanalus, padeda kūnui išsivalyti šlakus – ar tai būtų niekam tikusios mintys ar bet kurios kitos rūšies šiukšlės. Visa tai išsivalo iš manęs, tampu sveikesnis visuose lygmenyse – nuo aukščiausio lygio teršalų iki paprasčiausių organizmo atmatų. Taip aš išsigydau minties jėga.
Tačiau tam reikalingas nuolatinis, nuoseklus darbas grupėje, aplinkoje, kurioje mes kartu palaikome vienas kitą ir tuo pat metu keliame save integralaus pasaulio, persmelkto gerais tarpusavio ryšiais, matymo link.
Tai ir yra integralusis auklėjimas, kurio mokomės tarpusavyje. Mes susipažįstame su visuotiniu tarpusavio ryšiu, kurio saitų neįmanoma, o ir neverta nutraukti. Reikia tik persunkti juos meile ir draugiškumu. Pamatykime kitokį pasaulį – priešingą tam iškreiptam vaizdui, kurį šiandien sudaro mūsų blogi tarpusavio santykiai.
Tada aš staiga susimąstysiu: „O kodėl gi apie tai neturėtų sužinoti visi? Kodėl gi mūsų grupė neturėtų išsiplėsti visos žmonijos mastu? Kodėl turiu priešintis blogai išorinės aplinkos įtakai, kuri nuolat spaudžia mane? Kodėl gi ir jos nepavertus gero poveikio šaltiniu – tokiu galingu, kad mes visi akimirksniu atsidurtume nuostabios, geranoriškos aplinkos prieglobstyje?“
Tokiu būdu visas pasaulis taps geras, visi būsime sveiki ir džiaugsmingi. Teisingais savo tarpusavio santykiais išspręsime visas problemas, sutvarkysime visą pasaulį – pertvarkysime jį pagal naują metodiką, integraliuoju keliu taip, kad vietoje konfliktų jame karaliautų harmonija.

Iš 2012 m. spalio 24 d. 88-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis be turinio

Padaryti svetimą savu

Vidinis tinklas: įėjimas pagal norą

Komentarų nėra

Dvasinis pasitenkinimas

Integralus auklėjimas

Klausimas. Kokią procentinę dalį sudaro kritinė masė žmonių, kuri galės pakeisti pasaulį?
Atsakymas. Tiksliai nežinau, bet manau, kad apie 10 proc. Žemės gyventojų. Jeigu jie rimtai užsiims integraliu vienijimusi, tai sukels milžiniškus pasikeitimus visoje žmonijoje.
Klausimas. Kitaip tariant, bus daug tokių, kurie paprasčiausiai sakys: „Man patinka jūsų žaidimas, sutinku“, – ir taip išsitaisys?
Atsakymas. Taip, žinoma! Jie prisijungs palaipsniui.
Kiek žmonių pasaulyje supranta, kam ir dėl ko gyvena? Kiek žmonių aktyviai dalyvauja gyvenime?
O kiek iš jų gyvena pagal principą: nueisiu į darbą, grįšiu iš darbo, paspausiu mygtuką, įsijungsiu televizorių – ir nieko daugiau. Arba: šeštadienį, sekmadienį futbolas – šito laukiu, o visa kita – ne gyvenimas. Taip ir gyvena tokie žmonės – nuo rungtynių iki rungtynių. Žinoma, šiandien tai palaiko visos vyriausybės, norėdamos nukreipti žmonių dėmesį nuo problemų.
Bet žmonės pasikeis. Jų nebepatenkins kamuolio vaikymasis. Jiems paprasčiausiai pasidarys nebeįdomu. Kol kas visus šiuos pomėgius stengiamasi įskiepyti dirbtinai, nes tuo yra suinteresuoti politologai, sociologai. Šito nebus. Visa sporto, juoko industrija pamažu išnyks.
Žmonės ras pasitenkinimą būtent kildami dvasiškai, nes dvasinio kilimo niekas negalės pakeisti – jokie televizoriai, sportiniai žaidimai ir net seksas. Staiga visa tai pasirodys labai menkas užpildas, palyginti su tuo, kuo galime užsipildyti.
Labai sunku bus nusileisti iš dvasinio lygmens į kurį nors kitą. Netgi maistas, seksas – pagrindiniai mūsų instinktai – su laiku taps, galima sakyti, paprastais ritualais. Mes atliksime juos todėl, kad jie būtini mūsų žemiškojo lygmens ryšiams.

