Tyrimas (atliktas Geteborgo universitetui priklausančioje Salgreno akademijoje, Švedija). Chorinio dainavimo metu sinchronizuojasi žmonių širdies ritmas ir pulsas. Dainavimas kartu jį sinchronizuoja – atliekant pratimus dalyvių širdies plakimas pagreitėdavo ir sulėtėdavo vienu metu. Dainuojant ramus ir lygus kvėpavimas normalizuoja širdies ritmą, o drauge pasireiškia ir gydomasis efektas.
Komentaras. Žmonės, tarpusavyje sąveikaudami, ima jungtis vienas su kitu visais organais, kaip vienas bendras organizmas. Tokiu būdu galima gydyti ligonius, įtraukiant juos į sveikų žmonių veiklą.

Klausimas: Šiandien dauguma žmonių mano, kad subjektyvioje tikrovėje laikas pradėjo tekėti kur kas greičiau. Anksčiau jiems atrodė, kad laikas užsitęsia, o dabar savaitės pralekia taip greitai, kad žmonės jų net nepastebi. Kodėl taip vyksta?
Atsakymas: Žmogaus, gyvenusio prieš du ar tris šimtmečius, gyvenimo trukmės vidurkis neviršijo 35–40 metų. Laikas jiems slinko lėtai, tolygiai, nors jie gyveno du kartus trumpiau nei mes. O mums viskam trūksta laiko – jis lekia, ir staiga mes jau senukai, ir staiga jau mirštame.
Mūsų laiko pojūtis kitoks, kadangi laiko vertė – kitokia. Pasikeitė veiksmų, kuriuos galime įterpti į kiekvieną laiko momentą, kiekis. Todėl ir laikas toks turiningas – suspaustas.
Tai nesusiję nei su baimėmis, nei su įtampa, nei su kokiais nors žmogaus lūkesčiais, tai kur kas sudėtingesnė problema. Besivystydami mes vis labiau tolstame nuo gyvūninio pasaulio.
Gyvūnas gali gyventi ramiai. Jis neturi laiko suvokimo:  jam reikia – jis guli; reikia – medžioja ir t.t. T. y. jo gyvenime viskas tolygu, viskas pagal metų laikus, viskas apskaičiuota. Gamta jam aiškiai nurodo, ką veikti, ir jam nekyla problemų su laiku. Gyvūnas niekur nevėluoja.
O mes, kuo labiau besivystydami tampame žmonėmis, tuo daugiau turime problemų su laiku. Juk apskritai trokštame anuliuoti sąvoką „laiko pojūtis“.

Iš 2013 m. kovo 18 d. TV laidos „Kiaurai laiko“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mes ir laikas

Nuomonė: Negyvuoju bendravimu vadiname nepažįstamų žmonių bendravimą telefonu, elektroniniu paštu, internetu ir kitais būdais. Skirtingai nuo gyvojo, negyvasis bendravimas formuoja žmoguje tik racionaliąsias struktūras, nepaliesdamas emocinių psichikos sričių, todėl sukelia susvetimėjimą.
Vis daugiau laiko žmogus praleidžia prie televizoriaus, telefono, kompiuterio, pasitarimuose. Tuo metu jis bando atsikratyti emocijų, kurias žiniasklaida pripildo lengvų pramogų. Kultūros žlugimas sukelia jaunimo sulaukėjimą. Siaura riba tarp dorovės ir moralės, sąžinės ir įstatymų, gėrio ir blogio, meilės ir neapykantos lemia negatyviųjų jėgų pergalę. Negyvasis bendravimas dominuoja visoje planetoje.
Komentaras: Neabejotinai nuoširdaus gyvojo bendravimo trūkumas neigiamai veikia tiek žmogaus psichiką, tiek fiziologiją. Bet ištaisyti tai galima ne psichologinėmis treniruotėmis, nes jos, kaip rodo praktika, nebeveikia, o integraliuoju auklėjimu: būtent jis į kiekvieno pasaulį įneš šilumos, bendrumo, saugumo jausmą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ko reikia žmogui iki visiškos laimės?

