Pateikti įrašai priklausantys Izraelis ir pasaulio tautos kategorijai.


Siekti kūrimo tikslo

Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas iš Facebook. Jeigu dievas kaip asmenybė neegzistuoja ir jis užpildo visą Visatą energija, tai kodėl sakote, kad žydų tauta išrinkta dievo? Juk jeigu dievas – energija, tai turi egzistuoti kodas, kuris veda mus ir priartina mūsų pasaulį prie meilės ir tobulybės supratimo, o ne kokia nors tauta.
Atsakymas. Esmė ta, kad žydai – tai ne tauta, tai žmonių grupė, kuri susibūrė prieš tris su puse tūkstančio metų Senovės Babilone vadovaujant Abraomui, nes juos traukė dvasingumas, jie tai jautė, o kiti – ne
Visi žmonės siekia kūrimo tikslo, tačiau tie, kurie siekia labiau, vadinami „Isra – El“, „tiesiai pas Kūrėją“. O tie, kurie šios traukos nejaučia, vadinami „pasaulio tautomis“. Jei ją turite – nesvarbu, kokia jūsų tautybė – tai pagal šį apibrėžimą būsite „Israel“. Jei koks nors žydas pagal genetiką neturi tokio siekio, jis vadinamas „gojumi“, kitaip tariant, pasaulio tautomis.
O Kūrėjas – tai ne dievas, kaip galvoja žmonės. Tai didžiulis davimo ir meilės laukas, kuris užpildo visiškai visą kūriniją.
#250665

Iš 2019 m. kovo 10 d. TV laidos „Atsakymai į klausimus iš Facebook“

Daugiau šia tema skaitykite:

Trys žmonijos dalys

Kabala ir pasaulio tautos

„Israel“ ir pasaulio tautos

Komentarų nėra

Jei ne antisemitai…

Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas iš Facebook. Ar Izraelis būtų toks, koks yra šiandien, jei ne antisemitai, jei ne holokaustas?
Atsakymas. Jei ne antisemitai ir ne holokaustas niekas iš žydų nebūtų atvykęs į Izraelį. Jie būtų ramiai pasklidę po visą pasaulį ir su malonumu pamirštų, kad jie žydai, nes po sudužimo ir kritimo į egoizmą jie visiškai nenori būti ypatinga grupė.
Tik dėl antisemitizmo, tik dėl pasaulyje egzistuojančios neapykantos žydams (nes patys to nežinodami jie nešioja savyje davimo ir meilės artimui savybės užuomazgą), būtent dėl egoistinio pasaulio neapykantos ir kilo Izraelis.
Tas antisemitizmas, neapykanta ir palaiko jo tolimesnį egzistavimą, ir net sakyčiau, augimą. Juk kuo labiau spaudžia žydus, tuo labiau jie sukasi.
#250415

Iš 2019 m. kovo 10 d. TV laidos „Atsakymai į klausimus iš Facebook“

Komentarų nėra

Japonai žavisi žydais – ar ilgam?

Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Antisemitai nuolat koneveikia žydus, rėkauja tulžingus šūkius, žydai nuo to kenčia. O japonai skaito antisemitinę literatūrą ir žavisi žydais. Jie teigia: „Jeigu žydai iš tikrųjų kontroliuoja visą pasaulį, tai galima iš jų to pasimokyti“. Ar tai gera tendencija?
Atsakymas. Apskritai, japonai į tai žvelgia dalykiškai. Labai teisingai. Jei pasaulis taip vertina žydus, kad laiko juos dėl visko kaltais, vadinasi, jie turi didelę jėgą ir galimybę, aš irgi norėčiau ją turėti.
Klausimas. Ko trūksta kitoms tautoms ir antisemitiškai nusiteikusiems piliečiams, kad jie taip pat dalykiškai reaguotų?
Atsakymas. Ne, to negali būti. Taip reaguoja tik japonai, bet irgi trumpam.
Antisemitizmas kyla ne dėl to, kad žydai sėkmingi, turtingi, protingi ir pan. Galbūt tik iš dalies, bet antisemitizmo šaknys kitur.
Jis kyla iš vidaus. Tai grynai biologinis, genų reiškinys. Jis yra mūsų dvasiniuose genuose. Kitaip nekęstų tik turtingųjų žydų, o vargšų – ne, o pastarųjų dauguma.
Reikalas tas, kad neapykantai nereikia pateisinimo. Ji kyla iš nenusakomų gelmių – iš ten, kur prasideda mūsų pasaulio, visatos egoistinė prigimtis.
Praktiškai antisemitizmo šaknys buvo dar prieš mūsų visatos atsiradimą, t. y. egoizmas, kurio pagrindu sukurta visa gamta, nekenčia savo priešingybės. O žydai turi šitą tašką. Jie to nežino, bet turi tašką, priešingą mūsų pasaulio prigimčiai.
Todėl plinta tokios teorijos, kad žydai – ateiviai iš kitos planetos, kad jie visiškai kitokie. Tarkime, kad yra aštuoni milijardai žmonių ir iš jų dešimt milijonų, maždaug 0,1%, kitokių. Tai iš tikrųjų tiesa.
Komentaras. Vienas profesorius savo paskaitoje apie asimiliuotus žydus pasakė, kad tai žmonės, kurie nenori pripažinti savo vidinio žydo.
Atsakymas. Taip, žinoma. Bet argi tai gali padėti?
Klausimas. O kas yra vidinis žydas? Taškas, apie kurį kalbate?
Atsakymas. Tai taškas, kuris gali išvesti žmogų už mūsų pasaulio ribų, pakelti jį į davimo, meilės, visiško, tikro altruizmo lygmenį. Tai iš tikrųjų žydiškas taškas, kadaise jis buvo iš tikrųjų gyvas, klestintis ir ryškus, kol užgeso. Dabar turime jį atgaivinti.
Klausimas. Dažnai sakote, kad žydų tauta – septyniasdešimties tautų, išėjusių iš Babilono, atstovai. Ar galima teigti, kad šitose septyniasdešimtyje tautų, t. y. kitose tautose, taip pat yra šis vidinis taškas, vadinamas „žydu“, kurio jie savyje nekenčia, o tai pasireiškia neapykanta kitiems?
Atsakymas. Šis taškas giliai paslėptas, bet yra kiekviename.
Kadaise buvome visi kartu vienoje integralioje būsenoje, sistemoje. Po to ši sistema subyrėjo, pasklido kaip žvaigždės ir kiti kosminiai kūnai po susidūrimo. Taip išėjo, kad šis taškas įkrito mums į vidų.
Yra tokių žmonių, kuriuose jis truputį dar gyvuoja. Juos domina sukūrimo priežastis, tikslas. Yra žmonių, kuriuose tai menkiau jaučiama. Juos traukia menai, mokslai ir t. t. Kituose žmonėse jis dar mažiau gyvybingas. Juos traukia tik paprastas, praktiškas, įprastas žmogaus gyvenimas. Kai kurie žmonės jo beveik neturi. Tai jau patys primityviausi žmonės.
Dėl to žmonės gimsta tam tikroje aplinkoje, atitinkamoje planetos vietoje. Viskas kyla iš šio vidinio taško, iš jo santykio su Kūrimo tikslu, sugrįžimu į bendrąją integraliąją būseną.
Visų kartų žydai – tai tie, kurių trauka bendrajai integraliajai būsenai didesnė, nei visų kitų. Tokie žmonės gimsta vadinamaisiais žydais.
Vidinis taškas yra jų vystymosi šaknis, jis ir sužadina visas kitas savybes. Taigi, jie gali būti apsukrūs, verslūs, protingi, veržlūs. Arba gali būti romantiškesni, meniškesni, kūrybingesni ir t. t.
Vadinasi, šis taškas nulemia visas kitas žmogaus savybes. Žinoma, kiekvienam kitaip. Jis suformuoja labai gyvenimišką, aiškų poreikį: kam, dėl ko gyvenu, ko šiame gyvenime noriu pasiekti? Tai jaučia didžioji žydų dauguma.
Klausimas. Kodėl šio taško „dėl ko gyvenu?“, šio vidinio žydo savyje niekas nemėgsta? Nei žydai, nei nežydai.
Atsakymas. Išskyrus kabalistus. Tie, kurie ugdo šį tašką ir mano, kad jis jiems netrukdo, o atvirkščiai, vilioja į kitas erdves, kitus matavimus, tie šį tašką plečia ir nuolat augina.
Klausimas. Kodėl kiti žmonės jo nekenčia? Kodėl negalima jo išrauti arba tiesiog pamiršti?
Atsakymas. Jo iš žmogaus negalima išrauti, jis viduje. Net persodinus organus, to taško nerastum, nes jis – dvasinis. Jo nėra materijoje, nes ši – tik nešėja.
Tai ypatingas informacinis įrašas, kuris egzistuoja kartu su žmogumi. Žmogus miršta, o informacija lieka ir patenka į kitą pasaulį, kitą gyvenimą.
Klausimas. Kaip šią neapykantą paversti meile žydams?
Atsakymas. Pamilti savyje žydą – reiškia suprasti, dėl ko šis informacinis įrašas yra manyje, koks jo tikslas.
Kai žmonės supras mūsų aiškinimus: ką reiškia siekti Aukštesniojo pasaulio, kitos pakopos, kokią dovaną gaus iš savo vidinio taško, – tada jie ims jį branginti ir ugdyti.
Tada didžiausi antisemitai ir visi kiti, įvairiai nusiteikę žydų atžvilgiu (ir žydai, ir ne žydai), suvoks, kad gali pakilti virš savo gyvūninio gyvenimo.
Klausimas. Iš esmės, tai – labai geras taškas. Dėl to žydai protingi, veržlūs, kūrybingi, romantiški, bet vis tiek jo nemėgsta. Kaip žydams pamėgti šį tašką?
Atsakymas. Reikia jiems paaiškinti, koks tai taškas, kur jis kviečia, ką žada, kaip jo padedami gali ko nors pasiekti. Tai labai rimtas klausimas.
Nes greta šio taško, lygiagrečiai jam, egzistuoja visas mūsų egoizmas, kuris visai nenori būti susietas su žydais, judaizmu, su tuo tašku, siekiančiu sukūrimo tikslo – priešingo egoizmui. Tai absoliučiai priešinga! Todėl mes nė už ką to nenorime, rankomis ir kojomis spiriamės nuo to.
Klausimas. Kalbame, kad viskas ateina iš aukščiau.
Atsakymas. Neabejotina.
Klausimas. Kaip susitarti su Aukštesniąja jėga, kad ji paleisdama egoizmą ir sužadindama tašką širdyje, kaip nors viską sujungtų?
Atsakymas. Tarp jūsų labai išplito klaidinga nuomonė apie Aukštesniąją jėgą.
Aukštesnioji jėga – tai gamta, kuri nekinta, su ja neįmanoma susitarti, kaip ir su bet kokio fiziniu dėsniu. Todėl, kaip besistengtumėte pajungti gamtą (juk susitarti, tai – pajungti ją sau), jums nepavyks, turėsite paklusti jos dėsniams. Tik griežtai laikydamiesi gamtos dėsnių galėsite atskleisti vadinamąjį tašką širdyje, žydišką tašką ir išvystyti jį taip, kad galėtumėte įsisavinti Aukštesnįjį pasaulį, kitą matavimą. Tai galima padaryti, bet ne susitariant su Aukštesniąja jėga, o ją tyrinėjant ir realizuojant savyje jos savybes.
Klausimas. Kaip įveikti vidinį žmogaus pasipriešinimą, nenorą paklusti šiai gamtos jėgai?
Atsakymas. Pasipriešinimas vadinasi „mūsų egoizmas“. O egoizmui įveikti yra metodika: galima taip juo pasinaudoti, kad jis netgi padėtų, nesipriešintų šio aukštesniojo dvasinio taško įsisavinimui.
Klausimas. Pateikite trumpą formulę – kaip egoizmas padeda, ką reikia padaryti, kad jis padėtų žydų tautai?
Atsakymas. Egoizmas padeda visaip. Tik reikia sukurti teisingą mažą bendruomenę, geriausia iš dešimties žmonių, kuri padėtų įsisavinti šį egoizmą kiekvienam iš dešimties taip, kad veikdami kartu, jį paverstų priešinga savybe – altruizmu.
Tada šioje bendroje altruistinėje savybėje jie pajus kitą gamtos lygmenį – altruistinį, davimo ir meilės savybę. Ir jie pamatys, kad ten susitelkę visų jų taškai, kurie juos traukė kūrimo, gyvenimo tikslo link.
Viskas priklauso nuo to, kaip žmonės sujungia savo mažus norus ir jų padedami įsisavina kitą, aukštesnę erdvę.
Klausimas. Kas atsitiks antisemitams, kai pamatys besivienijančius žydus?
Atsakymas. Jie su malonumu patys tame dalyvaus. Būtent patys didžiausi priešininkai ir nekentėjai turi daugiau galimybių įsisavinti šią metodiką ir patekti į kitą matavimą, negu abejingieji.
#248146

Iš 2019 m. vasario 10 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentarų nėra

Kabala ir pasaulio tautos

Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas iš Facebook. Kabaloje irgi yra „gojų“ (pasaulio tautų) sąvoka. Ir koks kabalistų požiūris į gojus – kaip Talmude?
Atsakymas. Talmudas ir kabala – tai vienas ir tas pats. Tik reikia suprasti, kad viskas priklauso nuo žmogaus, skaitančio vadinamąsias „šventas“ knygas. Jos yra šventos, nes jas parašė dvasinį pasaulį pasiekę žmonės.
Sąvoka „gojus“ reiškia „tauta“. Žydai praktiškai nėra tauta. Tai ypatinga žmonių grupė, kuri įsipareigojo pasiekti davimo ir meilės savybę, prilygti Kūrėjui, o paskui tą savybę perduoti visam pasauliui, išmokyti jos žmoniją, „būti šviesa gojams“ – pasaulio tautoms.
Taip ta Senovės Babilone iš visų ten gyvenusių tautų susiformavusi grupė atsiskyrė nuo jų ir pasivadino „Izraelio tauta“, nors tai ir ne tauta. Taip ir pasakyta Toroje, kad ji neįtraukiama į tautas.
Ir yra kitos turinčios šaknį 70 pasaulio tautų, nes egzistuoja 70 šių tautų dvasinių šaknų, ir visos jos egoistinės. O grupė „Izraelio tauta“ buvo altruistinė. Tačiau galiausiai po pusantro tūkstančio metų ji vėl nukrito į egoizmą ir šiandien žydai yra didesni egoistai nei visi kiti.
#250345

Iš 2019 m. kovo 10 d. TV laidos „Atsakymai į klausimus iš Facebook“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visos žmonijos lego

Izraelis, įspraustas į svetimus rėmus

„Israel“ ir pasaulio tautos

Komentarų nėra

Ryšys tarp pakopų

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos, Izraelis šiandien

каббалист Михаэль ЛайтманKiekvienoje pakopoje yra vidinė ir išorinė dalis, kur aukštesnės pakopos išorinė dalis susijusi su žemesnės pakopos vidine dalimi. Egzistuoja toks ryšys tarp visų pakopų, ir yra galimybė pakilti arba nusileisti iš bet kurio lygmens.
Todėl, teikiant pirmenybę vidiniams dalykams, t. y. maksimaliam davimui ir minimaliam gavimui, kaip dvasine taip ir materialia prasme, žmogus išreiškia norą pakelti aukštesnįjį, kad aukštesnioji pakopa valdytų žemesniają.
Kiekvienas žmogus šioje grandinėje iš viršaus į apačią: Izraelis (Kūrėjo darbuotuojai ir pasaulio tautos Izraelyje) ir pasaulio tautos gali kilti pakopomis, jei teikia pirmenybę vidiniams dalykams (aukštesniems), o ne išoriniams (žemesniems).
Vidinė dalis yra artimesnė dvasingumui, nes priklauso aukštesnei pakopai, ir jei žmogus jai teikia pirmenybę, tai užsitikrina pakilimą.
Todėl kiekvienas turi galimybę pakilti virš savo dabartinės pakopos, kuri duota nuo gimimo, ir pakeisti savo savybes. Pakilęs į aukštesnę pakopą, jis vėl pasirenka vidinę dalį, todėl iš pakopos, kurioje egzistuoja visa kūrinija, jis pakyla į pačią viršūnę.
Nė vieno žmogaus niekas neriboja: jis pradeda dirbti pagal savo dvasinę šaknį ir su ja dirba. Kiekvienas turi vidinę ir išorinę dalį, todėl jam suteikta valia rinktis ir lygios galimybės kilti į viršų, kad maksimaliai atiduotų Kūrėjui.
* * *
Kiek mes pakylame virš problemų ir sutelkiame dėmesį į Kūrėją, tiek pajudame į priekį. T. y. turime nuspręsti, kas mums svarbiau: aukštesnioji ar žemesnioji dalis, noras mėgautis ar ketinimas duoti.
Dvasinio vystymosi, solidarumo su Kūrėju, kūrimo planu svarba turi būti tokia didelė, kad mes tiesiog nejaustume materialių problemų ir neteiktume joms jokios reikšmės.
Viskas priklauso tik nuo to, ką renkamės kiekvieną akimirką: savo vidinę ar išorinę dalį, kur norime būti, kas mums svarbiau.
Tinkamas mūsų požiūris į krintančias raketas lemia, ar bombardavimas liausis, ar ne, nes jos mus skatina teisingiems veiksmams. Turime reikalą su aukštesniąja jėga, išskyrus ją nieko nėra, ji gera ir darantį gėrį. Ir dabar ši geroji jėga siunčia mums raketas, skatindama mus ištaisyti save. Jei tinkamai į tai sureaguosime, tai galvosime ne apie raketas, o apie savo ištaisymą, todėl bombardavimas liausis. Mūsų tikslas – ne sustabdyti raketas, o susilieti su aukštesniąja jėga.
* * *
Priimdami sprendimą, kad išorinė dalis svarbesnė už vidinę, išaukštiname ją visame pasaulyje, todėl išeina, kad aukštesnioji pakopa svarbesne laiko žemesniąją ir tuo nepaiso aukštesniojo lygmens. Dėl to išorinė pasaulio dalis pakyla, o kartu ir visi pasaulio nusidėjėliai įgauna jėgų kenkti kitiems. O galėtume juos nuraminti ir artėti prie meilės artimui, kaip pačiam sau.
Kai teikiame pirmenybę vidinei daliai, t. y. tai daliai, kuri užsiima dvasingumu, tada ji veikia žemesnes pakopas, ir jos pradeda suprasti, kad dvasingumas svarbesnis už materialumą. Viskas išaiškėja mintyje.
Nėra jokios kitos galimybės paveikti pasaulį, tik keičiant save savo viduje ir maksimaliai išaukštinant vidinius dalykus išorinių atžvilgiu.
#245766

Iš 2019 m. gegužės 6 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Įvadas į knygą Zohar“

Komentarų nėra

Kodėl žydai laikomi protingais?

Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Sakėte, kad norint, jog žmogus taptų aristokratas reikia ugdyti daugybę kartų.
Atsakymas. Dabar tai jau nebe taip. Šiandien žmonės turi daug laisvo laiko, kurį galima skirti mokymuisi. Keletas kartų, kai žmonės daug ir ilgai mokysis, užaugins visiškai kitokius žmones.
Kodėl žydai laikomi protingais? Iš tikrųjų jie nė kiek neprotingesni už kitus, tačiau jie kelis tūkstantmečius skatino Toros ir Talmudo mokymąsi.
Ne buvo nė vieno vaiko, kuris nesimokė rašto, nemokėjo skaityti ir rašyti, ar nesimokė šių knygų. Jose išdėstyti teisminiai dėsniai, įvairiausios problemos, kurias reikia spręsti. Tai ir pasitarnavo jiems kaip intelektuali treniruotė.
Esu tikras, kad po 100-200 metų išvysime, kad žmonija taps kitokia. Tai, ką viena tauta praėjo per 2000-3000 metų, kiti praeis per du šimtmečius.
#248673

Iš 2019 m. kovo 24 d. pamokos rusų k.

Komentarų nėra

Gedėti, nes nėra vienybės

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманAvo mėnesio 9-oji – tai diena, atspindinti labai svarbią, ypatingą kūrinio vystymosi būseną – sudužimą. Be šio sudužimo neįmanoma išsitaisyti. Tad, viena vertus, tai džiaugsmingas įvykis, kita vertus, tai gedulo diena, kai susimąstoma, kaip buvo galima išvengti griūties ar bent kovoti su ja.
Kaip įprasta dvasiniame pasaulyje dvi priešingybės jungiasi kartu į vieną įvykį. Todėl reikia sielvartauti dėl visų tragedijų, kurios lėmė dvasinėse šaknyse suplanuotą sudužimą.
Tačiau reikia ir džiaugtis tuo, kad praėjome sudužimą ir esame išsitaisymo procese. Ši galimybė mums duota jau nuo Ari laikų, ir jeigu iki šiol iš sudužimo neperėjome prie ištaisymo, tai tik dėl savo aplaidumo.
Štai jo ir reikia gailėtis per Avo mėn. 9 d. – ne prieš tūkstantį metų sugriautos Šventyklos, o tos, kuri iki šiol nepastatyta mūsų širdyje, ir todėl tarsi iš naujo griūna kiekvieną dieną. Šitai ir yra tikrasis gedulas bei katastrofa: kodėl ir šiandien skatiname griuvimą ir sudužimą? Juk pasakyta: „Kol Šventykla neatstatyta, ji kiekvieną dieną tarsi griūna iš naujo“. Štai apie ką reikia pagalvoti.
Tačiau mes verkiame dėl to griuvimo, kuris įvyko prieš du tūkstančius metų, tarytum būtume didžiuliai teisuoliai, o tie žmonės buvo prasižengėliais, jei jau leido sugriauti Šventyklą ir romėnams bei egiptiečiams paimti valdžią. Ne mums juos teisti, nesuprantame, kas tada įvyko. Tie įvykiai kaip tik buvo neišvengiami pagal pakopų raidos tvarką.
Bet jei ir dabar, kai jau praėjo tiek laiko po Ari ir atėjo metas taisytis bei atsiskleidė kabalos mokslas, mes iki šiol atmetame kabalą ir ištaisymo metodiką, nepripažindami vienijimosi būtinybės, – tai šitai ir yra tikroji griūtis mūsų viduje. Tikroji katastrofa ne ta, kuri įvyko praeityje, o ta, kuri vyksta mumyse kiekvieną dieną.
Mokytojas Akiva kvietė mylėti artimą kaip save patį. Tačiau griuvus Šventyklai, jis džiaugėsi tuo, nes tai reiškė taisymosi pradžią. Todėl reikia galvoti tik apie dabartį ir ateitį, o ne gailėtis dėl praeities.
Praeityje įvykusi griūtis buvo tarpusavyje kovojančių aukštesniųjų jėgų rezultatas. Nors mes suprantame, kad Šventykla turi sugriūti, visgi reikia priešintis griovimui. Negalima sutikti su išėjimu iš šventumo. Jeigu bent šiek tiek pasiekei dvasinio lygmens, negalima leisti sau iš jo nukristi į klipą.
Todėl mokytojas Akiva taip kvietė laikytis meilės artimui kaip sau pačiam. Kita vertus, jeigu griūtis įvyko, reikia suprasti, kad ji į naudą, ir nuo šio momento jau prasideda ištaisymas. Jeigu Šventykla sugriuvo, tai nereikia verkti dėl jos, o pradėti jos atstatymą su naujomis jėgomis.
Nėra nieko blogiau už sudužimą. Tačiau tik iš šios sudužusios būsenos galima pakilti ir atgimti, tad yra gerai, kai atskleidžiame savo sudužimą. Mes vėl stengiamės susivienyti, bet kas kartą pamatome, kaip mumyse dar stipriau nei anksčiau sukyla blogio jėgos. Kitaip tariant, atskleidžiame vis didesnį sudužimą.
Jis atsiskleidžia būtent tada, kai noriu susivienyti su draugais ir staiga pamatau, kad negaliu šito padaryti. Visą dieną svajojau apie tai, kaip rytoj susitiksiu su draugais ir tarp mūsų bus stipri vienybė.
O ryte prabundu ir išvis nepamenu, kad šiandien paskirtas susitikimas. Jau viską pamiršau! Visi mano geri ketinimai subyrėjo į šukes – tai ir vadinama sugriuvimu, šitaip jis mumyse atsiskleidžia.

* * *
Manyje pačiame nėra jėgų priešintis sudužimui. Vienintelis būdas – įsijungti į teisingą aplinką, kuri turi tokią jėgą. Draugai turi laikyti mane ir tempti paskui save ir taip patys sustiprėti. Juk aš pasitarnavau jiems kaip pretekstas susivienyti dėl mano išgelbėjimo. Išeitų, kad padėjau grupei!

* * *
Prieš du tūkstančius metų griuvo Šventykla ir nuo to laiko Izraelio tauta pradėjo savo klajones po pasaulį. Pripratome gyventi tremtyje tarp kitų tautų ir neretai mums net gerai sekdavosi. O kartais atvirkščiai, pasaulio tautos suvesdavo su mumis sąskaitas. Neapykanta žydams vis augo, banga po bangos, o pastaruoju metu kyla tikras antisemitizmo cunamis.
Problema ta, kad netaisome sudužimo. Antisemitizmas kyla dėl to, kad niekiname savo galimybę pasiekti išsitaisymą. Tremtis pasibaigė, bet tik potencialiai, o ne iš tikro.
Daugelis svajoja palikti Izraelio žemę ir grįžti tremtin. Juk šventumas yra tik toje vienybėje, kurią galime sukurti tarpusavyje. Be vienybės nėra šventumo, iki šiol esame griūtyje.

* * *
Iš tikrųjų, sugriuvimas buvo ištaisymas. Jo nepavadinsi gedimu, nes nieko dar nebuvo ištaisyta, ką būtų galima sugadinti. Tai buvo sienos tarp gavimo ir davimo norų, sienos tarp Kūrėjo ir kūrinio, tarp Kūrėjo ir kūrinio savybių sugriuvimas. Tad jis įvyko tik dėl ištaisymo.
Noras mėgautis egzistavo ir iki sudužimo, tik slapta. Jam atsiskleidus kūrinys jau gali pradėti dirbti su juo ir kilti pas Kūrėją. Kiekvieną kartą kūriniui atsiskleidžia, kuo jis skiriasi nuo Kūrėjo, o tai jam suteikia galimybę ištaisyti šitą skirtumą ir priartėti prie Jo.
Šis skirtumas jau egzistavo ir anksčiau, bet dabar atsiskleidė. Vadinasi, atskleidžiama kūrinio atžvilgiu, tarytum užsidėtume akinius ir pamatytume gedimą, kurio anksčiau nepastebėjome.

* * *
Šventyklos sugriuvimas reiškia Binos ir Malchut sumaišymą. Todėl buvo du griuvimai, atitinkantys du dvasinių parcufų lygmenis: dalėt-gimėl (4/3) ir gimėl-bėt (3/2). Pirmoji Šventykla buvo sugriauta Mochin dė Chaja lygmenyje, o Antroji – Mochin dė Nėšama lygmenyje.
Todėl Pirmosios Šventyklos griuvimas buvo žymiai stipresnis ir reikšmingesnis. Tačiau Antrosios Šventyklos griuvimas buvo reikšmingesnis tuo, kad reiškė visišką išėjimą iš dvasinio pasaulio.
Pirmoji Šventykla – tai dvasinė vienybė, kai visi norai sujungti kartu ketinimu duoti Kūrėjui Mochin dė Chaja pakopoje. Vyko didžiulė kova tarp žmonių ir kiekvieno su pačiu savimi už tai, kad išsaugotų šią vienybę ir nenukristų. Tačiau egoizmas visąlaik augo ir galiausiai vis dėlto įvyko sudužimas.
Izraelio tauta išėjo į tremtį, tai reiškia, kad pakopos atsiskyrė – dvasinis parcufas išsieikvojo. Po tremties tauta grįžta prie dvasingumo statydami naują Šventyklą. (Pirmoji Šventykla tai tarsi malchei DACHGAT, o antroji Šventykla – malchei TANIM Nekudim pasaulyje, kurie sudužo).
Antrosios Šventyklas sugriuvimas buvo jau galutinis išėjimas iš dvasingumo – visi krito į ketinimą dėl savęs. Nuo to laiko visa tauta, išskyrus ypatingus žmones – kabalistus, pateko į nenutrūkstamą kartų leidimosi procesą.
Neįmanoma sulyginti kartų, gyvenusių iš karto po pirmosios ar antrosios Šventyklos griuvimo, su mūsų amžininkais. Jie juto žymiai didesnį ryšį vieni su kitais. Šventumas dar švytėjo jiems iš toli, krito kibirkštys nuo ankstesnės Šventyklos griūties ir darė poveikį.
Todėl tose kartose dar buvo didžių žmonių, netgi sugriovus antrąją Šventyklą. Mes matome, kokias didžias knygas jie paliko mums: mišną, talmudą.
Daugelis dar jautė dvasinį pasaulį. Kritimas neįvyko akimirksniu, Šviesa išėjo iš parcufo palaipsniui, kol priartėjus Ari laikams atsidūrėme beveik visiškoje tamsoje.
Nuo Baal Šemo laikų prasidėjo jau pabudimas iš apačios. Baal Šem Tovas atliko didžiulį darbą, atgaivindamas dvasingumą. Po jo sekė Baal Sulamas. Buvo ir kitų kabalistų, gyvenusių laiko tarsnyje tarp jų. Paskutinis didis mūsų laikų kabalistas buvo Rabašas, palikęs mums visą išsitaisymo metodiką, kuria šiandien naudojamės.
#249883

Iš 2019 m. liepos 21 d. rytinės pamokos, tema „Av mėn. 9 d.“

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbūs ne akmenys, o tai, kas širdyje

Sunkus metas – galimybė vienytis

Dėl ko liūdėti per Avo 9 dieną?

Komentarų nėra

Svarbūs ne akmenys, o tai, kas širdyje

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманDvasiniame pasaulyje nėra datų, yra būsenos. Todėl Avo mėn. 9 d. – tai ne data, o būsena, kuri gali nutikti bet kurią dieną, svarbiausia, kad žmogus savyje įsisąmonintų, kad dvasinis šventumas sugriautas. Ir tuomet tai vadinsis Avo mėn. 9 d.
Ar tai nutiko prieš du tūkstančius metų? Ne, juk tas, kas sugriovė Šventyklą, nejautė, kad griauna šventumą, ir todėl sugriovė.
Mes išėjome iš fizinės tremties, bet ar jautėme, kad esame ištremti iš davimo savybės, tikėjimo aukščiau žinojimo, tarpusavio vienybės ir meilės? Šiandien nesame nei ištremti, nei išsilaisvinę, mūsų būsena tiesiog neįsisąmoninta.
Baal Sulamas rašo, kad Izraelio tauta gavo galimybę išsilaisvinti dėl grįžimo į Izraelio žemę. Juk tai gali pažadinti mumyse supratimą, kad esame griūtyje, ne Izraelio žemėje, tremtyje, ir dar nesugrįžome į savo žemę.
Tauta to nejaučia, todėl dar nepasiekėme Avo 9 d. šventumo griuvimo ir gedulo.
Pasakyta, kad Šventyklos griuvimo diena taps jos atstatymo diena. Viena priklauso nuo kito. Jeigu atskleisime, kad esame griūtyje, galėsime ištaisyti būseną ir nusipelnysime išsilaisvinti iš neturinčios priežasties neapykantos ir atstatysime Šventyklą, kitaip tariant, meilę, vienybę, susijungimą. Visa tai priklauso ne nuo akmenų Jeruzalėje, o nuo to, kaip žmogus suvokia savo būseną.
Turint tokį ketinimą reikia priimti tą dieną, suprantant, kad kalbama ne apie miestus, ne apie akmenis, o apie tai, kas vyksta žmogaus prote ir širdyje, kaip jis įsisąmonina savo būsena palyginus su ta būsena, kuri turėtų būti.
#230408

Iš 2018 m. liepos 22 d. rytinės pamokos, tema „Avo 9 d.“

Komentarų nėra

Dėl ko liūdėti per Avo 9 dieną?

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманIšminčiai sakė (Jona traktatas), kad antroji Šventykla buvo sugriauta, nes kilo neturinti pagrindo neapykanta.
Ir tai įvyko nepaisant to, kad ten užsiiminėjo Tora, laikėsi priesakų, labdariavo, tačiau tai darė savanaudiškai, dėl atlygio, kitaip tariant, atliko visus veiksmus, tik nesivienijo, ir todėl tas darbas iš gyvenimo eleksyro virto mirtinais nuodais.
Tora gali būti mirtinas nuodas, t. y. vaistas, padedantis užmušti egoistinį norą, o gali būti gyvybės eleksyras, suteikiantis gyvastį norui duoti.
Tai viena ir ta pati Šviesa. Jei Šviesa ateina norui mėgautis, kuris kol kas egoistinis ir nesiekia išsitaisyti, kad duotų, tai ji dar labiau apsunkina žmogaus širdį ir atveda jį į blogio įsisąmoninimą.
O paskui, kai žmogus įsisąmonina savo blogį ir iš tikrųjų nori taisytis, ta pati Šviesa virsta geruoju angelu.
* * *
Pirmiausia reikia įsisąmoninti blogį, tik tai gali mus atvesti prie maldos, prie prašymo ištaisyti. Blogio įsisąmoninimas galimas dėl savo egoistinių savybių arba dėl to, kad nenoriu išsitaisyti, arba dėl to, kad jau noriu išsitaisyti, bet neturiu tam pakankamai jėgų. O jėgų reikia ne taisytis, o tam, kad paprašyčiau Šviesos mane ištaisyti.
* * *
Avo 9 diena – gedulas dėl sudužusios sielos, kurią paliko Šviesa, t. y. Kūrėjo buvimas. O mums jį reikia sugrąžinti atgal. Būtent tai, kad nenorime jo sugrąžinti, nenorime atkurti sudužusios sielos – tai ir yra griovimas, prasižengimas, dėl kurio turime gailėtis.
Kitaip tariant, gedime ne tos griūties, kuri buvo kažkada, gedime, kad nenorime ištaisyti jos čia ir dabar. Nenorime paprašyti Kūrėjo, kad mus ištaisytų, netgi atsisakome priartėti prie šio prašymo. Tai ir yra tikroji griūtis.
Verkti reikia ne dėl sugriuvusio pastato, o dėl savęs, savo sudužusios sielos, kurią galime atkurti, bet to nedarome.
#230501

Iš 2018 m. liepos 22 d. vakarinės pamokos, tema „Avo mėn 9 d.“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sunkus metas – galimybė vienytis

Nebijok blogio atsiskleidimo

Siela, panaši į kūrimo sistemą

Komentarų nėra

Kalifatas Europoje

Izraelis ir pasaulio tautos, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras. Irake ir Sirijoje priskaičiuojama iki 18 000 džihadistų kovotojų. Tūkstančiai jų turi Europos pasus ir planuoja grįžti į Europą, kaip sakoma, į namus. Europa nežino, ką su jais daryti. Tai pat britų užsienio žvalgybos MI-6 vadovas Aleksas Jangas pareiškė, kad ISIL kovotojai rengia naujus teroro išpuolius.
Atsakymas. ISIL nepavyko sukurti savo kalifato Irake ir Sirijoje. Bet kodėl to negalima padaryti Anglijoje, Prancūzijoje ar net Vokietijoje? Ten yra paruošta dirva. Pirma, tai yra tvarkingos šalys, kuriose gali būti surengti demokratiniai rinkimai ir sudaryta visiškai nauja vyriausybė. Pastatykite visur savo žmones ir palaipsniui, tyliai viską padarysite taikiai.
Klausimas. Tai reiškia, kad nereikia jokių teroristinių išpuolių?
Atsakymas. Ne. O kam? Jie veiks išmintingai ir labai tyliai. Jie gerai ideologiškai pasiruošę. Žinoma, jei reikia, jie susprogdins keletą dešimčių žmonių, be abejo. Tačiau, reaguojant į tai, kad jie sustabdytų teroristinius veiksmus, jiems bus suteikta galimybė įeiti į vyriausybę.
Klausimas. Taigi, jūs manote, kad būtent jie šauks apie demokratiją ir teisėtus rinkimus?
Atsakymas. Jie siūlys judėti „taikos link“. Bet jei nenorite taikos su jais priešakyje, tai bus taika be jūsų. Štai ir viskas. Todėl aš labai aiškiai įsivaizduoju Europos ateitį.
Klausimas. Žalią ateitį?
Atsakymas. Taip. Jie pakreips įstatymus taip, kad galima būtų be jokių problemų važinėti iš ten į čia visiems Jordanijos, Egipto, Libano ir kitų arabų šalių gyventojams. Kodėl jie negali atvažiuoti į Europą ir čia apsigyventi? Kodėl Egiptas negali atsiųsti 20–30 milijonų savo piliečių į Europą? „Priimkite. Europoje juk mažas gimstamumas, tad turėsite gyventojų.“
Tai reiškia, kad viskas bus gerai, viskas bus demokratiška – rinkimai, balsavimas Europos parlamentuose. Manau, kad tai yra natūrali Europos ateitis, kuri, beje, buvo išpranašauta knygoje „Zohar“, o ji kalba apie mūsų laikus, kad islamas užkariaus Europą.
Klausimas. Tai ką turi daryti paprastas prancūzas, anglas, ispanas?
Atsakymas. Nuoširdžiai juos priimti ir džiaugtis, kad atvažiuoja tokie brangūs draugai. Nieko kito nelieka. Ir žydai bus pirmieji, kurie juos sutiks, šauks ir mojuos jiems žaliomis vėliavėlėmis. O vėliau turės greitai iš ten pasišalinti. Jeigu suspės… Tai – natūrali įvykių eiga.
Klausimas. Kodėl žmogui neužsidega pavojaus signalas? Juk tai – aiški grėsmė. Kodėl mes jos nejaučiame?
Atsakymas. Jos niekas nejaučia, nes kitu atveju reikia eiti prieš egoizmą, vienytis tarpusavyje ir su Kūrėju. O šito niekas nenori.
Klausimas. Kodėl jūs manote, kad priimti juos Europoje yra egoistinis variantas? Priešingai, jie sako: „Mes už Europą, kurioje bus sutarimas“. Ji priims emigrantus, stengsis su jais sutarti ir gyventi demokratiškai.
Atsakymas. Tai – jų reikalas! Tegul stengiasi, vis tiek nieko nebus.
Klausimas. Tokį gyvenimą vadinate egoistiniu variantu, o koks – antiegoistinis?
Atsakymas. Antiegoistinis yra europiečių susivienijimas. Tačiau tai neįmanoma, nebent to juos išmokytų žydai. Mes pasiekėme tokią žmonijos būseną, kuri vadinasi „paskutinioji karta“. Ir jei žydai susivienys, galės susivienyti visa žmonija. O jei nesusivienys – nesusivienys ir žmonija, tada kils pasaulinis karas.
Komentaras. Taigi, jūs visą laiką tvirtinate: viskas, kas vyksta pasaulyje, vyksta tik tam, kad priverstų susivienyti žydus.
Atsakymas. Ir tada susivienys visas pasaulis. Tik po žydų.
Klausimas. Žydai turi parodyti pasauliui susivienijimo pavyzdį? Viskas, kas vyksta pasaulyje tik dėl to?
Atsakymas. Taip. Ir pasaulis tam pasiruošęs, jau kalba apie tai. Tik reikia daugiau paaiškinti. Šis visuotinis antisemitizmas yra pasaulinis? Taip. O kodėl? Štai ir paaiškink žydams, iš kur ta visuotinė neapykanta.
Komentaras. Antisemitai Jus pakels kaip vėliavą: „Laitmanas sako, kad reikia priversti žydus vienytis“.
Atsakymas. Taip. Brangūs mūsų antisemitai! Jūs labai aiškiai, teisingai jaučiate neapykantą žydams. Aš tik noriu jums paaiškinti, kodėl jų nekenčiate. Jūs nekenčiate jų todėl, kad jumyse kalba dvasinė pasaulio šaknis, kuri siekia vienytis. Ir tai turi pirmieji padaryti žydai, o vėliau – visas pasaulis. Todėl jūs turite ne tik nekęsti, bet ir priversti juos vienytis, t. y. iškelti jiems sąlygą: arba jūs vienijatės, arba mes jus dar labiau spausime. Prašau, pradėkite! Pradėkite aiškinti žydams, kad jie privalo susivienyti. Pastatykite prie kiekvieno prižiūrėtoją, kad jie tuo užsiimtų. Tada paskui žydus susivienys visas pasaulis ir visi pasieks puikų finalą.
Klausimas. Taigi, sunaikinti žydų neįmanoma?
Atsakymas. Sunaikinti jų negali, tai – dvasinė šaknis. Tu gali įvykdyti holokaustą, tačiau tuo tik paaštrinsi pasaulio problemas. Ir žydai, ir antisemitai – visi turi suprasti, kokia mūsų egzistavimo prasmė ir kaip pasiekti susivienijimą.
Klausimas. Pasak jūsų, antisemitai patys artimiausi žydams?
Atsakymas. Patys artimiausi žydams ir vykdo Kūrėjo valią, nors ir nesąmoningai.
Klausimas. Kokią išvadą galima padaryti iš mūsų pokalbio?
Atsakymas. Mano išvada: reikia visur ir visiems aiškinti, kaip ištaisyti pasaulį, kad tai priklauso nuo žydų susivienijimo.
Klausimas. „Susivienyti“ ir reiškia „mylėti savo artimą“?
Atsakymas. Taip. Susivienijimas – kai visa tauta supranta, kad jos ateitis priklauso tik nuo to, kiek jie visi susivienys ir taps viena visuma. Žydų tauta – tai dalis Senovės Babilono, visų pasaulio tautų atstovai. Kada mes, žydai, tarpusavyje taip susivienijame – tampame minižmonija, kurioje atsiskleidžia Kūrėjas, tada Jis atsiskleidžia ir visiems likusiems.
#244192

Iš 2019 m. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai