Reikia siekti užtikrinti, kad mūsų kreipimasis į Kūrėją būtų kuo toliau nuo mūsų egoizmo, ir mes norėtume susivienyti centriniame taške tarp mūsų visų. Tai reiškia: aš anuliuoju save ir elgiuosi su visais vienodai, man nėra gerų ar blogų, artimų ar tolimų, visi yra absoliučiai lygūs.
Visą laiką rūpinuosi, kad negalvočiau apie savo naudą, apie savo jausmus, supratimą, užsipildymą ir daryčiau viską tik tam, kad sukurčiau kli, susivienijimą, vienybę – Kūrėjo atskleidimo, Jo didybės vietą.
Kūrėjas vadinamas „vieta“, ir mes turime galvoti apie tai, koks yra šios vietos ypatumas, savybė, sritis, kurią mes kuriame tarpusavy. Ir tada dėl šių savybių, šios vietos esmės, mes nusipelnome Kūrėjo atskleidimo. Šią vietą mes kuriame, patys save anuliuodami, stengdamiesi ją kurti kartu. Ir tada Kūrėjas tikrai turės vietą, kur jis galės atsiskleisti. Ši vieta jau egzistuoja, bet egoistine forma. Mes pakylame virš egoizmo ir leidžiame visiems būti šioje vietoje. Pasirodo, kad ši vieta yra virš mūsų egoizmo, aukščiau už žinias, ten mes sukuriame vietą, kurioje Kūrėjas galėtų atsiskleisti. Mes patys kuriame Kūrėją.
Jei sukursime tokią Kūrėjo atskleidimo vietą, tada iš tikrųjų paaiškės, kad „nėra nieko, išskyrus Jį“. Pakilę virš norų gauti malonumą ir norėdami susijungti virš jų, mes kuriame kažką naujo, ko anksčiau nebuvo. Apie tai sakoma: „Jūs mane sukūrėte“.
Iš to atsiranda teisingas problemos sprendimas šiame materialiame pasaulyje, kur vis labiau įsiliepsnoja konfliktai: kairieji prieš dešiniuosius, vienos partijos ir tendencijos prieš kitas. Šiam priešiškumui nėra pabaigos, ir neramumai gresia peraugti į pilietinį karą.
Turime suprasti, kad visi šie ginčai mūsų niekur nenuves, ir yra tik vienas sprendimas, kad kiekvienas nusileistų kitam ir pripažintų visų kitų nuomonių egzistavimo teisę. Kūrėjas neleis mums nei nepaisyti savo nuomonės, nei sunaikinti kitų. Egoizmas yra amžinas, ir tik virš jo galime sukurti vietą Kūrėjui atskleisti.
Todėl yra tik vienas visų konfliktų sprendimas tarp visų šalių. Jie vis labiau plis, kad paskatintų mus priimti šį unikalų sprendimą: galų gale visas nuodėmes padengs meilė – kiekvienas šiek tiek pasislinks ir suteiks vietos visiems kitiems.
Nesvarbu, ar jis kairysis, ar dešinysis, bet kuri neįprasta nuomonė turi teisę egzistuoti, nes tik esant teisingam ryšiui tarp jų, kai kiekvienas aukoja ką nors kito labui, mes kuriame apskritą ratą. Šiame rate yra vietos visiems, nes jis sukurtas abipusėmis nuolaidomis, siekiant kartu egzistuoti.
Todėl čia turėtų būti ne neapykanta dešiniesiems ar kairiesiems, o pripažinimas, kad bet kuriai tendencijai yra vietos, ir aš nekenčiu tik savo egoizmo, kuris nori anuliuoti visus kitus. Bet ir jo aš nekenčiu tik todėl, kad jis neleidžia man susivienyti su kitais, ir ne daugiau.
Juk virš egoizmo galiu užmegzti ryšį su kitais, jei šiek tiek jį sumažinsiu. Taip aš galiausiai sukuriu vietą, kuri bus vadinama „Kūrėju“. Kūrėjas atsivers, ir pasaulis gyvuos kaip Kūrėjo atskleidimo vieta.
Niekas neturėtų galvoti apie savo neapykantą kitiems ir jų anuliavimą, reikia kiekvienam suteikti vietos, kad mūsų abipusės nuolaidos galėtų sukurti vietą Kūrėjui atsiskleisti. O jei prieš mane nebus opozicinių nuomonių, kitų partijų, judėjimų, žmonių, oponentų, tada negalėsiu sukurti Kūrėjui vietos. Kūrėjas egzistuoja tik mūsų abipusių nuolaidų vietoje.
Todėl dar pamatysime, kaip auga neapykanta ir opozicija. Nereikia tikėtis, kad judėjimai nurims. Atvirkščiai, bus vis blogiau. Tačiau taikydami teisingą požiūrį, galime rodyti pavyzdį kitiems: visų pirma turime suteikti vietos kitam ir išmokyti jį suteikti vietos likusiems.
Taigi, subalansuosime savo santykių sistemą, subalansuosime priešingas jėgas ir išlaikysime vietą, atsiradusią dėl tarpusavio nuolaidų. Jei mums pavyks sukurti tokią vietą, mes suteiksime pasauliui Kūrėjo atskleidimo metodiką.
#268785

Iš 2020 m. rugpjūčio 3 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Nauji namai, kur yra vietos visiems

Ratas ir egoizmas – dvi nesuderinamos formos

Integralaus pasaulio link

Klausimas: Dabar pasaulyje prasideda kita koronaviruso banga. Dauguma šalių ruošiasi antrajam karantinui. Ekonomika griūva, pasaulis atsinaujina. Kaip žmonėms gyventi naujame pasaulyje?
Atsakymas: Pirmiausia reikia suprasti, kad iš tiesų gyvename naujame pasaulyje, kuris galų gale neįtikėtinai skirsis nuo ankstesniojo. Juk mes iš fizinio pasaulio pereiname prie virtualaus. Tam yra techninės, moralinės, etinės ir kitos prielaidos.
Ateityje viskas priklausys nuo moralinių žmogaus pastangų: kiek jie supras ir ims realizuoti savo gerus santykius vieni su kitais. Galbūt, tai atrodo neįtikėtina, tačiau į tokį pasaulį turime ateiti.
Kalbama apie mūsų egoizmo taisymą, apie žmogaus siekį būti arčiau kitų ir veikti visų labui. Iš ankstesniojo susiskaidžiusio pasaulėlio žmonija eina prie to, kad taptų integralia, viena visuma. Gamta mus daro tokiais. Privalome suprasti šią tendenciją ir tam tikru mastu ją atitikti.
#272511

Iš 2020 m. rugsėjo 27 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujame pasaulyje gimdome pačius save

Laiminga pabaiga žmonijos istorijai

Pandemija: ne išgyventi, o nugalėti

Mes stengiamės bendrą bėdą išgyventi atskirai. Tai net ne išskaičiavimas – tai bėgimas nuo tikrovės. Po vieną – pralaimėsime. Kartu – laimėsime.
Iliuzinė pergalė prieš pirmąją bangą susuko mums galvą, pasirodo, kad tai yra spąstai. Pasiekę „sėkmę“, per daug pasitikėjome savimi – ir iškart ėmėme ristis žemyn. Skaudu tai pripažinti, bet be sąžiningos savianalizės mums neišsikapanoti. Galite kaltinti vieni kitus ar vyriausybę, kiek norite – sprendimo nebus, kol nepakilsime virš šio savo absurdo teatro.
Dabar jau aišku: vien karantino priemonių nepakanka – turime realiai rūpintis vieni kitais. Virusas negali būti sustabdytas be šio rūpesčio. Juk susiduriame su daugiau nei epidemija – su pačia Gamta.
Kas tai yra?
Gamta nėra abstrakcija, tai yra universali sistema, kuri mus pagimdė ir kurioje gyvename. Dabar. Tiktų toks šiuolaikinės amerikiečių literatūros klasiko Deivido Fosterio Wallace’o palyginimas: plaukia dvi jaunos žuvys, sutinka senesnę, kuri linkteli ir sako: „Sveiki, vaikinai. Na, kaip vanduo?“ Jaunos žuvys plaukia toliau, o po kurio laiko susižvalgo: „Koks vanduo?“
Taigi, jaunystė baigėsi. Vanduo staiga pasidarė drumstas, bet dabar jį galima pamatyti. Apsižvalgykite: mes kapanojamės ne pandemijos bangose, o savo pačių santykių krizėje. Mes negalime draugiškai susitarti dėl nieko ir nesame pasirengę keistis, nors tai liečia mūsų pačių interesus. Pandemijos veidrodyje mes matome save.
Štai kodėl negalėsime tiesiog išgyventi šios krizės. Jau nuo pradžių ji neturi tradicinio sprendimo. Juk to, kas vyksta, priežastys slypi tarp mūsų, o mes jau ne vaikai, jau galime tai suprasti, ir Gamta automatiškai pakelia atsakomybės kartelę. „Reikalas ne viruse, o tavyje“, – sako ji.
Neverta pasitikėti tais, kurie ketina sutvarkyti situaciją politinėmis, organizacinėmis ir net medicininėmis priemonėmis. Visa tai iš esmės neišsprendžia problemos, neatsižvelgia į Gamtos dėsnius ir reikalavimus. Mes atidžiai sekame jos rodomąją lazdelę, užuot stebėję tai, į ką ji rodo. O rodo ji bendrą moralinę ir socialinę mūsų nesėkmę.
Atėjo laikas atverti akis ir širdis, nusimesti vidinius akidangčius, protu ir jausmu suvokti, kas su mumis vyksta. Tai nėra iššūkis kiekvienam atskirai, o visai tautai.
Apie teisingumą ir tiesą
Koronakrizė gana aiškiai primena žydų tautos egzistavimo prasmę. Ji tiesiog baksnoja mus nosimi į šią baltą dėmę, kurią taip atkakliai stūmėme iš sąmonės. Tai nepadėjo: viskas, ką pamiršome, nuskandinome atminties dugne, iškyla į paviršių.
Pažvelkite į šias rietenas. Šventyklų laikais mes darėme lygiai tą patį – kivirčijomės net nepaisydami galimo susinaikinimo. Tokia ta Izraelio tauta – besiremianti stipria vienybe ir kankinama nesutaikomų skirtumų. Žmonės, kurių tikrąją išmintį gožia užsispyrimas, susiskaldymas, ambicijos ir pasipūtimas. Tai yra mūsų bėda, tikrasis mūsų negalavimas, prieš kurį politikai ir farmakologai yra bejėgiai. Politika mus visada skaldė, o šiandien mus skaldo net sveikatos priežiūra. Į tai ir rodo virusas. Ir jis neatsitrauks, kol nepradėsime suprasti jo vaidmens. „Jūs visi esate paskendę tremtyje, vidiniame susvetimėjime, – sako jis. – Jūs visi neteisūs, nes visi linkę ginčytis, įrodinėti savo tiesą, kurti lygybę kitų sąskaita. Ir aš priversiu jus pasikeisti.“
Kai verčia suaugti, skauda. Geriau pačiam užaugti. Tam pirmiausia reikia suprasti: tiesa yra tik žmonių vienybėje, ir ši vienybė slypi aukščiau bet kurio konkretaus teisumo, kad ir koks jis būtų įtikinamas ir nekintamas. Be vienybės viskas veda į žlugimą tiesiog dabar.
Čia nėra nieko pompastiško, nieko prigalvoto. Kalbu apie tikrus dalykus, apie mūsų ateitį, apie mūsų vaikų ateitį, apie gyvenimą ir mirtį. Atėjo laikas veikti. Veikti kartu, nesilaikant dviejų tūkstančių metų primestų politikos dogmų ir stereotipų.
Galų gale, čia susirinko tiesiog nepažįstami žmonės. Mus visus sieja viena bendra aplinkybė – bėgimas iš karčios tremties. Tačiau tai yra tik išorinė vienybė. Milžiniškoms pastangoms šiame kelyje, kupiname kliūčių, kylančių iš visų be išimties tautos dalių, reikalinga vienybė, nesunaikinama ir stipri kaip plienas. (Baal Sulamas, 1940).
Po aštuoniasdešimties metų tai matome savo akimis. Taigi ar vėl nusisuksime nuo akivaizdžios tiesos ir mokėsime didžiulę kainą? Negalima palikti žmonių likimo įvairių suinteresuotų asmenų malonei. Mums reikia kažko daugiau nei svetimšalių. Izraelis negali išsilaikyti be kiekvieno rūpesčio ir dalyvavimo. O „kiekvienas“ reiškia „aš“.
Mano laisvė
Ne atsitiktinai virusas mus atitolina vienus nuo kitų. Dėl to pradedame matyti, kaip smarkiai esame susipriešinę viduje, atskirti savo pačių rietenų. Ir gerai, kad matome. Juk nepripažinus ligos neįmanoma išgyti.
Karantino ribojimai tarsi kėsinasi į mūsų laisvę, o iš tikrųjų atriboja mus nuo smaugiančių vartotojiškų santykių. Kaip tik dabar, koronaviruso sumaištyje, gavome galimybę patys sukurti tarpusavyje kažką teisingo, tikro, nesugriaunamo. Kaip tik dabar tapome laisvi daryti svarbų darbą.
„Tikras pasaulis – pasaulis žmonių valdžios ir pinigų – džiugiai niūniuoja sau po nosimi, pakinkyti baime, pykčiu, nusivylimu, suvaržymais ir savimeile“, – pasakė David Foster Voles. – „Ta laisvė, kuri tikrai svarbi, susijusi su jautrumu, sąmoningumu, mokymusi, gebėjimu tikrai rūpintis kitais – žmonėmis, duoti“.
Kaip gi realizuoti šią laisvę?
Naudojantis vienijimosi metodika, kurią žydai turi nuo senų senovės. Kabalistine metodika, pradėta Abraomo ir sudarančia mūsų esmę. Taip, mes galime ją įgyvendinti, jei tik panorėsim. Ir jei tapsime, pagaliau, realistais.
Juk žmonijos ateitis – vienybė virš visų skirtumų ir prieštaravimų, interesų bendrystėje, pusiausvyroje. Įsilieję į šią srovę, išsigelbėsime patys ir ištrauksime pasaulį. O jei delsime, risimės toliau, ir niekas mūsų nepasigailės. Priešingai, pasaulis pajaus, kad mus galima pribaigti, ir krizės priveiktas susivienys šiuo tikslu.
Suteikime žmonėms suvienijimą geruoju, tapkime tauta, pradėjusia dvasinį pakilimą, kuri visiems palengvina kelią ir visus pakelia. Dabar, kai braška senojo pasaulio siūlės, reikia pastatyti tiltą į naująjį pasaulį. O kas tai padarys, jei ne mes?
Audringas srautas neša žmoniją į priekį. Grįžimo nebus. Ir viskas priklauso nuo mūsų, nuo tautos, vadinamos „Izraeliu“. Bet tai priklauso ne nuo mūsų smegenų, sugebėjimų, technologijų, išradimų, bet nuo širdžių suartėjimo ir gero tarpusavio ryšio.
Be šio pagrindo mes prapulsime. Mes neturime poros tūkstančių metų rezervo tremtyje. Mes išnaudojome visus avansus ir paskolas. Laikas grąžinti skolą. Tik duodami kitiems išsaugosime ir sustiprinsime save. Ir jei nematome prošvaistės priekyje, tai tik todėl, kad dar nesutikome dėl to viduje ir vis tiek tikimės tiesiog numušti temperatūrą, nesivargindami gydyti priežasčių.
Gamtoje nėra stebuklingų išgijimų. Ji paskyrė mums gydymo kursą, ir klausimas ne tas, ar mes jį priimsime, o kada. Kuo vėliau, tuo bus skaudžiau. Ir dėl to mūsų poliarizuota, atomizuota visuomenė vis tiek taps visaverte bendruomene, o kiekvieno žmogaus žinios lygiomis teisėmis įsilies į bendrą sąmonę, į bendrą srovę. Ir tai bus ne diktatas, o išsivadavimas, ne našta, o proveržis.
Galbūt mums trūksta tikėjimo savimi. Galbūt pasitikėjimo gamta. Tačiau iš tikrųjų tai tik pasiteisinimai. Mes turime viską, ko mums reikia, ir galime naudoti krizę kaip galingą postūmį vienybei. Viskas priklauso nuo mūsų.
#268357

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką rodo virusas?

Kova, kurioje dalyvauja visi

Kas mus privers pakeisti gyvenimo vertybes?

Klausimas: Kaip matote Izraelio likimą? Tai negali nejaudinti ir jūsų, ir visų pasaulio žmonių, nes, nepaisant nedidelės teritorijos, Izraelis daugeliu atžvilgių yra visokių konfliktų, procesų centras. Dabar visi užgniaužę kvapą stebi, kaip bus paskelbtas kitas Izraelio jurisdikcijos perėjimo į kitas teritorijas etapas ir kaip jis gali pasibaigti.
Atsakymas: Taip, aš suprantu, kad apskritai teritorijų problema yra visiškai ne vietoje ir neaktuali. Ir apskritai, kam ji skirta? Viskas yra visiškai dirbtina. Mūsų protėvių teritorijos vis dar yra daug didesnės. Jos tęsiasi nuo Nilo iki Eufrato. Visa tai aprašyta senovės knygose. Mes neketiname vytis senovės sienų.
Tačiau faktas yra tas, kad Izraelis turi savo istorinę misiją, kurią jis turi įvykdyti – stovėti žmonijos dvasinio išsitaisymo viršūnėje. Tikiuosi, kad tai prasidės mūsų amžiuje, mūsų laikais.
Tai nė kiek nesumažins jo vaidmens, priešingai, jis taps labiau matomas, amžinas. Izraelis yra Izraelis, niekur nuo to nepasislėpsi. Tai dvasinis kūrinys, kuris turi gyventi ir skelbti tiesą. Žmonės supras, priims ir sutiks.
#268203

Iš 2020 m. birželio 18 d. TV programos „Pokalbiai. Leonidas Makaronas ir daktaras Michaelis Laitmanas apie tarptautinę padėtį“

Daugiau šia tema skaitykite:

Antisemitizmo teorija, I dalis

Pagrindinė Izraelio tautos funkcija

Israel misija kūrinijoje

Klausimas: Viena iš Jeruzalės ypatybių – unikalus psichinis sutrikimas, būdingas tik šiam miestui. Jis taip ir vadinasi – Jeruzalės sindromas. Kasmet jis nustatomas pusšimčiui turistų iš užsienio, nepriklausomai nuo jų išpažįstamos religijos. Nejau Jeruzalė kaip nors paslaptingai veikia žmones?
Atsakymas: Žinoma, tai ypatingas miestas, sukuriantis neišdildomą įspūdį daugeliui iš mūsų. Jame dvelkia senove, jame teka žmonijos istorija.
Kad ir kaip ten būtų, Jeruzalės sindromas – vien psichologinis reiškinys, visiškai suprantamas ir paaiškinamas. Neatsitiktinai panašūs reiškiniai būdingi ir kitoms pasaulyje garsioms vietoms.
Vidinės vibracijos, esančios trijų religijų sostinėje, jos nepakartojama dieviškumo aureolė – visa tai sukurta žmonių, o ne atėjo iš aukščiau. Akmenyse nėra šventumo. Dvasinės savybės neįsivelka į mūsų pasaulį.
Tikrąją dvasią kuria tik patys žmonės, kai kartu siekia davimo ir meilės.
Tikroji Jeruzalė – ta, kuri širdyje. Tai dvasinė viso pasaulio sostinė. Ne šiaip miestas, o ypatinga žmonių tarpusavio santykių pakopa. Pakopa, kur kūrinio, ieškančio ryšio su Kūrėju, baimė ir Jo atsakas susijungia į vieną visumą.
#223057

Iš 2018 m. sausio 18 d. TV laidos „Naujienos su M. Laitmanu“

Avo mėn. 9 d. simbolizuoja Šventyklos sugriovimą, įvykusį dėl Izraelio tautoje tvyrojusios neapykantos be priežasties. Matome, kad per visą istoriją žydų tautoje buvo ir yra tam tikros grupės, kovojusios tarpusavyje. Tai ir yra ta neapykanta.
Žydai – tai tauta, kurią Senovės Babilone subūrė Abraomas, kai tarp žmonių kilo neapykanta. Jis mokė, kad tik viena priemonė gali padėti įveikti neapykantą: pakilti į meilę virš visos neapykantos, kuri it Babelio bokštas užaugo lig dangaus. Dalis Babilono gyventojų sekė Abraomą, jis juos išvedė iš Babilono į Knaano, Izraelio žemę. Kiti pasiliko Babilone.
Abraomas mokė savo mokinius gyventi pagal dėsnį „mylėk artimą, kaip save“. Ši svarbiausia taisyklė – „visus prasižengimus uždengs meilė“ išskyrė juos iš kitų pasaulio tautų, likusių Babilone, o paskui pasklidusių po visą Žemę.
Ėjusieji paskui Abraomą buvo visų tautų atstovai, tačiau jie įstengė susivienyti draugėn ir tapo Izraelio tauta, o tai reiškia „tiesiai pas Kūrėją“ (jašar kėl), kitaip tariant, tiesiai į vienybę, į meilę artimui. Jie kovojo už tai, kad suartėtų ir taptų broliais, ir iš dalies jiems tai pavyko.
Jie perėjo Egipto tremtį, patyrę daugybę išbandymų savo kelyje, bet tai tik sustiprino juos. Jie tapo artimi ir iš tikrųjų virto viena tauta bei pasivadino „Israel“ (tiesiai į Kūrėją), mat jie siekė vienos jėgos – meilės jėgos.
Tačiau egoizmas nenurimsta, vėl pabunda ir žadina žmogų, todėl su laiku Izraelio tautoje ima formuotis įvairios grupės, pasisakančios prieš Abraomo metodiką. Jie norėjo gyventi pagal kapitalistinį modelį, kad kiekvienas darytų, ką panorėjęs, užuot gyvenę bendruomenėje. Tarp jų kilo karai, kovos.
Per visą istoriją Izraelio tauta kovoja savo viduje, ir priežastis visad viena: „už“ ar „prieš“ vienybę. Taip buvo griūnant pirmajai ir antrajai Šventykloms. Visos griūtys tik dėl to, kad vienos grupės kvietė vienytis ir visus nusižengimus uždengti meile, o kitos priešinosi, nesutiko.
Taip vyksta ir šiandien. Todėl Izraelio tautai teko patirti tremtį, daugybę kančių ir visų pasaulio tautų nemeilę. Juk kitos tautos irgi išėjo iš Babilono, tik pamiršo apie tai.
Nūnai ir žydai, ir pasaulio tautos išsibarstę po visą žemę, ir niekas nežino, kas yra meilė artimui. Egoizmas nuo to laiko labai išaugo ir pas žydus, ir pasaulio tautose. Visuose reikia pažadinti pirminę priežastį, kad išsiaiškintume, kas vykta su pasauliu, kodėl iki šiol pasaulio tautos turi pretenzijų Izraelio tautai, kokia pastarosios misija. Tai reikia paaiškinti visiems.
Istorikai pirmosios Šventyklos griūtį priskiria Nabuchodonosorui, Babilono valdovui, o antrosios – Romos imperatoriui Titui. Tačiau žydai mano, kad prie griūčių atvedė konfliktai pačioje Izraelio tautoje. Ir iš tiesų, viso to priežastis – nepagrįsta neapykanta, atsiskyrimas. Priešindamiesi vienybei sukėlėme pirmosios ir antrosios Šventyklų griūtis. Visos mūsų nelaimės – dėl to, kad nesutariame tarpusavyje ir negalime susivienyti Izraelio tautoje.
Iš išorės atrodo, kad dėl griūčių kaltos imperatorių kariuomenės, priešai, bet iš tikrųjų mes patys per esamą ar nesamą tarpusavio ryšį nuteikiame šias imperijas prieš save ar už savo egzistavimą ir matome atitinkamą rezultatą. Svetima išorinė jėga tik įgyvendina nuosprendį, bet mes patys tai aktyvizuojame savo tautoje. Tad dėl savo kartaus likimo kaltinti galime vien save.
Ir šiandien vyksta tas pats: Persija (šiandienos Iranas) ir kitos arabų šalys nusiteikusios priešiškai mūsų atžvilgiu ir viskas dėl to, kad mūsų pačių nesieja tinkamas ryšys, ir taip skatiname nesantaiką ir neapykantą pasaulyje tarp visų.
Kitose tautose taip pat gali kilti vidinis priešiškumas, tačiau tokios neapykantos kaip Izraelio tautoje nėra nė vienoje tautoje, mat nekenčiame žydų savo pačių viduje. Vidinis žydas – tai noras, kuris reikalauja iš mūsų susivienyti aukščiau mūsų egoizmo ir parodyti visam pasauliui, kad įmanoma gyventi taikoje, ramybėje ir vienybėje, ir tai bus viso pasaulio išsitaisymas.
Taip kalba žydas, esantis mūsų viduje, tačiau nenorime jo klausyti. Tik kabalistai, studijuojantys kabalos mokslą, kuriame tai aiškiai užrašyta juodu ant balto jau prieš tūkstančius metų, žino, kad Toros pagrindas yra didi taisyklė: meilė artimui, kaip pačiam sau. Bet niekas nenori jų išgirsti.
Juk vienybė teoriškai labai gražiai skamba, tačiau kai tik žmonės bando ją realizuoti, įsitikina, kad tai tiesiog neįmanoma, mat reikalauja iš žmogaus viso jo dėmesio, viso jo gyvenimo. Žmonės tam nėra pasirengę. Tam reikia arba specialaus integralaus ugdymo, arba labai didelių kančių, kurios privers žmones atsisakyti savo egoizmo ir suartėti tarpusavyje.

#268465

Iš 2020 m. liepos 26 d. TV laidos „Globalios perspektyvos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Neplatus takelis „tarp siaurumų“

Dėl ko liūdėti per Avo 9 dieną?

Gedėti, nes nėra vienybės

Avo mėnesio 9 d. reikia ne sėdėti ir bejėgiškai verkti, o suprasti, kad visos žydų šventės simbolizuoja tai, ką mums verta atlikti, kad sugrįžtume į pačią aukščiausią būseną, numatytą kūrimo sumanyme, kitaip tariant, judėti į taisymosi pabaigą.
Paprastos ašaros mums nepadės – liūdėti reikia dėl savo dabartinės būsenos, kitaip tariant, gedėjimas turi būti konstruktyvus.
Jeigu šiandien visi žydai laikytųsi Toros ir priesakų, ar būtų pastatyta Šventykla? Ne! O jeigu užsiimtų labdaryste? Irgi ne! Niekas nepadės, tik bepriežastinės mūsų tarpusavio neapykantos taisymas.
Gali būti, kad ištaisius bepriežastinę neapykantą mums teks atlikti papildomus taisymus ryšyje tarp mūsų, kad toliau statytume nuo Pirmosios Šventyklos lygmens, hafėc hėsėd, davimo dėl davimo, iki gavimo dėl davimo lygmens – Antrosios ir Trečiosios Šventyklos. Bet pirmiausia privalone ištaisyti bepriežastinę neapykantą, juk Antroji Šventykla griuvo būtent dėl šio prasižengimo.
Šventykla, šventumo namai – tai indas, sukurtas iš mūsų norų, kurie iš pat pradžių yra neištaisytos, egoistinės būsenos. Mums reikia juos ištaisyti taip, kad jie galėtų susijungti tarpusavyje ir pasiektų meilę, kaip pasakyta: „Visus prasižengimus apklos meilė“
Kiekvienas žmogus tarsi akmeninė plyta, akmeninė širdis. Tačiau jeigu pasitelksime Torą ištaisymui, tai ji taps tais klijais, kurie sujungs mūsų plytas.
Taip kuriame savo kli, dvasinį indą, kuris vadinasi šventumo namais, kitaip tariant, davimo ir meilės namais. Mūsų ypatingoje bendroje tarpusavio meilės ir davimo jėgoje sukuriame sąlygas Kūrėjui atsiskleisti ir ateiname į šventumo namus (davimo indą), į Šventyklą.
#211164

Iš 2017 m. liepos 31 d. rytinės pamokos apie Avo mėn. 9 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dėl ko liūdėti per Avo 9 dieną?

Tobulybė be išimčių

Siela, panaši į kūrimo sistemą

Komentaras: Koronaviruso vystymasis suteikia tam tikrą instrumentą priimant politinius, ekonominius ir kitus sprendimus ir Amerikoje, ir kitose šalyse. Net jei tai ir ne visada tiesiogiai susiję, tačiau panašu, kad tai yra priežastis daugybei transformacijų, kurias dabar galima atlikti pasaulyje.
Atsakymas: Žinoma. Atsiranda galimybė veikti tvirta ranka.
Klausimas: Prieš mus tarsi vaidinamas spektaklis. Užduota pradinė provokacija, ir mes visi atsidūrėme situacijoje, kai ne tik judame inertiškai nuobodžiame procese, kuris, galbūt, įgriso savo tvarka… Galbūt, tai buvo patogu, bet nepakankamai dramatiška, dinamiška, o dabar – absoliučiai visur yra intriga.
Daugelio šalių visuomenės ir vyriausybės dvejoja: ką toliau daryti? Kitaip tariant, virusas jau tampa tik fonu.
Kiek veiksmingos gali būti priemonės, kuriomis siekiama priverstinai dirbtinai skatinti senas ekonomikos šakas, užimtumą ir vartojimo paklausą? Ar tai padės išeiti iš krizės, o gal priešingai, ją pagilins? Dabar šiuo klausimu kyla aštrių ginčų.
Atsakymas: Manau, kad jei žmonija atsikratytų daugelio nereikalingų ekonomikos šakų, tai tada, žinoma, atliktume tai, kas geriausia ir žmonijai, ir gamtai, ir tam pačiam virusui, kad jis nurimtų. Bet nežinau, kiek žmonija tam yra pasiruošusi.
Dabar Amerika vis tiek eis savo keliu, o Europoje, manau, bus kitas kelias. Ten kitas požiūris į žmones. Juolab, Izraelyje. Čia vyriausybė apskritai negali elgtis su žmonėmis kaip užsimanius – „svarbiausia – ekonomika“. Čia, visų pirma, turi būti rūpestis žmonėmis. Niekas jiems neleis ko nors daryti dėl valstybės iždo ar kokio nors gerovės koeficiento.
Izraelyje ypatingas požiūris į žmogaus gyvenimą. Taip visada buvo pas žydus. Todėl, jei vyriausybė kur nors suklys ir nebrangins piliečių gyvybių, jai nebus atleista. Tauta tuoj pat sukils ir ją pakeis. Mat supratimas, kad žmogaus gyvenimas aukščiau visko, labai giliai įsišaknijęs tautoje.
Klausimas: Kitaip tariant, manote, kad Trampas šiuo atveju turi teisę imtis rizikingų ekonomikos eksperimentų, o Izraelyje tai nepavyks?
Atsakymas: Izraelyje to nė negaliu įsivaizduoti. Kiek žinau ten gyvenančius žmones, vyriausybę ir viską, kas vyksta, tai apie tai net neįmanoma galvoti.
Bet kuris valdytojas Izraelyje, bet kuri valdanti partija, net ir visi kiti, privalo nuolat kovoti: „Mes – už žmogaus gyvenimą!“ Tai yra jų kritikos vienas kitam pagrindas: „Kodėl jiems mažiau rūpi žmonės? Tik mes rūpinamės iš tikrųjų“. Kitaip tariant, viskas sukasi aplink žmogaus gyvenimo svarbą.
O Trampui – ne. Jis svarsto labai paprastai: „Konkurencija visur konkurencija“.
#264058

Iš 2020 m. kovo 26 d. TV programos „Koronavirusas sprogdina senąją ekonomiką“

Kiekvienoje pakopoje yra vidinė ir išorinė dalis, kur aukštesnės pakopos išorinė dalis susijusi su žemesnės pakopos vidine dalimi. Egzistuoja toks ryšys tarp visų pakopų, ir yra galimybė pakilti arba nusileisti iš bet kurio lygmens.
Todėl, teikiant pirmenybę vidiniams dalykams, t. y. maksimaliam davimui ir minimaliam gavimui, kaip dvasine taip ir materialia prasme, žmogus išreiškia norą pakelti aukštesnįjį, kad aukštesnioji pakopa valdytų žemesniają.
Kiekvienas žmogus šioje grandinėje iš viršaus į apačią: Izraelis (Kūrėjo darbuotuojai ir pasaulio tautos Izraelyje) ir pasaulio tautos gali kilti pakopomis, jei teikia pirmenybę vidiniams dalykams (aukštesniems), o ne išoriniams (žemesniems).
Vidinė dalis yra artimesnė dvasingumui, nes priklauso aukštesnei pakopai, ir jei žmogus jai teikia pirmenybę, tai užsitikrina pakilimą.
Todėl kiekvienas turi galimybę pakilti virš savo dabartinės pakopos, kuri duota nuo gimimo, ir pakeisti savo savybes. Pakilęs į aukštesnę pakopą, jis vėl pasirenka vidinę dalį, todėl iš pakopos, kurioje egzistuoja visa kūrinija, jis pakyla į pačią viršūnę.
Nė vieno žmogaus niekas neriboja: jis pradeda dirbti pagal savo dvasinę šaknį ir su ja dirba. Kiekvienas turi vidinę ir išorinę dalį, todėl jam suteikta valia rinktis ir lygios galimybės kilti į viršų, kad maksimaliai atiduotų Kūrėjui.
* * *
Kiek mes pakylame virš problemų ir sutelkiame dėmesį į Kūrėją, tiek pajudame į priekį. T. y. turime nuspręsti, kas mums svarbiau: aukštesnioji ar žemesnioji dalis, noras mėgautis ar ketinimas duoti.
Dvasinio vystymosi, solidarumo su Kūrėju, kūrimo planu svarba turi būti tokia didelė, kad mes tiesiog nejaustume materialių problemų ir neteiktume joms jokios reikšmės.
Viskas priklauso tik nuo to, ką renkamės kiekvieną akimirką: savo vidinę ar išorinę dalį, kur norime būti, kas mums svarbiau.
Tinkamas mūsų požiūris į krintančias raketas lemia, ar bombardavimas liausis, ar ne, nes jos mus skatina teisingiems veiksmams. Turime reikalą su aukštesniąja jėga, išskyrus ją nieko nėra, ji gera ir darantį gėrį. Ir dabar ši geroji jėga siunčia mums raketas, skatindama mus ištaisyti save. Jei tinkamai į tai sureaguosime, tai galvosime ne apie raketas, o apie savo ištaisymą, todėl bombardavimas liausis. Mūsų tikslas – ne sustabdyti raketas, o susilieti su aukštesniąja jėga.
* * *
Priimdami sprendimą, kad išorinė dalis svarbesnė už vidinę, išaukštiname ją visame pasaulyje, todėl išeina, kad aukštesnioji pakopa svarbesne laiko žemesniąją ir tuo nepaiso aukštesniojo lygmens. Dėl to išorinė pasaulio dalis pakyla, o kartu ir visi pasaulio nusidėjėliai įgauna jėgų kenkti kitiems. O galėtume juos nuraminti ir artėti prie meilės artimui, kaip pačiam sau.
Kai teikiame pirmenybę vidinei daliai, t. y. tai daliai, kuri užsiima dvasingumu, tada ji veikia žemesnes pakopas, ir jos pradeda suprasti, kad dvasingumas svarbesnis už materialumą. Viskas išaiškėja mintyje.
Nėra jokios kitos galimybės paveikti pasaulį, tik keičiant save savo viduje ir maksimaliai išaukštinant vidinius dalykus išorinių atžvilgiu.
#245766

Iš 2019 m. gegužės 6 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Įvadas į knygą Zohar“

Komentaras. Internete plinta vaizdo įrašas, kuriame arabų moterys muša IDF pareigūną, o jis niekaip neatsako. Aš žiūriu į šį vaizdo įrašą ir jaučiu, kad mes iš tiesų nieko negalime padaryti.
Atsakymas. Kodėl? Jei ji pakelia ranką – ir tu pakelk. Ji užsimoja lazda – ir tu užsimok.
Klausimas. Net šitaip?
Atsakymas. Taip! Naudok ašarines dujas. O kaip gi?! Kaip galima nieko nedaryti?! Kodėl? Todėl, kad ji moteris? Tai ne moteris, o piktas žvėris, kurį reikia sutramdyti. Pasyvus elgesys tik blogina situaciją. Ši tauta supranta tik jėgą, o ne kalbas!
Klausimas. Jūs taip rūsčiai kalbate?
Atsakymas. Rūsčiai, nes taip ir yra. Tai dėl mūsų ir jų gerovės, kai laikysimės atokiai ir bet koks suartėjimas vyks tik su ginklu rankoje. Negali būti jokių džentelmeniškų santykių. Viskas išplaukia iš gamtos, turi būti tinkamas požiūris į šią tautą ištaisymo požiūriu! Mūsų ištaisymo.
Tik tada tapsime tikrai broliškomis tautomis. Ir niekaip kitaip. Su kitomis tautomis to nebus.
Klausimas. Jūs sakote: „Mes tapsime broliais, jei su jais elgsimės labai griežtai“?
Atsakymas. Taip. Ir jie supranta tokią kalbą. Ir patys taip elgiasi vienas su kitu. Tarp jų, tarp jų šeimų, lygiai tokie patys santykiai – tik iš jėgos pozicijos.
Klausimas. Taigi jūs sakote: „Jei šaudo – šaudyk, muša – mušk“?
Atsakymas. Taip. Ir jei gali, būk pirmas. Pasakyta Toroje: „Jei tave puola priešas, aplenk jį ir nužudyk“.
Klausimas. Ar kabalos mokslo požiūriu tai turi dvasinę šaknį?
Atsakymas. Tai tikslaus ištaisymo dvasinė šaknis: tu nepuoli kitų, o jei kiti puola tave – sustabdyk juos.
Klausimas. Kokia dvasinė žydų ir arabų tautų šaknis?
Atsakymas. Tai labai artimos tautos, tik jų malchut skirtingos.
Malchut – tai moteris, Abraomo žmona. Iš vienos pusės – Sara, iš kitos pusės – Agar. Taip kad, nieko čia nepakeisi. Tautos pagrindas kitas, ir tai gali ištaisyti tik Aukštesnioji šviesa. Reikia pritraukti Abraomo šviesą, kuri ją ištaisys. Jie nesąmoningai to laukia. Todėl nuo mūsų neatstos. Jie mus persekios ir darys bet ką, kur mes – ten ir jie.
Klausimas. Ką reiškia bandymas izraeliečius nušluoti nuo žemės?
Atsakymas. Priversti izraeliečius užsiimti jais, kol mes juos visiškai ištaisysime.
Klausimas. Tačiau pirmiausia mes patys turime išsitaisyti? Ir tuo pačiu ištaisysim juos?
Atsakymas. Taip. Pirmiausiai mes, po to jie. O vėliau – ir visas pasaulis.
Jie neleis mums ramiai gyventi šioje žemėje tol, kol mes neužsiimsime ištaisymu.
Aš matau jų labai rimtus, teisingus veiksmus. Per juos Kūrėjas mus nukreipia į teisingą kelią.
Mums reikia tai suprasti. Ir nesvarbu, kad aš siūlau naudoti ašarines dujas, ar sutramdyti arabę, kuri muša pareigūną. Reikia suprasti, iš kur visa tai kyla ir kartu su sutramdymu sukurti galimybę išsitaisyti, mums ir mūsų pusbroliams.
Klausimas. Kas yra mūsų išsitaisymas?
Atsakymas. „Pamilti savo artimą, kaip save“. Pasieksime tai – visiems bus gerai, nepasieksime – mums bus blogai.
#240542

Iš 2019 m. sausio 22 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“