Virtualus ryšys priartina prie dvasinio pasaulio

Klausimas: Gyvename laiko tėkmėje. Kai kurie žmonės labai stengiasi, kad išmoktų planuoti savo laiką. Nuo ko priklauso, kiek darbų žmogus spėja atlikti?
Atsakymas: Nuo žmogaus noro. Organizuotumas priklauso nuo psichologinio tipo, kuris kiekvieno kitoks.
Yra žmonių, kurie iš prigimties labai organizuoti: iš anksto apgalvoja kiekvieną žingsnį, būtinai planuoja savo dieną, kartais net prieš daug laiko iki savo sumanymo įgyvendinimo, ir taip kiekvieną kartą. Tai, kaip sakoma, jų kraujyje. Panorėjus to galima išmokti.
Kiekvienam konkrečiam žmogui aiški užduotis, reikalavimai jai atlikti, noras tai įvykdyti, aplinkos poveikis – visa turi būti organizuota taip, kad jis dirbtų juose.
Kita vertus, matome, kad pasaulinė evoliucija lemia mūsų norų ir vertybių kaitą. Todėl net jeigu versime žmogų siekti tikslo, laikantis vertybių, kurios šiandien jam nebesvarbios, bus sunku tikėtis gero darbo našumo.
Svarbus ir laikotarpis. Šiandien vyksta rimta žmogaus ir visuomenės pertvarka. Kiekviena tauta, kiekviena civilizacija yra savita: savitas laiko pajautimas, jo vertinimas, todėl turime į tai atsižvelgti.
Pavyzdžiui, Afrikos, Kinijos arba Pietų Amerikos gyventojų požiūris į laiką visiškai kitoks, negu gyvenančiųjų Šiaurės Europoje arba Šiaurės Amerikoje. Skiriasi jų laiko pajautimas ir laiko vertė. Vieniems laikas – pinigai, didžiulis potencialas, kurį privalai realizuoti, o kitiems laikas teka ramiai ir jie – drauge su juo.
Klausimas: Ar tai, kad atskirų civilizacijų atstovai jaučia laiką skirtingai, reiškia, kad jų atliekamų veiksmų kiekis taip pat bus skirtingas?
Atsakymas: Žinoma! Jeigu pasamdysiu dirbti žmogų iš Indijos su indams būdingu mentalitetu bei požiūriu į laiką ir žmogų su šiaurietišku charakteriu, jie kels visiškai skirtingus reikalavimus sau, aplinkiniams – viskam.
Būtina suprasti, kad laiko pojūtis dabartinėse civilizacijose skiriasi. Atsižvelgdami į tai turėtume formuoti tarpusavio santykius, požiūrį į bendruosius ryšius, sąjungas ir t.t.

Iš 2013 m. kovo 18 d. TV programos „Prasiskverbus pro laiką“

Pranešimas: Socialinio tinklo „Facebook“ auditorija stambiausių rinkų teritorijose per mėnesį sumažėjo keliais milijonais vartotojų, pažymima nepriklausomuose tyrimuose – atsiranda alternatyvūs socialiniai tinklai ir vartotojai internete ieško šviežių i platformų. Laikas, praleistas socialiniuose tinkluose, taip pat trumpėja.
Komentaras: Viskas pasaulyje turi savo gyvenimiškus resursus, nes mūsų noras auga kiekybiškai, o svarbiausia – kokybiškai. Be abejo, žmonės atskleis nuovargį ir socialinių tinklų ribotumą užpildant save, kaip tam tikru metu pavargo nuo televizijos.
Visa tai atves mus prie „vidinio“ bendravimo būtinybės – per bendrą gamtos tinklą, susiejantį mūsų norus ir mintis. Bet tam mes turime liautis vieni kitus apgaudinėti socialiniuose tinkluose, o atsiskleisti ir suartėti.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tinklas, pagavęs kas 12-tą žmogų pasaulyje

Virtualus ryšys priartina prie dvasinio pasaulio

Internetas – vystymosi greitintuvas

Stenfordo universiteto mokslininkų tyrimas, eksperimentuojant su virtualiąja tikrove: pasijutus herojumi svajonėse, galima tapti į jį panašiam ir elgtis herojiškai iš tikrųjų.
Savanoriai buvo perkelti į virtualiąją tikrovę, uždėjus jiems specialius šalmus bei garnitūrą, ir gavo tam tikrą užduotį, susijusią su judėjimu ore. Kai kurie turėjo galimybę paskraidyti tarsi supermenai, kiti naudojosi virtualiuoju malūnsparniu. Grįžę į tikrąjį pasaulį, jie išreiškė norą suteikti aplinkiniams pagalbą.
Pajutus neribotas virtualiojo skraidymo galimybes, žmonėms tapo paprasčiau veikti tikrajame pasaulyje, padidėjo pasitikėjimas savo jėgomis. Supermeno vaidmuo suteikė galimybę bandomiesiems mąstyti kaip superherojai ir jaustis pajėgiems padėti aplinkiniams įveikti sunkumus. Neribotos antžmogiškos galimybės, kurias jie turėjo virtualiojoje tikrovėje, galėjo sudrebinti stereotipus, būdingus jų įprastiniam gyvenimui, tad po eksperimento jie pradėjo kitaip žiūrėti į savo vaidmenį supančiame pasaulyje.
Komentaras: Įkandin svajonei yra būtina suprasti, kaip ją įgyvendinti tikrovėje. Jeigu svajonė teisinga, t. y. sutampa su Gamtos suplanuota būsima tikrove, tai iš jau egzistuojančios virtualiajame pasaulyje būsimos tikrovės galima pritraukti jėgą, kuri realizuos svajonę – ši jėga vadinama Supančiąja Šviesa (O“M).

Tyrimas (M. Norton, Harvardas). Paradoksas: turtai ne būtinai padarys jus laimingus, tačiau pinigų dalijimas, net jei jūs nesate turtingas, leis jums pasijusti turtingesniam, vadinasi, ir laimingesniam. Pasirodo, kad pinigų dalijimas sustiprina turtingumo jausmą, savo materialios gerovės jausmą.
Dosnumas signalizuoja apie gerovę pačiam dalintojui, sukuria materialios gerovės jausmą, nepaisant to, kad pinigai palieka piniginę. Labdara stiprina savo vertės ir valdžios jausmą, daro žmogų laimingesnį, suteikia finansinės gerovės pojūtį.
500 USD dovanojimas suteikia tokį patį subjektyvaus turtingumo jausmą, kaip ir 10 000 dolerių uždarbis. Savanoriškai aukojantieji savo laiką ligonių slaugymui ar kitiems labdaringiems tikslams jaučia, kad jie laisvo laiko turi daugiau. Tai paradoksalus atradimas!
Komentaras: Psichologai neoperuoja noru, kaip materija ir jos užpildymu, kaip tuo, kas suteikia gyvenimo pojūtį. Todėl jiems rodiklis yra fiziniai veiksmai, o ne jų sąlygojamo pripildymo jautimas. Kabala neteikia reikšmės patiems veiksmams, o tik jų esmei ir atsirandančiam pripildymui. Todėl pinigų, jėgų, laiko aukojimą vertina ne kaip altruistinį, o kaip paslėptą egoistinį veiksmą, savęs tenkinimą.
Bet reikalas tas, kad atlikdamas egoistinį veiksmą žmogus yra apribotas, o altruistinį  – neapribotas niekuo, todėl šis prisipildymo būdas prieinamas visiems. Problema tik psichologinė: suprasti, kad duodamas gali mėgautis neribotai. Ši problema ir yra sprendžiama integraliai auklėjant.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mano laimės ekonomika

Kaip būti laimingam

Ką reiškia gerovė?

Pranešimas: Amerikiečių mokslininkų grupė eksperimentais nustatė, kad nuo 39-erių žmogaus organizme prasideda senėjimo procesas. Būtent nuo tokio amžiaus smegenys nustoja gaminti mieliną.
Mielinas yra svarbus nervinių skaidulų gamybos komponentas. Kai jis nustoja būti gaminamas, pablogėja organizmo judėjimo mechanizmų būklė.
Komentaras. Tyrimas teisingas, o išvados – ne. Ar labai šiuolaikiniam žmogui reikalingas vaikiškas judrumas, jeigu jis, būdamas 40-ies toliau vaisingai gyvena, džiugina kitus ir džiaugiasi gyvenimu? Senatvė prasideda tada, kai žmogus leidžia sau pasenti!

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo saulėlydyje

Vaikystė ir senatvė

Tyrimas: Psichologai patvirtino liaudies išmintį: šypsena padeda įveikti sunkumus, – ir net nenuoširdi grimasa panaikins įtampą.
Liaudies išmintis pataria šypsotis, esant bet kokiems nemalonumams. Bet ar iš tikrųjų šypsena gali išsklaidyti blogą nuotaiką ir įveikti stresą?
Tyrimai parodė, kad šypsena gerina fizinę būklę: tie, kurie nuoširdžiai šypsojosi, kentė nuo streso mažiau nei tie, kurie šypsojosi standartine šypsena.
Kitaip tariant, šypsenos grimasa iš tikrųjų padeda susidoroti su sunkumais. Taigi, šypsokitės, kaip įmanoma dažniau, net jei nejaučiate džiaugsmo. Tiesiog pasistenkite pakeisti mimiką ir pasijausite laimingesni.
Komentaras: Tokie veiksmai taip pat sukelia Aukštesniąją ištaisančiąją jėgą – O“M,  kaip ir tuo atveju, kai trokštame priartėti prie dvasinių būsenų, kuriose nesame, savo mechaninėmis pastangomis, – kai norime supanašėti su jomis, sužadiname šias trokštamas būsenas, kad jos pradėtų mus veikti. Principas tas pats – todėl ir veikia. Mes juk esame toje pačioje Begalybės pasaulio jėgų sistemoje, ir jei tampame panašesni į aukštesniąją pakopą – šia dalimi ką nors iš jos gauname.

Pranešimas: Kaip išmatuoti gerovės lygį ir gyvenimo kokybę šalyje? JT atsižvelgia į vieno gyventojo pajamas ir vidutinę gyvenimo trukmę. Butano karalystėje matuojamas ne turtas, o teisingumas, harmonija ir dvasinis gyvenimas. Australijoje sugalvojo „geros nuotaikos indeksą“. Vokietija bando susikurti „augimo, gerovės, gyvenimo kokybės“ indeksą.
BVP – tai visų prekių ir paslaugų, pagamintų šalyje, rinkos vertė, jos ekonominio augimo, bet ne gyvenimo kokybės rodiklis.
Gerovė – tai gyvenimas be finansinių rūpesčių, gera sveikata, pasitikėjimas rytojumi. Tai – gerovė asmeninė.
O kaip visuomeninė? Svarbiausias socialinės gerovės ženklas – gyventi taikoje su savo aplinka, su šeima ir artimaisiais, galimybė atvirai reikšti savo nuomonę, gyventi tolerantiškoje visuomenėje, saugomam supančios aplinkos.
Žmonės tikisi ne tiek ekonominio augimo, kiek pasitikėjimo rytojumi, darbo vietų išsaugojimo, stabilių pajamų, santaupų, geros medicininės priežiūros, pakankamos pensijos.
Komentaras: Tik egzistavimas visuomenėje: a) tolygaus racionalaus paskirstymo (atsižvelgiant į kiekvieno poreikius), gyvenant viename visiems priimtiname lygyje, dėl kūno egzistavimo ir b) sielos pripildymo, susivienijus Aukščiausiojo vienybės pojūtyje – suteiks galimybę pripildyti visus žmogaus – kūno ir sielos – troškimus.

Daugiau šia tema skaitykite:

Laimingus mus daro pojūtis, o ne priteklius

Laimei reikia pagarbos, o ne pinigų

Pasirinkimo paradoksas