Iš 2012 m. kovo 10 d. televizijos laidos „Pokalbiai su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Skatinimo jėga

Gyventi bėgant nuo prasmės

Puikus žaidimas

Komentarų nėra

Puikus žaidimas

Integralus auklėjimas

Klausimas: Integralusis švietimas – tai puikus žaidimas,  į kurį žmonės sudeda visa, kas geriausia: tarp jų susidaro bendras laukas, ir tai tikriausiai bus labai užkrečiama. Ar būtent taip žais visi žmonės?
Atsakymas: Esu įsitikinęs, kad žmonės žais šį žaidimą ir negalės jo atsisakyti, nes toks žaidimas palaikys juos dvasios, pasitikėjimo, ramybės, harmonijos pojūčio, laimės, ryšyje su visais, saugumo lygmenyje, ko šiandien žmonės neturi. Jie net neįtaria, kad to neturi, nes yra pripratę būti užspausti, išsigandę, nuolatos gintis ir saugotis. Dėl integraliojo švietimo jie staiga pajaus tokį išsilaisvinimą, kad negalės atsiplėšti.
Tai visą laiką trauks žmogų, nes žmogus dėl savo egoistinės prigimties negali sau kenkti, tik dėl kažkokio aukštesnio, naudingesnio tikslo jis gali ryžtis tam tikroms kančioms.
Jei žmogus yra tokiame lygmenyje, kur pripildomi visi jo norai, tai jis praktiškai negalės iš ten nusileisti, – egoizmas, pati prigimtis jam neleis: „Dėl ko išeiti iš šio puikaus lygmens į kažkokį problemišką?“
Kitaip tariant, žmogaus egoizmas pats jį palaiko. Tai – kol kas egoistinis žmonijos vienijimosi lygmuo, o ne pakilimas į kitą, Aukštesniosios gamtos suvokimo lygmenį, priešingą esamam. Bet tai – jau postūmis pirmyn!

Iš 2012 m. kovo 10 d. televizijos laidos „Pokalbiai su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis be turinio

Grįžimas iš negrįžtamumo taško

Integralusis auklėjimas – svarbiausias būsimos visuomenės kriterijus

Komentarų nėra

Pasaulis be turinio

Integralus auklėjimas, Krizė, globalizacija

Žmoguje išbalansuoti mąstymo ir noro mechanizmai, ir jis nežino, kaip sureguliuoti pusiausvyrą tarp jų. Tuo, iš esmės, ir turėtų žmonėms padėti integralus auklėjimas, kuris mums šiandien būtinas.
Anksčiau nejautėme ypatingų problemų šioje srityje. Dar prieš keletą dešimtmečių net nejautėme artėjančios nelaimės. Mūsų mintys ir norai sudarydavo paprastas kombinacijas, kurios derėdavo tarpusavyje. Laikui bėgant mes vis artėjome prie integralių tarpusavio ryšių – ir prasidėjo sutrikimai.
Šiandien perimame vienas iš kito daugybę minčių ir norų. Pasaulis susimaišė: visi daro įtaką man, o aš – visiems. Dėl to aš negaliu tiesti kelio, laikytis krypties, susibalansuoti savo jėgomis. Turiu mažą potencialą, o supantis pasaulis į mane spinduliuoja ištisus srautus „fluidų“. Svetimos mintys ir norai nuolatos spaudžia, užlieja įvairių diapazonų bangomis ir be perstojo skalauja mano sąmonę.
Galiausiai žmogų pagauna sūkurys ir jis nebežino, kaip elgtis. Tai labai rimta problema. Dėl to kyla potraukis į narkotikus, noras atitrūkti nuo pasaulio, kuriame neįmanoma apsiprasti. Neturėdami išeities žmonės išsiugdo apsaugines elgesio klišes, bando atsiriboti nuo aplinkinių abejingumo, veidmainystės, paniekos siena.
Tai matome stebėdami jaunimą ir daugelį kitų visuomenės sluoksnių. Vyksta savotiškas bėgimas nuo pasaulio į tam tikrą nišą. Aš negaliu palaikyti teisingo, geranoriško, harmoningo ryšio su aplinka, negaliu suvokti visų išorinių poveikių, subalansuoti jų savyje ir paversti geru, jaukiu jausmu. Atvirkščiai, jie išmuša mane iš vėžių ir atima jėgas. Taigi nesiimu jokių priemonių – tiesiog įsijungiu per televiziją rodomą serialą ar futbolą ir žiūriu į ekraną, gurkšnodamas alų. Man šito pakanka.
Vadinasi, nesugebėjimas pažaboti plačiosios aplinkos poveikio padaro mane uždarą, priverčia būti paprastesnį, primityvesnį, apriboja mano vystymąsi ir neleidžia džiaugtis gyvenimu. Aš net nenoriu tuoktis ir susilaukti vaikų. Tik ieškau kažkokio kampo, kuriame galėčiau pasislėpti: „Tai – mano, ir man daugiau nieko nereikia.“ Mano draugai – internete, ir nesusitikinėju su jais norėdamas gerai pralesti laiką. Jeigu kur ir išeinu, tai be jų.
Šiandien net porinius šokius partneriai šoka metro atstumu vienas nuo kito, neapsikabindami ir nesikuždėdami į ausį… Šokėjai stengiasi išlaikyti atstumą – štai tau ir atėjome pašokti drauge.
Žmogus nebenori išlįsti iš savęs. Viduje jaučiasi saugiau. Neduok Dieve susiliesti su kuo nors. Jam sunku nuolatos priešintis šiai problemai – rūšiuoti savo norus ir mintis, dirbti su išorės poveikiu. Jis to nesugeba.
Tad ir įsiviešpatauja gatvės šokių kultūra, susiformavusi iš gatvės įpročių, bulvarinių juokelių ir aikščių šūkių. Šiame mieste mes tiesiog praeiviai – prasilenkiame vieni su kitais nenorėdami bendrauti. Be to, vyriausybės priverstos šiuo klausimu pataikauti visuomenei, nes nori palaikymo per rinkimus. Galiausiai tušti santykiai tampa bendra dalia ir plačiai pasklinda per žiniasklaidą.
Tokia mūsų amžiaus liga ir sergame ja visi – juk esame susiję tarpusavyje. Šią bendrą negalią sukėlė itin patogeniška atmosfera visuomenėje. Todėl neįmanoma nė vieno išgydyti atskirai, sutvarkyti jo mintis, išmokyti nuolatos palaikyti pusiausvyrą savyje. Daugiausia, kuo galime padėti atskiram žmogui, tai „pastatyti jį ant kojų“, truputį atriboti jį nuo išorinių poveikių, dažniausiai neigiamų.
Bendrai paėmus, šiuolaikinė aplinka taip veikia žmogų, jog mums būtina pasirūpinti visos visuomenės pusiausvyra. Kito sprendimo nėra.
Juk šiandien „sveikiausias“ tas, kuris nusileidžia iki „gyvūniškos“ pakopos. Žiūriu televizorių, kalbu telefonu, naršau intenete, juokiuosi ir verkiu, blaškausi nuo vieno prie kito – o šalia manęs miega katinas, kuris viskam abejingas. Tik ausį pajudina, kai aplinkui kyla per daug triukšmo. Tai štai, jeigu noriu pasveikti, bet nesirūpinu teisingu aplinkos poveikiu, tai man belieka tik viena – būti tokiam kaip šis katinas…

Iš 2012 m. spalio 24 d. 88-ojo pokalbio apie naują gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsisveikinimas su senuoju pasauliu

Kol kas dar nesugalvota ekskursija į Pragarą…

Grįžimas iš negrįžtamumo taško

Komentarų nėra

Grįžimas iš negrįžtamumo taško

Integralus auklėjimas

Klausimas: Žmogus gali kentėti, prisitaikyti prie krizių ir įtampos, kol išeikvos visas jėgas ir pamatys, kad priėjo tašką, nuo kurio nebeįmanoma grįžti. Ar gali visai žmonijai kilti ši problema – būti prieitas negrįžtamumo taškas?
Atsakymas: Negrįžtamumo taškas – labai geras taškas. O prie ko grįžti?
Kai pradedu suprasti, kad savo protu, savo išmone nieko daugiau negaliu padaryti, tada pradedu ieškoti išeities. Tada prieinu išvados, jog man pačiam reikia keistis.
Klausimas: Kaip padaryti, kad žmogus suprastų, jog ištekliai ir jėgos jau baigiasi, dar šiek tiek ir jau bus nebeįmanoma ką nors pakeisti?
Atsakymas: Tam reikia įjungti auklėjimo, švietimo, platinimo, reklamos ir t. t. sistemą. Turime jau dabar suprasti, jog privalome įspėti visuomenę apie tai, kad jos pasikeitimas atves prie kitos, geresnės būsenos, o pasyvus judėjimas, esant vidiniam egoizmo spaudimui, atves tik prie kančių.
Bėda ta, jog esame tokios būsenos, kai nematome sprendimo. Aš kalbu apie paprastų žmonių poziciją, netgi mokslininkų, o juo labiau žmonių, esančių valdžioje ir, tarkime, lemiančių vusomenės raidą. Jie nesuvokia, kad problemas galima išspręsti keičiant žmogų, ir todėl viskas lieka po senovei.

Iš 2012 m. liepos 3 d. laidos „Integralusis pasaulis. Integraliosios visuomenės formulė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nereikalingos kančios

Žlugimas žlugimui nelygu

Blogai yra nežinoti apie savo ligą

Komentarų nėra

Integralusis auklėjimas – svarbiausias būsimos visuomenės kriterijus

Integralus auklėjimas

Klausimas: Tarkime, kad turime dvi jėgas, kuriančias integraliąją bendruomenę. Kiekviena jų yra įsitikinusi, kad kuria teisingai. O ties finišo riba pasirodo, kad bendruomenės išėjo skirtingos, nors kiekviena iš jų tikina, kad jų visuomenė – integralioji. Kokiais kriterijais remiantis galima būtų patikrinti, kurios bendruomenės kriterijai yra teisingi, o kurios – ne?
Atsakymas: Aš, apskritai, neįsivaizduoju tokios būsenos, kad egzistuotų dvi galimybės.
Esmė ta, kad prieš visiškai visus visuomenės pasikeitimus tobulumo link, eina švietimas ir auklėjimas. Mes nieko fiziškai nepertvarkome, o vien tik įvedame integalųjį švietimą ir auklėjimą.
Tik dėl to, kad žmonės pradės keistis, siekdami tarpusavio ryšio pradės traukti aukštesniąją gamtos jėgą, mes patys pajusime (ne savo dabartiniu egoistiniu protu, o tomis naujomis savybėmis, kurias įgausime), ką turime daryti.
Mes ne savo nuožiūra judame į priekį, kitaip patirsime labai blogų būsenų!
Matote, kaip renkasi įvairūs G8, G20 Europoje ir visame pasaulyje. Ką jie gali šiandien išspręsti? Nieko!
Pasaulis dabar veikia pagal visiškai kitokią programą! Kaip greitai žmonija atskleis šią programą, tiek išloš. Tik taip ji gali išsigelbėti!
Todėl problema slypi tik auklėjime! Kiek auklėjimas privers žmones keistis, tiek jie keis visuomenę, tarpusavio santykius ir sukurs kitus visuomeninius, taip pat ir ekonominius ryšius.
Ekonomika atrodys visiškai kitaip. Pirmiausia, jos tikslas bus ne pelnas, o tik protingo gyvenimo būdo palaikymas. Tai bus ekologiškai sveika ekonomika, tausojanti gamtą, esanti pusiausvyroje su ja. Žmonės nesugebės kitaip dirbti, nesugebės kitaip gyventi! Jie darys tik tai, kas pagal jų naująją prigimtį atrodys naudinga.

Iš 2012 liepos 1 d. laidos „Integralusis pasaulis. Integraliosios visuomenės formulė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Surasti jėgą, pažadinančią meilę

Optimalioji ekonomika

Koks jis, teisingas ryšys tarp žmonių?

Komentarų nėra

Surasti jėgą, pažadinančią meilę

Integralus auklėjimas

Klausimas: Integralioji bendruomenė turi tam tikrą, sąlyginai abstraktų tikslą, kuris labai gražus, idealus, visiems labai patinka. Ar nepadarysime tos pačios klaidos kaip utopistai?
Atsakymas: Kur slypi problema? Reikia pakeisti žmogaus prigimtį.
Jei tai įmanoma, integralioji bendruomenė iš utopijos pavirs į tikrovę. Jei neįmanoma, tai liks utopija, ir prie tokios bendruomenės geriau nesiartinti.
Pradžioje turime išsiaiškinti, ar turime galimybę pažadinti kažkokią jėgą, savybę, sukurti sąlygas tam, kad kiekvieno žmogaus prigimtis iš egoistinės pasikeistų į altruistinę. Tai gali būti pasiekta nuosekliai, palaipsniui keičiant mažas žmonių grupes, o paskui vis didesnes ir didesnes, tačiau iš esmės, šis procesas turi apimti visą žmoniją.
Ar gali žmogus, sukurtas absoliučiu egoistu ir galvojantis tik apie save ir nieką daugiau (mes taip užprogramuoti), pakeisti savo programą? Be to, pakeisti ją taip, kad malonumų objektu būtų ne jis pats (jį supančios aplinkos sąskaita), o gera visų aplinkinių būsena (jo sąskaita), kad jis šitaip gautų dar ir malonumą?
Malonumas išliks. Jis turi būti, nes yra mūsų prigimtyje, pasikeis tik pripildymo pobūdis. Kieno sąskaita? Pavyzdžiui, mama prisipildo dėl to, kad viską atiduoda savo vaikui, ir tai – tikra prigimtinė meilė. Ar galime pasiekti tokią būseną, kai mumyse bus tikra meilė absoliučiai svetimiems, priešingiems, tolimiems, nežinomiems žmonėms, kai kiekvienas pajausime, kad jie yra mūsų neatsiejama dalis, taip pat kaip vaikas motinai? Ar rasime tokią jėgą? Jei rasime, tada galime atlikti eksperimentą ir pamatyti, kad taip ir yra.

Iš 2012 m. liepos 1 d. laidos „Integralusis pasaulis. Integraliosios visuomenės formulė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Utopinių bendruomenių trūkumai

Nauji seni norai

Ant amžinybės slenksčio

Komentarų nėra

Pasauliui reikia integralaus auklėjimo

Filmai, klipai, Integralus auklėjimas

Video klipas rusų k.

Komentarų nėra

Visuomenei reikalingi teisingi pavyzdžiai

Filmai, klipai, Integralus auklėjimas

Video klipas rusų k.

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »